Konspiracija: Kryžiaus žygiai. Vartiklis

Jei įsigilinsime į juos, pamatysime, kad jų tikslas tikrai nebuvo Jeruzalės ir jos apylinkių apsauga. Kryžiaus žygiai prasidėjo 11 a., kai dauguma Europos kilmingųjų buvo godžiais ir neraštingais banditais, savo gyvenimą skyrę šeimos turtų didinimui per žudynes ir smurtą. Ir čia pasirodo Šv. Bernardas iš Klervo, pasišventęs Juodosios Marijos kulto narys, siekiantis sukurti teokratinį Naujojo pasaulio ordiną. Jam kilo mintis, kaip galima būtų suvaldyti įstatymų nesilaikančius kilminguosius, į kuriuos su panieka žvelgė Bažnyčia, o dar geriau, - išplukdyti į Rytus. Ir įkalbėjo juos vykti į kelis kryžiaus žygius, kad išvalytų Šventąją žemę nuo nekrikštų musulmonų.

Tačiau tikroji priežastis buvo apvalyti Europą nuo jų ir kartu papildyti Bažnyčios iždą karo grobiu. Pats Šv. Bernardas po Kryžiaus žygių rašė: „Tikrai labai gerai, kad rasite vos keletą žmonių tarp daugybės, kurie sugarmėjo į Šventąją žemę, kurie nebūtų netikintys niekšai, šventvagiški plėšikai, žmogžudžiai, melagiai, ištvirkautojai, ir kurių išvykimas iš Europos yra neabejotina nauda, matant, kad žmonės Europoje džiaugiasi matydami jų nugaras, ir žmonės, kuriems padėti jie eina į Šventąją žemę, džiaugiasi juos matydami! Tikrai naudinga gyvenantiems abiejose jūros pusėse, ne jie gina vieną pusę ir susilaiko nuo puldinėjimų kitoje!“

Vienas mažas prancūzų riterių būrys, vadovaujamas Hugo de Pajeno ir pasivadinęs „Vargšų Kristaus riterių ordinu“, į Jeruzalę įjojo 1119 m. Jiems karalius Baldvinas I^**) leido įsikurti Al Aqsa mečetėje Šventyklos kalne. Jie sakėsi, kad jų tikslas yra užtikrinti kelio iš Džafos uosto saugumą.

Tai tikrai buvo melas, nes jie tebuvo 9-i, o kelią jau kelis metus prižiūrėjo gerokai skaitlingesnis Hospitalierių ordinas. Be to, ši grupelė pirmais 7-iais buvimo Jeruzalėje metais retai palikdavo Šventyklos kalną. Aišku, kad Hugo su broliais turėjo slaptą užduotį. Izraelio archeologai nustatė, kad jie kasė tunelį Šventyklos kalne – matyt ieškodami Sandoros skrynios, šventųjų rankraščių ar turtų. Iki romėnų užėmimo 70-ais, Šventykla buvo ne tik garbinimo, bet ir komercijos centru. Čia buvo nuperkama tūkstančiai gyvulių, skirtų aukoms (žr. apie Tamplierių ordino įkūrimą).

Įdomu, kad vienas tų riterių buvo Andrė de Montbard, Šv. Bernardo dėdė. Politiniu veiksmu, vertu Machiavelio, Šv. Bernardas meistriškai sudalyvavo Trua susirinkime 1128-ais, apgindamas „Vargšų Kristaus riterių“ teisę būti kariniu religiniu ordinu. Tuo metu valdžią dalijosi Romos bažnyčia, kurios kunigams buvo draudžiama pralieti kraują, ir kilmingųjų, kurie nesiveržė žudyti, jei ji finansiškai juos pamaitindavo. Tad karinio ordino įkūrimas buvo radikalus pokytis.

Šv. Bernardo, tipinio šaltakraujo iliuminato, kitas žingsnis buvo užbėgti už akių bet kokiai dvasininkijos kritikai, kad Bažnyčia palaimino, kad jo ordinas gali atimti žmonių gyvenimus. Jis patetiškai pareiškė: „Kristaus karys žudo saugiau; jis miršta dar saugiau. Jis tarnauja sau mirdamas ir tarnauja Kristui žudydamas!“. Šis šiurpą keliantis pareiškimas buvo pateisintas, kai popiežius Inocentas II^*) (m. 1143) Omne Datum Optimum bulėje paskelbė, kad žuvęs tamplierius, kurio rankos suteptos netikinčiojo krauju, gaus amžinąjį gyvenimą! Tamplieriams buvo leista žudyti Kristaus vardus, ir jie vilkėjo balta mantija su raudonu kryžiumi. Ordinui dideles pinigines donacijas ir nuosavybė ėmė dovanoti monarchai ir kilmingieji. Tas staigus turtų antplūdis vertė sukurti administravimo sistemą, užtikrinančią pinigų ir daiktų tiekimą į Šventąją žemę bei naujų riterių verbavimą.

