Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Olga Vainštein, 2000

Pirma dalis  |  Antra dalis

Kokias asociacijas dabar gali sukelti žodis „dendis“? Vaizduotė iškart piešia tokį vaizdą: elegantiškas vyriškis, nepriekaištingas kostiumas, gal net smokingas, kaklaraištis-drugelis, brangi pypkė, tingūs atšlifuoti judesiai, niekinanti šypsenėlė... Ar tai reiškia, kad dendizmas1) – išpuoselėto gyvenimo būdo visų pirma mada, poza ir stilius? Dandy image

Pradžioje surizikuokim atsitraukti nuo trivialių vaizdinių, pasirinkę ne tokį įprastą rakursą – dendizmas literatūrinėje tradicijoje. Yra žinoma, kad daugelis rašytojų buvo dendi: pakanka paminėti lordą Baironą, Bulverą-Litoną2), Dizraelį3), Dikensą ir Tekerėjų4), Oskarą Wilde5) ir serą Maksą Birbomą6) – iš anglų; Balzaką, Stendalį, Barbė d‘Oreviljė7), Bodlerą, Pjerą Loti8) ir Marselį Prustą – iš prancūzų.

Ypatingas vaidmuo dendizmo poetikoje priklauso garsiausiam regentystės epochos dendžiui D.B. Bramelui 9) (1778-1840). Jis įėjo į istoriją kaip anglų „elegantiškumo premjeras“, madų diktatorius ir knygos „Vyrų ir moterų kostiumas“ autorius. Tarp amžininkų jis buvo žinomas kaip anekdotų ir aukštuomenės kronikų personažas bei, aišku, literatūrinis veikėjas. Bramelo biografija: karaliaus malonės, sėkmė aukštuomenėje, tada išvijimas ir beprotystė – romantinio likimo scenarijaus pavyzdys, patvirtinantis organinį dendizmo ryšį su europietiško romantizmo estetika.

Apie Bramelą žinome iš jo amžininkų memuarų (V. Džesės10) ir R. Gronou11) atsiminimų) bei daugelio literatūrinių kūrinių. Bairono susižavėjimo Bramelu atgarsiai jaučiasi Čaildo Haroldo ir Don Žuano vaizdiniuose; E. Bulverio-Litono „Peleme“ (1828) Bramelas buvo Rasltono prototipu, o T.Ch. Listero „Grenbi“ jis stoja kaip Trebekas.

Dendi personažas nuolat atpažįstamas XIX a. literatūroje, o anglų literatūroje nuo 3-io dešimtm. lengva leidėjo Henrio Koulberno12) ranka ima klestėti „madingo romano“ (fashionable novel) žanras. Epitetas „madingas“ šiuo atveju turi dvejopą prasmę: pagrindinis herojus, kaip taisyklė, žavisi mada ir yra aukštuomenės dendžiu. Tačiau dėl patrauklaus siužeto apie aukštuomenės gyvenimą ir pačios knygos, kaip tikėjosi leidėjas, turėjo patraukti dėmesį ir tapti madingos tarp skaitytojų.

Koulbernas įžvalgiai įvertino socialinę aplinką: 1825-iems Anglijoje jau susiformavo turtingos buržuazijos sluoksnis, kurios nariai siekė prisišlieti prie aristokratiško bendravimo paslapčių. Tikroji aristokratija, atvirkščiai, kratėsi bendravimo su bankininkais ir turtingais pramonininkais, juos kaltindama manierų vulgarumu. Žymiausi regentystės laikų klubai – „Olmakas“ 13), „Vaitsas“ 14), „Vatjė“15) – buvo griežtai elitinėmis uždaromis įstaigomis, kurių statutai buvo specialiai suformuluoti taip, kad nepriimtų naujaturčių.

„Olmako“ klubas laikytas „Mados pasaulio septintuoju dangumi“. Jame klausima dėl priėmimo sprendė 10-ies damų-patronių taryba (juos lygino su Venecijos Dešimties taryba), kuri negailestingai atmesdavo nekilmingus asmenis, - ir jokie kapitalai negalėjo padėti bankininko dukrai padėti į išsvajotą balą, trečiadieniais vykstantį „Olmake“. Bilietai į balą nebuvo brangūs, užkandžiai buvo kuklūs – limonadas ir sandvičiai su kumpiu, juk pagrindiniu damų-patronių tikslu buvo ostentation - turtų „viešo parodymo“, afišavimo vengimas. T. Veblenas XIX a. pabaigoje sugalvojo visą teoriją, kad būtent „viešas rodymas“ – tai buržuazinio mąstymo požymis, tačiau tie socialiniai mechanizmai buvo puikiai žinomi ir anksčiau..

Koulbernas suprato, kad tarp naujaturčių ir aristokratų yra ne tik socialinis, bet ir informacinis barjeras, kuris sukūrė idealią nišą rinkoje „madingam“ romanui.

Nuo dabar visi norintys, nusipirkę trokštamą knygutę, galėjo „virtualiai“ pabūti „Olmake“ arba sužinoti, kas kalbama aukštuomenės svetainėse. „Madingo“ romano formulė apėmė klubinių balių aprašymus, vakarėlius prie kortų, kai būdavo pralošiami visi turtai, meilės intrigas, žirgų lenktynes, išpuoselėtus ponių apdarus ir dendžių kostiumus. Buvo minimi netgi realūs populiarių siuvėjų, pas kuriuos buvo galima užsakyti tinkančius tualetus, adresai.

„Madingo“ romano principai buvo pakankamai parreflektuoti ir neretai aiškiai paminėti tiesiog tekste. Bulvero-Litono2) herojė-aristokratė net instruktuoja būsimus autorius: „Protingas rašytojas, norintis pavaizduoti aukštuomenę, privalo laikytis tik vienos taisyklės. Ji tokia: tegu jis atsižvelgia, kad hercogai, lordai ir kilmingi princai valgo, geria, kalbasi, vaikšto visai taip pat, kaip ir civilizuotos visuomenės kitų sluoksnių žmonės; dar daugiau – jų kalbos temos dažniausiai irgi tokios pačios. Tik, galbūt, mes apie visai tai kalbame gerokai paprasčiau ir nevaržomai, nei žemesnių klasių atstovai, įsivaizduojantys, kad kuo aukštesnė žmogaus padėtis, tuo labiau jis pasipūtęs ir kad valstybės reikalus aptaria iškilmingai, tarsi tragedijoje, kad mes visąlaik vienas į kitą kreipiamės ‚milorde‘ bei ‚miledi‘, kad dažnai pasišaipome iš paprastų žmonių ir net papiljotkėms16) išplėšiam puslapius iš Debreto17) ‚Perų geneologijos‘“ [Paskutinės Pompėjos dienos]. Tokie „demokratiniai“ nurodymai kūrė distancijos nebuvimo iliuziją ir leido skaitytojui susitapatinti su veikėjais, nejaučiant socialinio pažeminimo jausmo.

Ypatingas Koulberno12) talentas pasireiškė organizuojant reklaminę naujojo romano kampaniją – kaip dabar pasakytume, jis buvo public relations meistru. Jis turėjo neribotas spaudos manipuliavimo galimybes, nes jam priklausė pagrindiniai to laikmečio literatūriniai žurnalai. Pasirašydamas su autoriumi sutartį, jis kartu užsakydavo pagiriamąją recenziją romanui – neretai tam pačiam autoriui kitu pseudonimu. Tam, kad įtikintų publiką detalių tikrumu, Koulbernas naudojosi gudria taktika: jis iš anksto paleisdavo gandus, kad romano autorius – žinomas asmuo, nepanorės savęs atskleisti. Taip skaitytojai buvo įtraukiami į azartinį atspėjimo, kas slepiasi už kaukės, žaidimą, - jau nekalbant apie tai, kad daugelis romano veikėjų buvo žinomi aristokratai lengvai nuspėjamais pseudonimais. Kartais prie romano dėl nepakeliamo smalsumo patenkinimo būdavo pridedamas „raktas“ – personažų lentelė pagal principą „kas yra kas“ (nors kartais ir „rakte“ buvo specialiai pridarytų netikslumų)

Aristokratai irgi nesivaržė skaityti „madingus“ romanus; ir šiuo atveju atspėjimo žaidimas įgaudavo ypatingą pobūdį: iš didžiausių smulkmenų išskaičiuodavo, kas iš „savų“ galėjo būti autoriumi, plačiam ratui pateikęs papročių eskizus bei žinomų asmenų ironiškus šaršus. Tiesa, Koulbernas neskatino pernelyg satyrinių aprašymų, kad išsaugotų pagarbų visuomenės požiūrį į aristokratus. Tokia strategija vėliau sukėlė atvirkštinę reakciją – tada apsireiškė Tekerėjus4) su „Geltonpliušo užrašais“ (1840) bei „Snobų knyga“ (1847).

Pirmą didesnę sėkmę „madingo“ romano žanre susilaukė R.P. Vordo18) „Tremenas“ (1825). Tai buvo istorija apie dendi, kurioje pirmąkart smulkiai aprašytos visos dendiškos tualeto detalės, gyvenimo stilius, o taip pat sėkmės aukštuomenėje technika. Akivaizdus Tremeno prototipas – Džordžas Brumelis: kaip ir garsusis dendis, pagrindinis romano veikėjas mėgo sėdėti prie „White's“14) klubo lango ir ironizuoti apie praeivių kostiumus. Sutampa ir kitos detalės – Tremenas išsiskiria su sužadėtine dėl to, kad ji naudojasi peiliu, kai pateikia žirnius.

Robertui Vordui romano paskelbimo metu buvo jau 60 metų ir jis buvo pritrenktas netikėtos romano sėkmės. Jis priklausė aukštuomenės bei politiniam ratui, todėl, kad nekeltų pavojaus savo karjerai, išmintingai pasielgė pasinaudojęs pseudonimu. Tuo pačiu Vordas taip rūpinosi savo slėpimu, kad net visažinis Koulbernas nežinojo jo tikrojo vardo. Romano tekstą perrašinėjo dvi Vordo dukterys, kad niekur nebūtų tikrosios autoriaus rašysenos. Visi kontaktai su leidėju buvo atliekami per asmeninį Vordo advokatą Bendžaminą Osteną ir jo žmoną Sarą. Jiedu taip pat perduodavo jam skaitytojų laiškus bei kolegų-literatorių atsiliepimus – jam, pvz., pagyrimus nusiuntė Henris Makenzis19) ir Robertas Souti20).

Tačiau didžiausią malonumą Vordui teikė toks žaidimas: Vakarais jis vyko į aukštuomenės vakarėlius ir ten noriai palaikė pokalbius apie tai, kas galėtų būti skandalingojo romano autorius, išsakydamas neįtikėtinas prielaidas. Kartu dalyvavo ginčuose apie prototipus, pasinaudodamas proga subtiliai atkeršyti nedraugams. Taip vienai poniai, palaikiusiai romaną vulgariu, jis per trečius asmenis davė užuominą, kad, atseit, iš jos paimtas pačio nemaloniausio knygos personažo – ledi Gertrūdos – charakteris.

Benjamin Disraeli Kita sensacija tapo Koulberno12) leidykloje išleistas Dizraelio3) romanas „Vivianas Grėjus“ * (1826). Publikacijai padėjo toji pat Sara Osten, buvusi tarpininke tarp Koulberno ir Vordo. „Išsukimas“ vyko pagal jau žinomą schemą: užuominos, recenzijos, personažų raktas. Romanas taip pat išleistas anonimiškai, tačiau šįkart autorystė buvo atskleista gana greitai. Po to, kai žurnalistai susiprato, kad autorius – mažai kam žinomas jaunuolis iš žydų šeimos, kilo nesusipratimas: iš kur jis gali taip gerai žinoti aukštuomenės įpročius. Kai kuriuose kritiniuose straipsniuose spėjo, kad, atseit, Dizraelis pavogė Vordo dienoraščius ir iš jų nusirašė garsių aukštuomenės personažų charakteristikas. Panašų kaltinimą buvo galima paaiškinti tuo, kad tuo metu „Tremenas“ buvo, iš esmės, vieninteliu „madingo“ romano pavyzdžiu ir visa, kas publikuota po jo, lyginta su juo tarsi su archetipu. Tačiau iš tikro Dizraelis pats sukūrė savo tekstą, o Vordas18) teigiamai atsiliepė apie jo knygą, joje matydamas pradedančio autoriaus puikios rašymo dovanos požymius – tada dar niekas negalėjo nuspėti, kad tikrosios jaunuolio ambicijos nutįsta toli už literatūros ribų.

Pagal siužetą Vivianas Grėjus - cinikas, kuris daro politinę karjerą ir pina intrigas, kad užsitikrintų įtakingų lordų paramą ir patektų į parlamentą. Toks herojus Dizraeliui tapo savotišku bandomuoju akmeniu: būsimas Anglijos premjeras (nuo 1867 m.) apmąstė politinės sėkmės moralinę kainą.

Pagrindinis romano veikėjas demonstravo, pagal geriausias dendistines tradicijas, šaltą įžūlumą derinyje su išlavintu mandagumu: pavėlavęs į išskirtinius pietus, jis nesėda į laisvą vietą stalo krašte, o, pasinaudodamas šeimininkės palankumu, užima geriausią vietą šalia jos. Tačiau tam tenka pastumti visas kitas kėdes, dėl ko kai kuriems svečiams supainiojamos lėkštės, ir misis Gaset, ketinusi paskanauti vaisių želė, per klaidą iš kaimyno lėkštės pasemia visą šaukštą kario padažo, vienu žodžiu, prasideda visiška sumaištis. „Na štai, tai protingas paaiškinimas, kad gali būti geriau“, - šaltakraujiškai reaguoja Vivianas Grėjus.

Viviano Grėjaus dendizmas kiaurai autobiografinis: jaunasis Dizraelis3) amžininkams ne paskutinėje vietoje įsiminė ekstravagantiškais kostiumais. Henris Bulveras, rašytojo Bulvero- Litono2) brolis, prisimena, kad per aukštuomenė pietus Dizraelis buvo apsirengęs „žaliais aksominiais šarovarais, kanarėlių spalvos liemene, atvirais batais su sidabrinėmis segėmis, marškiniais puoštais nėriniais, kritusiais ant rankų plaštakų“. Dizraelis sąmoningai naudojo dendišką stilių, kad padarytų įspūdį ponioms, išsiskirtų ir įsimintų. Ši savireklamos strategija įėjo į dendiškų triukų arsenalą, ir Dizraelis jos neatsisakė net ir vėliau: kai jau buvo žinomu politikos veikėju torių partijoje, mėgo pasirodyti su purpuriniais pantalonais, palei siūlę aptaisytais auksiniu raišteliu, nešiojo žiedus su briliantais ant baltų pirštinių ir daugybę auksinių grandinėlių. Jis pasiekė „Olmako“ klubo narystę dėka ledi Tankerville21) rekomendacijos, lankė ledi Blesington22) saloną ir susipažino su to meto Londono dendi karaliumi grafu d‘Orsė23). Garsioje Danieliaus Makliso24) 1833 m. graviūroje Dizraelis pavaizduotas visu savo dendistiniu puikumu, beje, tarp jo aksesuarų dėmesį atkreipia lazdelė su įtaisytu monokliu – madingas to meto žaislas, buvęs tokiu pat prestižo ženklu, kaip visai neseniai – mobilus telefonas.

Viešai Dizraelis kartais sąmoningai surengdavo ypatingus dendiškus mini-performansus, pagal meto madą save pateikdamas kaip moterišką, išlepintą jaunuolį. Kartą jis žiūrėjo teniso varžybas ir kamuoliukas nuskriejo į žiūrovų eiles tiesiai jam prie kojų. Dizraelis pakėlė kamuoliuką, tačiau vietoje to, kad numestų atgal į kortus, paprašė tai padaryti kaimyną, motyvuodamas tuo, kad niekada gyvenime nėra metęs kamuoliuko. Kitą dieną apie tai kalbėjo visas Londonas.

Trečiu ir garsiausiu „madingu“ romanu Koulberno12) leidykloje tapo Bulvero- Litono2) „Pelemas“. Šiaip, tai tik „Pelemui“ ir buvo lemta išgyventi už savo laiko ir likti kultūros atmintyje kaip dendizmo biblija.

Pagrindinis romano veikėjas, jaunas aristokratas Henris Pelemas visų pirma pavaizduotas kaip desperatiškas puošeiva. Jis raito garbanas, naudojasi migdolų kremu veidui, gėrisi savo žiedais ir, kas svarbu dendžiui, kruopščiai rūpinasi kūno higiena. Herojaus narcisizmas pabrėžiamas ilgomis ir įmantriomis maudynėmis: „Tuo metu aš buvau sibaritu: mano apartamentuose buvo vonia, įrengta pagal mano paties nupieštą planą; virš jos buvo pritvirtinti du nedideli suoliukai: ant vieno jų tarnas padėdavo rytinį laikraštį, ant kito – dėdavo viską, ko reikia pusryčiams; ir aš kasdien bent valandą atsiduodavau trim malonumams vienu metu: skaičiau, valgiau ir mirkau šiltame vandenyje“.

Bulvero-Litono amžininkams panašūs herojaus įpročiai atrodė keistais: juose įžvelgė kažką moteriška, nepadoru. Prieš Bulverą-Litoną pasisakė Karleilas25), dendi temai skyręs skyrių savo romane „Sartor Resartus“**), o taip pat „Fraser's Magazine“26). Tarp jų buvo ir Tekerėjus4), kuris 1841 m. straipsnyje „Žmonės ir kostiumai“ nedviprasmiškai darė užuominą apie tam tikrą rašytoją, turintį įpratimą rašyti savo romanus su chalatu iš Damasko šilko ir Maroko sandalais: štai, jei jis nešiotų įprastinį švarką, tai ir jo stilius būtų kitoks: tiesus, vyriškas, sąžiningas.

Nepalankioje panašios kritikos įtakoje Bulveras-Litonas antrame romano leidime padarė esminių pakeitimų, tad iš teksto buvo išnaikinta daugelis pačių įdomiausių vietų, kurios kaip tik ir buvo pašvęstos dendi tualetams. Pavyzdžiui, pirmame leidime Peleno draugužio lordo Glenvilo namuose buvo išpuoselėta vonia: „Tas kambarys buvo dekoruotas švelniai rožiniais tonais. Balto marmuro vonia meistriškai pagaminta kriauklės pavidalo, kurią prilaikė trys tritonai. Kaip man vėliau paaiškino Glenvilas, tame kambaryje buvo įrengta mašina, skleidusi nuolatinį malonų aromatą, ir lengvos užuolaidėlės judėjo nuo to kvepiančio vėjelio“.

Nenuostabu tokius pasažus surasti pas Oskarą Wilde5) arba Hiusmansą27), tačiau neužmirškim, kad pirmas „Pelemo“ leidimas buvo 1828 metais! Dendizmo gerbėjų laimei, Bulveras-Litonas knygoje išlaikė savo garsiąsias „Rengimosi meno“ taisykles – štai kelios jų:

„Mokėti gerai rengtis“ – reiškia būti tiksliausio apskaičiavimo žmogumi. Negalima rengtis taip pat, vykstant pas ministrą ar meilužę, šykštų dėdulę ar dabitišką pusbrolį: būtent apsirengimo manieroje pasireiškia subtiliausia diplomatija.

Rengimosi manieroje labiausiai išpuoselėta – prabangus kuklumas, o vulgariausia – pedantiškas kruopštumas.

Renkitės taip, kad apie jus sakytų ne „Kaip gerai jis apsirengęs!”, o “Koks džentelmenas!”

Venkite margumo ir stenkitės, pasirinkę vieną pagrindinę ramią spalvą, jos pagalba suminkštinti visas kitas. Apelesas tesinaudojo tik keturiomis spalvomis ir visad slopino ryškiausius tonus, tam panaudodamas tamsų laką.

Sumastę kokią nors naujovę aprangoje, reikia laikytis Adisono gero stiliaus literatūroje apibrėžimo ir siekti to išpuoselėjimo, kuris natūralus ir nekrenta į akis.
Benjamin Disraeli

Atkreipkime dėmesį, kad paskutinėje maksimoje literatūriniai kriterijai be kliūčių perkeliami aprangai, - tai leidžia mums kalbėti apie bendrą „didįjį stilių“.

Dendi stiliaus pamokslai romane sudaryti, iš pirmo žvilgsnio, iš stebinančių paradoksų. Vis tik, įsižiūrėjus įdėmiau, juose galima išskirti leitmotyvą – tai vadinamojo „pastebimo nepastebėjimo“ principas (conspicuous inconspicuousness), tapęs šiuolaikinio vyrų kostiumo estetikos pagrindu. Pirmasis į akis nekrentančio elegantiškumo idėją iškėlė, savaime aišku, Džordžas Bramelas9).

Antrasis principas, kuris irgi ateina nuo Bramelo, - apgalvotas nerūpestingumas. Galima begalę laiko skirti tualetui, tačiau toliau reikia laikytis taip, tarsi kostiume viskas susiklostė savaime, atsitiktinės improvizacijos dėka. „Pedantinis kruopštumas“ vulgarus, nes neslepia išankstinės įtampos ir, aišku, išduoda naujoką, kuris prakaituodamas kremta padoraus apsirengimo mokslą. Štai kodėl mokėjimas surišti elegantiškai nerūpestingą mazgą ant skarelės kaklui tuo meti labai kotiruotas.

Idealo atveju abu principai sukuria išvaizdos natūralumo efektą, kai nelieką įvairių smulkių gudrybių, verčiančių žmogų jaustis sukaustytai. Juk kai Pelemas užsisako fraką, jis kuo griežčiausiai uždraudžia siuvėjui įdėti vatos, nors jam atkakliai siūlo „suteikti tinkamą krūtinės reljefą, du colius pridurti pečiams… truputį sutraukti per taliją“.

Priešingos strategijos liūdnas pasekmes Bulveras-Litonas piešia negailėdamas žiauraus sarkazmo: „Prie hercogienės stovėjo seras Henris Milingtonas, visas pasitempęs, įspraustas į madingą fraką bei liemenę. Be jokios abejonės, visoje Europoje nerasi tokio žmogaus, kuris būtų taip šauniai pagerintas vata … vargšelis tą vakarą buvo nepritaikytas tam, kad sėdėtų: jo frakas buvo toks, su kuriuo galima tik stovėti“.

Panašus vaizdas yra siaubingas tikro dabitos žvilgsniui, nes to meto dendiška mada, priešingai, orientavosi į laisvos asmenybės savigarbą, kas numatė ne tik neįtemptą figūrą, bet ir nevaržomas manieras (tame tarpe ir atmetant pernelyg didelį baiminimąsi, kad kaip nors nebūtų sugadintas drabužis). Už tų sąlygotumų glūdėjo, vienok, gana griežta socialinė potekstė – aristokratiškas elgesio kodeksas. Jis diktavo panieką visoms hiperbolizuotoms formoms, pabrėždamas kilnų manierų paprastumą.

Romane Pelemas ne kartą bando analizuoti išskirtinius aukštuomenės etiketo požymius, kurie ir buvo įtvirtinti dendizme: „Aš ne kartą stebėjau, kad išskirtiniu žmonių, besisukančių aukštuomenėje, bruožu yra ledinė, nesutrikdoma ramybė, kuria persmelkti visi jų veiksmai ir įpročiai – nuo esmingiausių iki paprasčiausių: jie ramiai valgo, ramiai juda, ramiai gyvena, ramiai perneša žmonų ir net pinigų netektį, kai žemesnio rato žmonės negali iki burnos pakelti šaukšto ar nutylėti įžeidimo, nesukeldami nepakeliamo triukšmo“.

Aristokratinė ramybė turėjo neabejotiną vidinę vertę ir buvo sustiprinama griežtais stoikiškais britų džentelmeno auklėjimo principais, kas galiausiai ir užtikrino garsųjį „veido sąstingį“. Tačiau pas dendi išorinis susitvardymas virsta imperatyvu „niekuo nesistebėti“ ir yra savotišku vidiniu treningu, kad būtų paslėptos emocijos ir būtų efektyviai manipuliuojama žmonėmis, bendravimo metu užimant stipriojo poziciją.

Tas naujas personažas, kuris neturi atviraširdiškumo ir jausmų šviežumo, o yra orientuotas į socialinės sėkmės pragmatiką. Dendiškame romane herojus, kaip taisyklė, puikiai valdosi, ir dėsninga, kad tiek Pelemas, tiek Vivianas Grėjus daro politinę karjerą. „Valdyk save, ir valdysi pasaulį“ – štai jų kredo. Dar daugiau, net ponios, dendžių mylimosios, apmokytos viešai nerodyti jausmų ir, prikandę lūpą, moka vaizduoti dvasinę pusiausvyrai kai jos visai nėra.

„Madingo“ romano autoriui herojų , kaip lengva nuspėti, sukuria papildomų sunkumų – jam tenka naudoti papildomus komentarus iš pirmojo ar trečiojo asmens lūpų, ir todėl dendiškas romanas savo pradiniu variantu prisotintas introspekcijos. Kita išeitis – vietoje herojaus „išpažinties“ nuasmenintai aprašyti jo veiksmus, kas jau veda mus prie XIX a. vidurio poetikos. Juk dendiška savitvarda yra patogi universali kaukė, už kurios gali slėptis įvairiausi socialiniai amplua, tame tarpe ir visiškai priešingi.

Jau „Peleme“ randasi detektyvinė intriga: herojui tenka pasinaudoti persirenginėjimu ir lankytis pačiose niūriausiose Londono landynėse, kad išsaugotų savo prietėliaus lordo Genvilio garbę. Šis potencialus avantiūrizmas vėliau išsivysto į pilnaverčius dendžio-seklio ir dendžio-nusikaltėlio tipažus. Viename pirmųjų iš tikro nusisekusių komercinių Eženo Siu romanų „Paryžiaus paslaptys“ (1842-43) panaudotas dvilypio herojaus gyvenimo triukas: dieną Rudolfas – nepriekaištingas dendis, o naktinis tyrinėja Paryžiaus „padugnes“. Tą patį stereotipą vėliau atgamina Wilde5) Dorianas Grėjus, o paskui jį – aristokratų baltomis pirštinaitėmis ir su nusikaltėliškais polinkiais virtinė šiuolaikiniuose detektyvuose. Tačiau geriau paskubomis neužbėgti į ateitį – pasižiūrėkime, kas dėjosi su „madingais“ romanais po pirmosios sėkmės.

Pirma dalis  |  Antra dalis


Pastabos

* O. Wilde5) „Dorianas Grėjus“ (1890) – aiški aliuzija į Dizraelio3) „Vivianą Grėjų“, tuo labiau, kad abu kūriniai yra romanų apie dendi žanro.

**) lot. - „Persiūtas siuvėjas“.

Paaiškinimai

1) Dendi - socialinis-kultūrinis XIX a. tipas, nepaprastai besirūpinantis išorine išvaizda, įmantria kalbėsena. Dendis bandė panešėti į aristokratą, nors dažniausiai būdavo iš viduriniosios klasės. Kartu tai buvo ir protestas prieš suvidurkinančią buržuazinę aplinką.

Edward George Earle Lytton Bulwer-Lytton 2) Bulveras Litonas (Edward George Earle Lytton Bulwer-Lytton, 1803 – 1873) – anglų politikas, poetas, dramaturgas, rašytojas. Buvo nepaprastai populiarus ir parašė daug kūrinių, atnešusių jam šlovę. Netgi (nuo 1841 m.) redagavo pusiau mokslinį žurnalą „Mėnesinė kronika“. Kai kurios jo frazės tapo klišėmis, pvz., „plunksna galingesnė už kardą“. Garsus savo įvadiniu sakiniu: „Buvo tamsi ir audringa naktis“. Priklausė rosenkreiceriams, domėjosi okultizmu, todėl nemažai jo kūrinių (kaip „Zanoni“ ir kiti „siaubiakai“) skaitytini į tai atsižvelgiant. Savo knygose populiarino „tuščiavidurės žemės“ idėją.

Pirmąkart dėmesį atkreipė Kembridžo un-te poema „Sculpture“. 1831 m. buvo išrinktas į žemesniuosius parlamento rūmus ir prisijungė prie vigų partijos (pagal škotų puritonų pavadinimą, Whigamore,„kumelių išjodinėtojų“, liberalios opozicijos), kurį laiką karštai palaikęs jos idėjas. Vėliau perėjo į torių gretas. Gyvenime pasižymėjo ilgamečiu nesutarimu su buvusia žmona Rosina.

Labiausiai žinomas romanu „Pelemas, arba džentelmeno nuotykiai“ (1828), priskyrusiu jį dendžiams. Šlovės viršūnę pasiekė pjese „Pinigai“ (1840) ir romanais „Reino piligrimais“ (1834), „Paskutinėmis Pompėjos dienomis“ (1834), „Haroldu, paskutiniu saksu“ (1848) ir kt. Pagal kuriuos jo romanus buvo sukurtos operos. Viena jų, R. Vagnerio „Rienzi, paskutinis Romos tribūnas“ (1840), tapo netgi populiaresne nei to paties pavadinimo Litono romanas (1835).

Jo meilės romane „Zanoni“ (1842) veiksmas vyksta Prancūzijos revoliucijos laikais (1789). Rozenkreiceris Zanoni, gyvenęs nuo chaldėjų civilizacijos, negali pamilti neprarasdamas nemirtingumo, tačiau pamilsta Violą Pisani, perspektyvią jauną operos solistę iš Neapolio, nesuprasto italų smuikininko dukterį. Ją myli ir anglų džentelmenas Glyndonas, tačiau nesiryžta pirštis ir iškeičia meilę į okultines studijas. Jo mokytojas Medžnoras įspėja jį dėl meilės, tačiau Zanoni nesitraukia ir veda Viola, su kuria susilaukia kūdikio. Ir jis praranda nemirtingumą – ir gyvenimą baigia nugiljotinuojamas.

Zanoni vardas yra iš chaldėjų kalbos šaknies zan, reiškiančio „saulė“, tad ir pagrindinis veikėjas turi saulės atributus.

Ar „Zenoni“ turėjo kokią nors įtaką Nyčei, galime tik spėlioti, tačiau Litono „Būsima rasė“ (1871) paveikė nacistinę antžmogio idėją. Tai mokslinės fantastikos kūrinys apie po žeme gyvenančią super- civilizaciją. Jame pirmąkart panaudojama sąvoka „Vrilis“, perteikianti magišką energiją, kurią užvalgęs tampa savo likimo ir pasaulio šeimininku.

Glyndonui Medžnoras sako apie Slenksčio Saugotoją: „Žinok, kad kiekvienas iš mūsų – aukščiausias ir protingiausias – kuris perėjo slenkstį, turi kaip pirmutinį bebaimį užduotį, suprasti ir suvaldyti savo baisų ir bauginantį saugotoją“.
Anot R. Šteinerio, slenksčio saugotojas yra astralinės prigimties.

3) Bendžaminas Dizraelis (Benjamin Disraeli, 1st Earl of Beaconsfield, 1804 – 1881) – žydų kilmės britų premjeras ir literatorius. Jo romanuose vyravo Jaunosios Anglijos torių judėjimo idėjos; Viktorijos laikų Anglija vaizduojama susiskaldžiusi į turtinguosius ir beturčius.

4) Viljamas Tekerėjus (William Makepeace Thackeray, 1811 – 1863) - anglų satyrikas, rašytojas, publicistas, eseistas, poetas, grafikas, karikatūristas, literatūros kritikas – vienas ryškiausių Viktorijos epochos menininkų intelektualų, 19 a. anglų realistinės literatūros atstovas. Satyrikas, parodistas, karikatūristas, pesimistas, kartais cinikas. Tekerėjus buvo liberalių respublikoniškų pažiūrų, pakantus, kantrus, taktiškas, kolegiškas, aukštos vidinės kultūros, intelektualus žmogus. Jis padėjo jauniems menininkams, globojo senus aktorius ir dailininkus. Savo išsilavinimu, gyvensena, kultūra atitiko Viktorijos epochos džentelmeno etaloną, tačiau kartu buvo ir griežčiausias tos epochos visuomenės moralės kritikas bei teisėjas. Garsi jo „Snobų knyga“ (1846-17) – vienintelė snobizmo „enciklopedija“ Europos literatūroje, anglų papročių, politinio, prekybinio, akademinio, karinio, šeimyninio, asmeninio ir kt. gyvenimo satyra.
Taip pat žr. >>>>>

5) Oskaras Wilde (Oscar Fingal O’Flahertie Wills Wilde, 1854 – 1900) - airių kilmės anglų dramaturgas, poetas, rašytojas. Jo vardą išgarsino pjesės, aforizmai, taip pat romanas „Doriano Grėjaus portretas“. 1895 metais Oskaras Vaildas buvo apkaltintas „įvykdžius ypatingo nepadorumo veiksmus su kitais vyriškos lyties asmenimis“ ir nuteistas 2 metams sunkiųjų darbų kalėjimo. Atlikęs bausmę pakeitė vardą ir apsigyveno Prancūzijoje.
Plačiau žr. >>>>>

6) Maksas Birbomas (Sir Henry Maximilian "Max" Beerbohm, 1872 – 1956) – anglų eseistas, parodijų ir karikatūrų kūrėjas, knygų iliustratorius. Labiausiai žinomas satyriniu romanu „Zuleika Dobsonas“ (1911), aprašančiu Oksfordo gyvenimą.

7) Barbė d‘Oreviljė (Jules-Amédée Barbey d'Aurevilly, 1808 – 1889) – prancūzų publicistas ir rašytojas, kurio specializacija buvo mistiniai pasakojimai. Pagal jo kūrinius nufilmuota nemažai filmų.

8) Pjeras Loti (Pierre Loti, Julien Viaud pseudonimas, 1850 – 1923) – prancūzų rašytojas ir laivyno karininkas, kolonijinio romano pradininkas. Kūriniai „Vieno spahio istorija“, „Airių žvejys“, „Jūreivis“, „Mano brolis Yvas“, „Ponia Chrizantema“ ir kt.

9) Džordžas Bramelas (George Bryan Brummell, 1778 –1840) – anglų dendis, Regentystės laikmečio mados diktuotojas. Buvo princo-regento, būsimo karaliaus Jurgio IV, draugu; gavo pravardę Beau Brummell („gražuiliukas Bramelas“). Į madą įvedė šiuolaikinį juodą kostiumą su kaklaraiščiu. Sakėsi, kad jam reikia 5 val. apsirengimui, o batai turėjo būti lakuojami šampanu. Tapo legendine figūra, su kurio vardu ir poelgiais pasakota dešimtys istorijų, apie jį rašė Balzakas („Traktatas apie elegantišką gyvenimą“, 1830) ir kt. garsūs autoriai. 20-me amžiuje apie jį pastatytos kelios pjesės ir filmai. 2002 m. Londone Jermyn gatvėje pastatyta I. Sedleckos sukurta Bramelo skulptūra. Jo vardu pavadintas 1934 m. išvestas hibridinis rododendronas, o 5-6 dešimtm. laidrodininkas LeCoultre pardavinėjo jo vardo laikrodį.
Gyvendamas prabangiai iššvaistė visą tėvo palikimą; 1816 m. nuo skolų pasislėpė Prancūzijoje, bet buvo surastas ir ten bei 1835 m. įkištas į kalėjimą, tačiau išpirktas draugų. Mirė skurde ir išprotėjęs (nuo sifilio) psichiatrinėje ligoninėje (joje nuo 1838 m.).

10) Kapitonas Viljamas Džesė (William Jesse, 1809-1871) – 1840 m. parašė „Džordžo Bramelo gyvenimas“, kurioje terminą „dendi“ pakeitė „tigras“. Joje yra pastaba: „... Bramelas neabejotinai nebuvo dendžiu. Jis buvo beau...“

11) Kapitonas Gronovas (Rees Howell Gronow, 1794–1865) – Velso grenadierių vadas, dendis ir puikių 4 tomus sudarančių prisiminimų autorius.

12) Henris Koulbernas Henry Colburn, 1784 – 1855) – britų leiidėjas, 1816 m. tapęs Morgan's Library savininku. 1814 m. su F. Shoberl įsteigė „New Monthly Magazine“, kurio redaktoriais yra buvę Th. Campbell, B. Lytton, Th. Hook. H. Ainsworth ir kt. Pas jį išleistas Disraelio pirmasis romanas „Vivianas Grėjus“, Th. Hook, G.P.R. James, Marryat, Bulwer Lytton ir kt. kūriniai.

13) „Olmakas“ (Almack's Assembly Rooms - Londono aukštuomenės klubas 1765-71 m., 1871 m. pervardintas į Willis's Rooms. Buvo pirmasis įsileidęs vyrus ir moteris. Klubas atsidarė kaip konkurentas p. Cornelys kaukių pobūviams. Jis buvo tarsi mūsų laikų kazino. Jame vyrai siūlydavo ir priimdavo į narius moteris, o moterys - vyrus. London Whites's club

14) Vaitsas (Whites‘s) – Londono džentelmenų klubas, 1693 m. įsteigtas italų imigranto Francesco Bianco. Pradžioje prekiavo karštu šokoladu, tuo brangiu ir retu dalyku. Čarlis II tokius „šokolado namus“ laikė sektantų buveinėmis, tad jie dažnai, kaip ir „Vaitsas“ tapdavo džentelmenų klubais. 18 a. pradžioje pagarsėjo kaip lošimų namai ir Dž. Sviftas jį pavadino „pusės Londono aukštuomenės pražūtimi“. 1778 m. klubas persikėlė į St James gatvę (nr.37-38). Čia buvo arkos formos langas, priešais kurį esantis staliukas buvo skirtas garbingiausiems lankytojams. Prie jo sėdėjo arbiter elegantiarum, Beau Brummell, kol 1816-ais persikėlė į „Kontinentalį", o tada jo vietą užėmė lordas Alvanley.

15) Vatjė (Watier‘s) - 1807-19 m. veikęs Londono džentelmenų klubas. Prieš tampant lošimo namais ir restoramu, buvo privačia rezidencija ir nedideliu dainavimo klubu. Velso princas pasiūlė įkurti klubą, kuriam vadovautų Jean-Baptiste Watier. Jo nariais buvo H. Mildmay, baronas Alvanley, Beau Brummell ir H.Pierrepont. Klubas pravardžiuotas „Dendžių klubu“, ką įramžino lordas Baironas: „Man patiko dendžiai, o jie visada buvo labai atidūs man“.

16) Papiljotkė (pr. papillote) nedidelis medžiaginis ar popierinis ritinėlis, kurį iki bigudi išradimo naudojo plaukų raitymui (tiek moterys, tiek vyrai). Šiais laikais papiljotkės parduodamos gyvūnų priežiūros parduotuvėse kartu su gumytėmis pritvirtinimui – ilgaplaukių gyvūnų kailio priežiūrai.

17) Džonas Debretas (John Debrett, 1753 - 1822) - anglų leidėjas ir knygos „Anglijos, Škotijos ir Airijos perų knyga“, o taip pat ir „Anglijos baronų knyga“ sudarytojas. 1769 m. įkurta leidykla išleido ir daug britų etiketo vadovų. Leidykla veikia iki šiol ir, tarp kitko, leidžia kasmetinius „Dabarties žmones“, kurie yra konkurentai „Kas yra kas“.

18) Robertas Vordas (Robert Plumer Ward, 1765 - 1846) – anglų teisininkas, politikas ir rašytojas. Dž. Kaningas sakė, kad jo teisės knygos įdomios tarsi romanai, o romanai nuobodūs tarsi teisės knygos. Kaip kerštas, romane „De Vere:, nepriklausomas žmogus“ (1827) Dž. Kaningas pavaizduotas kaip Wentworth’as. Sėkmės sulaukė su „Tremenu” (1825).

19) Henris Makenzis (Henry Mackenzie, 1745 - 1831) – škotų rašytojas, dramaturgas, poetas ir leidėjas. 1771 m. anonimiškai išleido jį išgarsinusį romaną „Jausmų žmogus“. Kitais metais parašytais romanas laiškais „Julia de Roubigné“ liečia vergovės JAV problemą. Jo kūryba turėjo įtaką V. Skotui, parašiusiam ir jo biografiją. Leido žurnalus „Veidrodis“ (1779-80) ir „Dykinėtojas“ (1785-87), parodžiusius jo puikų jumoro sampratą.

20) Robertas Sauti (Robert Southey (1774 - 1843) - anglų poetas romantikas, vienas vadinamųjų „Ežero poetų“. Garsus savo pasaka „Trys lokiai“ (1837). Parašė 5 aprašomąsias poemas pagal skirtingų šalių mitologiją. Iš jų labiausiai pavykęs epas „Roderikas“ apie krikščionių kovą su maurais Ispanijoje. Su laiku jo šlovė nublėso ir jis vertinamas daugiausia dėl savo baladžių.

21) Ledi Tankerville (1830 - 1922) – Olivia Montagu, vyriausia George Montagu, 6-ojo Mančesterio hercogo, dukra, ištekėjusi už Čarlio Beneto, 6-ojo Tankerville grafo.

22) Ledi Blesington ( Marguerite Gardiner, 1789-1849) – Blessington’o grafienė, airių rašytoja. Buvo reto grožio ir patrauklumo moteris. Yra parašiusi „Pokalbius su lordu Baironu“ (1834).

Marguerite of Blessington 23) Grafas d‘Orsė (Alfred d'Orsay, 1801 - 1852) – prancūzų savamokslis dailininkas, dendis. Buvo vedęs Harriet Gardiner, Blesingtono grafo dukrą. 1829 m. mirus Blesingtono grafui, su jo našle nuvyko į Angliją, kur gyveno jos Gore House namuose. Juose susitiko su Dizraeliu ir Bulveru Litonu. Nuo jaunystės buvo uolus bonapartistas, tad Gore House dažnu svečiu buvo Louis Napoleonas. 1849 d. Blesingtonai bankrutavo, ir jis išvyko į Paryžių. Ledi Blesington pardavė visą turtą ir išvyko paskui jį, tačiau jau po kelių savaičių Paryžiuje mirė plyšus širdžiai (skrodimas parodė, kad jos širdis buvo triskart didesnė nei normali). D‘Orsė užsidirbdavo gyvenimui tapydamas portretus. Galiausiai Napoleonas III jam suteikė Dailiųjų menų akademijos direktoriaus postą.

24) Danielius Maklisas (Daniel Maclise, 1806 - 1870) – airių dailininkas, tapęs portretus ir istorinius paveikslus, iliustravęs literatūros kūrinius, Viktorijos epochos akademizmo atstovas. Priklausė epochai iki prerafaelitų, tačiau jo paveikslai artimi jų dvasiai. Didesnę gyvenimo dalį darbavosi Londone. Vienas iškilesnių jo portretų yra Čarlzo Dikenso, su kuriuo artimai draugavo, portretas (1839).

25) Tomas Karleilas (Thomas Carlyle, 1795 - 1881) – škotų satyrikas, eseistas, istorikas ir mokytojas. Rašė straipsnius „Edinburgo enciklopedijai“. Parašė daugiatomius „Prancūzijos revoliuciją“ (1837), „Prūsijos karaliaus Fridricho II gyvenimą“. Svarbus jo „Oliverio Kromvelio laiškai ir kalbos“ (1845-46) su komentarais. Garbino romantinį „didvyrių kultą“, išskirtines asmenybes. Jo pažiūros kažkuo panašios į vėliau Nyčės perteikta Antžmogio doktriną, todėl kai kurie tyrinėtojai ieško jo įtakos nacizmui. Daugiau žr. >>>>>

26) Fraser's Magazine for Town and Country - visuomeninis literatūrinis žurnalas, leistas 1830-1882, iš pradžių paėmęs griežtą torių poziciją politikoje. Į įsteigė Hugh Fraser ir William Maginn. Žurnalui straipsniui rašė Robert Southey, Thomas Carlyle, William Makepeace Thackeray, Thomas Medwin, James Hogg, William Mudford, John Stuart Mill'as ir kt.

27) Hiusmansas (Charles-Marie-Georges Huysmans, 1848 -1907) – prancūzų rašytojas. Pirmasis Hondūrų akademijos prezidentas. Garsiausias jo romanas „A rebours“ (Atvirkščiai, 1884), laikomas 19 a. pabaigos Europos dekadanso manifestu.

Chaosmo estetika
Dendis ir dendizmas
T. Gotjė. Mada kaip menas
Czeslaw Milosz. Ulro žemė
Radoslavas Bratičius. Kur tu, Moze?
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Caritas Romana pateikimas mene
Davidas Kartvelišvilis. Sekti vardan meno
Tarp aristokratiško gyvenimo ir socialinės kritikos
Bianca Lamblin. Pasimetusios merginos memuarai
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Ž.=P. Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?
Viljamas Bleikas – pamirštas ir prisimintas
Tarp kovingo ateizmo ir tikėjimo lemtimi
Kurtas Vonegutas. Žmogus be šalies
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Žiūrovo nuostaba kūrinio suvokimui
Ž.-P. Sartras: Vieni du su milžine
H. Toro. Gyvenimas be principų
Akmenuotosios Tunguskos pilys
Aldonos Gediminaitės muzikantai
Šekspyras. Romeo ir Džuljeta
Išsilaisvinę poetai
Egzistencializmas
Vartiklio naujienos
Skaitiniai