Aleksejus Jašinas. Sizifas. Fantastika. Vartiklis

Apie autorių

Aleksejus Jašinas (g. 1948 m.) – biofizikas ir tarybinis rusų rašytojas, „Paokės žaros“ vyr. redaktorius. Kilęs iš Murmansko srities, gyvena Tuloje. 1971-91 m. dirbo Tulos karinės pramonės įmonėse; 1991-2007 m. Naujųjų medicinos MTI pavaduotoju. Literatūrine veikla užsiima nuo 1975 m. Daugelio literatūrinių premijų laureatas.

Ankstyvoje ryto aušroje išniro kalnai. Gretimuose kaimeliuose subliovė avys ir po nakties išalkę asilai. Mulai, riebūs, buki ir viskam abejingi, dusliai mykė. Dar nespėjus nutilti nelinksmai skurdžių kalnų kaimų muzikai iššoko saulė: dienos kelią pradėjo Helijas – auksinėje, mirtingųjų akis akinančiame vežime, savo pirmaisiais, dar ilgais spinduliais virpindamas jūros paviršių, žaliai nudažydamas miškais apaugusius pakrančių kalnus.

Iš trobelių išlindo piemenys: sušalę, besisiaustantys į skylėtus apsiaustus, mažai ką suprantantys po staigaus, iki koktumo nemalonaus prabudimo. Žiovaudami, pasikasydami po skarmalais blakių sukandžiotą kūną, vienas po kito išvarė galvijus iš aptvarų. Su keiksmais, botagų paplekšnojimais, šunų lojimu jie ginė bandas į prieškalnių ganyklas.

Archijus, vyriausias tų vietų piemuo, senu papratimu, įgytu per 70 metų, pažvelgė į tolimą, iki pusės debesimi apsisiautusią viršūnę. Viskas buvo kaip anksčiau: aukštyn kylančiu takeliu, lendančiu po debesiu, į kalną kilo pilkas, vos įžiūrimas žmogaus siluetas.

- Ach dievai, dievai... sunki jūsų bausmė, o ir mirti negalima, - sumurmėjo atsidusęs Archijus ir pora kartų gurkštelėjęs iš maišelio prie juostos čiobrelių trauktinės, taip pat šūkaudamas nuginė savo bandą.

Į kalną kopė nelaimingasis Korinto karalius, skaudžiai nubaustas dievų Sizifas^*), anais laikais nesugebėjęs laikyti liežuvio už dantų. Jau ne pirmą šimtmetį be atvagos rito jis milžinišką akmenį į kalno viršūnę ir Sizifas ridena akmenį

tiek kartų bėgo žemyn paskui akmenį, vėl ir vėl numetamą kerštingų Olimpo dievų.

Sizifą apimdavo pyktis, tarsi šaltas gruodžio vanduo užlietas ant krūtinės, tačiau atmestojo įprotis, šimtmečių įprotis suspausdavo lūpas į paniekos šypseną: pasauliui, sau, savo beprasmiui triūsui.

Ir iki paskurinės smiltelės, iki smulkiausio įbrėžimo Sizifui buvo pažįstami vis akmens kampai, nupoliruoti jo delnų. Ir eilinė aušra užklupo nubaustąjį karalių sunkiai triūsiant: prasidėjo diena ir jis visu kūnu užgulė akmenį taip, kad įsitempę raumenys plėšė odą. Ir prakaitas gausus prakaitas, susimaišęs su ryto rasa, drėkino amžino ir beprasmio darbo kelią...

Ėjo ir pro šalį praėjo šimtai, o vėliau ir tūkstančiai metų, tačiau jokios Sizifo maldos nepasiekdavo Olimpo ir nenumaldė įžeistų dievų.

Laikas bėgo, ir įvykiai tekėjo per laiką tarsi smėlis per sietą. Seniai užmiršo aplaukėję graikai – šių kalnų piemenys – Olimpo dievus, išgalvojo ir spėjo palaidoti naujus: galbūt, geresnių, o gal ir blogesnių. Tačiau prakeiksmas stūmė ir kibiai nematomais saitais laikė buvusį Korinto karalių.

Įkaitusiomis kalnų kelių dulkėmis praėjo Romos legionai. Ir centurionai iš raštingų raitelių rodė į Sizifą aiškindami kariams: kas yra tasai graikas ir kaip nubaustas.

Vėliau buvo genujiečiai, o po to ir osmanų turkai, žvelgę į mažytį tašką, besiropščiantį į kalną diena po dienos, metai po metų.

Sizifą per žiūroną apžvelgė ir admirolas Ušakovas¹⁾, su eskadra praplaukdamas palei Jonijos pakrantę. Iš kalniečių apie buvo girdėjęs ir maištaujantis Baironas²⁾...

Kaip smėlis pro saitą netekėjo įvykiai, palikę nuogą praeitį ir sunkų, prakeiktą Sizifo triūsą...

Tačiau kažkas nutiko. Vieną iš nesuskaičiuojamų dienų į šią nuošalią vietą prasibrovė trys džipai su NATO techninio padalinio numeriais. Ji žole apaugusia griova privažiavo prie pat kalno. Išėjo chaki drabužiais apsirengę vyrai ir susidomėję apžvelgė kalną. Jau besirengiant jiems nuvažiuoti, nuo kalno viršūnės atitrūko stambus riedulys, ir nusirito griaudėdamas šlaitu beveik iki pat mašinų stovėjimo vietos. Nespėjo atvykėliai susigaudyti – ar tai akmenų griūtis ar vietinių provokacija, kaip iš paskos nuo kalno nubėgo laukinės išvaizdos, per amžius išvešėjusia barzda, apiplyšęs graikas tarsi iš muziejaus chitonu. Jis išvydo džipus, žmones ir sustingo.

- Teosos! – tiek ir išstenėjo Sizifas, pamanęs, kad tai dievai.
- Sveikas, vyriški! – angliškai, o po to ir laužyta graikų kalba kreipėsi jie į laukinį. Tačiau tasai tylėjo, su siaubu ir pagarbiai žvelgdamas į juos. Tie gūžtelėjo pečiais, susižvalgė, nusijuokė, sėdo į mašinas ir nuvažiavo.

Nuo kitos savaitės prie kalno ėmė rinktis technika. Vaikščiojo ir rėkavo kombinezonais apsivilkę žmonės ir lyg karvės žiaumojo neišsibaigiančią kramtomąją gumą. Tada ekskavatoriai, buldozeriai ir savieigiai gręžimo įrenginiai ėmė brautis į kalną; o erdvioje laukymėje tūpė ir išsikraudavo sunkūs malūnsparniai.

Pradžioje Sizifas netrukdė karinės bazės statybai: vis beprasmiškai rito ir rito savo akmenį, kuo nemažai pralinksmindavo statytojus – juk čia nebuvo kitų pramogų: nei viešnamių, nei padorių barų. Tačiau kartą Korinto karaliaus akmuo vos nesutraiškė seržantą Viljamą Houpą, geodezininkų desantininką, ir tasai persiutęs liepė nuvyti toliau prietranką graiką. Taip ir padarė. Kai Sizifą vežė su užtemdytu „Land Rover“ tarsi katiną maiše (kad neįsimintų kelio atgal) Korinto link, jis verkė ir dėkojo dievams už jo išlaisvinimą...

Jį išlaipino priemiestyje, o vienas gailestingas kareivis jam į delną įkišo penkias sidabrines monetas su į balandžius panašiais išgraviruotais ereliais.

Mieste jį irgi palaikė idiotu, o drabužių pardavėjas, į kurio parduotuvėlę susiprato užeiti apiplyšęs Sizifas, mikliai iš jo išviliojo 5 dolerius, iškeitęs į pusantro šimto drahmų, nors jų rinkos vertė buvo gerokai aukštesnė. Ir beveik visas popierinės drahmas jis iš vargšo karaliaus paėmė už įvairaus dydžio skudurus.

Vargšas tris dienas klajojo po miestą, pratindamasis prie naujo graikų kalbos skambesio ir nakvodamas kapinėse, kol nepravalgė likusių pinigų. Jį, alkaną ir baisios išvaizdos, į savo rūsį parsivedė pinigų padirbinėtojas Piroksolas. Neseniai jo kompanioną per muštynes uoste pasiuntė į aną pasaulį ir gudrusis nusprendė priimti kvailą ir nepavojingą jo profesijoje darbininką - mieste pasirodžiusį kvailelį.

Jis paskubomis išmokė Sizifą dirbti su mašina: sutvarkyti popierių ir dažus, paspausti ir atleisti svertus. Darbščiam karaliui ne naujiena monotoniškas darbas – ir jis nei dieną, nei naktį nesitraukė nuo spausdinimo staklių, tuo džiugindamas Piroksolą.

... Piroksolo nebūdavo visą dieną: daugybę laiko atėmė padirbtų drachmų realizacija. Pasirodydavo tik vakare.

Tačiau kartą Sizifas sulaukė šeimininko: nei šią, nei kitą dieną, nei po savaitės. Jis, vargšelis, išėjo paskui savo kompanioną, o galbūt į katorgą. Sizifas liko vienas, tad jam teko retkarčiais išeiti į miestą maisto.

Netrukus išseko popieriaus ir dažų atsargos, tačiau buvusį Korinto karalių apėmė azartas – atspausdinti kuo daugiau popierinių drachmų ir vėl už jas nusipirkti miestą (Sizifas iš Piroksolo sužinojo apie dabartinių pinigų galią), tapti jo karaliumi ir, galbūt, jei jam bus palankūs dievai, visos Eliadės.

Sizifas į rūsį pradėjo nešti popieriaus rulonus ir dažų skardines, nupirktas uoste. Ir spausdino, be paliovos spausdino ružavus popierėlius, perrišdavo dešimttūkstantiniais pluoštais, o šiuos kišo į maišus.

Kad nereiktų dažnai eiti į miestą, palikus stakles, jis iškart nusipirko 10 t popieriaus ir 6 80-ies galonų dažų skardines, prie rūsio atsivežė su sunkvežimius australietiško troškinio konservų ir į celofaną supakuotų džiūvėsių. Dabar jis galėjo dirbti nedarydamas pertraukų.

Vieną dieną Sizifas baigė savo darbą. Jis išbandymui paėmė vieną maišą ir išvilko į gatvę, užrakindamas rūsį. Perėjęs per miestą su maišu ant pečių, jis užėjo į Komercinį banką ir prieš nustebusį kasininką išpylė poros milijonų vertės drachmų krūvą. Priešais kasą stovėjo purvinas ir apiplyšęs valkata....

- Tu ką... eeee, ką jūs?! – paklausė kasininkas. – Tai juk jau ne pinigai?

Ir kasininkas, išvydęs širdgėlą, nuoskaudą ir nesupratimą apžėlusio kaimiečio arba išprotėjusio milijonieriaus veide, mandagiai, kaip kad kalba tik su ligoniais, paaiškino, kad jau prieš 3 m. buvo atlikta pinigų reforma, siekiant pažaboti infliaciją ir kovoti su klastotojais...

Sizifas iki tamsos prasėdėjo ant banko laiptelių, o greta, kaip nudvėsęs šuo, pūpsojo maišas.

- Vadinasi, tai nebuvo dievai... Virš manęs vis dar tebekabo prakeiksmas...- graudžiai šnibždėjo karaliaus lūpos.

Mėnesį jis klaidžiojo po aplinkinius kalnus, kol galiausiai atrado nedidelę, be karinių bazių ir sanatorijų viršukalnę. Iš žemės iškasė apsamanojusį uolos gabalą, kiek panašų į ankstesnį, ir nuo ryto, sunkiai atsidusęs, įtempė visus raumenis ir stenėdamas, su prakeiksmais nurito akmenį į kalną.

Ir iškart pajuto ... nusiraminimą. Jau iš atminties buvo išmesti atgiję Korinto karaliaus garbės troškimai. Amžinos bausmės nuraminta Sizifo dvasia atmetė visas pagundas išvengti jam skirtos bausmės. Vėl pašaipa iškreipė jo lūpas...

^*) Sizifas - graikų mitų veikėjas; karaliaus Eolo ir Enaretės sūnus, Atlanto dukros plejadės Meropės vyras.
Jis laikomas Korinto (senovėje vadinto Efire) įkūrėjas; pasak vieną variantą, valdžią Korinte jam perdavė Medėja. Kai Dzeusas pagrobė upių dievo Asopo dukterį Aiginą, Sizifas apie tai pranešė Asopui, o iš šio pareikalavo paslaugos – tiekti Korintui vandenį. Supykęs Dzeusas pasiuntė mirties dievą Tanatą, tačiau Sizifas šį sukaustė grandinėmis ir kelis metus nemirė nė vienas žmogus. Tada Tanatą išlaisvino karo dievas Arėjas – ir Sizifas tapo pirmąja mirties auka. Išeidamas su Tanatu į Hadą, Sizifas nurodė žmonai neatlikti jo laidojimo apeigų, o požemio karalystėje pasiprašė išleidžiamas, nes nori nubausti žmoną už laidojimo papročių pažeidimą. Jį išleidus, tasai nė nemanė grįžti. Tik Hermis jėga jį atvedė į mirusiųjų karalystę.

Sizifas vaizduotas kaip gudrus ir dievų nebijantis apgavikas. Jis puldinėjo Atiką, o keleivius užversdavo didžiuliu akmeniu.

Galop Tanatas išplėšė bepuotaujančiam Sizifui širdį, o už visus savo nusikaltimus Sizifas po mirties turėjo risti į kalną didžiulį akmenį, kuris vos pasiekus viršūnę vėl nudardėdavo žemyn. Ši bausmė simbolizavo beviltiškas Sizifo pastangas pergudrauti dievus (iš čia kilęs ir posakis „Sizifo darbas“ reiškiantis sunkų, ilgą, tačiau visai nenaudingą darbą).

Korinte buvo Sizifo kultas ir šventykla; jis laikytas Istmo švenčių, vykusių Sizifo giminaičio Melikerto, palaidoto netoli Korinto, garbei, pradininku. Jo įvaizdis sutinkamas ir šiuolaikinėje literatūroje, pvz., pas A. Kamiu jis įkūnija žmogų, pakilusį virš savo egzistavimo absurdiškumo ir toje beprasmybėje įgijęs savo prasmę ir savo išdidumą. Jį vaizdavo ir Ticianas.

¹⁾ Fiodoras Ušakovas (1745-1817) – rusų admirolas (nuo 1799 m.), kuris mūšiuose neprarado nė vieno laivo ir nė vienas jo pavaldinys nepateko į nelaisvę. Laimėjo visus (43) jūrų mūšius. Jo relikvijos išsaugotos Sanaksaro vienuolyne (Mordovijoje). 2001 m. rusų stačiatikių bažnyčios kanonizuotas kaip šventasis jūrų laivyno globėjas, o 2005 m. kaip strateginių bombonešių su branduoliniu ginklu šventasis globėjas. 2016 m. nuo rugpjūčio 6 d. iki rugsėjo 1 d. jo relikvijos buvo perneštos į Sevastopolį.

²⁾ Džordžas Baironas (George Noel Gordon Byron, 1788-1824) – anglų poetas, romantizmo ir „sielvarto poezijos“ („niūriojo egoizmo“) atstovas. Pagrindiniai jo kūrybos motyvai – nusivylimas gyvenimu ir maištas prieš pasaulyje esančią tvarką, prieš pasigailėtiną tikrovę. Tarp žymiausių jo kūrinių paminėtino: nebaigta poema „Don Chuanas“ (1824), „Čaildo Haroldo piligrimystė“ (paskelbta tarp 1812 ir 1818 m.), trumpa lyrinė poema „She Walks in Beauty“ (1813, Ji eina visame gražume).
Dalyvavo Graikijos kovoje už nepriklausomybę, yra Graikijos nacionalinis didvyris.