Prerafaelitai
Prerafaelitai (angl. Pre-Raphaelites) 19 a. antros pusės anglų dailininkų, poetų ir kritikų
grupė, kuri priešinosi Viktorijos epochos sąlygotumams, akademinėms tradicijoms ir aklam klasikos
mėgdžiojimui. 1848 m. ją įkūrė W.H. Huntas, J.E. Millais*)> ir D.G. Rossetti. Netrukus prisijungė W.M.
Rossetti, J. Collinsonas, F.G. Stephensas ir Th. Woolneris tai sudarydami 7 narių broliją. Pavadinimas
prerafaelitai turėjo nurodyti dvasinį artumą su Florencijos ankstyvojo Atgimimo dailininkais, t,y. iki
Rafaelio: P. Perugino, Fra Angelico, Dž. Belini. Anot jų, klasikinės Rafaelio pozos ir elegantiškos
kompozicijos turėjo žalojantį poveikį akademiniam menui. Todėl jie atmetė mechanistinį stilių, pirmąkart
panaudotą manieristų, iškilusių po Rafaelio ir Mikelandželo. Prerafaelitai laikomi pirmuoju avangardiniu
judėjimu, nors jie patys neprisiėmė tokios priklausomybės, nes tebesilaikė istorinio tapymo ir mimezės, t.y.
gamtos mėgdžiojimo, koncepcijų. Tačiau jie neabejotinai pasireiškė kaip reformistinis judėjimas. Savo idėjas
jie dėstė savo periodiniame The Germ (Daigas arba Ūglis, 1850 m. sausio-balandžio mėn.).
1848 m. Karališkos menų akademijos parodoje susipažįsta studentai W. Huntas ir D. Rossetti, jau matęs
Hunto darbus ir jais žavėjęsis. Hantas padeda Rossetti užbaigti paveikslą Nekaltos mergelės Marijos
jaunystė (joje pirmąkart atsiranda trys sutartinės raidės P.R.B.) ir supažindina su Džonu Mile (John Millais),
vunderkindu, įstojusiu į Akademiją 11 m. amžiaus. Draugai pamato, kad jų požiūris į to meto dailę sutampa, nes laiko, kad
ji pateko į aklavietę ir merdi, o ja atgaivinti tegalima grįžtant prie ankstyvosios italų dailės.
Britų dailės vystymasis labiausiai priklausė nuo Karališkosios menų akademijos, kuri atsargiai priimdavo
visas naujoves. Prerafaelitai pareiškė, kad nenori vaizduoti žmones tik gražiai, o įvykius tolimus nuo
tikrovės. Reikia piešti iš natūros. Modeliais jie rinkosi draugus arba giminaičius (Marijos jaunystėje
pavaizduotos Rossetti sesuo ir motina). Be to, prerafaelitams modelis ir dailininkas buvo lygiateisiais
partneriais (Rosseti Ledi Kitit paveikslui pozavo prostitutė). Taigi, ankstyvuoju laikotarpiu buvo derinimas
susižavėjimas medievializmu bei realizmas. Vėliau, judėjimui skilus, abi kryptys vystėsi atskirai: Huntas ir
Milė liko realizmo pusėje, o Rossetti su pasekėjais vystė medievializmą. Tačiau skilimas nebuvo absoliutus
ir visada jų idealizmas buvo priešpastatomas materialistiniam realizmui, siejamam su Courbetu ir impresionizmu.
Akademijos prezidentą serą Joshua Reynolds jie praminė seru Sloshua (nuo angl. slosh tapšnoti
per purvą, hm, va Lietuvoje, buvo tapšnotojas ne per purvą, tačiau jis su menu niekuo nesusijęs). Mat tuo
metu dailininkai dažnokai panaudodavo bitumą, o jis vaizdą darė blausiu ir tamsoku. Tuo tarpu prerafaelitai
norėjo grįžti prieš smulkių detalių ir gilių Quattrocento epochos spalvų. Jie įnešė pakeitimų į tapymo
techniką: gruntuotoje drobėje sumąstydavo kompoziciją, užtepdavo baltais dažais, o tada sugeriamuoju popieriumi
pašalindavo dažus ir ant baltų dažų tapydavo pusiau skaidriais dažais. Tai leido pasiekti ryškius, šviesius tonus, kurie buvo labai patvarūs.
Pradžioje prerafaelitus sutiko šiltai, tačiau netrukus užgriuvo arši kritika ir pasišaipymai. 1850 m.
išstatytas itin natūralistinis Milės Kristus tėvų namuose sukėlė tokią nepasitenkinimo bangą, kad karalienė
Viktorija paliepė jai pristatyti paveikslą asmeninei apžiūrai. Tarp užsipuolusių buvo ir Č. Dikensas,
kuriam Marija buvo bjauri (iš tikro, jai pozavo Millais brolienė Mary Hodgkinson). Anot Dikenso, šventoji šeima
atrodė tarsi alkoholikai ir lūšnynų gyventojai, pavaizduoti iškreiptomis ir absurdiškomis viduramžiškomis pozomis.
Tų metų parodoje Rosseti, Huntas ir Millais taip ir nesugebėjo parduoti jokio paveikslo. Kritikas F.
Stounas juos apibūdino: Tai archeologija, neturinti jokios naudos ir virtusi doktrinizmu. ... Šios mokyklos
atstovai ... vergiškai imituoja meninį nemoksliškumą. Padėtį kiek sušvelnino kritikas J. Ruskinas,
Times paskelbęs kelis straipsnius, kuriuose spėjo, kad jų darbai gali tapti pagrindu meno mokyklai, didingesnei,
nei pasaulis žinojo per 300 metų. Taip pat jis nupirko Rossetti paveikslų taip paremdamas jį finansiškai
bei globojo Millais (kuris Dž. Raskiną pavaizdavo savo 1853-54 m. paveiksle).
Raskinas aiškiai perteikė prerafaelitų meninius tikslus:
Nesunku įvaldyti teptuką ir tapyti žoles ir augalus priimtinai akiai; tą gali pasiekti bet kuris po kelių metų
įdirbio. Tačiau tarp žolių ir augalų nutapyti suvokimo ir derinių paslaptis, kuriomis gamta kalba mums,
perteikti subtilų dirvos išlinkimą ir banguotą šešėlį, rasti visame, kas atrodo nepaprastai smulkiu, amžinojo
dieviškojo naujai sukurtojo grožio ir didybės apraišką, parodyti tai nemąstantiems ir neregintiems tokia menininko paskirtis.
Prerafaelitai menui pateikė ir naują moters grožio tipą - pasmerktos, ramios, paslaptingos kurį vėliau
išvystys modernizmas. Jų moteris Viduramžių idealaus grožio ir moteriškumo vaizdinys, juo žavisi ir
dievina. Vėliau pas J. Waterhouse išraišką įgavo mistinė, pražūtinga le femme fatale figūra, -
būdingiausia yra Ledi iš Šaloto (1888, The Lady of Shalot, Tate muziejus), nutapyta remiantis A.
Tenisono poemos motyvu. (tragiškos meilės motyvas buvo patrauklus prerafaelitams ir jų pasekėjams 19
a. pab.- 20 a. pr. Šaloto ledi tema nutapyta per 50 paveikslų). Prerafaelitus ypač traukė tokios temos, kaip
dvasinis tyrumas, nepasiekiama mergina, iš meilės žūstanti moteris, paženklinta panieka ir prakeiksmu, o taip mirusi neapsakomo grožio moteris.
Buvo peržiūrėta Viktorijos epochos moteriškumo koncepcija. Moteris parodoma kaip turinti seksualinį
potraukį ir aistrą, kartais nuvedančią į ankstyvą mirtį. D. Rossetti pasinaudoja graikų ir romėnų mitologijos
Prozerpinos motyvu: Plutono į požemius pagrobta jauna moteris svajoja grįžti į žemės paviršių. Ji suvalgo
vos kelias granato sėklytes, tačiau ir nežymaus maisto kiekio pakanka amžiams likti požemiuose. Rossotti
Prozerpina ne vien tik tiesiog susimąsčiusi graži moteris. Ji nepaprastai moteriška ir jausminga, o granatas
jos rankoje aistros ir gundymo, kuriam ji pasidavė, simbolis. Viena prerafaelitų temų sugundyta moteris,
mylinčiajam atsidavusi visa širdimi, tragiškos meilės auka. Daugelyje paveikslų tiesiogiai ar netiesiogiai yra
vyras, atsakingas už moters nuopuolį (pvz., Hunto Prabudusi gėda).
Raskinui pripažinus prarafaelitus, kai juos priėmė ir pamėgo, įleido į meną, jie tapo madingi ir 1855 m.
Paryžiaus parodoje mėgaujasi sėkme. Jų stiliumi susidomi daugiau dailininkų. Tačiau brolija išyra, mat be
jaunatviškos romantinės dvasios ir susižavėjimo ankstyvuoju italų Atgimimu, jos narius mažai kas vienijo. Iš
pirmųjų narių tik Huntas liko ištikimas pirminei doktrinai. Kai Milė 1853 m. tapo Akademijos nariu, Rossetti
paskelbia: Nuo dabar apvalusis stalus paleistas. Bandymai atgaivinti broliją 1958-61 m. (kaip Hogarto klubą) buvo nesėkmingi.
Vėlesnis vystymasis ir įtakos
1856 m. Rosseti darbai sužavi W. Morris, per kurio firmą Morris, Marshal, Faulkner & Co, prerafaelitų
idėjos paveikia nemažai interjero dizainerių ir architektų. Pagrindine idėja tampa estetizmas, formų stilizacija,
erotizmas, grožio kultas. Bet Rosseti sveikata prastėja ir lyderiavimą pamažu perima E. Burne-Jones. Jis
labai išpopuliarėja ir daro įtaką kitiems dailininkams, o taip pat iliustratoriams. Galiausiai tai išsilieja W.
Morriso vadovaujamu Menų ir Amatų judėjimu, kurio pagrindine idėja buvo sugrįžimas prie rankų darbo. O
taip pat lygių teisių mene pripažinimas knygų leidybai, graviūrai. Prie jo priartėjo ir Huntas per Della Robia Pottery kompaniją.
Po 1850-ųjų Huntas ir Milė atsisakė tiesioginio Viduramžių meno mėgdžiojimo. Abu akcentavo
realistinius ir mokslinius judėjimo aspektus, nors Huntas tebepabrėždavo dvasinę meno reikšmę, siekdamas
suderinti religijos ir mokslo aspektus kruopščiai išnagrinėdamas vietoves Egipte ir Palestinoje, kurias
vaizduodavo savo paveikslu Biblijos temomis. Po 1860-ųjų Millais paliko prerafaelizmą perimdamas platesnį
ir laisvesnį stilių (J. Reynoldso įtakoje), - už principų išdavimą jį pasmerkė W. Morris ir kt.
Raskino ir prerafaelitų keliams išsiskyrus, naujas estetines idėjas ėmėsi formuoti W.H. Pateris, laikęs,
kad mene svarbiausia individualus suvokimas, todėl menas turi skatinti kiekvieną išgyvenimo momentą.
Pateris nemažai prisidėjo prie estetizmo koncepcijos, paplitusios anglų menininkų ir poetų rate
(R. Whistler, A. Swinburne,
Rossetti,
O. Wilde). Prerafaelitai irgi žavėjosi
Dž. Kitso poezija ir visiškai
palaikė jo formulę: grožis yra vienintelė tiesa.
1890 m. W. Morrisas įkūrė leidyklą Kelmscott Press, kurioje, remdamasis Viduramžių perrašinėtojais,
bandė rasti vieningą puslapių apiforminimo, titulinio puslapio ir įrišimo stilių. Geriausiu leidiniu tapo
Dž. Čocerio raštai
(The Works of Geoffrey Chauser), kurių paraštės papuoštos vijokliniais augalais, tekstą
pagyvina miniatiūros ir ornamentuotos pirmosios raidės. Išleistos 66 knygos, o daugelį iliustracijų sukūrė E. Burne-Jones.
Nemažai prerafaelitų rašė eiles, tačiau ypatingai vertingas poezijoje vėlyvasis judėjimo etapas, kai
ženklią vietą paliko D.G. Rosseti, jo sesuo Kristina, Dž. Mereditas, W. Morris,
A. Swinburne (išgarsėjęs drąsiais poetiniais eksperimentais) ir kt.
Rosseti buvo sužavėtas italų Atgimimo poezija, ypač Dantės. Jo
didžiausiu pasiekimu laikytinas sonetų ciklas Gyvenimo namas (The House of Life). Prarafaelitų
įtakoje vystėsi ir britų 1880-ųjų dekadentizmas (tarp kurių paminėtinas ir
O. Wilde). Viduramžiškas
romantizmas atsispindi ankstyvojoje W. Yeats (1865-1939) kūryboje.
