Andrejus Anisimovas. Kvapų valdovas

Apie autorių

Andrejus Anisimovas (g. 1943 m.) – maskvietis, rusų rašytojas, fantastas. 1969-1974 m. dirbo Uzbekijoje, Andižano jaunimo teatro vyr. dailininku, kur pradėjo rašyti pjeses. Nuo 1980 m. gyvena Estijoje, užsiima dekoratyvaus porceliano gamyba. Kaip prozininkas debiutavo 1990 m. apysaka „Stepano Golobino sąsiuvinis“. Išleido nemažai knygų: daugiausia detektyvus ir fantastiką, netgi eilėraščių rinkinius „Mes visi emigrantai Rusijoje“ (1999) ir „Uždek žvakę“ (2003). Kai kurios naujesnės knygos: „Dvyniai“ (2001, pagal jį pastatytas teleserialas), Maniakas ir rožės“ (2003), „Pasaulio gelbėtojas (2003), „Skryds į bedugnę“ (2003), „Kremliaus sindromas“ (2006), „Bomba al-Kaidai“ (2007)...

- Nepaprasta! – Kirilas mėgaudamasis įkvėpė iš vamzdelio sklindantį aromatą ir išsprogino akis. – Tiesiog puiku! Kas tai?
- Juodojo verpėjo iš vienos Fomalgauto planetų ekstraktas, - mano šeimininkas, mažas žmogelis pavarde Mortonas, ištiesė kitą vamzdelį. – Pabandyk šį.

Dar apgaubtas kvapniais pirmojo vamzdelio fliuidais, Kirilas paėmė naują vamzdelį ir vos neužduso iš pasitenkinimo:
- Dieve, koks kvapas! Neįmanoma atsitraukti… Šis iš tikro stebuklingas.
- Dirduso aborigenams tai šlykščiausias, kokį jie bežino, dvokas. – Mortonas užkimšo abu vamzdelius ir pastatė juos į specialią nišą sienoje, kuri kaip mat automatiškai užsidengė. – taip kvepia liakas, ypatingas šakniavaisis, augantis labai giliai. Išskirtinai reta rūšis.
- Niekada negirdėjau apie tokį, - prisipažino Kirilas. – O ir apie tokią planetą...
- Nenuostabu. Mūsų ištyrinėtoje visatoje tiek daug pasaulių...
- Norite pasakyti, kad jūsų kolekcijoje yra aromatų iš kiekvieno jų?
- Žinomas, - šypsodamasis atsakė Mortonas. – Viso pas mane per tris su puse milijono įvairiausių kvapų.
- Oho, - ištrūko Kirilui. – Neįtikėtina!
- Ir vis taip yra.
- Dabar suprantu, kodėl jūsų namus vadina Aromatų rūmais. Tačiau niekad nemaniau, kad čia jų tiek. Net nesitiki....
- Tai iš tikro užima visai nedaug vietos, - jį patikino Mortonas. – Kiekvieno kvapo pavyzdžio saugoma vos po kelis miligramus, tai žirnio dydžio, ne daugiau. Radau būdą sustiprinti kvapą, todėl man nereikia didelių kvapių medžiagų kiekių.
- Kvapo stiprinimas? Tai kažkas nauja.
- Kai kurių tyrinėjimų šalutinis rezultatas.
- Ir vis tik apie kolekciją, - priminė Kirilas. – Aš supratau, kad tai švenčiausia šventenybė ir prieiga prie jos pašaliniams griežtai ribojama. Bet kuriuo atveju jos niekas niekad nematė.

Mortonas netikėtai skambiai nusijuokė:
- Tai visiškai automatizuota saugykla ir pats į ją einu tik tuo atveju, jei tenka kažką taisyti. O kiekvieną kvapą galiu gauti greičiau nei per 10 sekundžių, tiesiog nurodžius šiame valdymo pulte, - Mortonas parodė į nedidelį sienoje įmontuotą pultelį. – Kiekvienas kvapas turi savo kodą ir užklausa susiveda į to kodo nurodymą. Papildoma ji tokiu pat būdu, kokiu gaunu norimą kvapą, - šiuo įtaisu.

Kirilas žvilgtelėjo į uždengtą nišą, iš kurios Mortonas ėmė vamzdelius ir kurioje jie vėl dingo. Klausti, kur vis tik randasi toji saugykla, name ar po juo, buvo labai neprotinga. Tai iškart sukeltų įtarimą. Atžymos, kurias jis nepastebimai padarė ant kai kurių jo rankose palaikytų vamzdelių, turėjo parodyti jų vietą, tačiau su savimi neturėdamas jatraus detektoriaus jis to padaryti negalėjo. To jis užsiims vėliau, kai paliks šią tvirtovę. Jei saugykla nėra šarvuota ir nėra pernelyg giliai, viskas turi pavykti. Tada jo lauks geras atpildas bei nebloga reklama. Jam pavyko apvynioti aplink pirštą patį Mortoną! Geresnės rekomendacijos nėra!

Pirmąją užduoties dalį jis atliko nuostabiai. Jis pasiekė susitikimą, kas jau savaime daug. Mažai kas gali pasigirti, kad buvojo šiame paslaptingame name, o tuo labiau, kad kalbėjosi su viena paslaptingiausių dabarties asmenybių.

O Mortonas buvo tikrai paslaptingiausias žmogus. Jis neaišku iš kur atsirado prieš 20 metų ir per trumpą laiką tapo plačiai žinomas. Tarp nuopelnų, suteikusių tą žinomumą, ne paskutinę vietą užėmė jo pasisekimai tenkinant egzotiškų kvapų mėgėjų poreikius. Jo sukurti aromatai buvo šluojama nuo parfumerijos parduotuvių lentynų krentančių lapų uragano sparta.

Jis buitinių ir pramoninių atliekų sąvartynus, savo dvoku nuodijančius viską aplink, paversdavo kvapniais slėniais, suteikdamas malonų kvapą tam, kas savo prigimtimi kvepėti visai negalėjo. Jis kūrė vaizduotę stulbinančias kombinacijas, kurios atrodė langeliais į realų pasaulį, - jos buto tokios realistinės puikiai parinktų kvapų dėka. Jo kvapus naudojo kaip terapeutines priemones, jis užpildė pasaulį įvairiausiais kvapais leidžiančiais įprastus dalykus suvokti kitaip. Na ir pagaliau, unikali kolekcija... Vien ji darė jį iškilia asmenybe. Jį vadino ne kitaip kaip Kvapų valdovu; tad susidomėjimas juo buvo visai suprantamas. Daugelį draskė smalsumas apie tai, ką jis ten slepia savo nepasiekiamoje buveinėje, beje, smalsumas ne visada nekaltas. Kai kas, sekdamas Kvapų valdovo veiklą, tiksliau tą jos dalį, kurią galima sekti, jau senai suvokė, kad kokią jėgą žmonijos paveikimui gali turėti kvapai. Dėl šios priežasties bandymų pažvelgti į jo aromatų „virtuvę“ buvo nemažai. Ir nebuvo nė vieno sėkmingo.

- Norite dar ko nors? – mandagiai pasidomėjo Mortonas.
- Ko gero, ne, - atsisakė Kirilas. – Jei jau jūsų kolekcijos neįmanoma apžiūrėti įprasta to žodžio prasme, tiesiog papasakokite apie ją.
- Su malonumu, - atsakė Mortonas. – Kaip jau sakiau, joje surinkta per 3,5 mln. kvapų daugiau nei 60-ies planetų. Visa, kas nors kiek verta dėmesio tuose pasauliuose, surinkta per daugelį paieškų metų, o kolekcijos papildymas vyksta ir dabar. Nepalikdamas šio kambario sienų, galite sužinoti, kaip kvepia šliaužiančiosios Poliusidro džiunglės, Oranžinės dervinis dykumų smėlis, amžinai verdanti Kasandros jūra ir daug kitų dalykų. Tačiau greta atvežtų iš tolimų planetų, mano kolekcijoje yra ir tokių, kurie taikiai nepastebėti gyvavo greta mūsų daugelį metų. Kodėl? Dėl daugelio priežasčių. Dažnai jie tiesiog labai silpni ir pradingsta kitų fone. O išskirti iš „puokštės“ ir sustiprinti jie negali negluminti vaizduotės savo naujumu ir neįprastumu. Daugeliui tai tikras atradimas.
- Ir vis tik tai taip keista – kolekcionuoti kvapus, - pastebėjo Kirilas. – Kodėl būtent kvapus?
- Žmonės renka viską iš eilės: nuo sagų iki kosminių laivų. Kodėl ne kvapus? Tai ir originalu, o tuo pačiu ir labai patrauklu, - patikėkite, - Mortonas vėl nusišypsojo savo nežymia, gudria šypsena. – Be to, yra ir milžiniška praktinė nauda. Kvapas – vienas svarbiausių aplinkinio pasaulio suvokimo sudedamųjų. Pirmą vietą paprastai priskiria regą ar klausą, tačiau tai ne visada teisinga. Kvapas jums gali suteikti gerokai daugiau informacijos apie daiktą nei visi kiti jutimai kartu. O kokia didelė kvapų valdžia mums! Olfaktorinis, t.y. kvapų poveikis, kur kas stipresnis ir gilesnis, nei įprasta manyti. Teisingai parinktos to ar kito kvepiančio mišinio komponentės veikia žmonių psichiką ne prasčiau už narkotines medžiagas. Galima jus padaryti linksmu ir nerūpestingu, geru, galima liūdnu, prislėgtu, suirzusiu, bet kokiu. Galima paveikti emocijas ir jausmus, galima, galiausiai, veikti sprendimus ir poelgius. Ir visa tai subtiliausių kvapų pagalba, kurių kartais net nepajėgiate pajusti. Be to, ypatingą susidomėjimą sudaro atskira kvapų kategorija, aiškiai siejama ne tiesiog su tuo ar kitu daiktu, o su ypatingos rūšies daiktais.
- Pavyzdžiui? – pasidomėjo Kirilas, visas persiėmęs smalsumu.
- Ar kada girdėjote tokius išsireiškimus kaip „pelno kvapas“ arba „azarto kvapas“? Iš tikro, tai ne kalbos formulės ir ne išraiškingi posakiai. Tokie kvapai iš tikro egzistuoja. Yra šlovės kvapas, yra sėkmės kvapas. Ypatingą aromatą skleidžia galia ir valdžia, nepakartojamą kvapą turi viltis, su niekuo nesupainiosi tikėjimo kvapo... Paimkite bet kurį iš jų – ir į jus, paprastą žurnalistą, žiūrės kaip į turčių, pamokslininką ar estrados „žvaigždę“. Vienu rankos judesiu jūs galite pakeisti imidžą, socialinę padėtį. Ypatingo mišinio keli miligramai – ir visi jus priims, tarkim, kaip aristokratą, nors nei išorine išvaizda, nei manieromis net iš tolo jo neprimenate. Kvapų pagalba šiame pasaulyje gali neatpažįstamai pakeisti bet ką. Juk visa turi savo kvapą. Net šviesa ir tamsa.
- Skamba tarsi pasaka, - atsiduso Kirilas.
„O tu – mažas burtininkas, palinkęs virš savo kolbų ir retortų, - pridūrė apie save. – Nieko, aš rasiu, kur slepi savo alcheminę laboratoriją, ir paslaptis viralų, kuriuos ten verdi“.
- Tiesiog neįprasta tikrovė, - kukliai atsakė Mortonas. – Teisingai parinkus kvapus žmogaus uoslė gali visiškai apgauti visus kitus jutimus. Siūlau nedidelį eksperimentą. Dabar aš jums pasiūlysiu vieną kvapų kombinaciją, o jūs papasakosite apie savo pojūčius. Norite?
- Gerai, - sutiko Kirilas.

Mortonas skubiai surinko reikiamą kodą panelėje ir po poros sekundžių nišoje atsirado plonas sidabruotas vamzdelis. Jį atkimšęs, Mortonas padavė Kirilui:
- Tik vieną įkvėpimą.

Kirilas paklusniai kvėptelėjo nosimi ir nustebęs kilstelėjo antakius. Vamzdelio turinys beveik nekvepėjo, tiksliau sakant, kvapas buvo toks subtilus, kad buvo vos nuspėjamas, ir tuo labiau nebuvo galima atspėti, kuo kvepia. Žvilgtelėjęs į Mortoną jis norėjo paklausti, kame šio aromato esmė, tačiau čia pat nusivylęs nuleido antakius. Kambarys prašvito, beje tiek, kad jei Kirilas nebūtų tikras, kad nė per milimetrą nepasijudino iš vietos, būtų manęs, kad persikėlė į kitą kambarį. Tamsi ąžuolo apdaila įgavo švelniai salotinį atspalvį, lubos tarsi pasikėlė aukštyn, ir net peizažas už lango pasikeitė: vietoj nuobodžios lygumos, kurios centre stovėjo Mortono namas, dabar žaliavo pievos ir spindėjo žydras visai nebūdingas šiai planetai dangus. O ir pats namo šeimininkas tapo kitoks. Jo griežtas kostiumas, tokių pat tamsių tonų kaip ir kabinetas, įgavo auksinį atspalvį, tapęs sunokusių kviečių spalvos.

- Na, ir kaip?

Sukrėstas permainų Kirilas paeiliui apčiupinėjo krėslą, ant kurio sėdėjo, artimiausią sieną ir savo kelnes, iš baltų virtusias sodriai mėlynomis.

- Tai haliucinacijos...
- Galima sakyti ir taip, - linktelėjo Mortonas. – Tik stabilių vaizdinių sukūrimui dozė per maža, sutikite. Haliuciogeno kiekis turi būti kelis kartus didesnis; čia gi poveikis panašus, tačiau mechanizmas kiek kitoks. Pasiūlyta „puokštė“ veikia jūsų emocinę nuotaiką ir spalvų suvokimą. Todėl, jei, pavyzdžiui, šiuo aromatu prisotintum ką nors šiame kambaryje, ji visada jūsų akyse atrodys tokia, kokia regite dabar. Taip galima keisti savo gyvybinę erdvę nieko joje, tiesą sakant, nekeičiant. Tik kvapą.
- Tai ilgam? – paklausė Kirilas, išsproginęs akis į pasikeitusį kabineto interjerą.
- Tuoj viskas pradings.

Vos Mortonas ištarė tuos žodžius, vizija prapuolė tarsi mostelėjus stebuklingai lazdelei. Viskas grįžo į ankstesnį pavidalą. Kirilas apsižvalgė, giliai įkvėpė ir suglumęs papurtė galvą:
- Niekad būčiau ir pamanęs... Nejaugi visa tai sukelia kvapai?
Mirties kvapas - Žinoma, norite dar?
- Taip!

Mortonas linktelėjo ir surinko kitą kvapą. Šįkart jis paliko vamzdelį atkimštą, pasidėjęs ant kelių ir tylomis žvelgdamas į Kirilą. Tasai klausiamai pirma pažvelgė į vamzdelį, tad aį Mortoną, kaip staiga jam į veidą trenkė drėgme ir bjauriu puvėsių kvapu. Kambaryje aiškiai aptemo, ją tarsi užpildė rūkas ir kartu tapo taip vėsu, kad Kirilui iškart ėmė žvarbti oda. Jis pabandė kažką sakyti, tačiau paslaptingos kilmės šaltis praniko pro odą, sukaustęs veido, rankų ir kojų raumenis. Kirilas pajuto, kad pasidengia ledu, kuris giliau ir giliau skverbiasi į jo kūną.

- Koks pojūtis? – jį pasiekė Mortono balsas. Kvapų karalius pakilo iš savo vietos, staiga tapęs milžinišku, pakibdamas virš Kirilo. Vamzdelį jis tebelaikė rankose neužkimšdamas kamščiu. – Nežinau, koks jūsų tikras vardas, jaunuoli, ir kas jus pasamdė, tačiau pasakysiu viena – jūs padarėte didelę klaidą nusprendęs, kad mane taip lengva apgauti. Kvailys! Jūsų padirbtas žurnalisto pažymėjimas ir kita padaryta profesionaliai, tačiau jus išdavė jūsų kvapas.

Kirilas sustingo iki pat kaulų, visiškai nejausdamas savo kūno. Visa, kas jame dar buvo gyva, tai pasiutusiai plakanti širdis ir smegenys. Viduje jo viskas sutrūkinėjo iš siaubo, jis užsikirto nebyliame riksme, o Mortono balsas, tiesa jau ne toks aiškus, vis dar skambėjo jo ausyse.

- Aš jums sakiau, kad visa turi savo kvapą. Ir nuo jūsų sklinda kvapai – melo, nepadorumo ir pasipelnymo kvapai, kuriuos pasigavote pas savo užsakovus. Jūs smirdite jais kaip ir jūsų atžymos, kuriomis pažymėjote pavyzdžius. Gaila, kad jūs nejaučiate to kvapo, jus būtų išvimdę nuo nuosavos smarvės. Pasigailėtinas šnipas, praturtėjusių ir nežinia kuo esančiais įsivaizduojančių nepilnapročių prielipas! Jums reikia mano kvapų? Ką gi, gaukite juos!

Speigas pasiekė širdį; ir ji, trinktelėjusi į ledo lytimi tapusią krūtinės ląstą, prarado ritmą ir apmirė, pasirengusi visai sustoti. Kirilas ėmė kristi į miglą, kuri neturi dugno, ir jau prarasdamas sąmonę, ties nebūties slenksčiu, išgirdo:
- Įkvėpkite, įkvėpkite giliau! Visu pilnumu ir galia pajuskite patį neįprasčiausią iš mano sukurtų kvapų.   Mirties kvapą!

Fantastikos skyrius
I.Proninas. Rusiška idėja
Janušas A. Zaidelis. Riba
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
A. Abramovas. Baltieji pradeda...
V. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
P. Kopylova. Raudonos burės ir pilka mašina
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas)
Pamela Adams. Senamadiška muzika
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Sergejus Breinas. Anomalija
Christopher Anvil. Euristika
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis