Umberto Eco. Fuko švytuoklė

6
Tiferet

Skaitykite komentarus

68

Tavo rūbai tebūna akinamo baltumo... Jei naktis, uždek visas šviesas, kad viskas žaižaruotų... Dabar pradėk rašyti kokią nors raidę, ar daug raidžių, keisk jas vietomis ir dėk vieną prie kitos, kol tavo širdį užlies šiluma. Įdėmiai sek raidžių judėjimą ir tai, ką gali sukurti maišydamas jas. O kai pastebėsi, kad tavo širdis karšta, kai pamatysi, kad raidžių junginiai padeda tau suvokti dalykus, kurių negalėjai įžvelgti pats ar padedamas tradicijos, kai būsi pasiruošęs priimti tave užliejantį dieviškosios galios srautą- tuomet sukaupk visą savo protą, kad įsivaizduotum savo širdyje Vardą ir jo Aukščiausiuosius angelus, tarsi jie būtų žmogiškosios būtybės, stovinčios greta tavęs.
(Abulafia "Hayye ha-`Olam ha-Ba)

Kur yra tie popelikanai? < ... >

Popelikanai - tai duomuo, ne sąryšis, o duomenys...

...teks grįžti į4 a., Bizantijos žemes, kai Viduržemio jūros pakrantėse jau paplito įvairūs manicheismo įkvėpti judėjimai. Pradėkime archontiečiais, Petro Kafarbarukiečio įkurtais Armėnijoje... Jie antisemitai. Anot jų, velnias susitapatino su Sabaot, žydų Dievu, gyvenančiu 7-e danguje. Norint pasiekti Didžiąją Šviesos Motiną ū-e danguje, reikia atsižadėti ir Sabaot, ir krikšto...

5-e šimtmetyje pasirodo mesaljerai, išlikę Turkijoje iki 11 a. Tai ne dualistai, o monarchistai. Tačiau jie susipainioję su pragaro jėgomis, o kai kur vadinami borvoritais, nuo borboros "dumblo", nes darė daugelį nenusakomų dalykų.

Vyrai ir moterys delnuose keldavo į dangų savo gėdą, kitaip tariant spermą ar menstruacijų kraują, o po to tai valgydavo, vadindami Kristaus kūnu. O jei kartais kuris apvaisindavo savo moterį, atėjus laikui įkišdavo ranką jai į pilvą, išplėšdavo vaisių, sugrūsdavo jį piestoje, sumaišydavo su medumi ir pipirais - ir suvalgydavo.

Kai kas juos vadino Stradiotikais ir fibionitais, kiti barbelitais, susidarusiais iš nasaenų ir femionitų. Tačiau kai kuriems bažnyčios tėvams barbelitai buvo vėluojantys gnostikai, taigi dualistai, garbinantys Didžiąją Motiną Barbelo, o jų įšventintieji vadino barborianus hilikais, kitaip - materijos vaikais, atskirdami juos nuo psichikų, laikytų geresniais, ir pneumatikų, kurie buvo tiesiog išrinktieji... Bet gal Stratiotikai tebuvo mitraistų hilikai.

Jie nepaliko rašytinių duomenų. Vienintelės žinios - tik iš priešų apkalbų.

Paulikionai buvo Pauliaus mokiniai, prie jų prisidėjo ir iš Albanijos išvaryti ikonoklastai. Nuo 8 a. šie paulikionai pradeda sparčiai gausėti ir iš sektos tampa bendruomene, iš šios - gauja, vėliau - politine jėga. Bizantijos imperatoriai pradeda nerimauti ir siųsti prieš juos imperijos pulkus. Jie paplinta iki pat arabiškojo pasaulio ribų, pasklinda Eufrato link, užplūsta imperijos teritoriją iki Juodosios jūros. Jie visur kuria savo gyvenvietes, juos sutinkame 17 a., kai juos atverčia jėzuitai, bet net ir šiandien Balkanuose ir į pietus nuo jų dar yra jų bendruomenių.

Kuo tiki paulikionai? Dievu, vienu ir trejybėje, tik Demiurgas užsispyrė sukurti pasaulį, o rezultatus visi matome. Jie atmeta Senąjį Testamentą, atsisako sakramentų, niekina kryžių ir negarbina Mergelės, nes Kristus įsikūnijo tiesiai danguje, o pro Mariją praėjo tarsi kokį vamzdį.

Bohomilai, kurie iš dalies rėmėsi jais, sakys, jog Kristus Marijai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo, o ji to nė nepajuto. Kažkas juos apkaltins garbinus saulę ir velnią, maišius vaikų kraują į duoną ir eucharistinį vyną.

Kai eretikai dualistai paplito Italijoje ir Provene, norėdami pasakyti, jog jie yra kaip paulikionai, juos vadino popelikanais, publikanais, popublikanais, kurie gallice etiam sicurtur ab aliquis popellicant! (Net ir gališkai, kaip kai kurių sakoma, vograuja).

Paulikionai ir 9 a. veda iš proto Bizantijos imperatorius, kol imperatorius Bazilijus prisiekia, jei pagausiąs jų vadą, Chryzokeirą, kuris Efese užėmęs šv.Jono bažnyčią ir pagirdęs arklius švęstu vandeniu... tai jam galvon susmeigsiąs tris strėles. Jis pasiunčia prieš aną imperijos kariauna, toji jį pagauna, nukerta galvą ir nusiunčia ją imperatoriui, o tas ją pasideda ant stalo su veidrodžiais, užmauna ant porfyro kolonėlės ir čiak čiak čiak susmeigia į ją tris strėles. Manau, po vieną į akis, o trečią - į burną.

Pabaigoje: kryžiaus žygių dalyviai sutinka paulikionus - per vieną kryžiaus žygį prie Antiochijos, kur tie kaunasi arabų pusėje. Sutinka juos ir Konstantinopolio apgultyje, kur Filopopolio paulikionų bendruomenė bando atiduoti miestą bulgarų carui Joanui, iš neapykantos prancūzams. Taip rašo Vileharvinas. Štai jums ir ryšys su tamplieriais... Pasak legendos, tamplierius įkvėpė katarai [skaitykite išsamų puslapį katarus], o iš tiesų tamplieriai įkvėpė katarus. Savo žygių metu jie susidūrė su paulikionų bendruomenėmis ir susiliejo su jais paslaptingais ryšiais, lygiai kaip ir su musulmonų mistikais bei eretikais.

Natūrali paulikionų tąsa buvo bulgarų bogomilai...

   

Gnosticizmo atgimimas Viduramžiais

Paulikiečiai (maždaug 600-1200 m.)

"Tėra vienas dalykas, skiriantis mus nuo romiečių [katalikų]".
Paulikiečiai

"Sakome, kad yra Dievas, esantis dangiškuoju Tėvu, neturintis galios šiame pasaulyje, o tik tame, į kurį ateisime; ir yra kitas Dievas, Sutvėrėjas, valdantis šiame pasaulyje. Tuo tarpu romiečiai mano esant vieną Dievą - kartu ir dangiškąjį Tėvą ir pasaulio Sukūrėją".
Petras Sicilietis

Tad neabejotinai paulikiečiai buvo dualistai. Juos dažnai gretino su manichėjais, tačiau jų kilmės labiau tiktų ieškoti pas Markioną. Jie ieškojo išsigelbėjimo per pažinimą ar apreiškimą.

Jų ryšis su gnostikais, kaip ir su bogomilais, yra per tokią pat pasaulio sampratą. Jie laukė ateinančio naujojo amžiaus, kai valdys dangiškasis tėvas, kurio pranašas buvo Jėzus Kristus. Išsilaisvinimas pasiekiamas tik per Dievo malonę.

Jie atmetė Senąjį Testamentą, negerbė sakramentų (labai vertintų net atsimetusių nuo bažnyčios). Jie eucharistijos apeigas pakeitė labdaros pietumis vargšams - vadinamais Agape. Jie atmetė ir Petrą, Romos katalikų bažnyčios "uolą".

Skirtingai nuo katarų, paulikiečiai buvo karinis ordinas ir nevengė užimti miestus jėga. Jų mėgstamas Luko evangelijos fragmentas (Lk 22,31-38): Ir Viešpats tarė: "Simonai, Simonai! Štai šėtonas prašė persijoti jus tarsi kviečius. Bet Aš meldžiau už tave, kad tavo tikėjimas nepalūžtų, ir tu atsivertęs stiprink savo brolius!" Petras atsiliepė: "Viešpatie, aš pasiruošęs kartu su Tavimi eiti ir į kalėjimą, ir į mirtį!" Bet Jėzus atsakė: "Sakau tau, Petrai: dar šiandien, gaidžiui nepragydus, tu tris kartus išsiginsi, kad mane pažįsti". Jis paklausė juos: "Ar jums ko nors trūko, kai buvau jus išsiuntęs be piniginės, be krepšio ir be sandalų?" Jie atsakė: "Nieko". Tada Jis jiems tarė: "Dabar, kas turi piniginę, tepasiima ją, taip pat ir krepšį, o kas neturi kalavijo, teparduoda apsiaustą ir tenusiperka. Sakau jums, manyje privalo išsipildyti, kas parašyta: 'Jis buvo priskaitytas prie piktadarių'; tai, kas man nustatyta, jau eina į pabaigą". Jie tarė: "Viešpatie, štai čia du kalavijai!" Jis atsakė: "Gana!"

Bet jie buvo "evangelikai", savo mokymą grindę 4-is Evangelijomis, Apaštalų darbais bei Pauliaus laiškais. Daugelyje sričių jie markionitų teologiją išvystė iki kraštutinumų., o ir buvo įsikūrė tose vietovėse, kur buvo aktyvi markionitų bažnyčios veikla.

Vėliau dalis paulikiečių įstojo į tamplierių ordiną.

Bogomilai

Apie 950 m. burgarų dvasininkas Bogomil (Dievo garbintojas) skleidė savo dualistinį mokymą - apie Dievo ir Šėtono priešpriešą. Tai jį sieja tiek su manichėjais, tiek su Sirijos gnostikais. Kaip ir katarai, bogomilai buvo pacifistai.

Katarai - tyrumas ir pamaldumas

Skaitykite išsamų puslapį katarus

Katarai buvo tas trumpas šviesos blyksnis katalikybės teroro tamsiaisiais amžiais. Ir katarų likimas yra tų tamsiųjų jėgų triumfas.

Popiežius Niketas sušaukė susirinkimą ir atvyko su "concordia", kurią visi dalyviai priėmė. Vienas iš susirinkimo klausimų buvo dualizmas, kuris ištirpsta visa apimančioje Dievo prigimtyje - tad gnosticizmas grynąja forma buvo atmetamas be išlygų.

Katarai turėjo aukštesnius idealus nei to laikmečio krikščionys. Jie atsisakė vyno ir mėsos, jų dvasininkai mokėsi amatų - ir gavo "Bons Hommes". Dorų žmonių, vardą. Jų tarpe buvo daug moterų, tapusių katarų pasididžiavimu. Tarp jų bivo ir moteris, žinoma iš daugelio romansų - Esclaramonde de Foix, nužudyta, kai Montsequl pasidavė 1244 m. kovo 16 d. vakare. Ji buvo karališkojo kraujo, ir tai ją galėjo išgelbėti, bet ji atsisakė atsižadėti tikėjimo į Tikrąjį Dievą.

Tragiškų įvykių, atvedusių prie Albignesian kryžiaus žygio, laikotarpiu pietų Prancūzijoje gyveno apie 50 tūkst. katarų ir buvo apie 3000 kunigų. Buvo minima, kad į naująją Šartro katedrą sekmadienio mišioms 1220-1230 m. beveik niekas neateidavo. Vietinė dvasininkija susidėjo daugiausia iš asmenų, atvykusių iš kitur ir nemokėjo florentiečių kalbos - ir ji daugiau ar mažiau įsiveldavo į įvairius skandalus, užmiršdami celibatą ir skaistybę.

Taipogi godus ir pasalūniškas kunigaikštis Simon de Monteforte gviešėsi užimti Richard de Foix (Esclaramonde tėvo) žemes. Simonas pagarsėjo į karių klausimą "Kai šiame kaime tėra tik keli eretikai, tai kaip atskirsime mūsiškius nuo katarų?" atsakęs "Nužudykite visus - Dievas atsirinkssavus".

"Laisvos sielos" broliai ir seserys (12 a. - 1650 m.)

Pirmasis "eretikas", panaudojęs terminą "laisva siela" buvo Amalric iš Bena (m. 1209-ais), italų antimonietis, tarp dvasininkų sukėlęs daug sumaišties. Amalric norėjo baigti klerikalų tironiją ir mokė bendrauti su Siela be tarpininkų. Jis nevengė intymaus bendravimo su tomis, kurias laikė tobuliausiu Jėzaus kūriniu.

Turinčios išorinio panašumų, tačiau skirtingos prigimties grupės dažnai buvo suplakamos į krūvą - kaip puritonai, laikę seksą žmogaus nuopuolio priežastimi (Taborites) ie adomistai, propogavę nuogybę kaip sugrįžimą prie pirmapradės nekaltybės (be juslinių motyvų).

Vieną reikšmingiausių, bet ir mažiausių, sektų įkūrė batsiuvys Heinrich Niclaes (1498-1561). Jis buvo produktyvus pamfletų rašytojas ir turėjo ryšių su Nydelandų intelektiualais ir turčiais (nors daugiau bendravo su anglais, kur "Laisva siela" buvo niekinama tiek kromveliečių, tiek puritonų. Jis katalikų bažnyčios reformą norėjo pradėti nuo Emden (Olandija). Jis buvo priverstas viešai atsižadėti savo mokymo, kuris vis mažiau panešėjo į asketizmą. Jis tvirtino, kad visi tikintys į Jėzaus kančios paslaptį, išperka savo nuodėmes - ir gali gyventi, kaip patinka. Šį antinomianizmą jis grindė ištraukomis iš Pauliaus laiškų. Vėlyvuoju laikotarpiu Heinrich Niclaes mokė, kad pagrindinis Jėzaus tikslas buvo jaunikiu krikščioniškajai bendrijai - ir kiekvienas krikščionis privalo "susituokti" "Santuokų kambaryje" [o tai buvo vienas iš penkių gnostikų sakramentų], kuriame "tuokiasi" siela ne vien kūnu.

"Laisvos sielos" pranašai meldė į "Naujosios Babelės" žūtį - ir toji Babelė jiems buvo katalikų bažnyčia. "Laisvos sielos" arba "Meilės šeimos", kaip vėliau buvo ši kryptis pavadinta judėjimo nariai buvo seksualiai aktyvūs (kaip ir Amalric iš Bena). Seksas buvo leistinas, tačiau kilęs "iš žvėries" ir pavojingas nepašvęstiesiems.

Taboritai buvo milenijaus revoliucionieriai ir daugiau ar mažiau marksistai (iki Karlo Markso), kurie privačią nuosavybę laikė nuodėme ir jie, kaip ir karpokratiečiai, dalinosi žmonomis.
Taboritų kiltis priskiriama Martin Houska (m. 1481 m.). Jis buvo sudegintas ant laužo, nes mokė, kad antrasis Jėzaus atėjimas yra neišvengiamas ir siūlė, kad krikščionys turi pasitraukti iš Brothel (numanant katalikų bažnyčią). Jie tikėjo, kad Jėzus antrąkart nusileis ant taboro kalno, kuris manyta esant Bohemijoje. Jie buvo antinomiečiai, komunistai ir pasisakė už nevaržomą meilę. Jie buvo ginkluoti ir laimėjo kelis nedidelius mūšius, bet pralaimėjo karą.

Tarp jų buvo ir Marquerite Porete 1310 m. parašiusi "Paprastųjų sielų veidrodį". Ji bandė teigti Moters ir Vyro lygybės idėją, teisę netekėti ir neturėti vaikų [jaunystėje ji pabėgo iš tėvo suplanuotos santuokos].

Europiečių "disidentams" bendras buvo tikėjimas, kad Dievas žmoguje pasireiškia per Sielą - ir jos atradimas ir tobulinimas per veiksmus, kuriuos pagrindinė krikščionybės srovė laikė nemoraliais ir kurie sietini su kai kuriomis gnosticizmo mokyklomis (karpokratiečių ir simoniečių).

Gnosticismas išsamiai pristatomas filosofijos skiltyje

Literatūra:

  1. Steven Runciman. The medieval Manichee, 1947
  2. Nina G.Garsonian. The Paulican Heresy.
  3. Dmitri Obolensky. The Bogomils, 1972
  4. M. David Lambert. Medieval Heresy: popular movements from Bogomil to Hus Edward Arnold, 1977
  5. W. Birks, R.A. Gilbert. The Treasure of Montsegur, 1987
  6. S.R. Maitland. Facts and Socuments Illustrative of the History, Doctrine, and Rites of Ancient
  7. Albigenses and Waldeneses, 1832
  8. E.L. Ladurie. Montalliou, Cathars and Catholics in a French village 1294-1324, 1978
  9. Z. Olderbourg. Massacre at Montsegur, 1961
  10. Steven Runciman. The Medieval Manichee, 1947
  11. W.L. Wakefield. heresy, Crusade and Inquisition in southern France, 1100-1250, 1974
  12. Bernard Hamilton. The Albigensian Crusade, 1974
  13. Antoine Gadal. The Legacy of the Cathars
  14. Norman Cohn. The Pursuit of the Millenium, 1970
  15. G. Boas. Essays on Primitivism and related ideas in the Middle ages, 1948
  16. R. Bernheimer. Wild men of the Middle Ages, 1956
  17. Alister Hamilton. The Family of Love
  18. Wilhelm Franger. The Millenium of Heronymous Bosch, 1952
  19. Raoul Vaneigem. Movement of the Free Spirit, 1993
  20. Robert E.Lerner. The Heresy of the Free Spirit in the late Middle Ages, 1972
  21. J.C. Davies. Fear, Myth, and History: the Ranters and the Historians, 1986
  22. Gordon Leff. Heresy in the Later Middle Ages, 1967

Taip pat siūlome paskaityti:
Pranašas Mahometas ir islamo kiltis,
apie kryžiaus simbolį,
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus,
ir Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį
Fuko švytuoklė: Grigaliaus kalendorius
.


Tai komentarai Umberto Eco knygai 'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Kalnų Senis ir asasinai
Asasinai ir tamplieriai
Tamplieriai ir Bafometas
Tamplierių ordino istorija
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai
Atsiliepimas apie knygą
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios
Ištrauka apie kompiuterius,
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves bei
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę,
ir kas yra Ayers Rock uola,
E.P.Blavatskaja apie milžinus ir
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai