Moters krūtis kaip artimo meilė:
'Caritas Romana' pateikimas mene

Kai kuriuose meno kūriniuose pateikta scena, kai moteris duoda krūtį ne vaikui, o vyrui. Kokia buvo erotinė ir neerotinė šio akto samprata? Pastaba: Žr. puslapį kaip "Carita Romana" motyvas panaudotas N.Poussin paveiksle "mano rinkimas" nuostabai sukelti: "Žiūrovo nuostaba - pagrindas kūrinio suvokimui"

Moters krūtis turi daug prasmių lygių. Daugybėje meno kūrinių ji vaizduota neuždengta ir krentanti į akis. Simboliškai krūtis dažnai siejama su vaisingumu ir maitinimu - tiek fizine, tiek dvasine prasmėmis, o plačiau - su pačia gyvybe. Efeso  Artemidė, daugiakrūtė, yra puikus moteriškumo simbolis, Motinos Žemės ar pačios gamtos išraiška. Vaizdinys populiarus senovės išraiškos priemonėse, pvz., kai Hera maitina Heraklį - taip ne tik gelbėdama jo gyvybę, bet ir suteikdama nemirtingumą (kitoje versijoje tai įvyksta Heraklį už žemiškąją veiklą priėmus į Olimpą - kaip vyrą vertą Hebe, Hera dukters, rankos). Senovės Egipte daug pavaizdavimų, kaip Izidė maitina savo sūnų. Romos įkūrimo mite vilkė išmaitina Romulą ir Remusą.

Daugelyje kontekstų vaiko maitinimas krūtimi sutinkamas krikščioniškame mene. Įsidėmėtiniausi, vaikelio Kristaus maitinimas Nekaltos mergelės Marijos krūtimi (Virgo Lactans). Ši tema buvo ypač populiari 14 a. Tuscan'o paveiksluose ir skulptūroje. Šie vaizdiniai perteikia Marijos, kaip Mesijo motinos vaidmenį, o platesne prasme kaip žmonijos tarpininkės (Maria Mediatrix). Katalikybėje Marija suvokiama kaip krikščionių sielų užtarėja. Ji dažnai pavaizduojama rodanti krūtį ir tarsi sakanti "iš jos žindo Dievo sūnus". Ji tarsi visos žmonijos maitintoja (Mater Omnium, Nutrix Omnium).

Šiais atvejais nėra jokio erotinio motyvo nepaisant nuogos krūties. Pirma, didžioji moters kūno dalis dengiama drabužių; antra, krūtis neatrodo esąs natūraliu kūno organu, o tarsi kokiu priedu, dažnai būdama netgi kriauklės formos.

Kitas "moralus" krūties vaizdavimo pavyzdys krikščioniškame mene yra simbolinė "artimo meilės" (Caritas) išraiška. Tai viena iš trijų pagrindinių krikščionio dorybių šalia Tikėjimo ir Vilties. 14 a. pirmoje pusėje Italijos mene pradedama vaizduoti moteris, žindanti du (ar net daugiau) vaikų.


Tuo tarpu moteris, žindanti suaugusį vyrą, neišvengiamai turi seksualines asociacijas ir žiūrovui sukelia sudėtingas nevienareikšmes mintis. Šv.Bernard iš Clairvaux (1090- 1053) vizijose jis kreipiasi į Mariją prašydamas įrodyti ją esant Dievo motina. Kaip atsaką ji paleidžia pieno čiurkšlę iš krūties. Taip ji atsidėkoja ir už daugelį jo rašinių skirtų jai. Murillo paveiksluose (apie 1650 m.) vaizduojamas klūpantis šv.Bernardas, kuriam į išžiotą burną nukreipta pieno čiurkšlė. Marija jo nemaitina įprastu būdu, nes toks vaizdinys gali žiūrovą atitraukti nuo vizijos religinės prasmės.


Pasaulietiniame mene moteris, maitinanti suaugusį vyrą, sutinkama jau nuo 3 a. Valerijus Maksimas pateikia jaunos moters, maitinusios seną tėvą, istoriją (dažnai vadinama "Caritas Romana" pavadinimu). Valerijus aprašo stiprų temos pavaizdavimo poveikį: "Žmonės sustoja su nuostaba ir negali atitraukti akių... Tose nebyliose figūrose jie jaučia kaip žiūrį į realius ir gyvus kūnus".

Romėnų laikmečiu tema vaizduota daugybėje freskų ir terakotos tapyboje. Jų rasta ir Pompėjoje, tik, gaila, jų kokybė labai prasta. Jose vaizduojama tamsi uždara erdvė, greičiausia taip išreiškiant kalėjimą (ypač atsižvelgiant į grotuotą langą dešinėje), Pro langą prasiskverbusi švies apšviečia tik dvi figūras. Kimonas klūpi prieš Pero, šiltai žvelgiančią į tėvą. Jis žinda jos apnuogintą krūtį, nukreiptą ją jam į burną. Moralinį siužeto aspektą sustiprina užrašas, paaiškinantis tai kaip "dorybės pavyzdį" (exemplum virtutis).

Bartolomé Murillo. The Vision of St. Bernard. Maria
Bartolomé Murillo. Šv.Bernardo vizija,
1650-55 m., Museo del Prado, Madridas

Antikoje populiari tema Viduramžiais sutinkama ypač retai. Renesanso laikais, o ypač suklestėjus barokui, menininkai atnaujina susidomėjimą pagoniškais pasakojimais. Po 18 a. darbų, skirtų šiai temai, kiekis drastiškai sumažėja. Didžioji dauguma "Caritas Romana" kūrinių vaizduoja Pero apnuoginta krūtimi, kuria maitina savo įkalintą tėvą. Menininkai juose pabrėždavo moralinę siužeto prasmę, bet tuo pačiu juose buvo ir erotinis užtaisas.

Vienas negausių viduramžių išraiškų randama 13 a. Solinus rankraštyje. Pero vaizduojama nesanti kalėjime, o Kimonas, kuris nėra labai senas, išsikiša pro grotas, kad galėtų pasiekti jos krūtį. Pero puošniai apsirengusi, jos žvilgsnis rūstus ir, iš tikro, vaizdas neturi erotinio užtaiso.

Baroko ir renesanso siužeto populiarumą galėjo nulemti tai, kas 1470-71 m. Valerijaus Maksimo raštai buvo atspausdinti. XVI a. tema plėtota apie 30 kūrinių, tarp kurių ir tokių garsių menininkų kaip Gulio Romano ir Perino del Vaga. Paskutiniojo paveikslas su Pero, maitinančia Kimoną per grotas ir esantis Genujos Palazzo Doria, laikomas įkvėpęs Caravaggio 1607 m. "7 maloningus aktus".

Naples esančios Pio Monte della Misericordia altoriuje Caravaggio pavaizdavo 7 gerus darbus, kurie katalikui leidžia pasiekti išsilaisvinimą: pamaitinti alkstantį, pagirdyti trokštantį, priimti keliaujantį, aprengti nuogą, aplankyti sergantį ir kalintį (žr. Mt 25:35-36) bei palaidoti mirusįjį. Dešinėje pusėje moteris maitina vyrą, prakišusį galvą pro grotas. Šis aktas iliustruoja du gerus darbus - aplankyti kalinį ir pamaitinti alkstantį. Vienok, Caravaggio nebuvo užsipultas, kad panaudojo pagonišką sakmę. Net daugiau, 1613 m. dokumentai pažymi, kad Bažnyčios tėvai aukštai vertino tą kūrinį ir nusprendė, kad jis neparduotinas nepriklausomai nuo pasiūlytos sumos. Kiti 1621 m. dokumentai nurodo, kad neleista niekam jo kopijuoti.

Daug erotiškesni gausūs 16 a. vidurio "Caritas Romana" pavaizdavimai, pvz., vokiečių Barthel ir Sebald Beham graviūrose - Kimonas yra surakintas, viršutinė Pero kūno dalis atidengta ir jos koja įsprausta tarp Kimono kojų. Paplitusios šios graviūros skatino temos populiarumą ir tuo laikotarpiu sukurta apie 200 jai skirtų kūrinių.

Net Rubensas nutapė kelis jos variantus. Pirmajame 1610 m. paveiksle akivaizdi Beham įtaka. Jame jaučiamas erotinis potraukis. Kimonas yra beveik Pero amžiaus raumeningas vyras. Vėlesnėje graviūroje, skirtoje Bruges vyskupui Carel can den Bosch, pabandyta sumažinti erotinius aspektus įdedant užrašą, paaiškinantį moralinę siužeto pusę: "Matote, kokia yra tikroji meilė. Pasišventęs vaikas duoda pieno tėvui, kenčiančiam badą ir sunkias grandines - ir, sakoma, toji meilė išsaugojo gyvybę Kimonui. Taip dukra tapo tėvu savo pačios tėvui".

Kitame 1635 m. Rubenso kūrinyje Pero ir Kimonas perteikti geidulingoje pozoje. Pero yra "sultinga" ir pora jos patrauklių krūtų "išsiveržia" iš suknelės, taip aiškiai padidindamos Kimono apetitą, Sceną sustiprina du sargybiniai, vogčiomis žvelgiantys pro kalėjimo grotuotą langą. Pero, žinodama esanti stebima, meta jį juos kaltinantį žvilgsnį.


Apnuoginta moters krūtis religiniuose kūriniuose iššaukia du žiūrovo įtampos tipus. Pirma, tarp gamtiškosios ir kultūrinės reikšmių. Nekalta mergelė taip išaukštinama prilyginant ją kitoms moterims, kai oficiali krikščionybė pabrėžia jos išskirtinumą. Antra, tarp erotinio motyvo ir religinės prasmės. Bet menininkai ir jų globėjai priimdavo siužetą kaip moralinę pamoką, - ir realistinis scenos pavaizdavimas sukurdavo tai, ką Valerijus Maksimas aprašo kaip "...realius ir gyvus kūnus, perteikiančius senai įvykusius įvykius tarsi jie būtų ką tik nutikę".

Rubens. Cimon and Pero
P.P.Rubensas. Kimonas ir Pero

Biografinės pastabos

Šv.Bernard iš Clairvaux (1090-1153 m.)
gimė Burgundijos kilmingoje šeimoje. Mokėsi pasaulietinėje Chatillon-sur-Seine mokykloje. 23 m. amžiaus įstojo į netoli Dijon esančią cistersų vienuolių Citeaux abatiją. Neužilgo buvo paprašytas įkurti Clairvaux vienuolyną ir tapo jo abatu. Jo sėkminga veikla paskatino popiežių Inicentas II paprašyti tarpininkauti jo 1133 ir 1137 m. nesutarimuose su anti-popiežiumi Anakletu. Sėkmingai susitvarkius įtraukiamas į viešą veiklą. Parengė Templierių ordino statutą. Likusius 15 m. praleido smerkdamas eretikus ir atlikdamas religinę reformą iki 1147 m., kai popiežius Eugenijus III paprašė jo surengti Antrąjį kryžiaus žygį. Jis matė jo nesėkmę ir netrukus po to mirė 1153 m. Clairvaux. Parašė daug religinių veikalų, tarp kurių labiausiai gerbiamas "Apie mylintį dievą".
Daugiau apie jį puslapyje: Šv.Bernard iš Clairvaux

Perugino. Maria vision by St.Bernard
Perugino.
Šv.Bernardas regi Mariją

Murillo Bartolome Esteban (1618-1682 m.),
gimęs Sevilijoje, buvo ispanų dailininkas, laikomas geriausiu optimistinės krikščionybės pusės perteikėju ir pasižymėjo savo paveiksluose šiltu humanizmu. Taip pat jis tapė ir pataikaujančius portretus bei kasdienio gyvenimo scenas, realistinius ir užuojautą sukeliančius vaikų vaizdus. Iki 1645 m. jo tapybą veikė pietų Ispanijos menininkų realizmas ir tamsios spalvos. 1645 m. pranciškonų ordinas Sevilijoje jam patikėjo pirmą rimtą užsakymą. Tais pačiais metais jis Madride aplankė dailininką Diego Velazquez ir ten buvo įkvėptas Flemish ir Venecijos meistrų. Vėlesniuoju laikotarpiu daugiau dėmesio kreipė šviesos, spalvos ir atmosferos klausimams. Buvo populiariausias XVII a. ispanų dailininkas.

Bartolomé Murillo

Caius Julius Solinus, lotynų gramatikas ir istorikas, gyveno 3 a. pirmoje pusėje. Jis sudarė veikalą "Collectanea Rerum Memorabilium", kuriame pateikė senovės istoriją ir pastabas gamtos mokslų, religijos ir socialiniais klausimais. Jame rėmėsi Plinijumi, Mela ir kitais. 6 a. veikalas buvo peržiūrėtas ir žinomas "Polyhistor" pavadinimu.

Juozapas SAUNDERSAS, lietuvių kilmės grafikas ir dėstytojas, gimęs Londone 1773 m., miręs Kremenece 1845-ais. Nuo 1794 m. dirbo St.Peterburge kaip carinės Rusijos dailininkas ir turėjo "Istorinių paveikslų grafiko" laipsnį. Nuo 1800 m. tituluojamas akademiku už grafikos darbus "Olandų rytmetis" (pagal F. Mieris) ir "Caritas romana" (pagal G. Reni) ir kitus.

Literatūra:

  1. V.Tran Tam Tinh. Isis Lactans, 1973
  2. M. R. Miles. The Virgin's One Bare Breast: Nudity, Gender, and Religious Meaning in
  3. Tuscan Early Renaissance Culture" in The Expanding Discourse: Feminism and Art
  4. History, ed. N. Broude and M. D. Garrard, 1992
  5. V. Lazareff. Studies in the Iconology of the Virgin // Art Bulletin, XX, 1938, pp. 35-36;
  6. A. Cutler. The Cult of the Galaktotrophousa in Byzantium and Italy //Jahrbuch der osterreichischen Byzantinistik, XXXVII, 1987, pp. 335-350.
  7. R. Freyhan. The Evolution of the Caritas Figure in the Thirteenth and Fourteenth Century // Journal of the Warburg and Courtauld Institutes, XI, 1948, pp. 83-85
  8. J. Hall, Dictionary of Subjects and Symbols in Art, 1974
  9. Bartolome Esteban Murillo 1617-1682 (exh. cat.), Royal Academy of Arts, London 1983, pp. 164-165.
  10. Valerius Maximus, Facta et dicta memorabilia,
  11. E. McGrath, Rubens Subjects from History (Corpus Rubenianum), II, 1997
  12. A. de Ceuleneer. La Charite romaine dans la litterature et dans l'art // in Annales de l'Academie Royal d'Archeologie de Belgique, Antwerp 1920, pp. 175-206
  13. E. R. Knauer. Caritas Romana // Jahrbuch der Berliner Museen, VI, 1964, pp. 9-23.
  14. M. de Vos. La ricenzione della pittura antica fino alla scoperta di Ercolano e Pompeii,. in
  15. Memoria dell'antico nell'arte italiana, ed. S. Settis, Turino 1985, pp. 360-361.
  16. Iulius Solinus, Collectanea rerum memorabilium.
  17. A. Pigler, Barockthemen, Budapest 1956
  18. W. Friedlaender, Caravaggio Studies, 1955
  19. V. Pacelli, Caravaggio: Le Sette Opere di Misericordia, 1984
  20. J. L. Levy. The Erotic Engravings of Sebald and Barthel Beham: A German Interpretation of a Renaissance Subject. in The World in Miniature: Engravings by the German Little Masters 1500-1550, ed. S. H. Goddard, The University of Kansas: Spencer Museum of Art, 1988, pp. 40-53.
Lorenzo Pasinelli. The Vision of St. Bernard. Maria
Lorenzo Pasinelli. Caritas Romana, 1670 m.

Prerafaelitai
Dailė fiziko akimis
Papilnėjo da Vinčio kanonas
Sadomazochizmas „Užsispyrėlės sutramdyme“
Dendizmo poetika: literatūra ir mada
Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui
Paul Gauguin: pirmykštės idilės paieška
Teofilis Gotjė. Mada kaip menas
Prancūzų impresionistas Paul Cezanne
Carlos Santana: Meilė, atsidavimas ir išlikimas
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
William Burroughs Cut-Up technika
Trobriando ir kitos Polinezijos salos
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
Sadistiniai Hičkoko potraukiai blondinėms
Seksualumas kabalos požiūriu
Jim Morrison, Amerikos poetas
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Pranašiškas Aldous Huxley
Sun-Ra, kosmoso muzika
Rodanti kelią
Meno skiltis
NSO.LT svetainė