Mitologija Visatos masteliu

Jei būčiau fizikos mokytojas, tai pamokas apie Niutono ir Keplerio dėsnius, traukos jėgą ar inerciją pradėčiau Holivudo „mokslinės fantastikos“ filmų ištraukomis. Su mokslu jie turi labai nedaug, o paaugliams neduok „Kokos“, bet tik leisk ką pakritikuoti! O čia jau lankos plačios! Planetariumas

Ir tikrai, pažiūrėjus „Armagedoną“, „Marso misiją“ ar „Žemės branduolį“, kyla klausimas, o kokį fizikos pažymį turjo jų scenaristai, režisieriai ir daugybė konsultantų? Ar nereiktų anuliuoti jų diplomų?

Įdomiausia, kad Holivudo filmuose susidaro tam tikra sistema apie įsivaizduojamą Visatos sandarą – vadinasi, jie susikūrė bendrą vaizdinį, kurį bando primesti masinės kultūros vartotojams. Atidžiai įsižiūrėjus į „Fantastinį ketvertą“ ar „Kosmoso nelaisvėje“, pastebėsime, kad kosmosas pateiktas labai savitai. Stotyje veikia dirbtinė gravitacija, tačiau tereikia pakliūti už jos ribų ir atsiduriama... ne, visai ne nesvarume ir tuštumoje... Toje erdvėje yra viršus ir apačia, ji sugeba sugerti judėjimo impulsą, išsihermetinus skafandrui kvėpavimą galima sulaikyti minutei ar dviem. Juk tai Kusko pasaulinis vandenynas!

Matyt, vandenynas mokslo populiarinimo filmų dėka, tampa vis labiau suprantamesnis, paprastų žmonių gyvenimo patirties dalimi – vandens beždžionė, kokia visad buvo žmogus, grįžta į jai įprastą aplinką. Patirties kosmose stoka pakeičiama nardymo patirtimi ir rezultatas tampa dėsningas: ekrane vaizduojamas ne kosmosas, o mitai apie kosmosą.

Beje, Visata visada buvo mitų lauku. Per mažai žinome apie ją; net negalime užtikrintai pasakyti, kaip Žemėje keisis klimatas. Tačiau žmogaus vaizduotė nepakenčia tuštumos, ją apgyvendina dievais ir demonais – vienoje senovinėje nežinomos žemės apibūdintos ypač iškalbingai „čia gyvena pabaisos“.

Mitai apie kosmosą

Pradžioje pabrėžkime, kad skiriasi Visata ir Dangus. Visata - tai neaprėpiama erdvė, supanti mūsų mažytį pasaulėlį, ir kurią dar ilgai reikės tirti. Dangus - tai tik Visatos atspindys atmosferoje ir mūsų akyse; dažniausiai iškreiptas ir nelaikytinas objektyviu supančios erdvės vaizdu.

Visa klasikinė mitologija susijusi su Dangumi, o ne su Visata. Dangaus sūnūs leidosi ne iš kosmoso ir ne iš kitų planetų – jie gimdavo ir augo skraidančių salų rojaus soduose. Primityvi vaizduotė į aukštumas perkeldavo tekančią upę ar šniokščiantį vandenyną, įžvelgdama valčių ir žvaigždžių judėjimo panašumą. Ir į dangų buvo galima patekti – sukūrus primityvų aparatą (pvz., Dedalas), Solar System Creation įkinkius paukščius ar atsidūrus viesulo centre. O kadangi Dangus buvo ir liks dvasių buveine, jo mitologija apsunkinta gausiais ir dažnai prieštaringas bendravimo su nematomomis būtybėmis motyvais – po dangų vaikšto ir šuo, ir lokys, o ir „pagalbininko“ prilaikomas šamanas skrieja dangumi ieškodamas priešiškų ar draugiškų chimerų. Dangus praktiškai nesiskiria nuo vandenyno, tačiau užribinio, esančio kitoje būties pusėje...

Su Visata susijusi mitologija atsirado vėliau – atsikračius geocentrinės pasaulio sandaros supratimo. Pirmu mitu tapo planetų amžius. Išaugo jis iš senos švedui E. Svedenborgui priklausančios hipotezės, išvystytos vokiečių filosofo I. Kanto apybraižoje „Visuotinė gamtos istorija ir dangaus teorija“ (1755). Spėta, kad pradžioje egzistavo milžiniškas („difuzinis“) ūkas, iš kurio susikūrė stambus centrinis kūnas ir mažesniosios planetos. Po 40 m. prancūzų matematikas P. Laplasas „Pasaulio sistemos išdėstymo“ priede suformulavo prielaidą, kad pirminis ūkas sukosi ir buvo įkaitęs. Vėstant jis traukėsi, o jo sukimosi sparta didėjo. Kartu didėjo išcentrinės jėgos, kurios dalį ūko nustūmė toliau, įtakodamos jo susluoksniavimą žiedais, iš kurių vėliau susidarė planetos ir jų palydovai.

Tai gerai paaiškino, kodėl planetos randasi ekliptikos plokštumoje ir juda viena kryptimi. Kartu Kanto- Laplaso teorija leido nustatyti apytikrį planetų amžių. Laikyta, kad tolimesnės planetos yra senesnės, nes dėl išcentrinės jėgos nutolo ir susiformavo anksčiau. Tad atskaitos tašku paėmus mūsų Žemę, Venera turėtų būti karštu jaunu pasauliu, milžiniškų papartynų ir dinozaurų pasauliu, o Marsas senu išdžiūvusiu pasauliu, senos ir išmintingos civilizacijos buveine. Būtent taip šimtmetį žemiečiai įsivaizdavo Saulės sistemos sąrangą. Tasai mitas tapo pasaulinės kultūros dalimi ir iki pat 20 a. 8-o dešimtm. buvo kažkuo savaime suprantamu. Kai kurie juo tiki iki šiol.

Tačiau didieji praeitų amžių mokslininkai klydo. Jei pati sistemos susiformavimo iš proto-debesies idėja yra teisinga, tai su planetų amžiumi apsirikta. Radioaktyvaus skilimo metodais nustatytas Žemės amžius yra 4,6 mlrd. m. O Marsas yra jos amžininkas ar net truputį jaunesnis – yra pagrindo laikyti, kad mažesnės planetos formuojasi vėliau, nei didžiosios. Jules Verne. Trip to Moon

Kitas mitas išsilaikė santykinai trumpai ir jį sudarė žmogaus nesugebėjimas įsivaizduoti kažką visiškai tuščia. Vienu metu viešpatavo teorija, kad išretėjęs oras užpildo visą Saulės sistemą, sutankėdamas prie planetų. Šia teorija bandyta aiškinti Enkės kometos nukrypimus ir šalutinius efektus, planetoms praeinant pro Saulės diską. Tokia prielaida labai padidino už orą lengvesnių aparatų panaudojimo galimybes ir todėl audrino rašytojų fantaziją. O kadangi oro buvimas numatė ir jo įšilimą nuo Saulės spindulių, tai tarpplanetinė erdvė darėsi gana komfortiška vietele, kurioje įmanoma gyventi (kad ir ekstremaliomis sąlygomis).

Tokioms nuostatoms pasidavė netgi Žiulis Vernas, kurio dilogijoje apie skrydį į Mėnulį (1865 ir 1869 m.) rasime visas paplitusias 20 a. klaidas. Pvz., kaip patrankos sviedinyje skrendantys astronautai atsikrato mirusio šuns:
„Keliautojai ėmėsi Satelito laidotuvių... Reikėjo išmesti jo lavoną į kosmosą taip, kaip jūreiviai išmeta mirusiuosius į jūrą. ... Dešiniojo lango, kurių skersmuo apie 30 cm, varžtai buvo atsukti ir Mišelis, į rankas paėmęs Satelito lavoną, pasirengė švystelėti jį pro langą. Galingo sverto pagalba, įveikiant vidinio oro slėgį į sviedinio sieneles, stikras ant vyrių staigiai pasuktas ir Satelitas buvo išmestas.... Iš sviedinio išlėkė vos kelios, daugiausia, oro molekulės... vėliau Barbikenas jau nepabijojo tokiu būdu atsikratyti viso šlamšto, užgriozdinusio jų vagoną...“

Štai taip. Paprastai ir vaizdžiai – „kaip jūreiviai išmeta mirusiuosius į jūrą“. Rašytojas neaplenkė ir kitų mitų. Pvz., vos Žemę palikęs sviedinys vos nesusidūrė su „bolidu“, nes dalies astronomų nuomone Saulės sistema tiesiog prigrūsta didelių akmeniūkščių ir tasai mitas daugiau nei šimtmetį maitino rašytojus aukštu meteoritų pavojumi. Tačiau tikrasis meteoritų tankis paskaičiuotas dar 20 a. pradžioje (R. Godardas, 1919 m.), tačiau mitas tebegyvavo iš inercijos.

