Sergejus Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas

Apie autorių

Sergejus Vasilijevičius Lukjanenko (g. 1968 m.) – rusų fantastikos rašytojas, kelių premijų laureatas. Savo stilių vadina "kieto veiksmo fantastika".

Lukjanenko gimė Kazachstano Karatau mieste, įgijo psichiatro specialybę. Dabar gyvena Maskvoje. Pirmas apsakymas "Pažeidimas" paskelbtas 1988 m. Pirmas knygas išleido 9-10 dešimtm. sandūroje. Pradžioje jam didelę įtaką darė V. Krapivinas ir R. Hainlainas (apie kai kuriuos jo kūrinius žr. >>>>>). Lukjanenko palankiai žiūri į žmones, rašančius fanfiction pagal jo kūrybą, jų idėjomis naudojasi rašydamas toliau.

Labiausiai išpopuliarėjo jo „Sargybų“ ciklas („Dienos sargyba“, „Nakties sargyba“, „Sutemų sargyba“, „Paskutinė sargyba“).

 

Miestukas pasimetė tarp kalnų ir jūros, kaip kad žmogus tarp žemės ir dangaus.

Visą naktį traukinys važiavo palei krantą ir ratų stuksėjimas susiliejo su bangų mūša į vieną nesibaigiančią melodiją. Žmogus prekiniame vagone beveik nemiegojo. Gulėjo ant šienu ir arklių mėšlu atsiduodančių lentų, žiūrėjo į retus žvaigždžių šmėkščiojimus kiaurose vagono lubose. Arklių čia nebuvo, aptvarai buvo tušti, tačiau šiek tiek šieno buvo likę – jis jį sugriebė pasidėjimui po galva. Prieš priguldamas, žmogus nusirengė, likdamas vienomis trumpikėmis. Auliniai batai stovėjo prie kojų, languoti marškiniai ir aksominė striukė kabojo ant lentinės aptvaro užtvaros. Diržas su sunkiu revolveriu aptrintame dėkle gulėjo po kairiąja ranka. Ratai stuksėjo savo dainą ir žmogaus lūpos sujudėjo:

Paklausyk, kaip ratai trata, -
Tai traukinys lekia, tra-ta-ta

- šnabždėjo jis ir trumpam prisnūdo.

Vyras prabudo, kai vagoną sukaustė ryto šaltukas. Jis atsikėlė, pagriebė diržą su dėklu ir nuėjo į vagono galą, tambūrą. Viename aptvarų kažkas gulėjo sunkiu gniužulu, tačiau vyras į ten nepažvelgė.

Švito. Durys buvo atviros, - tiesą sakant, per jas vakar vakare vyras ir įsibrovė į vagoną. Neskubėdamas nusišlapino, tada atsisėdo, nuleidęs kojas virš nesibaigiančių kopėčių: dvi metalinės bėgių eilės ir tamsūs nuo kreozoto pabėgių išsikišimai. Užvertus galvą atrodė, kad traukinys rieda žemyn – iš pat dangaus.

- Ratai trata ... tra-ta-ta, - pakartojo vyras. Ištiesė ranką – ant metalinių grindų stovėjo rankšluosčiu pridengta pintinė. Vyras nutempė rankšluostį, įkišo ranką ir ištraukė saują aviečių – stambių, raudonų, dvelkiančių vasara. Tikriausiai jos buvo skanios, tačiau naktinis kratymas jas pavertė rausva koše.

Vyras nusišluostė ranką rankšluosčiu, atsistojo ir nuėjo į vagoną, - apsirengti.

Po ketvirčio valandos, kai traukinys sustojo miestelyje, jis stovėjo atvirose prekinio vagono duryse ir užbaiginėjo rūkyti cigaretę. Traukinys išsitiesė pirmame kelyje, o iš antrojo pratisai sušvilpė ir į kitą pusę nuriedėjo ilgas prekinis traukinys su cisternomis ir hoperiais. Vyras nušoko nelaukdamas, kol traukinys visai sustos, susvyravo, tačiau išsilaikė ant kojų.

- Sustojimas vienai minutei, - pasakė stoties viršininkas, stovintis prie kelio su raudona vėliavėle rankoje, įtartinai žvilgtelėjęs į tuščią vagoną. Perone jis buvo vienas, apsirengęs sena susiglamžiusia uniforma su papilkėjusiomis sagomis. Ko veidas irgi buvo senas bei susiglamžęs, akys padūmavusios ir negyvos.

- Aš jau atvažiavau, - pasakė vyras.

Stoties viršininko akyse pasirodė smalsumo šešėlis. Jis apžvelgė vyra nuo galvos iki kojų, o tada paklausė:
- Pistoletas?
- Revolveris.
- Leidimą turi?
- Ne. Train

Traukinys sušvilpė ir traukinys truktelėjo. Stoties viršininkas į vamzdelį susuko signalinę vėliavėlę, paslėpė užantyje. Pažvelgė įkandin traukiniui.

- Kažką pamiršote aikštelėje.
- Pintinę su avietėmis. Tai ne mano.
- Aaa.... – Stoties viršininkas patrypčiojo vietoje. – O pakeleivis jūsų?

Jis klausinėjo tarsi iš inercijos. Taip, kaip išeidavo sutikti traukinio, kaip suvyniodavo vėliavėlę. Vyras jau buvo susidūręs su tokiu elgesiu. Ne vieną kartą.

- Važiuoja toliau, - atsakė vyras. – Ar jūsų miestelis didelis?
- 230 žmonių, - atsakė stoties viršininkas. – ir dar kūdikis, mokytojos dukra. Tačiau ji gimė ligota.... – Gūžtelėjo pečiais. – Nežinau, ar ją skaičiuoti.
- Skaičiuoti reikia visus, - atsakė vyras. Ratų stuksėjimas tolumoje nutilo, liko tik jūra. – Denis.
- Petras, - atsakė stotie- Petras, - atsakė stoties viršininkas. Ištiesė ranką, - taip pat mašinaliai, vangiai. Denis tvirtai, užtikrintai paspaudė jam delną. – O, juk jūs visai sušalote... – Petro balse pasirodė šiokios tokios emocijos. – Einam, pavaišinsiu arbata.

Vyras linktelėjo ir nuėjo paskui jį į stoties pastatą – nedidelį, vienaukštį, iš raudonų plytų, dengtą čerpėmis.

* * *

Jie gėrė kabinete – apsilupinėjusiame, šaltame. Kampe dulkėjo senos raudonos vėliavos su auksinėmis raidėmis, apdovanojimai už kažkokius darbo laimėjimus dar praeitame amžiuje. Ant stalo stovėjo kvailas telefono aparatas iš plastiko.

- Veikia? – paklausė Denis, gerdamas saldžią karštą arbatą.
- Juokaujate, - Petras net nešyptelėjo. – Bet būtina. Telefono niekas neatšaukė.
- Miestelyje yra elektra? – toliau klausinėjo Denis.
- Ligoninėje generatorius. Po truputį atveža dyzelinio kuro, - atsargiai pratarė viršininkas. – Žvejai turi vėjo jėgainę... seną...
- Iš ko gyvenate?
- Kaip visi, - be pykčio atsakė Petras. – iš ko papuola. Kapstomės žemėje, tik geros žemės mažai. Gaudom žuvį. Dieną eis prekinis, 10 statinių į miestą išsiųsime.
- Sūdytos?
- Šviežios. Drėgna žole perklojame... dumbliais.... dieną ištveria.
- Iš ko dar?

Stoties viršininkas susimėtė:
- Na, bendrai, ir nieko. Darbo nėra. Veltui čia išlipote.
- Man darbo visada bus, - atsakė Denis. Įsipylė dar arbatos iš pilvoto nikeliuoto arbatinuko. Tasai buvo vieninteliu švariu ir prižiūrėtu daiktu kabinete. Ir užpilas buvo tikras, tarsi iš ankstesnio gyvenimo.
- Cukraus, gaila, neliko... – tarsi skaitydamas vyro mintis, susirūpinęs pasakė Petras. – Cukraus visada trūksta... - Geriu nesaldžią.

Stoties viršininkas pažvelgė į jį pavargusiu, meldžiančiu žvilgsniu:
- Geriau išvažiuotumėt... Štai dieną eis prekinis, - jus įsodinčiau. Galiu pakalbėti su mašinistu, įsileistų į kabiną, važiuotumėt kaip...

Jis nespėjo paaiškinti „kaip“ – trinktelėjo durys ir kažkas įėjo į kabinetą.

- Na, štai... – vien lūpomis sušnabždėjo stodamasis Petras.

Tarpdury stovėjo jaunuolis – liesas, juodaplaukis, akiplėšiškomis gyvomis akimis, ryškiai raudonomis, tarsi nudažytomis lūpomis. Buvo apsivilkęs juodą odinę striukę su sidabriškai blizgančiais susegimais, juodas odines kelnes, aptempiančias gyslotas kojas. Nuleistoje kairėje rankoje laikė pistoletą-kulkosvaidį – nerūpestingai, su paauglišku iššūkiu.

- Kas toks? – paklausė jaunuolis.
- Pravažiuojantis, - tankiai mirksėdamas atsakė stoties viršininkas. – Išlipo iš rytinio, važiavo prekiniu... Per pietus išvažiuos.

Jaunuolis tylėjo, pakramtydamas lūpas.

- Kas toks? – dabar Petro paklausė jau Denis. – Gėjus?

Stoties viršininkas sunerimo, papurtė galvą.

- Vadinasi, tiesiog kvailys, - padarė išvadą Denis.

Įžeisto jaunuolio akys išsiplėtė ir tapo apvaliomis. Jis nieko nepradėjo sakyti, už ką Denis mintyse jį pagyrė, tik iškart pakėlė ginklą. Stoties viršininkas nėrė po stalu.

Revolveris Denio rankoje iššovė tik kartą. Juodoje jaunuolio striukėje atsirado plėšta skylutė. Rūgščiai pakvipo paraku ir saldžiai – kažkuo kitu.

Jaunuolis nukreipė akis žemyn. Tada pažvelgė į Denį, nuskriaustai, tarsi vaikas, kuriam sutrukdė žaisti įdomų žaidimą.

Ir sunkiai prisėdo ant grindų.

- Jūs eikit, - tarė Denis. – Aš sutvarkysiu.
- Ką jūs pridirbot... – lįsdamas iš po stalo sulemeno stoties viršininkas. – Ką jūs pridirbot... Būtumėt ramiai sau dieną išvažiavęs...
- Ar pačiam nenusibodo taip gyventi? – ramiai paklausė Denis.
- Visi taip gyvena, visiems dabar blogai...
- Ne, taip – gyvena ne visi, - užtikrintai tarė Denis. – Eikit.

Stoties viršininkas lanku patraukė prie durų, tačiau jaunuolio batai – sunkūs, suvartyti kariški batai gulėjo ant paties slenksčio ir jam vis tik teko peržengti kūną.

- Tai atėjęs ar jau jūsiškis, atverstasis? – paklausė Denis.

Stoties viršininkas sustojo, nevykusiai palinkęs virš kūno. Aplaižęs lūpas, nusiėmė kepurę su avietiniu snapeliu, sugniaužė ją rankoje.

- Iš mūsiškių... Daktaro sūnus... metai kaip...
- Kur jį rasti?
- Daktarą? Gatve. – Viršininkas mostelėjo ranka taip, kad iškart tapo aišku – gatvė miestelyje viena ir nuo stoties veda prie jūros. – Ten nedidelė ligoninė, pusiaukelėje. Ambulatorija, žinoma, ne ligoninė, tik mes ją taip vadinam...
- Eikit namo, - pasiūlė Denis. – Eikit, eikit. Aš viską sutvarkysiu.

* * *

Ligoninė iš tikro buvo maža, tačiau vis tik didesnė už stotį. Dviejų aukštų (tiesa, antrame dalį išdaužtų stiklų netvarkingai užtempė polietilenine plėvele). Denis minutėlę patrepseno prieangyje, baigdamas rūkyti cigaretę. Jam kažkodėl buvo nepatogu, kaip visada tokiais atvejais. Pagaliau ryžosi, trumpai pabeldė į duris ir, nelaukdamas atsakymo, įėjo.

Matyt, gydytojas gyveno greta ligoninės – nes kam jam tokį ankstyvą laiką būti savo kabinete? Nejaunas, stambokas, sėdėjo prie stalo (kampe, kaip profesijos simbolis, mėtėsi fonendoskopas) ir valgė arbūzą, kąsdamas sultingas riekes.

- Sėskite, - pasiūlė gydytojas, Denisui stumtelėdamas lėkštę. – Valgykite. Čia smėlėtos dirvos, arbūzai labai geri. Padeda inkstams.
- Manęs nekankina inkstai. Jūsų sūnus...
- Žinau, - gydytojas į jį nepažvelgė. - Buvo užėjęs Petras.

Denis tylėjo.

- Ko laukiate? – paklausė gydytojas. – negaliu jums pasakyti „ačiū“. Tačiau niekuo ir nekaltinsiu. Taip, tikriausiai, gerai, kad baigėsi toji kančia. Žiūrėti, kaip tavo sūnus virsta pabaisa – tai, žinote, degina dūšią.
- Įtariu, - tarė Denis.

Gydytojas padėjo žalia žievę ir paėmė kitą gabalą. Sumykė:
- Tik ką pasiekėte? Dabar jie nužudys jus, Ir nubaus mus, už tai, kad mes patys tavęs nenužudėme.
- Kiek jų? – paklausė Denis.
- Dvi dešimtys.
- Tiksliau?

Gydytojas judino lūpas. Raudonos sultys tekėjo jo lūpomis.

- 18. Neskaitant mano sūnaus, - jis netikėtai pažvelgė į Denį su beprotiška, bereikalinga viltimi.
- Skaičiuoti reikia be jo, - patirtino Denis, Mieste šimtas vyrų, jūs ką, patys negalėjote susitvarkyti?
- Ne šimtas, - papurtė galvą gydytojas.- Skaičiuojant suaugusius.. apie septyniasdešimt.
- Ir kas? Jų 18.
- Jums lengva kalbėti, - gydytojas gūžtelėjo pečiais. – 18. Iš jų 15 – mūsų pačių vaikai.
- Pradžioje atėjo trys?
- Taip, Įsikūrė... viskas prasidėjo pamažu. Jie žadėjo mus saugoti, kurį laiką ir iš tikro saugojo. Tada pas juos nuėjo vienas... kitas... trečias...
- Pradėti reikėjo iki nueinant pirmajam, - griežtai tarė Denis. – Kiek vyrų, kiek moterų? - Moterys dvi, - gydytojas suraukė kaktą. – Jie su šituo nesiterlioja. Moterys randasi mieste.

Denis atsistojo, nuėjo prie durų, Stabtelėjo, metė:
- Niekada negalėjau šito suprasti. Saujelė kraujasiurbių parklupdo visą miestą... Ir visi tupi kampuose tarsi avys... Kur galiu pavalgyti?
- Kavinė priešais, - pasakė gydytojas. Jis jau baigė valgyti eilinį gabalą ir dabar graužė žievę, pats to nepastebėdamas. – Pas mus tik viena kavinė.

* * *

Kavinės šeimininkė buvo pirmasis Denio mieste sutiktas žmogus gyvomis akimis. Kai jis įėjo, mažoje patalpoje sėdėjo trise – tačiau jie iškart atsistojo ir išėjo, tarsi nuo Denio sklistų bjaurus kvapas. Denis neįsižeidė – mirtis tikrai nekaip kvepia.

Dar nesena, tačiau su iššaukiančiai neslepiama žile, moteris priėjo prie jo, sekundę žvelgė į akis, tada linktelėjo:
- Užmušk, kiek gali, Prašau.
- Aš užmušiu visus, - paprastai atsakė Denis. – ką galėčiau atsigerti?
- Atsigerti ar išgerti?
- Atsigerti. Nepakenčiu alkoholio.
- Kavos?

Denis tik šyptelėjo.

Tačiau moteris nuėjo už baro, pabarškino raktais, atrakindama skyrių. Ištraukė maišelį, dosniai įbėrė į kavamalę pupelių. Ėmė sukti rankenėlę - iškilmingai, tarsi darydama šventą darbą. Kažkuriuo laipsniu taip ir buvo.

Denis laukė, žvelgdamas tarsi užburtas.

- Iš kur tokia prabanga? – pasidomėjo, gurkštelėdamas.
- Iš ankstesnio gyvenimo. Visad kažkas lieka iš ankstesnio gyvenimo.

Denis tylomis linktelėjo.

- Norite truputį užkąsti? – paklausė moteris. – Nesiūlau iškilmingų pietų, pilnu skilviu nepakovosi. Tačiau jie į miestą atvyks per vidurdienį, turi laiko užkąsti.
- Gerai, - tarė Denis, nors ir buvo sotus. Vien, kad neįžeistų jos. – Ką siūlote?
- Žuvies nepakenčiu, - atsakė moteris. – yra neblogų steikų. Tikrai.
- Gerai iškeptą ir nelabai didelį, - linktelėjo Denis, apžiūrinėdamas mergaitę, baikščiai žvilgčiojančią į salę iš virtuvės... – Ji manęs bijo?
- Ji visų bijo, - atsakė moteris neatsisukdama. – Nuo to laiko, kaip praeitais metais ją išvilko ... ir laikė tris paras.

Mergaitė buvo 14-15 metų amžiaus. Denis pasakė, nors ir suprato, kad moteris nesupras:
- Nesijaudinkite. Aš tikrai užmušiu juos visus.
- Jų 18, - pasakė moteris, ir jam patiko jos tikslumas.
- Jau žinau. Tai visai nedaug.

Jos žvilgsnis truputį pasikeitė. Tarytum ji pradėjo tikėti.

- Paimkite... – moters ranka kyštelėjo į suknelės iškirptę, ištraukdama grandinėlę. – Tai Dievo motinos ikonėlė... aš tikiu, kad tai ji išgelbėjo mano dukterį...
- Ne, - Denis švelniai, tačiau tvirtai atstūmė jos ranką. – Aš negaliu to paimti. Jūs man rimtai padėsite, jei po pusvalandžio dar atnešite kavos.
- Jei visus užmušite, aš jums padarysiu kapučino. – Su putele.

Jis ne iš karto suprato, kad ji taip juokauja.

Beje, galbūt, ji ir nejuokavo.

* * *

Jie į miestą atvyko nuo jūros pusės, nuo prieplaukos, kur tingiai padegė pora senų daržinių. Žvejai seniai išplaukė į jūrą savo laiveliais, paėmę žmonas, vaikus ir vertingus daiktus. Penketas jojo ant žirgų, - likę dviejuose vežimuose. Viename vežime ant stovo buvo pritvirtintas kulkosvaidis, už jo, sename įstaigos krėsle kūprinosi jauna mergina – visa apsitaisiusi juoda oda, saulėje blizgančiais sidabriniais siuviniais. Denis smalsiai stebėjo ją. Vampyrai, žinoma, nebijo nei saulės, nei sidabro. Nužudyti juos galima taip pat kaip žmones – tik gerokai, daug sunkiau.

Visas miestelis tarsi išmirė – gyventojai išsislapstė, nerizikuodami net akies krašteliu pažiūrėti, kas vyksta. Nors ne – kavinės pastate nežymiai virpėjo užuolaida. Denis nusišypsojo lango link – ir vėl ėmė žiūrėti į du vežimus ir penketą raitelių.

Pamatę viduryje gatvės stovintį Denį, jie vos sulėtino žingsnį. Ėmė važiuoti atsargiau, dairydamiesi į šalis, pertraukdami šautuvų spynas, nulenkdami pistoletų ir automatų saugiklius. Denis kantriai laukė, kol jo neapsupo glaudžiu grėsmingu žiedu. Mergina prie kulkosvaidžio žiaumojo kramtomąją gumą ir žvelgė į jį su nepasitenkinimu, tačiau be pykčio.

- Kas per trenktas vesternas... – pasakė, o ne klausė vadas. Pagyvenęs, tačiau dar nesenas. Stiprus. Kibiu protingu žvilgsniu. Su pistoletu pravirame dėkle. Ant geriausio žirgo. Kadangi tai nebuvo klausimas, Denis nutylėjo. – Tai tu nužudei Andrejų, - vėl pasakė, o ne klausė, vadas.
- Aš, - šįkart Denis ryžosi atsakyti.

Vadas linktelėjo, kažką apmąstydamas.

- Ką gi, - pagaliau nusprendė. – Jei ekstravagantišku būdu nusprendei pasiprašyti pas mus – tave priimsiu. Is tiek buvo nusibodęs tas geltonsnapis...
- Tu magistras? – paklausė Denis.
- Ką? – nesuprato vadas.
- Ar tu – Magistras? Taip vadina pagrindinį būrio vampyrą. Ar tu net nežinai to?

Storas vyriškis, kurio žirgas buvo prie dešinės vado rankos, nusijuokė. Mergina prie kulkosvaidžio nusišypsojo.

Vadas atsiduso:
- Ne, psichų mums nereikia... Užmuškit jį!

Pirmą kulką Denis įsūdė ta Denis įsūdė tarp akių merginai prie kulkosvaidžio. Žingtelėjo į dešinę, nuversdamas nuo žirgo vado padėjėją. Sviedė jį į vežimą, tas per jį nusirito boulingo rutuliu, numušdamas jaunus vaikinus juoda oda ir atgal nusuktu kaklu. Antrą kulką Denis pasiuntė į širdį vaikinui su automatu, trečią – į veidą merginai su nupjautvamzdžiu. Paskutinę akimirką ji kryptelėjo ir kulka nuplėšė jai ausį; teko šauti ketvirtą kartą.

Penkta ir šešta kulkos paklojo du tarsi vandens lašai panašius (broliai? dvyniai?) vaikinus su pistoletais. Paskutinė, septintoji, sulindo į pilvą ant Denio puolusiam vyrui – tamsoko rytietiško gymio, trumpa šukuosena ir negailestingu, šaltu žvilgsniu.

Kažkas iššovė ir nepataikė. Kažkas staugė. Žvengė ir piestu stojo žirgai.

Denis, tarsi šokdamas, pralėkė pro iš vežimų besiverčiančius priešus. Dviem nusuko kaklus, trečiam vienu rankos kirčiu išrovė širdį. Tai pamatė visai jaunas vaikinukas vežime, pakėlė pistoletą, apžiojo vamzdį lūpomis ir iššovė sau į burną.

Mergina su nupjautvamzdžiu kybojo vežime, ginklas lėtai išslydo iš pirštų. Denis sugavo nupjautvamzdį. Suvarė vieną užtaisą vyrui ant žirgo – galva išsilakstė raudona migla.

- Tra-ta-ta, tra-ta-ta, tra-ta-ta, - suskaičiuodamas negyvus priešus, tarsi fokstroto ritmą, dainavo Denis. Nusišovusio vaikinuko jis nusprendė neskaičiuoti. Į ritmą nepateko ir vadas – jo laukė kitas šokis.

Likę puolė kas sau. Tačiau fokstrotas dar nesibaigė.

Antrą nupjautvamzdžio užtaisą suvarė vaikinui su medžiotojo šautuvu, tas griuvo ir ėmė daužytis ant dulkinos žemės. Buože smogė kaulėtam, pakvaišusiomis akimis vyrui – tas bėgo vingiais, vikriai dirbdamas kojomis ir kikendamas, tarsi pamatęs kažką juokinga.

- Tra-ta-ta... – ištarė Denis.

Trys žirgai šuoliavo keliu link jūros. Denis pagriebė revolverį, išmetė gilzes, suvarė tris šovinius.

- Ta-ta... – užbaigė Denis šaudydamas. Du nusirito nuo žirgų, kurie iškart nušuoliavo greičiau. Vienas koja užsikabino už balnakilpės ir kelis metrus buvo velkamas, tada jam nurovė aulinį batą ir jis liko gulėti.

Liko vadas – ir, lengvai gailėdamasis, Denis suvarė kulką žirgui į koją. Žirgas griuvo ant kelio, vadas nušoko vikriai, tačiau nebandė stotis – tik persivertė ir ėmė spoksoti į artėjantį Denį.

Denis neskubėdamas ėjo prie jo.

Vadas išsitraukė pistoletą ir iššovė – kartą.

Denis koja išmušė iš rankos ginklą. Smarkiai apsisiautė striuke ir tarė:
- Tu prašovei!

Vado rankas surišo jo paties diržu, burną užkišo švaria, tarsi net išlyginta nosine. Ir nutempė prie stoties.

Moteris išėjo iš kavinės, kai jie ėjo pro šalį. Jos rankoje virpėjo puodelis.

Denis pažvelgė – taip, tai buvo kapučino. Nuostabi kapučino.

- Tu greitai, - pagyrė jis.
- Tu greičiau, - paprastai atsakė moteris.

Už jos nugaros stovėjo mergaitė ir šypsojosi. Ta šypsena draskė širdį beveik taip pat, kaip sužeisto žirgo žvengimas už nugaros.

- Reikia pribaigto žirgą, - tarė susirūpinęs Denis. – Sugebėsite? Ten daug ginklų.
- Nereikia daugiau mirčių, - atsakė moteris. – Net raišas žirgas – gyvas žirgas.

Denis gėrė kapučino. Vadas kažką šnypštė į gniužulą.

- Na išeikite, išeikite, vardan visų šventųjų! – sušuko moteris. Jos nervai nelaikė.
- Geriau niekam nepasakoti, ką matėte, - patarė Denis. Gražino nebaigtą gerti puoduką ir nutempė vadą į stotį.

* * *

Statinės su žuvimi stovėjo perone, tačiau greta nieko nebuvo. Denis pats pasignalizavo vėliavėle artėjančiam traukiniui, pats į tuščią sąstato paskutinį vagoną sukrovė statines. Tada ten įmetė vadą ir įsiropštė pats. Train

Garvežys sušvilpė ir traukinys truktelėjo.

Denis pastovėjo prie atvirų durų, žvelgdamas į tolstantį miestelį. Tingiai, nežiūrėdamas pametėjo vadą, bandantį iššokti iš važiuojančio traukinio. Tada uždarė duris, priėjo prie vado ir iš burnos ištraukė kaištį.

- Tu prakeiktas kvaily! – užriko vadas. Jis buvo taip išsigandęs, kad jau nieko nebijojo. – Tu kvailys! Mes ne vampyrai! Mes tik pasivadinome „Pusiaudienio vampyrais“! Mes paprasta gauja, supranti? Tik gauja!
- Suprantu, - linktelėjo Denis.
- Tai mūsų miestelis!
- Buvo jūsų, - atsakė Denis.

Vadas nutilo. Sekundėlę žiūrėjo į Denį, tada ėmė spoksoti tam į krūtinę ir sumurmėjo:
- Aš neprašoviau. Negalėjau prašauti!

Denis nusivilko striukę – ir vadas užsispoksojo į skylę ant jo krūtinės, iš kurios lėtai sunkėsi tamsiai raudonas, ryto, neseniai tekėjęs daktaro sūnaus kraujagyslėmis. Žaizda jau traukėsi pilka šalta mėsa.

- Tu neprašovei, - pasakė Denis. – Tačiau mus labai sunku nužudyti. Tie, kurie jau mirę, nemėgsta mirti vėl. O dar mano Magistras nemėgsta, kai galvažudžių gauja vadina save vampyrais.

Jis sekundėlę patylėjo, apžiūrinėdamas vado kaklą. Tada tęsė:
- Mes ir žudyti nelabai mėgstam. Taip, mums tenka, mes tokie. Tačiau, jei turim pasirinkimą – visada renkamės blogesnius už mus.

Traukinio ratai stukseno – tra-ta-ta, ritmingai, raminančiai tolumoje į krantą daužėsi bangos.

Statinėse vangiai sujudėdavo drėgnais dumbliais perklota žuvis.

Skirtingai nuo banditų vado, jos išgyveno iki pat miesto.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Sergejus Breinas. Anomalija
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Gyvenimas vietoje gyvenimo
S. Loginovas. Olandiškas sūris
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Aleksandras Abramovas. Baltieji pradeda...
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
S. Lukjanenko. Kosmoso eros pabaiga
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
R. Jangas. Rugsėjyje 30 dienų
S. Alenas. Viešas pasmerkimas
Tolkieno stebuklinga pasaka
P. Michnenko. Užsitęsęs areštas
Nikolajus Blochinas. Replikos
A. ir B. Strugackiai. Narcizas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Ch. Anvil. Euristika
Ar mąsto žmogus?
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė