Nibiru - keleivinė planeta?
Daugybė liudijimų teigia, kad mūsų žemę buvo aplankę "dievai"?
Tačiau iš kur jie atvyko?
Skaitykite daugiau >>>>
Šumerai sakė, kad iš Nibiru planetos. Jie turėjo nuostabų dokumentą,
"Enuma Eliš",
beveik 4000 metų senumo poemą, kurios vertimą 1876-ais išspausdino Britų
muziejaus darbuotojas Džordžas Smitas. Joje pasaulio sutvėrimas išdėstytas
daug nuodugniau, nei Biblijoje.
Tereikia sutapatinti "dievus" su "planetomis".
Poema prasideda žodžiais "Enuma eliš la nabu šamamu", t.y.
"Kai dangūs dar neturėjo vardo" (skaitykite "Enuma Eliš" ištraukas).
Toliau vardijami "dievai", kuriuos
pagimdė AP.SU (Saulė). Šių "dievų" aprašai tiksliai atitinka Saulės
planetų apibūdinimus. Vėliau "bedugnės" gelmėse buvo sutvertas grėsmingasis
dievas Mardukas: Taigi Nibiru yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta,
kurią Saulė ir planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį.
Nibiru atskriejo priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė
Tiamatei į glėbį:
Ginkluotas "žaižaruojančia liepsna", vesdamas paskui save "vėjus"
(t.y. savo palydovus) Mardukas atgrežė veidą įtūžusei Tiamatei:
Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai.
Tiamatė buvo sunaikinta, o jos palydovai paimti į nelaisvę.
vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu
(didžiuoju pasiuntiniu) į kitą orbitą nukreipė vienas iš
Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo sukurta asteroidų
juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą
įgaudama Saturno žiedus.
Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos pinkles.
Ir dabar laikas nuo laiko sugrįžta į Saulės sistemą
Ypač įdomu, kad "Enuma Eliš" susišaukia su šv. musulmonų rašto,
Korano, žodžiais:
Ar galima moksliškai pagrįsti šią hipotezę, kuri paaiškina visas Saulės
sistemos anomalijas, kurioms paaiškinimo neranda šiandieninis mokslas.
Geriausias to įrodymas yra po mūsų kojomis - tai mūsų Žemė.
Kodėl didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje žiojėja
Ramiojo vandenyno įdauba? tai būdinga tik vienai Žemei. Tuo labiau, kad po
sausuma Žemės plutos storis siekia nuo 20 iki 40 mylių
(o kai kurios plutos "plytos" panyra net iki 250 mylių gylio), o
po Ramiuoju vandenynu plutos storis - vos 5 mylios. Ir skiriasi jų amžius!
Sausumos uolienų amžius yra 4 mlrd. metų, o po vandenynu - tik 200 mln. metų.
Buvo sukurta daug painių teorijų šioms anomalijoms aiškinti, o gal tereikia
įsiklausyti į tai, kad senovės šumerai Žemė vadino žodžiu KI,
kuris reiškia "atkirsti, atskirti". Mėnulis irgi nestokoja duomenų tai hipotezei paremti.
"Apolono"
ekspedicijų metu jame buvo rasta daug uolų nuolaužų (vadinamųjų "breikčijų"),
kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo pat metu
Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki nežymaus
dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų tvariniai (o ne ugnikalnių veiklso rezultatas).
Ir kaip nedidelės masės Žemė galėjo pritraukti tokį sunkų palydovą kaip Mėnulis?
O asteroidų juosta? "Mokslo" hipotezės bando įteigti, kad tai Saulės sistemos
statybinės medžiagos "atliekos", kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą.
Tačiau pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta.
Bet asteroidų masės nepakanka jos "sulipdymui". O kometos, kurios sukasi priešinga kryptimi nei planetos? Tai pats paslaptingiausias
Saulės sistemos darinys. Kai kurios jų turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą
per kelis tūkstančius metų (skaitykite apie kometų liudijimus senovėje).
Kai kas mano, kad kažkur ksomoso gelmėje už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip
susikaupė Saulės sistemos "atliekos", kurios kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių
pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų tyrimai taip pat rodo,
kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys.
Tad dabartinio mokslo hipotezės apie Saulės sistemos anomalijas (pvz., Saturno žiedus)
mažai įtikimos. O kas atsakys į klausimą: "iš kur Žemėje atsirado gyvybė?".
Tyrimai rodo, kad pirmieji vienaląsčiai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Tuo
labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą patį genetinį kodą, - o tai
reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo vienintelis.
Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė
gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.
Apipjaustymo ištakos
Vokietijoje Kelno teismas 2012 m. birželį
apipjaustymą
pripažino neteisėtu, nes jisai yra prieš vaiko
interesus, nes sukelia kūdikio kūno pakeitimą. Juk kūdikis dar negali pasakyti Ne!. Kita vertus,
apipjaustymas visai nėra būtinas - apyvarpę galima prižiūrėti tiek pat lengvai, kaip valytis dantis. Tačiau tai,
be jokių abejonių, tai sukėlė šalies 120 tūkst. žydų ir 4 mln. musulmonų nepasitenkinimą.
Skaitykite: Apipjaustymas: 8 dienos svarba Nežemiečiai, prieš 400 tūkst. m. atvykę iš Nibiru planetos, buvo be apyvarpių, tačiau prieš 300 tūkst. m. jie atliko genų inžineriją, sujungę savo genus su Homus Erectus (žemiečio hominido) genais ir taip sukūrė mus hibridus, turinčius apyvarpę. Prieš 300 tūkst. m. nežemiečių vyriausiasis mokslininkas Enki perdavė Pietų Afrikoje buvusias aukso kasyklas Ennugi. Jose keli šimtai nibiriečių kasė auksą, kurį gabeno į Nibiru, kad padėtų kurti skydą, saugantį jos atmosferą (žr. >>>>> ). Enki, jo žmona Ninmah bei jų sūnus Ningšizidda tyrinėjo Homus Erectus (žr. >>>>> ), Žemėje išsivysčiusią rūšį. Enki aiškino, kad Homus Erectus galėtų per kelis milijonus metų išsivystyti į Homo Sapiens, nibirietišką rasę. Enki patraukė Homus Erectus protas ir meilė gyvūnams: tasai išlaisvindavo žvėris iš spąstų. Tuo tarpu Pietų Afrikoje kalnakasiai ėmė maištauti, kad Ennugi juos pernelyg išnaudoja (tai minima ir >>>>>). Tasai apie tai pranešė Enki, kuris grįžo į kasyklas. Enki slapta įkalbėjo kalnakasius suimti Enlilį ir priversti jį priimti Enki numatytą planą dėl Homus Erectus. Kalnakasiai sumažino aukso kiekį, siunčiamą į liejyklą Šumere. Enlilis padėties tyrimui pasiuntė Ninurtą. Ninurta su Ennugi girdėjo kalnakasius burnojant ir murmant, kad nepakeliamai sunku dirbti. Enki jiems sakė: Pakvieskite Enlilį į kasyklas, tegu pats Vadas pamato, kaip sunku dirbti. Enliliui atvykus, kalnakasiai apsupo jo namus. Enlilis paprašė valdovą Anu atskristi į Žemę ir nubausti kalnakasių lyderius. Tasai bandė išsiaiškinti, kas vadovauja kalnakasiams, tačiau tie neišdavė savo lyderių ir Enki. Tada Enki pasiūlė:
Sukurkim primityvų darbininką, tegu jis triūsia už anunakius [nibiriečius Žemėje]. Tokia
būtybė jau yra. Mums tereikia pažymėti jį savi esme [genais], ir taip būtų sukurtas Lulu, primityvus
Enki komanda apvaisintą kiaušinėlį perkėlė į Ninmah, embrionui perdavusią kažkiek savo esmės. Iš Homus Erectus buvo perimta kai kurių savybių, ypač užuojautą. Adomo oda buvo glotni, tamsaus raudono kraujo spalvos ir juodus tarsi Abzu molis plaukais. Jie pažiūrėjo į Adomo penio galvutę; keista buvo jos forma, jos priekį slėpė oda, skirtingai nei anunakių. Enki tarė: Tegu šia apyvarpe žemiečiai skiriasi nuo mūsų, anunakių. Tada Ningšizidda sukūrė moterišką hibridą, kurį patalpino Enki žmonos Ninki įsčiose. Gimė Tiamatė, smėlio spalvos blondinė su šviesia oda. Iš Adomo ir Tiamatės ląstelių Ningšizidda sukūrė daugiau vyriškos ir moteriškos lyties individų, kurių kiaušinėlius perkėlė į nibiriečių moterų įsčias. Jie suaugę gyveno seksualinį gyvenimą, santykiavo dažnai, tačiau nepastodavo. Ningšizidda atrado nibiriečių genotipo dalį, atsakingą už dauginimąsi. Nibirietės turėjo XY chromosomas, o Tiamatė teturėjo XX. Ningšizidda modifikavo hibridų genus, kad tie galėtų susilaukti palikuonių. Žemiečiai pradėjo dirbti kasyklose ir laukuose, o nibiriečiams pradėjus kovoti tarpusavyje, hibridai kovėsi dėl atitinkamo nibiriečio globos. 2040 m. pr.m.e. karai tarp Enki sūnaus Marduko ir Enlilio sustiprėjo. Kad sustabdytų Marduko žemiečių puolimą, Enlinis branduoliniais ginklais sunaikino Sodomą, Gomorą ir Sinajaus kosmodromą (taip pat žr. >>>>> ) Tačiau radioaktyvios medžiagos iškrito virš Šumero ir visos Enlilio pajėgos žuvo. Iš Enliliui palankių žemiečių teišliko Abraomas ir jo palikuonys. Enlilis jiems, žydams, įsakė pašalinti apyvarpę, kad atrodytų kaip nibiriečiai, ir taip būtų aiškiai pažymėti bei skirtųsi nuo kitų, neparėmusių Enlilio. Žr. Z. Sitčinas. Dingusioji Enki knyga, 2002 Skaitykite: Žmogaus patobulinimas
Kaip jie mus darė... |