Poetinė geometrija    

1959 m. sausio 27 d. Le Korbiuzjė parašė: „Mano ieškojimai, kaip ir mano jausmai, nukreipti į tai, kas yra pagrindinė gyvenimo vertybė – į poeziją. Poezija yra žmogaus širdyje, todėl žmogus sugeba suvokti
Philips paviljonas Briuselyje Philips paviljonas Briuselyje
gamtos įvairovę... Pramonės era prasidėjo praeitame amžiuje, kuris buvo chaoso era. Antroji pramonės era bus harmonijos era; ji dar tik prasideda. Visas pasaulis tam pasiruošęs, tačiau dar daug kas neaišku. Tai visiškai tikra, nes dabar vėl žmogaus mastelis tampa daiktų matu“.

1982 m. Le Korbiuzjė (1887-1965) įkuria tarptautinę moderniosios architektūros draugiją CIAM. Iš vyresnės kartos architektų joje dalyvavo tik H. Berlagė. 1933 m. kongresas Atėnuose svarstė miestų statybos problemas, - apibendrinimas atsispindėjo Le Korbiuzjė knygoje „Atėnų chartija“ (1942), kuri parašyta kaip „kreipimasis“ į žmogaus protą. Joje iškeliami du urbanistikos principai: 1) miestas yra dalis visumos ir plėtojamas į ją atsižvelgiant; 2) architektūros uždavinys – sudaryti sąlygas maksimaliai individo laisvės raiškai ugdant jo pilietiškumą. Matomas Le Korbiuzjė dialektika jungti priešybes, individualizmą su kolektyvizmu. Ir nuskamba tarsi K. Markso iškeltas šūkis: laisvos visuomenės (visų narių) tikslas yra kurti sąlygas kuo pilnesnei asmenybės saviraiškai.

Miestų statybos pagrindiniais elementais laikomi saulė, žaluma ir erdvė. Gyvenamieji rajonai privalo būti statomi sveikiausiose vietose. Kiekvienam butui privalo būti nustatytas minimalus saulės apšvietimo laikas, negalima statyti greta transporto magistralių, pėstiesiems turi būti įrengtos specialios gatvės, atsižvelgiama į laisvalaikio poreikius. Pramonės įmones patariama statyti prie galimų žaliavų šaltinių, taigi geležinkelių ir upių. Dėl to miestai įgauna linijinį pobūdį. Pramonės rajonus reikia žaliosiomis zonomis atskirti nuo gyvenamųjų, reikia saugoti architektūros vertybes, tačiau pagarba praeičiai neturi virsti kultu trukdančiu įgyvendinti socialinį teisingumą: senuose kvartaluose neįmanoma sukurti tokių pat komforto sąlygų kaip naujuose. Antiistorinę nuostatą sustiprina reikalavimas netaikyti senovinių stilių istorinėse vietovėse, nekopijuoti praeities, nes visų kartų mąstymai, grožio ir pasaulio supratimai skiriasi. Tai turi atspindėti ir pastatai. Būtina sukurti sąlygas, kad žmogus galėtų kuo geriau gyventi, dirbti, ilsėtis, judėti – atsižvelgiant į laiko ekonomiją ir sanitariją.

Bet absoliutinant „Atėnų chartiją“ sunku išvengti bėdų.

Propaguodamas masinės statybos programą Le Korbiuzjė atsižvelgė į skirtingo amžiaus žmonių poreikius, daug dėmesio skirdamas žmonių bendravimui (1955 m. atvirame laiške Paryžiaus prefektui rašė: „Aš visada problemos sprendimo raktu laikau žmogiškąjį veiksnį“). Jis priima prielaidą: gali tekti ruošti gyvenimo sąlygų specialistus. O didelius kompleksus reikia statyti iš standartinių detalių – dėl to vėliau dažnai kaltintas dėl standartizacijos epidemijos padarinių (gal dėl to, kad standartizavimo principas buvo ne taip suprastas – kaip pagrindą kombinacinei įvairovei, o ne monotonijai).
Čandigarho asamblėjos pastatas Čandigarho asamblėjos pastatas

Po Antrojo pasaulinio karo Le Korbiuzjė suprojektavo ir pastatė daug įsimintinų pastatų, tarp kurių išskirtini trys: Marselio kompleksas (1947-52), Čandigarhas1) (nuo 1951 m.) ir Ronšano kapela (1950-55).

Marselio gyvenamajam 1600 žmonių kompleksui architektas pritaikė „modulius“ - matų skalę, paremtą žmogaus proporcijomis, pagal kurią gaminami pastatų elementai. Dviaukščių kambarių blokai „įdedami“ į konstrukcinį skeletą, kas užtikrina visišką garso izoliaciją. Pastate yra visos būtinos aptarnaujančios ir poilsio įstaigos. Ant stogo – oranžerija, sporto ir koncertų aikštelės, baseinas (ir stogas turi „dirbti“ žmogaus labui). Įrengta apsaugos nuo saulės ir oro kondicionavimo sistemos. Skulptūriškai išraiškingas fasadas.

Kūrėjas-pranašas paradoksaliai neturi tėvynės, nes ji visur. Tai gerai matosi Čandigarhe. 1947 m. padalijus Pendžabą, Pakistanui atiteko senoji jo sostinė Lahoras. Indijoje likusiems 12,5 mln. gyventojų teko statytis naują sostinę. Vyriausybės inžinierius E.L. Varma, lėktuvu ieškodamas tinkamos vietos, rado nuožulnią plynaukštę. 1959 m. Le Korbiuzjė buvo pasiūlyta įgyvendinti vienos Niujorko firmos paruoštą planą. Jis ėmėsi jį taisyti: geometrizavo, ištiesino pagrindines gatves, superblokus pavertė taisyklingais stačiakampiais. 1951 m. prasidėjo statybos.

Pagrindinė plano ypatybė – 800x1200 m sektorių (skirtų 5-25 tūkst. žmonių) sistema. Kiekvieno sektoriaus kontūru eina transporto magistralė, su kuria nesikerta įėjimai į gyvenamuosius namus. Sektoriuje užtikrinamas visas paros gyvenimo ciklas, yra visos reikalingos kultūros ir buitinės įstaigos.

Tačiau sektorių principas nebuvo pilnai įgyvendintas. Miesto atspirties taškas yra Kapitolijaus kompleksas – įspūdingas, kuriame jaučiamas Didžiųjų Mogolų1) architektūros atspindžiai: žmogui priešiškas, niūriai didingas gamtos fonas, želdiniai, pastatų atspindžiai specialiuose vandens baseinuose...

Ronšano kapela (miestelyje netoli Šveicarijos sienos prie kelio iš Dižono į Bazelį) tiek kertasi su stereotipiniu požiūriu, kad anglų architektas Dž. Sterlingas parašė straipsnį „Ronšanas: Le Korbiuzjė
Ronšano kapela Ronšano kapela
kapela ir racionalizmo krizė“, kuriame taip aprašė įspūdį apie kapelą, stovinčią ant plikos kalvos į kurią per tankų mišką veda žvyruotas kelias: „Stogo išlinkis, atvirkščiai kartojantis pamato kreivumą, ir vienatinis energingas mostas teikia statiniui dramatinio neišvengiamumo išraišką. Tiesioginis įspūdis yra toks, lyg staiga atsidurtum prieš neįtikėtiną natūralių elementų darinį, tokį kaip Stounhendžo granito ratai ar Britanijos dolmenai“. Ir nors pastatas žemiškas, jame jaučiamas aukštyn besiveržianti siela. Matyt tai lemia kapelos simbolinė prasmė, būdinga graikų, gotikos ar baroko architektūrai. Toji prasmė įvairialypė, kurioje siejasi esminės žmogaus būties įžvalgos.

Vis tik kūrybinis proveržis neįvyko akimirksniu. Anglų kritikas ir istorikas C. Rowe 1947 m. rašė apie dviejų pastatų jį nustebinusį panašumą: Le Korbiuzjė „Villa Stein“ ir Paladijaus „Villa Malcanteta“ (1550- 60). O juk būtent tuo metu Le Korbiuzjė kūrė principus, nukreiptus prieš praeities kopijavimą. Ir Dž. Fermeris netgi Ronšano kapeloje įžiūri karo laiko statinių (dotų, bunkerių) atspindžiai. Neaišku, ar taip ir buvo, bet abu karai architektui padarė didelį poveikį.

