Savamokslis dailininkas Henri Ruso

Henri Ruso (Henri Julien Felix Rousseau) - savamokslis prancūzų tapytojas post-impresionistas, naiviojo arba primityviojo stiliaus atstovas.

Poetas Guillaume Apollinaire paskleidė gandą, kad H. Ruso (1844-1910) kariavo Meksikoje ir išnaršė visas jos džiungles. Tapytojas neprieštaravo, nors nieko nežinojo apie džiungles ir, ko gero, nebūtų drįsęs įžengti į jas. Tačiau jis vykdavo …. į Paryžiaus zoologijos-botanikos sodą, kur buvo gausu neregėtų augalų ir gyvūnų, kuriuos galėjai apžiūrėti iš arti. Dar saugiau buvo namuose, kur Ruso turėjo gausiai iliustruotą knygą „Laukiniai žvėrys“. Ji buvo skirta vaikams, tačiau nestokojo žiaurių scenų, pvz., kaip jaguaras sudrasko prižiūrėtoją, arba aprašymų apie kraugerius liūtus ir kitus plėšrūnus. Skaitydamas ir tapydamas iš nuotraukų, Henri kartais taip įsijausdavo, kad imdavo iš baimės rėkti.

H.Rouseau. Self portret, 1903 Henri Ruso (Henri Julien Felix Rousseau) gimė 1844 m. gegužės 21 d. Lavalyje, Majeno departamente, Luaros slėnyje. Tėvas buvo šaltkalvis. Ruso šeima praturtėjo per revoliuciją padavinėdama visuomeninį turtą. Visą 19 a. ji gyveno senamiestyje prie Bešereso vartų, išlikusių iš miesto įtvirtinimų.

Jis mokėsi Lavalio aukštesniojoje mokykloje, kol jo tėvas neįsiskolino ir turėjo palikti miestą areštavus namą. Henri tada buvo 7 m. Mokykloje jis mokėsi vidutiniškai, tačiau laimėdavo apdovanojimus už piešimą ir dainavimą. Dirbo teisininkui ir mokėsi teisės, tačiau už melagingą paliudijimą teko gelbėtis armija, kurioje tarnavo 4 m. Mirus tėvui, 1868 m. persikėlė į Paryžių. Čia susipažino su baldininko dukra Clemence Boitard (mirė 1888 m.), kurią vedė ir parašė jos vardu pavadintą valsą. Ji pagimdė 9 vaikus, tačiau siautėjo tuberkuliozė ir 7 jų mirė anksti. 1871 m. pradeda dirbti muitininku Paryžiaus mokesčių skyriuje. Prekių tikrinimas prie miesto Vanvo vartų – nuobodus užsiėmimas, tačiau neribojo vidinės laisvės.

Sulaukęs 40, ėmė rimtai tapyti, tačiau iš to meto žinomi tik du nedrąsūs piešiniai ir vienas nedidelis paveikslas. Prie Liudviko XVI praplatintų vartų sustodavo daugybė vežimų ir keliautojų. Nuo miesto sienos atsiverdavo puikūs priemiesčių vaizdai. Su pieštuku rankoje H. Ruso bandė juos įamžinti. Piešimo technika nelabai pasidavė. Viename piešinių dailininko dėmesys sutelktas medžiui. Jis skrupulingai tiria, kaip keičiasi medis priklausomai nuo apšvietimo, vėjo krypties ir metų laiko. 49 m. amžiaus pasitraukė į pensiją, kad galėtų atsidėti menui.

Tapytojo išvaizda kėlė pagarbą – jis buvo nuostabiai panašus į to meto gangsterį: juodi į viršų sušukuoti plaukai, vešlūs antakiai, masyvus kampuotas smakras, užriesti ir briliantinu stropiai „sutepti“ ūsai. Tačiau išvaizda slėpė vaiko sielą – naivų, patiklų, lengvai apgaunamą žmogų. H. Ruso buvo masonas, dalyvaudavo rozenkreicerių spiritizmo seansuose, tikėjo numirėliais, vaiduokliais ir dvasiomis; net tapymą apipindavo mistiką: „Ar pastebi, kaip mirusi žmona vedžioja mano ranką?“

H. Ruso piešė stropiai matuodamas kiekvieną daiktą; nuotrauką net suliniuodavo, kad galėtų tiksliau perkelti ant drobės. Nubraižęs eskizą, išspausdavo dažus ir imdavo linksmintis kaip vaikas, gavęs knygutę „Nuspalvink“: pradžioje visas tinkamas vietas užliedavo žaliai, tada geltonai, raudonai, mėlynai… Beje, H. Ruso naudojo net apie 50 žalios spalvos atspalvių. Spalvų kiekis jam buvo labai svarbus, nes dažus „dėdavo“ tik kartą, paveikslų netaisydavo – neturėjo dvejonių ar noro ką nors keisti. Amžininkai sakė, kad prieš pradėdamas paveikslą taip aiškiai jį įsivaizduodavo, kad galėdavo pasakyti, kurią dieną ar net valandą jį baigs.

Savo gyvenimo aprašymuose H. Ruso mini, kad mokėsi pas du akademikus (Felix Auguste-Clement ir Jean-Leon Gerome), tačiau tie buvo jo kaimynai, tad ir iš tikro jie kur nors laiptinėje ir galėjo pasikalbėti. Jokių specialių mokslų nebuvo baigęs. Buvo pramintas Muitininku (Le Douanier), nes, atitarnavęs armijoje, atvyko į Paryžių ir įsidarbino muitinėje inspektoriumi, kuriuo išdirbo iki pensijos. Kai kurie kritikai juokauja: „Laimei, kad prancūzų muitininkus į pensiją varė kaip balerinas – sulaukusias vos 40“.

Tad išėjęs į pensiją debiutavo tapyboje. Didžiavosi dailininko įvaizdžiu, nors anuomet Nepriklausomųjų salonas priimdavo visų paveikslus, jei tik autorius sumokėdavo 15 frankų mokestį. Tiesa, prie jo kūrinių susirinkdavo minios, tačiau žiūrovai kikendavo, vaipydavosi ir rodydavo visokius ženklus. Tuo metu jo kūrinių niekas nepirko, o pensijos išlaikyti šeimai neužteko. Teko verstis pagalbiniais darbais: perrašinėti teismo raštus, piešti parduotuvių iškabas, dirbti prekybos inspektoriumi, būti gatvės muzikantu. Jis net parašė 5 veiksmų dramą „Rusų našlaičio kerštas“ ir kitą panašų kūrinį. Dėstė piešimą sekmadieninėje mokykloje. Trumpai dirbo „Le petit journal“ žurnalui, parengęs keletą jo viršelių. Dažnai badmiriavo ir buvo teisiamas už skolas.

Po kiek laiko jau turėjo rimtų gerbėjų, o ir tapybos prekiautojai nesikratė jo paveikslų. Kartą pats Pikaso, užsukęs į vieną parduotuvytę pažiūrėti, ar perka jo kūrinius, įsigijo H. Ruso „Clemence portretą“ ir net … nutarė surengti banketą autoriaus garbei (1908 m. La Bateau-Lavoir studijoje). Pikaso prisiėmė tapytojo "atradimo" garbę, nors po daugelio metų prisipažino, kad jokios pagarbos Muitininkui nebuvo.

Apie jo patiklumą sklido legendos, prekeiviai lobo iš jo paveikslų, Monmartro šmaikštuoliai nuolat taikėsi jį apgauti: tai pranešdavo, kad gavo akademiko vardą, tai pasveikindavo su Garbės legiono ordinu, tai kyštelėdavo kvietimą atvykti pas prezidentą. Jis pats tikėjo, kad vertas pripažinimo, tad nusiblizgino batus ir patraukė į prezidentūrą. Vėliau neslėpė, kad nebuvo įleistas, tačiau porijo, kaip per tvorą kalbėjosi su prezidentu.

Pikčiausią pokštą iškrėtė banko tarnautojas, "paverkęs", kad bankas jį apiplėšė, įtikino svetimu vardu atidaryti sąskaitą ir, suklastojęs dokumentus, į ją pervedė 21 tūkst. frankų. Apsukriam vyrukui atidavė visus pinigus, sau pasiliko tik tūkstantį, už kurį nusipirk … loterijos bilietų. Dailininką iš nelaimės išgelbėjo tik jo naivumas: teisėjai patikėjo, kad toks keistas žmogus yra nekaltas. Ruso gavo 200 frankų baudos ir dvejus metus lygtinai. Tai įvyko 1909 m., kai jis tapė kaip apsėstas, net miegojo nenusivilkęs. Gyvenimo pabaigoje jo talentą ėmė pripažinti, plaukė pinigai, tačiau gyvenimą apkartino nelaiminga meilė.