Beje, apie inerciją. Kosminio laivo judėjimo tuštumoje ypatybės analogiškos (su tam tikrais nuokrypiais) valties judėjimui stovinčiame vandenyje, todėl nekėlė vidinio protesto. Tačiau instinktyviai nebuvo priimtinas inercinių sistemų lygiavertiškumas, tiesiogiai sekantis iš Niutono dėsnių, tačiau neturintis patvirtinimo kasdieninėje patirtyje (greitieji liftai ir pikiruojantys bombonešiai atsirado vėliau). Norėdamas paaiškinti savo teorijos efektus, I. Niutonas netgi išmąstė savitą iliustraciją, „Niutono patranką“, aprašytą

Ketvirtadienis, 2410 m. gruodžio 23 d.

Didysis postūmis

Demiurgas Mazukta iš įvairių pusių apžiūrėjo naująjį demiurgo Šambambukli sukurtą pasaulį ir pašaipiai vyptelėjo.
- Ir šitą nori siųsti į konkursą? – paklausė jis. – Šį ... padirbinį.
- O ką, normalus pasaulėlis, - savo kūrinį užsistojo Šambambukli. – Gražus, veikia, viskas kaip reikia, viskas vietoje. Pagal mane, neblogai.
- Aš ir nesiginčiju, kad neblogai, - atsiliepė Mazukta. – galbūt, net ir gerai. Tačiau kažkaip nešiuolaikiška. Dabar niekas taip netveria. Kažkoks primityvizmas...
- O kaip dabar tveria? – susidomėjo įsižeidęs Šambambukli.
- Na-a... štai taip, kad ir pavyzdžiui.

Mazukta iš kišenės išsitraukė portmone ir parodė nuotrauką.
- Štai, pasigėrėk. Mano tvarinys! Didysis prizas Avangardinės tvėrybės Visatos konkurse, tarp kitko!

Šambambukli įsižiūrėjo į nuotrauką ir susiraukęs vyptelėjo.
- Pfu! Kas čia toks?
- Tai Didysis postūmis, - noriai paaiškino Mazukta. – Sutvėriau pasaulįį iš Didžiojo postūmio. Konceptualu, ar ne?

Šambambukli pavartė rankose pasaulio atvaizdą ir gražino jį Mazuktai.
- Na jau, tu smulkmenomis nesitaškai, - mąsliai tarstelėjo. – Jei ką darai, tai didžiai.
- Stambiais masteliais, - pataisė Mazukta, kišdamas nuotrauką į kišenę.
- O kaip žmonės? – paklausė Šambambukli. Kaip jie ten gyvens, a? Postūmyje, o dar ir Didžiajame?
- Spjaut į juos, prie ko čia žmonės! – apmaudžiai numojo Mazukta. – Ką aplamai domina jų nuomonė? Mudu kalbamės apie meną! Amžinąjį, pakylėtą! Žmogiškosios realijos su tuo neturi jokio ryšio.

„Gamtos filosofijos matematiniai pradmenys“ (1687). Įsivaizduokite aukštą kalną, kurios viršūnė yra virš atmosferos, o joje pastatyta patranka šaudo horizontaliai. Kuo galingesnis užtaisas, tuo toliau nulekia sviedinys. Galiausiai sviedinys pasieks tokį greitį, kad nenukris ant žemės, o skries aplink Žemę (pirmas kosminis greitis). Toks sviedinys visada bus kritimo būsenoje, o visa jo viduje yra nesvarumo būsenoje. Vis tik iki kosminės eros pradžios nedaugelis suprato ir teisingai aprašė nesvarumo prigimtį.

Štai kaip ją aprašo Ž. Vernas:
„Sviedinio kelias buvo tarp Žemės ir Mėnulio. Jam tolstant nuo Žemės, jos trauka kito proporcingai atstumo kvadratui. Tuo tarpu Mėnulio trauka kito proporcingai. Kažkuriame kelio taške abi traukos – Mėnulio ir Žemės – turėjo susivienodinti; ir tada sviedinys turėjo prarasti bet kokį svorį. ... apie 11-tą valandą Nikolis numetė stiklinę ir, bendrai nuostabai, stiklinė nenukrito.
- Tai bent! – šūktelėjo Ardanas. - Štai tau ir fizikos dėsniai!
“

