Umberto Eco. Il pendolo di Foucault (Foucault's pendulum). Vartiklis

Žinojau, o ir kiekvienas, pakerėtas šio liūliuojančio lingavimo, neišvengiamai būtų supratęs, kad švytavimo periodas priklauso nuo santykio tarp siūlo ilgio kvadratinės šaknies ir skaičiaus, kuris, iracionalus žemiškajam protui, dieviškojo proto galia susieja visų įmanomų apskritimų ilgį su jų skersmeniu, o rutulio kelio nuo vieno ašigalio iki kito laikas tampa mįslingo sąmokslo tarp mažiausia su laiku susijusių dydžių pasekme: tvirtinimo taško vienybės, abstraktaus dydžio dvejybės, slaptojo šaknies kvadrato, apskritimo tobulybės.

Dar žinojau, kad grindyse, tiesiai po pakabinimo tašku, yra magnetas, kuris veikdamas rutulio viduje esantį cilindrą, užtikrino nuolatinį judėjimą - išmonė, skirta medžiagų pasipriešinimui įveikti, bet neprieštaraujanti švytuoklės dėsniams, o netgi padedanti jiems pasireikšti, nes beorėje aplinkoje kiekvienas materialus taškinis svoris, kabantis ant netampraus ir besvorio siūlo, nepatiriantis oro pasipriešinimo ir neturintis trinties pakabinimo taške, galėtų vienodai švytuoti visą amžinybę.

Vario rutulys blausiai švytėjo, atspindėdamas pro langus prasiskverbusius paskutinius besileidžiančios saulės spindulius. Jei, kaip kadaise, jis būtų galėjęs liesti ant choro grindų paskleistą drėgną smėlį, sulig kiekvienu svyravimu paliktų jame brėžį, kuris dėl nuolatos ir kas akimirka kintančios švytavimo krypties plistų, leisdamas nuspėti spindulinę judesio simetriją - lyg skeleto, magiškojo penkiakampio, žvaigždės, mistinės rožės.

Arba primintų beribės dykumos smėlyje nesuskaičiuojamų klajoklių karavanų pėdų įspaustą pasakojimą, - lėtos tūkstantmetės migracijos istoriją. Gal taip į savo keliones iš Mu kontinento pajudėjo atlantidai, užsispyrusiai, apsėstai klajoję nuo Tasmanijos iki Grenlandijos, nuo Ožiaragio iki Vėžio, nuo Princo Edvardo salos iki Svalbardo. Rutulys glaustai atkartojo tai, ką jie jau darė tarp vieno ledynmečio ir kito, o gal tebedaro ir šiandien, kartą tapę Viešpačių pasiuntiniais; gal kažkur tarp Samoa ir Naujosios Žemės rutulys, pakibęs pusiausvyroje, lietė Agartą - Pasaulio centrą. Ir jaučiau, kad Avalonas, šiaurėje, ir Ayers Rock uolos mįslę slepianti Australijos dykuma yra susieti viena plokštuma.

Tą akimirką, birželio dvidešimt trečiosios ketvirtą valandą popiet Švytuoklė, stabtelėjusi švytavimo plokštumos pakraštyje, tingiai krito centro link, kad pusiaukelėje įgavusi naujų jėgų, vėl narsiai pultų slaptąjį jos likimą lemiančių galių kvadratą.

... Švytuoklė įtikintų mane, kad svyravimo plokštuma, apsukusi ratą per trisdešimt dvi valandas, grįžta į išeities tašką, nubrėžusi suplotą elipsę, besisukančią apie savajį centrą tolygiu kampiniu greičiu, proporcingu platumos sinusui. O kaip judėtų ji, jei tvirtinimo taškas būtų Saliamono Šventyklos kupolo centre? ...

Šiaip ar taip, tobulas bandymas įmanomas tik Ašigalyje, vienintelėje vietoje, kur tvirtinimo taškas būtų žemės sukimosi ašies tąsoje ir kur Švytuoklė apsuktų savo ratą per dvidešimt keturias valandas.

Bet nei šis nukrypimas nuo Dėsnio, kurį Dėsnis, be kita ko numatė, nei tai, kad pažeistas aukso saikas, nemenkino šio stebuklo nuostabumo. Žinojau, kad Žemė sukasi, o aš su ja, o Sen Marten-de-Šan bažnyčia ir visas Paryžius su manimi, ir visi mes sukomės po Švytuokle, kuri iš tikrųjų niekada nekeitė savo judėjimo plokštumos krypties, nes ten, aukštai, virš jos pakabinimo vietos, idealioje begalinėje siūlo tąsoje į pačias tolimiausias galaktikas, buvo amžiams sustingęs Taškas.

Žemė sukosi, bet toji vieta, kur pritvirtintas siūlas, buvo vienintelis stovintis Visatos taškas.

Taigi ne tiek į žemę krypo mano žvilgsnis, kiek ten, aukštyn, kur slypėjo visiškos rimties paslaptys. Švytuoklė kalbėjo man, kad visuotiniame judėjime - Žemės rutulio, Saulės sistemos, ūkų, juodųjų skylių ir visų didžiosios kosminės emanacijos vaikų, nuo pirmųjų eonų iki klampiosios materijos, - tik vienas taškas stovėjo tarsi ramstis, varžtas, idealusis guolis, leidžiantis Visatai suktis aplink save. Dabar ir aš galėjau džiaugtis šiuo aukščiausiu patyrimu, aš, kuris nors judėjau su kiekvienu ir visais kartu, bet galėjau žvelgti į Tą, Kuris Rimtyje, į Uolą, Garantą, į Skaistųjį Rūką, kuris nėra kūnas, neturi išraiškos, formos, svorio, nei kiekybės, nei kokybės, nemato, negirdi, nejaučia, nėra vienoje vietoje, nei laike, nei erdvėje, nėra dvasia, protas, vaizduotė, nuomonė, skaičius, tvarka, matas, nei substancija, nei amžinybė, nėra nei šviesa, nei tamsa, nėra klaida ir nėra tiesa. ...

- Tai Fuko švytuoklė, - kalbėjo jis. - Pirmasis bandymas atliktas rūsyje 1851 metais, po to Observatorijoje, o dar vėliau - po Panteono kupolu su 67 metrų siūlu ir 28 kg rutuliu. Pagaliau, 1855 metais, apsistota čia, sutrumpintas siūlas ir palengvintas rutulys. ...

- Todėl, kad taškas....kaip čia pasakius...suprask, savo centre kiekvienas taškas, esantis pačiame viduryje tų taškų, kuriuos matai, neturi apimties, o tai, kas neturiapimties, negali judėti nei į kairę, nei į dešinę, nei aukštyn, nei žemyn. Taigi negali suktis. Aišku? Jei taškas neturi apimties, jis negali judėti nė pats aplink save. Jis neturi net pats savęs...

- Žemė juda, bet taškas stovi vietoje. Taip jau yra, patinka tau ar nepatinka. Aišku?

Vargšelė. Virš jos galvos buvo vienintelis nejudantis Visatos taškas, vienintelis prieglobstis nuo panta rhei prakeikimo, o ji manė, kad tai jo - Jo reikalas, o ne jos. Porelė nuėjo, ... abu - neįminę sukrečiančios patirties šio susitikimo - pirmo ir paskutinio - su Vienu, En-sof, Neapsakomu. Kaip nepulti ant kelių prieš tikrumo altorių?

Švytuoklės Fuko švytuoklė

Švytuoklė - viename taške ant siūlo pakabintas kietas kūnas, kuriam leidžiama laisvai švytuoti. Švytavimas vyksta veikiant svorio, tamprumo ir trinties jėgoms. Daugeliu atvejų į trinties jėgą galima nekreipti dėmesio, o nuo tamprumo jėgų abstrahuotis, pakeitus jas ryšiais. Tada gauname matematinę švytuoklę. Švytuojant energija nuolat iš vienos rūšies virsta kita: kinetinė į potencialiąją ir atvirkščiai. Kinetinė energija pamažu mažėja dėl trinties virsdama šilumine. Po 1602 m. Galilėjo atliktų bandymų švytuoklė naudojama laiko matavimui, pvz., švytuokliniuose laikrodžiuose (žr. >>>>>), o taip ją siūlyta naudoti ilgio etalonui (žr. >>>>>).

Fuko švytuoklė - ant siūlo pakabintas svoris, gebantis keisti švytavimo plokštumą. Ja pademonstruojamas Žemės sukimasis. L. Fuko (1819-1868) 1851 m. sausio 8 d. pirmąkart savo namo rūsyje Paryžiuje atliko bandymą su 2 m ilgio švytuokle. Leidus S. Arago, jis bandymą jau su 11 m ilgio švytuokle pakartojo Paryžiaus observatorijoje: . Pirmoji vieša demonstracija jau 1851 m. kovo mėnesį įvyko Paryžiaus panteone: po jo kupolu 67 m ilgio plieninės vielos pakabino 28 kg rutulį. Apačioje buvo aptverta 6 m skersmens aikštelė, pabarstyta smėliu, kad švytuoklė galėtų jame brėžti atžymas. Jos švytavimo periodas buvo 16,4 cm, - ir su švytavimu nuokrypis buvo 3 mm ir maždaug per 32 val. švytuoklė apeidavo visą ratą.
Ašigaliuose Fuko švytuoklė ratą padaro per žvaigždinę parą (15^o per valandą), o pusiaujyje ji nesisuka.
Paryžiuje yra dvi Fuko švytuoklės: Panteone ir Menų ir amatų muziejuje. Vilniaus un-to Šv. Jonų bažnyčios varpinėje taip pat yra įrengta Fuko švytuoklė. Nuo specialios pakylos galima stebėti, kaip juda ratu ant plono lyno virš marmurinio ciferblato pagrindo pakabintas keliasdešimties kilogramų rutulys.

Taip pat skaitykite Trys akcentai švytuoklės suvokimui...