R. Jarovas. Genialumo komponentas

Dresiruotojas pasisuko į lankytoją.

- Galbūt, nuvysite savo šunį? Argi nematote, žvėrys nervinasi...

Šuo prisiartino prie pat narvo. Tigrai atsistojo ir suriaumojo. Lankytojas smakru atsirėmė į sunertus pirštus.

- Atkreipkite dėmesį į kitką... Jis jų visai nebijo. Tarsi žino, kad narve plėšrūnai nepavojingi, ir todėl prieina visai arti. Tačiau jie gražūs, jūsų žvėrys: ugnelės tarp blėstančių žarijų. Ar prisimenate: "Tigre, o tigre, skaisčiai liepsnojantis..."

Dresiruotojas vėl paėmė mėsos gabalą:
- Neprisimenu. Prisėskite, štai ten taburetė.
- Dėkui, - lankytojas atsisėdo. – Man patinka jūsų meistriškumas, tačiau nesiimate nieko nauja. Pradedate ne ten, kur baigė jūsų pirmtakas, o ten, kur pradėjo ir jis...
- Dabar atidarysiu duris, - pratarė dresiruotojas, - ir pažiūrėsime, nuo ko jūs pradėsite.

Lankytojas nusišypsojo:
- Nepykite. Jūs puikus dresiruotojas, ir būtent todėl pasirinkau jus. Tačiau jūs iš principo negalite ištrūkti iš siaurų senai pasiektų ribų, nes gyvūnas, jūsų darbo objektas nesikeičia, netobulėja. Paimkite šį mano šunį, užsiimkite juo.

Dresiruotojas parodė į narvą:
- Negi manote, kad po tokių vaikinų aš imsiuos jūsų mažmožio... Aš ...

Šuo liuoktelėjo ir įsikabino dantimis dresiruotojo koją. Lankytojas pašoko:
- Piratai, čia! O kodėl jūs įžeidinėjame mąstančią būtybę?
- Po velnių! – dresiruotojas glostė įkąstą vietą, - nejaugi jis suprato?
- Paimkite ir aiškinkitės sugebėjimus. Na?
- Imu, - tarė dresiruotojas...

* * *

- Na ką gi, mielasis, - muzikantas atitraukė pirštus nuo klavišų, - pakartok, ką pagrojau.

Berniukas tylėjo.

- O jei paprasčiau? – muzikantas sugrojo gamą.

Berniukas papurtė galvą. Muzikantas paglostė berniukui galvą, davė saldainį:
- Palauk, mielasis, koridoriuje.

Kai durys užsidarė, muzikantas tarė sėdinčiam krėsle lankytojui:
- Šis berniukas bus sportininku, menininku, jūreiviu, - kuo nori, tačiau ne muzikantu. Veltui atvedei jį.

Lankytojas smakru atsirėmė į sunertus pirštus:
- Jūsų mokinių portretai žvelgia iš visų miesto afišų. Berniuko turingi tėvai...

Muzikantas atsistojo:
- Vargšus, tačiau talentingus, mokau už dyka. Negabių neimu...

* * *

Prie cirko įėjimo būriavosi minia: pirmieji daužė kulnais į masyvias duris, kaip užburti žvelgė pro stiklus. Stogais, tarsi slidininkai nuo kalnų, šliaužė raidės: ""Dresiruotojas Horacijus", "Neįtikėtina!!!", "Genialus gyvūnas".

Dangus virš turgaus aikštės spindėjo įvairiaspalvių reklamų atšvaitais. Nepastebėdamas grūsties, Kleinas priėjo prie vitrinos, pažvelgė į nuotraukas. Netikėtai, minios spaudžiamos, atsilapojo kažkokios durys ir žmonių lavina plūstelėjo į pastatą, įnešdama su savimi ir Kleiną.

- Sustokite! – sušuko jis. – Kur mane tempiate? Aš visai nenoriu į cirką.

Tačiau ištrūkti buvo neįmanoma. Prieš jį šmėkštelėjo išsigandęs bilietų tikrintojo veidas, kažkur apačioje išgirdo policininko švilpuką ir atsidūrė galiorkoje. Jo krūtinę prispaudė prie barjero, spaudė iš visų pusių, u= nugaros juto sunkų vyno pagirių kvapą. Visiška tamsa, duslus būgnų tarškesys didino nerimą. Pašvietė prožektorius; pačiame nežymiai virpančio kūgio dugne stovėjo dresuotojas įprastu kostiumu ir kaklaraiščiu. Prie kojos tupėjo šuo, kaip atrodė, nekilmingas. Palaukęs, kol nurims salė, šuo atsistojo, priėjo prie raudonai geltonos taburetės, pastatytos arenos viduryje, padėjo ant jos priekines letenas ir ėmė nusilenkinėti.