Tamplierių ordinas pradžioje riterius ėmė iš žemesniųjų aristokratinių sluoksnių. Turtams augant, tamplieriai buvo pirmieji įvedę bankines paslaugas, kreditų išdavimą. Godūs tamplieriai už paskolas imdavo iki 60% palūkanų. Monarchai ėmė jausti, kad jie tampa priklausomi nuo finansinės ir karinės tamplierių įtakos. Kaip kad šių dienų kai kurios valstybių galvos turi savo sukiotojus, taip ir silpnavalį Anglijos karalių Džoną už virvutės tampė Anglijos tamplierių didysis magistras Aymeric de Saint Maur‘as. Taip karalius Džonas 1203 m. atidavė Angliją su visomis jos valdoms amžinai Vatikano nuosavybei. Tad popiežius pavedė patikėtiniui Anglijoje amžinai ją valdyti Vatikano vardu.

Taigi, ar tikrai manote, kad JAV yra laisva ir nepriklausoma šalis? Netrukus po Amerikos Nepriklausomybės karo pasirašytoje „Paryžiaus sutartyje“ (1783) Britanijos karalius Džordžas III pristatomas kaip Šventosios Romos imperijos Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausias iždininkas ir Išrinktasis princas. Štai kodėl JAV federaliniai teismai visada vyksta pagal Britų jūrinį (karinį) įstatymą, o ne bendrąjį įstatymą. Į Federalinį teismą įžengęs amerikietis automatiškai netenka visų JAV konstitucijos garantuojamų teisių. Federalinis JAV teismas yra anklavas (ar valstybė) suverenioje JAV valstybėje – ką, iš esmės, draudžia JAV konstitucijos IV straipsnis. Tad visi Federalinio teismo teisėjai ir prokurorai faktiškai yra JAV išdavikai.

Dar verta pažymėti, kad 1783 m. „Paryžiaus sutarties“ pasirašyme dalyvavo JAV atstovai John Adams‘as ir britų agentas #72, labiau žinomas kaip Benas Franklinas. Būdamas Amerikos ambasadoriumi Prancūzijoje, jis Britų admiralitetui pranešdavo Amerikos laivų pozicijas, kad Anglija galėtų juos nuskandinti. Kartu, būdamas „Pragaro ugnies“ klubo narius, Franklinas buvo ir „Devynių siuvėjų“ ložės, o kartu nariu ir „Paryžiaus iliuminatų“ ložės, kurios didžiuoju magistru buvo kunigaikštis Saint Germain‘as.

Tačiau grįžkim prie Kryžiaus žygių. Jeruzalėje įsikūrę tamplieriai pamatė, kad musulmonų raštingumo ir kultūros lygis gerokai aukštesnis nei bet kurioje Šiaurės Europos vietoje. Laikui bėgant, arabų kultūra prasismelkė ir į Europą, taip paskatindama Renesansą. Tai ko gero vienintelis teigiamas tamplierių veiklos rezultatas.

Kryžiaus žygių metu buvo daug tamplierių nutrauktų paliaubų. 5-jo Kryžiaus žygio pradžioje jaunasis Vokietijos ir Sicilijos imperatorius Fridrichas II iš Vatikano paveržė Teutonų ordiną. Tą žygį buvo užsakęs popiežius, iš Akros vyskupo sužinojęs, kad kryžeiviai taikiai sugyvena su musulmonais – ir net blogiau, turi meilės romanų su musulmonėmis.

Pavargęs nuo karo sultonas Saladinas pasiūlė popiežiaus legatui kardinolui Pelagiusui neturinčias precedento sąlygas, įtraukiant ir krikščionių valdžią Jeruzalėje, Galilėjoje ir centrinėje Palestinoje, su sąlyga, kad kryžeiviai grįžtų į Europą. Pelagius kvailai atmetė palankų pasiūlymą ir pradėjo naują Kryžiaus žygį. Norėdamas gauti daugiau informacijos apie galingą ir paslaptingą Fridrichą, sultonas į Siciliją nusiuntė išsilavinusį emisarą – ir tai buvo metas, kai dauguma Europos monarchų vargiai mokėjo parašyti savo vardą. Emisaras buvo netikėtai nustebintas, kad Fridrichas mokėjo 9-ias kalbas, tame tarpe arabų, buvo mokęsis matematikos, filosofijos ir teisės, ir net laikė vienintelę žirafą Europoje. Nenuostabu, kad Fridrichas buvo užaugęs Sicilijoje, kur buvo gausu graikų ir musulmonų, ir į savo administraciją priėmęs musulmonų.

Nudžiugęs geromis naujienomis, Saladinas nusiuntė dovaną žvėrimis Fridricho žvėrynui ir po draugiško susirašinėjimo 10-mt metų truko paliaubos.

Kryžiaus žygių metu pakilus religiniam užsidegimui, Šv. Bernardas pasinaudojo laisvu dirbančiųjų laiku, kviesdamas prisidėti prie gotikinių katedrų statymo. Atsiliepė taip noriai, kad įprastinė katedra buvo pastatoma per 20 metų minimalia kaina. Tik gaila, kad paprastas krikščionis nenutuokė, kokia technologija buvo užmaskuota tose katedrose - šventąją geometriją, kurią puoselėjo mistikų mokyklos. Tai leido katedrų vidui rezonuoti su kosmosu, astrologijos, numerologijos, alchemijos – šių dienų krikščionių fundamentalistų pasmerktų mokslų – principus. Kaip bebūtų, turime padėkoti tam iškiliausiam to meto iliuminatui už tą mus pasiekusį architektūrinį paveldą.

Vadinamieji „Tamsieji amžiai“ buvo ne tokie tamsūs, kaip priimta manyti. Nežmoniškos tamplierių palūkanos už paskolas nebūvo visuotinė skolinimo praktika Viduramžiais. Netgi dažniau pinigai buvo skolinami naudojantis medinių juostelių (talijų) sistemas [matyt prie Renesanso prisidėjo ir protingesni Europos valdovai, išvarę palūkininkus ir juos pakeitę humaniškesne talijų sistema]. Medinė lazdelė su įrantomis (talija) buvo pas bankininką ir lygiai tokia pati pas skolininką. Tarkim, jei pirkliui reikėjo pinigų naujam laivui ir jam paskolindavo 10% jo vertės, tai „bankininkui“ priklausė 10% laivo ir 10% nuo pelno. Jei skolininkas neatsiskaitydavo, jo dalis išlikdavo, kol bankininkas neparduodavo laivo. O štai JAV per Civilinį karą buvo sunaikinta konfederatų naudota talijų sistema, ją pakeičiant Rotšildų bankine sistema.

Vienas Kryžiaus žygių palikimų buvo bankinės sistemos, vadinamos Fondi, sukūrimas. Žmonių ir daiktų gabenimas į Šventąją žemę užtikrino Genujos, Venecijos ir Pizos laivynų klestėjimą. Staigus turtų antplūdis praturtėjusioms šeimoms leido daryti politinę įtaką, išlikusią iki šiol.

1582 m. Venecijos bankines paslaugas teikiančių šeimų klika įkūrė politinę grupuotę, pavadindami ją „Giovanni“. Jos tikslas buvo karų sukėlimas remiantis principu „skaidyk ir valdyk“, nes karas labai pelningas tiems, kurie jį finansuoja. Svarbiausiu jos nariu buvo servitų vienuolis Paolo Sarpi, didelę politinį poveikį padaręs homoseksualiajam Frensiui Bekonui ir Anglijos karaliui Džeimsui I. Taip pat jis buvo tiek Protestantų Reformacijos ir Trisdešimtmečio karo, nusinešusių daugybę gyvybių, dirigentų.

1613 m., reikalaujant Venecijos Senatui, servitų vienuolis Paolo Sarpi parašė „Inkvizicijos istoriją“, o po 3 m. ją papildė „Trento tarybos istorija“. Šiais kūriniais Sarpi oficialiai pranešė pasauliui, kad Venecijos- Ispanijos-Vatikano sąjunga subyrėjo. Tačiau jie tik paviešino tai, ką visi ir taip žinojo. Dar 1606 m. Sarpi vedė Venecijos valdžią į atvirą konfrontaciją su Roma dėl šios teisių Venecijoje. Paulius V išleido Bulę, nuo Bažnyčios atskiriančią Venecijos diduomenę, Senatą ir visus gyventojus. Netrukus jis išleido ir kitą Bulę, kuria ekskomunikavo Sarpi (taigi, antrą kartą). Venecijai atsisakius grįžti į „doros“ kelią, buvo pasiųsti žudikai, kurie užpuolė Sarpi, jį subadė, tačiau jam pavyko išgyventi. Ir nuo tada Venecija jau nesitraukė iš savo pasirinkto kelio.

16 a. 8-o dešimtm. pabaigoje Venecijoje susiformavo grupuotė, siekianti pakreipti Veneciją nauja kryptimi. Jie pasivadino „Giovanni“ (Naujaisiais) ir 1582 m. nuvertė 10-ies Tarybos valdžią ir privertė Venecijos oligarchus atiduoti valdžią Senatui, kurį „Giovanni“ kontroliavo. Tai nebuvo sans-culotte revoliucionieriai – jie buvo kilę iš tų pačių galingų Venecijos oligarchų šeimų, ir tarp jų buvo tokie būsimieji dodžai kaip Leonardo Donato. Gynęs Sarpi per kilusią bažnytinę krizę, bei Nicolo Contarimi, tikriausiai artimiausias Sarpi draugas iš Venecijos kilmingųjų rato.

Po 1590-ųjų Sarpi tapo intelektualiniu „Giovanni“ lyderiu ir jo pažiūros tapo Venecijos politika. Ir nors tai vedė į sąjungą su protestantiškąja šiaure, „Giovanni“ veiksmai niekaip nebuvo susiję su religija. Jos tikslas buvo išsaugoti Imperiją, kuria Venecija buvo 4-is šimtmečius.

Sarpi bendražygiai jungėsi aplink ridotti (salonus), o centriniu tapo Andrea Morosini ridotti. Buvo ridotti specialiems tikslams: kai kuriuose buvo aptariami matematikos ir fiziologijos klausimai, tokie kaip „Ridotto Nave d‘Oro“, kuriame daug laiko praleisdavo Galilėjus, kol dar nebuvo Morosini ridotti nariu. Kai kurie kiti ridotti (kaip genujiečio Gian Vincenzo Pinella Padujoje) buvo Sarpi susitikimų su sąjungininkais (pvz., prancūzų hugenotu DuPlessis-Mornay) vietomis. Dėka vėlesnės ponios de Staal veiklos, tie ridotti nebuvo vien paprasti socialiniai klubai ar menininkų grupės. Tai buvo tinklas, per kurį Sarpi skleidė savo naująjį empiricizmo „mokslą“ ir politinio Venecijos pertvarkymo centrais.

Praėjus 5 m. po „Giovann“ įsikūrimo, Venecijoje įsisteigė pirmasis „viešas“ bankas „Banco della Piazza di Rialto“, dažnai vadintas tiesiog Venecijos banku. 1619 m. atsirado ir antrasis „Banco Giro“, palaipsniui absorbavęs pirmąjį. Tai buvo „Giovanni“ atsakas į Renesanso planus turėti suvenerią Federaciją. Visos lupikiškos Lombardo bankininkų veiklos buvo paliktos, tačiau vietoje to, kad valstybė skolintųsi iš privačių šeimų, finansinė oligarchija tiesiog paima valdžia valstybėje. Iš esmės, tai anglo-olandiška finansinė sistema. Ir tikrai. Venecijos bankas tiesiogiai įkvėpė Amsterdamo banko atsiradimą 1609 m., o tiedu tapo modeliu Anglijos bankui (1694).

Atrodytų, kad išoriškai bankinės veiklos pasikeitimai Venecijoje tėra nežymūs, tačiau esminis pokytis buvo gilus. Pirma, tiems bankams buvo suteikta monopolinė teisė leisti banko banknotus ir duoti kreditus. Jų banknotams leista teisėtai cirkuliuoti kaip pinigų pakaitalui. Ir tai buvo nauja paradigma, iš kurios vėliau viskas išsivystė. Venecija iš komercinės ekonomikos pasuko nuomos ir spekuliacinės ekonomikos kryptimi. 1620 m. Venecija tapo pagrindiniu Europos vertybinių popierių išgryninimo centru.

Oligarchų fondi nėra atskirų Venecijos, Ispanijos, Olandijos ar Britų imperijų. Tautos yra kliūtis oligarchijai. Tai buvo to, ką šiandien vadiname privačia centralizuota bankininkyste, pradžia. Valstybės institucijos tapo pavaldžios arba, tiksliau, „įlydytos“ į privačią bankų sistemą. Tai buvo pagrindinė Musolinio „korporatyvizmo“ idėja 20 amžiuje, kaip ir jo ideologinių pasekėjų, tokių, kaip F. Rohatyn, šiandien. Federaciją pakeitė pasaulis, kurį valdo fondi.

Sarpi konfrontacija su Roma padarė jį garsiu protestantų pasaulyje. Pirmoji Venecijos ginti stojo Olandija. Jie buvo neoficialūs sąjungininkai Venecijos ir Habsburgų valdomos Ispanijos karo metu (1610-18), o 1615-17 m. Venecijos karo su Habsburgų Austrija metu į Veneciją buvo pasiųsta 5 tūkst. olandų karių, o 12 Olandijos karo laivų budėjo Adrijos jūroje, kad neleistų Ispanijai padėti Austrijai. Buvo aktyviai siekiama įkalbėti Anglijos karalių Džeimsą I prisidėti prie Venecijos. Venecijos įtaka buvo Prancūzijos religiniams karams, kilusiems po 1610 m. karaliaus Henriko IV nužudymo.

Venecija prisidėjo ir prie Trisdešimtmečio karo (1618-48). Jo išvakarėse Sarpi asmeniškai patarė Antalho princui Christianui įkalbėti Fridrichą V, kad užimtų Bohemijos sostą – tai tikrai sukėlė priešiškumo bangą. Venecijos sąjungininkas Hagoje Mauricijus iš Nassau įkalbinėjo Bohemiją atvirai sukirti prieš Habsburgus ir jiems suteikė finansinę paramą. Apkvailintas Fridrichas V greitai pralaimėjo ir prarado Bohemiją ir savo dienas Hagoje baigė kaip politinis bėglys. Tačiau karas padarė tai, ko siekė Venecija – Romos-Habsburgų dominavimas Europoje pasibaigė. 1618 m. Sarpi asmeniškai pasirašė Venecijos-Olandijos aljanso dokumentą dėl abipusę gynybos prieš Habsburgus, o 1621 m. Olandijai atnaujinus karą su Ispanija, Venecija skyrė 1 mln. dukatų paramą.

Paolo Sarpi (1552-1623) – Venecijos patriotas, mokslininkas ir bažnyčios reformatorius.

Pietro Sarpi gimė 1552 m. rugpjūčio 14 d. pirklio šeimoje, tačiau anksti tapo našlaičiu. Jį išaugino dėdė, o vėliau servitų vienuolis. 1566 m., nepaisydamas artimųjų atkalbinėjimų, tapo servitu prisiimdamas Fra (Brolio) Paolo vardą.

1570 m. surašė 318 tezių disputui Mantua ir turėjo tokį pasisekimą, kad Mantua kunigaikštis skyrė jį rūmų teologu. Jis 4-ius metus praleido Mantua, studijuodamas matematiką ir rytų kalbas. Tada 1575 m. išvyko į Milaną, kur jo globėju buvo kardinolas Borromeo, tačiau netrukus vyresniųjų perkeltas į Veneciją suteikiant filosofijos profesoriaus pareigas. 1579 m. pasiųstas į Romą dėl servitų ordino reorganizacijos reikalų. 1588 m. grįžo į Veneciją ir 17-a metų praleido studijose. 1601 m. Venecijos senatas pasiūlė jo kandidatūrą nedidelės Caorle vyskupystės vyskupu, tačiau sutrukdė popiežiaus nuncijus apkaltindamas jį neigiant sielos nemirtingumą, o kitais metais skyrimas į kitos vyskupystės postą popiežiaus Klemenso VIII atmestas dėl jo susirašinėjimas su išsilavinusiais eretikais.

Klemensui VIII mirus 1605 m., jo įpėdinis Paulius V sustiprino popiežiaus teises. Tuo pat metu Venecija ėmėsi jas riboti, pvz., uždrausdama be valstybės leidimo statyti bažnyčias dvasininkams įsigyti nuosavybę. 1606 m. sausį popiežiaus nuncijus Venecijai pateikė ultimatumą. Sarpi ta tema parašė raštą, kuris sutiktai palankiai, o Sarpi paskirtas Venecijos patarėju teologijos reikalais. Balandį kompromiso galimybę panaikino popiežius ekskomunikuodamas venecijiečius. Į šį ginčą aktyviai įsiliejo Sarpi, pateikdamas prieš popiežių nukreiptas Jean Gerson (1363-1429) mintis ir užginčydamas popiežiaus autoritetą pasaulietiniais klausimais. Sarpi rašiniai buvo įtraukti į uždraustų knygų sąrašą. Jean Gerson užsipuolė kardinolas Bellarmine, o Paolo Sarpi atsakė „Apologia“ bei dar dviem traktatais.

Dauguma Venecijos dvasininkų nesikišo į konfliktą ir vykdė savo funkcijas, išskyrus jėzuitus, kurie buvo oficialiai išvaryti iš miesto. Prancūzija ir Ispanija atsisakė tiesiogiai kištis į konfliktą, tačiau naudojo diplomatines priemones. Pagaliau, tarpininkaujant Prancūzijos karaliui, buvo pasiektas kompromisas, kurio pasėkoje ekskomunikacija prarado galią.

Respublika atsilygino Paolo Sarpi, suteikdama jam valstybės patarėjo teisės klausimais pareigas bei laisvą prieigą prie valstybės archyvų. Tai supykdė priešininkus, tame tarpe ir popiežių Paulių V. 1607 m. rugsėjį popiežius ir jo sūnėnas kardinolas Scipio Borghese pasiuntė žudikus, kad nužudytų Sarpi mišių metu. Tačiau sumanymas buvo atskleistas ir žudikai suimti.

Tačiau 1607 m. spalio 5 d. Sarpi vis tik buvo užpultas, patyrė 15 dūrių, tačiau išgyveno. Užpuolikai prieglobstį rado popiežiaus valdose (amžininkas tai apibūdino kaip „triumfo maršą“), tačiau popiežiaus džiaugsmas atslūgo sužinojus, kad Sarpi liko gyvas.

Likusią gyvenimo dalį Paolo Sarpi praleido ramiai vienuolyne, nors pasikėsinimai tebebuvo rengiami. Neužsiimdamas valstybės raštas, pasišventė moksliniams tyrimams ir parašė kelis veikalus. 1619 m. Londone buvo išspausdintas pagrindinis jo kūrinys „Trento tarybos istorija“, kuriame pabrėžiamas popiežiaus kurijos vaidmuo. Džonas Miltonas Sarpi pavadino „dideliu demaskuotoju“.

Paolo Sarpi buvo ir gerbiamas savo laikmečio mokslininkas. Jis parašė pastabas apie matematiko Francois Viete darbus, o taip pat parašė (dingusį) veikalą apie metafiziką. Ankstyvuoju laikotarpiu domėjosi anatomija. Ir jam priskirtinas akies rainelės susitraukimo nustatymas. Su juo susirašinėjo Galilėjus; jis apie teleskopą išgirdo 1608 m. (galbūt, anksčiau už Galilėjų), o 1609 m. Venecija turėjo teleskopą, kad patikrintų jo tinkamumą karo reikalams.

Servitai (Mergelės Marijos tarnų ordinas) – vienas pagrindinių penkių istorinių katalikiškųjų vargingųjų ordinas, 1233 m. įkurtas Florencijoje, siekiant būti dvasiniu pavyzdžiu besikivirčijančiame mieste.

Ordiną įkūrė 7-i jaunuoliai iš kilmingų šeimų – ir tai vienintelis vienuolių grupės, o ne vieno ar poros žmonių įkurtas vienuolių ordinas. 1234 m. septynetas įkūrėjų pasišalina gyventi į Senario kalną. Anot legendos, 1240 m. ordino steigėjams pasirodė pati Dievo motina, liepusi nešioti juodą abatą ir laikytis Šv. Seven founders of Servites and Mary

Augustino vienuoliškos regulos. Po šio įvykio brolija išsirinko vadovą, parašė įstatus ir pradėjo priimti naujus narius.

1243 m. šv. Petras iš Veronos pristatė ordiną popiežiui (>>>>), tačiau jis patvirtintas tebuvo 1249 m. O kitais metais Florencijoje buvo pastatyta Santissima Annunziata bazilika. Netrukus ordinas ėmė sparčiai plėstis, tačiau atsirado jo uždarymo grėsmė. Mat 2-sis Liono susirinkimas priėmė griežtus nutarimus vienuolių gyvenimo sutvarkymui. Apsiribota tik 4 vargingųjų ordinais (pranciškonų, karmelitų, dominikonų ir augustiniečių). Tad 1276 m. popiežius Inokentijus V laiške šv. Pilypui Benici pranešė, kad ordinas paleidžiamas. Vyko ilgos diskusijos, kol 1304 m. popiežius Benediktas XI jį atstatė. Tuo metu Pilypas Benici įsteigė ir moterišką ordino šaką.

Ordinas vėl pradėjo sparčiai plėstis ir išplito po visą Europą, o 14-15 m. ėmė rengti ir pirmas misionierių misijas į Filipinus ir Indiją. Tačiau per Reformaciją daug servitų vienuolynų Vokietijoje buvo uždaryta, o sunkiausias metas buvo 18 a. pab.-19 a. per., kai persekiojant Prancūzijos revoliucijai ir karaliui Jozefui jų vienuolynai buvo uždarinėjami Prancūzijoje ir Austrijoje.

Vis tik 19 a. ordinas sugebėjo dalinai atsistatyti. 1888 m. popiežius Leonas XIII kanonizavo ordino steigėjus. Dabar yra per 800 servitų gyvenančių per 150 vienuolynų.

Servitai dirba labdaros įstaigose, užsiima mokymo ir šviečiamąja veikla, misijomis. Svarbią vietą užima Mergelės Marijos garbinimas ir mariologija. Viduramžiais Romoje buvo įsteigtas „Marianumas“, iki šiol veikianti teologijos mokykla. 1939 m. imtas leisti žurnalas „Marianum“. Servitai buvo pagrindiniai Kenčiančios Mergelės Marijos kulto puoselėtojai.

1598 m. seras Edwin Sandys, tada gyvenęs Venecijoje, parašė knygą „Europae Speculum“ apie religijos būklę. Jos redaktoriumi ir bendraautoriumi buvo Paolo Sarpi. Ją 1605 Paryžiuje išleido hugenotas Giovanni Diodoti.

Praėjus 9 mėn. po išvykimo iš Venecijos. Sandys tapo vienu iš Londono Virginia kompanijos, kuriai įgaliojimus suteikė karalius Džeimsas I, steigėju. Jos tikslas buvo steigti kolonijas Šiaurės Amerikoje. 1618 m. Sandys tapo kompanijos iždininku, kuriuo išbuvo iki 1623. 1619 m., vadovaujant Sandys, du tuzinai Afrikos vergų, įsigytų iš olandų kariauninko, buvo įkurdinti Virdžinoje – tai buvo pirmieji juodaodžiai vergai anglakalbėje Šiaurės Amerikos kolonijoje. Kolonijos ekonomija rėmėsi plantacijomis, tarp jų ir „captain lawne‘s Plantation“ bei „Captain Warde‘s Plantation“, o Sandys buvo tasai, kuris įvedė tabako, kaip pagrindinės kultūros auginimą. Vėliau Sandys daugelį metų buvo parlamento nariu ir pasiūlė daugelį įstatymų, remiančių laisvąją prekybą, o taip pat iki pat mirties aktyviai dalyvavo Britų Rytų Indijos kompanijos veikloje.

Ši istorija pateikta siekiant parodyti Paolo Sarpi įtaką, kuri buvo išplitusi po visos Europos rūmus, įskaitant mokslinius sluoksnius ir pagrindinius universitetus (Ženevos, Leideno, Oksfordo ir Kemdridžo) Jo susirašinėjimo apimtis buvo milžiniška – nepaisant, kad didesnė jų dalis dingo per m. gaisrą, vis tik yra 430 išlikusių. Sarpi turėjo nevaržomą prieigą prie ambasadorių Venecijoje depešų, kas leido jam rinkti žvalgybos informaciją. Sarpi laiškuose aptariama Ispanijos aukso prekyba, Olandijos laivyno judėjimas, politinius pokyčiai Egipte ir Persijoje, Amerikos kolonizacijos reikalai. Ir, be abejo, kartu buvo susirašinėjama mokslinėmis bei filosofinėmis temomis.

Sarpi vardas ne tik buvo Europos elito lūpose, bet ir daugelis jaunuolių vyko į Veneciją, kad pamatytų tą didį žmogų. Tarp jų buvo Britanijos premjeras Robert Cecil, kitas Londono Virginia steigėjas William Cavendish bei “filosofas” Tomas Hobsas.

^*) Inocentas II (Gregorio Papareschi, m. 1143 m.) – Romos popiežius (1130-1143). Jo išrinkimas buvo prieštaringas ir pirmuosius 8 m. buvo problemų dėl jo pripažinimo dėl antipopiežiaus Anakletą II rėmėjų. Jį parėmė Vokietijos karalius Lotaras II, kurį karūnavo Romos imperatoriumi. Po Anakleto II mirties 1139 m. sušaukė Laterano II susirinkimą, kuriame panaikino schizmą tarp popiežių. Taips pat metais „Omne datum optimum“ nsutatė, kad tamplierių ordinas ateityje bus pavaldus tik tiesiogiai popiežiui.

^**) Baldvinas I (Baldvinas iš Bulonės, apie 1058-1118) – vienas pirmojo Kryžio žygio vadų, Jeruzalės karalius (nuo 1100 m.; iki tol buvo Edesos grafu). Užkariavo pakrantės juostą, užtikrindamas lengvesnį ryšį su Vakarais. Labiausiai rūpinosi sienos iš Egipto pusės apsauga, nes iš ten grėsė didžiausias pavojus jo valstybei. Mirė žygyje prieš egiptiečius. Jo asmeninis gyvenimas buvo prieštaringas, su dviem žmonom (Ada ir Adelaine) nesusilaukė vaikų, nors turėjo sūnų su pirmąja (Godvere), todėl įtariama, kad buvo homoseksualus.

Henry Wotton'as triskart buvo britų ambasadoriumi Venecijoje 1604-24 m. Jis buvo vienas ištikimiausių politinių Sarpi rėmėjų tarp britų aristokratų. Jis organizavo Veneciją remiantį ratelį Oksfordo universitete, kuris rinkosi apie italų protestantą Albericus Gentili. Tą pačią dieną, kai 1610 m. buvo atspausdintas Galilėjaus „Sidereus Nuncius“, H. Wotton jos kopiją pasiuntė Robert Cecil‘ui. Francis Bacon in Parliament

Francis Bekonas susidūrė su Sarpi, kai W. Cavendish protežė T. Hobsas tapo Bekono sekretoriumi. 1616 m. pats Cavendish paskatino Bekono ir Sarpi susirašinėjimą, trukusį kelis metus. Bekonas Sarpi nusiuntė daugelį savo kūrinių. O Bekono pagrindinis filosofinis indukcijos metodas paimtas iš Sarpi, kurio „Pensieri #146“ pasirodė keliais metais anksčiau.

Phillippe du Plessis-Mornay - garsus kalvinistas, parašęs monarchistinį „Vindiciae contra Tyrannos“, kartais vadintas „hugenotų popiežiumi“. Venecijos prižiūrimo Padujos universiteto absolventas, daug kartų lankėsi Venecijos ridotti ir buvo susitikęs su Sarpi. Jis buvo anglų aristokrato Philip Sidney draugu, Henrio iš Navarijos patarėju, kurį paliko šiam 1593 m. atsivertus į katalikybę. Tada įsteigė įtakingiausią hugenotų mokslo įstaigą, Saumuro universitetą.

Francois Hotman'as - prancūzų teisininkas, gyvenęs Ženevoje 1547-56 m. ir dirbęs Ž. Kalvino sekretoriumi. 1560-ais Hotmanas buvo vienas nenusisekusio Ambuazo hugenotų sąmokslo, siekiant sostą atiduoti Liudvikui I Burbonui, rengėjų, o vėliau vienu hugenotų lyderiu. 1572 m. paskelbė svarbiausią savo veikalą „Franco-Gallia“, kuriame kritikavo monarchiją. Hotmanas taip pat buvo Sarpi draugu ir su juo ilgus metus susirašinėjo.

Marcantun de Dominis - iškilus matematikas ir Padujos universiteto teologijos profesorius, daugelį metų artimai draugavęs su Sarpi. Padujoje atlikinėjo optikos, fizikos ir mechanikos bandymus panaudodamas Sarpi empiristinę metodologiją. Venecijos konflikto su Roma metu palaikė Veneciją. Baimindamasis Inkvizicijos, 1615-ais pasitraukė į Ženevą, o po dviejų metų H. Wotton parengė jo išvykimą į Angliją, kur dėstė Kembridže. M. de Dominis buvo pagrindinis Sarpi ryšininkas su anglų moksliniais sluoksniais. Jis išvystė potvynių teoriją, vėliau įtrauktą į I. Niutono gravitacijos teoriją. Tačiau jo likimas buvo liūdnas. Vatikanui grasinant, jis grįžo į Romą, tačiau buvo suimtas už praeities erezijas ir mirė kalėjime. Jo kūnas buvo tampomas gatvėmis, o vėliau viešai sudegintas.

Huig de Groot'as - vienas įtakingiausių laikmečio rašytojų teisės klausimais. Dauguma idėjų knygoje „De Jure Praedae“ buvo paimta iš ispaniškos Salamanca mokyklos. Toji knyga, savo ruoštu, buvo filosofiniu Amsterdamo imperijos pagrindimu. Daugelį metų susirašinėjo su Sarpi. Deja, Sarpi palaikė Huig de Groot priešus Nyderlanduose ir tasai buvo suimtas. Tremtyje Paryžiuje tapo aktyviu empiristinio Marseno ratelio, kuriame dalyvavo ir T. Hobsas bei Cavendish‘o šeimos atstovai, nariu. Rateliui tiesiai iš Venecijos vadovavo Sarpi sekretorius Micanzio.

Giovanni Diodati - trečiasis Ženevos kalvinistų bažnyčios vadovas. 1618 m. buvo vienu iš Dorto sinodo vadovų, padėjusių Venecijos sąjungininkui Maurice iš Nassau ateiti į valdžią Nyderlanduose. Nesėkmingai siekė kalvinizmą paskleisti Venecijoje.

Isaac Casaubon'as - hugenotas iš Ženevos, palaikęs ryšius su akademiniais sluoksniais visoje Europoje. Per jį Sarpi dažnai perduodavo laiškus, ypač į Leideno universitetą. Jo namuose dažnai apsistodavo vykstantys į Veneciją. Visą gyvenimą intensyviai susirašinėjo su Sarpi.

Tomą Hobsą 1614 m. kelionėje į Veneciją lydėjo W. Cavendish, antrasis Devonšyro grafas. Vėliau Hobsas tapo aktyviu Marseno ratelio, propaguojančio Galilėjaus darbus, nariu. Tuo laikotarpiu jis parašė „Leviataną“ bei „De Cive“, savo taisykles oligarchijos valdymui.