Štai tau ir fizikos dėsniai, bobute! Yra dėl ko nustebti… Tačiau klaidingas supratimas, kad nesvarumas kyla dėl Žemės ir Mėnulio traukos jėgų susilyginimo, kartotas iš vienos knygos į kitą. Kad ir liaudininko Nikolajaus Morozovo „Kelionė pasaulio erdve“ (1882; apie Morozovo veiklą po revoliucijos žr. >>>>>):
„Neįsivaizduojamu greičiu mes kilome vis aukštyn, veikiami galingų mūsų skraidančio laivo cilindrų, pro save stumiančių pasaulinį eterį ir taip, tarsi turbinų veikimu, verčiančių greitėjančiai tolti nuo Žemės. Po kelių valandų palikome mūsų jausmas pasiekiamą Žemės trauką ir mums nebuvo nei viršaus, nei apačios. Beveik netekome savo svorio ir galėjome plaukioti savo kajučių ore, kaip kad žuvys plaukioja vandenyje“.

Kai kurie literatūrologai tvirtina, kad čia vos ne pirmą kartą rusų kalba teisingai aprašyta nesvarumo būklė. Tačiau ... juk laivas skrieja su nuolatiniu pagreičiu... Ir būtent pasakojimai su tokio tipo nesvarumu – kai paliekama planetos atmosfera – tarybinėje literatūroje sutinkami iki pat 20 a. 7-ojo dešimtm. O juk tarybiniams autoriams pakako perskaityti kurią nors J. Perelmano knygą apie fiziką ar kosmonautiką (TSRS jos buvo išleidžiamos vos ne kasmet), arba K. Ciolkovskio „Už Žemės“ (1918 - plačiau žr. >>>>>) arba A. Beliajevo „Šuolį į nieką“ (1933, plačiau žr. >>>>>) ir „KEC žvaigždė“ (1936)... Visur ten teisingai ir suprantamai viskas aprašyta. O per rašytojų tingumą ir skaitytojai atsidūrė neteisingų aiškinimų nelaisvėje.

Kosmoso istorijos mitai

Kosmoso eros pradžia buvo po valstybinės paslapties skraiste, tad atradimų suvokimas paprastų žmonių sąmonėje buvo sustiprintas gandais ir neįtikėtinomis istorijomis. Netgi ginčijamasi dėl kosmoso eros pradžios. Vieni laiko, kad atskaitos tašku turi būti 1926 m. kovo 16 d., kai amerikiečių inžinierius R. Hodardas paleido pirmąją raketą, varomą skystu kuru. Kiti primena, kad pirmąja raketa, pakilusia virš 100 km, buvo V. Fon Brauno A-4 (Fau-2). Tai įvyko 1943 m. vasario 17 d. Treti tretina, kad pirmą kosminį greitį pasiekė S. Koroliovo PS-1, paleistas 1957 m. spalio 4 d. Ir galiausiai ketvirtieji tikrąja pradžia laiko J. Gagarino skrydį 1961 m. balandžio 12 d.

O kai nėra tvirtos nuomonės, atsiranda visokiausių išmislų. Tarkim, nuolat pasirodo tvirtinimų, kad, atseit, rasti dokumentai, liudijantys apie vokiečių kosmonauto skrydį 1945-ais. Tačiau A. Hitlerį tedomino tik galimybės raketomis smogti Britanijai ir JAV. Ir vis tik apsirodo teigimų, kad karo pabaigoje vokiečiai įsisavino gravitacijos paslaptis ir pastatė kelias „skraidančias lėkštes“, net galėjusias per kelias minutes pasiekti Mėnulį., o per kelis mėnesius – ir artimiausias žvaigždes. Jas išsaugojo nacių vadai – ir iki šiol pasaulio visuomenė (tiksliau, slaptoji vyriausybė) kovoja su NSO, atskrendančiais iš nežemiškų hitlerininkų bazių. Hm, jei būtų tokia technologija įsisavinta, tai karo baigtis būtų kitokia...

Paslaptimi apgaubtas buvo ir pirmasis žmogaus skrydis. Ilgus metus buvo slėpta ir „Vostok“ laivo sandara, ir tai, kad Gagarinas keliavo rutulio formos nusileidimo aparato viduje, o prieš pat nusileidimą Yuri Gagarin katapultavosi. Jei „Vostok“ formą ir gabaritus išslaptino gana greitai, tai katapultavimosi klausimas nutylėtas iki pat paskutinio 20 a. dešimtmečio. Mat aukščio ir greičio rekordas buvo registruojamas, jei nusileista buvo tame pačiame aparate, su kuriuo pakilta. O kas vadovavo tarybinei kosmoso programai, pasaulis nežinojo iki S. Koroliovo mirties (1966 m.). Ir tai padėjo pasklisti gandams, kad, atseit, Gagarinas nebuvo pirmuoju kosmonautu (daugiau apie tai >>>>).

Tas mitas atėjo iš Vakarų. Tačiau ir TSRS sklido niūrūs gandai, kad Stalino valdymo metais buvo bandoma skraidinti kosmonautus-mirtininkus iš gulagų. Tų istorijų ištakos lengvai atsekamos, prisiminus, kad 1946 m. buvo vykdomas projektas BP-190, skirtas suborbitinių aukščių pasiekimui, 0 6-o dešimtm. pradžioje bandytas lėktuvas-sviedinys „Kometa“. Informacijos nuotėkis iš jų ir galėjo pagimdyti legendą apie negailestingus čekistus.

O mitas apie kosmonautus-mirtininkus iki šiol peni menininkų vaizduotę. Motyvus sutiksime V. Pelevino apysakoje „Omonas Ra“ (1992), A. Lazarčuko romane „Hiperborėjos maras“ (1999). Jis neįprastai įsikūnijo pseudo-dokumentiniame A. Fedorčenko filme „Pirmieji Mėnulyje“ (2005), kur „įtikinamai“ pasakojama, kad Mėnulyje tarybinis kosmonautas išsilaipino dar 1938-aisiais. Net nestebina, kad šis filmas laimėjo apdovanojimus dokumentinių filmų nominacijose.

Dauguma žmonių yra prietaringi. Jie gali atkakliai neigti Dievą, antgamtiškas jėgas, lemtį, tačiau vis tik, su reikalu ar be jo, triskart spjauna per petį, pastuksena į medį ir baidosi juodos katės. Aišku, ir tarp kosminės technikos kūrėjų visokių pasitaikė. Raketininkai rimtai tiki skaičių magija, bloga lemiančiais ženklais ir pan. Metams bėgant susiformavo savotiški ritualai – tarkim, kosmonautai turi tradiciją nusišlapinti ant galinio autobuso rato pakeliui į starto aikštelę. Ją įvedė Gagarinas, - kalba, kad atsitiktinai. Tačiau už jos slepiasi senovinis magijos ritualas, susiejantis magą su daiktu ar vieta. Faktiškai, Gagarinas save susiejo su Žeme ir paskutiniu objektu Žemėje – tokio akto sakralumą sunku įvertinti. Taip S. Lukjanenko romane “Žvaigždės – šalti žaisliukai” (1997) kosmonautai šlapinasi ant raketos-nešėjos. O vienu metu buvo vyr. konstruktorių prietaras šlapintis ant startui paruoštų „gaminių“ (atseit, tradiciją įvedė S. Koroliovas raketos R-5 bandymų metu), tačiau vėliau išnyko (gal pasirodė – nesolidu?!).

Tania at Rocket Toliau, įprasta raketą iš surinkimo cecho išvežti horizontalioje padėtyje ir žiotimis į priekį (artileristų patrankos į mūšį važiuoja atgręžtos atgal). Į raketos korpusą sudaužo šampano butelį – kaip į vandenį nuleidžiamo laivo bortą.

Bet pasitaiko ir visai originalių ritualų. Ant R-7 raketos (pagrindinės „Sojuz“ nešėjos) bako šerkšno išbrėždavo žodį TANIA – laikyta, kad tai saugo nuo avarijos. Sako, kartą to nepadarė, ir raketa susprogo. Iš kur tai kilo – nustatyti nepavyko – greičiausia kuris nors kareivis panoro įamžinti mylimos merginos vardą. Pagal vieną versiją, tai mažos mergaitės, kurią starto komandos vadas imdavo su savimi, vardas.

Raketininkai turi ir „juodas“ dienas. Viena jų – spalio 24 d., kai oficialiai uždrausti bet kokie startai. Mat 1960 m. tą dieną įvyko viena baisiausių avarijų – Baikonure sprogo R-16. Ugnyje žuvo maršalas Nedelinas ir 125 žmonės.

Tačiau tradicijos, net sakralinės, neturi tiesioginio ryšio su mitologija. Jos tik papildo ir apiformina naujas prasmes, atsirandančias žmogaus kelyje į ateitį. Kosmoso įsisavino srityje dirbantys turi ir savo mitologiją, kuri remiasi tikėjimu, kad kosmose gyvena mąstančios būtybės, senesnės ir labiau išsivysčiusios už mus. 19 a. tai personalizuota marsiečių vaizdiniu, o vėliau fajetoniečių. Fajetono mitologija kilo iš astronomų prielaidos, kad Saulės sistemoje įvyko katastrofa, kurios metu suskilo visa planeta – ir taip atsirado asteroidų žiedas. Hipotezė atspindėta daugelyje romanų: G. Martynovo (apie kitus jo kūrinius žr. >>>>>) trilogijoje „Žvaigždžių keliautojai“ (1955-60), A. Mitrofanovo romane „Dešimtojoje planetoje“ (1960), A. Kazancevo romane „Fajetai” (1971-73). Fajetoniečiai iki katastrofos aktyviai tyrinėjo Saulės sistemą, todėl anksčiau ar vėliau rasime jų buvimo pėdsakus.

Vienu fajetoniečių egzistavimo liudininkų gali būti Marso palydovai Fobosas ir Deimosas. 1956 m. I. Šklovskis parodė, kad taip vadinimasis Foboso „amžiaus pagreitis“, kuris anksčiau ar vėliau atves prie jo kritimo į Marsą, nesunkiai paaiškinamas tarus, kad Foboso tankis labai mažas, o taip gali būti, jei jis ... tuščias. O kadangi tuščių palydovų nebūna, tai peršasi išvada, kad Fobosas – dirbtinis! Šią I. Šklovskio hipotezę broliai Strugackiai panaudojo utopiniame romane „Vidurdienis, XXII amžius (Sugrįžimas)“ (1961). Detaliau tai atskleidė V. Michailovas romane „Ypatinga būtinybė“ (1962). Vildis papildomai įkaitino kosmonauto E. Chrunovo ir kosminės medicinos specialisto L. Chačaturianco apysaka „Kelias į Marsą“ (1978), kurią pratęsė apysakos „Asteroide“ (1981; 1984) ir „Sveikas, Fobose“ (1982). Pirmojoje šios trilogijos dalyje 6 tarybinių kosmonautų laivo „Sūkurys“ įgula vyksta į Marsą, tačiau yra priversta likti orbitoje dėl L. Chačaturiancas. Sveikas, Fobose Raudonoje planetoje siaučiančios smėlio audros. Tada borto inžinierius Surenas Akopianas vienviete raketa „Anuška“ nusileidžia Fobose. Ir iškart atrandamas tunelis su turėklais, vedantis į gelmę, uolienoje iškirstą salę. Neabejotinai Fobose jau buvojo protingos būtybės!

Paskutiniu metu vis dažniau išgirstama, kad žmonijos kultūros vystymasis pateko į aklavietę. Daugiau nėra naujų idėjų, naujų siužetų, vaizdinių ir vertybių. Literatūra, poezija, tapyba ir kinematografas tūpčioja vietoje, bandydami rasti, tačiau taip ir neranda Didžiosios temos. Ir nevilties klesti postmodernizmas, žiūrintis ne tiek į ateitį, kiek į praeitį.

Paaiškinti krizę galima tik vienu būdu – žmonių kultūra priėjo vystymosi ribą, nusakomą mūsų pasaulio ribomis. Šis pasaulis ištirtas ir apmąstytas. Laikas traukti į naujus pasaulius, duosiančius naujus vaizdinius ir naujas prasmes. Prisiminkime, kokį postūmį davė Naujojo pasaulio atradimas. Todėl ir būtinos kosminės programos!

Paslaptingoji Žemė
Nežinomi kosmonautai
Ar Gagarinas pirmas?
Nibiru - keleivinė planeta?
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Gyvybė Saulės paviršiuje?
Ar sulauksime apokalipsės?
Mūsų smegenys ir yra Visata
Vartų į žvaigždes rankraščiai
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Svetimas vienuolynas pavadinimu „Kosmosas"
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Legendinio tėvo legendinis sūnus
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Paranoja skverbiasi giliai
Pjeras Simonas Laplasas
Juodųjų skylių portretas
Saulė - dvinarė žvaigždė?
Žvaigždės kalba Egiptui
Plejadžių fotonų juosta
Septintasis kontinentas
Raudonoji ... planeta
Tikrasis vyriškumas
Žvaigždės tebegimsta
Stalinas ir NSO
Aukso amžius
NSO.LT svetainė
Vartiklis