Aplodismentai sustiprėjo.

- gerbiami žiūrovai, - stipriu jaunu balsu tarė dresiruotojas, - šis šuo yra protingiausias iš gyvūnų, kuris kada nors – nenoriu sakyti, kad tarnavo, kad jo neįžeisčiau – buvo artimiausias žmogui. Tuo patys įsitikinsite. Jis moka kalbėti, nors ir ne taip raiškiai, kaip mes, tačiau suprasti galima. Jis moka atsakyti į kai kuriuos paprastus klausimus. Gali būti, kad jo smalsus protas rado kelią ir sudėtingesnėms sąvokoms. Kad šūksniai iš salės netrikdytų mūsų, prašau vieną ar du žmones ateiti čia ir pabendrauti.

- Aš, - šūktelėjo Kleinas.

Minia prasiskyrė. Susidariusiu koridoriumi jis nubėgo žemyn. Dresiruotojas tylėjo, nutilo muzika, publika sulaikė kvapą.

- Kokia šiandien diena? Computer and dog

Šuo pakėlė snukį ir lėtai, atskirais skiemenimis, išlojo:
- Tre-čia.

Tai buvo panašu į užkimusį lojimą, ir kitoje vietoje niekas kitaip ir nepagalvotų, tačiau dabar visi aiškiai suprato tą žodį.

- Koks mėnuo?
- Ko-vas.

Kleinas juto šimtus žvilgsnių, tačiau jie netrikdė jo. Jam atrodė, kad kažkoks senai prarastas džiugesys, artisto džiugesys, valdančio žiūrovų salę, apėmė jį. Jis prasižiojo, kad užduotų naują klausimą, tačiau nespėjo ištarti: viršuje, iš ten, iš kur jis nusileido, pasigirdo šūksnis:

- Melas! Akių dūmimas!

Kleinas pakėlė ranką:
- Aš tvirtinu...

Tačiau dičkis šonu užmaukšlinta kepure, tas pats, kuris rėmėsi alkūne jam į nugarą ir tvoskė pagiriomis, jau brovėsi pro minią.

- Nešdinkitės, šarlatanai!

Dar keli žmonės šalia jo kažką šūktelėjo, ir staiga visa publika, uždegta provokatoriaus, pradėjo švilpti, trypti kojomis. Dresiruotojas pabalo, jo lūpos suvirpėjo; jis apsisuko ir išėjo iš arenos. Šuo nusekė iš paskos. Numeris buvo sugadintas, kėdžių sėdynės sudunksėjo, žiūrovai ėmė skirstytis.

* * *

Linksmybės turgaus aikštėje tęsėsi. Kažkas ant Kleino išpylė žiupsnį konfeti, kažkas truktelėjo už rankovės. Jis ištrūko, pasuko už kampo, nuėjo krantine. Čia buvo tuščia, tylu. Kleinas atsirėmė į turėklus ir susimąstė. Cirko kontūrai stūksojo priešais. Atsidarė tarnybinio išėjimo durys ir jų šviesiame stačiakampyje pasirodė dresiruotojas su šunimi. Kažkoks neaukšto ūgio žmogus žengė link jo. Tuo metu iš tamsos išniro dvi figūros. Vieną jų Kleinas atpažino – svyruodamas ir dūmydamas cigaretę į dresiruotoją ėmė tas pats dičkis sulamdyta kepure, tas pats, kuris sukėlė triukšmą cirke.

- O, "senjoras Horacijus"! – dičkis prisiartino. – Sustok, pakalbėsime. Kaip taip mikliai išmokai išmonyti pinigėlių, a?
- Ar ne patys ten staugėt cirke?
- Mes.
- Šunsnukiai!

Dičkis trenkė jam į veidą. Ir iškart iš tamsaus skersgatvio iššoko dar du.

- Policija! – Kleinas žvilgtelėjo į žemę ieškodamas plytos ar pagalio. – Padėkite! – Pakėlęs akis jis pamatė, kad pavėlavo. Vienas užpuolikų gulėjo po žibintu, du vėliau išbėgę skuodė šaligatviu, o šuo pakaitomis kandžiojo jiems kojas. Ar kažkokie ten riksmai sklido iš apačios, tad Kleinas persivėrė per turėklus. Ant vandens plūduriavo kepurė; pasipurtydamas, kabindamas slidžių akmenų, dičkis lipo iš vandens.

- Ačiū, - Horacijus paspaudė Kleinui ranką. – Dabar greičiau iš čia. O tai ir iš tikro prisistatys policija.
- O šuo?
- Piratas ras mane...

Miesto sode kvepėjo drėgna žole, vėjas šiureno lapus.

- Už ką jie jus? – paklausė Kleinas.

Horacijus palietė sutinusią lūpą:
- Žinoma, ne dėl to, kad įsitikintų, ar aš ne apgavikas. Visus metus restoranų, karuselių, velnio ratų savininkai laukia mugės. Ir štai publika nieko nenori, tik kalbančio šuns. Reiškia, reikia sukompromituoti dresiruotoją, o vėliau jį sumušti taip, kad iki mugės pabaigos išgulėtų ligoninėje. Kaip žinia, chuliganų netrūksta. Tačiau jie nežino, kad iki dresiravimo dirbau gimnastu ir akrobatu. Būdavo ir baisiau. Tarp kitko, ar ne jūs nusileidote pas mane?

- Aš, - sumišo Kleinas.
- Taipogi netikite?
- Na, ne, tiesiog bijojau, kad tasai girtuoklis mane uždusins.

Jie prisėdo ant suoliuko. Po spartaus ėjimo Kleinas pamažu atsigavo.

- Aš suprantu, - Horacijus čirkštelėjo degtuką. – Jums ypatingai norėtųsi sužinoti, kas tai per šuo. Atsakau, kad ir pats nežinau. Stebuklas, dėl kurio žmonės laužo duris, ne mano.
- O kieno?
- Prieš metus atėjo žmogus ir atvedė tą šunį. Mane aplanko daug žmonių, tačiau tasai įsiminė. Ne tik pasekmėmis, kurias sukėjo jo vizitas, tačiau ir išore, manieromis. Toks keistas žemas žmogutis didele galva, ruda barzdele ir skvarbiomis akimis. Jo įdomus gestas – išgirdęs prieštaravimą, suneria pirštus ir paremia galvą.
- Mąstytojo poza, - tarė Kleinas. – O ar galvos nepalenkia kiek į šoną?
- Taip, - Horacijus pasisuko, - o jūs jį pažįstate?
- Taigi, vadinasi, jis ir pas jus užsuko! 0 Kleinas juto, kad vėl trūksta oro...

Jie ilgai negalėjo nurimti.

- Suprantate, - Kleinas vėdavosi panešiota skrybėle, - juk būtent tas žmogus netiesioginė mūsų susitikimo priežastis. Šiandien buvo koncertas: septynmetis berniukas dirigavo simfoniniam orkestrui. Dirigente atpažinau tą patį berniuką, kurio maždaug prieš metus atsisakiau priimti į savo mokyklą. Tai mane sukrėtė tiek, kad išėjau iš koncerto ir pasimetęs šlaisčiausi gatvėmis kol minia neįnešė manęs į cirką. Man nereikia jums aiškinti, ką reiškia profesionalo pasididžiavimas. Savo dalykui atiduodame geriausia, ką turime. Ir nėra labiau įžeidžiančio dalyko, kaip suvokimas savojo profesinio netobulumo. Visą gyvenimą pašvenčiau muzikai ir staiga gyvenimo pabaigoje apsirikau. Negali būti, kad tas berniukas, kurio judesiuose buto toks temperamentas, toks išraiškingumas, prieš metus neparodė nė trupučio talento. Tai aš jau per senas. Tokios mintys nedavė ramybės iki mums susitinkant.

- Ir aš nežinau, kame esmė, - Horacijus gūžtelėjo. – Dešimties metų pabėgau iš namų pas klajojančią trupę ir kiek cirkų praėjau, kiek gyvūnų dresiravau, kiek visko girdėjau!... Net sumaniausią gyvūną sunku ko nors išmokyti. Reikia atkaklaus darbo, velniškos kantrybės ir tikros meilės tiems sutvėrimams. Tačiau Piratas... Na, ką turi daryti šuo? Vaikščioti ant užpakalinių letenų, šokinėti. Pradėjau jį to mokyti. Jis iškart atsistojo ant užpakalinių kojų, praėjo, kiek galėjo, o tada pažvelgė į mane taip, tarsi norėdamas pasakyti: "Ir kodėl, šeimininke, verti mane užsiimti tokiais niekais!" Kaip ir anksčiau dirbau su tigrais, o Piratą ėmiau su savimi. Kažkaip kartą tigras nenorėjo šokti per degantį lanką. Piratas pašoko iš vietos, trinktelėjo tigrui per nosį letena ir šoko per lanką, o tigras paskui jį. Pastebėjau, kad Piratas, kaip reta, nuovokus, tačiau argi verta visą numerį statyti tik su šunimi?! Sprendimas atėjo netikėtai. Turiu netikusį įprotį – nepatenkintas sakau "PO velnių!". Kartą per smarkų lietų pasiunčiau Piratą cigarečių. Pinigai buvo odiniame krepšelyje ant antkaklio – ten turėjo įdėti ir pirkinį. Aišku, jis nenorėjo eiti ir jis sulojo, kas man pasirodė labai panašu į žinomą žodžių derinį. Atkreipiau į tai dėmesį ir ėmiau įvelti jį į tokias padėtis, kurios jam nelabai patiko. Ir vis aiškiau ir aiškiau skambėjo tasai išsireiškimas. Jis pagavo ryšį tarp nuotaikos ir atitinkamų žodžių ir net sugebėjo kažkaip susitvarkyti su savo balso netobulumu. Numeris su tigrais buvo užmestas; viską, visą savo dresiruotojo patirtį nusprendžiau panaudoti tam neišsiskiriančiam šuneliokui. Kiek dar būtumėt šiandien išvydę, jei ne tie šunsnukiai...

Stambus Horacijaus kumštis pakibo ore. Kleinas užsidėjo skrybėlė, pasikėlė apykaklę.

- Jūsų šuo turi padėti surasti tą paslaptingą asmenybę.
- Kaip? Neturiu jokio jo daikto.
- Ne pagal kvapą. Pagal regimąją atmintį. Iš kažkur jį atvedė pas jus; tegu jis prisimena. Kiek reikia laiko, kad įteigtume jam, ko iš jo reikia?
- Dviejų dienų.
- Gerai, poryt susitinkam, - jiedu atsistojo atsisveikindami: aukštas plačiapetis Horacijus ir žemas smulkutis Kleinas.

Horacijus išteisė ranką:
- Tarp kitko, man pasirodė, kad mačiau jį šiandien tarp žiūrovų pirmoje eilėje. Ir kai išeidinėjau, kažkas tarsi laukė manęs.
- Ne, - pasakė Kleinas.

* * *

Šuo ėjo neskubėdamas, žvalgydamasis į šalis. Praeiviai nužvelgdavo jį stebėdamiesi žvilgsnio prasmiškumu.

- Štai kas buvo sunku, - nuėmęs pavadį, Horacijus vyniojo jį aplink ranką. – įteigti gyvūnui tokią užduotį, kaip paieška pagal prisiminimus. Juk abstrakčių sąvokų jie nesuvokia. O šis sugebėjo! Pažvelkite, ne karto nenuklydo į šalį, nebadė nosimi žemės.

Jie jau buvo pakraštyje; triukšmingas centras liko už jų. Automobilių sumažėjo, tačiau padaugėjo sunkvežimių. Nusitęsė tvoros.

- Einu jau daugiau iš inercijos, - Kleinas pastebimai šlubčiojo. – Kai jį rasime, pasakysiu jam, kad mūsų racionalistiniame amžiuje gėda uždavinėti mįsles užimtiems žmonėms.

Prie nedidelių vartelių šuo sustojo.

- Na, ką tu? – Horacijus priėjo prie jo. Šuo vikstelėjo uodega, drėkstelėjo letena per dažytas lentas.

- Atėjome, - Horacijus apsižvalgė. Nuošali vieta, plika aukšta siena, o už jos vėjas kedena medžius. Jis stipriai pabeldė. Vėjas lankstė medžių viršūnes; keliu nuburzgė automobilis. Horacijus pabeldė dar kartą. Niekas neatsiliepė.

- Ar teisingai mus atvedei? – Horacijus pakasė šuniui kaklą. Šuo vėl drėkstelėjo nagais per lentas.

Jie pasitraukė nuo vartelių.

- Nenori įsileisti, - atsiduso Kleinas.

- Aš kaip ir iš cirko, - Horacijus pačiupinėjo iškyšulius, įsižiūrėjo ir pradėjo lipti plika siena. Prisėdęs ant viršaus, jis žemyn numetė pavadžio galą.

- Pririškite šunį ir įsikibk pats.
- Bet aš...
- Greičiau!

Po akimirkos visi trys atsidūrė ant žemės kitoje sienos pusėje. Nieko antgamtiška jie neišvydo. Žolė, krūmai, medžiai; gilumoje saulėje stiklais blykčiojo namas, prie kurio vedė takelis.

- Dvi dienas nešlavė, - Horacijus bato galu nuspyrė sausą šakelę.

Namo durys buvo užrakintos. Horacijus patraukė rankeną ir pasitraukė. Vikstelėjęs uodega, Piratas nubėgo už kampo. Kleinas ir Horacijus nuėjo iš paskos. Atsirėmęs priekinėmis letenomis į palangę, tupėdamas ant užpakalinių, Piratas baksnojo snukį į stiklą. Horacijus stuktelėjo per rėmą – ir langas atsidarė. Šuo įšoko pirmas, o žmonės sulindo iš paskos...

- Kaip manai, kur papuolėme? – Kleinas žvalgėsi į šonus.

- Tuose dalykuose blogai gaudausi, - Horacijus pasikasė pakaušį. – Galbūt, tai marsiečių laivo įranga, o gal už sienos automatas paduoda karštus pyragaičius.

Jie stovėjo erdviame kambaryje, išklijuotu baltomis plytelėmis, apstatytu prietaisais, kurių paskirtis buvo neaiški. Horacijus atidarė didžiausio, dydžio sulig spinta, prietaiso dureles ir jas užtrenkė, pamatęs laidų raizginį. Kleinas iš šūsnies paėmė popieriaus lapą ir vėl numetė, pamatęs, kad jis pilnas formulių. Ant laiptų pasigirdo žingsniai. Horacijus ir Kleinas pasitraukė į šešėlį. Prie jų glaudėsi Piratas. Įėjo neaukštas vyriškis ruda barzdele, prisėdo prie stalo ir matytu gestu – smakras ant sunertų pirštų – palenkė galvą.

- Sveiki, - į priekį paėjo Kleinas su Horacijumi...

* * *

- Aš pradėjau abejoti savo profesiniu meistriškumu, o mano draugas, - Kleinas parodė į Horacijų, - nesuprasti savo amato. Ar tai atsitiktinumas? Suradome jus ne iš paprasto smalsumo; mūsų sumišimas susijęs su dalykais, kuriems pašventėme visą savo gyvenimą.

Jie sėdėjo ant sofos, o priešais, anapus stalo, žmogus ruda barzdele išsigandęs spoksojo į juos ir niekaip negalėjo nurimti ir pradėti kalbėtis. Jis išgėrė vandens, nusišluostė kaktą.

- ką gi, pagaliau jis atsistojo, - Laikysim, kad jūs mano svečiai. Juokinga manyti, kad galima uždavinėti žmonėms mįsles ir tikėtis, kad jie nieko nedarys. Tuo labiau, kad pats jums įdaviau raktą, - jis pažvelgė į šunį, prigulusį prie jo kojų, priėjo prie įsiveržėlių ir ištiesė ranką.

- Daktaras Kristalas.

Kleinas ir Horacijus kilstelėjo.

- Noriu jūsų paprašyti, - jaudindamasis daktaras rankoje vartė degtukų dėžutę... - Jūs esate atsitiktiniai žmonės, nežinantys mano problemų, būkite mano teisėjai.

Ir jis atsisėdo.