Jam netrūko talento – jis dar ir griežė smuiku, grojo klarnetu ir dar keliais instrumentais. Gėrė ne mažiau už kitus Monmartro čiabuvius, mėgo linksmintis, buvo šmaikštus. Buvo dukart vedęs, tačiau palaidojo abi žmonas Clemence ir Josephine. Todėl nuolat piršosi kokiai našlei. Mieste garsėjo ir jo rengiami vakarai, į kuriuos rinkdavosi marga publika. Juose nestokojo bohemiškos dvasios.

Nuo 1886 m. nuolat teikė darbus "Nepriklausomųjų" salonui. 1891 m. pateikė savo darbą "Tikras tropikų audros metu" ir gavo pirmą rimtą atsiliepimą – jaunas menininkas Felix Vallotton'as parašė: "Jo tigras pribloškiantis grobį, kuris nepaspruks; tai tapybos alfa ir omega". Tačiau prireikė dar dešimtmečio, kol jis grįžo prie džiunglių temos. 1905 m. didelis paveikslas "Alkanas liūtas puola antilopę" buvo pristatytas "Nepriklausomųjų" salone greta jaunesnių avangardistų, tokių, kaip Henri Matisse. Ar tik tai nepaskatino fovizmo pavadinimo atsiradimui? 1907 m. menininko Roberto Delaunay motina Berthe pavedė nutapyti "Gyvačių kerėtoją".
H.Rouseau. Attacking tiger, 1904
Gamta buvo jo pagrindinė įkvėpėja: "Niekas taip manęs nedžiugina, kaip stebėti ir vaizduoti gamtą. Negalite įsivaizduoti, kad, važiuodamas į kaimą ir visur regėdamas saulę, žalumą ir gėles, tariu sau: 'Nejaugi visa tai priklauso man!'"

Niekada nesimokęs tapybos meno, jis dirbo pagal analogijas. Prie ankstesnių retų ir smulkių potėpių vėliau pridėjo platūs potėpius, kuriuos laikė "akademiškumo" apraiška. Taip pat "akademiškumas" buvo pasiekiamas naudojant šviesos kontrastus ir gausaus mėlynos spalvos, išskiriančio figūras, naudojimo. Ir stebina, kad bandymas mėgdžioti praeities techniką, Ruso perkėlė į ateitį – jis tapė panašiu stiliumi kaip Matisse.

H. Ruso mirė 1910 m. rugsėjo 2 d. Paryžiuje, Nekero ligoninėje nuo gangrenos, kilusios jam susižeidus koją. Cimatiere de Bagneux kapinėse prie kapo stovėjo 7 draugai: dailininkai Paul Signac ir Otiz de Zarate, Robert Delaunay su žmona Sonia Terk, skulptorius Brancusi, žemvaldys Armand Queval ir Guillaume Apollinaire.

Šeimos požiūrį į meną perteikė Ruso anūkė 1947 m. laiške Lavalio merui: "mūsų šeimoje sąvoka dailininkas buvo susijusi su ištvirkavimu". Ruso šeima neturėjo jokio paveikslo – po dailininko mirties duktė taip sutvarkė butą, kad atėjęs Robertas Delaunay nespėjo išgelbėti piešinių, kuriuos duktė buvo jau suplėšiusi ir išmetusi. Liko tik jo užrašų knygutės, į kurias Ruso klijavo laikraščių recenzijas apie jo kūrybą, neretai palydėdamas savo komentarais.

Kartą tapytojus Augustas Renuaras su šeima iškylavo gamtoje. Ten buvo ir triušis, iki tol gyvenęs narvelyje. Pirmą kartą išleistas ant žolės, triušis sutriko: niekaip nežinojo, ar džiaugtis laisve, ar sustingti iš siaubo. Vis tik gyvūnėlis apsiprato ir smarkiai krutindamas ūsais ėmė tyrinėti aplinką. "Visai kaip Muitininkas Ruso", - triušo elgesį apibūdino Renuaras.

