G. Čestertonas. Omaras Chajamas*) ir šventasis vynas

 
Apie autorių

Gilbertas Kitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton, 1874-1936) – anglų krikščioniškos pakraipos mąstytojas, žurnalistas, dramaturgas ir rašytojas. Dėl alegorinio stiliaus vadintas „paradokso princu“ (pvz., „Vagys gerbia nuosavybę. Jie siekia, kad ji taptų jų“). Skaitykite daugiau >>>>

 

Wine of Omar Khayyam, Egypt Vadinamoji naujoji moralė ne juokais kibo į girtavimo problemą. Entuziastai nežino, kas yra poilsis – nuo išmetančių žmones iš restoranų 12:30 iki karštos damos, kirviu skaldančios amerikietiškus barus; tačiau visi jie beveik visada pripažįsta, kad gerti galima vienu vieninteliu atveju: sustiprinimui, kaip kad geria vaistus. Su tuo nesutiksiu nė už ką pasaulyje. Gerti amoralu ir pavojinga tik tuo atveju, jei išgėrimas jums yra vaistai. Ir štai kodėl. Jei geriate malonumui, vejatės kažką retą, juk kol esate sveiko proto, nelaukiate, kad kiekvieną valandą jūsų lauks malonumas. Jei geriate dėl sveikatos – siekiate natūralaus dalyko, to kas jums priklauso, to, be ko tikrai neapsieinate. Pažinęs ekstazės pagundą dar gali susilaikyti, tačiau vargu ar susilaikys tas, kuris pažino natūralumo pagundą. Įsivaizduokite, kad žmogui duodate stebuklingą vaistą ir sakote: „Vartok, ir peršoksi paminklą!“ Be abejo, jis suvartos ir peršoks, tačiau vargu ar jis ims šokinėti dieną ir naktį gentainių linksmumui. O štai, jei duosite vaistą aklajam ir tarsite: „Vartok, ir praregėsi“, tada pagunda bus gerokai, oi gerokai didesnė. Kaip gali jis susilaikyti išgirdęs pasagų caksėjimą ar paukščių giedojimą auštant? Ne taip jau sunku atsisakyti pasilinksminimo; beveik neįmanoma atsisakyti nuo normalaus gyvenimo sąlygų. Kiekvienas gydytojas žino, kaip pavojinga ligoniams duoti alkoholio, net ir jėgų sustiprinimui. Visai nenoriu pasakyti, kad, mano nuomone, negalima ligoniui dėl žvalumo duoti vyno gurkšnio. Tačiau man atrodo, kad gerokai natūraliau ir nepalyginai naudingiau yra duoti jo sveikiems tiesiog taip.

Sveikas požiūris į išgėrimą pasirodys paradoksu, kaip ir daugelis sveiko proto pažiūrų. Gerkite iš džiaugsmo, tačiau niekada negerkite iš liūdesio. Niekada negerkite, jei jum be to bloga – kitaip supanašėsite su pilkaveidžiu niekšu. Gerkite, kai jums ir be to gera – ir supanašėsite su linksmais Italijos valstiečiais. Negerkite, jei jums reikia pasigerti, - tai protingas gėrimas, vedantis į mirtį ir pragarą. Gerkite todėl, kad to jums nereikia, - tas gėrimas neprotinga ir sveika senovės sveikata.

Kelis dešimtmečius anglų kalboje guli šaunus rytų poeto šešėlis. Fitzdžeraldo vertimas1) apėmė, sukoncentravo visą tamsųjį, pasyvųjį mūsų laikmečio hedonizmą. Apie literatūrinius šios knygos pranašumus kalbėti neverta – maža pasaulyje eilių, kuriose tokia jėga susijungtų linksmas epigramos smaigalys su miglotu dainos liūdesiu. Tačiau norėčiau pakalbėti apie jos filosofinę, etinę ir religinę įtaką, kuri ne mažesnė už jos literatūrinę vertę, ir, prisipažinsiu, visai ne taikiais tonais. Daug galima pasakyti priešais „Rubajatų“ dvasią ir stebuklingą jų valdžią. Tačiau didžiausias blogis tame, kad savo, o dar labiau mūsų, nelaimei ši didinga knyga triuškinančiai smogė bendravimui ir džiaugimuisi. Kažkas pasakė apie Chajamą*): „Liūdnas ir laimingas senas persas“. Liūdnu jis buvo, o laimingu nebuvo jokia šio žodžio prasme. Jis priešiškas džiaugsmui labiau nei puritonai.

Išmintingas ir žavus persas guli po rožių krūmu su eilėraščių ritiniu ir taure vyno. Sunku patikėti, kad, žvelgiant į jį, kas nors prisimins tamsoką kambarį, kuriame gydytojas pamatuoja brendžio ligoniui. Dar sunkiau patikėti, kad šis vaizdas kels mintį apie prasigėrusį niekšą, lakantį džiną smuklėje. Tačiau vis tik visi šie trys suraišioti nelinksmais mazgais. Blogai ne tai, kad Chajamas apdainuoja vyną, - blogai tai, kad jis Omar Khayyam and Wine apdainuoja svaiginančias vyno savybes. Jis kviečia gerti iš širdgėlos. Jam apgirtimas užveria, o ne atveria pasaulį. Jie negeria poetiškai, t.y. linksmai ir nesusimąstydamas. Jis geria protingai, o tai nė kiek ne poetiškiau nei banko sandoris ir nė kiek maloniau nei laisvinamieji. Kiek iškilesnė – jausmu, o ne stiliumi – sena užstalės daina:

Ratu pasiųskim taurę,
Kad sidras lietųsi upe.

Ją dainavo laimingi žmonės, šlovindami iš tikro gerus dalykus – dvasingą pokalbį, brolybę ir trumpą vargetų laisvalaikį. Aišku, visi šie Chajamo aukštosios moralės užsipuolimai naivūs ir netikri, kaip visada. Vienas mokslininkas, pavyzdžiui, buvo toks kvailas, kad jį apkaltino ateizmu ir materializmu. Ir tas, ir kitas beveik neįsivaizduojami rytų žmogui – Rytuose pernelyg gerai išmano metafiziką. Iš tikro, krikščionis, skaitantis Chajamą, kad jis skiria ne mažai, o labai daug vietos Dievui. \as Chajamas dėsto tą baisųjį teizmą, kurio adeptai negali įsivaizduoti nieko, o tik Dievą, ir nežino nei žmogaus asmenybės, nei žmogaus valios.

Neklausia kamuolys leidimo mesti.
Po lauką blaškosi gainiojamas žaidėjo,
Tik Tam, kuris kadaise tave čia įmetė,
Žinoma viskas, kas blaškoma vėjo.

Krikščioniškas mąstytojas – Augustinas ar Dantė – nesutiks su šiomis eilutėmis, nes jos atmeta laisvą valią, garbę ir dvasios vertumą. Aukščiausioji krikščionybės mintis nepriims tokio skepsio ne todėl, kad jis pakerta tikėjimą Dievu, o todėl, kad jis pakerta tikėjimą žmogumi.

„Rubajatai“ garsiau už kitus apdainuoja nedžiugų malonumų vaikymąsi; tačiau jie ne vieni. Mūsų epochos žinomiausi žmonės kviečia mus tam pačiam sąmoningam retų malonumų kultui. Volteris Peiteris2) kalba, kad visi mes – nuteisti mirčiai ir mums belieka mėgautis minutės džiugesiu vardan pačios minutės. To paties mus mokė įtikinama ir nedžiugi Vaildo3) filosofija. To tikėjimo devizas - carpe diem4); tačiau jam priklauso ne laimingi, o labai nelaimingi žmonės. Didelis džiaugsmas nenurauna rožių pumpurų – jo žvilgsnis prikaustytas prie amžinosios rožės, kurią regėjo Dantė. Tikras džiaugsmas sklidinas nemirtingumo dvasios. Visos didžiosios komiškos knygos – „Tristramas“ ir „Pikvikas“ 5) , pavyzdžiui, erdvios ir nepavaldžios žūčiai; jas skaitydamas jaučiam, kad herojai – nemirtingi, o pasakojimui nėra pabaigos.

Aišku, didelis džiaugsmas neretai būna trumpas; tačiau tai nereiškia, kad jį apmąstome kaip trumpą, laikiną ir juo mėgaujamės „dėl duotos minutės“. Tasai, kurs tai padarys, pabandys apmąstyti džiaugsmą ir jį sunaikins. Džiaugsmas – paslaptis tarsi tikėjimas, jo negalimą apmąstyti, Įsivaizduokime, kad žmogus patiria tikrą džiaugsmą. Kalbu ne apie estetą, apžiūrinėjantį vertingą emalę, kalbu apie aistringą, vos ne kankinantį džiaugsmą – jausmą pirmąją įsimylėjimo akimirką arba pergalės mūšyje minutę. Įsimylėjęs džiūgauja visai ne „dėl tos akimirkos“. Jis džiūgauja dėl mylimosios, o blogiausiu atveju, dėl savęs pačio. Karys džiūgauja ne dėl minutės, o dėl šlovės. Jis gali kautis dėl kvailo, nereikalingo dalyko; įsimylėjęs gali liautis mylėjęs po penkių dienų. Tačiau tą minutę šlovė kariui – amžina; meilė įsimylėjėliui – nemirtinga. Tokios akimirkos persunktos amžinybe; jos džiugios todėl, kad neatrodo laikinos. Į jas pažvelkite iš Peiterio taško – ir jos iškart taps šaltomis, kaip pats Peiteris ir jo stilius. Žmogus negali mylėti tai, kas mirtinga, kad ir trumpą laiką.

Norėdami suprasti Peiterį, prisiminkime jo garsiąją frazę. Jis nori, kad liepsnotum liepsna tvirta tarsi rubinas.

Tačiau tame ir esmė, kad liepsna negali būti tvirta, jos negalima nei apiforminti, nei aprėdyti. Taip ir žmogiški jausmai nėra tvirti ir nepanašūs į akmenis; jie pavojingi tarsi liepsna, pavojinga juos liesti ir net tyrinėti. Kad jausmai taptų tvirti tarsi brangakmeniai, jie turi atvėsti kaip tie akmenys – kito kelio nėra. Ir stipriausias kirtis paprastiems žmogiškiems jausmams, labiausiai žudantis – estetų šūkis carpe diem. Visiems be išimčių malonumams ir džiaugsmams reikia visai kitokios dvasios – kuklumo dvasios, neužtikrintos vilties prieskonio, vaikiškos baimės. Aistra neįmanoma jei nėra tyrumo ir erdvės; kalbu ir apie nepadorias aistras. Net lemtis reikalauja nekaltumo.

Nekalbėsime, kaip paveikė Chajamas (arba Fitzdžeraldas) kito pasaulio reikalus. Dabar mums svarbu, kad šiam pasauliui jis atnešė nemažą žalą. Puritonai, kaip jau sakiau, gerokai linksmesni už jį. Naujieji estetai, Toro6) ir Tolstojaus pasekėjai kur kas labiau džiaugiasi gyvenimu – juk koks būtų nelengvas vyno ir prabangos atsisakymas, jiems lieka paprasti džiaugsmai, o svarbiausia – jie išlaiko galimybę džiaugtis. Tolo gali mėgautis saulėlydžiu ir be kavos puodelio. Tolstojaus nedžiugina vedybos – tačiau jis pakankamai sveikas dvasiškai, kad galėtų džiaugtis trąšiu dirvožemiu. Atsisakius primityviausių patogumų, galima mėgautis gamta. Krūmas žavus ir blaiviam. Tačiau nei gamta, nei vynas – niekas pasaulyje mūsų nenudžiugins, jei neteisingai suprasite džiaugsmą; o su Chajamu (ar Fitzdžeraldu) nutiko būtent taip. Jis nemato, kad džiaugsmas neįmanomas tam, kuris nemato amžiną linksmumą, glūdintį dalykų esmėje. Mūsų nenudžiugins ir padekatras7), jei netikime, kad žvaigždės šoka su mumis į taktą. Niekas negali būti iš tikro linksmas, išskyrus rimtuolius. Galų gale, žmogus gali džiaugtis tik dalykų esme. Jis gali džiaugtis tik tikėjimu.

Kadaise žmonės tikėjo, kad žvaigždės šoka pagal jų dūdelę; ir šoko taip, kaip niekas daugiau nešoko nuo tų laikų. „Rubajatų“ išminčius su tais senaisiais pagoniškais apžavais susijęs ne daugiau nei su krikščionybe. Bakchanalijų8) dvasios jame ne daugiau nei šventumo dvasios. Dionisas ir jo pasekėjai žinojo būties džiaugsmą, rimtesnį nei Vitmenas9). Dionisas vyną pavertė ne vaistu, o paslaptimi. Jėzus Kristus vyną irgi pavertė paslaptimi. Chajamui – vynas yra vaistas. Jis puotauja todėl, kad gyvenimas nėra džiugus; iš geria iš liūdesio. „Gerk vyną! - sako jis. – Nežinia, iš kur čia mus atvarė. Būk linksmas! Nežinia, į kur mus išvarys. / Kol dar tulžies taure lemtis nepavaišino, Šiandieną, tučtuojau, išgerkim, broli, vyno. Ko gero, jau rytoj šis skriejantis dangus Mums nieko nebeduos - nė vandenėlio gryno“10). Taip taria jis, tiesdamas taurę, Tačiau aukštajame altoriuje jau stovi Kitas, irgi su taure rankoje. „Gerk, – sako jis, - nes pasaulis, kaip šis vynas, jau raudonija Viešpaties meilės ir pykčio raudoniu. Gerk, nes angelas jau pakėlė trimitą; išgerk prieš kovą. Gerk, Aš žinau, kur ir kada tu eisi. Gerk šį vyną – mano Naujojo Įstatymo kraują, pralietą už jus“.

Iš G.K. Chesterton. Heretics, 1905      

Pastabos

*) Omaras Chajamas (Omar Khayy?m, 1048-1131) – persų poetas, matematikas, filosofas, astronomas. Išgarsėjęs savo ketureiliais „Rubajatais“ – didžiąją dalimi dėl puikaus E. Fitzdžeraldo vertimo į anglų kalbą. Algebroje suklasifikavo kubines (trečiojo laipsnio) lygtis ir pateikė jų sprendimą naudojant kūgio pjūvius. Irane žinomas kaip tikslesnio už europietišką kalendorių sudarytojas. Omar Khayyam. Wine and Rubaiyats

1) Omar Khayam. Rubayyat// Transl. By Fitzgerald E.L., 1859. Eduardas Fitzdžeraldas - anglų poetas ir vertėjas. Susidomėjęs Viduramžių persų poezija, 1856 m. išmoko persų kalbą. Jo pagrindinis darbas – nuolat papildomas „Rubijatų“ vertimas, pripažintas anglų poezijos šedevru. Chajamo*) skepticizmas ir hedonizmas buvo vertėjo užaštrinti kontrastui prieš Viktorijos eros respektibilumą.

2) Volteris Peiteris (Walter Pater, 1839-1894) – anglų rašytojas ir kritikas, artimas prerafaelitams. Anot jo, vienintelis žmogaus išėjimas iš vienišo subjektyvių vaizdinių pasaulio – grožio paieška, grynasis menas ir jo teikiamas malonumas. Nors kartais, veikiamas Oksfordo neokatalikiškumo, stengėsi derinti savo estetizmą su krikščioniška etika, tačiau liko meninės formos kulto propaguotoju, o gyvenimo pabaigoje išsiliejo pesimistiniais pasisakymais apie meno žūtį šiuolaikinėje šlykštumo aplinkoje.

3) Oskaras Vaildas (Oscar Fingal O‘Flahertie Wills Wilde, 1854-1900) – airių poetas, dramaturgas ir rašytojas, iškilus estetas. Savo šlovės valandą, dramatiškai ir sensacingai apkaltintas homoseksualumu, buvo įkalintas ir kalėjime parašė „De Profundis“, kuri yra griežtai priešinga jo ankstesnei hedonistinei filosofijai.
Taip pat skaitykite >>>>>

4) Carpe diem - gaudyk akimirką (lot.).

5) Kalbama anglų klasikinio jumoro kūrinius – sentimentalisto Lorenso Sterno (1713-1768) romaną „Džentelmeno Tristramo Šendi gyvenimas ir nuomonės“ ir Čarlzo Dikenso romaną „Pikviko klubo užrašai“.

6) Henri Deividas Toro (Henry David Thoreau, 1815-1862) – amerikiečių mąstytojas, rašytojas ir visuomenininkas, priklausė transcendentalistų būreliui, kritikavusio civilizaciją ir propagavusio dvasinę laisvę, savęs tobulinimą, panteistinį susiliejimą su gamta. Svarbiausias jo kūrinys „Voldenas arba gyvenimas miške“ (1854, - skaitykite ištrauką >>>>> ), kuriame aprašomas savotiškas autoriaus atsiskyrimas nuo civilizuoto pasaulio 1845-47 m. ir apsigyvenimas miške prie Voldeno ežero minimaliomis priemonėmis apdirbant plotelį žemės.
Plačiau apie H. Toro - Gyvenimas be principų...

7) Padekatras - (pas de quatre, pranc., - keturių šokis) - pramoginis poromis šokamas šokis; baleto dalis, šokama 4 šokėjų.

8) Bakchanalijos (taip pat žr. >>>>>) – senovės romėnų šventė, skirta vyno ir linksmybės dievui Bakchui, kurioje iš pradžių galėdavo dalyvauti tik moterys ir joms buvo leidžiami tokie dalykai, kurie kasdieniame gyvenime būtų susilaukę pasmerkimo. Vėliau šventėse leista dalyvauti ir vyrams, ir nuo tada jos pamažu virto didžiulėmis masinėmis orgijomis. 186 m. pr. m. e. Romos senato sprendimu jos buvo oficialiai uždraustos. Skaitykite >>>>>.

9) Voltas Vitmenas (Walt Whitemen, 1819-1892) - amerikiečių poetas, eseistas, žurnalistas ir humanistas, kurio darbuose atsispindėjo transcendentalizmo ir realizmo idėjos. Laikomas laisvosios poezijos pradininku. Skelbė, kad jam nėra nieko svetima šiame pasaulyje ir jam vienodai artimi visi žmonės. Nepripažino vertybių hierarchijos, nes tikras gyvenimas – niekada nenutrūkstantis ciklas, amžinas judėjimas laike, begalinės būties transformacijos ir metamorfozės. Jo „Didžiojo kelio daina“ nuosekliausiai įkūnija džiaugsmo, brolybės, visiško susiliejimo su pasauliu filosofiją.

10) Lino Brogos vertimas, žr. Omaras Chajamas. Rubajatai, Vilnius: Meralas, 1998. Skaitykite >>>>>


Gilbert Keith Chesterton

Gilbertas Kitas Čestertonas

Gilbertas Kitas Čestertonas (Gilbert Keith Chesterton, 1874-1936) – anglų krikščioniškos pakraipos mąstytojas, žurnalistas, dramaturgas ir rašytojas. Dėl alegorinio stiliaus vadintas „paradokso princu“ (pvz., „Vagys gerbia nuosavybę. Jie siekia, kad ji taptų jų“).

Gimė 1874 m. gegužės 29 d. Londone, pradinį išsimokslinimą gavo Šv. Pauliaus mokykloje. Vėliau mokėsi vaizduojamojo meno prestižinėje Sleido mokykloje. 1890 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį, o kai 1900 m. jam pasiūlė parašyti kelis kritinius straipsnius, jaunasis menininkas pajuto trauką publicistikai.

1901 m. vedė Francis Blogg, kuriai dedikavo teologinį traktatą “Tomas Akvinietis” (1933). Pora gyvena Londone ir Čestertonas pasineria į publicistiką – jis yra parašęs per 4000 puikių esė. Kartu rašo apybraižas apie Dikensą ir V. Skotą.

1922 m., po ilgokų abejonių, atsisakė anglikonų tikėjimo ir tapo kataliku – tai aprašė savo „Autobiografijoje“ (1936). Pažinojo daugelį iškilių žmonių (B. Šou, H. Beloką, H. Velsą, E. Bentli), - tačiau draugystė netrukdė jam aštriai polemikai (pvz., aršiai kritikavo Šou „antžmogį“, sakydamas, kad jame nėra „žmogiškumo“).

Savo esė ir kituose kūriniuose svajojo apie katalikiškąjį renesansą, už ką neretai gaudavo pylos (atsei, grįžtama prie Viduramžių). Lankėsi Šventojoje Žemėje, Lenkijoje (kurią laikė katalikiškos šalies pavyzdžiu) ir kartu pabuvojo Lvove.

Buvo kaltintas antisemitizmu, tačiau „Naujojoje Jeruzalėje“ aiškiai pasisakė, kad Europoje yra „žydų problema“ ta prasme, kad žydų kultūra (bet ne etnosas) atskyrė savo nuo kitų. Kaip išeitį jis matė žydų valstybės įkūrimą, todėl sionistai jį pakvietė į Palestiną jame matydami sąjungininką.

4-me dešimtm. jam buvo suteiktas laikas radijuje ir jis tapo mėgstamas visoje Anglijoje. Ypač didelio populiarumo jo knygos susilaukė JAV, todėl rašytojas nuvyko ten, skaitė paskaitas. Mirė 1936 m. birželio 14 d. Užuojautą artimiesiems atsiuntė pats popiežius.

Džalal ad-Din Rumi
Omaras Chajamas. Rubajatai
Christian Libens. Sekso poetika
Armėnų literatūros atšvaistai
Rašyk, kad šviestų pro eilutes...
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Lietuvių literatūros tendencijos
Rudaki: Nepasiekiamojo paprastumas
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Sufi ir Sabatėjo Sevi paralelės
Nyčė ir Dionisas: Tragedijos gimimas
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Laszlo Krasznahorkai. Tamsiame miške
Septynios maldos (Ertos dienoraštis)
R. Musil. Ar arklys moka juoktis?
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Susijungia begalybėje per Dzen?
Arthur Rimbaud. Blogas kraujas
G. Beresnevičius. Autsaideriai
R.W. Emersonas. Poetas
Eurazijos pagrindai
Prerafaelitai
Vartiklio naujienos
Skaitiniai