Le Korbiuzjė architektūra suvokia kaip žmogaus veidą, kuriam reikia įkvėpti tiesą ir grožį. Ne visiems tai buvo suprantama. Pvz., per 12 m. (1931-43) jis parengė 7 generalinius Alžyro (miesto) planus, kol 1942 m. birželio 12 d. municipalinė taryba vienbalsiai atmetė Le Korbiuzjė planą. Pabaigą atspindi toks dialogas:
Prefektas: Ar pažinote žmogų, išėjusį iš mano kabineto.
Le Korbiuzjė: Taip, tai buvo miesto meras.
Prefektas: Jus buvo atėjęs reikalauti jus areštuoti...

Neįgyvendinta liko per 70 stambių projektų, įgyvendinta – per 60. O kiek dar sukurta skulptūrinių kompozicijų, nutapyta paveikslų, parašyta knygų... Le Korbiuzjė visą gyvenimą išliko sportiškai energingas, kupinas kūrybinių minčių. O paskendo jūroje, nuplaukęs per toli nuo kranto Rokbren Kap Martene (Prancūzų Rivjeroje) - 1965 m. rugpjūčio 27 d.

Vienoje 1960-ųjų knygoje Le Korbiuzjė rašė, kad kaltinamas esantis revoliucionieriumi, tačiau iš tikro jis teturėjęs tik vieną mokytoją – praeitį. Štai čekų moderniosios architektūros teoretikas K. Teigė dar 1929 m. kritikavo vadinamojo Mundaneumo (Pasaulinio muziejaus komplekso) Le Korbiuzjė planą už tai, kad jame pastebima senųjų statinių įtaka, mat jisai jam priminė senąją religinę Egipto ir Meksikos architektūrą. Anot Teigės, Le Korbiuzjė stengiasi sujungti metafiziką, dvasinę plotmę su utilitarine, kas neįmanoma – viena eklektika pakeičiama kita. Taigi šiuolaikiniame pasaulyje „architektūra kaip menas - neįmanoma“, ką įrodo Mundaneumo istoriškumas (t.y. grįžimas atgal). Aišku, šiomis dienomis Mundaneumo ypatumai vertinami jau kitaip nei minėto čeko.
Ronšano kapela Oklahomos John M. Johansen teatro centras: akivaizdus žaismingumas, teatrališkumas, priešstata dirbtiniam, formaliam visuomeninių pastatų stiliui. Projektuota 1965 m., pastatyta 1970 m.

Tai kokia ta postmodernistinė 20 a. pabaigos architektūra. Pagrindinis principas – stilistinis eklektizmas, jį priešinant modernizmo abstrakčiam formos grynumui. Eklektikoje pripažįstami visi stiliai, nes jie įkūnija žmogų jį supančioje realybėje, o jie susikūrė tenkinant neįsisąmonintus žmonių poreikius. Modernizmo architektūra kaltinama tuo, kad rėmėsi sumenkintu žmogaus gyvenimo įsivaizdavimu. Todėl ir monotoninis naujųjų gyvenamųjų rajonų pobūdis prisidėjo prie dvasinio jų gyventojų skurdinimo. Postmodernistai istorinę miesto dalį laiko absoliučia vertybe.

Anot naujosios architektūros atstovų, dvasinis ryšys tarp architekto ir suvokėjo (ar gyventojo) neįmanomas be sociokultūrinių tyrimų, nustatančių konkrečios vietos kultūros ir kitokius ypatumus. Modernizmo atstovai tokius tyrimus nelaikė būtinais, pvz., Le Korbiuzjė Rio Žaneiro planą numatė apskridęs miestą lėktuvu. O naujosios architektūros atstovai, tarkim švedas R. Erskinas, laiko, kad architektas privaląs pirmiausia užmegzti artimus ryšius su gyventojais, o taip pat puoselėti tradicijas bei buvimo kaimynystėje pobūdį, tačiau suteikti projektuojamiems statiniams išskirtinių bruožų. Jis ypač pabrėžė poreikį atsižvelgti į neįgaliųjų ir pagyvenusių žmonių reikmes.

Tuo ir skiriasi postmodernizmas nuo modernizmo, laikiusio, kad minia apie architektūrą nieko nenutuokia (tad architektas gali kurti su niekuo nesitardamas, o valdžia turi jį ginti). Kaip tik to reikalavo Le Korbiuzjė, 5-e dešimtm. kurdamas „prancūzų gyvenamojo namo chartiją“, turėjusią tapti privaloma norma. Atseit, minia yra istorinio „chaoso“ nešėja, kuria reikia pratinti prie naujovių.

Absurdas kaip estetinis egzistencialas postmoderne

Postmodernizmas, kaip ypatinga socio-istorinė šiuolaikybės pasaulėžiūros paradigma, tapusi perdėm racionalistinio požiūrio į individualybę neigimu, privedė prie vieningo pasaulio ir ankstesnių individo modelių sampratos žlugimo. Anot architekto Čarlzo Dženkso3), „greičiau jau turime atskirus individus – Tokijuje, Niujorke, Berlyne, Londone. Milane ir kt. tarptautinės reikšmės miestuose, - komunikuojančius ir konkuruojančius vienas su kitu...“ Toks policentrizmas verčia verčia sukurti naujus esaties vertinimo metodus – ir romantinės ironijos reanimavimas tampa kolektyvinio mąstymo stereotipų „naująja trascendencija“.

Tik buvęs uždaroje vertybinių orientacijų sistemoje ironizuojantis dabar išeina už jos ribų ir įgauna pertvarkančio socialinio veiksnio bruožus. Pagal U. Eco, „ateina metas, kai modernizmui nėra kur toliau eiti, nes jis sukurė metakalbą, aprašančią jo paties neįtikėtinus tekstus... Postmodernizmas – tai atsakas modernizmui: jei jau praeities neįmanoma sunaikinti, nes sunaikinimas veda į glūdumą, jį reikia permąstyti: ironiškai, be naivumo“. Vientisumo praradimas reiškia jo atstatymo siekį. Visa tai sukuria absurdo, kaip principinio negalimumo perprasti pasaulėžiūros sistemas, situaciją.

Visuotinės ironijos metodas glaudžiai susijęs su pavienės būties figūra. Vienatvės kaip ypatingos būtiškumo formos problema dabar ypač aštri. Individas, kartą „principingai“ nušalintas, tampa savyje užsidariusio pavyzdžiu. Tokio nušalinimo pavyzdį sąryšyje „pasaulis-menininkas“ savo esė „Sizifo mitas“ pateikė A. Kamiu. Jis apibūdino absurdą kaip esminę žmogaus būties charakteristiką ir vieną pagrindinių jo vienišumo elementų, šį atskleisdamas per asmenybės tipų, subjekto veiklos ir aplinkos sąryšius (užkariavimas, žaidimas, romantiniai potraukiai, maištas). Kūrybinis procesas tampa „koncentruotas“ paties fakto patvirtinimu, kurio palaikymas tampa „metafizine laime“, „aukščiausiu absurdo džiaugsmu“.

Pradėjęs savižudybe, kaip egzistavimo beprasmybės pripažinimo, A. Kamiu vis tik ją atmeta, nes „nusižudo, nes gyventi neverta, - žinoma, tai tiesa, tačiau tai bevaisė tiesa, triuizmas4) “. Absurada yra ne išorinės tikrovės požymis, o individalaus mąstymo susidūrimas su principingai neracionalizuojamais pasaulio reiškiniais. Vienintele teisinga strategija yra egzistencialistinių apmąstymų modelių, esančių pačioje asmeninio egzistavimo struktūroje ir neturinčių jokio metafizinio pagrindo, susikūrimas. Individualios būties laikinumo suvokimas kartu su su siekiu ją pratęsti irgi padeda susikurti esaties prasmingumo jausmą.

Faktinis mirties pripažinimo atsisakymas, optimistinis vitalinių intencijų savaiminio vertingumo teigimas ir dažni aplinkinio pasaulio reiškinių deskriptyvių rekognicijų bandymai nepadėjo sukurti aiškaus supratimo apie jų teleologinį apibrėžtumą. Subjekto pasirinkimo, jo intencinių aktų laisvė, implikatyviai teigianti pažinimo objektų egzistencialistinę prasmę ir, pagaliau, gebėjimas emocionaliam nepaklusnumo proveržiui liudija absurdo laikymo natūraliu tikrovės atributu klaidingumą. Būtent čia absurdas įgauna „egzistencialo“ bruožus Heidegerio prasme – kaip individidualaus egzistavimo pagrindiniu apibrėžtumu, išreikštu literatūrinės erdvės, apimančios subjektyvaus skonio ir estetinio pasaulio-subjekto koherentiškų ryšių idealus, objektais. Asmeninės tikrovės „absurdiškos sienos“ yra įveikiamos tik alternatyvioje kūrybinio objektyvumo realybėje.

Apmąstydamas meno kūrinį kaip asmens kūrybinio sugebėjimo kvintesenciją, A. Kamiu pateikia Nyčės citatą: „tampa aišku, kad svarbiausia žemėje ir danguje – ilgas ir vienpusis paklusimas: jo rezultatu yra kažkas, dėl ko verta gyventi šioje žemėje, būtent, vyriškumas, menas, muzika, šokis, protas, dvasia – kažkas keičiančio, kažkas subtilu, beprotiška ar dieviška“. Articizmas pasireiškia kiekvieno socialinio veiksmo teatralizavimu.

Bet meno kūrinys neatskiriamas nuo kūrėjo. Literatūrinis darbas vertingas tik tiek, kaip kokybiškai jame atspindėta kūrėjo patirties esmė. Išgalvotas pasaulis, pateikiamas autoriaus sumanymu, neišvengiamai persidengia su realiu pasauliu. Tuo ir pasireiškia „romano paradoksas“.

Sizifo mito alegorija, teigianti „ketinimo tiesą” žinant rezultato nepasiekiamumą, yra tarsi individumo kritinės in “inžinerinės” minties „dinaminis katalizatorius”, turintis išspręsti asmeninės egzistencijos problemas konkrečioje esaties duotybėje, apimančioje pačią žmogaus būtį. Įsitikinimas savo ribotumu yra „kūrybos be ateities“ ištaka. Neapsunkinta amžinybės iliuzijomis dvasia vėl įžvelgia išeities nebuvimą esamoje būtyje in abstrahuojančių intencijų bergždumą. Tai atveria dar didesnė kelią laisvei – kūrybos laisvei, nevaržomai jokiais egzistencinio determinytumo susaistymais. Taigi ir „formos sureikimui“ savajai lemčiai: „Anapus šio vienintelio fatalumo viskas – džiaugsmas ar laimė – savimi perteikia laisvę“.

Tasai „paklusnumas genčiai“ – asmenybės tikros prigimties, kurios buvimo prasmė glūdi gyvenimo beprasmiškumo pripažinime, įsikūnijimas. Taip „apmąstanti vienatvė“ įgauna savo savastį – šansą peržengiančiam absurdiškumą egzistavimui. Tik vis tik tai atliekama išskirtinai gnoseologiniu triuku – ir todėl vienareikšmiškai absoliučios subjektyvių estetinių pagrindų definicijos paieškos gaiausia tampa a priori bevaisiu užsiėmimu. „Vaizdinių gysla“, o ne savęs atskyrimas suvokus absurdą ir iliuzorinė gyvenimo teleologija yra tikroji kūrybiškos minties paskirtis.

Skaitykite >  Kamiu absurdo maištas;   A. Kamiu ir Sizifo mitą;   A. de Saint-Egziuperi ir Sizifas;   Aleksejus Jašinas. Sizifas


Pastabos

1) Didieji Mogolai – Mogolų imperijos valdovų dinastija, valdžiusi 1526?1858 m. Save vadino šachais arba padišachais.
Pradininkas - Timūro ir Čingischano palikuonis Babūras, kilęs iš Ferganos Mogolistane. Formaliai Didieji Mogolai Indijos valdovais buvo iki 1858 m., britų pašalinti iš sosto už tai, kad rėmė 1857?1859 m. Indų sipajų sukilimą. Mogolų imperija buvo Indijos subkontinento valstybė 1526-1858 m. Imperijos pagrindinė dalis buvo Šiaurės Indijoje, Indo-Gango lygumoje aplink Delio, Agros ir Lahoro miestus.

2) Čandigarchas – miestas šiaurinėje Indijoje. Išsidėstęs Himalajų papėdėje. Yra universitetas. Netoli dabartinio Čandigarcho yra deivės Čandi šventykla, todėl miestas pavadintas Čandi tvirtove.
Čandigarchas yra Pandžabo (vakarinė dalis) ir Harjanos (rytinė dalis) valstijų sostinė, tačiau administraciškai šioms valstijoms nepriklauso, o yra atskira sąjunginė teritorija.

1947 m. Britų Indijos koloniją į dvi nepriklausomas šalis (Indija ir Pakistanas), Pandžabo regionas taip pat buvo padalintas dviem šalims. Kadangi Lahoras atiteko Pakistanui, Indijai teko statyti naują sostinę. Vieta pasirinkta pagal strateginius interesus ir Dž. Neru asmeniniais sumetimais. Čandigarhas pastatytas 1951–1965 m. pagal Indijos ir užsienio architektų (žymiausias – Le Corbusier) projektą.

3) Čarlzas Dženksas (Charles Alexander Jencks, g. 1939 m.) – amerikiečių architektas, buvęs prie postmodernizmo ištakų, architektūros (ir kultūros aplamai) kritikas ir istorikas, paskutiniu kraštovaizdžio dizaineris (ypač Škotijoje), vienas iš Maggie vėžio centrų steigėjų. Paminėtini jo kraštovaizdžio formavimo darbai yra 12 ha Kosminių spekuliacijų skulptūrų parkas netoli Dumfries pietvakarių Škotijoje prie jo namų, įkvėptas šiuolaikinės kosmologijos, mokslo ir matematikos (juodųjų skylių, fraktalų, ...). Kitas jo darbas yra Jupiter Artland šiuolaikinių skulptūrų parkas prie Edinburgo (Škotijoje), 2016 m. gavęs „Metų muziejaus” vardą.
1977 m. išleido „Postmodernizmo architektūros kalbą“, padariusią didelę įtaką architektams. Ji iš trijų dalių: 1) „‘Naujosios architektūros‘ mirtis“, kritikuojanti modernizmą; 2) „Architektūrinės komunikacijos būdai“, kurioje architektūra nagrinėjama kaip kalba, turinti metaforas, žodžius, sintaksę, semantiką... 3) „Postmodernizmo architektūra“, peržvelgianti naujas sroves architektūroje: istorizmą, regionalizmą, ad-hoc kontekstualizmą…

4) Triuizmas - neabejotina ar savaime suprantama tiesa; tai, kas visiškai akivaizdu, banalu.

Papildomai skaitykite:
Prerafaelitai
Gyvenimo gėlelė
Borchesas ir matematika
Aklieji vargonų virtuozai
T. Gotjė. Mada kaip menas
Kultūrinis „Užburtosios fleitos“ fonas
P. Gauguin: pirmykštės idilės paieška
Senovės Graikijos architektūros orderiai
Australijos aborigenų matematikos samprata
Džordžas Birkhofas - matematikas ir meno matuotojas
Ž.-P.Kometti. Kaip suprasti „avangardo mirtį“?
V.S.Naipaul. Mūsų universalioji civilizacija
G. Kuprevičius. Didžiojo meno sutemos
Omaras Chajamas: ne vien Rubijatai
Andy Warhol: paskutinė vakarienė
V. Nalimovas. Skaičiaus filosofija
Išmagnetintojas
Meno skiltis
Vartiklis