Slaptasis Petro Atsiskyrėlio tikslas

Tai papildomi komentarai Umberto Eco. "Fuko švytuoklei" 

1088-ais Petras Atsiskyrėlis buvo niekam nežinomas vienuolis priklausantis vienam iš ordinų. Tais metais jis vyko iš Jeruzalės į Romą, kad naujai išrinktam popiežiui Urbonui II perduotų Simeono, Jeruzalės patriarcho, prašymą.

1095-ais Rytų bažnyčios imperatorius Aleksiejus I, jausdamas, kad dėl tarpusavio vaidų susilpnėjo tukai seldžiukai, pasiuntė prašymą Urbonui II bei Piacenza susirinkimui dėl karinės paramos. Urbono II tikslas buvo pertvarkyti Vakarų bažnyčią ir vėl suvienyti ją su Rytų bažnyčia.

Urbonas II pakvietė imtis ginklų prieš „prakeiktą tautą, nusigręžusią nuo Dievo“. 1095-ųjų lapkričio 27-os rytą Klermonto katedra negalėjo sutalpinti visų atsiliepusiųjų į kvietimą. Į juos lauke, netoli miesto rytinių vartų, nuo pakylos prancūziškai kreipėsi popiežius Urbonas II. Jo žodžius sakosi užrašę 4 istorikai. Robertas Vienuolis, kuris rašė, kad popiežius kreipėsi į „frankus, Dievo išrinktąją tautą“, kviesdamas juos į pagalbą savo broliams rytuose, kur turkai įsibrovė į krikščionių kraštus, žudo ir plėšia. Popiežius pabrėžė Jeruzalės šventumo reikšmę ir piligrimų kančias. Tad tegu turčiai ir vargšai eina kartu ir nežudo vieni kitų, kad galėtų nukreipti ginklus prieš bedievius turkus. Tai Dievo darbas, tad tiems, kurie žus, bus atleistos jų nuodėmės. Išeikime nedelsiant - ir Dievas ves.

Kariai pradėjo šaukti „Deu li volt“ (Dievas to nori) dar popiežiui nebaigus kalbos. Le Puy vyskupas puolė ant kelių maldaudamas leidimo prisijungti prie žygio. Tūkstančiai pasekė jo pavyzdžiu. Popiežius nebuvo tam pasiruošęs. Didelės kariaunos persikėlimui 1095-96 žiemą nebuvo pasirengta. Ir kol popiežius rinko vyskupus politiniams pareiškimams, nekantrūs evangelistai pradėjo skleisti žodį. Iš jų ypač išsiskyrė Petras Atsiskyrėlis.

Paslaptingą Petro Atsiskyrėlio asmenį (kuris buvo mįslė net jo amžininkams) matome visur. 1088 m. jis neša žinutė iš Jeruzalės į Romą. Dėl jo nereikšmingumo kyla mintis, kad kažkas galingas stovėjo už jo nugaros.

Petras gimė kažkur 11 a. viduryje Pikardijoje, kažkur šalia Amienso. Prieš tapdamas vienuoliu jis buvo nežymiu dvarininku, kuris savo žemės valdą perdavė Eustace de Boulogne (būsimojo Jeruzalės karaliaus Godfroi de Bouillon'o tėvui). Maždaug 1070-ais jis tapo vienuoliu Ardėne, kur kelis metus buvo jaunojo Godfroi mokytoju. Maždaug 1080-ais jis iškeliavo į Jeruzalę, kur buvo visąlaik iki 1088-ųjų. Nieko nežinoma apie jį iki 1095-ųjų žiemos, kai jis Burže (Beri provincijoje) pradėjo raginti vykti į kryžiaus žygį. Ir, panašu, jis nedalyvavo Klermonto susirinkime.

Petras priklausė tik vienai Ardėno vienuolių grupei, buvusių Orval'e, netoli Stenay, kuris turėjo daug sąsajų su Merovingais, kurių globėjas buvo Godfroi dėdė ir įmotė. Jie buvo dalis mįslingo kronikininkų ordino iš Kalabrijos (šiaurės Italijoje) dalis, kurie, tarytum, daugiausia rūpinosi Lotaringijos kunigaikščio, Godfroi giminaičio genealogijos tvarkymu. Jei tie vienuoliai buvo vienais iš kronikininkų popiežiaus Sylvesterio įsteigtų įvairiomis formomis - tada kai kas paaiškėja Petro atžvilgiu. Jeruzalėje jis turėjo būti pakeltas į aukštesnį rangą (greičiausiai Hakimo kalifo dovanotoje bazilikoje), kad galėtų gauti tokią garbią užduotį. 1088-1095 m. tyla gali būti ordino nurodymas. Tik patikrinus visuomenės požiūrį, jam leista ruošti savą kryžiaus žygį.

Metų pabaigoje Beri provincijoje jis kvietė į šv. kovą, kurioje vargšas ir pamaldus gali "pažeminti" kilmingus užimdamas Jeruzalę vien Dievo pagalba. Jį asmeniškai pažinęs Guibert iš Nogent taip jį apibūdino: "Viskas, ką jis sakė ar darė, atrodė dieviška". Tas basas ir purvinais skarmalais apsitaisęs vienuolis ugningomis kalbomis minioms sukeldavo kraštutinius emocijų protrūkius. Tūkstančiai paėmė kryžių ir patraukė paskui jį į rytus.

Sausio mėnesį Petras paliko Beri ir traukė per Orleaną ir Šampanę. Lotaringijoje jis aplankė savąjį vienuolyną ir aptarė kryžiaus žygį su savo mokiniu, Godfroi de Bouillon. Neliko užrašų apie jų pokalbius. Vienok, Petrui Otto III senojoje sostinėje, Cologne, surinkus armiją, Godfroi irgi paėmė kryžių. Skirtingai nuo kitų kilmingųjų, jis išdalino savo valdas, išpardavė turtus ir kartu su broliais patraukė į Šv.Žemę. Matyt, jis jau žinojo negrįšiantis ir būdamas pagrindiniu kandidatu Jeruzalės karaliaus postui.

Buvo ir kitų kilmingųjų, vadovaujamų popiežiaus legato, vyskupo Le Puy - kaip Raymond iš Toulouse, senas kryžeivis Hugh iš Vermandois ir Robertas II iš Flandrijos bei Robert, Normandy kunigaikštis kartu su pusbroliu nelaiminguoju Stephen, Blois grafu. Rugsėjo mėn Urbonas II išgirdo, kad pietų Italijos ir Sicilijos Normandai, vadovaujami Bohemund ir jo sūnėno Tancred yra pasiruošę prisijungti prie kryžeivių. Tai buvo labiausiai patyrę kariai Europoje. Bohemund tėvas Roger iš Guiscard prieš kelis metus buvo beveik užkariavęs Konstantinopolį.

1097-ųjų pavasarį po sunkios kelionės alkani ir nesuvaldomi būriai pasiekė Konstantinopolio vartus. Imperatorius perkėlė juos į Azijos krantą, kur jie puolė turkus ir buvo sunaikinti. Petras atsiskyrėlis išmintingai pasielgė pasilikęs Konstantinopolyje ir liko gyvas. Jis sulaukė antrosios kryžeivių bangos. Kai princai atvyko, Petras su savo karių likučiais prisijungė prie jų. Petras su jais vyko į Antiochiją, kur sudalyvavo šv. Ieties dramoje. Tada Petras prisijungė prie tafarsų arba vargingųjų - ragindamas greičiau vykti į Jeruzalę.

Užėmus Jeruzalę Petras tapo vienu iš slaptųjų patarėjų renkant Godfroi Jeruzalės karaliumi. Godfroi atsisakė titulo, pasilikdamas šv.Sepulcharijaus gynėju. Po metų, 1100 m., karaliaus titulą priėmė jo jaunesnis brolis Baldwin. Iki Godfroi paliekant Jeruzalę, jo vienintelis karališkas veiksmas buvo Siono kalno (į pietus nuo miesto) abatijos atstatymas ir įtvirtinimas.

Petras Atsiskyrėlis gyveno iki 1115 m. ir skirstė savo laiką tarp rūmų Konstatinopolyje ir Siono kalno abatijos, kur. Kaip manoma, ir mirė. Didysis Kryžiaus žygių prancūzų istorikas Rene Grousset sakė, kad Godfroi sostas buvo pastatytas ant Siono uolos - tačiau nepaaiškino šio posakio prasmės.

Urbono II planai apie karinę pagalbą Rytų bažnyčiai buvo pakeisti visuotiniu Petro vedamu kryžiaus žygiu, o valdymą gavo kariniai ir politiniai vadovai. Antiochijoje mirus popiežiaus legatui Adhemar, sprendimai perėjo tų lyderių valdžion. Tų pasikeitimų centre buvo Petras Atsiskyrėlis.

Godfroi tiko kandidatu į Jeruzalės karalius, nes buvo laikomas pamirštos Merovingų karalių šakos palikuonis, t.y. savo kiltimi einąs nuo paties Kristaus. Tad jį buvo galima laikyti teisėtu Jeruzalės karaliumi. Jis atitiko daugelė apokalipsinių pranašysčių ir buvo tarsi vienas žingsnių link Dangaus karalijos, taip pamėgtos čilaistų.

Siono kalnas gali būti laikoma Petras arba "petros", uola (lot.). Petras atsiskyrėlis, kronikininkas, buvo Godfroi kilties niš Jėzaus giminės garantas. Pats Siono kalnas buvo puikiausia ordino įsikūrimo vieta. Al-Hakimas Sylvesterio kronikininkams paskyrė netoli miesto šventyklą. Labiausiai priimtinas variantas būtų Siono kalne ant 4 a. griuvėsių atstatyta bazilika. 1099 m. joje buvo keletas vienuolių.

Siono kalno ordinas arba priorijos suvaidino savo vaidmenį įkuriant tamplierių ordiną. Tamplieriams 1118-19 m. pasirodžius arenoje Siono kalno ordinas jau buvo galinga jėga glaudžiai susijusi su Jeruzalės karaliais. Tai susiję su geru ordino žinojimu karaliaus teisėtumo pagrindų.

Tačiau yra dar vienas neminėtas dalykas. Tai alchemija. Merovingai buvo praktikuojantys alchemikai ir stebukladariai karaliai. Sylvesteris II, hermetiškasis popiežius, buvo beatskleidžią paslaptį, kai politiniai vadovai pranoko jį. Slaptasis kryžiaus žygio tikslas buvo surasti ar atrasti paslaptį. Merovingų karalius soste tebuvo pirmas žingsnis. Antrasis buvo - Šventyklos paremtos filosofiniu akmeniu (akmeniu, kurį atmetė statytojai) atstatymas.

Tai buvo tikrasis tamplierių tikslas. Šv.kraujas (šv.Gralis) neapsiribojo tik genealogija. Antrajame 12 a. dešimtmetyje daugelis pirmojo Kryžiaus žygio dalyvių buvo jau mirę. Godfroi mirė po metų (užėmus Jeruzalę), 1100 m. Petras Atsiskyrėlis mirė 1115 m, o Baldwin I, Godfroi brolis - 1118 m. Reikalai keitėsi Outremer'yje - žemėse už jūros, - kaip frankai vadino Palestiną. Krikščioniškosios karalystės buvo įkurtos nuo Sirijos iki Gazos, tačiau jos buvo iš esmės nepriklausomos. Reikėjo turėti bendrą saugumą - tad Baldwin II įteisino tik vieną armiją, Siono kalno Mūsų Mergelės ordino miliciją.

Kad ši Kristaus milicija buvo iki 1119 m. rodo nuoroda 1114 m. rašytame Šartro vyskupo laiške, skirtame Hugh, Šampanės grafui. Besirūpindamas saugumu Baldwin II pasirinko Saliamono Šventyklos karius, Vargingieji riteriai, kurie buvo greta rūmų. Jie sakėsi atėję ginti piligrimų kelių, tačiau jų pradžioje buvo per mažai, kad apgintų didesnį plotą nei aplink Šventyklą. Tad tiksliau juos būtų laikyti senesniojo ordino karinėmis pajėgomis, Jeruzalės karaliaus sukurtomis ypatingam tikslui.

1104 m. kilmingieji ir dvasininkija susirinko Šampanės Trua grafystės rūmuose, kad išklausytų paslaptingą pranešimą iš Jeruzalės bei aptarti padėtį šv. Žemėje. Nieko nežinoma apie ką ten kalbėta, tačiau galingasis Hugh, Šampanės kunigaikštis nusprendžia nedelsiant vykti į Jeruzalę. Ką jis ten veikė 4 m. - nėra žinoma.

Pats Trua pasirinkimas yra reikšmingas. Čia 1096-ais užsuko Petras Atsiskyrėlis. Kronikininkai čia vertinti dėl Šampanės grafo giminystės ryšių su Burgundijos Merovingų dinastija. Paminėti dalyviai, Brienne, Joinville, Chaumont, ir Montbard turi ryšių su Burgundijos karališkąja šeima. Antra, čia vėl atsiranda alchemijos motyvas, nes maždaug 1070-ais grupė Ispanijos žydų vedami Izaoko Aklojo mokinio rabino Rashi įsikūrė Trua ir įsteigė Kabalos mokyklą. O Kabala duoda teorinį pagrindą alchemijai, - kaip trigubą transformaciją. Čia galėjo kilti pirmosios Sepher Yetzirah ir Bahir versijos. Juk ne veltui Fulcanelli įspėja, kad Kabala nėra vien raidžių perstatiniai. O po šimtmečio čia Kretjena iš Trua sukūrė pirmąjį romansą apie šv.Gralį.

Trua žydai nebuvo persekiojam ir priimti kaip nuolankūs grafystės vasalai. Jų mokymai pabrėžė Merkaba, akmeninį kubą ar transporto priemonę, kuria kylama link Šviesos gnostikų nusakytu keliu. Tai Mer-Kaaba, arba jūros akmuo, paminėtas Bahir bei Mer-Cabbalus, arba jūros akliukas siejantis su Merovingų gimine.

Tai va, Hugh grįžus į Šampanę, reikalai pradėjo vystytis sparčiai. Tolimas giminaitis, Bernard de Montbard įstojo į cistersų ordiną ir per kelis metus tapo dvasiniu vakarų krikščioniškojo pasaulio vadovu. Jo abatija buvo Klervo, Hugh paremta 1112-ais, tapusi dvasinio atgimimo, išsireiškusiu gotikinėmis katedromis (alchemijos paminklais iš akmens), centru. O šv.Bernardas yra žinomas tamplierių ordino įteisinimu. Jo dėdė Andre de Montbard buvo vienas iš Siono milicininkų.

Pats Hugh norėjo grįžti į šv.Žemę ir prisijungti prie Ordino. Šartro vyskupo laiškai 1114-ais bandė atvėsinti jo pasiryžimą, nes jo sugebėjimų reikėjo Šampanėje. Tik 1124-ais jis prisijungė prie atsinaujinusio tamplierių ordino, aki šis buvo sutvirtėjęs paremtas turtingo ir galinto cistersų ordino, kuriam vadovavo šv.Bernardas. 1126-ais popiežius Honorius II pripažino tamplierius ir jiems per tą patį šv.Bernardą perdavė statutą. Tai įvyko susirinkimo, vykusio, aišku, Trua metu.

Tad Siono ordinas surado paslaptį ir apie ją pranešė ne į Romą, bet ten, kur ją VaKaruos galėjo suprasti žydai - t.y. Trua. Tas atradimas privertė Hugh vykti į Jeruzalę ir 4 m. slapta tirti tą paslaptį. Jam grįžus valdžios ratai pradėjo sparčiai suktis. Tamplieriai tapo galingiausia Europos jėga.

Bet pati Bahir, kad ir Saliamono versija, negalėjo sukrauti turtų. Alchemikai sako,kad niekas negali įvykti neparinkus teisingos pirminės materijos. Tai turėjo būti Juodojo akmens, Meccah, meteorito nuolauža. Galbūt tai ir yra "Siono akmuo", ant kurio pastatyta Jeruzalės karalystė.

Šiais laikais dažnai spėjama, kad Saliamono šventykloje tamplieriai surado Sandoros skrynią, kurioje, tikėtina, liko dangaus akmens, meteorito, uolauža, panaši į Kaabos Juodąjį akmenį. Bet tai neįtikėtina, nes arka nuo Žemės paviršiaus pranyko 7 a. pr.m.e. Siono kalna kronikininkams skyrė al-Hakim, kurio senelis buvo pirmasis asmuo turėjęs sąlytį su Juoduoju Akmeniu. Jis buvo pas jį prieš sugrąžinant į Kaaba. Nežinoma, kiek akmens buvo grąžinta. Aišku, ne visas, nes 9 ir 10 Kaabų apraše sakoma, kad akmuo buvo didelis ir užėmė visą pietinį kampą.

Netrukus tamplierių draugais tampa Irano izmailitai. Kai kartą turkai seldžiukai užėmė miestą, jiems buvo uždrausta eiti į šventas vietas. 1187-ais Jeruzalę užėmė Saladinas. Siono ordinas atsiskyrė nuo tamplierių 1188-ais Gizors prie Cutting of Elm. Manoma, kad Siono ordinas persikėlė į Prancūziją ir turėjo skyrius Orleane, Burže, Paryžiuje ir Trua. Po Pilypo Bailiojo persekiojimų išnyko ir tamplieriai. Ir kai Saladino šešėlis uždengė šv.Žemę, Merovingų kilties didikas Pilypas iš Alzaco, Flandrijos grafas paskatino tų laikų poetą Krejenas iš Trua sukurti keistą legendą apie vargšą riterį, našlės sūnų, kuriam atiteko šv.Gralis. Pilypas rado sakmę senoje keltų kronikoje ir panoro, kad Kretjenas ją išgarsintų. Poema išgarsėjo, tačiau nebuvo baigta. Robert de Baron'as 1190-99 sukrikščionino Gralio pasakojimą ir sakė, kad visa istorija yra didelė knyga pilna paslapčių, atskleistų jam. Jis be abejonių išsakė, kad šv. Gralis yra paskutinės vakarienės taurė, į kurią Juozapas iš Arimatėjos surinko nukryžiuotojo kraują. Pasakojimui atėjus į Angliją Perceval taip pat vadinamas "našlės sūnumi" ir sakoma jį esant Juozapo ir Arimatėjos palikuoniu.

1178-ais (10 m. iki išsiskyrimo su tamplieriais) popiežius Aleksandras III bule suteikia jiems valdas Pikardijoje, Prancūzijoje, Lombardijoje, Kalabrijoje, Sicilijoje, Ispanijoje ir šv. Žemėje.

Žymiausias visų Gralio romansų šaltinis buvo „Parsevalis“, sukurtas Wolfram von Eschenbach'o kažkur apie 1200-1215 m. Jis nenurodo, kas saugojo šv. Gralį, tačiau aprašo jį kaip stebuklingą akmenį, "lapsit exullis" - galintis būti ir atmestasis Mato akmuo ir iš dangaus kritęs akmuo ir net alchemikų "lapis exilir". Jis turėjo nepaprastų galių, - gydomųjų, maitinamųjų ir net padėdavo įgyvendinti norus. Volframas sakosi išgirdęs tą legendą iš vieno Gyot'o ar Kyot'o iš Provanso, kuris ją perskaitė viename ispanų musulmonų rankraštyje, kuris buvo pagonio astronomo Flegetanis (gyvenusio išėjimo iš Egipto metu) rankraštis, t.y. 1200 m. pr.m.e. Flegetanis žvaigždėse išskaitė Gralio „vardą“ ir suprato likimo ženklus. Gyot, prieš perduodamas Volframui, tą legendą apipynė savo lotyniškais tyrimais - o tai sietų jį su Sylvesterio II kronikininkais.

Parsevalis baigiamas pranešant, kad Lohengrinas, Svanų riteris iš Lotaringijos yra didysis Godfroi de Bouillon protėvis. 1220-ais prasidėjus Kryžiaus žygiams prieš eretikus pietų Prancūzijoje, Gralio romansai pradėjo nykti. Jų simboliai tebuvo iškalami naujai statomų gotikinių katedrų akmenyse.

Taip pat siūlome paskaityti:
Tamplieriai ir Bafometas,
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai,
Konspiracija: Kryžiaus žygiai,
Gralio taurė – Kaukaze?
apie kryžiaus simbolį,
Ratas ir kryžius,
apie svastiką,
apie kryžių lietuvių poezijoje,
Egipto mitologija,
E.P.Blavatskajos "Slaptoji doktrina" apie milžinus,
ir Magiją, Thelemą ir Alisterį Kraulį.


Tai komentarai Umberto Eco knygai 'Fuko švytuoklė'.
Taip pat siūlome paskaityti:
Tamplieriai ir jų laikmečio ženklai,
Atsiliepimas apie knygą,
Ištrauka iš "Fuko švytuoklės" pradžios,
Ištrauka apie kompiuterius,
Ištrauka 81 skyriaus apie telūrines sroves bei
E.P.Blavatskaja "Slaptoji doktrina"
apie tikrąją Fuko švytuoklę,
ir kas yra Ayers Rock uola,
E.P.Blavatskaja apie milžinus ir
Stounhendžas - Anglijos mistinis statinys
Hyper-erdvė: Eco ir amerikiečiai