Originalumo samprata

Leidėjas Žiraras-Kutansas išleido laikmečio rašytojų biografijų knygą pretenzingu pavadinimu "Būsimo amžiaus portretai" ir paskelbė, kad ketina kitą tomą skirti dailininkams ir skulptoriams. Tai sužinojęs H. Ruso nusprendė parašyti autobiografiją ir ją nusiųsti leidyklai kartu su autoportretu – piešiniu pieštuku. Tačiau antras tomas nepasirodė. Liko Ruso trumpas tekstas parašytas trečiu asmeniu. Jame H. Ruso apie save parašė: "Jis sukūrė savo originalų stilių ir todėl turi būti laikomas vienu geriausių dailininkų-realistų".

H.Rouseau. Sleeping gypsy, 1897 Kaip tai suprato pats Ruso? Atsakyti gali vienas garsiausių jo paveikslų, "Mieganti čigonė". Jis buvo atrastas tik 1923 m., kai Ruso paveikslai dar nebuvo plačiai žinomi. Kai kurie jį palaikė klastote, pokštu, kurį sukūrė Derenas. Buvo ir versijų, kad tai darbas vieno iš siurrealistų. Kadangi radinys aptiktas pačiu siurrealizmo klestėjimo laiku, paveikslą pakrikštijo "atsitiktiniu dviejų tolimų tikrovių susitikimu netinkamoje vietoje". Ruso autorystę sustiprino rastas laiškas, kuriame Ruso siūlė parduoti paveikslą.

Ar paveikslas žymi dailininko posūkį į siurrealizmą? Ar paveikslas priskirtinas siurrealizmo estetikai? Pats Ruso jį laikė realistiniu paveikslu. Jo logiką jis atskleidė laiške Lavalio merui (1898 m.), kuriame paaiškino, kodėl šalia čigonės pavaizduota mandolina ir ąsotis – vaizduojama "išdžiūvusi dykuma", todėl "ąsotis pilnas geriamo vandens", būtino norint joje išgyventi. Tačiau tvarka netikėtai suardoma – pasirodo liūtas, apuosto čigonę, tačiau jos neliečia. Bet koks realumas dingsta, tačiau vėl grįžta tolimesniame paaiškinime, kad viskas "maudosi mėnesienoje".

Ką reiškia netikėtas realizmo griuvimas, kurio nepastebėjo Ruso? Paaiškinti gali tik tai, kad būtent čia Ruso panaudojo "akademinius" elementus, tačiau jis juos tiksliai perkėlė, tačiau sugriovė loginį ryšį. Kūrybinio proveržio metu Ruso nepastebėjo, kaip pažeidė realizmo taisykles. Jis netgi neįsisąmonino to – juk jei Žeromas nutapė šv. Jeronimą su liūtu, tai kodėl gi juodaodė mergina negali miegoti liūtui vaikštant?

Paveikslas pasižymi stiliaus originalumu, nes neturi nieko bendra su plokščiu peizažo atgaminimu ir turėjo visus aukštesniojo realizmo požymius, kurie, Ruso įsivaizdavimu, buvo tapatūs akademinei ikonografijai. Tad paveikslų stilius buvo jo, kaip realisto, sėkmės pagrindas.

Sapnas H.Rouseau. Dream, 1910

Taip vadinasi paskutinysis jo paveikslas. Jo ketinimai atskleidžiami laiške kritikui Andre Diuponui:
[skubu] paaiškinti priežastį, kodėl pavaizduota minėta sofa. Miegančiai ant jos moteriai sapnuojasi, kad ji persikėlė į mišką, ir ji girdi, kaip magiška dūdele groja kerėtojas. Tai paaiškina sofos buvimą paveiksle…"

Iš kitos pusės, vertas dėmesio Ruso prisipažinimas Arsenui Aleksandrui:
"Nežinau, ar jums tai patiks, kaip man, tačiau, patekęs į oranžeriją ir ten išvydęs retus egzotinių šalių augalus, pagalvoju, ar tai tik nesisapnuoja man. Ir pradedu jaustis kitu žmogumi…"

Tas kitas žmogus laikė teptuką. Ruso buvo sapne, kaip ir moteris ant tamsiau raudonos sofos. Veikė tik pasąmonė. Be jokių apribojimų ir modelio, jo ranka tvėrė erdvę, ritmiškai suskirstytą augmenija. Toks buvo vėlyvasis Ruso. Jo žalios spalvos atspalvių gausa, keisti augalai atsvėrė jo problemas tveriant erdvę – jis taip ir neišmoko naudotis perspektyvos dėsniais. Nubrėžti plokštumo ribas, perteikti trimatę erdvę, suteikti kompozicijai gelmę, - jam buvo nepasiekiama. Tačiau augalų gausa, lydima spalvinio kolorito, sukurdavo erdvės iliuziją. Keistų augalų kintantys atspalviai sukuria žiūrovo nutolimo pajautą.

Didesnės parodos

1911 m. H. Ruso retrospektyvi paroda surengta "Nepriklausomųjų" salone. Jo kūriniai demonstruoti ir pirmojoje Blaue Reiter parodoje.

Didžiausios parodos surengtos 1984-85 m. (Paryžiuje Didžiuosiuose rūmuose ir Niujorko Šiuolaikinio meno muziejuje), 2001 m. (Vokietijoje, Tiubingene), 2005 m. lapkritį 4 mėn. veikusią parodą "Henri Ruso: Džiunglės Paryžiuje" surengė Tate ir d'Orsay muziejus. 2006 m. kovo 15 d. – birželio 19 d. Ruso darbų kolekcija demonstruota Paryžiaus Didžiuosiuose rūmuose. 2006 m. liepos 16 d. – spalio 15 d. 49 darbų paroda Vašingtono Nacionalinio meno galerijoje.

Gyvenimo faktai

1844 m. gegužės 21 d. Gimė Lavalyje, Prancūzijos šiaurės vakaruose, Žiuljeno Ruso šeimoje..
1864 m. mėnesį kali kalėjime už pašto ženklų ir smulkių pinigų sumų vagystę iš kasos. Savanoriu eina į armiją.
1868 m. Po demobilizacijos įsidarbina klerku juridinėje kontoroje.
1869 m. veda Clemence Boitard, baldininko dukterį.
1871 m. pradeda dirbti Paryžiaus mokesčių skyriuje.
1886 m. "Nepriklausomųjų" salonui pateikia 4 savo paveikslus.
1893 m. Anksčiau laiko išeina į pensiją ir atsideda tapybai. Susipažįsta su poetu ir dramaturgu Alfredu Žari.
1899 m. veda Žozefiną Nuri (kuri mirė 1903 m.)
1904 m. Suimamas už nesumokėtas skolas dailės reikmenų pardavėjui.
1905 m. "Rudens" salone demonstruoja darbus kartu su Matisu, Sezanu ir Braku.
1907 m. Iškeliama byla kaltinant apgaudinėjimu. Išsisuka lygtina bausme.
1910 m. rugsėjo 2 d. miršta.
1911 m. Draugai renka pinigus, kad pastatytų paminklą. Epitafiją parašo Gijomas Apolineris (Guillaume Apollinaire).
1947 m. dailininko palaikai perlaidojami jo gimtajame Lavalyje.

Dailieji menai
Poetinė geometrija
Dailininkai: Algis Lankelis
Impresionistas Paul Cezanne
T. Ševčenkos „Akloji su dukra“
Čiurlionis: ar žinai, kas tai yra erdvė?
Klasikinė tapyba: Nicolas Poussin
Paul Gauguin: pirmykštės idilės ieškotojas
William’o Burroughs'o Cut-Up technika
Trobriando ir kitos Polinezijos salos
Žiūrovo nuostaba kaip pagrindas kūrinio suvokimui
Interneto folkloras kaip komunikacijos forma
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
Moters krūtis kaip artimo meilė
Menininko ir jo kūrinių klajonės
Pranašiškas Aldous Huxley
Filmas iš jūros bangos sūkurio
Guillaume Apollinaire. Eilėraščiai
Daugiaveidis Marsas
Viduramžių kriticizmas
Chaosmo estetika
Rodanti kelią
Išmagnetintojas
NSO.LT svetainė
Juodieji dievai