|
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin Klasikinės pakraipos dailininkas, gimęs 1594 m., miręs 1666 m. lapkričio 19 d., laikomas bene iškiliausiu 17 a. prancūzų dailininku, bet daugiausia dirbo Romoje. Jo tėvas buvo karys, o motina valstietė. Tapyba susidomėjo, kai 1611 m. jo gimtąjį miestą Les Andelys (netoli Rouen) aplankė Quentin Varin (1570-1634), vidutiniškas vėlyvojo manierizmo atstovas. Kartu su juo 1612 m. Poussin išvyko mokytis į Paryžių.. Tarp įvairių to meto darbų (neišlikusių iš Poitou ir Blois kapucinais bei 8 paveikslais Paryžiaus Jėzuitų koledže) išskirtina Liuksemburgo rūmų apdaila kartu su Philippe de Champaigne (1621 m.). Poussin mokėsi pas Lallemand ir Ferdinand Elle, bet to meto prancūzų meno lygis nebuvo aukštumoje dėl vykstančių religinių karų. Be to, Henriko IV įpėdinis bevelijo kviesti tokius svetimšalius kaip Jonas iš Bolonijos, Pourbus ar Rubensą. Tuo metu italų poetas Marini ("Adonio" autorius) davė iliustruoti Ovidijaus "Metamorfozes" (1623 m.). 1624 m. per Veneciją jis atvyko į Romą, kur, su netrukus mirusio Marini rekomendacija, kardinolas Francesco Barberini ir jo sekretorius Cassiano dal Pozzo tapo jo patronais. Tuo metu Romoje konkuravo dvi mokyklos - manieristų, sekusių Guido, ir natūralistų, sekusių Caravaggio - ir abi nebuvo priimtinos Poussin. Caravaggio tapybą jis net pavadino "paišymu lakėjams" ir pridūrė "Šis žmogus atėjo sunaikinti meną". Kurį laiką Poussin'as dirbo Domenichino studijoje ir buvo Cassiano įtakoje. Kartu jo stilius tolo nuo manierizmo ir darėsi vis santūresnis ir klasikinis. Vienintelis viešas jo kūrinys "Šv.Erazmo kančia" Šv.Petro altoriui buvo šaltai įvertintas. Jo geriausias to meto asmeninis darbas yra "Poeto įkvėpimas" (1628 m. dabar Luvre) - klasikinio stiliaus, tačiau Venecijos įtakoje savo gausia spalvine gama. 1629-30 m. dailininkas rintai sirgo ir buvo Romoje slaugomas prancūzų Jacques Dughet šeimos, kurių dukrą vėliau vedė. Kartu pasikeitė ir jo darbų kryptis. Poussin tikėjo (Antikos) "imitacijos" doktrina ir tapė mitologines temas pagal Ovidijų ar Torquato Tasso, Jis tapo "archeologu", numizmatu, mokslininku. Jis naudojo mokslinius metodus, matavo statulas, nagrinėjo vazas, sarkofagus, mozaikas. Kartu jis tarsi izoliavosi nuo realybės. Berninio žodžiais: "Jis buvo didis istorikas, legendų pasakotojas, epinis poetas". Iki 1633 m. buvo visaapimanti Ticiano įtaka. Vėliau susidomėjo Senojo testamento ir
istoriniais siužetais ("Aukso veršio garbinimas", 1635 m., Londono nac. galerija). Ticiano
įtaka išblėso ir išryškėjo dar griežtesnis klasicizmas, atitinkantis vėlyvuosius Raphaelį ir
Giulio Romano. Jis bandė išreikšti emocijas gestais, poza ir veidų išraiška. Savo tapymo
koncepciją išdėstė laiške savo draugui Paul Fréart de Chantelou, perduodamas "Manos
rinkimo" paveikslą (1639 m., Luvras). 1640 m., būdamas labai gerbiamas, Poussin'as, pakviestas Richelieu, grįžo į Paryžių, kur gavo Didžiosios Luvro galerijos papuošimo darbą (kas visai neatitiko jo temperamento), puošė altorius ir kurė karališkų spaudinių titulinius puslapius. Jis buvo sutiktas su pavydu ir intrigomis ir 1642 m. rugsėjo mėn. grįžo į Romą, kur ir gyveno likusį laiką. Iš darbų pažymėtini: vidutiniškas "Paskutinės vakarienės" paveikslas (Laye), "Šv. F. Ksaviero stebuklas" (jėzuitų koledže) ir "Tiesos triumfas" (Rueil pilies lubos). Paryžiaus aplankymas teturėjo tiek naudos, kad susipažino su prancūzų intelektualais Pierre Corneille ir René Descartes, kurie jį globojo likusį laiką. Visą dešimtmetį jis tapė tokiems patronams. Tuose darbuose ypatingai pabrėžiamas koncepcijos aiškumas, svarbumas ir pagarba. Jis sukūrė tonų teoriją (vėliau perimtą Akademijos ir artimą dabartinei muzikos "tonų" teorijai, kuri laikoma atėjusi iš Antikos). Pagal šią teoriją paveikslo tema ir vaizduojamos emocijos diktuoja atitinkamą traktavimą, kurį gali protiškai išreikšti ir perteikti kalbos priemonėmis. Romoje gyveno netoli Trinite de Monti ir jo kaimynais buvo Claude Lorrain bei Salvator. Beveik visi prancūzai pradėjo vykti mokytis meno į Romą (įskaitant Mignard, Le Brun bei Sebastien Bourdon). Chantelou skirtų paveikslų serija "7 sakramentų" tema (1644-48 m. Edinburgo nac.galerija) rodo svarbą ir protingą taupumą. Įdomu ją palyginti su anksčiau nutapyta jausmingesne Cassiano dal Pozzo paveikslų serija ta pačia tema (1636-40, iš 7 vienasdingęs). Jo kūryba buvo gausi . Pirmąją darbų grupę sudarė Antikos temos: "Sabinos išniekinimas", "Filistinų maras" (1630 m., Luvras), "Eudamido testamentas" (1938 m.), "Mozė išsigelbsti iš vandens" (1647 m.) , "Eleziejus ir Rebeka", "Saliamono teismas" (1649 m.), "Jericho aklasis" (1650 m.), "Pilnametystė" (1653 m.). Mums tie paveikslai gali atrodyti pernelyg racionalistiniai ar intelektualūs, tačiau jie patiko 17 a. prancūzams, kas liudija komentarai apie juos. Félibien "Manos rinkimui" ir "Eleziejui" skyrė 40 psl. traktatą. Kitą "lyrinę" grupę sudaro "Bacchanalia", "Floros triumfas", "Jupiterio vaikystė". Čia Poussin pasireiškia kaip ritmo genijus. Jo kūrybą galima traktuoti kaip baletą. Gyvenimas kaip šoksi, kurį graikai padarė mokslu. Tai tarsi tapybos muzika. Ir pagaliau prieš 1650-uosius Poussin parodė susidomėjimą kraštovaizdžiu. 1648 m. dviejuose kūriniuose, iliustruojančiuose Phocion siužetą, pademonstravo nepaprastą paprastumą ir ramumą. Suvoki, kad kažkas religinga yra gamtoje, kai apmąstai jo "Polyphemus" ar "Cacus" (Ermitažas). Gamtoje yra mitų kilmė (ši samprata buvo primiršta po Vergilijaus). Kartu su jo draugo Claude ir svainio Dughet (pravardžiuojamo "Guaspre") darbais, Poussin kraštovaizdžio kūriniai liko idealu ateinantiems dviem šimtmečiams. Po 1650 m. Poussin tapo tarsi atsiskyrėliu. Iki mirties jis dar labiau išvystė savo stilių. Kai kuriuose jo darbuose figūros įgauna antgamtišką didingumą ("Šv.šeima",1665, St.Peterburgo Ermitažas), gamta neįtikėtiną žavesį ("4 metų laikai", 1660-64, Luvras). Poussin tapo Lebrun akademinės doktrinos pagrindas, o Akademija pusinistais vadino tuos, kurie didžiausią svarbą skyrė kompozicijai skirtingai nuo rubensistų, sureikšminusių spalvas. Romantizmo epochoje jo įtaka sumažėjo, bet dvasia atgimė su Cezanne, paskelbusiu, kad nori "vėl nori daryti kaip Poussin, iš gamtos". 
Literatūra:
Prerafaelitai |  Autoportretas  Sabinos išniekinimas  Pabaigoje: Poussin paveikslas "Izraelitai, renkantys mana" (Manos rinkinmas) |