Pirmoji tarpžvaigždinė

Priimta laikyti, kad pirmasis Žemės gyventojo skrydis į kitas žvaigždes aprašytas amerikiečio chemiko ir rašytojo Edvardo Elmerio „Doko“ Smito nedidelės apimties romane „Kosmoso vieversys“ (The Skylart of Space, 1826), kuris buvo publikuotas žurnale „Patrauklūs pasakojimai“ (Amazing Stories). Tačiau tai galima ginčyti, nes rusas Viktoras Gončiarovas dilogijoje „Psicho mašina“ ir „Tarpplanetinis keliautojas“ (1924) ne tik aprašė komjaunuolio skrydį po Galaktiką, bet ir sugalvojo visą tarpgalaktinę žmoniją, užkariavusią visą Visatą ir pasirengusią užimti ir kitas visatas.

Tačiau rašytojams paprasčiau – imi popieriaus lapą ir jame išlieji tolimus skrydžius. Tuo tarpu kinematografas ilgai nesiryžo palikti Saulės sistemos. Ir nors, atrodytų, populiarus 4-ojo dešimt. amerikiečių fantastinio serialo herojus Flešas Gordonas ir būtų galėjęs skristi kur nori, kad ir į netikėtai Saulės sistemoje pasirodžiusią Mongo planetą, tačiau ... kažkodėl neskrido.

Pirmuoju tarpžvaigždinių kelionių „vieversiu“ tapo žinoma amerikiečių juosta „Kai susiduria pasauliai“ (When Worlds Collide, 1951), kurią režisavo Rudolfas Meitas pagal Filipo Vilio ir Edvino Belmerio romaną (1932). Panaudojama klasikine tapusi idėja – į Saulės sistemą prasiskverbia svetimas kūnas, grasinantis arba trenktis į Žemę, arba susprogdinti Saulę, arba, geriausiu atveju, sukelti globalią katastrofą. Jei romane juo buvo pora klajojančių planetėlių, tai filme – svetima Beloso žvaigždė, kurią jos veržliame skrydyje per kosmosą lydi Ziro planeta. Pagal mokslininkų, kuriems vadovauja dr. Endronomas, paskaičiavimus, ji sutrikdys pusiausvyrą Saulės sistemoje ir Žemė žus.

Magnatas S. Stentonas imasi statyti kosminę „arką“ – milžinišką raketoplaną, kuris 50 atrinktų vyrų, moterų ir vaikų nuskraidins į Zirą. Žemėje kyla baisūs drebėjimai ir potvyniai. JAV vyriausybė pamato, kad Paskutinio teismo diena neišvengiama ir prisideda prie raketoplano statybos. Į laivą sukraunama visa, kas būtina naujos civilizacijos sukūrimui: knygų mikrofilmai, darbo įrankių pavyzdžiai, augalų sėklos ir gyvūnų jaunikliai. Keleivius iš sveikų šalies gyventojų atrenka burtų keliu. Paskutinę dieną prieš startą, kai jau „degė žemė kojomis“, S. Stentonas pabando užgrobti raketoplaną jėga, tačiau didvyriškas daktaras atremia antpuolį ant paskutinės žmonijos vilties.

Šis filmas išskirtinis tuo, kad Holivudas peršoko nuo tarpplanetinių skrydžių iškart tarp tarpgalaktinių su naujo tiko, kaip Supermenas ir gražuolė Barbarela, prašokdamas pirmojo tarpžvaigždinio skrydžio fazę. O iš čia – jau ranka pasiekiami „Žvaigždžių karai“.

