„Pikų septyniukės“ sugrįžimas
Viačeslavas Gračiovas, Aleksandras Kočetkovas

Apie autorius

A. Kočetkovas (g. 1955 m.).
Viačeslavas Gračiovas (g. apie 1955 m.) - ukrainiečių rašytojas iš Dnepropetrovsko. Kartu su A. Kočetkovu nuo 1983 m. paskelbė 4 fantastinius apsakymus ukrainiečių ir 4 kūrinius rusų kalbomis. Tarp jų „Varno genties sostinė“ (1992) ir kt.

Rytais išlikusi gyvenamojo skyriaus dalis priminė oranžeriją. Pro plyšius baltose panelėse įkyriai brovėsi kibūs žali stiebai su beveik stačiakampiais lapais. Tie lapai priminė Kosminio laivyno paradinės formos sidabriškus antpečius ir, prabusdamas, Lomovas kaskart krūptelėdavo. Per naktį augalai išaugdavo iki pusantro metro, ir vietoje mankštos tekdavo juos plėšyti nuo sienų pilnomis saujomis. „Įdomu, o kaip jie žydi? Surizikuoti ir palikti ramybėje? Bus originalu, jei jie mane pasmaugs miegant...“

Pažvelgęs į laikrodį jis švilptelėjo ir pašoko iš patalo. Aštuonios valandos! Paskubom susitvarkęs su lianas primenančiais kambariokais, paėmė iš vakaro pasiruoštą kuprinę ir išėjo iš kajutės: „Prausimės ir pusryčiausime vietoje!“ žvejybon

Trumpiausias kelias link ežero vedė buvusiu išoriniu žiedu. Į ką panašus jis dabar buvo! Sulankstyti metalo ir plastiko lakštai, besiremiantys į iš apačios besistiebiančių nepaprastų krapų stiebus, sutrūkinėję elektros perdavimo linijų kabeliai, tvarkingai suraišioti mazgais tarsi paprastos virvės, suploti iliuminatorių ovalai, pro kuriuos smalsiai žvalgėsi šviesiai salotinis Nirvanos dangus… „O kuo, tarp kitko, blogas šis pavadinimas?! Man kol kas jis patinka, o čia ginčytis su manimi nėra kam“.

Dar prieš dvi savaites „Helios II“ stotis buvo milžinišku žiedu – juodojo jurgino – 500 km skersmens. Centrinė dalis – spinduliuotojas – buvo nedidukė – pusantro kilometro. Lengva įsivaizduoti, kas nutiko tam žiedui: žiedlapius tiesiog nudraskė, o taurę su vienintele piestele – gyvenamuoju skyriumi – ilgai ir kruopščiai grūdo piestoje prieš numetant. „Numetant kur?!.. Greičiausiai sumaitotą stoties nuolaužą nudrėbė ant kokios nors Nirvanos pievutės...“

Ypač atsargiai jis brovėsi pro kelią užtveriančias susprogusias koridoriaus sienas. Augalų, kaip jis jau senai suprato, bijoti nėra ko. „O štai žmogaus rankų dirbinių... Omo dėsnis, tarp kitko... Įtampa tinkle buvo – įjunk skutimosi mašinėlę ir skuskis! Tik iš kur toji srovė atiteka?!“ tačiau jis nieko nesiėmė, kad tai išsiaiškintų.

Neatrodė, kad jis badautų. Jo platų veidą rėmino šviesiai rudoka barzda. Kombinezonas buvo aptrintas, tačiau švarus – neabejotinai skalbtas, beje su buitinio kombaino pagalba.

Prie angos su apsilydžiusiais kraštas jis stabtelėjo ir apsidairęs nusprendė: čia. Pro angą iškišo kuprinę, o tada, susirietęs, pralindo pats.

Liko užbaigti tik kai kuriuos formalumus – ir „Labas, Žeme! Aš tavo amžinai!“

Stasas sėdėjo priimamajame ir nuobodžiavo.

- Kachanovski! Užeik į kadrų skyrių, - pasigirdo iš garsiakalbio, vazos forma stūksančio žurnalinio staliuko viduryje. Krūptelėjęs iš netikėtumo, Stasas ne pirmą kartą atkreipė dėmesį, kad reanimacija paliko pėdsakus. Bent jau, jo nervams.

Pro žydrą kabineto langą atsivėrė nuostabus kosmodromo „Antarktida“ vaizdas. Kabinete buvo dviese. Dar iš mokymosi laikų pažįstamas kadrų skyriaus viršininkas – geraširdis pagyvenęs vyriškis, pasirodžius Kochanovskiui, sumišęs kostelėjo į kumštį, atsiprašė ir išėjo. Su pasitempusiu dar jaunoku majoru Stasas anksčiau nebuvo susitikęs.

Majoras mostu pakvietė jį prisėsti ir kurį laiką vaikštinėjo po erdvų kabinetą, susidėjęs rankas už nugaros ir kaskart su nauja išraiška žvilgčiodamas į Kochanovskį. Jis akivaizdžiai mąstė, ar aplamai verta pradėti pokalbį.

- Mano pavardė Rubcovas, - pagaliau prisistatė majoras ir išsitraukė portcigarą. Jo veido išraiška buvo tokia, tarsi pokalbis jau buvo pasibaigęs.

Stasas žvelgė pro langą, kur startavo naujos konstrukcijos orbitinis kateris. „Ko jie gumą tempia? Atsarginiams laikas į rikiuotę...“ – su nuoskauda mąstė jis. Pagaliau nepažįstamas majoras išniro kažkur tarp Staso ir variklius įjungiančio katerio ir abejingu balsu paklausė:
- Sakykite, Kochanovski, o kuo ketinate užsiimti?
- Ką galite pasiūlyti? – kandžiai pasidomėjo Stasas. – Dar šiukšlių valytojo?

„Kokie jie visi suirzę...“ – sau konstatavo majoras ir ramiai ištarė:
- Jūs puikiai žinote, kad galite pasirinkti bet kurią iš jūsų diplome išvardintų profesijų, tačiau tik su „B“ pataisa. Šulinių valymu Marse užsiims kiti.
- Geresnės sveikatos, ar ne?
- Iš tikro tai norėjau pakalbėti apie Lomovą.
- Ach, štai kas, - Stasas suprato, kas toks šis majoras. – Prašau. Kas domina?

Majoras jau sėdėjo priešais Kochanovskį ir įsistebeilijęs žvelgė į jį savo šviesiomis akimis.

- Jūs po katastrofos pakeitėte nuomonę apie Lomovą? – paskubom paklausė majoras.
- Juk tai jis padarė...
- Įsitikinęs?
- Dieve, mes gi stotyje buvome dviese! Prieš eksperimento pradžią Kostia, nu, Lomovas, liepė man sėsti į katerį ir pasitraukti nuo stoties. O tada nukreipė visą energiją į spinduliuotuvą ir nuėmė blokatorių. Akivaizdu, kad negalėjo kitaip pasielgti... Bet kam dabar po tą š.... kapstytis?!

Majoras atsistojo, priėjo prie lango ir ilgai žiūrėjo, kaip tiesiog akyse išdeginta dėmė ant betono, likusi išskridus kateriui, pasidengia ledo sluoksniu.

„Na ir žmonės, - mąstė jis. - Vienas nenormalus pribaigė save ir milijonų žmonių triūsą, o kitas toks pat linkęs jį pateisinti. Tarsi tai aš, o ne Lomovas. Vos nepasiunčiau jo į aną pasaulį, - majoras sunkiai atsiduso. – O labiausiai trenktas tas, kuris sumąstė, kad šiuolaikinis astronautas privalo, visų pirma, būti ryškia ir, būtinai, emocinga asmenybe“.

Rubcovas nuo pat vaikystės svajojo tapti astronautu, tik veltui...

- Klausyk, Kochanovski, - ištarė, pasisukdamas į Stasą. – Jei kils kokių minčių apie tai, kas nutiko „Helios II“ stotyje, prašau nedelsiant susisiekti su manimi.

Lomovui iš pat pradžių pasirodė, kad ežeras aplamai iškrenta iš šio ir taip keisto pasaulio ir riba praeina tiksliai per skardžio vidurį. Kaskart, leisdamasis skardžiu prie ežero, jis rimtai baiminosi, kad jis staiga išnyks ar virs kažkuo kitu.

Ten, viršuje, kur gulėjo stoties nuolaužos, viskas buvo svetima. Tereikėjo prasibrauti iki skardžio vidurio kaip pasiutusiai augantys savašynai – kažkas vidury tarp kadagio su nykštukinės kriaušės – staiga pasibaigdavo ir augo iki ašarų įprasta žolė, tanki ir minkšta, tarsi sušukuota šukomis. Tikri stambūs beržai, vos išsikraipę ties šaknimis, tiesėsi aukštyn, žaliais savo vainikais uždengdamas kvailą salotinį dangų, o skaidrus vėsus ežerą maitinančių šaltinių vanduo skoniu priminė Polesės1) šaltinių vandenį.

Sustojęs prie vieno iš šaltinių, trykštančio iš po beveik prie ežero augančio beržo, Lomovas nusiėmė kuprinę ir kelias minutes žvelgė į upelio vagoje šokančias pilkas smilteles. Čia jis paprastai nusiprausdavo ir pusryčiaudavo.

Virš vakar pamiršto paketo su maisto likučiais debesėliu sukosi muselytės. „O štai šiukšlinti čia nėra gerai. Šiukšlių vieta viršuje“. Ten per kelias minutes bet kokias organines atliekas godžiai surydavo augalai, primenantys saulašaras2), augę greta buvusios virtuvės.

Pritūpęs Lomovas išsitraukė nosinę, kruopščiai suvyniojo į ją sulamdytą paketą ir įkišo į vieną iš kuprinės kišenių. „Pusryčiauti šiandien teks žvejojant arba po to. Musyčių gaila. Jų laukia toks pat likimas kaip ir paketo turinio. Tačiau nerinksiu gi jų pirštais iš likučių!“

Lomovas nuėjo krantu, stengdamas mažiau sumindžioti žolę taikydamas į savo senas pėdas, įsispaudusias drėgnoje žemėje. Jis žinojo, kad visa, kas augo viršuje, buvo, iš esmės, milžinišku sterilizatoriumi. Tik tuo buvo galima paaiškinti tai, kad jis iki šiol jaučiasi gerai. Netgi puikiai. „Kas dėl ežero... Apie tai geriau negalvoti...“ Įdomu, kad apie tai prie šio ežero ir nesigalvoja. „Gal tame ir yra jo pagrindinė, svarbiausioji paskirtis?“

- Įsivaizduoji, Liuda, jis taip ir pasakė! – Stasas tai pasakė nutaisęs akmeninį veidą, prisimerkęs, prikandęs lūpas taip mėgdžiodamas profilaktikos valdybos majorą. „Jei kils kokių minčių apie tai, kas nutiko“

Kochanovskis nutilo paniręs į apmąstymus. Jo palydovė su pagarba žvilgčiojo į kosmoso vilką, atvažiavusį aplankyti žuvusio bendražygio giminių.

Ivankovo aerouoste3) išsinuomotas atviras dvivietis rouderis sparčiai čiuožė sidabrišku betonu. Aplink plytėjo pievos su geometriškais šienui išpjautais plotais. Stasas pasimėgaudamas kvėpė tyrą orą. Betoniniu keliu važinėjo retai, nebent turistai. Staso pakeleivė, Miškų akademijos antrojo kurso studentė, pagaliau išdrįso paklausti:
- Jums čia patinka? Aš gimiau šiuose kraštuose ir geresnės vietos, ko gero, nežinau...
- Viskas priklauso nuo palyginimo...
- Vadinasi, jums čia nepatinka? – nusiminusiu balsu atitarė Liuda.
- Nesakyčiau taip, - Kachanovskis demonstratyviai pauostė orą. – Puikus mišinys!
- Koks mišinys?!

