K. Bulyčiovas. Dialogas apie Atlantidą

Apie autorių   >>>>>

Platonas susiruošė dirbti. Tam jis padarė tai, ką darė kiti rašytojai ir mokslininkai, tiek iki jo, tiek po. Nurodė vergui, kad ant areopagą jo niekaip nekviestų, net jei persai užpultų, pasiuntė berniuką į redakciją su pažadu pateikti rankraštį lapkričio mėnesiui, pažvelgė į dangų ir suskaičiavo žuvėdras, mintyse jas palygindamas su rėksmingais kritikais. Tada nuo apdulkėjusio papiruso nukėlė sunkią kriauklę ir pelikano plunksną padažė rašalinėje su užrašu „Nuo draugų ir bendradarbių mokslinės ir visuomeninės veiklos 30-mečio proga“.

Tada įėjo sužadėtinė ir tarė:
- Platonai, aš pas kosmetologę. Aristotelio žmona užrašė.
- Eik, - sausai tarstelėjo didysis mokslininkas su Aristoteliu turintis savų sąskaitų.
- Neturiu kam palikti Kritijaus, - pasiskundė sužadėtinė.
- O vergės kam?
- Joms išeiginės... Tu žinai, kokia aš gera.
- Tai atidėk vizitą pas kosmetologę, - pasiūlė Platonas, švelniai lygindamas papirusą.
- Negaliu, - atsiduso sužadėtinė. – Ji žino amžinos jaunystės paslaptį. Ją jau į Romą nori nusivilioti.
- Kokie niekai! – pasipiktino Platonas. – Tavo stebukladarė nieko nesupranta ekonomikoje. Roma yra nuošaliai nuo prekybinių kelių.
- Tai pabūsi su Kritijum? Aš trumpai…
- O kas tada dirbs? – išdrįso Platonas mažam, tačiau beviltiškam maištui.

Tačiau sužadėtinė jau išėjo. O tuo tarpu į terasą išėjo padūkėlis Kritijus. Platonas retai prisimindavo apie jo egzistavimą, tik kartais nerimaudavo, ar nenukrito berniukas nuo uolos. Jis atitraukdavo Kritijų nuo turėklų ir pasakodavo pasaką apie jaunuolį Ikarą, nepaklausiusį tėčio Dedalo ir nuskendusio.

Padūkėlis priėjo prie senelio, palietė pirštu kriauklę ir ištarė:
- Duok. Aš iš jos pasidarysiu valtį. Plauksiu į Iberiją.
- Kriauklė nuskęs, - paaiškino Platonas. – Kiekvienas kūnas netenka tiek svorio, kiek sveria jo išstumtas skystis. Vanduo sveria mažiau nei kriauklė.
- Daug žinai, - niekinančiai išsiviepė Kritijus. – O į kareivius tavęs neims!
- Tai šmeižtas! – atšovė Platonas. – Aš koviausi prie Korinto.
- Vis tiek duok! O tai rėksiu, kad mane muši…
- Negaliu. Ji priklauso mokslui nežinomai rūšiai.
- Tuo labiau!
- Ji savyje saugo didelę paslaptį...
- Paslaptį? – susidomėjo Kritijus. – Papasakok!
- Matai… - Platonas niekaip neįstengė sugalvoti jokios pakankamai įdomios paslapties. – Taigi… Ši kriauklė – vienintelis daiktas, kas liko iš didelės šalies…
- O kur dėjosi šalis?
- Kur? Aišku, kad nuskendo jūroje!

Platonas su palengvėjimu atsiduso. Ką gi, pirmas žingsnis padarytas...

- Visa nuskendo?
- Visa…
- Kodėl?
- Tai buvo labai senai... – Platonas veltui tikėjosi, kad toks atsakymas atvėsins padūkėlio smalsumą.
- Jei senai, tai iš kur tu žinai?
- Man papasakojo vienas Egipto žynys...
- O jam?
- Jo senelis. - Senelis iš Egipto?
- Aišku iš Egipto.
- O ką jam papasakojo jo senelis?

Kritijus metė iššūkį Platono vaizduotei. Mokslininkas neketino pasiduoti: - Jis pasakojo, kad Poseidonas įsimylėjo tenykštę merginą ir apsigyveno su ja aukštame kalne. Jiems gimė penkios poros dvynių, kaip tavo tetai.
- Teta turi tik vieną porą dvynių, - ir jie negimė, o juos atnešė gandras!
- Teisingai, - susigrizbo Platonas. – Poseidonui dvynius irgi atnešė gandrai. Visas pulkas gandrų. O tie dvyniai tapo valdovais ir paeiliui valdė tą šalį.
- Ar jie buvo stiprūs?
- Stiprūs. Kaip Atlantas. Mama tau apie jį pasakojo?
- Man apie jį berniukai pasakojo. Jis dangų laiko. Seneli, o kas laiko dangų, kai Atlantas nueina į tualetą?

Platonas pasimetė – jis to nežinojo. Platonas ir Atlantida

- Nesvarbu!.. – atkirto jis ir skubėjo tęsti pasakojimą. – Tad štai, toji šalis vadinosi Atlantida.
- Tai ten Atlantas dangų laikė?
- Ten, ten...
- O ar bijojo vilkų?
- Vilkų?... Eee, aišku, bijojo.
- O ar bijojo dvyniai?
- Kritijau, tu man trukdai!.. Nepertraukinėk. O tai viską užmiršiu...
- Senelis, o kas toks sklerotikas?
- Eeee.... O iš kur ištraukei šitą žodį?
- Mama sakė, - Kritijus žvelgė į Platoną nekaltomis juodomis akimis ir Platonas nesiryžo paklausti, kokiu tikslu mama pavartojo tą žodį. Jis tęsė:
- Žinoma, Poseidonas bijojo vilkų. Jis netgi apjuosė visą kalną kanalu, ratu tekančia upe, kad vilkas nesuėstų jo dvynių.
- O jei vilkas peršoks upę?
- Tam Poseidonas iškasė dar vieną kanalą...
- O jei vilkas...
- Jis įrengė dar vieną kanalą; ir liaukis mane pertraukinėjęs!

Nelauktai Platonas įsijautė. Jį seniai domino idealios valstybės sandara. Jis dėstė Kritijui savo pažiūras apie socialinę-ekonominę Atlantidos struktūrą ir nepastebėjo, kad Kritijui tapo nuobodu ir jis nusinešė taip saugotą kriauklę.

- Ir štai tada, - užbaigė pasakojimą Platonas,- dievai supyko ir Atlantidoje sukėlė ugnikalnio išsiveržimą, potvynį ir kitas nelaimes. Turiu tau pasakyti, kad pesimistiškai žiūriu į idealios valstybės sukūrimą. Taip vieną dieną pasigirdo garsus – BACH!

- Bach! – linksmai atkartojo Kritijus nuo turėklų.

Jis numetė brangiąją kriauklę žemyn, ir džiūgavo, pamatęs, kokį purslų fontaną ji sukėlė.

- Ką tu padarei!? – pašoko Platonas. – Ką tu pridirbai!?
- Tegul nieko nelieka iš Atlantidos. Vis tiek tu viską išgalvojai. Trys kanalai ir penkios poros dvynių! Reikia taip sugebėti meluoti! Ir nemušk manęs, aš mamai pasiskųsiu!
- Aš niekada nelupu vaikų, - atsakė didysis mokslininkas. – Ir iš viso, netrukdyk man dirbti. Aš tau ne auklė! Prikulsiu pradžiai, tada pažiūrėsim, kam sklerozė!

Kritijus suprato, kad juokai baigėsi, greitai nutilo ir nustriksėjo gaudyti drugelių.

Kai po valandos leidyklos vergas atėjo rankraščio, prieš Platoną jau gulėjo ritinys, prirašytas neįskaitomu didžiojo mokslininko braižu. Prie filosofo kojų snaudė Kritijus, kuris sapnavo vilką, sliūkinantį prie dvynių.

- Imk, nunešk ir liepk, kad įdėtų į numerį, - vergui nurodė Platonas.

Sužadėtinė grįžo tik vėlai vakare. Mokslininkui pačiam teko pamaitinti ir užmigdyti tą patrakėlį...

Po daugelio metų sustorėjęs ir barzdotas Kritijus draugams ir sugėrovams pasakodavo:
- Kai tik užsimojau sviesti tą kriauklę per turėklus, senis kad užriks: ‚Sustok! Ir taip nieko iš Atlantidos neliko!‘ O aš jam: ‚Tylėk, seni, tau gi sklerozė‘. O tada jis supyko ir parašė apie Atlantidą...

Draugai žvelgė į Kritijų ir netikėjo nė vienu jo žodžiu. Jie ruošė laivą dingusio žemyno paieškoms...

Papildomi skaitiniai:
Platonas. Kritijas
Ig nobel premija
Filosofų zigzagai
Monos Lizos paslaptis
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Peteris Karvašas. Archimedas
Linksmi nutikimai mokslininkams
Claire Keegan. Šermukšnių naktys
Simpsonų trauka ir žaidimas skaičiais
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Juozas Erlickas. Paryžiaus bobutės eilės
Rimantas Klusas. Galvoju, ko nereikia
E. Kišonas. Mokantis klausinėti
S. Altovas. Aplink pasaulį
Vartiklio 19-as juokiklis
Pauliaus Širvio eilės
Atspindžiai: Žemai toli
Platonas. Timėjus
Skaitiniai, poezija
Minties virusai
Kokie jie buki!
Vartiklis