- Aš gydytojas, neblogas gydytojas, galiu pasakyti nesigirdamas. Myliu savo profesiją, įdėmiai seku visas ne tik medicinos, bet ir kitų mokslo sričių naujienas. Prieš 10 m. pradėjau naudoti visiškai naują gydymo metodą. Trum0pai apie tai. Sveiko organizmo gyvybiškumas – sužadintos elektroninės būsenos rezultatas. Tuo pačiu organizmas tampa elektromagnetinių bangų šaltiniu. Sergant energetinis organizmo lygis keičiasi, t.y., keičiasi skleidžiamų bangų intensyvumas, dažnis ir kitos savybės. Sumaniau sukurti mašiną su tiesioginiu ir grįžtamuoju ryšiu. Nustatyta normalaus organizmo diapazonu, mašina turėjo Stop nedelsdama siųsti ligoniui trūkstamą energiją arba sumažinti perteklinę. Šis grynai fizikinis procesas organizme turėjo virsti fiziologiniu. Dar daugiau, mašina, esant būtinybei, turėjo įjungti spindulinę įrangą arba, pagal programą, kurią pati sukūrė, pasinaudoti chirurgo peiliu. Kūriau mašina 10 m. Dieną dirbau kaip neblogas, kiek išsiblaškęs gydytojas, o vakarais ir naktį – kaip fantastas, mąstytojas, išradėjas.

Jis patylėjo. Šuo snaudė kampe. Horacijus ir Kleinas sėdėjo nejudėdami.

- Tik metai prabėgo nuo tos dienos: aš savo priimamajame – ruduo, lietus, lašai varva stiklu. Priešais – pacientas, garsus naujų žemių atradėjas, žmogus stipriu, net atšiauriu charakteriu. Jis serga kažkokia keista liga su neaiškiais simptomais. Žvelgia į mane ir sako: "Na, daktarėli, varžotės, ką pasakyti?"

Ir tada jam papasakojau apie savo mašiną. Jis nusijuokė: "Ir čia mašina". Atsigulė. Paspaudžiau mygtuką. Kitą dieną, kai jis atėjo, paklausiau apie savijautą.

Jis atsakė: "Savijauta nieko, tačiau man atrodo, kad ne visai teisingai nugyvenau savo gyvenimą. Ėjau gražiausiomis pasaulio vietomis nepastebėdamas jų grožio. Mane ginė siauras praktinis tikslas, ir aš nieko neišvydau. O reikėjo...". Gūžtelėjau pečiais ir pakartojau seansą. Kitą dieną, kaip įprasta, uždaviau klausimą apie sveikatą. Jis mostelėjo ranka.

"Vakar ėjau iš jūsų ir pakėliau kelis pageltusius rudens lapus. Ant jų parašiau eilėraščius. Tai mano pašaukimas. Daugiau pas jus neateisiu. Išvažiuosiu į mišką arba prie jūros, ir visą likusį gyvenimą gėrėsiuosi saulėtekiais ir saulėlydžiais".

Tą vakarą vėl sėdėjau su užvertomis langinėmis. Kaip galėjo neįveikiamas geležinis charakteris pasikeisti minkštu jausmingumu. Kaip galėjo žmogus, per visą gyvenimą nesurimavęs nė dviejų eilučių, pareikšti, kad jo pašaukimas yra poezija? Atsakymas pradėjo aiškėti tik prieš auštant. Mano mašina nesugebėjo apimti visos organizmo veiklos. Tuo režimu, kuriuo ją suderinau, ji galėjo paveikti smegenų darbą. Mano paciento įgimti sugebėjimai buvo genetiškai užkoduoti nukleotidų tvarka DNR molekulėse. Jam trūko lyrikos, poetiškumo. Išsiaiškinusi tai, mašina pasiuntė atitinkamas elektromagnetines bangas. DNR molekulės turi magnetinių savybių; veikiant spinduliavimui nukleotidų tvarka pasikeitė; pasikeitė ir žmogaus polinkiai. Vadinasi... Štai kaip mintijau tomis dienomis. Užčiuopiau giją, vedančią į smegenų veiklos patobulinimą. Vaikiškas garbės troškimas užvaldė mane. Genijams, pagimdytiems aklos gamtos, aikštėse stato paminklus. Kokį gi paminklą pastatys man – žmogui, kuris pats kurs genijus, sukeldamas arba sustiprindamas talentus?! Apie socialinius ir moralinius tokių bandymų aspektus tuo metu nemąsčiau. Man pasisekė. Tarp mano pacientų buvo nemažai menininkų, rašytojų, kompozitorių. Tarsi atlikdamas paprastus tyrimus, nustatinėjau, kuo apibūdinamas kiekvienas talentas. Šimtus kartu tikrinau mašinos poveikį gyvūnams ir įsitikinau, kad tai visiškai nekenksminga. Tačiau gyvūnai neturi aiškiai išsiskiriančių sugebėjimų. Nenorėjau pats tapti bandymų objektu, nes baiminausi, kad prarasiu polinkį dirbti; nenorėjau bandyti ir ant pacientų. Pakeitė polinkius jie nenoriai užsiimtų ankstesne veikla, o tai jau sukrėtimas gyvenime. Ir tada pas mane pakliuvo berniukas. Jo liga buvo nereikšminga, tačiau pasakiau, kad jį reikia palikti klinikoje. Vos pradėjęs sveikti, paprašė pieštuko, popieriaus ir pradėjo piešti. Jis piešė lovoje, ant stalo; rytą, dieną, vakare. Piešiniai buvo nuostabūs. Tačiau būdamas 6 m. nemąstai apie pašaukimą. Ir tada nusprendžiau pirmą bandymą atlikti su juo. Žiauru? Galbūt. Tačiau buvau įsitikinęs savo metodo nekenksmingumu ir tuo, kad galiu atstatyti pasikeitimus. Kartu su berniuku atėjau pas jus, Kleinai, kad įsitikinčiau, kad jis visiškai nemuzikalus. Prašiau priimti jį mokytis muzikos; pasiekimai būtų patvirtinę mano metodo veiksmingumą. Kai atsisakėte, radau mažiau užsispyrusį pedagogą, kuris paprašė tik daugiau pinigų. Tada pradėjau savo bandymus. Po antro seanso berniukus metė piešti ir daugiau neėmė į rankas pieštuko. Po penkto iš kažkokios nendrės sumeistravo švilpynę. Viso atlikau 7 seansus. Po mėnesio jį teko atsiimti iš to pedagogo ir perkelti į rimtesnę mokymo įstaigą. Šiandien jį matėte koncerte.

Kleinui drebėjo rankos, jis niekaip negalėjo atsegti viršutinės marškinių sagos. Horacijus girgždančiu balsu paklausė:
- O Piratas?

- tas pats. Aš pritariu senai išsakytai minčiai, kad žmogus be reikalo nuėjo mašinų kūrimo kryptimi, atsisakęs gyvūnų pagalbos. Nesudėtingų žmonių veiksmų imitacija – vienintelis dalykas ką pavyko iš jų išspausti – pasiekiamas po ilgos ir sunkios dresūros ir tinka tik publikos linksminimui. Jau nekalbu apie naminius gyvūnus – jų sąlyginis paklusnumo žmogui refleksas pavirto besąlyginiu. Tačiau tai viso labo tik refleksas. O aš iškėliau uždavinį – pasiekti, kad gyvūnai turėtų sąmonę.

- Tai neįmanoma, - sušnibždėjo Horacijus.

- Dresūra – taip, neįmanoma. Tačiau ir chemikai negalėjo vieno elemento paversti kitu vien cheminių reakcijų būdu. Jiems teko pakeisti atomo sandarą, o man – ląstelės sandarą. Žmogaus mąstymas vystėsi vystantis darbo procesui; tačiau šiandien, nuėjus taip toli, argi negali žmogus duoti nors pradinį postūmš snaudžiančiam mūsų jaunesniųjų brolių protui?

- Kam to reikia? – pertraukė Horacijus. – Aš išmokau mešką eiti lynu be jokio mokslo.

- Oi kaip reikia, - tarė Kristalas. – Mūsų rankose gyvūno smegenys – tūkstantį kartų tobulesnis instrumentas nei bet kokia mašina. Pažadinę gyvūnuose nors mažą sąmoningumo dalelę, panaudosime jų turtingas fizines galimybes. Žmogus niekada nebėgs kaip antilopė, nešokinės kaip liūtas, neturės dramblio jėgos. Ką bekalbėti apie svetimų mums terpių gyventojus! Kokias žinias gautume iš jūrų gyvūnų, jei jie galėtų ir norėtų jomis su mumis pasidalinti?! Aš pas jus atėjau su paprastu sarginiu šunimi, kurį paveikiau savo mašina. Nežinojau, ką jis sugeba, man reikėjo profesionalių triukų, kad išaiškintų tai. Rezultatas akivaizdus.

Kleinas atsistojo.

- Lenkiuosi jums, daktare. Tačiau kodėl apsigaubėte paslaptimi, kodėl neatskleidėte to nei man, nei mano draugui? Aš būčiau mokęs muzikos vėžlius ir driežus...

- O aš... - pradėjo Horacijus.

Daktaras pašoko.

- Kodėl! Kodėl! Todėl, kad suklydau ir aiškiai tai matau. Palinkęs prie mikroskopo, kiauras naktis sėdėdamas laboratorijoje, negalėjau galvoti apie nieką kita, o tik apie sėkmę. Tačiau kai berniukas, kurio talentas buvo mano rankų darbas, ėmė vis labiau garsėti, jo tėvams apsisuko galva ir jie liovėsi su manimi sveikintis, man pirmąkart kilo abejonė. O ar reikia visuomenei, nemokančiai teisingai paskirstyti turimų vertybių, mano atradimo?! Ar nepanorės tie, kurie ir taip turi viską, užvaldyti jį ir neprileisti kitų? Ir aplamai ar tai gėris? Aukso srautas, plūstelėjęs į Ispaniją atradus Ameriką, nepraturtino, o sugriovė tą šalį, todėl, kad žmonės liovėsi dirbti. O argi nepuls pas mane veltėdžių, siekiančių išgarsėti nedirbant, srautas? Ar nenuvertės talentas? – Jis atsikvėpė. – Laukiau jūsų, Horacijau, tą vakarą, kai jus užpuolė, kad pasikalbėčiau. Kai išvydau tas niūrias būtybes, supančias jus, mano išgąsčiui nebuvo ribų. Taip, nepadėjau jums, bet ir iš mano pagalbos nebūtų buvę naudos. Kaip girtas parėjau namo ir neužmigau visą naktį. Supratau, kas su jumis nutiko, tik nemačiau pabaigos. Galvojau, kad jūs viską papasakosite ir visa ta gauja, pasamdyta kokio nors turtingo verslininko, puls manęs ieškoti. Tą naktį gėdijausi savo vaikiškų svajonių, savo pasitikėjimo. Argi mokslininkas gali svajoti apie šlovę kaip savo triūso rezultatą? Ar galiu kurti genijus? Galiu pašalinti bet kokius įgimtus trūkumus, tačiau genijumi jis netaps. Genijų sukuria auklėjimas, sukuria nepertraukiamas nuolatinis mąstymas, meilė žmonėms, visai gyvybei. Štai kur genialumo komponentas, kuris visai nuo manęs nepriklauso. Ir niekada nebus galimybės jį sukurti dirbtiniu būdu.

Tąnakt pūtė stiprus vėjas. Jis purtė lapus, o man atrodė, kad girdžiu pas mane ateinančiųjų žingsnius. Ir baiminausi jau ne pasamdytų chuliganų trepsėjimo, o policininkų. Įgijau valdžią tobuliausiam ir galingiausiam gamtos tvariniui ir bijau tos valdžios. Galų gale ją iš manęs atims ir nelaimingiems žmonėms patobulins protą tam, kad jie kurtų geresnius naikinimo įrankius. O gyvūnai... Vargšai, jų proto užuomazgų pakaks nesudėtingų darbų atlikimui, tačiau jie nesuvoks savo indėlio į įvykius, negalės nustatyti, kur melas, o kur tiesa. Kokie tai bus aršūs ir paklusnūs kariai valdžios trokštančių rankose! Štai ko bijojau ir kodėl tylėjau. Dabar aiškiai matau, kad išsprendžiau tik pusę uždavinio. Antra pusė – padaryti, kad iš mano darbo visuomenei būtų nauda – neišspręsta. Nežinau, kaip tai padaryti; jūs, greičiausiai, to irgi nežinote. Tylėjau ir tylėsiu tol, kol nesurasiu tokių žmonių. Juk turi kas nors žinoti...

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Sparnų prisilietimas
H. Lampo. Dievo gimimas
Strugackiai. Kaip žuvo Kangas L. Dilovas. Lagranžo taškas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Aleksandras Kacura. Pasaulis nuostabus
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Jaroslavas Veisas. Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
R. Jarovas. Magnetinis šulinys
V. Lobovas. Įsimylėję
V. Baalis. Eksperimentas
Tolkieno stebuklinga pasaka
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Džonas Antoni. Hipnoglifas
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
I. Okstonas. Skruzdžių pyktis
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Andrejus Anisimovas. Uras
K. Maknamara. Kalnietis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė