Nibiru - keleivinė planeta?  
šumerų antspaudas  

Daugybė liudijimų teigia, kad mūsų žemę buvo aplankę „dievai“? Tačiau iš kur jie atvyko? Z. Sitčinas, anerikietis, bet gimęs Baku, interpretavęs šumerų tekstus, aiškina, kad kas 3600 m. iš kosmoso gelmių prie Žemės priskrenda klajojanti planeta, o joje esanti milžinų anunakių rasė aplanko Žemę ir paskatina civilizacijos joje vystymąsi.
Apie tai daugiau skaitykite >>>>>

Šumerai sakė, kad iš Nibiru planetos. Jie turėjo nuostabų dokumentą, „Enuma Eliš“, beveik 4000 metų senumo poemą, kurios vertimą 1876-ais išspausdino Britų muziejaus darbuotojas Džordžas Smitas. Joje pasaulio sutvėrimas išdėstytas daug nuodugniau, nei Biblijoje. Tereikia sutapatinti „dievus“ su planetomis.

Poema prasideda žodžiais „Enuma eliš la nabu šamamu“, t.y. Kai dangūs dar neturėjo vardo (skaitykite „Enuma Eliš“ ištraukas). Toliau vardijami „dievai“, kuriuos pagimdė AP.SU (Saulė). Šių „dievų“ aprašai tiksliai atitinka Saulės planetų apibūdinimus. Vėliau „bedugnės“ gelmėse buvo sutvertas grėsmingasis dievas Mardukas:

O gal vis dėlto?!

Kai mintis apie Nibiru gerokai prigesino mažųjų planetų „medžiotojai“ M. Braunas ir K. Batyginas,2015 m. pasirodė švedų astronomų, vadovaujamų R. Lizo, kurie dirba su milimetriniu ALMA teleskopu, pranešimas. Ši grupė jau kelis metus tyrė mums artimiausią Kentauro Alfa žvaigždės sistemą ir vienu tikslu buvo planetų joje atradimas. Tam jie naudojo įvairius prietaisus, taip ir priėjo prie ALMA teleskopo.

2014 m. liepos 7 d. Kentauro žvaigždės rajone jie pastebėjo švytintį objektą, o beveik po metų, 2015 m. gegužės 2 d. 740 mkm diapazone objektas vėl spindėjo, tik ne ankstesnėje vietoje. Tad buvo padaryta išvada, kad objektas turėtų priklausyti Saulės sistemai. Pagal jo šviesumą jie nustatė, kad jei jo dydis kaip Sednos, tai jis yra už 60 a.v., jei kaip Žemės – per 200 a.v., o šalta rudoji nykštukė – už 20 tūkst. a.v.

Pranešimas buvo sutiktas šaltai – buvo klausiama: a) kodėl objektas matomas tk dviejuose diapazonuose? b) kodėl jo nepastebėjo anksčiau?.. Į b) atsakoma jau pačiame straipsnyje: Kentauro Alfa yra pietų pusrutulyje 43o kampu į ekliptikos plokštumą, o Saulės sistemos objektai tokio nuokrypio neturi, tad Saulės sistemos tyrinėtojai į šią dangaus sritį mažai žiūri, o tarpžvaigždininkai galėjo tokį „svetimą“ objektą ir ignoruoti. Vis tik jau 2016 m. sausį straipsnį „Astronomy & Astrophysic“ gražino pataisymams.

Tačiau būtent rudoji nykštukė labai tinka Nibiru vaidmeniui. Ir dabar gerai įsižiūrėkime į šumerų antspaudą, taip smarkiai įkvėpusį Z. Sitčiną. Iš tikro, jame, be stambios žvaigždės, pavaizduota ne 12, o 13 objektų: 9-i arti, 2 kiek dešiniau, 1 gerokai dešiniau, priešais vieno iš stovinčių žmonių nosį, o dar vienas – greta sėdinčio žmogaus kelio. Ir kaip bebūtų keista, kampas nuo žvaigždės link jo sudaro 45o.

Tad būtų: 9-ios artimiausios – mums žinomos Saulės sistemos planetos plius suiręs Fajetonas, iš kurio susidarė asteroidų žiedas, 2 tolimesnės – hipotetinės planetos, apie kurias kalba planetos X ieškotojai (M. Braunas, K. Batyginas, broliai Markosai, Č.Truchiljo ir S. Šepardas), o štai 12-asis – rudoji nykštukė, esanti pusiaukelėje tarp Kentauro Alfos ir Saulės.

Ar ji galėtų iki Žemės atskristi per šumerų nurodyus 1800 m? Jei atstumas iki jos 20 tūkst. a.v., tai greitis turėtų būti 50 km/sek., kas yra 10 kartus didesnis už Saulės sistemos objektų greičius, tačiau visai priimtinas tarpžvaigždiniams objektams, kurie kartais juda net greičiau.

Jei jei toji tariamoji rudoji nykštukė ir yra Nibiru, tai ji yra tolimiausiame nuo mūsų taške. Tada Žemės apylinkėse ji turėjo pasirodyti maždaug prieš 2000 m. Tam laikotarpiui tenka du įdomūs įvykiai: 1) Betliejaus žvaigždė; 2) kilę problemos su kalendoriais, kuriuos ėmė perdarinėti visose Žemės kraštuose – nuo Romos iki Kinijos. Gali būti, kad, kaip rašo Suetonijus, dėl visko kalti nesąžiningi žyniai, tačiau stambaus dangaus kūno praskridimas irgi galėjo sujaukti reiškinius danguje.

Toliau toldami laike, gausime 4 tūkstm. pr.m.e. – aktyvaus bronzos naudojimo pradžia; 8 tūkstm. pr.m.e. – vario lydymo pradžia, pirmieji miestai Anatolijoje, 12 tūkstm. pr.m.e. – vėlyvojo triaso apledėjimas, kurį spėjamai sukėlė kometų bombardavimai. Tad gal vis tik?!

„Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, - nesuvokiami mąstymu;
keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys;
jo lūpom prasivėrus, pasirodydavo ugnies liežuvis.
Milžinišku ūgiu pranoko bet kurį aukščiausią dievą...“

Taigi Nibiru yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta, kurią Saulė ir planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį. Nibiru atskriejo priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė Tiamatei į glėbį:

„Tiamatė ir Mardukas, išmintingiausias tarp dievų,
Artėjo viens prie kito;
Jie troško tarpusavyje susikauti...“

Ginkluotas "žaižaruojančia liepsna", vesdamas paskui save "vėjus" (t.y. savo palydovus) Mardukas atgrežė veidą įtūžusei Tiamatei:

„..išskleidė tinklą, kad įpainiotų ją;
į veidą nukreipė piktąjį vėją.
Ir kai ji pravėrė nasrus, kad prarytų jį,
Jis nukreipė jai į veidą piktąjį vėją, kad ji nesusičiauptų.
Tada smarkūs vėjai smogė jai į pilvą;
Jos kūnas išputo; nasrai plačiai pražioti.
Jis ileido strėlę - ji pervėrė jai skrandį,
Perėjo per vidurius ir įstrigo tiesiai įsčiose.
Taip jis įveikė ją ir sunaikino gyvybės kvapą.
Užmišęs Tiamatę, kariaunos vyriausią,
jis sunaikino jos kariauną, visą palydą.
Jos pagalbininkai dievai spruko tolyn
drebėdami iš išgąsčio ir gelbėdami kailį.
Jie pakliuvo į tinklus ir susipainiojo juose...
Visus monstrus kovojusius jos pusėje
jis sukaustė grandinėmis, surišo rankas...
Tvirtai suraišioti jie negali pasprukti...

Jis stabtelėjo, kad pažvelgtų į mirusį jos kūną.
Išmintingai sumąstė, kaip išdalinti jos kūną.
Kaip austrę padalijo į dvi dalis.
Jis užmynė apatinę dalų ir savuoju ginklu atrėžė galvą;
Jis perrėžė kraujo kanalus
Ir paliepė Šiaurės vėjui išlaistyti jį nežinomose vietose...

Kitą pusę jis pakabino kaip dangaus uždangą;
sutvirtinęs kartu, pastatė tarsi užtvarą...
Tiamatės uodegą surietė tarsi apyrankę
ir iš jo padarė Didžiąją juostą.“

Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai. Tiamatė buvo sunaikinta, o jos palydovai paimti į nelaisvę. Vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu (didžiuoju pasiuntiniu) į kitą orbitą nukreipė vienas iš Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo sukurta asteroidų juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą įgaudama Saturno žiedus.

Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos pinkles. Ir dabar laikas nuo laiko sugrįžta į Saulės sistemą Ypač įdomu, kad "Enuma Eliš" susišaukia su šventojo musulmonų rašto, Korano, žodžiais:

M20
„Ar žino netikratikiai, kad kadais Žemė ir dangūs buvo viena;
mes perplėšėme juodu ir iš vandens sutvėrėme visa, kas gyva.“

Ar galima moksliškai pagrįsti šią hipotezę, kuri paaiškina visas Saulės sistemos anomalijas, kurioms paaiškinimo neranda šiandieninis mokslas. Geriausias to įrodymas yra po mūsų kojomis - tai mūsų Žemė. Kodėl didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje žiojėja Ramiojo vandenyno įdauba? tai būdinga tik vienai Žemei. Tuo labiau, kad po sausuma Žemės plutos storis siekia nuo 20 iki 40 mylių (o kai kurios plutos "plytos" panyra net iki 250 mylių gylio), o po Ramiuoju vandenynu plutos storis - vos 5 mylios. Ir skiriasi jų amžius! Sausumos uolienų amžius yra 4 mlrd. metų, o po vandenynu - tik 200 mln. metų.

Buvo sukurta daug painių teorijų šioms anomalijoms aiškinti, o gal tereikia įsiklausyti į tai, kad senovės šumerai Žemė vadino žodžiu KI, kuris reiškia "atkirsti, atskirti".
Idėją, kad pasaulio pabaigą sukels planetų susidūrimas, pirmoji 1995 m. pasiūlė “kontaktuotoja” Nancy Lieder. Ji sako, kad informaciją gauna per dzetų įdėtą implantą. Ji sakė, kad susidūrimas su „Planeta x“ turi įvykti 2003 m., tačiau vėliau datą nukėlė ir planetą ėmė vadinti Nibiru.

Mėnulis irgi nestokoja duomenų tai hipotezei paremti. "Apolono" ekspedicijų metu jame buvo rasta daug uolų nuolaužų (vadinamųjų "breikčijų"), kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo pat metu Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki nežymaus dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų tvariniai (o ne ugnikalnių veiklso rezultatas). Ir kaip nedidelės masės Žemė galėjo pritraukti tokį sunkų palydovą kaip Mėnulis?

O asteroidų juosta? „Mokslo“ hipotezės bando įteigti, kad tai Saulės sistemos statybinės medžiagos „atliekos“, kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą. Tačiau pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta. Bet asteroidų masės nepakanka jos „sulipdymui“.

O kometos, kurios sukasi priešinga kryptimi nei planetos? Tai pats paslaptingiausias Saulės sistemos darinys. Kai kurios jų turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą Nut per kelis tūkstančius metų (skaitykite apie kometų liudijimus senovėje). Kai kas mano, kad kažkur ksomoso gelmėje už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip susikaupė Saulės sistemos „atliekos“, kurios kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų tyrimai taip pat rodo, kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys.

Tad dabartinio mokslo hipotezės apie Saulės sistemos anomalijas (pvz., Saturno žiedus) mažai įtikimos. O kas atsakys į klausimą: „Iš kur Žemėje atsirado gyvybė?“. Tyrimai rodo, kad pirmieji vienaląsčiai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Tuo labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą patį genetinį kodą, - o tai reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo vienintelis. Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.

Kad mus gali aplankyti „svečiai“ iš tarpžvaigždinės erdvės, iš „bedugnės“, įrodo Oumuamua „asteroido“ atvykimas (yra manančių, kad tai netgi kosminis zondas iš kitos žvaigždės).
Tad įmanomas ir toks scenarijus. Tarkim, kita žvaigždė tampa netinkama gyvybei prie jos esančiai planetai (pvz., virsta raudonąją milžine; skaitykite – Jei žūtų Žemė) – ir jos gyventojams tenka palikti ją. Vienas galimų variantų yra – išvykti su visa savo gimtąja planeta (kas teoriškai įmanoma). Po daugelio amžių ji pasiekia Saulės sistemą ir jos gyventojai „išsilaipina“ labiausiai tinkamoje (ar ją teraformavus?!) planetoje, t.y. Žemėje...

Nibiru tema pratęsta >>>>;  taip pat žr. >>>>


Apipjaustymo ištakos

Vokietijoje Kelno teismas 2012 m. birželį apipjaustymą pripažino neteisėtu, nes jisai yra prieš vaiko interesus, nes sukelia kūdikio kūno pakeitimą. Juk kūdikis dar negali pasakyti „Ne!”. Kita vertus, apipjaustymas visai nėra būtinas - apyvarpę galima prižiūrėti tiek pat lengvai, kaip valytis dantis. Tačiau tai, be jokių abejonių, tai sukėlė šalies 120 tūkst. žydų ir 4 mln. musulmonų nepasitenkinimą.
Skaitykite: Apipjaustymas: 8 dienos svarba

Nežemiečiai, prieš 400 tūkst. m. atvykę iš Nibiru planetos, buvo be apyvarpių, tačiau prieš 300 tūkst. m. jie atliko genų inžineriją, sujungę savo genus su Homus Erectus (žemiečio hominido) genais – ir taip sukūrė mus – hibridus, turinčius apyvarpę.

Prieš 300 tūkst. m. nežemiečių vyriausiasis mokslininkas Enki perdavė Pietų Afrikoje buvusias aukso kasyklas Ennugiui**). Jose keli šimtai nibiriečių kasė auksą, kurį gabeno į Nibiru, kad padėtų kurti skydą, saugantį jos atmosferą (žr. >>>>> ).

Enki, jo žmona Ninmah bei jų sūnus Ningšizida tyrinėjo Homus Erectus (žr. >>>>> ), Žemėje išsivysčiusią rūšį. Enki aiškino, kad Homus Erectus galėtų per kelis milijonus metų išsivystyti į Homo Sapiens, nibirietišką rasę. Enki patraukė Homus Erectus protas ir meilė gyvūnams: tasai išlaisvindavo žvėris iš spąstų.

Tuo tarpu Pietų Afrikoje kalnakasiai ėmė maištauti, kad Ennugi juos pernelyg išnaudoja (tai minima ir >>>>>). Tasai apie tai pranešė Enki, kuris grįžo į kasyklas. Enki slapta įkalbėjo kalnakasius suimti Enlilį ir priversti jį priimti Enki numatytą planą dėl Homus Erectus.

Kalnakasiai sumažino aukso kiekį, siunčiamą į liejyklą Šumere. Enlilis padėties tyrimui pasiuntė Ninurtą. Ninurta su Ennugi girdėjo kalnakasius burnojant ir murmant, kad „nepakeliamai sunku dirbti“. Enki jiems sakė: „Pakvieskite Enlilį į kasyklas“, tegu pats Vadas pamato, kaip sunku dirbti“.

Enliliui atvykus, kalnakasiai apsupo jo namus. Enlilis paprašė valdovą Anu atskristi į Žemę ir nubausti kalnakasių lyderius. Tasai bandė išsiaiškinti, kas vadovauja kalnakasiams, tačiau tie neišdavė savo lyderių ir Enki.

Tada Enki pasiūlė: „Sukurkim primityvų darbininką, tegu jis triūsia už anunakius [nibiriečius Žemėje]. Tokia būtybė jau yra. Mums tereikia pažymėti jį savi esme [genais], ir taip būtų sukurtas Lulu, primityvus M20 darbininkas. Ningšizida ištyrė jų esmę [DNR], kuri panaši į mūsų, susivijusią tarsi dvi gyvatės. Darbininkas būtų sukurtas sujungus mūsų gyvybės esmes. ... jis supras mūsų komandas, galės naudoti mūsų įrankius, galės atlikti kalnakasybos darbus, o anunakiai, esantys Abzu [Afrikoje], galės pailsėti“.

Enki komanda apvaisintą kiaušinėlį perkėlė į Ninmah, embrionui perdavusią kažkiek savo esmės. Iš Homus Erectus buvo perimta kai kurių savybių, ypač užuojautą. Adomo oda buvo glotni, tamsaus raudono kraujo spalvos ir juodus „tarsi Abzu molis“ plaukais.

Jie pažiūrėjo į Adomo penio galvutę; keista buvo jos forma, jos priekį slėpė oda, skirtingai nei anunakių. Enki tarė: „Tegu šia apyvarpe žemiečiai skiriasi nuo mūsų, anunakių“.

Tada Ningšizida sukūrė moterišką hibridą, kurį patalpino Enki žmonos Ninki*) įsčiose. Gimė Tiamatė, smėlio spalvos blondinė su šviesia oda. Iš Adomo ir Tiamatės ląstelių Ningšizida sukūrė daugiau vyriškos ir moteriškos lyties individų, kurių kiaušinėlius perkėlė į nibiriečių moterų įsčias. Jie suaugę gyveno seksualinį gyvenimą, santykiavo dažnai, tačiau nepastodavo. Ningšizida atrado nibiriečių genotipo dalį, atsakingą už dauginimąsi. Nibirietės turėjo XY chromosomas, o Tiamatė teturėjo XX. Ningšizida modifikavo hibridų genus, kad tie galėtų susilaukti palikuonių. Žemiečiai pradėjo dirbti kasyklose ir laukuose, o nibiriečiams pradėjus kovoti tarpusavyje, hibridai kovėsi dėl atitinkamo nibiriečio globos.

2040 m. pr.m.e. karai tarp Enki sūnaus Marduko ir Enlilio sustiprėjo. Kad sustabdytų Marduko žemiečių puolimą, Enlinis branduoliniais ginklais sunaikino Sodomą, Gomorą ir Sinajaus kosmodromą (taip pat žr. >>>>> ) Tačiau radioaktyvios medžiagos iškrito virš Šumero ir visos Enlilio pajėgos žuvo. Iš Enliliui palankių žemiečių teišliko Abraomas ir jo palikuonys. Enlilis jiems, žydams, įsakė pašalinti apyvarpę, kad atrodytų kaip nibiriečiai, ir taip būtų aiškiai pažymėti bei skirtųsi nuo kitų, neparėmusių Enlilio.

Žr. Z. Sitčinas. Dingusioji Enki knyga, 2002  

Skaitykite: Žmogaus patobulinimas  


*) Ninsara („Žalioji ponia“) – šumerų augmenijos deivė. Gimė iš Enki ir Ninhursagės, kuri nėščia buvo 9 d. Vėliau Enki santykiavo su ja ir su ja – ir ji pagimdė Ninkurą. Ninsara vadinta ir vardais Ninki, Ninma, Ninmu, Ninšara.

**) Enugis - šumerų ir akadų dievas, Enlilio pagalbininkas. Buvo kanalų prižiūrėtojas, atsakingas už irigaciją.

Kaip jie mus darė...
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Mitologija Visatos masteliu
Ar sulauksime apokalipsės?
Gyvybė Saulės paviršiuje?
Kada bus pasaulio pabaiga?
Ar didžiausia problema - atšilimas?
Apipjaustymas: 8 dienos svarba
Alternatyvios žmogaus kilties teorijos
Staigus Šumero žlugimas: branduolinė katastrofa senovėje?
Paskutinį ledynmetį sukėlė meteorito ar kometos smūgis
Grahamas Hankokas ir kova prieš sąmonę
Slėpiningieji Edeno sodai
Ateivių rasės: driežažmogiai
Zep Tepi - Pirmasis laikas
Templierių kryžiaus belaukiant
Gyvenimas 2021 metais
Plejadžių fotonų juosta
Žvaigždės kalba Egiptui
Kasinėjimai Marse
Sirijaus paslaptys
Paslaptingoji Žemė
Pranašas Nostradamas
Kilo Templierių kryžius
NSO puslapis
Vartiklis