Antikos filosofijos raida
Judaizmas kaip filosofija romėnų laikais?
2 dalis, skaitykite pradžią: Graikų-romėnų visuomenė ir filosofijaPapildomai skaitykite:
Graikų kalbos įtaka žydams Romos imperijojeD. Judaizmas kaip filosofija
Tiek krikščionybė, tiek judaizmas turėjo sunkumų romėnų-graikų pasauliui pateikdami save socialinėje plotmėje - tad prisistatinėjo "filosofijomis". Judaizmo atveju tai stebėtojai nurodinėjo dar prieš jo atstovams pradėjus teigti tokią nuostatą.
1. Stebėtojų požiūris
Jau 4 a. pr.m.e. komentatoriai nurodydavo filosofinį žydų tautos pobūdį. Net Aristotelis teigė:
"Tie žmonės kilo iš indų filosofų. Jie sako, kad filosofai, Indijoje vadinti Calani, Sirijoje žinomi žydų vardu; jų gyvenama vieta yra Judėja". Cituota pas Josephus "Prieš Apus", 1:179Teofrastas ir Megasthenes (abu apie 300 m. pr.m.e.) laikė žydus filosofų tauta, tarsi kokiais "brahminais", kilusiais iš Persijos magų. Iš Hekatėjaus iš Abderos ir Strabono komentarų aiškėja, kad tai yra dėl jų filosofinio Dievo interpretavimo - Vienatinio, nepaveikiamo ir neregimo, kurio negalima pavaizduoti.
Romėnams jie atrodo kaip mokykla, o ne kultas. Kultiniai judaizmo aspektai - šventykla, aukojimas, žynių luomas - tebuvo regimi tik Jeruzalėje. Pasauliui matoma tik sinagoga, kaip vieta studijoms, rankraščių aptarimams ir moraliniams paskatinimams. Žydus žinojo dėl jų taisyklėmis reguliuojamo gyvenimo būdo, susilaikymu nuo tam tikro maisto, kalendoriaus prisilaikymo ir bendruomenės uždarumo, atsiskyrimo nuo visuomenės.
Tekstai rodo ir žydų, kaip kulto pateikimą - minimas 139 m. pr.m.e. žydų išvarymas iš Romos dėl bandymo "paveikti Romos papročius Jupiterio Sabazius kultu", o 19-ųjų metų išvarymas sietas su Egipto kultais.
2. Filonas ir Hozefas
Jie bandė pateikti judaizmą kaip labiau prestižinę filosofiją. Filonas teigė, kad žydų Įstatymo tikslas yra pateikti eisebeia Dievui, teisingumą gentainiams. Viename veikalų jis gina stoikų teiginį "kiekvienas geras žmogus yra geras", bet Mozės įstatymą laiko gerbtiniausiu. Kitame veikale jis rodo, kad žydų Therapeutae yra labiausiai filosofiški - atsidavimu Dievui ir gyvenimo disciplina - atitinkant Epiktekto filosofinės mokyklos pateikimą kaip ligoninę sielai.
Jozefas savo vėlyvuosiuose rašiniuose dar subtiliau pateikia judaizmą kaip filosofiją. Pirma, įvairias religines grupes judaizme jis pateikia kaip erezijas ir filosofijas, kurių pagrindiniai nesutarimai yra dėl sielos išlikimo, likimo ir laisvos valios. Viename fragmente jis pateikia fariziejus keikiančiais prabangą, o esenus pristato kaip labiausiai filosofišką mokyklą - nieko neturinčius asmeniškai ir besidalinančius bendru turtu, kurie yra puikūs savo sielų žinovai. Jozefas fariziejus lygina su stoikais, o esenus su pitagoriečiais, palteikia palyginimą su sadukėjais. Kaip ir Seneka, jis paliudija savo susižavėjimą filosofija jaunystėje, bet vėliau jos atsisakęs dėl rimtos visuomeninės veiklos. Ir kaip Laertius, išskyrė dogmatiškas (priskirdami fariziejus) ir skeptiškas (sadukėjai) mokyklas.
"Senovėse" jis laiko Mozę pateikus žyniams elgesio sistemą, užtikrinančią eudaimonia, gerovę. Aukščiausius žynius apibūdina diadoche (įpėdiniais). Jie pasekėjai (diadochoi) nuleidusių (paradidomi) pradinį mokymą. Ir pagaliau, kaip Filonas, Jozefas panaudoja dvilypę Dievo prisirišimo ir teisingumo visuomenei koncepciją.
Bet, ... "Senovės" parašytos 93-94 m. - tais pačiais, kai Domitian ištrėmė filosofus iš Romos. Tai kodėl Romoje gyvenęs Jozefas pristatinėjo judaizmą kaip filosofiją? Gal todėl, kad jis atskyrė judaizmą iš "graikų" pasaulio - tai ne filosofinė mokykla, o tauta su savomis filosofinėmis mokyklomis. Tad jos nėra susijusios su sąmokslais. Jos pateikė idealą - be nemalonių cinikų nevalyvumo ir stoikų moralizavimo.
E. Krikščionybė kaip filosofija
2 a. krikščionių apologetai Justinas Kankinys ir Athenagoras piešė krikščionybę kaip "tikrąją filosofiją". Galen (apie 150 m.) buvo vienas iš pirmųjų išorės mąstytojų taip manęs apie krikščionybę.
Tiek Galen, tiek antros kartos ir vėlesni krikščionių mąstytojai, turėjo rasti bažnyčios vietą. Tačiau norėdami pateikti krikščionybę kaip filosofiją, jie turėjo tiek paaiškinti kūniškąjį prisikėlimą, tiek praeities tradicijų trūkumą. Antruoju atvejų vyrauja pasisakymų įvairovė iki Tertuliano, išsakiusio "Mūsų gyvenimo būdas [disciplina] ateina nuo Tiberijaus laikmečio".
1. Pirmoji karta: Paulius
Paulius 1 Tes keliauja po Graikiją atskirstinėdamas į kaltinimus - dėl melo, apgaulės, negrynumo, meilikavimo, godumo. Tai labai panašūs dalykai, kuriais buvo puolami cinikai ir kitus laikmečio filosofus. Kartu jis "primindavo", kad dirbo, kad save išlaikytų ir kad nėra jiems našta finansiškai. Tačiau vėliau laiške filipiniečiams (Fil 4:15-16) jis užsimena, kad buvo jų remiamas. Tad net nieko neėmęs iš tesaloniečių jis turėjo imančio pinigus reputaciją ir galėjo būti laikomas klajojančiu filosofu. Pauliaus pasirodymas prilygo Dio iš Prusa ir kitų klajojančių sofistų atvykimui. Bet pats Paulius krikščionybės nepristatė kaip filosofijos.
2. Antroji karta
Su antra karta ieškančia bažnyčiai vietos reikalai pradėjo keistis. "Luko evangelijoje" yra trys filosofiniai terminai:
1) paradidomi - jo pasiryžimas užrašyti Jėzaus darbus (Lk 1:2). Jau tada mokytojai žodžiai ir darbai buvo paradosis, kurią reikėjo kruopščiai saugoti nuo klaidų. Tai analogija su filosofinėmis mokyklomis kruopščiai saugojusiomis jų paradosei ir diadochai.
2) asphaleia - kad Teofilas galėtų turėti pagrindą to, ko yra mokomas. Šį terminą naudojo ne tik istorikai, bet ir filosofai, aprašydami savo pastangas. Jį pagrindžia "dalykai, apie kuriuos buvo kalbėta" (katechethes).Taip pat "Luko evangelija" ir "Apaštalų darbai" pasisako prieš turtus ir prabangą - Jėzaus gimimas, Jono Krikštytojo nuostata apie gyvenimą ir t.t. "Darbai" sako, kad bažnyčia dalijosi nuosavybe. Areopagito fragmente "pas Luką" Paulius su stoikais ir epikūriečiais kalbasi kaip konkurentas filosofijos rinkoje. "Darbai" pristato krikščionybę kaip dar vieną žydų ereziją (Apd 24:5; 24:14; 28:22). Lukas laikydamas krikščionybę keliu visiems žydams, laikinai nori, kad ji būtų priimta bent kaip viena iš erezijų.
Bažnyčia, kaip erezija, pas Luką išsakoma tik žydų lūpomis (Lk 24:5; 28:22). Taip jis slepia nusotatą, kad bažnyčią nori turėti po sociologiniu-politiniu judaizmo sparnu. Lukas tam panaudoja kiekvieną galimybę, į kiekvieną pamokslą įtraukia žydų istorijos apžvalgą, kuri dažnai taip išplėtojama, kad "krikščioniška" dalis atrodo tik kaip priedas. Visi pagrindiniai asmenys, net Paulius, pateikiami kaip besilaikantys Toros. Jis cituoja žydų lyderių žodžius (Apd 5:33-39), sako, kad tūkstančiai žydų pasuko Keliu.
Persekiojamos mažumos tema naudoja parrhesia terminą - bebaimė tiesmukiška kalba buvo daugelio filosofų priemonė. Parrhesia Apaštalų darbuose paminimas 5 kartus - visąlaik svarbiose vietose (2:29; 4:29; 4:31, užbaigiant)
3. 2 m.e. amžius
Kai kurie 2 a. šaltiniai paremia krikščionybės kaip filosofinės mokyklos supratimą. Tai, kad Plinijus, Tacitas ir Suetonijus nieko apie tai nerašo, dar nereiškia, kad jo nebuvo. Kaip bebūtų, medikas Galen laikmečiu kai kurie pagonys buvo filkę krikščionybę laikyti filosofine mokykla. Tai pradėjo daryti ir kai kurie krikščionių mokytojai.
Galen filosofine mokykla laiko tiek judaizmą, tiek krikščionybę, bet jis tai daro labai nerūpestingai. Jis dažnai pasiskundžia, kad tiek filosofija, tiek medicina pasidavė prieš aklą tikėjimą.
Dauguma žmonių negali pateikti jokio nuoseklaus argumento, todėl naudoja paraboles. Nauda iš to tokia, kaip matome žmones vadinamus krikščionimis, kurie semiasi tikėjimo iš parabolių ir stebuklų. Ir net kartais jie elgiasi taip, kaip užsiimantys filosofija... Jie įtraukia ne tik vyrus, bet ir moteris, kurie atsisako bendro gyvenimo visam laikui, o taip pat asmenis, kurie, ribodami maistą ir gėrimus, pasiekė padėtį lygią tikriems filosofams.
Bet Galen panaudojo judaizmą ir krikščionybę kaip ryškius nekritikuotinos ištikimybės pavyzdžius išsakant amžininkų kvailybę. Kaip Džeimsas atmesdamas "tik tikėjimą" pastebėdamas, kad net velniai tiki (apie Pulsą, 2:19). Galen kritikavo filosofus dėl atsiribojančio kritinio mąstymo - ir jei jų siekis tėra praktinė dora, tai net žydai ir krikščionys jiems prilygsta.
Justinas ir Athenagoras bandė atsakyti kritikai, tokiai, kaip Galen. Jie sakė, kad ne tik krikščioni elgsena, bet ir teorinis pagrindas yra gerbtinas ir vertas žodžio "filosofija". Atrodo, kad 2 a. viduryje filosofija atsikratė Flavijaus laikų įžeidinėjimų ir patraukė keleto pažangių imperatorių dėmesį. Ji palaiksniui pradėta tapatinti su "pietizmu".
Justinas save aiškiai pristato kaip filosofą - ir tai jo vienintelis gyvenimo siekimas. Jis mato kelių graikų filosofų vertę ir juos vadina "tikrai šventais vyrais". Ir kaip Lukas,jis stengiasi įteikti, kad krikščionybė nėra naujas mokymas ir siejama tiek su judaizmu, tiek graikų filosofija.
Dėl judaizmo buvo sunkiau, nes
a) krikščionybė yra stabmeldiška (nežydiška) religija;
b) krikščionys negyveno kaip žydai (ir žydai neišnyko po 70, 117 ir 135 m.);
c) žydai pabrėždavo, kad krikščionybė nėra jų;
d) pačioje bažnyčioje buvo bent vienas stiprus balsas raginantis atsisakytų žydiškų raštų.Justinas išsakė, kad pranašai, buvę daug seniau už filosofus, padėjo krikščionybės pagrindus. Ir tada verta kalbėti apie pranašų palikimą. Kartu prisiminkime, kad Celsus, Porfirijus ir Julianas jautriai reagavo į šį klausimą.
Ryšį su graikų filosofija Justinas teigia per logos, naudotą krikštijant, kuris yra vertingiausia senovės įžvalga.
Kad kai kurie negalėtų be priežasties ir nukrypimo, kurio mokome, sakyti, kad Kristus gimė 150 m. prieš prie Cyrenius... - leiskite mums išspręsti šį sunkų klausimą. Mes manome, kad Kristus yra Dievo pirmgimis, ir aukščiau paskelbėme, kad jis yra Žodis [Logos], kuriame dalyvauja visos žmonių rasės. Ir tie, kur gyvena deramai [meta logou] yra krikščionys, net jei jie laikomi ateistais - kaip tarp graikų Sokratas ir Heraklitas ir panašūs vyrai, o tarp barbarų Abraomas ir Ananias bei Azarias, Misael, Elias ir daug kitų. (Apologija 1:46)
Šios nuostatos pradžia yra Apaštalų darbų Areopagite pamoksle (Apd 17).
Athenagoras irgi save įvardijo "filosofu". Vienas abejotinas šaltinis nurodo, kad jis, atseit, įkūrė filosofinę mokyklą Aleksandrijoje, bet Eusebijus jo vardo nepamini sąraše. Jis, rašinėdamas Markui Aurelijui, tarp egzistuojančių filosofinių mokyklų ieškojo vietos krikščionybei.
Jis atrėmė ateizmo, kanibalizmo ir kraujomaišos kaltinimus, kurie vis dar biro ant bažnyčios. Jis norėjo parodyti, kad krikščionybės "ateizmas" iš tikrųjų yra monoteizmas ir kad šis tikėjimas, iš esmės, perdaug nesiskiria nuo geriausių filosofų ir poetų pozicijos. Jis cituoja Platoną, Aristotelį, stoikus ir kitus.
Eusebijus mini kai kurias krikščioniškas grupeles Romoje, kurios atkakliai nagrinėjo Euklidą, Aristotelį ir Teofrastą, o Galeną laikė vos ne "labiausiai pagerbtiną" (Eccl.Hist. 5.28.30).
Matome dvi savo pastangų kryptis:
a) Krikščionys bandė parodyti savo tikėjimo tolimas šaknis (laike);
b) jiems reikėjo apginti prisikėlimo iš numirusiųjų idėją, kuri jiems buvo centrinė ir labiausiai užkliūdavo tokiems kritikams kaip Celsus ir Porfirijus.Skaitykite pradžią: Graikų-romėnų visuomenė ir filosofija
Literatūra
- A.D. Nock. Conversion, 1933
- Diogenes laertius. Lives of Eminent Philosophers, 2 vol., 1959
- F.H. Sandbacch. The Stoics, 1975
- A.A. Long. Hellenistic Philosophy, 1974
- E.J. Bickerman. Studies in Jewish and Christian History, 2 vol., 1980
- H.B. Swete (ed.) Essays on the Early History of the Church and the Ministry, 1918
- Ramsay MacMullen. Enemies of the Roman Order, 1966
- A. Malherbe. 'Gentle as a Nurse': The Cynic Background to I Thess ii, NovT 12, 1970
- M.Whittaker. Jews and Christians: Graeco-Roman views, 1984
- H. Lindner. Die Geschichtsauffassung des Flavius Josephus im Belum Judaicum, 1972
- Wilken. The Christians as the Romans Saw Them, 1984
- P.F. Esler. Community and Gospel in Luke-Acts, SNTSMS 57, 1987
- R. Walzer. Galen on Jews and Christians, 1948
Šumero filosofija
Graikų kalbos įtaka žydams Romos imperijoje
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Gnosticizmo srovės: Kainitai ir setitai
Kas tas gnosticizmas?
Gnosticizmo ištakos
Kita gnostikų Ieva
Basilidas ir basilidiečiai
Simonas Samarietis, Magas - pirmasis gnostikas
Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
Dualistinė mokykla. Markionitai
Mani - manicheizmo pradininkas
Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Paranoja skverbiasi giliai
Euklidas iš Aleksandrijos
Trumpa graikų filosofijos istorija
Kumrano ritinių paslaptis
Eusebijus iš Cezarėjos
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis