Daugybė liudijimų teigia, kad mūsų žemę buvo aplankę "dievai"? Tačiau iš kur jie atvyko?

Šumerai sakė, kad iš Nibiru planetos. Jie turėjo nuostabų dokumentą, "Enuma Eliš", beveik 4000 metų senumo poemą, kurios vertimą 1876-ais išspausdino Britų muziejaus darbuotojas Džordžas Smitas. Joje pasaulio sutvėrimas išdėstytas daug nuodugniau, nei Biblijoje. Tereikia sutapatinti "dievus" su "planetomis".

Poema prasideda žodžiais "Enuma eliš la nabu šamamu", t.y. "Kai dangūs dar neturėjo vardo" (skaitykite "Enuma Eliš" ištraukas). Toliau vardijami "dievai", kuriuos pagimdė AP.SU (Saulė). Šių "dievų" aprašai tiksliai atitinka Saulės planetų apibūdinimus. Vėliau "bedugnės" gelmėse buvo sutvertas grėsmingasis dievas Mardukas:

"Jo galūnės buvo skaisčios, galinčioms darbams, - nesuvokiami mąstymu;
keturios, viską matančios akys; keturios viską girdinčios ausys;
jo lūpom prasivėrus, pasirodydavo ugnies liežuvis.
Milžinišku ūgiu pranoko bet kurį aukščiausią dievą..."

Taigi Nibiru yra iš kosmoso gelmių atklydusi planeta, kurią Saulė ir planetos įtraukė į patį Saulės sistemos įvykių sūkurį. Nibiru atskriejo priešinga planetų sukimosi kryptimi - likimas ją bloškė Tiamatei į glėbį:

"Tiamatė ir Mardukas, išmintingiausias tarp dievų,
Artėjo viens prie kito;
Jie troško tarpusavyje susikauti..."

Ginkluotas "žaižaruojančia liepsna", vesdamas paskui save "vėjus" (t.y. savo palydovus) Mardukas atgrežė veidą įtūžusei Tiamatei:

"..išskleidė tinklą, kad įpainiotų ją; į veidą nukreipė piktąjį vėją. Ir kai ji pravėrė nasrus, kad prarytų jį, Jis nukreipė jai į veidą piktąjį vėją, kad ji nesusičiauptų. Tada smarkūs vėjai smogė jai į pilvą; Jos kūnas išputo; ansrai plačiai pražioti. Jis ileido strėlę - ji pervėrė jai skrandį, Perėjo per vidurius ir įstrigo tiesiai įsčiose. Taip jis įveikė ją ir sunaikino gyvybės kvapą. Užmišęs Tiamatę, kariaunos vyriausią, jis sunaikino jos kariauną, visą palydą. Jos pagalbininkai dievai spruko tolyn drebėdami iš išgąsčio ir gelbėdami kailį. Jie pakliuvo į tinklus ir susipainiojo juose... Visus monstrus kovojusius jos pusėje jis sukaustė grandinėmis, surišo rankas... Tvirtai suraišioti jie negali pasprukti... Jis stabtelėjo, kad pažvelgtų į mirusį jos kūną. Išmintingai sumąstė, kaip išdalinti jos kūną. Kaip austrę padalijo į dvi dalis. Jis užmynė apatinę dalų ir savuoju ginklu atrėžė galvą; Jis perrėžė kraujo kanalus Ir paliepė Šiaurės vėjui išlaistyti jį nežinamose vietose... Kitą pusę jis pakabino kaip dangaus uždangą; sutvirtinęs kartu, pastatė tarsi užtvarą... Tiamatės uodegą surietė tarsi apyrankę ir iš jo padarė Didžiąją juostą."

Iš pradžių Tiamatei smogė Marduko palydovai. Tiamatė buvo sunaikinta, o jos palydovai paimti į nelaisvę. vandeningoji Tiamatės galva - tai Žemė, kurią atskeltą nuo Tiamatės kartu su sąjungininku Kingu (didžiuoju pasiuntiniu) į kitą orbitą nukreipė vienas iš Nibiru palydovų. Taip pat katastrofos metu buvo sukurta asteroidų juosta ir kometos, o likusi Tiamatės dalis perėjo į Saturno orbitą įgaudama Saturno žiedus.

Tačiau ir pats Mardukas pakliuvo į Saulės sistemos pinkles. Ir dabar laikas nuo laiko sugrįžta į Saulės sistemą Ypač įdomu, kad "Enuma Eliš" susišaukia su šv. musulmonų rašto, Korano, žodžiais:

"Ar žino netikratikiai, kad kadais Žemė ir dangūs buvo viena; mes perplėšėme juodu ir iš vandens sutvėrėme visa, kas gyva. "

Ar galima moksliškai pagrįsti šią hipotezę, kuri paaiškina visas Saulės sistemos anomalijas, kurioms paaiškinimo neranda šiandieninis mokslas. Geriausias to įrodymas yra po mūsų kojomis - tai mūsų Žemė. Kodėl didesnė Žemės masė sukaupta vienoje pusėje, o kitoje žiojėja Ramiojo vandenyno įdauba? tai būdinga tik vienai Žemei. Tuo labiau, kad po sausuma Žemės plutos storis siekia nuo 20 iki 40 mylių (o kai kurios plutos "plytos" panyra net iki 250 mylių gylio), o po Ramiuoju vandenynu plutos storis - vos 5 mylios. Ir skiriasi jų amžius! Sausumos uolienų amžius yra 4 mlrd. metų, o po vandenynu - tik 200 mln. metų.

Buvo sukurta daug painių teorijų šioms anomalijoms aiškinti, o gal tereikia įsiklausyti į tai, kad senovės šumerai Žemė vadino žodžiu KI, kuris reiškia "atkirsti, atskirti".

Mėnulis irgi nestokoja duomenų tai hipotezei paremti. "Apolono" ekspedicijų metu jame buvo rasta daug uolų nuolaužų (vadinamųjų "breikčijų"), kurios iš pradžių buvo sutrupintos, o po to sulydytos. Tuo pat metu Mėnulio paviršius buvo aplydytas, o magnetinis laukas sumažėjo iki nežymaus dydžio. O Mėnulio krateriai yra susidūrimų tvariniai (o ne ugnikalnių veiklso rezultatas). Ir kaip nedidelės masės Žemė galėjo pritraukti tokį sunkų palydovą kaip Mėnulis?

O asteroidų juosta? "Mokslo" hipotezės bando įteigti, kad tai Saulės sistemos statybinės medžiagos "atliekos", kurioms nepavyko susijungti į atskirą planetą. Tačiau pagal Bodo dėsnio lygtis būtent šioje vietoje turėjo būti dar viena planeta. Bet asteroidų masės nepakanka jos "sulipdymui".

O kometos, kurios sukasi priešinga kryptimi nei planetos? Tai pats paslaptingiausias Saulės sistemos darinys. Kai kurios jų turi labai ištęstas orbitas ir prie Saulės priartėja tik kartą per kelis tūkstančius metų (skaitykite apie kometų liudijimus senovėje). Kai kas mano, kad kažkur ksomoso gelmėje už Plutono yra Oorto debesis, kuriame kažkaip susikaupė Saulės sistemos "atliekos", kurios kartais dėl nepaaiškinamų priežasčių pradeda judėti artimoms Saulei orbitomis. Meteoritų yrimai taip pat rodo, kad labai tikėtina, kad kažkada jie buvo vieno kūno dalys. Tad dabartinio mokslo hipotezės apie Saulės sistemos anomalijas (pvz., Saturno žiedus) mažai įtikimos. O kas atsakys į klausimą: "iš kur Žemėje atsirado gyvybė?". Tyrimai rodo, kad pirmieji vienaląsčiai buvo neįtikėtinai sudėtingi. Tuo labiau, kad visi gyvi organizmai Žemėje turi tą patį genetinį kodą, - o tai reiškia, kad gyvybės šaltinis žemėje buvo vienintelis. Tai kas pasėjo tą pirmąją gyvybės sėklą Žemėje? Tikriausiai Žemė gyvybės virusu užsikrėtė susidūrimo su Nibiru metu.

(Nibiru tema bus pratęsta vėliau...)

Bet ar neskuba pas mus Nibiru, kai 2000-ųjų gegužės 5 d. danguje pakils Templierių kryžius?