Stasas nusijuokė:
- Pavadinimu „Stepė“. Pusmetį juo su Kostia kvėpavome stotyje, pakaitom su „Kaukazu“ ir „Taiga“, - Kachanovskis paspaudė stabdžius, ratai sucypė šliauždami betonu, o rouderis sustojo keli metai nuo per kelią bėgančių kurapkų būrelio. – Oi tos nepaklusniosios iš vaikų darželio! Ach, taip, „Stepė“, aišku, gerokai nusileido šiam nektarui... Ir aplamai, kaip paaiškėjo, gyventi mūsų Žemėje irgi nėra blogai!
- O jūsų akys liūdnos… Tikriausiai apie Lomovą galvojate.

Kachanovskis palingavo galva: jo apsimestinis linksmumas Liudos neapgavo.
- Sakykite, Stanislavai...
- Tiesiog Stasas.
- Sakykite, Stasai, štai norite susitikti su Lomovo teta...
- Iš kur žinote, kad būtent su teta?

Liuda nuraudo ir nusisuko nuo Kachanovskio.

- Su Avelina Ivanovna gyvename kaimynystėje; aš dažni užsuku pas ją. Jos namuose visos sienos nukabinėtos debesų piešiniais ir nuotraukomis – jų ten šimtai. Avelina Ivanovna sakė, kad visi jie jo sūnėno... - skubomis, tarsi teisindamasi, išbėrė mergina.

Stasas paniuro:
- Girdėjau apie tą jo pomėgį...
- O Lomovas tikrai žuvo? Juk niekas nematė jo negyvo.
- Individualios gyvybės užtikrinimo sistemos garantija yra lygiai 20 val. Tada - galas. O aš net nežinau, ar jis spėjo užsidėti skafandrą, kad gautų bent tą laiką.

... Jei Kostiai pasisekė, tai jis dar bent 20 val. galėjo kvėpuoti mišiniu „Stepė“. O jam, Stanislavui Kachanovskiui, tai jau negresia. Niekados. Pikų septynakė

- Atminkite, Liuda, ką ten bekalbėtų, Lomovas buvo šaunus vaikinas ir tikras astronautas. Tarp kitko, kokią dainą jis paskyrė Pirmajai tarpžvaigždinei?
- Ne.
- Jos keistas pavadinimas, labai ilgas, vos ne toks, kaip pati daina, - Stasas susikaupė, stipriau suėmė vairą ir paspaudė greičio pedalą. – „Kosmoso žvalgo, Pirmosios tarpžvaigždinės vardo starto aikštelėje pasveikinusį savo laivą ‚Pikų septyniukė‘.“
- Toks laivas iš tikro buvo?
- Taip. Jis negrįžo į Žemę, o jam yra pastatytas paminklas. Išplito legenda, kad „Septyniukės“ ekipažas aptiko Svetimųjų pėdsaką. Tačiau tai nesusiję su reikalais. Paklausykite.

Ir netikėtai Kachanovskis uždainavo gergždžiančiu balsu:

Miesto aikštėje netyčia –
Kai Mėnulis, pamerkęs akį,
Borto numerį nušviečia -
Sutikau „Pikų septynakę“.

Tada mes anu siekėme šlovės,
Iš mūsų drąsos sau sėmės:
Ji dabar ant pjedestalo stovės,
O aš jau visiškas senis.

Staso balsas darėsi vis garsesnis ir aistringesnis.

Amžinybę ne vien žvaigždės mirga;
Lyg per cirko triuką pigų
Nakties dangų per akimirką
Perskrodžia „Devynakė pikų“!

Ne, ežero paskirtis visai nesibaigė suteikimu galimybės žemiečiui apie nieką negalvoti.

Dabar vandens viduryje tarsi galingas medis Jakovo van Reisdalio4) paveiksle stiebėsi naujutėlis orbitinis PŠ serijos kateris su nr. 7 – ypač patikimas aparatas dviejų žmonių ekipažui. Plaukiojančio varianto trapas kukliai laukė vado ten, kur jis vakar pagavo delno dydžio karosą. „Nepaprasta! Kaip tai reiktų suprasti? Kvietimas grįžti? ‚Dėmesio, dėmesio, į radarų zoną įskrido žemiškos kilmės nežinomas laivas‘... Na, ačiū dievui, kažkas aiškėja... Tačiau kam atidėti žvejybą? Juk reikia apmąstyti – ir dabar, atrodo, tai man pavyksta ir prie ežero“.

Lomovas iš kuprinės išsitraukė dvi teleskopines meškeres su monograma „L“, neskubėdamas apžiūrėjo jauką – sintetinę muselę, galiojimo terminas 5 m.
„Pernelyg deficitinis jaukas, kad palikčiau Žemėje. Šiame gyvenime viskas gali praversti. Užmesti reikia toliau, po dešiniu sparnu, į šešėlį. Atrodo, kad gerai. O antrą? Antrą kol kas pasilaikysim, laiko yra. Pirmąjį kibimą aš jau praleidau, teks palaukti. Palaukti ir apgalvoti.

Reikia skristi. Jau tas faktas, kad aš pasirodysi, o dar ir nauja „tačka“, turi visus įrodyti. Jei mašinukė datrauks, o kitaip kam jie būtų ją pakišę – taigi Žemė kažkur netoli. Greičiausiai aš kažkur asteroidų juostoje, o čia JŲ bazė.

Gerai, atskrendu aš su trenksmu. Ką pasakysiu? Nieko neprisimenu, nieko nežinau?..

Taip, šiandien, ko gero, daug nebus. Apie žuvį tikriausiai pamiršo, kai katerį pristatė. Įdomu, iš kur JIE tą „tačką“ ištraukė? Tik pažiūrėk, švarutė, naujutė, visa blizga. Jau senokai „tačka“ skraidžiau...

Bet tu tik pažiūrėk, kimba! Šaunuoliai, vaikinai, tvarkingai dirbate! Yra!... karosas. Ach, kur jis pasidės, tas karosas, kai iš čia pakilsiu?.. Dievas mato, nesinori. Atsakyti, žinoma, teks. „Helios” tai aš sudaužiau. Bet užtat Kachanovskį išgelbėjau. Ką jis ten pripasakojo? Įdomus vyrukas, tik labai patiklus ir truputį psichas…

Kibimas dar ne tas. Truputį palauksiu. Gal televizorių įsijungti, kol teismas ir byla?

Lomovas iš kuprinės ištraukė portatyvinį televizorių „Jonvabalis“ – savitą ryšį su Žeme. Televizorius pirmąją iš 30-is programų priėmė taip gerai, tarsi būtų ne asteroidų juostoje, kai spėju, o kažkur Naro-Fominsko5) rajone. Tik laida vėlavo valandą ar dvi, o kartais užbėgdavo į priekį. Triukas su televizoriumi buvo nesuprantamas Lomovui ir jį erzino. Tačiau tokia jau buvo Nirvana.

Ekranas nušvito, jame pasirodė didelė salė ir tribūna JTO emblema. Žvilgtelėjęs į plūdę, Lomovas pamatė, kaip ją lėtai, labai lėtai tempė į gilumą. Prasidėjo kibimas. Lomovas iškart išjungė televizorių. ‚Vis tiek nieko įdomaus – „Atviro pasisakymo tribūna“‘.“

Kachanovskis beveik nesijaudino, nors rimtų pokalbių, kaip tokių ir neturėjo. Taip, nedideli pasisakymai ir ilgi pasikalbėjimai įvairiuose lygiuose. Tačiau kai jam pasiūlė pasisakyti televizijos laidoje, jis netikėtai pats sau sutiko. Sunkiausia buvo priprasti prie neišvengiamos to kas vyksta teatralizavimo. Žmonės neseniai vėl pamėgo masinius renginius. Ir atsirado laida „Atviro pasisakymo tribūna“ bei kitos panašios. Kachanovskį tas siekis burtis į krūvą tik nustebino.

- Neprisimenu, kaip prieš 3 m. dr. Adamsas pradėjo savo gynybos kalbą, kurią jis paskelbė paskutine tūkstantinėje teisės istorijoje. Tačiau šiandien aš irgi gynėjas, norintis apginti Konstantiną Lomovą ir „Helios II“ eksperimentą. Tai ryžausi po to, kai susipažinau su Lomovo užrašais, maloniai duotais man jo giminaitės Avelinos Ivanovnos Sneginos.

Kiekvienas mūsų, sėdinčių šioje salėje ar prie televizoriaus, negali likti abejingu dėl unikalios stoties „Helios II“ žūties. Įtaria – taip pat ir aš – kad jis tai padarė tyčia. Tačiau jei tai tiesa, jis tam turėjo priežastį. Pabandykime ją pasiaiškinti. Konstantinas Lomovas tikėjo, kad Žemę lanko nežemiečių civilizacijos atstovai.

Įsivaizduokite berniuką, gyvenantį su tėvais beribio miško glūdumoje ir įsitikinusio, kad daugiau žmonių nėra. Tokiu mišku mums Kosmosas. Tačiau miške kažkas yra. Mes ne vieni Kosmose! Ir tie, iš miško, užeina į mūsų namuką, naktimis girgždina duris, taukši orlaidėmis, slepia būtiniausius daiktus. Nesvarbu kas tai: užklydęs miškinis ar nuolat palėpėje gyvenantis naminis. Berniukui svarbiausia surasti tokių apsilankymų pasekmes ir pateikti įrodymus.

Lomovas laikė, kad surado patvirtinimą, kad lankėsi nežemiečiai, o „Helios II“ eksperimentas galėjo tapti galutiniu įrodymu.

Po šios frazės salė atgijo ir Kachanovskis buvo priverstas padaryti pauzę.

Pluoštas

- Lomovo samprotavimai buvo maždaug tokie. Apsilankymas įvyko labai seniai. Tokiu atveju hipotetiniai Ateiviai privalėjo Žemėje palikti kažkokią žymę, kuri praneštų apie protingos gyvybės egzistavimą ir atspindėtų jos vystymąsi, kad būtų galima parinkti momentą betarpiškam Kontaktui. Ta žymė, jei norite, požymis, turėjo būti pastebima Ateiviams ir visai nepastebima mums.

Pagal Konstantino Lomovo hipotezę, tokia atžyma yra Žemės atmosferos būsena, debesų konfigūracija ir judėjimas. Nenoriu apsistoti prie to, kas atvedė Lomovą prie tokios nelauktos prielaidos, tačiau patys netrukus įsitikinsite, kad tam ir nėra būtinybės.

Jūs žinote, kad „Helios II“ eksperimento esmė buvo globalus poveikis atmosferai galingo šiluminio pluošto, nukreipto iš stoties, pagalba. Pagal Lomovo versiją, po eksperimento atžymos rodiklis, be jokių abejonių, gerokai pakistų. Ir neaišku, ką jis imtų reikšti: nei tai kvietimą į svečius, nei tai karo paskelbimą, nei tai dar kažką – ir Lomovas tiesiog negalėjo leisti Žemei tokios rizikos. Akivaizdu, kad jis tai suvokė paskutinę akimirką, kai kito kelio sustabdyti eksperimentą jau nebuvo. Aš laikau, kad privalome pateisinti astronauto Konstantino Lomovo poelgį.

Lomovo samprotavimus galima pratęsti. Būdami nepaprastai išsivystę, hipotetiniai Ateiviai privalėjo numatyti kažką panašaus į „Helios II“ eksperimentą. Be to, asmuo, atspėjęs tos atžymos prasmę – tai jau ne visai žemietis (triukšmas salėje). Taip, taip! Lomovo veiksmai žymi jo išėjimą už žmonijos ribų! Tokiu atveju jie, Svetimieji, privalėjo pasirūpinti prieglauda asmeniui, sugebėjusiam juos perprasti. Aš noriu pasakyti, kad Lomovas privalėjo išgyventi stoties katastrofą. Jei jis dabar pasirodytų gyvas ir sveikas, jo versija būtų pilnai patvirtinta. Tačiau Konstantinas Lomovas žuvo, - ir aš savo kalbą baigiu taip: žemiečiai, mes privalome pakartoti „Helios II“ eksperimentą. Žinoma, kruopščiai atrinkus vykdytojus.

Aš pasakiau viską, ką norėjau. Dėkoju už dėmesį.

„Tačkos“ apačia buvo kiek platesnė nei kitų orbitinių katerių, o į priekį korpusas smarkiai siaurėjo, pereidamas į smailą skrodžiantį špilį. Tamsiame ežero vandenyje kateris ir jo šešėlis sudarė keistą verpstę.

Vanduo pasirodė esąs šaltutėlis. Giliau nei iki kelių į tokį vandenį bristi nesinorėjo. Lomovas kažkiek pastovėjo, tada gūžtelėjo pečiais ir triukšmingai griuvo į ežerą ir nuplaukė energingu krauliu.

Išlipęs ant banguojančios platformos, jis užmetė akį į septyniukę, išgraviruotą prie įėjimo liuko, ir jau ne pirmą kartą nusistebėjo JŲ nežmogišku apdairumu. „Garbės žodis, kaip su vaiku...“ Lomovas iš kišenės išsitraukė maisto tūbelę, pasistiepė ir pasta greta borto numerio nubraižė apverstą širdelę su uodegyte viršuje. „Na štai, dabar ‚Pikų septyniukė‘, viskas tvarkoje. Važiuojam!..“


Paaiškinimai

1) Polesė - geografinis ir istorinis regionas daugiausia pietų Baltarusijoje ir šiaurės Ukrainoje (270 tūkst. km2). Tai pelkių teritorija daugiausia Pripetės, o iš dalies ir Desnos baseine. Galimai kilęs nuo „lies“ (rus., „miškas“), tada reikštų „palei mišką“. Jos teritorijoje yra žinoma Belovežo giria. Gyventojai dažnai vadinami „polesčiukais“, o jų tarmė – „Polesės šnekta“. Po Černobylio avarijos (1986) nemaža Polesės dalis radioaktyviai užteršta. Šis apsakymas rašytas iki tos avarijos, tad vandenį ten buvo galima gerti.

2) Saulašariniai (Droseraceae) - magnolijūnų šeimos vabzdžiaėdžiai augalai. Tai daugiamečiai pelkių augalai su liaukiniais plaukeliais, išskiriančiais lipnų sekretą vabzdžiams gaudyti ir jiems virškinti.

3) Ivankovo aeruostas - Pagrindinis Kijevo Borispolio aerouotas yra kitoje Kijevo pusėje; Šioje Dnepro pusėje arčiau Kijevo yra Žulianų aerouostas; į šiaurę (kiek vakariau) nuo Kijevo. Ivankovo aeruostas nenustatytas.

4) Jakovas van Reisdalis (Jacob Isaackszoon van Ruisdael, 1629-1682) – olandų dailininkas-peizažistas. Jam pavyko peizažą paversti žmogaus emocijų veidrodžiu. Lietuvos dailės muziejuje yra jo paveikslas „Krioklys“.

5) Naro-Fominskas - miestas Maskvos srityje (apie 62 tūkst. gyv.), 43 km į pietvakarius nuo Maskvos. Fominsko kaimas kronikose minimas 1339 m. 1925 m. susijungė su Mažąja Nara. Joje stovi 4-oji tankų divizija.

Fantastikos skyrius
P. Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
A. Anisimovas. Kvapų valdovas
K. Čichunovas. Šiukšlės iš namų
V. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
S. Lukjanenko. Pusiaudienio fokstrotas
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Jaroslavas Zyka. Nuosprendis
Sergejus Breinas. Anomalija
Ralph Robert Moore. Erdvė
M. Jako. Protingumo testas
Prekiautojai skausmu
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis