Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Olga Vainštein, 2000

Pirma dalis  |  Antra dalis

Jų laukė geografinė sėkmės ekspansija. „Madingi“ romanai netrukus persikėlė per Lamanšą – Prancūzijoje beveik iškart ėmė versti Kaulberno12) leidyklos naujienas. 1830 m. prancūzų kalba jau buvo išspausdinta Vordo18) „Tremenas“, Listero „Grenbi“, lordo Normanbajaus28) „Taip ir ne“, Teodoro Huko29) ir Dizraelio3) knygos. Bulvero- Litono2) „Pelemas“ ir aplamai 1928 m. vienu metu pasirodė Prancūzijoje ir Anglijoje ir buvo ne kartą pakartotinai leidžiamas. Be to, „madingi“ romanai prancūzų skaitytojams buvo prieinami bibliotekose, juos citavo literatūriniuose žurnaluose, aptarinėjo kavinėse ir aukštuomenės salonuose. Kaip kartas trisdešimtaisiais metais prancūzų leksika patyrė tikrą angliškų žodelyčių ekspansiją, kurie išliko kalboje iki Dandy šiol. Net rašytojai ironizavo dėl susidariusios paradoksalios situacijos. „High life“***): tai visai prancūziškas išsireiškimas, kuris į anglų kalbą verčiamas fashionable people****), - vėliau sakė Apolineras30).

Tad nenuostabu, kad 3-ųjų prancūzų dendi nemažai pasisėmė būtent iš angliškų „madingųjų“ romanų. Jie juos skaitė tarsi dendizmo vadovėlius. Ypatingą reikšmė populiarinant dendizmą turėjo, žinoma, „Pelemas“, o vėliau Balzako „Traktatas apie elegantišką gyvenimą“ (1830) bei Barbė d‘Oreviljė7) esė „Apie dendizmą ir Džordžą Bramelą“ (1845).

Visus tris tuos kūrinius vienija tas faktas, kad juose į sceną iškeltas britų dendizmo „tėvas“ Džordžas Bramelas9). „Peleme“ jis perteikiamas misterio Rasltono personažu, gyvenančiu tremtyje Prancūzijoje, o Balzako ir Barbė d‘Oreviljė traktatuose pateikiamas tikru vardu. Visuose trijuose tekstuose jis išryškėja kaip arbiter alegantiarum*****) ir yra vaikščiojančiu gero skonio pavyzdžiu. Tačiau pas Bulverą-Litoną misteris Rasltonas pavaizduotas sarkastiniais atspalviais visame, kas liečia jo manieras žiauriai tretiruoti draugus, „netraukiančius“ iki jo mados standartų. Pats Bramelas jau būdamas pagarbaus amžiaus skaitė „Pelemą“ ir, savo ruožtu, romane matė grubią savo personos karikatūrą. Jo biografo kapitono Džesės10) memuaruose yra epizodas, kuriame pasakojama apie Bramelo reakciją į jo kostiumą, susidedantį iš juodo frako, baltų marškinių ir baltos liemenės: „Mano brangus Džese, aš su liūdesiu spėju, kad tu, galbūt, skaitei romaną ‚Pelemas‘; ir vis tik, prašau atleidimo, jūsų apdarai nepaprastai primena varną“. Panaši originalo polemika su kopija mūsų atveju dar kartą liudija apie neperdėtą literatūros poveikį: juk Bramelas, iš esmės, protestuoja prieš stilių, kuri jo draugužis paėmė iš knygos, stipriau paveikusios protus nei pats gyvas dendizmo klasikas!

Džesė nebuvo vienišas savo potraukiu literatūriniams mados šaltiniams. To labiau, kai Prancūzijoje glaudus kostiumo ir literatūros ryšis buvo suvokiamas kaip sena kultūrinė tradicija. Pateiksime ištrauką iš nuostabios Elen Miors31) knygos apie XIX amžiaus pirmos pusės aprangos stilistiką: „Maskaradas atitiko laiko dvasią. Nuo revoliucijos laikų prancūzai įprato išreikšti politines pažiūras ir literatūrinius skonius per kostiumus bei madingas pozas: nuo pat pradžių respublikonai buvo sankiulotais32). Toje epochoje kiekvienai nuomenei bei požiūriui buvo savas stiliaus variantas. ‚Ultra‘ šalininkai pirmenybę teikė bridžams iki kelių ir antikvarinėms tabokinėms; liberalai nešiojo pilkas skrybėles, bonapartistai – imperališkus švarkus su auksinėmis sagomis. Feministės vaikščiojo vyriškais kostiumais a la Žorž Sand33); mokytos moterys – su turbanais a la madame de Stael. Lordo Bairono gerbėjai išsiskyrė specialiu blyškumu ir vešliomis šukuosenomis. Valterio Skoto34) romanų mėgėjai sau pirko škotiškus daiktus, o savo vaikams languotus sijonus, žmonoms – ‚Diana Vernon‘ audinius bei ‚Lamarmur‘ šalikus. Diuma gerbėjai nešiojo aksomines beretes ir kalavijus Viduramžių dvasia, o Gotjė ir Hugo gerbėjai – komzolas35) ‚Van Deiko‘ stiliumi, moteriškas sukneles ‚polonaise a brandebourg‘ ir vaizdingus vengriškus redingotus36). Karštą ‚Jaunosios Prancūzijos‘ šalininką galima buvo iš karto pažinti iš garsiosios raudonos liemenės, kai tuo tarpu jo priešininkai, klasicistai, rinkosi blankesnius tonus: tai buvo ryškių ir dulsvų spalvų priešstata“

Atmosferoje tiek pritvinkusioje kultūrinių reminiscencijų, prancūziškas dendizmas greitai susiformavo kaip savarankiška gyvenimo ir estetika bei filosofija. Tačiau pradžioje jis vis tik labiau orientavosi į socialinė problematiką, paveldėdamas britų „madingo“ romano nuostatas.

Stendalio „Raudona ir juoda“ (1831) dendizmo tema iškyla, kai Žiuljenas Sorelis vyksta į Londoną. Tačiau ten, kaip bebūtų paradoksalu, ne anglai, o jauni rusų dvarininkai-diplomatai įveda Sorelį į visas aukštuomenės bendravimo paslaptis. Jie jam išaiškina dvi pagrindines taisykles: 1) neparodyti savo tikrų jausmų, bet kokiomis aplinkybėmis išlikti šaltakrauju (štai stendališkas dendiško susitvardymo imperatyvo variantas); 2) „Daryk visada atvirkščiai nei iš tavęs tikisi“ – sako jam kunigaikštis Korazovas, svarbiausias Sorelio dendizmo mokytojas. – „Nebūk nei kvailiu, nei apsimetėliu, nes tada iš tavęs lauks arba kvailysčių, arba apsimetinėjimų, ir pamokymas bus sugriautas“.

Tų taisyklių laikymasis – vienos pagrindinių romano kolizijų užmezgimas: konflikto tarp betarpiškos Žiuljeno prigimties ir būtinybės slėpti savo emocijas vardan sėkmingos karjeros. Žiuljeno dvasia „struktūrizuota itališkai, tai yra varoma ne apskaičiavimo, ne veidmainiavimo, o aistros“; ir todėl dendizmo taisyklės jam siūlo patogų kompromisą tarp būtinybės slėpti savo jausmus ir galimybės periodiškai visus nustebinti audringais aistros pliūpsniais. Jo santykiai ir su moterimis, ir su globėjais paklūsta tam pulsuojančiam susilaikymo ir „itališko“ atlapaširdiškumo algoritmui.

Vėliau romane Žiuljenas vėl sutinka Korazovą ir žavisi juo. „Štai laimingas būdas! – galvojo jis. – Kokie puikūs jo reitūzai37)! O kaip nuostabiai apkirpti plaukai!“ Kunigaikštis vėl duoda Žiuljenui naudingų patarimų, tačiau šįkart dėl „švelnios aistros mokslo“ ir aprūpina jį parengtais meilės laiškais, kuriuos sukūrė kitas rusas – Kaliskis. Tuo pačiu, pats Korazovas kaip rašoma, „buvo susižavėjęs; dar niekad joks prancūzas nesiklausė jo taip ilgai. ‚Na štai, pagaliau ir pasiekiau, - viduje džiūgavo kunigaikštis, - mano mokytojai klausosi manęs ir iš manęs mokosi‘“.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, tarsi rusai lenkia prancūzus dendizme – tačiau romane viskas ne taip jau vienareikšmiška. Juk Korazovo figūra Stendalio pateikiama su autorinės ironijos dalimi. Puslapiu prieš tai Stendalis kandžiai įterpia: „Rusai kruopščiai kopijuoja prancūziškus papročius, tik vėluodami 50-čia metų“. Beje, Stendalio ironija skiriama ir prancūzų dendi. Ryškiausias šaržuoto dendizmo pavyzdys romane – ševaljė de Bovuazi: „Aukštas jaunas vyriškis, apsirėdęs tarsi lėlė... Jo nepaprastai siaura galvikė buvo apvainikuota nuostabių šviesių plaukų piramide. Jie buvo suraityti neįtikėtinai kruopščiai, nė vienas plaukelis nesiskyrė nuo kito.... Margas šlafrokas38), rytiniai pantalonai – viskas, iki išsiuvinėtų batelių, liudijo išskirtines šeimininko pastangas“ Aiškinimosi dėl būsimos dvikovos metu ševaljė vertina pašnekovo kostiumą, kas tiesiogiai paveikia jo kreipimąsi į jį. „P. Šarlis de Bovuazi po kruopštaus apžiūrėjimo aplamai liko patenkintas Žiuljeno juodo kostiumo sukirpimu. ‚Tai iš Štoubo, visiškai aišku, - sakė jis sau, klausydamasis jo pasakojimo. – Liemenė du dideliu skoniu, ir batai neprasti, tačiau, iš kitos pusės, juodas kostiumas iš pat ryto! Ach taip, kad nebūtų taikiniu kulkai!- pagaliau suprato ševaljė de Bovuazi. Vos tik jis rado tą paaiškinimą, jis tapo gerokai mandagesnis ir laikėsi beveik kaip lygus su Žiuljenu“.

Stendalio ironija čia akivaizdi: pirma, Žiuljeno kostiumas negalėjo būti iš Štoubo, nes dailidės sūnus vargu ar užsisakinėjo drabužius pas pagarsėjusį siuvėją, siuvantį aukštuomenei. Antra, nutrūktgalviškam Žiuljenui svetimas supratimas apie asmeninį saugumą, jis rūpinasi dėl užgautos garbės. Trečia, šio randevu momentui Žiuljenas dar nebuvo tiek dendis, kad žinotų, kad juodą kostiumą priimta nešioti tik vakarais. Matilda dar anksčiau romane, analizuodama bendrą Žiuljeno įspūdį, prie besąlygiško jo minusų priskiria „jo nesikeičiantį juodą kostiumą“.

Provincialui, ieškančiam modelio pamėgdžiojimui, ševaljė de Bovuazi neabejotinai yra Paryžiaus spindesio pavyzdžiu. Žiuljeną žavi jo rimtumas su lengvo pasipuikavimo atspalviu, maniera juokauti bažnytinėmis temomis, tačiau labiausiai „savigarbos ir kažkokio paslaptingo svarbumo ir dabitiškumo“. Tačiau Stendalis nedviprasmiškai pabrėžia, kad tai jauno provincialo susižavėjimai, ir negailestingai nuvainikuoja ševaljė de Bovuazi palydinčia autorine pastaba: „Ševaljė truputį mikčiojo vien tik todėl, kad turėjo garbės dažnai susitikti su vienu svarbiu turčiumi, turėjusiu tą sutrikimą“.

Žiuljeno kelias romane – nuo nepatyrusio ir prasčiokiško jaunuolio iki išpuoselėto dendžio, suprantantį ir išvaizdžių kostiumų reikalą, ir mokėjimą valdyti save. Savo sugebėjimu įsisavinti aukštuomenės gyvenimo mokslą jis idealiai tiktų būti lordo Česterfilo39) laiškų adresatu. Jei tarnybos pradžioje markizas de Mol, sužinojęs, kad jo sekretorius pasirūpino dviem baltais marškiniais, jam liepia užsisakyti dar 22, tai jau netrukus Žiuljenas panaudoja dendizmą kaip patogią apsauginę kaukę. Konspiracinės kelionės į Angliją metu jis nesunkiai suvaidina lengvabūdį frantą; ir apžiūros metu jo lagamine aptinkami „vien apatiniai drabužiai, pomada bei visokie niekai“, kas atmeta bet tokius įtarimus. Finalinėje scenoje teisme Žiuljenas „apsirengęs labai paprastai, tačiau su išskirtiniu išrankumu“ ir laikosi puikiai. Į bausmę jis eina su tikra dendiška savitvarda – žaidimas, sužaistas pagal taisykles, ne dėl gyvenimo, o dėl mirties, baigiasi.

Vėlesnėje prancūzų estetikoje dendizmas įdomus jau ne tiek socialiniu pagrindu, kiek kaip ypatingas estetinės sąmonės tipas, intelektualioji poza. Daugiausia tam nusipelnė Barbė d‘Oreviljė7), parašęs traktatą „Apie dendizmą ir Džordžą Brumelą“. Barbė d‘Oreviljė buvo žinomas Paryžiuje savo dendišku gyvenimo būdu. Jis užsisakydavo kostiumus pas geriausius siuvėjus, siuvusius pagal tikslius jo nurodymus, mielai lankė aukštuomenės susirinkimus ir netgi gavo Bramelo P. pravardę. Tą reputaciją dendis Barbė išsaugojo iki senatvės, viešai pasirodydamas su plačiabryle skrybėle, uždaru juodu fraku, šilkiniais pantalonais ir ryškiai raudonomis pirštinėmis.

Istorinis Barbė d‘Oreviljė7) traktatas „Apie dendizmą ir Džordžą Brumelą“ buvo paskelbtas kaip tikras estetinis leidinys 30 egzempliorių rinkimu. Barbė nusprendė, kad knyga apie dendizmą privalo atrodyti dendiškai ir būti elegantiška ne tik turiniu, bet ir forma. Laiškuose savo draugui Trebiutjenui jis pateikė nuodugnius nurodymus dėl formato, titulinio puslapio, viršelių, šrifto ir įrišimo. Knygelė iš tikro buvo išpuoselėta, estetiška, o ir autorinis stilius buvo orientuotas į žinovus, vertintojus: paslaptingas epigrafas, išsami išnašų grandinė, nusitęsiančių iš puslapio į puslapį, ekspresyvus glaustas dėstymas ir nušlifuoti paradoksai pagal geriausias prancūzų aforizmų kūrėjų tradicijas.

Konceptualiai traktatas kiek utriruoja dendizmo esmę, tačiau puikiai išreiškia prancūzų antros kartos dendi, bandžiusių iš dendizmo ištraukti gyvenimo filosofiją ir šiuolaikinio miesto stiliaus estetiką, poziciją. Juos papirko dendis kaip žmogaus-daikto figūra, savo įvaizdį pavertusio meno kūriniu. Pirmųjų geležinkelių ir masinės literatūros, skirtos skaitymui kelyje, atsiradimo epochoje dendis kaip išbaigtas tipažas irgi buvo idealia vartojimo preke, pavykusiu asmenybės daiktinės objektyvizacijos pavyzdžiu.

Tačiau į Barbė d‘Oreviljė7) traktatą galima pažvelgti ir iš kitos pusės. Ši knyga yra analogiškų tyrinėjimų, skirtų autoriams-romantikams, pasirodžiusiems maždaug XIX a. viduryje, kai pradinis romantizmas jau buvo pasitraukęs į šešėlį, tačiau jo ištikimi adeptai, sutirštindami spalvas, karštai tebeaprašinėjo giminingas pradininkų ir mokytojų sielas, tarsi specialiai išsaugodami juos simbolizmo ir dekadanso epochos skaitytojams, gretoje. Tokios jausmingos Bodlero40) pastabos apie Hofmaną41) ir Tomą de Kuinsi42), Karleilio25) apybraiža apie Novalį43), nuolatinės Edgaro Po44) nuorodos į Kolridžą45), Wilde Oscar Teofilio Gotje knyga „Romantizmo istorija“. Konceptualia prasme svarbiausiu intelektualiam dendizmo suvokimui tapo Bodlero esė „Dendi“ iš serijos „Šiuolaikinio gyvenimo menininkas“ (1863). Tačiau apie Bodlerą neįmanoma papasakoti dviem žodžiais, todėl bendrai pastebėsime, kad daugiausia prancūzų literatorių dėka dendizmas buvo išsaugotas XIX a. vidurio kultūroje, kad paskui vėl atgimtų Oskaro Wilde5), sero Makso Birbomo6) ir Ž.K. Hiuismanso46) biografijoje ir romanuose.

Galbūt, tai galėjo įvykti tik ypatingo prancūzų kultūros bruožo dėka – nepakartojamo sintetinio literatūros ir mados ryšio. Nepaprastas dėsningumas: daugelis prancūzų autorių rašė madų žurnalams. Savo karjeros pradžioje Barbė kūrė straipsnius „Mados šaukliui“ naudodamas moterišką Maksimilienos de Siren pseudonimą. Panašios žurnalistinės patirtys užima gana nemažą Balzako ankstyvosios kūrybos dalį.

Tačiau toliausiai šiuo atžvilgiu nuėjo Stefanas Malarmė, vienas pats 1874 m. leidęs žurnalą moterims „Naujausioji mada“. Slėpdamasis po įvairiais pseudonimais bei nacionalinėmis kaukėmis – madam Margarit de Ponti, kreolė, pilies Bretanėje savininkė, mulatė Zizi, negrė Olimpija, ponia iš Elzaco, - jis profesionaliai ir nuodugniai vedė daugelį žurnalo rubrikų, skelbdamas paskutines mados naujienas.

Su tuo žygdarbiu galima sugretinti nebent panašią Oskaro Wilde5) patirtį, kuris 1887 m. ėmėsi žurnalo „Moters pasaulis“ vyriausiojo redaktoriaus pareigų. Tačiau jis, skirtingai nuo Malarmė, - vežimą tempė ne vienas – jam pavyko autoriais pritraukti garsias beletristes Mariją Koreli47), Uidą48), poetą ir kritiką Artūrą Saimonsą49), o taip pat Rumunijos karalienę. Tiesa, karalienė Viktorija ir Sara Bernar50) atsisakė, tačiau tai nesutrikdė Wilde – jis visada buvo pasirengęs užpildyti properšas savo tekstais, Sarai Bernar, pavyzdžiui, jis siūlė tik pasirašyti po jo parašyta „Suknios arbatai istorija“.

Gali kilti natūralus klausimas: kodėl visus šiuos rašytojus taip traukė į moterų mados pasaulį? Išdrįsim spėti, kad tai dėl ypatingos jausmingumo rūšies. Literatoriui moterų mados leksikos įvaldymas simbolizavo moters kūniškumo pasaulio – the woman‘s world - įvaldymą – betarpiškai fizine prasme. Moters tualeto paslapčių žinojimas atskirų rūbinių epochoje tradiciškai tapatintas su vyrų pergalėmis, donžuaniška patirtimi arba, bent jau, galėjo liudyti apie damų buduarų nuolatinio lankytojo statusą.

Moterų madų detalės autoriui-estetui taip pat tarnavo juslinio pasaulio metonimija visais subtiliausiais atspalviais – kvapais, spalvom, garsais, prisilietimais. Neatsitiktinai būtent estetiniuose dendiškuose romanuose „Dorianas Grėjus“ ir „Atvirkščiai“ tokie svarbūs materialių daiktų – aistringo kolekcionavimo objektų: senovinių instrumentų, rytų kilimų, drabužių, brangenybių ir mineralų - grožio aprašymai. Ir Hiuismansas, ir Oskaras Wilde5), užsiima, atrodytų, grynai barokiniu poetikos triuku – sąrašais, kruopščiais daiktų vardijimais, katalogizuodami jiems pavaldžius pasitenkinimo šaltinius. „Ištisus metus Dorianas kolekcionavo geriausius, kokius tik buvo galima rasti, siuvinius ir audinius. Jis turėjo stebuklingos indiškos kisėjos [muslino] iš Delio, su gražiais nėriniais iš auksinių palmės lapelių ir vaivorykštinių skarabėjų sparnelių pavyzdžius; gazų iš Dakos, už savo permatomumą Rytuose gavusių pavadinimus „audinys iš oro“, „vandens srovė“, „vakaro rasa“; keistai išpieštus audinius iš Javos, kruopščiausio darbo geltonas kiniškas drapanas; knygas, įrištas cinamono spalvos atlasu arba žavingu mėlynu šilku, išsiuvinėtu lelijomis, Prancūzijos karalių žiedu, paukščiais ir visokiais kitokiais vaizdais; vualiai iš vengriškų nėrinių; Sicilijos brokatą ir standus ispaniškas aksomą, gruziniškus dirbinius su auksiniais blizgučiais ir aukso-žalsvų tonų japonų ‚fukusas‘ su juose išsiuvinėtais pasakiško spalvingumo paukščiais“.

Prašmatnūs pavadinimai, atspindintys jausmingąjį daiktiškojo pasaulio žavesį, skirti tam, kad prižadintų labiausiai persisotinusį skaitytoją. Aprašymų taktiliškumas (juk žinoma, kad audinius „apžiūri“, kaip taisyklė, Theophile Gautier in Costume Grec, by Chasseriou rankomis) suteikė juntamą estetinį efektą: tekstas, pateisindamas savo etimologinę prasmę, tiesiog liejasi tarsi persidengiantys audiniai.

Literatūrinius eksperimentus ta dvasia labai mėgo prancūzų rašytojas Teofilis Gotjė. Gotjė ir šiaip nebuvo abejingas madai ir jaunystėje pagarsėjo savo rožine (pagal kai kurias versijas – raudona) šilkine liemene, kuriuo jis epatiravo konservatyvią publiką „Ernani51)Joks suknia buvo iš persiliejančios medžiagos, šviesoje – azurinė, o šešėlyje – auksinė; lengvi pusaulinukai, labai siauri, glaudžiai apgaubiantys koją, kuri ir taip buvo pernelyg miniatiūrinė, o skaisčiai raudonos kojinės švelniai aptempė idealiai apvalias ir audrinančias blauzdas; rankos buvo apnuogintos iki alkūnių ir žvalgėsi iš nėrinių, apvalios, minkštos ir baltos, blizgančios, tarsi poliruotas sidabras ir neįsivaizduojamai švelnių kontūrų; pirštai, apmaustyti žiedais, šiek tiek vėdavo vėduoklę iš įvairiaspalvių neįprastų atspalvių plunksnų: toji vėduoklė buvo panaši į nedidelę kišeninę vaivorykštę“. Šiame aprašyme drabužis neatskiriamas nuo kūno, kas, tiesą sakant, ir sukelia grožio pojūtį: nepastovi riba tarp kūno ir daikto, jų abipusė optinė būtinybė. Pas Gotjė moters apdaras ne tik kuria moterį kaip pagundą vyro žvilgsniui, tačiau leidžia ir jai pačiai patirti tikrą meilės pasitenkinimą.

1858 m. Teofilis Gotjė paskelbė nedidelį straipsnį „Mada kaip menas“, liudijantį jo subtilų kostiumo supratimą. „Grynojo meno“ šalininkas, jis čia tapo drabužių ir audinių teoretiku, tuose nepaprastai konkrečiuose dalykuose įžvelgęs gyvenimiškai svarbias XIX amžiui permainas. Tęsdamas Balzako ir Barbė d‘Oreviljė7) tradicijas ir aplenkdamas Bodlero apybraižas apie dendi, Gotjė apmąsto tai, kaip madingas tualetas kartu tarnauja vienu metu ir panašumui, ir skirtumui. Tačiau kaip vėlyvąjį romantiką jo nedžiugina juodos spalvos įsivyravimas vyrų aprangoje. Jausdamas nostalgiją praėjusių laikų spalvingiems drabužiams, jis juodame frake mato mirusiųjų gedėjimo ir nuobodžios monotonijos simbolį, uniformos triumfą.

Moterų madoje Gotjė, atvirkščiai, pastebėjo įdomų estetinių galimybių žaidimą. Ponių vakariniai dekoltuoti tualetai jam – paslėpta nuorodą į klasiką, senovės „olimpinį etiketą“, kai deivės vaizduotos apnuogintais pečiais ir atvira krūtine. Krinolinai irgi, Gotjė nuomone, gali būti laikomi tarsi pjedestalai antikos skulptūroms, kaip apsinuoginusios gražuolės pavaizdavimas. Tame nore vėl sugražinti ir pajusti amžiaus pradžios „nuogąją madą“ jis siekė iš pagrindų atgaivinti romantinius kūniškumo išgyvenimus. Ir nors nuogybė jam buvo abstrakti ir universali, pačioje šiuolaikinio apnuoginto kūno formoje jis skvarbiai jaučia nusirengtų drabužių pėdsakus – apie tą nuogumo istorinę išdavystę dabar parašyti nepaprastai įdomūs darbai.

„Kostiumas – tai regima žmogaus forma“, - parašyta Gotjė tekste. Ko gero, Gotjė pavyko atlikti labai sunkų dalyką – įžvelgti ir neiškreipti tų „regimų formų“ prasmę. Juk iš tikro rašyti apie madą beveik neįmanoma, nes, kaip savo laiku pastebėjo Barbė d‘Oreviljė7), gilūs protai tokiai temai nepakankamai subtilūs, o subtilios natūros nepakankamai gilios.

Pirma dalis  |  Antra dalis

Pastabos:

***) angl. - aukštuomenė.

****) angl. - aukštuomenės žmonės.

*****)lot. – Elegantiškumo teisėjas.

Paaiškinimai

28) Lordas Normanbajus (Constantine Henry Phipps, 1797– 1863) – britų politikas ir rašytojas. 1839-41 buvo ambasadoriumi Prancūzijoje. Parašė romantinius pasakojimas „Anglai Italijoje“ (1825), romaną „Matilda“ (1825) ir romaną „Taip ir Ne“ (1826).

29) Teodoras Hukas (Theodore Edward Hook, 1788–1841) – anglų Guillaume Apollinaire rašytojas. Leido laikraštį „John Bull“ (1820), už skolas uždarytas į „kempininę“ (skolininkų areštinę), kur parašė 9 tomus „Kalbėjimų ir darymų“ (1824-28). Vėliau parengė 38 tomus visokios rašliavos. Tarp romanų – „Maksvelas” (1830), “Meilė ir savimyla” (1833), „Džekas Bragas” (1837), „Peregtine Bunce“ (1842).

30) Apolineras (Guillaume Apollinaire, 1880-1918) – prancūzų poetas, dramaturgas, rašytojas ir meno kritikas. Vienas avangardo lyderių, įvedė terminą siurrealizmas. Prozoje yra libertizmo atspalvių: „Roma „Bordžijos valdžioje“ (1913), „Babilono galas“ (1914), „Trys Don Žuanai“ (1914). Kaip poetą išgarsino rinkinys „Alkoholiai“ (1913). 1916 m. pasirodė rinkinys „Nužudytas poetas“, prasidedantis mistifikuota ir tragiška autobiografija. 1918 m. pasirodė „Kaligramos“, siurrealistų „automatinio rašymo“ pirmtakas. Mirė nuo sužeidimo į galvą kare.
Skaitykite: Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai

31) Ellen Moers (1928-1979) – amerikietė literatūrologė. Jos vaidmuo svarbus formuojant feministinio kriticizmo koncepciją. 1949 m. ištekėjo už rašytojo M. Mayer‘io – ir jiedu perteikė žydiškumą labai pasaulietinis būdais. „Moterys literatūroje“ (1976) puikiai perteikė rašančių moterų istoriją. Taip pat parašė „Dendi: Brumelis Beerbohmui“ (1960) ir „Du Dreizeriai“ (1969). Paskutiniojoje ji buvo giliai paveikta antrosios feminizmo bangos.

32) Sankiulotai (pranc. sans-culottes) – revoliucingai nusiteikę Paryžiaus vargšai Prancūzijos revoliucijos metu. Pavadinamas reiškia „be kiulotų“. 18 a. turtingi prancūzai nešiojo trumpas aptemptas kelnes (vos žemiau kelnių) su kojinėmis, o vargšai ir amatininkai mūvėjo ilgas kelnes. 1789 m. liepos 14 d. sankiulotai įsiveržė į karališką ginklų saugyklą ir pagrobė apie 30 tūkst. muškietų, su kuriomis puolė Bastiliją. Vėliau sukilimas apėmė visą Prancūziją.

33) George Sand (Amantine Lucile Aurore Dupin, vėliau baronienė Dudevant, 1804-1876) - prancūzų prozininkė ir feministė. Sukėlė sąmyšį, kai viešumoje ėmė rodytis apsirengusi sportiniais drabužiais. Skandalingas buvo ir jos tabako rūkymas. Tie dalykai buvo nepriimtini 19 a. moteriai.

34) Valteris Skotas (Walter Scott, 1771-1832) – garsus škotų prozininkas, dramaturgas ir poetas. Žinomiausi kūriniai yra: „Dama iš ežero“ (1810), „Aivenhas“ (1819), „Robas Rojus“ (1817), „Vaverlis“ (1814), „Midlodiano širdis“ (1818), „Lamermuro sužadėtinė“ (1819), ...

35) Kamzolas (pranc. camisole - palaidinukė) – vyriškas drabužis, susiūtas per taliją, kartais be rankovių vilkėtas po kaftanu. Pasirodė 17 a. 1-je pusėje Prancūzijoje. 18 a. paplito kitose Europos šalyse bei Rusijoje. Siūtas iš gelumbės, šilko ir aksomo, papuoštas siuviniais, galionais, sagomis. 18 a. viduryje Jekaterina II įtvirtino kamzolą kaip moterišką uniforminį drabužį, derinamą su ilgą suknele.

36) Redingotas (pranc. redingote, iš angl. riding coat - „jodinėjimo drabužis“) - palto tipo viršutinis drabužis, skirtingais laikotarpiais atrodęs skirtingai. Moteriški redingotai atsirado XVIII a. pradžioje, jie buvo griozdiški, grynai praktinės paskirties. XVIII a. pabaigoje Redingote redingotai tapo madingu drabužiu, moterys ėmė dėvėti puikiai pasiūtus redingotus, kurių stilius buvo perimtas iš vyriškų redingotų. Redingotus perėmė ir italų mada, kurioje jie tapo labiau formaliu drabužiu. XVIII a. ir XIX a. pradžioje vyriški redingotai buvo paltai, kilę iš frokų - kaimiškų drabužių su plačia plokščia apykakle. Prancūzų kalboje redingotas yra įprastas pavadinimas prigludusiam frokui. Vyriški redingotai būna vienos iš dviejų formų - glaudžiai prigludę surdutai ar erdvesni palaidos milinės tipo, turintys pelerinas ar apykakles. Redingotai a la hussar būdavo papuošti lygiagrečiai prisiūtomis gulsčiomis galiono juostomis kaip husarų uniformos.

37) Reitūzai (vok. Reithose - kelnės jodinėjimui) – megztos trumpos (gali būti ir ilgos) siauros (aptemptos) kelnės, apačioje perrištos dirželiais. Jos buvo Europos šalių kavalerijos aprangos dalis. Iki šiol megzti vilnoniai reitūzai populiarūs Rusijos ir Europos šiaurėje, Skandinavijoje.

38) Šlafrokas - chalatas, naktiniai baltiniai.

39) Lordas Česterfilas (1694-1773, Philip Dormer Stanhope) – 4-sis Česterfilo lordas, anglų valstybės veikėjas, diplomatas ir rašytojas, „Laiškų sūnui“ autorius.

40) Šarlis Bodleras (1821-1867, Charles Pierre Baudelaire) – prancūzų poetas, kritikas, vertėjas, depersonalizuotos lyrikos atstovas, vadintas „dekadanso genijumi“. Jis sukūrė visiškai naują lyrikos stilių, jungiantį konkretumą ir simboliką, intymią šilumą ir kontempliaciją, rimtumą ir skeptišką kartėlį, gilią mintį ir nepaprastai intensyvų vidinį judesį, formos discipliną ir spontanišką vaizdo netikėtumą (menas, anot poeto, turi nustebinti). Š. Bodlero poezija – tai klajonės po didmiesčio dykynę it po žlungančios civilizacijos pragaro prieangį. Tapęs meno kritiku, jis atrado keletą talentingų dailininkų anksčiau, Charles Pierre Baudelaire nei šie išgarsėjo. Š. Bodlerą žavėjo ydų bei bjaurumo bedugnė. Dėl griežtai architektonikai komponuotų eilėraščių rinkiniui „Piktybės gėlės“ (1857 m.) iškelta byla. Nors jam buvo priekaištaujama dėl papročių niekinimo, jis savo amžininkams turėjo didelės įtakos.
Taip pat žr. >>>>>

41) Ernstas Teodoras Amadėjus Hofmanas (1776-1822, Ernst Theodor Amadeus Hoffmanhttp://lt.wikipedia.org/wiki/1776) - romantinės pakraipos vokiečių rašytojas (tarp jų ir fantastikos ir siaubo kūrinių), kompozitorius (Johannes Kreisler pseudonimu), muzikos kritikas ir dailininkas bei karikatūristas. Parašė romaną „Spragtukas ir pelių karalius“ (1816), tapusį P. Čaikovskio baleto „Spragtuko“ pagrindu.

42) Tomas de Kuinsi (1785-1859, Thomas Penson De Quincey) – anglų eseistas, parašęs garsiąją „Opiumą vartojančio anglo išpažintį“ (1822). Jo apmąstymų sritis buvo nepaprastai plati – jo dėmesio neaplenkė joks to meto ekonominis, filosofinis, istorinis ir literatūrinis klausimas. Darė įtaką simbolistams (Š. Boleras ir kt.) bei siurrealistams.

43) Novalis (1772-1801, Georg Friedrich Philipp Freiherr von Hardenberg) – vokiečių rašytojas, poetas ir filosofas-mistikas, romantizmo atstovas. Jam priklauso religijos palyginimo su opiumu autorystė. Garsūs jo „Nakties himnai“ (1800) romantiškai aiškina gyvenimą ir mirtį (kurie yra persipynę koncepcijos), o jų ribą simbolizuoja naktis. Galų gale, mirtis yra romantinis gyvenimo principas. Romanas „Heinrich von Ofterdingen“ atspindi visuotinės pasaulio harmonijos idėją. Jame yra „mėlynoji gėlelė“, tapusi viso vokiečių romantizmo emblema.

44) Edgaras Po (1809-1849, Edgar Allan Poe) - amerikiečių poetas, romanistas, redaktorius ir literatūros kritikas, Amerikos romantizmo atstovas, detektyvo žanro pradininkas, glaudžiai susijęs su fantastika. E. Po ypatingai domėjosi kriptografijos mokslu. Filadelfijos laikraštyje Alexander‘s Weekly (Express) Messenger jis įdėjo skelbimą, kviečiantį šifruotojus siųsti jam savo darbus, kuriuos jis mėgino iššifruoti. 1841 m. liepą E. Po Graham‘s žurnale išspausdino esė pavadintą „Keli žodžiai apie slaptus šifrus“. Pamatęs visuomenės susidomėjimą šia tema, jis parašė „Auksinį Vabalą“ įterpdamas šifrus, kaip pasakojimo dalį.

45) Samuelis Kolridžas (1772-1834, Samuel Taylor Coleridge) – anglų poetas-romantikas, kritikas ir filosofas, iškilus „ežero mokyklos“ atstovas. Gyvam bebūnant labiausiia vertintas kaip mokytojas ir transcendentalizmo pakraipos filosofas („Aids to Reflection“, „Draugas“), tačiau vėliau labiau gerbiamas kaip poetas, „Seno jūreivio“ (1797-99) autorius; poemoje kalbama apie antgamtinius dalykus, nutikusius užsitęsusio plaukiojimo metu.

46) Žoris Karlas Hiuismansas (1848-1907, Charles-Marie-Georges Huysmans) – prancūzų rašytojas, pirmasis Hondūrų akademijos prezidentas (nuo 1900). Visą gyvenimą nuo 1866-ųjų dirbo valdininku Vidaus reikalų ministerijoje. Išgarsėjo romanu „Atvirkščiai“ (A rebours, 1884), laikomu dekadenso manifestu. Pagrindinis herojus aristokratas Jean Des Esseintes, kuriam atgrasus aplinkinis pasaulis, gyvena užmiesčio name, užsiimdamas subtiliais ir iškrypusiais malonumais. Daug vietos Charles Huysmans. A rebours skirta senovės ir šiuolaikinių autorių, iš kurių sudaryta herojaus biblioteka, aprašymui. Vėliau atitolsta nuo natūralizmo link misticizmo. Romane „Bedugnė“ (La-bas, 1891) pristatytas šiuolaikinių satanistų ratelis, jame yra įspūdingas juodųjų mišių aprašymas.

47) Marija Koreli (1855-1924, Marie Corelli) – britų romanistės Mary Mackay pseudonimas. Buvo susižavėjusi, todėl ir pasirinko Corelli slapyvardį. Jos kūriniai prisotinti paslaptingų ir mažai ištirtų gyvenimo aspektų: hipnozės, sielos persikėlimo, astralų ir pan. Jie labai patiko paprastiems skaitytojams, tačiau buvo kritikuojami už herojų primityvumą, silpnus dialogus, veiksmo ištęstumą.

48) Uida (1839-1908, Ouida) – anglų romanistės Maria Louise Rame pseudonimas. Parašė per 40 romanų, knygų vaikams ir apsakymų bei esė rinkinių. Labai mėgo šunis ir kartais pas ją buvo iki 30 šunų. Vienas žinomiausių romanų yra „Po dviem vėliavom“ (1867), aprašanti britus Alžyre – pagal ją buvo parašyti kelios pjesės bei susukti filmai. Jos romaną „Signa“, kurį perskaitė būdamas 8-rių, Dž. Londonas laikė viena iš 8-ių jo sėkmės priežasčių.

49) Artūras Saimonsas (1865-1945, Arthur William Symons) – britų poetas, vertėjas, kritikas ir redaktorius. Pirmą rinkinį „Dienos ir naktys“ (1889) sudarė draminiai monologai, kuriuos įtakojo Š. Bodlero ir kitų prancūzų kūryba.

50) Sara Bernar (1844-1923, Sarah Bernhardt) – žydų kilmės prancūzų scenos aktorė, dažnai laikoma „viena garsiausių aktorių pasaulio istorijoje“. Šlovę pasiekė 19 a. 8-me dešimtm. Europoje, o vėliau gastroliavo Amerikoje. Dažniausiai vaidino rimtus dramos vaidmenius, todėl gavo pravardę „dieviškoji Sara“. 1905 m. Rio de Žaneire susižeidė dešinę koją, kurią 1915 m. teko amputuoti, tačiau tai nesustabdė jos sceninės veiklos. Pirmojo pasaulinio karo metais dalyvavo kare.

51) Ernani - Džiuzepės Verdi drama lirico žanro 5-oji opera pagal F. Piave libretą, kuris remiasi V. Hugo pjese „Hernani“. Sukurta labai greitai, vos per mėnesį. Premjera įvyko 1844 m. kovo 9 d. Venecijos „La Fenice“ teatre. 1904 m. ji tapo pirmąja pilnau įrašyta opera. Opera įkūnijo Romantinės krypties pergalę. Pripažįstama, kad opera iki absurdo dirbtinė ir neįtikėtina. Ta prasme, jos libretas dar prastesnis – pats Hugo prieštaravo, kad jis būtų ruošiamas tos pjesės pagrindu. Tačiau ją gelbsti arijų jėga.

Chaosmo estetika
T. Gotjė. Mada kaip menas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Christian Libens. Sekso poetika
Ana Jampolskaja. Futuristinis maištas
Boris Vian. Apie erotinės literatūros naudą
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Ž.-P. Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Deividas Konstantainas. Arbata Midlande
Riiti Jokomicu: 4-o asmens požiūris
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
H. Toro. Gyvenimas be principų
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Dendis ir dendizmas
Odisėjas visapusiškas
Išsilaisvinę poetai
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai