Christopher Anvil. Euristika

Apie autorių

Christopher Anvi yra Harry C.Crosby (g. 1922) pseudonimas.

Jo pirmas fantastinis apsakymas buvo "Cinderela, Inc", išspausdintas 1952 m. gruodžio mėn. mokslinės fantastikos žurnale "Imaginaton". Nuo 1956 m. jis pradėjo naudotis šiuo pseudonimu ir spausdintis "Astounding Magazine". Čia jsi buvo mėgiamas, nes galėjo rašyti J. Campbell mėgiama tema – ateiviai su superginklais pralaimi žemiečiams dėl šių protinės įžvalgos ar atkaklumo. Viena tipiškiausių šio tipo apsakymų yra "Pandoros planeta" (1956).

Ričardas Verneris sėdėjo atsirėmęs į krėslo atlošą. Jis buvo panašus į didelį tykojantį katiną, o kitoje stalo pusėje įsitaisęs Natanas Benkroftas, nerūpestingai apsirengęs vidutinio ūgio vyras, pasakojo:
- Šeštadienį, p. Verneri, vienas mūsų laboratorijos bendradarbių pabėgo su labai perspektyvaus išradimo brėžiniais. Be abejonių, jis nori naudingai parduoti mūsų brėžinius. Išradimo autorius bandė sulaikyti vagį ir žuvo.

Verneris tylėdamas linktelėjo.
- Kad suprastumėte padėtį, reikia žinoti, kad ten, kur randasi mūsų laboratorija, pilna olų. Jos susijungia į milžinišką tunelių sistemą, salių, plyšių ir požeminių praėjimų, kurie iki šiol nėra gerai ištirti.

Nusikaltėlis, kaip pasirodė, buvo užkietėjęs speleologas – urvų tyrinėtojas. Galbūt viena to hobi priežasčių buvo, kad sirgo šienlige, o urvuose oras yra švarus. Kaip bebūtų, paskutinius kelis metus jis po kelias dienas praleisdavo požeminiame išsišakojančių tunelių komplekse, kurį paprastai vadiname Minotauro labirintu. Ten žuvo nemažai tyrinėtojų. Vietiniai į labirintą nelenda.

Be abejo, p. Verneri, vagis ketino pasislėpti labirinto gilumoje anksčiau nei bus pastebėta, kad dingo brėžiniai. Tačiau mums pasisekė – laboratorijos vadovas aptiko vagystę ir nedelsdamas paskambino policijai. Policijai irgi pasisekė – ji iškart aptiko vagies mašinos pėdsakus. Tačiau toje vietoje sėkmė nusisuko – nusikaltėlis, kaip jau sakiau, spėjo kartu su brėžiniais pasislėpti Minotauro labirinte.

- Ir ten pėdsakai dingsta? – paklausė Verneris.
- Taip, - linktelėjo Benkroftas. – tuneliai išsišakoja visomis kryptimis, be to ten tamsu, kaip giliausią naktį. Iš dingo be pėdsakų.
Verneris vėl supratingai linktelėjo:
Croatia - Jis ir dabar vis dar ten?
- Taip, jis kažkur ten. Daug žmonių stebi visus žinomus išėjimus. Tačiau gali būti, jis ras kokį kitą kelią ir paspruks. O brėžiniai mums labai reikalingi. Išradėjas, kaip sakiau, žuvo ir atstytyti jų nėra kam. Ir gali nutikti, kad priartėjus prie nusikaltėlio, jis ims ir sunaikins brėžinius. Mums būtina sučiupti jį anksčiau, nei jis supras, kad mes arti. Tačiau kaip? O ir kaip rasti jį ten?
- Jis badauja?
- Vargu. Tikėtina, kad jis ten visada turėjo slaptaviečių su produktais, kad galėtų ilgai būti po žeme. O ir vandens urvuose yra, jei žinai, kur jo ieškoti.
- Taigi, norite jį užklupti netikėtai?
- Tikrai taip.
- O jis žino, kad gaudote jį?
- Gaila, bet taip. Atsivežėme prožektorius ir garsiakalbius ir įtikinėjome jį pasiduoti perspėdami, kad kitaip patys pas jį ateisime. Jei tik aidas nesutrukdė jam suprasti, jis, ko gero, neblogai pasilinksmino. Mes į ten galime pasiųsti visus savo žmones ir nieko negauti, tik sumušimų ir peršalimų, o ir desėtkas žmonių pasimes.

Verneris susimąstęs pratarė:
- O ko atėjote pas mane?
Benkroftas nusišypsojo:
- Tarėmės su speleologais, geologais ir kitais specialistais, tačiau pagalbos nesulaukėme. Tada vienas mūsų bendradarbių, generolo Grendžero pažįstamas, prisiminė, kad tasai minėjo painų reikalą, susijusižį su gaudynėmis, kai jam padėjo euristikos žinovas. Mes nežinome, kas tai yra euristika, tačiau pasiryžę išbandyti viską.

Verneris nusijuokė:
- Euristika, kai menas rasti tiesą arba, pagal mano apibrėžimą, menas spręsti problemas. Laikausi požiūrio, kad beveik visas problemas galima išspręsti pagal vieną ir tą pačią pagrindinę metodiką, pasiremiant kai kuriomis specifinėmis žiniomis. Teko spręsti mokslo, organizacines ir visai asmenines problemas... Aplinkybės būna įvairios, tačiau iš esmės metodika nesikeičia. Jei dalykas mane pakankamai sudomina ir yra būtina speciali pagalba, paprastai galiu išspręsti bet kurią užduotį, nors kiekvienu atveju yra tam tikra neapibrėžtumo dalis, o ir sėkmės vaidmuo ne paskutinis.
- Na ko jau ko, - tarė Benkroftas, - o įvairiausių specialistų pas mus pilna. Ir tikiuosi, kad ši problema pakankamai įdomi, kad jos imtumės.
- Negaiškim laiko veltui – važiuojam, - linktelėjo Verneris.

* * *

Prie pagrindinio įėjimo į urvus stovėjo keletas lengvųjų automobilių ir sunkvežimių. Elektros kabeliai šliaužė į ryškiai apšviestą urvo angą, girdėjosi tolydus variklių gaudesys.

- Generatoriai, - tarė Benkroftas. – Stengiamės šį labirinto galą apšviesti kuo labiau ir nutiesti apšvietimą į gilumą. Tačiau tai beviltiškas dalykas. Tuo parodysiu kodėl.

Jie praėjo pro nedidelė žmonių grupę, kurie linkčiojo Benkroftui ir smalsiai apžiūrinėjo Vernerį, ir pateko į apšviestą urvo ertmę. Balsus ir žingsnių garsą daug kartų sustiprindavo aidas, o iš išėjimo, esančio kažkur tolimajame gale, pūtė pastebimas vėsaus oro srautas.

- Kol kas viskas gerai, - pasakė Benkroftas, peržengdamas per susipynusius kabelius ir praeidamas pro natūralią angą į gretimą urvą. – O štai čia prasideda sunkumai.

Jis pasitraukė į šalį, kad parodytų ilgą apšviestą urvą, kurioje keisti kutai leidosi priešais pasakiškas pilis ir miniatiūrines kalnų grandines, kylančias nuo žemės. Elektros kabeliai raizgėsi į visas puses dingdami tamsoje.

Kur tik nežvelgė Verneris, visur kilo ir leidosi stalaktitai ir stalagmitai, ir visur žiojėjo vis naujų ir naujų urvų tamsios ertmės. Benkroftas vedė jį nelygiu dugnu pro krioklius iš akmens, pro nedidelius grotus su kažkokiomis skulptūromis ir pasakiškus rūmus. Tačiau tada priekyje sutankėjo tamsa. Paskutinė milžiniška lempa apšvietė begalinę stalagmitų virtinę, nueinančią į neįžvelgiamą tamsą.

O lengvas, vos juntamas oro srautas glostė jų veidus – vėsus ir grynas. Kažkur priekyje tyliai čiurleno vanduo.

- Čia, - tarė Benkroftas, - baigiasi mūsų siūlas. Tie tuneliai šakojasi, tada išsiplečia į sales, pereina į galerijas ir vėl į tunelius.

Žemesniu balsu, iškraipytu aido, jis ranka parodė į dešinę:
- Kažkur ten yra skardis, kurio gylis apie 80 pėdų, o jo apačioje upelis, o sienoje įėjimai į kitus tunelius, vedančius įvairiomis kryptimis įvairiame gylyje. Upėje gyvena žuvys be akių ir kažkas panašaus į aklą salamandrą – tai, žinoma, labai įdomu, tačiau apsunkina mūsų užduotį. Žmogus, žinantis čia visus kelius, bet kurioje vietoje gali pasirinkti reikiamą tunelį ir gero tuzino. O mes turime patikrinti visus juos iš eilės. O be to jie dažnai išsiskiria arba – žiūrėkite...

Benkroftas parodė į tamsią angą po skliautu, primenančiu suledėjusį krioklį.
- Tikriausia ten dar vienas. Visa tai panašu į korį, tik daug sudėtingesnį. Įsivaizduokime, kad kažko ieškome milžiniškame termitų kauburyje. Tikėjomės rasti kokius nors pėdsakus, vylėmis, kad padės šunys. Tačiau tas žmogus čia praleido visą savo laisvalaikį nuo tada, kai buvo pastatyta laboratorija. Visokių pėdsakų čia pilna. Šunys nubėgo vienu jų ir žuvo, patekę į griūtį. Yra žymių, kad vagis gerai įsikūrė čia. Vienoje vietoje radome jo šliures, kitame – maisto slaptavietę. – Benkroftas palingavo galvą. – Einam iš čia. Dabar, kai viską supratote, kame sunkumų esmė, jūs norėsite su kuo nors susitikti.

Išorėje, šiltą rudens naktį, aplink Vernerį ir Benkroftą greitai susirinko žmonės. Vienas jų, senis darbinėmis kelnėmis ir languotais marškiniais, vietinių buvo laikomas urvų žinovu. Aukštas vyras griežto stilaius pilku kostiumu buvo laboratorijos vadovas; jis be perstojo čiaudėjo ir raukėsi. Berniukus senu odiniu švarkeliu pasakojo, kad matė į urvą įeinantį nusikaltėlį, jis buvo įsitikinęs, kad tai buvo ieškomas žmogus.

- Taip, mes visi jį pažinojome. Jis čia dažnai lankydavosi. Jis urvus išmano geriau, nei bet kas kitas, na, galbūt, po senio Piterso.

Senis nusijuokė:
- Neperdėk. Puikiai žinau kitą labirinto galą, jį vadiname Minotauru, o šią dalį... Ne, čia aš nesu stiprus. Čia buvo prieš 10 metų, paklydau, klaidžiojau 5 dienas, gėriau požeminių upelių vandenį ir, galų gale, atsitiktinai išsikrapščiau į paviršių už kelių mylių. Daugiau į labirintą nėjau. O žmogus, kurio ieškote, žino ir Minotaurą, o ir likusį labirintą, kaip savo gimtus namus.

Laboratorijos vedėjas vėl nusičiaudėjo:
- Pagrindinė priežastis, kodėl nusikaltėlis tiek daug laiko praleido olose, o ypač rudenį, buvo jų oras. Abu turime tą pačią ligą, tačiau jo alergija stipresnė, jei tik tai gali būti. Atsimenu jė sakius, kad vienintelė vieta, kur rudenį nuo šienligės gali pailsėti žmogus, yra urvai.

Verneris pasisuko į senį:
- Atrodo ten yra pastovus, nors ir nestiprus oro srautas. Ar jis patenka iš išorės, tas oras?

Pitersas palingavo galva.
- Šioje tunelių dalyje tuneliai truputį kyla į viršų. Kitame gale randasi Minotauras. Ten yta požeminės upės vaga. Pačios upės jau senai nebėra, ji sutekėjo žemyn, į uolas, o šalto oro srautas iš kažkur pučia. Spėju, kad oras ateina iš išorės, labai toli nuo čia. Jis patenka į Minotaurą, o tada pasklinda tuneliais po visą labirintą. Oras gaivus ir vėsus. Jei atsitiktinai pamesi kryptį, reikia pasiekti siaurą vietą ir oro srautas parodys, iš kur ėjai.

Kai Verneris apklausė kitus, susijusius su reikalu, Benkroftas pašaukė į šalį.
- Na dabar matote, su kuo mums tenka turėti reikalų, ponas Verneri?
- Spėju, kad turi infraraudonųjų spindulių įrangą, - tas atsakė klausimu į klausimą.
- Taip, ir jei mes žinotume, kur jis yra, ta įranga padėtų mums prieiti prie jo nepastebėtiems. Tačiau siųsti žmones, kad jie atsitiktinai ieškotų visuose tuneliuose, nėra jokios prasmės. Kai paskutinį kartą tai bandėme daryti, mums nepavyko nieko rasti, o trys žmonės rimtai susižeidė, nukritę nuo stataus skardžio. – ir jis vos ne maldaudamas pažvelgė į Vernerį. - Ar turite kokių nors prielaidų, nors ką nors, a? Glacier

Verneris linktelėjo:
- Jei mums seksis ir jei tai, ką pasakėte, yra tiesa, tai, galbūt, po kelių valandų jis bus jūsų rankose.
- Na tada tu tiesiog stebukladarys!
- Jokių stebuklų – tiesiog sveikas protas. Tačiau tai vienas tų atvejų, kai reikia truputėlio sėkmės. O reikalo imsimės iš priešingo galo – Minotauro labirinto.

Minotauro labirintai buvo erdvesni ir atrodė mažiau painūs nei kiti. Čia vėsaus oro srautas buvo stipresnis ir buvo juntamas netgi gana plačiose erdvėse. Verneris ir Benkroftas nekantriai laukė. Ir štai iš tunelio išlindo nedidelė žmonių grupelė – jie tempė atkakliai besipriešinantį ir besikeikiantį žmogų.

- Radome jį, - tarė vienas jų šypsodamasis. – Užteko eiti tiesiai link čiaudėjimo – ir viskas. O čiaudėjo jis be perstojo. Jis sėdėjo šalia slaptavietės su produktais – jų būtų jam užtekę bent savaitei. O brėžiniai, kaip gražučiai, kyšojo jam iš kišenės.

Benkroftas žvelgė į Vernerį, tačiau nieko nesakė. Uždusęs sugauto vagies kvėpavimas ir kosulys pakaitomis su smarkiu čiaudėjimu, privertė Benkroftą su nuostaba atsisukti.

O kiek giliau tunelyje žmonės ką tik baigė vartyti šviežiai nušienauto šieno glėbius – pievų gėlių žiedadulkės, pagautos nestipraus, tačiau pastovaus oro srauto, jau pasklido po visą labirintą. Būtent žiedadulkės ir rado auką.  

Fantastikos skyrius
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Sergejus Breinas. Anomalija
Lino Aldani. Žuvys į Venerą
P. Adams. Senamadiška muzika
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
Ambrozas Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Lietuvos fantastikos istorija
Fantastika kaip ypatinga kalba
Laukinės gamtos šauksmas
Žemė: pirmasis kraujas
Aklieji bei aiškiaregiai
Alegorija 'Kutai'
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Kalnietis