Tam, kad būtų suprantama, apie ką noriu papasakoti, man teks pasidalinti savo požiūriu į šiuolaikinio mokslo padėtį, atskiru atveju, literatūrologijos.

Kažkaip vienas fizikas iš užsienio paskaičiavo, kad publikacijų kiekis jo srityje padvigubėja kas 20 m. Atitinkamai susiaurėja kiekvieno konkretaus specialisto galimybė susipažinti, kas vyksta gretimuose moksluose arba kituose to paties mokslo skyriuose. Ir čia jau nepadeda nei referatyviniai rinkiniai, nei informaciniai biuleteniai, nei tarptautiniai simpoziumai.

Ta padėtis būdinga ne tik fizikai, bet ir literatūrologijai. Nesenai man teko bendrauti su jaunu mokslų kandidatu, pasišventusiu poeto Nikitino¹⁾ kūrybos tyrinėjimui. Kalbantis buvau nemaloniai nustebintas, kas jis nežino, kokiame mieste gimė Pomialovskis²⁾, ir įsitikinęs, kad „Frankenšteiną³⁾ “ parašė poetas Šeli.

Mano jaunasis kolega, nebūdamas pateisintas, gali būti suprastas, - juk jis diena iš dienos seka savo „tiriamojo“ gyvenimą ir kūrybą bei švaisto metus polemikai su oponentais, publikuojančiais plačius tyrinėjimus apie Nikitiną, kuriuos reikia bent jau perskaityti.

Aš spėju, kad po kelių metų atsiras specialistai apie Puškino vaikystę, Nekrasovo šeimos reikalus, „Tilio Ulenšpigelio⁴⁾“ pirmojo skyriaus stilistiką ir t.t.

Panašios tendencijos mane neramina, nors, gaila, sugalvoti alternatyvą joms negaliu. Istorinis procesas objektyvus, nors ne visad priimtinas.

Dabar, supažindinęs su savo credo, papasakosiu konkretų atvejį, vaizdžiai iliustruojantį, kas buvo pasakyta.

Morisas Dolyninas – jaunesnysis mokslinis bendradarbis katedroje, kuriai vadovauti turiu garbę. Tai malonus jaunas vyriškis, 35 m. amžiaus, kiek papildėjęs nuo sėdimo darbo, mėlynakis, aspirančių ir drabužinės darbuotojų pažiba. Jo teigiamoms savybėms priklauso, tarp kitų, ir atsidavimas Aleksandro Puškino tyrinėjimui. Dar vidurinėje mokykloje Morisas išsikėlė tikslą mintinai išmokti visą, ką yra parašęs didysis poetas, ir reikia pripažinti, kad tame jis yra pažengęs, nors kartais ir painioja strofų eiliškumą „Petro Didžiojo istorijoje⁵⁾ “. Kandidatinę disertaciją jis rašė apie „Mažųjų tragedijų⁶⁾ “, atrodytų išnagrinėtų skersai ir išilgai, sukūrimą. Tačiau Morisui pavyko padaryti keletą nedidelių atradimų ir visiškai naujai susieti Šykščiojo riterio vaizdinį su 16 a. Augsburge gyvenusiu baronu Konradu II Hidenu.

Taip pat reikia pasakyti, kad Morisas, būdamas mėgiamu, iki šiol nėra vedęs. To priežastį įžvelgiu dvasinėje traumoje, kurią gavo pirmame kurse per Inesos Redkinos, dabar jau po trečių vedybų Vodovozovos, apžavus. Mano žinios apie Moriso praeitį paaiškinamos labai paprastai: aš dėsčiau jo kursui ir žinojau apie studentų dramas ir tragikomedijas.

Paskutinius 7 m. dirbome greta; Morisas su manimi buvo atviras, dalinosi ne tik moksliniais planais, bet ir asmeninio gyvenimo faktais. Jo atvirumas ir įtraukė mane į išgyvenimus, kokių man neteko patirti.

- Ar tik neįsimylėjai, balandėli? – kartą kažkaip paklausiau Moriso, pastebėjęs, kad jis tris dienas iš eilės į darbą ateina su naujais, nepaprastai ryškiais kaklaraiščiais ir blizgančiais batais.
- Ne, ką jūs! Tai man nenutiks! – atsakė jis su tokiu liūdnu užtikrintumu, kad aš įsitikinau savo teisumu.

Aš maniau, kad netrukus jis pats išsipasakos. Per dramatišką tylos akimirką arba, atvirkščiai, kai laimės kaušas perpildys jį ir liesis per kraštus.

Tai vyko vasarą ir aš kaip tik ruošiausi į atostogas. Katedroje posėdžiavome dėl kažkokio tuščio klausimo, nors visiems vertėjo nuvažiuoti prie upės išsimaudyti. Aš paprašiau Morisą parengti straipsnio, kurį jis ketino skelbti rinkinyje, apmatus. Morisas ilgai vartė tušinuką, žvelgė į palubę ir aplamai mąstė ne apie straipsnį. Galiausiai susiėmė ir brūkštelėjo kelias eilutes, tačiau po to vėl paniro į saldžias mintis. Gavęs straipsnio gaires, aš ten radau kelis kartus paraštėse pasikartojantį Natašos vardą, o taip pat profilį su riesta nosyte, nupieštą neprofesionalia ranka.

Po posėdžio nesusilaikiau ir paklausiau:
- Ruošiesi savo straipsnį pašvęsti Natašai? Parašysime paprastai: „Skiriama Natašai!” Ar kaip nors profesionaliau?!
- Aš jūsų nesuprantu! – užsivedė Morisas, tarsi aš būčiau ketinęs pagrobti tą Natašą.

Aš jam parodžiau jo užrašus. Ir įsivaizduokite, jis ant manes baisiai supyko. Dviem dienoms.

Tada jo santykiuose su Nataša nutiko kažkokia krizė. Jis prarado apetitą ir liovėsi valęs batus. Be jokių abejonių, jis buvo giliai paveikstas kokio nors nereikšmingo žodelio ar įtarimo. Aš jo paklausiau:
- Ar kuo susikrimtęs?
- Nesuprasite, - atsakė Morisas su kokia išraiška, tarsi mano laikais su mylimosiomis dangus visad būdavo tik giedras.
- Žinoma, - sutikau. – O vis tik?
- Mes išsiskyrėme. Ir visiems laikams.
- Gaila. O aš maniau, kad ją myli.

Staiga jis pratrūko:
- Aš daugiau taip negaliu! – jis sušnypštė taip tragiškai, kad tai buvo girdima ir koridoriuje. – Aš to nepakelsiu.

Negarantuoju už tikslią jo monologo formą, tačiau esmė buvo tame, kad į mano kolegos širdį įsiskverbė abejonė, ar myli jį ar – o, kokia nepakeliama alternatyva – nemyli.

Pagrindu tokioms mintims tapo Natašos pomėgis rinkti šampinjonus. Jūs turėtumėte paklausyti, aip Morisas tare žodį „šampinjonas“ – jis skambėjo tarsi niekinamo išsigimėlio iš nusususios prancūziškos grafų giminės vardas. Anot Natašos, šampinjonus galima rinkti Maskvoje, kur jie kuo puikiausiai auga kai kuriuose skveruose, parkuose ir bulvaruose. Tereikia žinoti vietas. Nataša turėjo pamėgtą parką, kažkur netoli metro sustojimo „Sokol“. Ji dalinosi ta vieta su keliais vietiniais pensininkais, į ten susiruošiančiais auštant. O vėliau ateidavo Nataša, kuriai irgi pakakdavo grybų, ypač jei oras buvo palankus. Kažkodėl Moriso į savo žygius neimdavo ir tuo sukėlė kvailą įtarimą, kad ji ten būna ne viena, o gal išvis neina į tą laukymę, pievagrybių nusipirkdama turguje, kad sumėtytų pėdas. Kai tik Morisas išsakė jai savo įtarimus, Nataša įsižeidė. O tada, žodis po žodžio, ir baigėsi išsiskyrimu...

- Tu neteisus, - tariau Morisui, kai jis pabaigė savo nerišlią išpažintį.
- Žinoma. Bet vis tik...
- Turi nueiti ir atsiprašyti.
- Žinoma. Bet vis tik...
- Beje, kai aš savo trisdešimtaisiais meilinau Mašenką, kartą gatvėje pamačiau ją su petingu studentu iš medikų fakulteto. Dvi savaites nesikalbėjome. Vėliau paaiškėjo, kad tai Mašos pusbrolis Kolia, mielas žmogus, su kuriuo iki šiol draugaujam.

Jis jau žiojosi, kad perklaustų „Prie ko čia Kolia?!”, bet numojo ranka ir išėjo. Buvau stipriai įsitikinęs, kad konfliktas išsisems per kokias pora dienų. Nieko panašaus! Dienos bėgo, o Morisas tebebuvo paniuręs ir vienas. Kvaila, aišku, griauti savo laimę dėl pintinės pievagrybių, tačiau žmonės žūdavo ir dėl niekingesnių priežasčių.

Po savaitės, ryte, devintą valandą, aš papusryčiavęs patraukiau prie rašomojo stalo, kai kabinete netikėtai suskambo telefonas. Kažkas smigtelėjo man į širdį – būna juk, kad pats paprasčiausias skambutis pasirodo nepaprastai keliantis nerimą...

- Klausau...
- Sveiki. Čia aš, Morisas. Nutiko kažkas neįtikėtina. Man reikia skubiai jus pamatyti.
- Kur tu?
- Netoli metro „Sokol“. Galiu būti po pusvalandžio...

Moriso balsas trūkčiojo, tarsi jis ką tik būtų nubėgęs 3 km ir dar nespėjęs atgauti kvapo:
- Gerai, laukiu...

Padėjęs ragelį aš iškart atsiminiau, kad tas nelemtas šampinjonų skveras yra greta „Sokol“ metro, ir iškart kilo mintis, kad Morisas nusprendė pasekti neištikimąją ir susidūrė su varžovu. Ir beveik atspėjau.

Morisas pas mane įsiveržė po 20 min. Jis buvo susitaršęs, įsiaudrinęs, palaužtas, tačiau, laimei, sveikas. Jis iškart ėmė kalbėti bėgiodamas po kabinetą ir keldamas grėsmę visokiems trapiems daiktams.

- Taip, - griaudėjo jis. – Aš kaltas. Aš neišlaikiau. Pasekiau ją. Nusprendžiau kartą ir visiems laikams padaryti galą visiems įtarimams.

Jis pažvelgė į mane su iššūkiu, tikėdamasis momentinio pasmerkimo. Ką gi, eisiu priešpriešais...

- Niekad nepatikėsiu, - pradėjau pamokančiu tonu, - kad galėjai smukti iki mylimos moters sekimo...
- Taip! – nudžiugo Morisas. – Suprantu jus. Tą patį ir sau sakiau. Aš prakeikiau save, tačiau naktimis budėjau prie jos laiptinės, o rytais laukiau, ar neišeis iš namų su tuščia pintine. Man gėda, tačiau ir Otelas gėdijosi, pakėlęs ranką prieš Dezdemoną...

Palyginimas buvo rizikingas, tačiau mano šypsenos Morisas nepastebėjo. Jis padarė tragišką gestą, nuo stalo nušlavė šūsnį popierių ir tupėdamas bei rinkdamas popierius tęsė monologą:
- Neprašau užuojautos ir ne to pas jus atėjau. Tačiau šįryt, 7:10 ji išėjo su pintine ir nuėjo į tą skverą. Parko pakraštyje, už fontano, yra laukymė. Beveik atvira. Tik kai kur medžiai. Ten kaip tik kažkokios statybos prasideda – sustatė stulpus, aptvers. Ne pati geriausia vieta grybauti. Suprantate?

- Kol kas nieko nepaprasto nepasakėte...
- Štai iki tos laukymės ją ir pasekiau. Tik nesiartinau. Įsivaizduokite, jei ji būtų atsisukusi!
- Neduok die...
- Tad štai, išeina ji į tą laukymę ir ima po ją vaiksčioti. Vaikšto, pasilenkia, kažką paima, o aš stoviu už didelio medžio ir laukiu.
- Ko? Pats laikas baigti slapstytis ir jai pasakyti, kad esi kaltas, atgailauji ir daugiau niekada ne....
- Norėjau, bet sulaikė gėda... ir įtarimai.
- Kokie dar įtarimai?!
- O jei ji staiga, prisirinkusi grybų, nueis į pasimatymą? Arba jei jis staiga pasirodys...
- Įtikinamai, - tariau. – Aiškiai prieš save matau tikrą džentelmeną ir riterį...
- Ach, liaukitės, - atsakė Morisas pagal geriausias 19 a. literatūros tradicijas. – Dabar tai jau visai nesvarbu. Svarbu tik tai, kad kol žiūrėjau į Natašą, ji pradingo. Įsivaizduojate?! Tik ką buvo laukymėje ir staiga išnyko. Savo akim nepatikėjau. Ką į tai pasakysite?
- Kol kas nieko...
- Aš apėjau visą laukymę, išbėgau į gatvę – tuščia. Grįžau į parką, žvalgiausi į krūmus, vos ne po suoliukais. Niekur jos nėra. Grįžau į laukymę ir sustojau maždaug ten, kur paskutinį kartą mačiau Natašą. Ir staiga išgirstu jos balsą: „Morisai, ką čia veiki?“ Ji stovėjo visai greta, už 3 žingsnių, su pintine rankoje.
- O pintinėje grybai?
- Beveik pilna...
- Na ir kas toliau?
- Sakau jai: „Tavęs laukiu“. - Ko nepašaukei? – klausia ji. – Žiūrėk, kiek pririnkau.
- O kur tu buvai? – perklausiu.
- Čia.
- Kaip tai čia?! Jau pusvalandį čia stoviu, o tavęs nebuvo.
- O kur dar aš galėjau grybus rinkti?! Ne ant šaligatvio, gi…

Morisas nutilo.
- Galiausiai ji įsižeidė ir nuėjo, - bandžiau atspėti.

Aš prisiminiau, kad iki pietų žadėjau užbaigti straipsnį, o Moriso pasakojimas aiškiai užsitęsė.

- Nuėjo, - sutiko Morisas. – Tačiau reikalas ne tame.
- O kame?
- Supranti, aš pagalvojau: čia kažkokia paslaptis. Tai buvo Nataša, tai jos nebuvo. Tarsi į kokią skylę būtų įkritus. Ir buvau tokioje būsenoje, kad tą skylę man prireikė surasti. Priėjau iki to taško, kur ji pradingo ir atsirado. O ten toks nežymus įdubimas…

„Viešpatie, - pamaniau, - jo niekuo nesustabdysi. Nejaugi ir aš, kai buvau įsimylėjęs, tapdavau toks pat zanūda ir tuščiakalbis?!”

- Tačiau ten nieko neaptikau – tik žolė buvo įminta. Ir lėtai, dairydamasis į šonus nuėjau toliau… ir tada pamačiau pievagrybį!
- Štai ir puiku, - ištariau ir pasižiūrėjau į laikrodį, kas pasakotojui nepadarė jokio įspūdžio.
- Ir aplamai toje laukymėje buvo gausu šampinjonų, aš net nustebau, kad anksčiau jų nepastebėjau. O kol ten vaiksčiojau, nusprendžiau, kad negalima taip nepasitikėti Nataša. Ne, nusprendžiau, reikia jos atsiprašyti…

Pauzė. Minutei, ne mažiau. Aš kantriai laukiau. Dabar turėtų pasirodyti paslaptingas varžovas arba grįžti Nataša, pribėgti iš užnugario, uždengti akis delnais ir paklausti: „Atspėk, kas?“

- Ir tuo momentu, - pagaliau tęsė jis, - aš supratau, kad laukymėje nėra stulpų tvorai. Tik duobės.
- Kokios dar duobės?!
- Duobės stulpams. Supranti, duobės stulpams buvo, o patys stulpai gulėjo ant žemės. Štai, pagalvojau, jau ir haliucionacijos prasideda. Tada ir išėjau iš parko. Ir nuėjau prie 102-o troleibuso stotelės.

„Atrodo, pasakojimas artėja prie pabaigos“, - su palengvėjimu pagalvojau.

- Tačiau ten nebuvo 102-o troleibuso stotelės, nes ten buvo autobuso „B“ stotelė, nors tokio autobuso Maskvoje nėra. Buvau sumišęs ir net nenustebau, o priėjau prie ten laukiančios moters ir paklausiau: „O kur stoja 102-as troleibusas?“. Ji atsakė, kad nežino. „Kaip taip? – paklausiau. – Juk aš ką tik prieš pusvalandį juo atvažiavau. Jūs, matyt, ne vietinė?“ Ji piktai pažvelgė į mane – ir nė žodžio nepratarė. Gerai jau, matyt kraustausi iš proto. Geriau būtų, jei niekas apie tai nesužinotų. Ir tarsi nieko nebūtų nutikę, paklausiau: „O kaip nuvažiuoti iki metro ‚Oro uostas‘?“ „- Iki metro ‚Aerostotis‘? Lipkit į autobusą, išlipsite po 6 stotelių“. Ką nors suprantate?
- Suprantu, - palingavau galva. – Dabar man pasakysite, kaip prabudote ir nusprendėte apie savo sapną papasakoti savo kolegai...
- Jokiu būdu! – sušuko Morisas. – Tai nebuvo sapnas!

Ir savo tiesos įrodymui kaip reikia trinktelėjo kumščiu į stalą. Pagavau krentantį telefoną. Literatūroje yra užfiksuoti įvairios pamišimo dėl meilės formos. Daugelis tautų meilės aistrą laikė visai tinkamu ir visai ne gėdingu negalavimu.

- Klausykite toliau! Autobusui privažiavus prie metro virš įėjimo išvydau užrašą paauksuotomis raidėmis “Aerostotis” – ir supratau, kad neklystu savo diagnoze. Aš pakvaišau. Bandžiau giliai kvėpuoti ir galvoti apie pašalinius dalykus. Nusileidau žemyn, priėjau prie kontrolės, kišenėje radau penkiukę ir įmečiau į automatą, tačiau ji užstrigo plyšyje. Budinčioji paklausė, kas nutiko – atseit, parodyk savo penkiukę. Aš rodau, o ji man sako, kad ji geltona! Penkiukės, atseit, turi būti baltos spalvos, o ji pas mane geltona. Ir parodo man ploną balto metalo penkiukę. Ir žiūri į mane taip, tarsi tą penkiukę aš pats pagaminęs būčiau. Nuolankiai grįžau į gatvę. Ir žinote, kuo ilgiau žvalgiausi aplink, tuo labiau mane stebino detalių neatitikimas. Būtent, detalių. Visumoje viskas buvo gerai, tačiau detalės kliuvo. Žmogus skaito laikraštį, o jo pavadinimas ne kairiajame viršutiniame kampe, o dešiniajame apatiniame, tramvajus ne gelsvai raudonas, o žalias ir t.t.

Aš tylėjau. Morisas atrodė normaliai. Net susijaudinimo pėdsakai, tokie akivaizdūs pradžioje, pranyko. Jis net užmiršo apie savo mylimąją… Tai buvo ne Medžnunas⁷⁾, tai tiesiog labai nustebintas žmogus,

- Ir tada, kaip darbinę hipotezę, iškėliau versiją, kad patekau į paralelinį pasaulį. Ar esate skaites apie lygiagrečiuosius pasaulius?
- Aš neskaitau fantastikos, - atsakiau su gera doze kategoriškumo, nors kaip galėjau apie juos žinoti, neskaitydamas to žanro literatūros?!
- Na vis tiek žinote, - tęsė Morisas. – Ir toji versija visiškai pateisino Natašą. Ji, kaip ir kiti grybautojai, vaikštinėjo po laukymę, užmindavo tą įdubimą, kuri kažkokiu būdu buvo portalu tarp pasaulių, patekdavo čionai ir lyg niekas nieko tęsdavo grybavimą. O gal grybautojai žino apie šios vietos savybes ir ja naudojasi sąmoningai, to labai nesureikšmindami…

Čia jis nutilo, susimąstė ir pridūrė:
- O gal kai kas iš jų ir liko lygiagrečiame pasaulyje?!
- Na taip, grįžo į namus ir sutiko save patį, - mestelėjau. Tačiau Morisas manęs nesiklausė.
- Tad štai, susivokęs, kas man nutiko, padariau netikėtą išvadą: jei paraleliniame pasaulyje yra skirtumų nuo mūsiškio, tai jie gali tęstis ir į praeitį. Aš juk mokslininkas. Kur man reikia eiti?
- Prie paminklo Puškinui, - pajuokavau.
- Beveik atspėjote. Tik aišku ne prie paminklo – jis man nesuteiks jokios informacijos, o į Puškino muziejų. Susistabdžiau taksi ir liepiau vežti į Kropotkinskają. Tebemąsčiau. O jei Puškinas 1837-ais išvengė dvikovos? Ir gyveno dar 10, 20, 30 metų, sukurdamas mums nežinomų genialių kūrinių? Vis labiau jaudindamasis paklausiau taksisto, kuriais metais mirė Puškinas. Neatsimenu, atsakė taksistas, seniai, prieš kokį 120 m. Tai buvo pagyvenęs apkūnus flegma; jo visiškai nedomino poezija. Tačiau jo žodžiuose virpėjo viltis. Virš 100 m. – tai 19 a. 70-ieji. Taksi dar nesuspėjo sustoti prie muziejaus, kaip aš iššokau ir kyštelėjau vairuotojui du rublius. Mano laimei, jis nežvilgtelėjo į juos ir įsikišo į kišenę. Pribėgau prie muziejaus durų – ir ką manote!?

Morisas įsižeidęs pažvelgė į mane:
- O siaube! – ištarė kenčiančio Verterio tonu. – Tai nebuvo Puškino muziejus! Stovėjau kaip žaibo trenktas. Tuo metu durys atsidarė ir išėjo senuliukas. „Atsiprašau, - puoliau prie jo. – O kur Puškino muziejus?“ O jis atsako: „Man atrodo, tokio Maskvoje nėra. Tik Kišiniove“. „Kaip taip?“ „Jūs teisus, - atsiliepė senuliukas. – Tasai puikus poetas nusipelnė, kad Maskvoje būtų jo muziejus. Jo ankstyva mirtis neleido pilnai atsiskleisti jo veržliam talentui...“

„Ankstyva mirtis! Ankstyva mirtis! – šaukiu. – Kokiais metais mirė Puškinas?“ „Jis žuvo dvikovoje Kišiniove 19 a. trečio dešimtmečio pradžioje“, - atsakė senuliukas ir nuėjo. O man rankos nukrito, - ir aš supratau: daugiau man čia veikti nėra ką. Greičiau namo! Pas mus jis pragyveno beveik 40 m. Jei aš per kokį kvailą atsitiktinumą liksiu ten, tai niekada ir niekam neįrodysiu, kad jis parašė „Mažąsias istorijas“ ir „Eugenijų Oneginą“!

- O gal vis tik vertėjo tau pasilikti? – papriekaištavau. – Būtum pareiškęs, kad atradai juos palėpėj, - ir tau kainos nebūtų...
- O tada mane būtų atskleidę kaip falsifikatorių, - rimtai atsakė Morisas. – Beje, mano kelionė vos nesibaigė tragiškai.
- Kaip tai?
- Man buvo likę 5 rubliai. Vienu banknotu. Aš pasigavau taksi, grįžau į parką, ištiesiau penkiukę vairuotojui ir, galvodamas visai apie kitus dalykus, paprašiau grąžos.
- Ką tu man čia kiši?!
- Pinigus, - sakau. – Trys rubliai grąžos, prašau.

Aš jau atidariau duris, kad išlipčiau.
- Iš kur tu traukei tokius pinigus? – blogai lemiančiu balsu paklausė taksistas.

Ir tik mane pasiekė visas mano padėties siaubas. Dar sekundė – ir aš visiems laikams būčiau tapęs pasaulio, kuriame nežino apie subrendusį Puškiną! Aš žaibu iššokau iš mašinos ir pasileidau link laukymės, girdėdamas, kaip iš paskos šlepsi taksistas. Aš pimas spėjau prie įdubos, - ir man tereikėjo pro ją prabėgti, kaip staiga išgirdau balsus; tai darbininkai statė tvorą. O juk prieš sekundę viso to nebuvo.

- Stok, - suriko vairuotojas, pralėkdamas paskui mane į mūsų pasaulį, ir tvirtai įsikibo man į ranką.

Tačiau aš jau buvau saugus, ramiai atsisukau ir ir paklausiau:
- Kas yra, draugas vairuotojau?
- O tai, - jis papurtė mano penkinę tarsi mazgotę, – kad man falšyvų pinigų nereikia! - Falšyvų?! Minutėlę. Einam prie žmonių, išsiaiškinsime.

Ir pasakiau taip įtikinamai, kad jis paklusniai patraukė paskui mane prie dailidžių, kurie smalsiai stebėjo mus. Nei iš to, nei iš šio laukymėje iš niekur išdygta du nepažįstami, kurie barasi. Iš vairuotojo paėmiau penkinę, ištiesiau ją darbininkams ir paklausiau:
- Pasakykite, prašau, kas čia?
- Pinigai, - tarė vienas jų. - O kas?
- O tas, - suriko šoferis,- kad tokių pinigų nebūna!
- O kokie būna?!

Čia taksistas iš kišenės išsitraukė visą pluoštą banknotų. Labai panašių į mūsiškius, tik kitų spalvų. Penkinė, pvz., ten rožinė, o trys rubliai geltoni. Darbininkai žiūrėjo į pinigus iš tikro išpūtę akis. Vienas jų išsitraukė penkinę ir parodė ją vairuotojui.

- O mano irgi netikri pinigai? – paklausė jis su su tam tikra grasinimo gaidele balse.
- Genam jį iš čia, - atsiliepė antrasis darbininkas. – Gal šnipas koks ar spekuliantas valiuta.
- Koks aš šnipas! – pasipiktino taksistas. – Štai ten mano mašina stovi, iš trečio parko.

Ir parodė, kur, jo manymu, turėjo stovėti jo mašina. Juk suprantate, kad ten jokios mašinos nebuvo:
- Oi! – sunerimo taksistas. – Pavogė!

Ir pabandė bėgti iki šaligatvio tiesiai. Reikėjo nemažai pasistengti, kol pavyko jį perimti ir pravesti jį pro įdubą. Ir jis laimingai išnyko...

Aš prisikimšau pypkę, užtraukiau...
- Dėkui už uždegantį pasakojimą.
- Jūs manim netikite?! Manote, kad jus apgaudinėju?
- Ne, tu niekuomet taip nesugalvotum.
- Tada jau aš einu.
- Kur?
- Pas Natašą. Aš jai viską papasakosiu. Man taip palengvėjo! Tik kvaila, kad jis žuvo toks jaunas… Ar galite įsivaizduoti, ištisas pasaulis, nežinantis subrendusio Puškino?!
- Viskas pasaulyje kompensuojama, - tariau. – Nebuvo Puškino, turėjo būti kažkas kitas.
- Žinoma, - patvirtino Morisas, slinkdamas link durų. Jis jau įsivaizdavo, kaip įsiverš pas Natašą ir pradės pliaukšti meilingus niekus.
- Taip, - pakartojau aš. – Privalo būti kompensacija… Beje, Morisai, o tas namas, na tas, prie kurio nuvažiavote, na, Puškino muziejus, kas jame?
- Irgi muziejus.
- Koks gi?
- Lermontovo… - atsakė Morisas. – Na aš jau einu.
- Lermontovo? O argi negalima spėti…
- Ką spėti, - nuolankiai nusišypsojo mano jaunasis kolega. – Ten užrašyta: M.J. Lermontovas, 1814-1879
- Ir ką!? Tu net neužsukai į vidų?!
- Aš gi puškinistas, - atsakė Morisas su idiotišku pranašumo jausmu.- ir tuo viskas pasakyta!
- Tu ne puškinistas! – šūktelėjau. - Tu asilas su kelnėmis!
- Kodėl su kelnėmis?!
- Tu gi pats tiek kartų bandei užjausti pasaulį, netekusį „Eugenijaus Onegino“. Nejaugi nesupratai, kad priešinga irgi teisinga?! Visus 50 m. kūrė kitas didžiausias rusų genijus – Lermontovas! Gali įsivaizduoti!?

Tačiau šįkart tasai stuobrys liko ties savo suakmenėjusiom pozicijom:
- Kritikos požiūriu, - pasipūtėliškai pareiškė manasis puškinistas, - Puškino ir Lermontovo genialumo skalės nesulyginamos. Taip pat sėkmingai galėtume…
- Liaukis, beproti! – suurzgiau. – Išvysiu iš darbo! Tu nevertas mokslininko vardo! Vienintelis išsigelbėjimas tau – nedelsiant nugabenti mane į tą pasaulį!
- Suprantate, - pradėjo memlianti jis, - aš ketinau važiuoti pas Natašą...
- Su Nataša aš pats pasikalbėsiu! Ir neabejoju, kad ji nedelsiant nutrauks santykius su tokiu niekingu žmogysta. Davai, vesk!

Tikriausiai buvau baisus. Morisas nuolankiai laukė, kol aš blaškiausi po kabinetą ieškodamas auksinių segtukų rankogaliams, kurias ketinau iškeisti tame pasaulyje į pilną Michailo Lermontovo raštų rinkinį.

Kai išlipome iš mašinos, buvo jau apie 12:00. Morisas nuolankiai tylėjo. Matyt jį pasiekė viso jo nusikaltimo pasaulinei literatūrai siaubas. Laukymė jau buvo užtverta tvora ir darbininkai prie jos kalė paskutines lentas. Jiems buvo nelengva patekti į statybų teritoriją.

- Kur? – paklausiau Moriso.

Jis stovėjo visai pasimetęs. Susiklosčius nelemtoms aplinkybėms statybininkai jau spėjo laukymėje išversti kelis sunkvežimius su betoninėmis plokštėmis. Greta jų, braukdamas veją, sukiojosi buldozeris.

- Kažkur čia… - žvalgėsi Morisas, - gal kažkur... matyt…

Jis paėjo paskui buldozerį, neužtikrintas stabtelėjo, tada grįžo prie plytų.

- Ne, neatsirenku…. Ten tada įduba buvo…
- Ar galiu kuo padėti, - į juos kreipėsi buldozerininkas.
- Ten įdauba buvo, - neryžtingai ištariau.
- Buvo, net neliko, - pasišaipė buldozerininkas. – O čia bus užkandinė. Ar ką pametėte?
- Taip, - užtikrinau. – O sakykite, kartais čia jums niekas neįgriuvo?
- To dar mums betrūko! Jei kokia mašina būtų įgriuvusi, oi koks triukšmas būtų kilęs.

Aišku, kad mes nieko neradom.

Reikia tik pridurti, kad po dviejų mėnesių Morisas vedė Natašą.

Morisu, aš aišku, tikiu. Viskas apie ką jis pasakojo, galėjo nutikti. Tačiau ankstesnio artumo mūsų santykiuose neliko.

¹⁾ Ivanas Nikitinas (1824-1861) – rusų poetas, gyvenęs Voroneže. Rašyti eilėraščius pradėjo 1849 m. Jis laikomas poetinio peizažo meistru: pagrindinės temos – gimtinės gamta, valstiečių buitis, miesto varguomenės kančios, proitestas prieš socialinį neteisingumą… Stambiausias jo kūrinys – poema „Buožė“ (1856, Kulak) apie nerimtą miestietį Karpą Lukičių. Pagal jo eiles sukurta apie 60 dainų.

²⁾ Nikolajus Pomialovskis (1835-1863) – rusų prozininkas realistas, buvęs N. Černyševskio ir „revoliucinių demokratų“ įtakoje. Jo kūrybai būdingas stiprus neigiamas požiūris į dvarininkijos kultūrą, „buržuazinį kaupimą“. Dažnas jo veikėjas – plebėjas, kovojantis dėl vietos visuomenėje. Žinomiausi kūriniai: „Mieščioniška laimė“ (1861) ir „Molotovas“ (1861).

³⁾ Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas - Marijos Šeli romanas (1818), kuriame jaunas mokslininkas Viktoras Frankenšteinas iš lavonų dalių sukuria gyvą būtybę, tačiau vėliau jos atsižada. Romanas davė pradžią mokslinės fantastikos žanrui, nes Frankenšteinas kuriamas remiantis moksliniais metodais. Jo pagrindu pastatyta daug pjesių, sukurta filmų, parašyta kitų įvairaus žanro kūrinių. Garsiausia jo 1931 m. ekranizacija su B. Karlofu.

⁴⁾ Tilis Ulenšpigelis (Dyl Ulenspegel) – 1515 m. išleista knyga apie Viduramžių Nyderlandų ir vokiečių folkloro herojų. Jis suktas ir išradingas, „apsuka aplie pirštą“ tiek paprastus valstiečius, tiek miestiečius, įkūnydamas laisvos ir nepriklausomos iniciatyvos dvasią, nesuderinamą su sėsliu gyvenimo būdu. Jį nuolat lydi du atributai – pelėda ir veidrodis, o ir pats jo vardas dažnai verčiamas kaip „pelėdos veidrodis“. Tačiau yra ir kitas paaiškinimas, išvedamas iš aukštutinių vokiečių tarmės: „ulen“ – „plauti, valyti“ ir „spiegel“ – „veidrodis (medžiotojų žargonu, „užpakalis“), kad dera su jo apgaviko amplua bei konkrečiu epizodu, kai jis valstiečiams parodo nuogą užpakalį.

⁵⁾ Petro Didžiojo arapas - A. Puškino nebaigtas istorinis romanas (1827-28; publikuotas 1837). Pradžioje aprašomos 18 a.pradžios Prancūzijos manieros ir moralė, o vėliau atskleidžiama gyvenimo Rusijoje ypatybės.

⁶⁾ Mažosios tragedijos - A. Puškino trumpų pjesių ciklas (1830), sukurtas Boldine, iš 4-ių kūrinių: „Šykštusis riteris“, „Mocartas ir Saljeris“, „Akmeninis svečias“ ir „Puota maro metu“.

⁷⁾ Laila ir Medžnunas - tragiška 7 a. meilės istorija, populiari arabiškuose kraštuose. 12 a. persų poetas Nizavi Gandžiavi jos pagrindu parašė poemą, kaip ir azerbaidžanietis Fizuli (1535). Jos motyvai sutinkami sufijų autorių kūriniuose. Trumpai siužetas toks: jaunas poetas beduinas Kaisas pamilsta Leilą, tačiau šios tėvas nesutinka dėl vedybų. Sužinojęs apie Lailos vestuves, Kaisas palieka gentį ir klajoja po dykumą. Laila suserga ir miršta. Po kelių metų negyvu randamas ir Kaisas, gulintis šalia nežinimos moters kapo, ant kurio antkapio jis užrašė tris paskutines savo eilutes.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skiltis
A. Šalinas. Futurija
Grybai ir grybavimas
P. Podzorovas. Apie grybų naudą
Grybai, šungrybiai ir kiminai
Soma, gėrimas iš musmirės?
Voveraitės ir jų sesutės
P. Podzorovas. Alyvos šakelė
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
V. Maryševas. Šalutinis poveikis
Kelmučiai, kurie šoka apie kelmus
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
A. Čumanovas. Apie formas ir formules
K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą
K. Kastaneda. Dono Chuano mokymas
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Tai ne utopija, tai dabartis!
Dmitrijus Ignatovas. Tesėjo laivas
„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Sergejus Breinas. Anomalija
Stebuklingas grybas
S. Lemas. Soliaris
Manos beieškant
Poezija ir skaitiniai
Vartiklis