Pirmoji tarpžvaigždinė. Fantastika kine. Vartiklis

Viljamas Džeimsas, vienas psichologijos pradininkų, sakė, kad religija – tai „Visatoje jaustis tarsi namie“. Bet tada, pažvelgus į realią Visatą, matome, kad mes dar neturime tikros religijos. Ji atsiras tik gerokai vėliau, tai toli už savęs paliksime didžiųjų nuvainikavimų geluonį, kai prisitaikysime prie kitų pasaulių, o jie prie mūsų, kai pasieksime žvaigždes.

Čarlzas Lindholmas^*) rašė: „Šiuolaikinėje visuomenėje tradicijų susiliejimas ir visuotinai pripažintų religinių įsitikinimų krachas mus palieka be balso (tikslo, kurio reikia siekti), sakralinio įsivaizdavimo apie žmogaus potencialą. Netekę šventosios paskirties, gauname tik nepagražintą laikinos ir netobulos žmonijos vaizdą. Mane neramina žmonės, siekiantys ‚prilygti dievams‘. Tačiau kalbant apie ilgalaikį tikslą Kosminis tvarkaraštis iš šventąją paskirtį, tai juos turime. Nuo jų tiesiogiai priklauso mūsų rūšies išlikimas. Jei tapsime uždaryti savo „aš“ kameroje, tai joje yra išsigelbėjimo spraga – kažkas vertinga, nepalyginama didesnio mastelio nei mes; svarbiausias žmonijai patikėtas aktas. Kitų pasaulių apgyvendinimas vienija tautas ir etnines grupes, jungia kartas, reikalauja kartu energijos ir išminties. Tai išlaisvina mūsų prigimtį ir dalinai gražina prie ištakų. Net dabar toks telos - mūsų galimybių ribose“.

Prieš du milijardus metų mūsų protėviai buvo mikrobai, prieš pusę milijardo – žuvys, o prieš 100 mln. – kažkiek priminė peles, prieš 10 mln. – pasirodė žmogbeždžionės, prieš milijoną – pirmieji žmonės, laužę galvą kaip sutramdyti ugnį. Mes nuolat keitėmės, o kaskart – vis sparčiau.

Vieną dieną mes skrosime per šviesmečius ir imsim kolonizuoti dangų, tarsi senovės graikų ir romėnų dievai Palaimintojo Augustino knygose. Tačiau dabar tam ir iš tolo nesam pasiruošę. Kaip „Memnone“ parašė Volteras: „Mūsų mažytis rutulys kaip tik ir yra tas išprotėjęs Visatos namas tarp šimtų tūkstančių pasaulių“. Labai tikėtina, kad susinaikinsime iki to laiko, kol sugebėsime išeiti į žvaigždes. Bet jei esate dar gana jauni, tai labai tikėtina, kad stebėsite pirmąsias žmonių ekspedicijas į Marsą ir asteroidus. O nuo dujinių gigantų palydovų ir kometų Koiperio juostos mus skiria dar daug kartų. Kelionių iki Oorto debesies teks laukti dar ilgiau. O štai iki to laiko, kai žmonija bus pasirengusi apgyvendinti artimiausių žvaigždžių sistemas, pasikeis ir patys žmonės (pakeliui paskaitykite Būsimas žmogus).

Mus keis ir kitos aplinkybės. Protezai ir genų inžinerija. Būtinybė. Mūsų rūšis moka prisitaikyti. Tai ne mes pasieksime Kentauro Alfą ir kitas gretimas žvaigždes. Tai tebus mus primenanti rūšis. Technikos progresas spartėja. Kokius stebuklus, mums šiandien neįsivaizduojamus, turės jau sekanti karta? O dar kita? Kiek pasieksim iki 21 a. pabaigos? O iki 3-io tūkstantmečio pabaigos (dar kviečiam paskaityti 3-io tūkstantmečio mokslas)?

Kosmosas praktiškai amžinas. Po trumpo atokvėpio, grįžtame prie senojo klajoklinio gyvenimo būdo. Mūsų tolimi palikuonys, išsibarstę po Saulės sistemą ir jos ribų, bus vienijami bendro palikimo, bendra pagarba gimtajai planetai, žinojimu, kad ir kokia kita gyvybė būtų sutikta Visatoje, visi žmonės kilę iš Žemės.

Jie žvelgs į savąjį dangų ir bandys jame atrasti šviesiai melsvą dėmelę. Jie ne mažiau už mus mylės ją už jos blyškumą ir trapumą. Jie stebėsis, kokia pažeidžiama kadaise buvo jų potencialo užuomazga, kokia nerūpestinga buvo mūsų jaunystė, kokia kukli pradžia, kiek upių perplaukta, kol rastas kelias.

Priimta laikyti, kad pirmasis Žemės gyventojo skrydis į kitas žvaigždes aprašytas amerikiečio chemiko ir rašytojo Edvardo Elmerio „Doko“ Smito nedidelės apimties romane „Kosmoso vieversys“ (The Skylart of Space, 1826, plačiau žr. >>>>>), kuris buvo publikuotas žurnale „Patrauklūs pasakojimai“ (Amazing Stories). Tačiau tai galima ginčyti, nes rusas Viktoras Gončiarovas dilogijoje „Psicho mašina“ (žr. >>>>>) ir „Tarpplanetinis keliautojas“ (1924; taip pat žr. >>>>>) ne tik aprašė komjaunuolio skrydį po Galaktiką, bet ir sugalvojo visą tarpgalaktinę žmoniją, užkariavusią visą Visatą ir pasirengusią užimti ir kitas visatas.

Tačiau rašytojams paprasčiau – imi popieriaus lapą ir jame išlieji tolimus skrydžius. Tuo tarpu kinematografas ilgai nesiryžo palikti Saulės sistemos. Ir nors, atrodytų, populiarus 4-ojo dešimt. amerikiečių fantastinio serialo herojus Flešas Gordonas ir būtų galėjęs skristi kur nori, kad ir į netikėtai Saulės sistemoje pasirodžiusią Mongo planetą, tačiau ... kažkodėl neskrido (daugiau žr. >>>>>). When Worlds Collide

Pirmuoju tarpžvaigždinių kelionių „vieversiu“ tapo žinoma amerikiečių juosta „Kai susiduria pasauliai“ (When Worlds Collide, 1951), kurią režisavo Rudolfas Meitas pagal Filipo Vilio ir Edvino Balmerio romaną (1932). Juo prodiuseris George Pal‘as^***) išvystė „Paskirtis - Mėnulis“ sėkmę. Specialius efektus filmui kūrė Gordon Jennings (filmas 1951 m. buvo apdovanotas už specialius efektus, o taip pat nominuotas už geriausia operatoriaus darbą). Siekdamas tikroviškumo, Palas ir šiam filmui pritraukė dailininką Chesley Bonestell‘ą^**), sukūrusį kosminę arką. Baigiamoji filmo scena, saulėtekis Zyroje, nufilmuotas pagal Bonestell‘o eskizą dėl biudžeto apribojimų – ir dėl to filmas sulaukė kritikos.

Filmas pasirodė sudėtingu metu: prieš 6 m. baigėsi karas, ką tik prasidėjo karas Korėjoje, pasaulyje tvyrojo „šaltojo karo“ atmosfera, gresianti branduoliniu karu. Tad išgyvenimo Žemėje klausimas buvo visai neišgalvotu.
Filmas prasideda Biblijos citata (Pr. 6:11): „Dievas matė, kad žemė buvo sugedusi, nes visi marieji buvo sudarkę savo kelius žemėje. Tuomet Dievas tarė Nojui: ‚Aš nusprendžiau padaryti galą visiems mariesiems, nes per juos žemė prisipildė smurto, tikėk manimi, sunaikinsiu juos drauge su žeme...‘“.
[ Laikoma, kad Nojaus arka buvo 400 pėdų ilgio, filme kilęs laivo modelis tebuvo 4 pėdų ilgio. ]

Filme panaudojama klasikine tapusi idėja – į Saulės sistemą prasiskverbia svetimas kūnas, grasinantis arba trenktis į Žemę, arba susprogdinti Saulę, arba, geriausiu atveju, sukelti globalią katastrofą. Jei romane juo buvo pora klajojančių planetėlių, tai filme – svetima Beloso žvaigždė, kurią jos veržliame skrydyje per kosmosą lydi Ziro planeta. Pagal mokslininkų, kuriems vadovauja dr. Endronomas, paskaičiavimus, ji sutrikdys pusiausvyrą Saulės sistemoje ir Žemė žus.
Filmo pradžioje trumpai parodomas Kalifornijos un-to Diferencialinis analizatorius, kuriuo patikrinami rankomis daryti skaičiavimai, patvirtinantys Žemės sunaikinimą: „Ten nėra klaidų“.

Magnatas S. Stentonas imasi statyti kosminę „arką“ – milžinišką raketoplaną, kuris 40 atrinktų vyrų, moterų ir vaikų nuskraidins į Zirą. Žemėje, sukelti Beloso traukos, kyla baisūs drebėjimai ir potvyniai. JAV vyriausybė pamato, kad Paskutinio teismo diena neišvengiama ir prisideda prie raketoplano statybos. Į laivą sukraunama visa, kas būtina naujos civilizacijos sukūrimui: knygų mikrofilmai, darbo įrankių pavyzdžiai, augalų sėklos ir gyvūnų jaunikliai. Keleivius iš sveikų šalies gyventojų atrenka burtų keliu. Paskutinę dieną prieš startą, kai jau „degė žemė kojomis“, S. Stentonas pabando užgrobti raketoplaną jėga, tačiau didvyriškas daktaras atremia antpuolį ant paskutinės žmonijos vilties.
Arkai pakilus, matosi, kaip griūva žmogaus sukurti statiniai. Tačiau Ch. Bonestell‘as nekaltas dėl prastų skęstančio Niujorko vaizdų – ne jis „skandino“ Niujorką...

Zira pasirodo esanti tinkama gyvenimui. Keleiviai stebi pirmąjį saulėtekį naujoje planetoje, o jį palydi žodžiai „Prasideda nauja diena naujame pasaulyje...“ lydimi dangiškojo choro.

Šis filmas išskirtinis tuo, kad Holivudas peršoko nuo tarpplanetinių skrydžių iškart prie tarpgalaktinių kaip naujo tikslo, kaip Supermenas ir gražuolė Barbarela, prašokdamas pirmojo tarpžvaigždinio skrydžio fazę. O iš čia – jau ranka pasiekiami „Žvaigždžių karai“.
Dž. Palas ketino statyti jo tęsinį „Po pasaulių susidūrimo“, tačiau „Pasaulių užkariavimo“ (1955) nesėkmė neleido tai įgyvendinti. 2013 m. „Paramount Pictures“ pradėjo pasiruošimus „Kai pasauliai susiduria“ rimeikui, tačiau išleidimo data dar nežinoma. Ir jei „Gilus sukrėtimas“ (Deep impact, 1998) pradžioje buvo sumąstytas kaip bendras su A. Klarko „Dievų kūjis“ adaptacija rimeikas, tačiau galiausiai laikomas visiškai skirtingu filmu.

6-me dešimtm. kosminė fantastika liko populiari kine, o iš įsimintinesnių filmų verta paminėti „Uždraustąją planetą“ (Forbidden planet, 1956; rež. F.M. Wilcox), siužeto pagrindą paimant iš Šekspyro pasakos „Audra“, 2013 m. įtrauktą saugojimui į JAV Nacionalinį kino registrą. Ilgai garsėjo nepakartojamais specialiaisiais efektais.
Jame kosminis laivas C57-D atskrenda į buvusią Žemės koloniją Altairo IV planetoje, kurioje teliko daktaras Morbiusas ir jo vietoje gimusi duktė Altaira, kartu su jų susikonstruotu robotu Robiu (jis studijai kainavo 125 tūkst. dolerių), sukūrė technologiškai pažangų būstą. Pasirodo, planetos gelmėse randasi žuvusios krelų civilizacios mašina, galinti įkūnyti mintis to, kuris išmoks ją valdyti. Jos pagalba jis ir sukūrė būstą, tačiau mašina kuria ir pasąmonėje kylančius dalykus, kurių nevaldo sąmonė. Taip atsirado „monstras“, sunaikinęs koloniją, o dabar puldinėjantis laivą. Daktaras neslepia priešiškumo akvykusiems astronautams, besisukantiems apie jos dukterį. Galiausiai pabaisa nužudo daktarą ir išnyksta pati. Laivas, pasiėmęs Altairą, palieka planetą.

Vis tik amerikiečių pasiekimai, o ypač pirmieji astronautai Mėnulyje, paveikė kinematografus – ir pasirodė keli neblogi šios temos filmai. Ir pirmiausia – prancūzo Pjero Bulio romano (1963) motyvais susukta „Beždžionių planeta“ (Planet of the Apes, 1968). Franklinas Džėjus Šefneris, labiau žinomas kaip intelektualaus „autorinio“ kino režisierius, sukūrė satyrinę juostą, kurioje gana aštriai išjuokė laikmečio realijas. Tai ir padėjo filmui, nes mokslo požiūriu jis neatsparus jokiai kritikai. Tarkim, laivo ekipažas vargiai žino, kur ir kodėl jie skrenda. „Oriono žvaigždynas“ kaip tikslas atrodo tarsi atsikalbinėjimas, o reliatyvumo teorijos spėjamas laiko sulėtėjimas pabrėžia tokio skrydžio praktinio aspekto nebuvimą – startuojama 1972 m., o tikslas turi būti pasiekimas 2673 m. – kam Žemėje tada bus reikalingos ekspedicijos metu įgytos žinios, nesupranta net jos dalyviai. Sprendžiant iš jų replikų, jie save laiko tarsi kokiais bėgliais nuo civilizacijos beprasmybių ur netgi didžiuojasi savo kelionės beprasmiškumu tarsi kokia istorine misija.

Vis tik filmas gana pavyko. Pavyko ne tik įtikinamai parodyti beždžionių civilizacijos buitį, sukurti koloritiškus personažus – beždžionių mokslininkę šimpanzę Zirą, susidūrusią, jos požiūriu, su nepaprastu kalbančio žmogaus fenomenu. O Dž. Čamberso specialiai filmui sukurtas grimas ilgam liko spec.efektų meistrų etalonu. Ir netgi filmo kūrėjai suteikė nelauktą temos posūkį – filmo pabaigoje paaiškėja, kad žvaigždėlėkis keliavo ne erdvėje, o laike, grįždamas į Žemę po žmonijos žūties (romane herojai buvo apie Betelgeizę besisukančioje planetoje).

Antrame „Po beždžionių planeta“ (Beneath the Planet of the Apes, 1970) filme, kurį režisavo Tedas Postas, paskui pirmąjį žvaigždėlėkį pasiunčiamas antrasis – gelbėjimui (t.y., nuovokūs žemiečiai nelaukė 700 m.). Tačiau ir šis laivas sudužo beždžionių planetos dykumoje ir turėjo įrodinėti esą protingos būtybės apstulbusiai nuo tokio žemiečių antplūdžio Zirai. Atskleisdami planetos paslaptis, keliautojai patenka pas atominę bombą garbinančių žmonių-mutantų sektą. Filmo pabaiga tragiška – jie susprogdina paskutinę išlikusią atominę bombą, sunaikindami ir sektantus, ir beždžionių miestą.

O kadangi beždžionių civilizacija žuvo, tai siužeto vystymui teko grįžti į praeitį. „Pabėgime iš beždžionių planetos“ (Escape from the Planet of the Apes, 1971, rež. T. Postas) Zira su vyru Korneliumi žvaigždėlėkiu keliauja į praeitį ir patenka į XX a. Los Andželą. Nuovokūs specialistai iškart sumeta, kad protingų beždžionių porelė, „laiko kilpa“ atvykusi iš ateities, gali tapti naujos rasės, užvaldysiančios Žemę po žmonijos žūties, pradininkais. Ir kas baisiausia – jie teisūs. Dž. Li Tompsono „Beždžionių planetos užkariavimas“ (1972) ir „Mūšis už beždžionių planetą“ (1973) pateikiami detali žmonių planetos virtimo beždžionių planeta istorija. Bet tai jau kita tema.

2001 m. jau pagarsėjęs fantastikos žanre Timas Bartonas („Marsas atakuoja“, „Mieguistas klonis“) ėmėsi naujai ekranizuoti „Beždžionių planetą“. Veiksmas vyksta 2029 m., žmonės dar nemoka skristi į žvaigždes, tačiau aktyviai tam ruošiasi – didelėje kosminėje stotyje Leo Devidsonas dresuoja šimpanzes, kurioms lemta tapti eksperimentinių kosminių laivų pilotais. Vieno bandymo metu vienas jo globotinių patenka į erdvėlaikio tunelį, o Leo neria iš paskos. Galiausiai toks likimas laukia visų ir stotis sudūžta nežinomoje planetoje. Joje beždžionės sukuria savo civilizaciją, su kuria reikalus tvarkyti tenka Leo.

Žemė – beždžionių planeta

... vos išsilaisvinęs iš beždžionių nelaisvės, oro pajėgų pilotas astronautas Teiloras apleistame krante mato nuvirtusią Laisvės statulą... Toks pirmos dalies, rež. F. Šafnerio nufilmuotos 1968 m. pagal P. Bulio romaną, finalas. Ir žiūrovai, pradžioje manę, kad žiūri vaikišką pasaką, tik pabaigoje suvokia, kad visą laiką veiksmas vyko ... Žemėje, tik po branduolinės katastrofos. Bet juk ir pirminis filmo šaltinis, P. Bulio romanas buvo parašytas karščiausiomis Karibų krizės dienomis, kai niekas pasaulyje nebuvo tikras dėl jo ateities. Slaptasis agentas atsargoje, japonų konclagerių kalinys ir buvęs specialios paskirties pajėgų karys Pjeras Bulis praregėjo būtent tais neramiais laikais: negailestinga anti-utopija buvo parašyta akimirksniu, nihilistinio įkvėpimo priepuolyje (1963). Pasakojama, kad tiek pavadinimas, tiek idėja atėjo netikėtai: matydamas, kaip pasaulį valdo kelios išprotėję ideologizuotos „gorilos“ su branduoliniu lagaminėliu, Bulis, apimtas pykčio sušuko: „Beždžionių planeta!“. Kiek pamąstęs, jis ją pavertė konkrečia parodija: nuo šiol Žemę valdo tikros, o ne metaforinės beždžionės, o buvęs homo sapiens joms vergauja juodadarbiu. Linkolno memorialo parodija

1970-73 m. pasirodė 4-i filmo tęsiniai, nepasiekę pradinio filmo kokybės, tačiau buvę komerciškai sėkmingi; 1974 ir 1975 m. išėjo TV filmai, kol 2001 m. pagaliau pasirodė „Beždžionių planeta-2“, rež. T. Bartono perdarinys (remeikas). Jo, tais metais įvyko rugsėjo 11 d. tragedija, o dar po 4 d. Pentagore rimtai nagrinėta apie riboto branduolinio ginklo panaudojimą Afganistane. Ech, juk sako, kad mintys materializuojasi. Tereikia apie ką nors bloga pagalvoti, o ypač tai įkūnyti ekrane, - ir kas nors nemalonaus jau čia pat nieko nelaukiant. Manheteno dangoraižiai susmuko per patį eilinio Holivudo katastrofų filmo atkartojančio „Liepsnojantis pragaras“ (1974) siužetą apie degantį dangoraižį, filmavimą. Tada filmavimas buvo sustabdytas – ir filmas, atrodo, po to taip ir nebaigtas.

Vargu ar amerikietiškojo kino enfant terrible mąstė apie visus tuo sutapimus, tačiau būtent jis pataikė į skaudžiausią to meto „geopolitinės“ padėties tašką. Filmo finale astronautas Devidsonas, galiausiai palikęs beždžionių planetą, nusileidžia Žemėje tiesiai ant Kapitolijaus laiptų ir, įdėmiai įsižiūrėdamas į Linkolno statulos bruožus, staiga pakraupsta pamatęs, kad tai irgi beždžionė. O po sekundės jį užgriūva visas beždžioniškas reporterių ir policininkų būrys.

Būtent dėl tokios pabaigos „gudrusis lapinas“ Bartonas iki paskutinės dienos slėpė filmo finalą, - ir net, dėl visa ko, nufilmavo dar 5-ias jo pabaigas. Nes būtent finale ir glūdėjo pagrindinė Bartono mintis – atseit, mes niekada ir nebuvome žmonėmis, o visa mūsų civilizacija, iš esmės, beždžioniška. Tokie yra mūsų stabai, idealai, „progresas” ir religija – tik pridengti dėl padorumo skambiomis frazėmis apie humanizmą, politinį teisingumą, visuotinė lygybę ir brolybę. Juk neveltui pati priešiškiausia šimpanzė, niekindama tuos „purvinus padarus“, filme pasibjaurėdama sako: „Argi neaišku, kad visa žmonių kultūra randasi žemiau juosmens?“.
Puiki replika! ir, beje, primenanti garsiąją Jungo repliką, kaltinančią jo kolegą Froidą, kad tasai samprotavimais apie pirminę priežastį „apačioje“ tiesiog žudo kultūrą.
Ir čia paskaitykite Žemė – beždžionių planeta

Bartonas, prisidengdamas „naivios pasakėlės“ skraiste, filmu išsako viską, ką jis galvoja apie žmoniją. Jame pilna parodizuojančių užuominų – ko verta jau beždžionių maldelė prieš miegą: „Dieve, dėkoju, kad sukūrei mus pagal savo atvaizdą ir panašumą...“. Ypač subtiliai pakreipia Nyčės antžmogio idėją – vienas žmogelis iš čiabuvių, įžeistas astronauto lyderystės, niurna: „Įsivaizduoja geresniu už visus! Mano, kad jis pusiau beždžionė!“. Krisk iš juoko negyvas!!!

Užtat kritikai – ir didžiakakčiai, ir kitokie – įsižeidė. Iki tol buvęs nepriekaištingu, girtas už „Betmaną“ ir „Marsas atakuoja“, šįkart sulaukė vos kelių rūgščių komplimentų – ir tai tik už techninį filmo lygį. Nuosprendis: „Nuobodus, ilgas, vargininantis“. Įdomu! Premjerą lydėjo laukinio juoko priepuoliai, o ryte pasipylė filmą triuškinančios recenzijos. Tiesą sakant, žiūrovams į jas nusispjauti!

Kinosagą apie pirmą skrydį į žvaigždes sukurti pabandė ir Tarybų Sąjungoje, bet kadangi į šią temą tarybiniai mokslininkai niekada rimtai nežiūrėjo, saga buvo skirtas paaugliams ir turėjo pasakos elementų. Tai Ričardo Viktorovo pilnametražiai filmai „Maskva-Kasiopėja“ (1973) ir „Paaugliai Visatoje“ (1974). Pirmo filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis. Iš Šedaro žvaigždės sistemos (Kasiopėjos Alfa) atsklinda pagalbos signalas. Į jį atsiliepdami, žmonės ima statyti žvaigždėlaivį ZARIA (Anihiliacinis atominis reliatyvusis žvaigždėlaivis), kurio projektą parengė jaunasis išradėjas Viti Sereda. Kadangi skrydis truks ne vieną dešimtį metų, nutariama siųsti paauglių komandą. Įsikišus kažkokiam pasakiškam personažui, komanda tampa pats Sereda ir penketas jo klasiokų. Tačiau į laivą prasmunka ir „zuikis“ – chuliganiškasis išradėjas Fedia Lobanovas – per kurį laivas išskrenda anksčiau numatyto laiko. Antrasis filmas skirtas jau nuotykiams Kasiopėjos planetoje, kur valdžią užgrobė atsikratę kontrolės robotai. Nepaisant lėkštumo, filmai buvo populiarūs tarp jaunimo ir galo kelias prestižines premijas.
Maskva-Kasiopėja

Po triuškinančio „Žvaigždžių karų“ pasisekimo, kino fantastikoje įsivyravo „žvaigždžių opera“, kuri nepaisė tikroviškumo. Visatoje apsigyveno šaunūs vaikinai, per pora sekundžių persikeliantys tūkstančius parsekų. O tradicinė fantastika nesiryžo vaizduoti techniškai įgyvendinamo projekto, nors tokių idėjų buvo gausu fantastiniuose romanuose bei mokslo populiarinimo knygose. Kad ir 1957 m. fiziko Džono Vilerio išmąstytos sliekangės (wormholes - kirmgraužos) – tolimus erdvės taškus jungiantys tuneliai. Fizikai įrodė, kad teorija nedraudžia tokių tunelių egzistavimo galimybės. O fantastai iškart atrado, kad jie labai parankūs siužetuose.

Vienas pirmųjų sliekanges kaip transporto priemonę pateikė Rolandas Emerichas trileryje „Žvaigždžių vartai“ (Stargate, 1994). Archeologinių kasinėjimų metu Gizos lygumoje po akmens plokštėmis surandamas neaiškus įrenginys – milžiniškas žiedas, aprašinėtas hieroglifais. Jį išsiveža amerikiečiai, patalpindami kažkur po žeme Kolorado kalnuose. Egiptologas D. Džeksonas iššifruoja hieroglifus, ir paaiškėja, kad tai „žvaigždžių vartai“, per kuriuos galima patekti Rezco žvaigždyną (kitoje versijoje, Kaliumo galaktiką). Pulkininko Dž. O‘Neilo vadovaujamas spec. Padalinys praninka į naują pasaulį ir susiremia su Senovės Egipto dievais, kurie, aišku tėra žmonės, tarnaujantys Ra – ateiviui, paskutiniam senosios nežemiečių rasės atstovui, turinčiam paranormalių sugebėjimų. Ir aišku laimi amerikiečių šaunuoliai, kuriuos paremia vietiniai.

Filmas dėl gana originalaus siužeto, dinamikos ir neblogų spec.efektų, iškart tapo klasika, pagal jį kurti kiti kūriniai, o pirmiausia begalinis serialas „Žvaigždžių vartai: SG-1”, prasidėjęs 2001 m., Contact

nusitęsęs 10 sezonų ir netgi pagimdęs dukterinį serialą „Žvaigždžių vartai: Atlantida”. Pirmųjų sezonų tema buvo spec. dalinio SG-1 kova su svetima gyvatiška gojajuldų rase, sugebančančia prasibrauti į žmogaus organizmą ir užvaldyti žmogaus valią, jį paverčiant jafa. Keliaudami po įvairius pasaulius ir susipažindami su jų gyventojais, spec. dalinio nariai pamažu įsikerta į tarpžvaigždinės politikos niuansus, įgauna naujų draugų bei priešų.

Po „Žvaigždžių vartų“ portalai tapo kino kasdienybe. Mirksintį tunelį regime Roberto Zimekiso „Kontakte“ (Contact, 1997) pagal astrofiziko Karlo Sagano romaną. Herojė Elli (ją vaidina neprilygstamoji Džudi Foster) tiki kitų civilizacijų egzistavimu ir bando pagauti iš kosmoso sklindančius dirbtinius signalus, kas jai galiausiai pavyksta. Iššifravus paaiškėja, kad tai paslaptingo įrenginio, pagal viską leidžiančio keliauti į žvaigždes, aprašymas. Tarptautinis konsorciumas finansuoja Mašinos statybą, tačiau pirmąją kopiją sunaikina religinis fanatikas, o antruoju Elli išvyksta į žvaigždes per sliekangių sistemą. Pabuvusi Vegoje ir keistoje planetoje 4 žvaigždžių sistemoje, patenka pas labai išsivysčiusią civilizaciją, kur jai paaiškina, kad sliekanges sukūrė kažkas nepaprastai seniai – gal tasai, kurį vadiname Dievu...

Kitą „mašinos“ variantą pateikė kultinis režisierius Brajanas de Palma citatomis perpildytoje „Marso misijoje“ (Mission to Mars, 2000), kuri labai silpna tiek moksliniu, tiek meniniu aspektais. Tačiau ji padaro įspūdį, tame tarpu ir sumanymo masteliu. Matyt, norėta surinkti ir apmąstyti tą mitinę medžiagą, kurią turime apie Raudonąją planetą.

2020 m., Marso Cidonijos lygumoje, dirba pirmoji ekspedicija, kuri aptinka anomalią struktūrą. Bandymas ištirti radaru sukelia katastrofą – netikėtai kilęs sūkurys nužudo žemiečius, ir tik viena jų pasisekta išlikti ir pasislėpti bazėje. Jo išgelbėjimui pasiunčiamas kitas laivas, kuris irgi patiria avariją, Voice of Remote Star

tačiau jo ekipažui pavyksta išsilaipinti Marse ir netgi apžiūrėti anomalią struktūrą, kuri yra savotiškas marsiečių, praradusių savo planetą susidūrusią su milžinišku asteroidu, paminklas. Išlikę marsiečiai pasistatė laivus ir išskrido į Galaktiką, o vienas laivas liko, kad pasėtų gyvybę Žemėje ir užtikrintų būsimą kontaktą su žemiečiais. Jo viduje yra teleportas. Astronautas rengiantis grįžti į Žemę, vienas jų, Džimis, ryžtasi pasinaudoti teleportu, išvykdamas paskui marsiečių protėvius... Taip tarpplanetinis skrydis įgauna tarpžvaigždinio atspalvį.

Dėmesį patraukia viena detalė. Išskyrus pirmąjį filmą, kinematografininkai neabejoja – skristi verta tik dėl svetimos gyvybės, o ideale, proto brolių, paieškos. Iškart kyla klausimas, ar jie bus draugiški? Šiam klausimui skirtas 25 min. animacinis filmas „Tolimos žvaigždės balsas“ (Hoshi no Koe, 2002), kurį vienas sukūrė japonų menininkas Makoto Sinkajus. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad per mėnesį nedideliame kinoteatre (46 vietos) jį pažiūrėjo per 3000 žiūrovų, o DVD tiražas buvo 50 tūkst. Menininkas gavo nemažai prestižinių premijų.

2039 m. NASA ekspedicija Marso Tarsio plynaukštėje suranda keistus senovinės civilizacijos, vadinamųjų „tarsiečių“, griuvėsius. Prabudę tarsiečiai išžudo ekspediciją ir pasitraukia į Saulės sistemos pakraštį. Tačiau dėka rastų tarsiečių technologijų, žmonija pasiekia naują išsivystymo lygį ir pasistato galinga kosminį laivyną, galintį kautis su ateiviais. 2047-ais išskrendama, kad būtų suduotas triuškinamas smūgis. Viename laivų skrenda 15-metė mokinė Mikako Nagaminė, gabi kovinių robotų valdytoja. Tačiau tarsiečių medžioklė vis labiau ją tolina nuo bendraklasio Noboru Terao. Vieninteliu ryšiu lieka SMS žinutės, bet kuo toliau tolstama nuo Žemės, tuo ilgiau reikia laukti atsakymo.

Vis tik labiausiai apgalvotu filmu apie pirmąjį tarpžvaigždinį skrydį tapo „Discovery“ kanalo projektas „Svetima planeta“ (Alien Planet, 2005). Jo priešistorė tokia: 1990 m. menininkas V. Barlou, ilgą laiką paišęs fantastinių knygų viršelius, išleido albumą „Ekspedicija: iliustruota 2358 m. skrydžio į Darvinas IV ataskaita“, pateiktą kaip artefaktą iš ateities. Žmonija jau beveik sunaikino Žemės biosferą ir yra ties išmirimo riba. Tačiau dirbtinių būtybių „jumų“ pasirodymas leidžia sustabdyti krizę ir pradėti atgimimą. „Jumai“ aktyviai tiria kosmosą ir atranda gyvenamą planetą Darvino sistemoje. Barlou albumas – tai skrydžių į Darviną dokumentų rinkinys.

Šio albumo pagrindu „Discovery“ išleido dviejų serijų TV filmą. Jo siužetas gerokai skiriasi nuo „Ekspedicijos“. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Kai kosminiai teleskopai prie Darvino žvaigždės, esančios už 6,5 šviesmečių, surado planetų sistemą, nuspręsta į ten pasiųsti dirbtinio intelekto valdomą laivą „Von Braunas“, kurio variklius varo antimaterija. Startavęs 2035 m. ir pasiekęs 20% šviesos greičio, laivas 2077 m. turi pasiekti Darvinas IV planetos orbitą. Į planetą išsilaipina du robotai: Leo (Leonardas da Vinčis) ir Aikas (Izaokas Niutonas), kad ištirtų vietos florą ir fauną. Filmas ir yra apie šių robotų nuotykius toje planetoje, aptinkantys įvairias gyvybės formas, kurių pagrindimą pateikia į filmo kūrimą įtraukti žinomi mokslininkai. Galiausiai robotai suranda primityvų protą, tačiau nespėję kontaktuoti su juo, žūva.

Įdomu, kad filmų apie pirmąją tarpžvaigždinę kelionę yra nedaug, tačiau visi jie išskirtiniai ir kurti žymių režisierių. Matyt, tema tokia sunki, kad jos drįsta imtis tik rimti kinematografininkai. Ir nenuostabu, kad 2014 m. planuojamas Styveno Spilbergo filmas „Tarp žvaigždžių“ (Interstellar).
[ 2012 m. Ch. Nolanas perėmė filmo režisavimą, o scenarijų kartu su juo rašė jo brolis Džonatanas. Premjera įvyko 2014 m. spalio 26 d. Los Andžele ]. Jo siužetas:
Žemėje deguonies kiekis sparčiai mažėja. Fermerio Kuperio dukrą lanko poltergeistas, pagal kurio veiksmus Kuperis išskaičiuoja kažkokį objektą, pasirodžiusį esant slaptu NASA padaliniu. Jo vadovas prieš kelis metus prie Saturno aptiko sliekangę. Surengia ekspediciją prie jos, kurios kitame gale pasirodo esanti juodoji skylė, apie kurią sukasi kelios planetos. Ir t.t. Galiausiai ten įrengiama nedidelė bazė.

^*) Čarlzas Lindholmas (Charles Lindholm, g. 1946 m.) – amerikiečių antropologas, Bostono un-to prof., 9-ių knygų ir per 70 straipsnių autorius. Pirmoji knyga „Dosnumas ir pavydas“ (1982) rėmėsi jo tyrinėjimais Pakistano Svato rajone. Kita, „Charisma” (1990), parengė pagrindą idealizacijos studijoms, pritaikytą Hitlerio judėjimui, Mansono „Šeimai“, Džimo Džonso kultui ir šamanizmui. Ji parodo, kad šiuolaikinė charizma yra labiau įtikinama ir visuotinesnė, tačiau kartu ir labiau iškreipta ir destruktyvi. Prie tos temos jis grįžo ir 2013 m.
Bendrai imant, Lindholmo tyrinėjimai, dažnai naudojantys egzotišką ir ekstremalią medžiagą, visada siekia rasti šiuolaikinio gyvenimo egzistencinių dilemų antropologinius aspektus.

^**) Česlis Bounstelas (Chesley Knight Bonestell, Jr., 1888-1986) – amerikiečių dailininkas, dizaineris ir iliustratorius. Jo kūryba paveikė mokslinės fantastikos vaizduojamąjį meną ir įkvėpė JAV kosminę programą. 1944 m. „Life“ paskelbė eilę Saturno vaizdų, kaip atrodytų iš kelių jo palydovų. Paskutiniu jo indėliu buvo konsultacijos ir spec. efektai Dž. Palo filmams, tarp jų „Paskirties vieta - Mėnulis“ (1950), „Kai susiduria pasauliai“ (1951), „Pasaulių karas“ (1953). Nuo 1947 m. jis parengė per 60 viršelių fantastikos žurnalams bei daugeliui knygų.

^***) Džordžas Palas (George Pal, vengr. Gyorgy Pal Marczincsak, 1908-1980) – vengrų kilmės amerikiečių kino režisierius, multiplikatorius, daugiausia kūręs fantastinio turinio filmus. Į JAV persikėlė 1940-ais. Multiplikacinius filmus kūrė iki 1947 m., pastatė apie 40 lėlių filmų. Vėliau statė pilnametražinius fentezi ir fantastikos filmus su animacijos elementais (pradedant komedija „Didysis Rupertas“, 1950). Be „Kai susiduria pasauliai“ (1951), paminėtini ir pagal H. Velsą pastatyti „Pasaulių karas“ (1953) ir „Laiko mašina“ (1960), bei „Nuostabus brolių Grimų pasaulis“ (1962) ir kt.