Nepaisant orientacijos į praeitį, prerafaelitai prisidėjo prie moderno stiliaus susikūrimo, o be to, juos laiko
simbolizmo pradininkais. Kai kurie tyrinėtojai netgi pažymi jų įtaką britų hipių judėjimui. Prerafaelitai padarė
stiprią įtaką jaunajam J.R.R. Tolkienui, kuris vėliau romanuose Hobitas ir
Žiedų valdovas panaudojo prerafaelitų pavaizduotas mitologines scenas. 20 a. menas nutolo nuo fotografinio realizmo ir
susidomėjimas prerafaelitų judėjimu atgimė tik 8-me dešimtm.
A. Lloyd Webberis yra aktyvus prerafaelitų darbų kolekcionierius, turintis kelis šimtus jų kūrinių.
Pagrindinės prerafaelitų darbų kolekcijos yra Tate galerijoje, Viktorijos ir Alberto muziejuje, Mančesterio
meno galerijoje, Birmingemo muziejuje ir meno galerijoje ir kt. Už Britanijos ribų didžiausia jų darbų kolekcija yra Delaware meno muziejuje.
Judėjimo istoriją dukart perteikė BBC - Meilės mokykla (1975) ir Desperatiškieji romantikai (2009)
pasinaudodama F. Moyles knyga Desperatiškieji romantikai: privatūs prerafaelitų gyvenimai. K. Russello
filme Dantės pragaras (1967) pagrindinis dėmesys skirtas Rosseti gyvenimui.
Džonas Milė (John Everett Millais,1829-1896 ) anglų tapytojas ir iliustratorius,
vienas prerafaelitų brolijos įkūrėjų. 1840 m. buvo priimtas į Karališkosios akademijos
mokyklą, tapdamas jauniausiu studentu mokyklos istorijoje. Ten susipažino su V.H. Hantu, su kuriuo
ir D.G. Rosečiu įsteigė Kriptografų draugiją, o 1848 m. su kitais ? ir Prerafaelitų broliją.
Pirmuoju prerafaelitišku jo kūriniu buvo Izabelė (1849), o sėkmės sulaukė Balandžio sugrįžimas į
arką (1851). 1855 m. vedęs apsistojo Škotijoje, kur kūrė iliustracijas literatūros kūriniams tuo
pačiu nutoldamas nuo prerafaelitų. 1861 m grįžęs į Londoną buvo pripažintas, ypač už paveikslus
su vaikais (Burbulai, 1886) ir gražiomis moterimis (Stela, 1868). Po 1870 m. Dž. E. Milė pradėjo
populiarėti kaip portretistas, dažniausiai vaizdavęs žymius asmenis. Žinomiausiu jo portretu yra
Ofelija (1851-52), kuriame vaizduojama Rosečio mylimoji Elizabetė. Kitu garsiu paveikslu yra
Sunokusi vyšnia (1879), vaizduojantis 4-metę mergaitę Penelopės Butbi kostiumu.
Literatūra:
- P.H. Bate. The English Pre-Raphaelite painters: their associates and successors, 1972
- L. des Cars. The pre-Raphaelites: romance and realism, 2000
- A. Staley, C. Newall. Pre-Raphaelite vision: truth to nature, 2004
- J. Townsend, J. Ridge, S. Hackney. Pre-Raphaelite painting techniques: 1848-56, 2004
Papildomai skaitykite:
Naujoji banga
Dailė fiziko akimis
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Ar ilgai gyvuos koverių kultūra?
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Savamokslis dailininkas Henri Ruso
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
G. Čestertonas. Omaras Chajamas ir šventasis vynas
Gyvenimas "laikmečio dvasioje" ir foto-moto-savišvieta
Visas pasaulis pakluso grafiko kaltukui
Williamo Burroughs'o Cut-Up technika
Chaosmo estetika: James Joyce Viduramžiai
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Filmas iš jūros bangos sūkurio
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Caritas Romana pateikimas mene
Seksualumas kabalos požiūriu
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Mineapolis-Hanojus-Vilnius
A.Warhol - nuobodulio karalius
Poetinė geometrija
Vartiklis
Meno skiltis