Išsigelbėjimas per nuodėmę

"Turite tikėti, kad buvo taip kaip buvo... Kalbėjau su tais, kurie gėrė ir valgė bei buvo šalia jo, ... kurie nebuvo [ jo ] pasekėjai; ir jie man sakė, kad nieko kito laikysena ir veidas nebuvo panašesnis į Dievo angelo... Ir jie užtikrino, kad jam giedant sabato himnus Dievui, ką darė kelis kartus į dieną... nebuvo galima žvelgti į veidą, nes rodėsi kad žvelgtum į ugnį. Ir tai didžiausias, be abejo, antgamtinis, įvykis, nutikęs dėl didžio tikėjimo Šabtai Zevi 5426 m. nuo pasaulio sukūrimo (1665 m.), Tevet mėnesį, kad ... [visur] kilo pranašai, šimtai ir tūkstančiai, moterys ir vyrai, berniukai ir mergaitės... Visi pranašavo šv. kalba [hebrajų] ir Zoharo kalba - ir nė vienas jų nepažino hebrajų raidžių, o dar mažiau Zoharo kalbą.

Štai kaip tai vyko: jie krisdavo ant žemės tarsi epilepsijos priepuolyje, iš burnos ėjo putos, juos tąsė konvulsijos - ir jie sakė kabalos paslaptis šv. kalba apie daugelį dalykų. Ir jų sakymuose buvo viena - perteikiamas Sabatėjo Zvi, viešpačio, mūsų karaliaus, mūsų Mesijaus, viešpatavimas danguje ir žemėje gavus karūną iš dangaus..."
Rabinas Leib ben Ozer (17 a. sabatėjų metraštininkas)

Kabalistiniai skaičiavimai aiškiai rodė: Mesijus turi ateiti 1648 m. Ir nors tie metai atnešė krikščionims religinių karų pabaigą, tačiau Mesijus nepasirodė. Netgi blogiau, žydų pasaulį sukrėtė Chmielnickio pogromai. Kitas skaičiavimas rodė 1666 m. – 111 metų po geto įsteigimo „Babilone". Tuo metu pasirodė gana tinkamas kandidatas...

Abraomiškosiose religijose visais laikais netrūko pasaulio pabaigą ir mesijo atėjimą skelbiančių pranašų. Tai ir 8 a. Sirinas iš Sirijos1) ir Abu Isa Isfahanis2), 16 a. anabaptistų3) judėjimo vadovas Janas Matthijsas4) ir Anglijos ranteriai5). Jų netrūko ir vėliau bei mūsų laikais. Juos priimta laikyti išskirtinėmis asmenybėmis, kurių nepaprasta charizma užkrečia aplinkinius. Labai savitas tame kontekste yra 17 a. kabalistas Cvi Šabtajus. Tačiau jei mesianistinių judėjimų pradininkai paprastai yra ypatingi asmenys, dažniausiai suvokiami kaip itin dori ir šventi (pvz., mormonų J. Smitas) arba kaip ypač pasibjaurėtini nusidėjėliai (pvz., Ch. Mansonas). Šabtajus Cvi laužo tokius įsivaizdavimus.

Turkų kabalistas rabinas Sabatėjas Zevi (1626-1676 m.) pasekėjų tituluotas „Amyrah", gimė ispanų kilmės žydo šeimoje Smyrna mieste (dabar Izmiras) 1626 m. rugpjūčio 1 d. (pagal žydų kalendorių tai buvo Šventyklos sugriovimo (Tiša B'av) metinės, per kurias, anot pranašystės, turėjo gimti Mesijas. Jo tėvas, neturtingas paukštienos pardavėjas, iš Morėjos persikėlė į Mažąją Aziją ir tapo turtingu pirkliu ir Anglijos agentu. Pagal tuometinius judėjų papročius Šabtajus turėjo tapti Talmudo aiškintoju. Jo pirmasis mokytojas buvo Gadol Reb'as. o tada Isaac di Alba, Smyrno Bais Din narys. Dar 6 m. mokėsi Smirnos ješivoje, kuriai vadovavo garsus Smirnos rabinas halakhistas Juozapas iš Eskapos (R. Joseph Eskapha), „Roš Yosef" autorius. Tikėtina, kad jis dar paaugliui Sabatėjui davė smicha ir rabinų titulą hakham ("išminčius"). Tačiau mokslai ir Talmudo studijos jam nesisekė. Jaunuolį kur kas labiau žavėjo žydų misticizmas – būtent Izaoko Lurijos plėtotos kabalos idėjos. Taip pat jį žavėjo praktinė kabala, kurią sudarė įvairūs asketiški pratimai, tokie kaip kūno marinimas, pasninkavimas, maudymasis šaltame vandenyje, ir kitokios praktikos.

Nuo 1648 m. pasireiškė ženklai to, ką šiuolaikiniai psichiatrai pavadintų maniakine depresija. 1648 m. (22 m. amžiaus) jis išgirdo balsą, sakantį, kad jis Mesijas ir jo misija yra atkurti 12 Izraelio genčių. Jis artimiausių parankinių akivaizdoje jis ištarė Tetragramatoną (iš 4 raidžių sudarytą tikrąjį hebrajų Dievo vardą, kurį tarti teisę turėjo tik šventyklos aukščiausiasis žynys). Kartais jis tikėjo, kad levituoja savo nušvitimų metu, tačiau kitą dieną galėjo užsidaryti namuose, manydamas, kad pamatė pragarą ir kovėsi su piktais velniais. Kitaip, keista elgsena ir religinio įstatymo laužymas ir pasiskelbimas Mesijumi. Galiausiai miesto valdžia 1651 m. jį ištrėmė iš miesto. Apie 1651-54 m., Zevi klajojo po Graikiją, Trakiją, Palestiną ir Egiptą.
Pirmiausia su sekėjais apsistojo Konstantinopolyje. Ten sutiko pamokslininką Abraomą Jakinį – šis dėl vienokių ar kitokių priežasčių patvirtino Šabtajaus mesijiškumą. Vėliau Šabtajus bandė perkelti savo veiklą į Salonikus, kurie tuo metu garsėjo kabalistais, tačiau kai kurie jo poelgiai (pvz., jo, kaip „Dievo sūnaus“, ir Toros vestuvės) papiktino miesto žydų bendruomenę, ir Salonikų žydų rabinų tarybos nutarimu jis ir jo sekėjai buvo ištremti iš miesto. Šabtajus toliau klajojo po Viduržemio jūros regioną, aplankė Smirną,

1665 m. gegužę, galiausiai, Jeruzalėje sutiko charizmatiškąjį Nathan'ą iš Gazos, tikėjusį, kad yra Elijo inkarnacija. ir įtikinusį jį esant Mesijumi. Ir reikalai ėmė keistis. Apie 80% žydų – nuo Persijos iki Olandijos, nuo Maroko iki Ukrainos, Azijoje, Europoje ir Amerikoje įtikėjo, kad Zevi yra Mesijas. Juk jis žadėjo, kad gyvenimui getuose ateina galas.

Aplinkybių sutapimo dėka ši žinia greitai išplito visame žydų pasaulyje - ir nemažai krikščioniškojo ir musulmoniškojo. 1658 m. jis regėjo viziją, kad gavo 18 naujų Dievo įsakymų. Naujovė juose buvo tai, kad moterims leista studijuoti Įstatymą. Vienok „mesijas" per kitus 6 m. (lankydamas Tesalonikų, Kairo ir Jeruzalės žydų bendruomenes) vis dar neįgijo plataus pasekėjų rato,

Sabatėjas buvo priverstas vykti į Kairą, kur turėjo vesti lenkų kilmės Sarą. Visi „žinojo", kad paskirtais 1648 m. metais ji patyrė regėjimą, kad vieną dieną taps Mesijo žmona. Kurį laiką Sara gyveno Amsterdame ir Livorno, ir pora nusprendė vykti į Europą. Tačiau pirmas jų tikslas buvo Smyrna, kur jie atvyko su triumfu ir šventė žydų Naujuosius metus (1665 m. rugsėjo 10 d.). Sabatėjus susitiko su mokslininkais iš viso pasaulio ir jiems sakė, kad kitus metus jie „sutiks Jeruzalėje" Nathanas žydų bendruomenėse išplatino laišką, kuriame buvo nuoroda į „liūtą", t.y. Izaoką Luriją:

Dabar turiu atskleisti įvykius. Po metų ir kelių mėnesių Sabatėjus pavergs turkų karalių be karo, savo himnų ir maldų galia, visos tautos paklus jo valdžiai. Jis tik turkų karalių ims į visas užkariautas šalis ir visi karaliai jam mokės duoklę, bet tik turkų karalius bus jo tarnas [ ... ] Tai tęsis 4 ar 5 metus.
Tada minėtasis rabinas nuvyks prie Sambatijono upės, savo karalystę palikdamas turkų karaliui, [ ... ] tačiau po 3 mėn. turkų karalių sugundys jo patarėjai ir jis sukils. [ ... ] Tada minėtas rabinas grįš [ ... ] raitas liūtu, pažabotu septyngalve gyvate, kuriam "iš nasrų veršis ugnis". Nuo to vaizdo visos tautos ir visi karaliai nusilenks jam iki žemės...

1666 m. vasarį Sabatėjas nuvyko į Istanbulą (Konstantinopolį), kad sultonui Mehmedui IV išsakytų savo pretenzijas į Otomanų imperijos sostą, bet buvo suimtas ir įkalintas Gallipoli. Teismas truko 7 mėn. Pagaliau Edirnės citadelėje jam pavyko gauti ilgai lauktą sultono priėmimą. Jam buvo duoti trys pasirinkimai: a) padaryti stebuklą ir įrodyti esant Mesiju; b) skiriama mirties bausmė; c) priima islamą. Jis pasirinko islamą ir taip padarė nemažai jo pasekėjų. Sabatėjas, kaip ir Meher Baba ar Max Theon'as, pasekėjų buvo vadintas "Pamiltuoju'.

Žydų pasaulis buvo sukrėstas. Nathanas bandė gelbėti Zevi reputaciją teigdamas, kad dabar netinkamas laikas ir kad Mesijas pirma turi panirti į kelippah, blogio domeną, kad jį iš jo išvaduotų. Kitaip tariant, kad galėtų išlaisvinti kitatikius. Pas Sabatėją, gyvenusį Dulcigno (Montenegro), tebevyko piligrimai. Jis galėjo būti susijęs su kai kuriomis sufijų šakomis.

Mirė 1676 m. Ulcnj (dabar Montenegro, Serbijoje). Net jo mirtis nepajudino piligrimų tikėjimo. Jie vadinami Donmeho sekta (turkiškai, „atskalūnų"). Trečioji Zvi žmona Yocheved padėjo išrinkti jos brolį Yakov Querido (Folosof) Zvi sielos įpėdiniu. Jis pasiskelbė, kad Sabatėjaus siela apsigyveno jame ir kad dabar jis Mesijus. Tačiau šis mesianistinis judėjimas gyvavo neilgai.

1716 m. Baruchya Russo pasiskelbė esąs Mesiju, Sabatėjaus Zevi bei Dievo inkarnacija. Jis patraukė kažkiek pasekėjų, tačiau dauguma Donmeho sektos narių liko ištikimi Sabatėjui. Šiuo metu jai priklauso apie 40 tūkst. narių, daugiausia tebegyvenančių Stambule.

Šabtajus Zevi nepaliko jokių raštų: pagrindinius teologinius sabatėjų tekstus parašė kiti Šabtajų mesiju laikę asmenys:, Natanas iš Gazos ar Abraomas Cardozo. Šabtajus žmones stebino visų pirma savo elgesiu ir keistomis, sunkiai jų suvokiamomis praktikomis, kurias G. Šolemas laikė maniakinės depresijos pasekmėmis.

Judėjimo pasisekimo priežastimi visuotine tvarka nepatenkinti žydai, kuriuos 15-17 a. kankino nelaimės (Ispanijos inkvizicijos vykdytas žydų sefardų ištrėmimas ir vėlesnis apsikrikštijusių žydų, conversos, persekiojimas, žydų išvijimas iš Sicilijos, Portugalijos ir Vokietijos miestų, o vėliau ir Bogdano Chmelnickio kazokų žydų pogromai Ukrainoje). Visa tai žadino viltį apie tam tikrą kitą, ateinantį pasaulį.


Išskirtiniausias jo gyvenimo įvykis - "atsivertimas" į islamą (Šahada). Nepaisant, kad jo laikmečio judaizmas tai laikė išdavyste, atidus istorinių šaltinių skaitymus leidžia laikyti, kad tą jo apostazę iš anksto nuspėjo Nathan iš Gaza - kaip būtiną žingsnį gelbstint pasaulį. Nathan "atsivertimą" priėmė kaip Izajaus pranašystės išsipildymą (Iz 53:4-5): "Tikrai jis nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus. O mes laikėme jį nubaustu, Dievo ištiktu ir pažemintu. Jis buvo sužeistas už mūsų kaltes ir sumuštas už mūsų nuodėmes. Bausmė dėl mūsų ramybės krito ant jo; jo žaizdomis esame išgydyti".

Bet pats Nathan iš Gaza niekada nepriėmė islamo ar kitos "svetimos" religijos ir iki mirties liko praktikuojančiu žydu. Ginčytina, kas jis būtų kitus kvietęs sekti jo pavyzdžiu. Labiau tikėtina, kad jis laikė, kad jis vienas, kaip Mesijas, pašauktas tam keliui, o kiti turi laisvę rinktis. Frazė "sekti Viešpatį į Šėtono irštvą" įvesta kitų, pirmiausia radikalių sabatėjų teologų, tokių kaip Baruchia Russo ir, vėliau, 18 a. dvasinio įpėdinio Jakov Leib Frank.

Šv. Apostazė yra Tikkun ir nėra formalus atsivertimas. Jos tikslas yra Šv.Santaika tarp religijų ištaisant Dievo veidą. Tai pasiekiama perimant vidumi "svetimą" religiją (nusileisti į klippotic karaliją) - viduje sutaikant tai, kas išorėje atrodo priešiška. Taip atliekamas Tikkun tarp dviejų, atrodytų priešiškų sistemų, ir šv. Kibirkštis kiekvienoje jų pakylėjant link jų Ištakų.

Jėzus Nazarietis (Yešua Hanotzri) tai padarė "pasiaukojęs" ant kryžiaus, o Zevi 'atsivertęs" į islamą - abiem atvejais jie sunaikino savo asmenyje tas priešybes ir sukūrė vientisą Naują žmogų. Žr. Ef:10-16: "... geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti. Todėl atsiminkite, kad jūs kadaise buvote kūnu pagonys,... atskirti nuo Izraelio bendruomenės, svetimi pažado sandoroms, be vilties ir be Dievo pasaulyje. ... Jis, iš abejų padaręs viena ir sugriovęs mus skyrusią sieną, savo kūnu panaikinęs priešybę, ... kad iš dviejų sutvertų savyje naują žmogų ir atneštų taiką. Jis viename kūne abejus sutaikino su Dievu per kryžių, kuriuo ir sugriovė priešiškumą".

Bet tai tik vienas iš Tikkunim, kuriuos reikia atlikti. Yra daug šv. Kibirkščių, kurias reikia išlaisvinti iš akmens, augalų ir gyvūnų ir gražinti prie Ištakų, Kūrėjo, taigi atkuriant Ayn Sof ir Visatos pirmapradę būseną. Kramsnodamas maistą, pakylėk jo šv. Kibirkštį. Pjaudamas medį, pakylėk jo Šv.Kibirkštį. Išvydęs nudvėsusį gyvulį, pakylėk jo Šv.Kibirkštį. Yra daugybė "dalykų, kuriuos mums reiktų pakylėti link jų Ištakų" (Baal Šem Tov).

Jėzus "mirė dėl žmonių" ant Kalvarijų kryžiaus, o Sabatėjas ant erezijų kryžiaus. Ir net Jėzaus auka gali reikšti ne mirtį, per se, o "apostazę", už kurią jis, kaip Sabatėjas, buvo nukryžiuotas žydų viešosios nuomonės: "Velykų vakarą Jėzus buvo pakabintas [ ant kryžiaus ]. 40 d. iki bausmės, nusileido heroldas ir sušuko" "[Jėzus] bus [baudžiamas], nes jis ... suviliojo Izraelį apostaze" (Babilono Talmudas, sanhedrinas 43).

Ir ne Zevi "išdavė" žydus atsiversdamas, o žydai nesuprato Ma'asim Zarim (mistinių keistų darbų), kuriuos jis darė kaip indą Mesijaus dvasios inkarnacijai, tame tarpe ir paradoksaliausią šv. Apostazę.

O kodėl Turkijos sultonas skyrė jam audienciją ir kodėl po Šahada sultonas leido Zevi tęsti mesianistinę veiklą tarp žydų? Tą pačią, už kurią grasino mirtimi ir ištremiant į Dulcigno (kur iki šių dienų likę nemažai Bektaši sufi šakos pasekėjų), kur jis sutikinėjo žydų ma'aminim ("Pasekėjus").

Pagal seną žydų pranašystę Mesijas turi įjoti į Jeruzalę ant balto žirgo už apinasrio vedamo Išmaelio palikuonių (t.y. arabų). Nors musulmonų papročiai griežtai draudė žydams joti, Sabatėjas Zevi gavo leidimą joti baltu eržilu. Jis taipogi vilkėjo žalia mantiją (al-Khadir (Žaliasis) buvo svarbi islamo misticizmo figūra ir taip siejama su islamo Mahdi, kaip Elijas su žydų Mesijumi). Žalia spalva islame simbolizuoja rojų (al-KHadir minimas puslapyje "Jėzus Kristus musulmonams").

Bet kurią islamo formą galėjo praktikuoti Zevi po Šahada? Sholem ir kt. keistai nutyli šį klausimą, bet Avraham Elqayem spėja tai buvus šiitų Bektaši sufi - kas atrodo keista, nes sultonas buvo sunitas. Ir ką galėjo reikšti pokalbyje su sultonu panaudotas titulas 'Kapici Baši" (Vartų saugotojas). Negi vien pagarbos ženklas be jokios prasmės?

Otomanų imperija tuo metu byrėjo ir šiitai Bektaši sufi stengėsi pasinaudoti galimybe pakliūti į administraciją. Nemažai dervišų pranašavo turkų imperijos žlugimą ir žydų valstybės iškilimą. Sultonas galėjo norėti ryšį su jais. Kaip ir izmailitai (laikęsi 12-os imamų doktrinos), Bektaši sufi savo imamą vadino "Dievo vartais". Imamas buvo kaip Alacho Noor (dieviškosios šviesos) skleidėjas. Ja'afar as-Sadiq sakė: "Mes Dievo vartai, jo įrodymas, jo tvarinių garantai, jo paslapčių saugotojai ir jo žinių turėtojai" (Da'a'im 1:72). Atsivertęs į islamą, Zevi gavo vardą Aziz Mehebet (Mahometo galia). "Esu pažinimo miestas, o Ali jo vartai. Tegul norintys pažinti įeina į miestą per reikiamus vartus" (islamo chadisas). Ali - pirmasis imamas arba „Dievo vartai“. Leib ben Ozer paliudijimu, Zevi ypač mėgo giedoti 118 psalmę, kurioje yra žodžiai „Tai Viešpaties vartai, pro kuriuos įeis teisieji“ (Ps 118:20).

Bektaši sufi nuo seno gilinosi į žydų Kabalą. Persijoje kilo daug ekstremistinių judėjimų, tarp jų ir Hurufi, pradėtas Fadl Allah Astarabach'o, gim. 740 A.H. (1339 m.) imamo šeimoje. Hurufiai priėmė batini ta'wil ir pabrėždavo slaptą raidžių (haruf) prasmę, - iš čia ir jų pavadinimas. Hurufiai su aiškiai išreikštomis kabalistinėmis pažiūromis (perimtomis iš Merkabah, seniausios žydų misticizmo formos ir "Sefer Yetzirah" ) išplito Anatolijoje, greitai tapusia jų centru. Hurufių mokymą prisitaikė daugelis sufijų ordinų, ypač Bektaši sufi. Hurufiai su laiku išnyko, bet jų kabaistinis užtaisas išliko - per gematriją ir raidžių magiją, pvz. Abraham Abulafia (mirusio tik prieš 50 m. prieš gimstant Fadl) ekstazinė Kabala, kai ekstazė pasiekiama kartojant Dievo vardus - įprasta Bektaši sufi praktika. Be to, ištisi Zoharo skyriai pašvęsti „kūno dalims“, kaip ir "Shiur Komah" veikale.


Tai buvo daug metų iki sabatėjų iškilimo. Šio judėjimo propaguotojai priėjo išvados, kad mesijas turi ateiti į nežydišką aplinką, kad surinktų ten esančias šventumo kibirkštis - prieš grįžtant ir apsireiškiant visa savo šlove. Ši nuostata artino žmones prie Dievo ir tolino nuo organizuotos religijos. Vėliau jis įgavo anti-milenistinę formą ir 18 a. pradžioje tapo hasidų judėjimo pagrindu.

Sabatėjas Zvi „atgimė“ lenkų Galicijoje 1726 m. kaip Jakov ben Hudah Leibovich. Vienos kelionių į Turkiją metu, jis sutiko Donmeh sektos narius, laukusius Sabatėjaus Zvi prisikėlimo. Studijuodamas Kabalą, jis suprato esąs ne tik Sabatėjas Zvi, bet ir Baruchya Russo, - ir ne tik Mesijas, bet ir paties Dievo inkarnacija. Nuo tada, 1751 m., jis pasivadino Jakovu Franku.

Ir jis suprato kodėl jam nepavyko ankstesniame gyvenime - žydai nepakankamai atgailavo, nes nebuvo iki galo nusidėję. Tad Frank siūlė kuo dažniau (ir labiau) nusidėti. Puolęs į visas nuodėmes, daraisi nepatrauklus ir sieki atgailos. Tad jis su pasekėjais laužė visus Mozės įstatymus - ypač dėl paleistuvystės. 1756 m. rabinai pasmerkė šią doktriną.

Tuo tarpu Katalikų bažnyčia siekė atversti nors kažkiek žydų. Jie Franko užsipuolimą palygino su Kristaus konfliktu su farazėjais. Jakovas Frankas ir pasekėjai, manę krikščionybę esant tarpine pakopa į mesianizmą, 1759 m. iš karaliaus Augusto III rankų priėmė krikštą. Bet Franko įsitikinimas seksualinės ekstazės būtinumu kirtosi ir su krikščioniška morale. Tad po metų "Mesijas" buvo suimtas ir uždarytas Czestechova požemiuose. Jo pasekėjams tai atrodė kaip būtina Mesijui kančia.

Jį išlaisvino rusai, užėmę Czestechovą 1773 m., ir kartu su 12 "apaštalų" ištrėmė į Austriją, kur jis gavo arch-kunigaikštienės Marijos Teresos globą. Ji jam suteikė barono titulą. Mesijas kelis metus gyveno iš pasekėjų dovanų. Mirė 1791 m. Offenbach'e, Frankfurto priemiestyje.

Jakovas Frankas (1726-1791 m.) yra "semitų nihilizmo" pradininkas. Ši teorijos apraiškų yra daugelyje destruktyvių filosofijų - nuo marksizmo, Frankfurto antropologijos mokyklos iki neokonservatyvizmo. Frankas mokė, kad visos institucijos yra velnio kūriniai skatinantys žmonių mirštamumą ir kad Dievas davė daug inkarnacijų tam, "kuris stovi prieš Viešpatį", kad ateitų ir išlaisvintų žmoniją - Mozė, Jėzus, sabatėjas Zevi ir, pagaliau, pats Frankas.

Jakovas mokė, kad visuomenės destrukcija tėra vienintelis būdas išgelbėti žmoniją ir žmogui reikia pereiti prarają, giliausią blogio karalystę, kurią, sakoma, turėjo pereiti sabatėjas Zevi prieš galėdamas gelbėti pasaulį. Tad jis skelbė išsigelbėjimą per nuodėmę, t.y. Dievo įsakymų laužymą. Jis mokė, kad leidžiamos pačios sunkiausios nuodėmės. Po jo mirties dauguma pasekėjų susijungė su Moses Mendelson'o sukurtu O'Haskalah judėjimu ir padarė poveikį šio politiniam manevringumui.

19 a. Haskalah priešakyje buvo išlikęs frankistų slaptasis kultas, išsivystęs į slaptą B'nai Brith draugiją, kurios pagrindas buvo sionizmas. Fašistinis Likudo judėjimas šiandieną įrodo, kad mistinis nihilizmas yra teologinis sionizmo pagrindas. Likudo judėjimas naudojasi tradiciniais žydų mokymais apie Mesijaus atėjimą. Gerai dokumentuotas ryšis tarp nacistinės Vokietijos ir Irguno5).

Viena labiausiai frankistų doktrina paveiktų asmenų buvo Louis Brandeis. Jo senelė iš motinos pusės buvo viena Aaron Beer Wehle, 19 a. pradžios frankistų sektos Offenbache vadovo, dukrų. Jis ištekėjo už jauno mediko studento, įtraukusio jį į sektą, tad jų vaikai užaugo frankistais - tarp jų ir Brandeis motina (mergautine Dembitz) pavarde. Jis buvo "progresyvios" žydiškosios Amerikos herojus ir jo vardu pavadintas didžiausias Amerikos žydų universitetas. Jis dažnai užsipuolamas kaip pakeitęs Amerikos žydų nuostatą į sionizmą.

Reb Yakov Leib Hakokain (Lawrence G.Corey) nuo 1972 m. yra neosabatėjų kabalistų lyderis Vakaruose. Per savo gyvenimą jis buvo pasivadinęs John-Francis, Ya'qub ibn Musa al-Kahana ir Kali Dass. Jo gilios žinios pasiektos ne vien studijomis bet ir betarpiška ezoterinių judaizmo, islamo, krikščionybės, induizmo ir Jungo mokymo patirtimis. Jis 6 m. bendravo su James Kirch, K.G. Jungo pradinio "rato" nariu. Prieš tai 1974 m. jis Swami Swahananda (Sri Ramakrišna ordino pietų Kalifornijoje vadovo) priimtas į induizmą.

Jis 20 m. buvo Kalifornijos Hermosa Beach Transpersonalinių studijų centro mokslininku, išrinktu South Bay Kehilla (viešai ortodoksine, o iš tikro sabatėjų kongregacija) "rabbi" (dvasiniu vadovu ir mokytojus). Dažnai skaitė paskaitas apie Pietų Kalifornijos Vedantos bendrijoje ir Los Angeles Romos katalikų archdiocezėje. Mistinę poeziją ir religinius esė spausdino įvairiuose literatūriniuose ir moksliniuose žurnaluose.

"[Jis] padarė neįtikėtiną Jungo psichologijos ir Kabalos sujungimą, daug daugiau, nei buvo pasiekta iki tol. ..." Marvin Spiegelman (Jungo analistas, 'Jungo antologijos' autorius ir redaktorius)

Pastaba: panašių minčių išsakė ir kai kurių gnosticizmo šakų atstovai, pvz. Karpokrato pasekėjai.


Paaiškinimai

1) Izaokas Sirinas (Sirietis, Siras, apie 613-700) iš Ninevėjos (iš Kataro) – rytų krikščionių asketas, gyvenęs Asirijoje ir Sirijoje. Parašė daug tekstų sirų kalba. Jo pamokymų esmė – įvairių teisuno ir nuodėmingumo būsenų analizė, krikščioniško tobulinimosi būdai. Rytų bažnyčiose laikomas šventuoju.

Jo pamokslų ištakos yra nestoriečių, kurių bažnyčiai jis priklausė, doktrinoje. Jis laikėsi Rytų mistinės tradicijos ir pabrėžė Šv. Dvasios svarbą. Jo melancholiškas stilius ir užuojauta sergantiems ir mirštantiems gerokai paveikė Rytų ortodoksus.

2) Abu Isa Ishafanis (dar vadintas Ovadiah, Isaac ibn Jacob al-Isfahani) - 8 a. Persijoje apsiskelbęs žydų pranašas, trumpalaikio sukilimo vadovas, asketiškųjų pasekėjų laikytas mesijumi. Radikaliausias teiginys buvo, kad tiek Kristus, tiek Mahometas yra tikri pranašai, tačiau tik savo tautoms. Jam priskiriami du svarbiausia stebuklai: 1) jis buvo neraštingas, tačiau parašė kūrinius, skelbiančius mesijaus amžiaus atėjimą; 2) apgynė sukilėlius nuo kalifato karių, mirtos šakele nubrėždamas liniją.

3) Anabaptistai (iš gr. „vėl panardinu“) – radikalus Reformacijos protestantų judėjimas, kilęs 16 a. pradžioje Šveicarijoje ir Pietų Vokietijoje ir paplitęs Vidurio bei Vakarų Europoje. Ilgą laiką buvo linkstama traktuoti anabaptistus kaip munsteritus ir radikalus, siejant juos su Cvikou pranašais, Janu Matisu, Jonu iš Leideno ir Tomu Miunceriu
Mėgino grįžti prie krikščionybės ištakų, pripažino tik sąmoningo amžiaus žmonių krikštą, neigė bažnytinę hierarchiją, bendravimą su Dievu vertino labiau už kasdienį patyrimą. Taip pat reikalavo lygybės, turto bendrumo, pasisakė prieš karinę tarnybą, mirties bausmę. Svarbiausias jų dokumentas - „Šleitheimo išpažinimas“ (1527).
Lietuvoje veikianti Laisvųjų krikščionių bažnyčia save kildina iš anabaptistų.

4) Janas Matisas (Jan Matthys, apie 1500-1534) – charizmatiškas anabaptistų lyderis Miunsterio komunos maišto metu, pasekėjų vertintas kaip pranašas. Savo mokymą ėmė skelbti 1533 m. persikėlęs į Amsterdamą. Skelbė prievartinį esamos tvarkos panaikinimą, po kurio ateisią tūkstantmečių trukmės Kristaus karalystė, lygybės ir laisvės laikas. Kitais metais vyksta į Miunsterį, kur surengia valdžios užgrobimą ir komunos („Naujosios Jeruzalės“) įkūrimą. Žuvo gindamas miestą nuo Miunsterio arkivyskupo landsnechtų.

4) Ranteriai - nekorformistinės anglų disenterių grupės, atsiskyrusius Anglijos respublikos metu (1649–1660). Daugiausiai tai buvo paprasti žmonės. Juos laikė eretikais; jie neigė bažnyčios valdžią, raštus, apeigas, o vietoje to susirinkti ir klausyti jų. Jų požiūris buvo artimas pateistiniui, laikant, kad Dievas yra kiekviename tvarinyje. Žymiausias jų narys buvo L. Klarksonas, 1650 m. paskelbęs „Vieną akį“, perteikusią disenterių idealus. Ranteriai dažnai sieti su nuogumu, naudotą išreikšti protestams. Jie neretai kaltinti fanatizmu, seksualiniu amoralumu ir neretai patekdavo į kalėjimus.
Taip pat skaitykite Apsinuoginę kvakeriai

5) Irgunas (Irgun Tsvai Leumi) – žydų pofrindinė karinė grupuopė, 1931-48 m.veikusi Palestinoje. Pradžioje gyvė žydų gyvenvietes nuo arabų užpuolimų, o 1939 m. priėmus „Baltąją knygą“, prisidėjo ir kova prieš britų mandatą Palestinoje bei nelegalus persikėlėlių pervežimas iš Europos į Izraelį. Irgunas išsiskirstė įsikūrus Izraelio valstybei ir jo pagrindu įsikūrė dešinio sparno „Heruto“ („Laisvės“) partija.

family of Frank
Frankų šeima

Literatūra:

  1. Gershom Scholem. Sabbatai Sevi" The Mystical Messiah, 1978
  2. Haris Lenowitz. The Jewish Meisahs; From the Galilee to Crown heights, 1988
  3. Forhad Daftary. The ismailis: Their history and doctrines

Jakovas Frankas
Teisuolis – Visatos pagrindas
Seksualumas kabalos požiūriu
Trumpas įvadas į Kabalos mokymą
Viduramžių žydų filosofija: Kabala
Gematrijos menas, hebrajų numerologija
Didysis darbas - indų sudužimo atstatymas
Sefer Yetzirah (Sukūrimo knyga)
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais?
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Kabala ir Tantra sąryšiai
Kai dar nebuvo vaivorykštės...
Pranašas Mahometas
Filosofijos puslapis
Biblijos puslapis
Vartiklis