Vis tik amerikiečių pasiekimai, o ypač pirmieji astronautai Mėnulyje, paveikė kinematografus – ir pasirodė keli neblogi šios temos filmai. Ir pirmiausia – prancūzo Pjero Bulio romano (1963) motyvais susukta „Beždžionių planeta“ (Planet of the Apes, 1968). Franklinas Džėjus Šefneris, labiau žinomas kaip intelektualaus „autorinio“ kino režisierius, sukūrė satyrinę juostą, kurioje gana aštriai išjuokė laikmečio realijas. Tai ir padėjo filmui, nes mokslo požiūriu jis neatsparus jokiai kritikai. Tarkim, laivo ekipažas vargiai žino, kur ir kodėl jie skrenda. „Oriono žvaigždynas“ kaip tikslas atrodo tarsi atsikalbinėjimas, o reliatyvumo teorijos spėjamas laiko sulėtėjimas pabrėžia tokio skrydžio praktinio aspekto nebuvimą – startuojama 1972 m., o tikslas turi būti pasiekimas 2673 m. – kam Žemėje tada bus reikalingos ekspedicijos metu įgytos žinios, nesupranta net jos dalyviai. Sprendžiant iš jų replikų, jie save laiko tarsi kokiais bėgliais nuo civilizacijos beprasmybių ur netgi didžiuojasi savo kelionės beprasmiškumu tarsi kokia istorine misija.

Vis tik filmas gana pavyko. Pavyko ne tik įtikinamai parodyti beždžionių civilizacijos buitį, sukurti koloritiškus personažus – beždžionių mokslininkę šimpanzę Zirą, susidūrusią, jos požiūriu, su nepaprastu kalbančio žmogaus fenomenu. O Dž, Čamberso specialiai filmui sukurtas grimas ilgam liko spec.efektų meistrų etalonu. Ir netgi filmo kūrėjai suteikė nelauktą temos posūkį – filmo pabaigoje paaiškėja, kad žvaigždėlėkis keliavo ne erdvėje, o laike, grįždamas į Žemę po žmonijos žūties (romane herojai buvo apie Betelgeizę besisukančioje planetoje).

Antrame „Po beždžionių planeta“ (Beneath the Planet of the Apes, 1970) filme, kurį režisavo Tedas Postas, paskui pirmąjį žvaigždėlėkį pasiunčiamas antrasis – gelbėjimui (t.y., nuovokūs žemiečiai nelaukė 700 m.). Tačiau ir šis laivas sudužo beždžionių planetos dykumoje ir turėjo įrodinėti esą protingos būtybės apstulbusiai nuo tokio žemiečių antplūdžio Zirai. Atskleisdami planetos paslaptis, keliautojai patenka pas atominę bombą garbinančių žmonių-mutantų sektą. Filmo pabaiga tragiška – jie susprogdina paskutinę išlikusią atominę bombą, sunaikindami ir sektantus, ir beždžionių miestą.

O kadangi beždžionių civilizacija žuvo, tai siužeto vystymui teko grįžti į praeitį. „Pabėgime iš beždžionių planetos“ (Escape from the Planet of the Apes, 1971, rež. T. Postas) Zira su vyru Korneliumi žvaigždėlėkiu keliauja į praeitį ir patenka į XX a. Los Andželą. Nuovokūs specialistai iškart sumeta, kad protingų beždžionių porelė, „laiko kilpa“ atvykusi iš ateities, gali tapti naujos rasės, užvaldysiančios Žemę po žmonijos žūties, pradininkais. Ir kas baisiausia – jie teisūs. Dž. Li Tompsono „Beždžionių planetos užkariavimas“ (1972) ir „Mūšis už beždžionių planetą“ (1973) pateikiami detali žmonių planetos virtimo beždžionių planeta istorija. Bet tai jau kita tema.

2001 m. jau pagarsėjęs fantastikos žanre Timas Bertonas („Marsas atakuoja“, „Mieguistas klonis“) ėmėsi naujai ekranizuoti „Beždžionių planetą“. Veiksmas vyksta 2029 m., žmonės dar nemoka skristi į žvaigždes, tačiau aktyviai tam ruošiasi – didelėje kosminėje stotyje Leo Devidsonas dresuoja šimpanzes, kurioms lemta tapti eksperimentinių kosminių laivų pilotais. Vieno bandymo metu vienas jo globotinių patenka į erdvėlaikio tunelį, o Leo neria iš paskos. Galiausiai toks likimas laukia visų ir stotis sudūžta nežinomoje planetoje. Joje beždžionės sukuria savo civilizaciją, su kuria ir tenka reikalus tvarkyti Leo.

Kinosagą apie pirmą skrydį į žvaigždes sukurti pabandė ir Tarybų Sąjungoje, bet kadangi į šią temą tarybiniai mokslininkai niekada rimtai nežiūrėjo, saga buvo skirtas paaugliams ir turėjo pasakos elementų. Tai Ričardo Viktorovo pilnametražiai filmai „Maskva-Kasiopėja“ (1973) ir „Paaugliai Visatoje“ (1974). Pirmo filmo veiksmas vyksta mūsų dienomis. Iš Šedaro žvaigždės sistemos (Kasiopėjos Alfa) atsklinda pagalbos signalas. Į jį atsiliepdami, žmonės ima statyti žvaigždėlaivį ZARIA (Anihiliacinis atominis reliatyvusis žvaigždėlaivis), kurio projektą parengė jaunasis išradėjas Viti Sereda. Kadangi skrydis truks ne vieną dešimtį metų, nutariama siųsti paauglių komandą. Įsikišus kažkokiam pasakiškam personažui, komanda tampa pats Sereda ir penketas jo klasiokų. Tačiau į laivą prasmunka ir „zuikis“ – chuliganiškasis išradėjas Fedia Lobanovas – per kurį laivas išskrenda anksčiau numatyto laiko. Antrasis filmas skirtas jau nuotykiams Kasiopėjos planetoje, kur valdžią užgrobė atsikratę kontrolės robotai. Nepaisant lėkštumo, filmai buvo populiarūs tarp jaunimo ir galo kelias prestižines premijas.

Po triuškinančio „Žvaigždžių karų“ pasisekimo, kino fantastikoje įsivyravo „žvaigždžių opera“, kuri nepaisė tikroviškumo. Visatoje apsigyveno šaunūs vaikinai, per pora sekundžių persikeliantys tūkstančius parsekų. O tradicinė fantastika nesiryžo vaizduoti techniškai įgyvendinamo projekto, nors tokių idėjų buvo gausu fantastiniuose romanuose bei mokslo populiarinimo knygose. Kad ir 1957 m. fiziko Džono Vilerio išmąstytos sliekangės (wormholes) – tolimus erdvės taškus jungiantys tuneliai. Fizikai įrodė, kad teorija nedraudžia tokių tunelių egzistavimo galimybės. O fantastai iškart atrado, kad jie labai parankūs siužetuose.

Vienas pirmųjų sliekanges kaip transporto priemonę pateikė Rolandas Emerichas trileryje „Žvaigždžių vartai“ (Stargate, 1994). Archeologinių kasinėjimų metu Gizos lygumoje po akmens plokštėmis surandamas neaiškus įrenginys – milžiniškas žiedas, aprašinėtas hieroglifais. Jį išsiveža amerikiečiai, patalpindami kažkur po žeme Kolorado kalnuose. Egiptologas D. Džeksonas iššifruoja hieroglifus, ir paaiškėja, kad tai „žvaigždžių vartai“, per kuriuos galima patekti Rezco žvaigždyną (kitoje versijoje, Kaliumo galaktiką). Pulkininko Dž. O‘Neilo vadovaujamas spec. Padalinys praninka į naują pasaulį ir susiremia su Senovės Egipto dievais, kurie, aišku tėra žmonės, tarnaujantys Ra – ateiviui, paskutiniam senosios nežemiečių rasės atstovui, turinčiam paranormalių sugebėjimų. Ir aišku laimi amerikiečių šaunuoliai, kuriuos paremia vietiniai.

Filmas dėl gana originalaus siužeto, dinamikos ir neblogų spec.efektų, iškart tapo klasika, pagal jį kurti kiti kūriniai, o pirmiausia begalinis serialas „Žvaigždžių vartai: SG-1”, prasidėjęs 2001 m., nusitęsęs 10 sezonų ir netgi pagimdęs dukterinį serialą „Žvaigždžių vartai: Atlantida”. Pirmųjų sezonų tema buvo spec. dalinio SG-1 kova su svetima gyvatiška gojajuldų rase, sugebančančia prasibrauti į žmogaus organizmą ir užvaldyti žmogaus valią, jį paverčiant jafa. Keliaudami po įvairius pasaulius ir susipažindami su jų gyventojais, spec. dalinio nariai pamažu įsikerta į tarpžvaigždinės politikos niuansus, įgauna naujų draugų bei priešų.

Po „Žvaigždžių vartų“ portalai tapo kino kasdienybe. Mirksintį tunelį regime Roberto Zimekiso „Kontakte“ (Contact, 1997) pagal astrofiziko Karlo Sagano romaną. Herojė Elli (ją vaidina neprilygstamoji Džudi Foster) tiki kitų civilizacijų egzistavimu ir bando pagauti iš kosmoso sklindančius dirbtinius signalus, kas jai galiausiai pavyksta. Iššifravus paaiškėja, kad tai paslaptingo įrenginio, pagal viską leidžiančio keliauti į žvaigždes, aprašymas. Tarptautinis konsorciumas finansuoja Mašinos statybą, tačiau pirmąją kopiją sunaikina religinis fanatikas, o antruoju Elli išvyksta į žvaigždes per sliekangių sistemą. Pabuvusi Vegoje ir keistoje planetoje 4 žvaigždžių sistemoje, patenka pas labai išsivysčiusią civilizaciją, kur jai paaiškina, kad sliekanges sukūrė kažkas nepaprastai seniai – gal tasai, kurį vadiname Dievu...

Kitą „mašinos“ variantą pateikė kultinis režisierius Brajanas de Palma citatomis perpildytoje „Marso misija“ (Mission to Mars, 2000), kuri labai silpna tiek moksliniu, tie meniniu aspektais. Tačiau ji padaro įspūdį, tame tarpu ir sumanymo masteliu. Matyt, norėta surinkti ir apmąstyti tą mitinę medžiagą, kurią turime apie Raudonąją planetą.

2020 m., Marso Cidonijos lygumoje, dirba pirmoji ekspedicija, kuri aptinka anomalią struktūrą. Bandymas ištirti radaru sukelia katastrofą – netikėtai kilęs sūkurys nužudo žemiečius, ir tik viena jų pasisekta išlikti ir pasislėpti bazėje. Jo išgelbėjimui pasiunčiamas kitas laivas, kuris irgi patiria avariją, tačiau jo ekipažui pavyksta išsilaipinti Marse ir netgi apžiūrėti anomalią struktūrą, kuri yra savotiškas marsiečių, praradusių savo planetą susidūrusią su milžinišku asteroidu, paminklas. Išlikę marsiečiai pasistatė laivus ir išskrido į Galaktiką, o vienas laivas liko, kad pasėtų gyvybę Žemėje ir užtikrintų būsimą kontaktą su žemiečiais. Jo viduje yra teleportas. Astronautas rengiantis grįžti į Žemę, vienas jų, Džimis, ryžtasi pasinaudoti teleportu, išvykdamas paskui marsiečių protėvius... Taip tarpplanetinis skrydis įgauna tarpžvaigždinio atspalvį.

Dėmesį patraukia viena detalė. Išskyrus pirmąjį filmą, kinematografininkai neabejoja – skristi verta tik dėl svetimos gyvybės, o ideale, proto brolių, paieškos. Iškart kyla klausimas, ar jie bus draugiški? Šiam klausimui skirtas 25 min. animacinis filmas „Tolimos žvaigždės balsas“ (Hoshi no Koe, 2002), kurį vienas sukūrė japonų menininkas Makoto Sinkajus. Susidomėjimas buvo toks didelis, kad per mėnesį nedideliame kinoteatre (46 vietos) jį pažiūrėjo per 3000 žiūrovų, o DVD tiražas buvo 50 tūkst. Menininkas gavo nemažai prestižinių premijų.

2039 m. NASA ekspedicija Marso Tarsio plynaukštėje suranda keistus senovinės civilizacijos, vadinamųjų „tarsiečių“, griuvėsius. Prabudę tarsiečiai išžudo ekspediciją ir pasitraukia į Saulės sistemos pakraštį. Tačiau dėka rastų tarsiečių technologijų, žmonija pasiekia naują išsivystymo lygį ir pasistato galinga kosminį laivyną, galintį kautis su ateiviais. 2047-ais išskrendama, kad būtų suduotas triuškinamas smūgis. Viename laivų skrenda 15-metė mokinė Mikako Nagaminė, gabi kovinių robotų valdytoja. Tačiau tarsiečių medžioklė vis labiau ją tolina nuo bendraklasio Noboru Terao. Vieninteliu ryšiu lieka SMS žinutės, bet kuo toliau tolstama nuo Žemės, tuo ilgiau reikia laukti atsakymo.

Vis tik labiausiai apgalvotu filmu apie pirmąjį tarpžvaigždinį skrydį tapo „Discovery“ kanalo projektas „Svetima planeta“ (Alien Planet, 2005). Jo priešistorė tokia: 1990 m. menininkas V. Barlou, ilgą laiką paišęs fantastinių knygų viršelius, išleido albumą „Ekspedicija: iliustruota 2358 m. skrydžio į Darvinas IV ataskaita“, pateikt1 kaip artefaktą iš ateities. Žmonija jau beveik sunaikino Žemės biosferą ir yra ties išmirimo riba. Tačiau dirbtinių būtybių „jumų“ pasirodymas leidžia sustabdyti krizę ir pradėti atgimimą. „Jumai“ aktyviai tiria kosmosą ir atranda gyvenamą planetą Darvino sistemoje. Barlou albumas – tai skrydžių į Darviną dokumentų rinkinys.

Šio albumo pagrindu „Discovery“ išleido dviejų serijų TV filmą. Jo siužetas gerokai skiriasi nuo „Ekspedicijos“. Veiksmas vyksta netolimoje ateityje. Kai kosminiai teleskopai prie Darvino žvaigždės, esančios už 6,5 šviesmečių, surado planetų sistemą, nuspręsta į ten pasiųsti dirbtinio intelekto valdomą laivą „Von Braunas“, kurio variklius varo antimaterija. Startavęs 2035 m. ir pasiekęs 20% šviesos greičio, laivas 2077 m. turi pasiekti Darvinas IV planetos orbitą. Į planetą išsilaipina du robotai: Leo (Leonardas da Vinčis) ir Aikas (Izaokas Niutonas), kad ištirtų vietos florą ir fauną. Filmas ir yra apie šių robotų nuotykius toje planetoje, aptinkantys įvairias gyvybės formas, kurių pagrindimą pateikia į filmo kūrimą įtraukti žinomi mokslininkai. Galiausiai robotai suranda primityvų protą, tačiau nespėję kontaktuoti su juo, žūva.

Įdomu, kad filmų apie pirmąją tarpžvaigždinę kelionę yra nedaug, tačiau visi jie išskirtiniai ir kurti žymių režisierių. Matyt, tema tokia sunki, kad jos drįsta imtis tik rimti kinematografininkai. Ir nenuostabu, kad 2014 m. planuojamas Styveno Spilbergo filmas „Tarpžvaigždinis“ (Interstellar).

Papildomai skaitykite:
Tikrasis vyriškumas
Daugiaveidis Marsas
Apie ufologiją kine
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Kosminė opera ir Marsas
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Mokslininkų indėlis fantastikai
Naujasis kolonizavimo protokolas
Rusų fantastai apie Marsą
Bendroji reliatyvumo teorija
Žvaigždžių karų belaukiant
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Keista Ciolkovskio filosofija
Mitologija Visatos masteliu
Kino ufologija
Žmogaus misija kosmose
Roswello avarija
Vartiklio naujienos