S. Lemas. Soliaris

Apie autorių žr. >>>>>

 Pradžia  |  2 dalis  |  3 dalis

ATVYKĖLIS

Devynioliktą valandą laivo laiku aš praėjau pro susirinkusius aplink šulinį žmones ir nulipau metaliniais laiptais į kapsulės vidų. Joje buvo tiek vietos, kad tegalėjau pakelti alkūnes. Įsukau šlango antgalį į išsikišusį iš sienos antvamzdį, skafandras išsipūtė, ir dabar jau nebegalėjau padaryti nė mažiausio judesio. Stovėjau — tikriau tariant, kabojau — oro guolyje, susiliejęs į vieną visumą su metaliniu kiautu.

Pakėlęs akis, pro išgaubtą šulinio sienos langą pamačiau pasilenkusio Modardo veidą. Paskui veidas dingo ir pasidarė tamsu, nes viršuje kažkas uždėjo sunkų apsauginį konusą. Girdėjau, kaip aštuonis kartus sušvilpė elektriniai motorai, kurie baigė veržti sraigtus, paskui — leidžiamo į amortizatorius oro šnypštimą. Akys priprato prie tamsos. Jau išskyriau žalsvus universalaus indikatoriaus kontūrus. Lemas. Soliaris

— Pasiruošęs, Kelvinai? — pasigirdo ausinėse.
— Pasiruošęs, Modardai, — atsakiau.
— Niekuo nesirūpink, Stotis tave priims, — tarė jis. — Laimingo kelio!

Nesuspėjus man atsakyti, kažkas džergžtelėjo viršuje, ir kapsulė suvirpėjo. Nejučia įtempiau raumenis, tačiau jau nieko nebeįvyko.

— Kada startas?—paklausiau ir išgirdau čežėjimą, tarsi smulkučiai smėlio grūdeliai būtų birę ant membranos.
— Jau skrendi, Kelvinai! Lik sveikas! — prie pat ausies suskambo Modardo balsas.

Nespėjus kaip reikiant susivokti, prieš pat mano veidą atsivėrė platus plyšys, pro kurį išvydau žvaigždes. Veltui bandžiau surasti Vandenio alfą, kurios link nuskrido „Prometėjas". Ši Galaktikos zona buvo man nežinoma, nepažinojau nė vieno žvaigždyno. Už siauro langelio mirguliavo žėrinčios dulkės. Laukiau, kada ims smilkti pirmoji žvaigždė. Nepastebėjau šito. Žvaigždės tik ėmė silpnėti ir išnyko, tirpdamos rusvame fone. Supratau, kad jau esu viršutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pastėręs, apdėtas pneumatinėmis pagalvėmis, galėjau žiūrėti tik prieš save. Vis dar nebuvo horizonto. Aš skridau ir skridau, visai to nejausdamas, tik pamaži iš pasalų tvindė mano kūną karštis. Lauke kažkas tyliai, šaižiai sučerškė lyg metalui brūkštelėjus per šlapią stiklą. Jei ne skaičiai, mirgantys indikatoriaus angoje, nebūčiau numanęs, kaip smarkiai krintu. Žvaigždžių jau nebebuvo. Stebėjimo langelį užliejo ruda šviesa. Girdėjau sunkius savo pulso tvinksnius, veidai degė, sprandu jutau šaltą kondicionieriaus dvelksmą. Gailėjausi, kad nepasisekė pamatyti „Prometėjo"— kai automatai atidarė stebimąjį langelį, jis jau tikriausiai buvo už matomumo ribos.

Kapsulė suvirpėjo kartą, kitą, paskui ėmė vibruoti, šis nepakenčiamas virpulys perėjo per visas izoliacines plėveles, pripučiamas pagalves ir giliai įsismelkė į mano kūną. Žalsvas indikatoriaus kontūras išskydo. Aš nejutau baimės. Atskridau iš taip toli ne tam, kad žūčiau, pasiekęs tikslą.

— Stotis Soliaris,— ištariau.— Stotis Soliaris, stotis Soliaris! Darykite ką nors. Man rodos, aš netenku stabilizacijos. Stotis Soliaris, priimkite.

Ir vėl pražiopsojau svarbų planetos pasirodymo momentą. Ji plytėjo milžiniška, plokščia; pagal ruožų dydį jos paviršiuje susiorientavau, kad esu dar toli. Tikriau tariant, aukštai, nes jau buvau praskriejęs tą neregimą ribą, kai nuotolis nuo dangaus kūno tampa aukščiu. Kritau. Vis kritau. Jutau tai dabar net užsimerkęs. Tučtuojau atsimerkiau, nes norėjau kuo daugiausiai matyti.

Palaukiau keliasdešimt sekundžių tyloje ir dar kartą iššaukiau Stotį. Ir vėl nesulaukiau atsakymo. Ausinėse salvėmis kartojosi atmosferinių išlydžių traškėjimas. Juos lydėjo ūžesys, toks gilus ir žemas, tarytum pačios planetos balsas. Oranžinis dangus stebėjimo langelyje apsitraukė lyg ūku. Stiklas patamsėjo. Instinktyviai susiriečiau kiek leido pneumatiniai tvarsčiai, bet jau kitą sekundę supratau, jog tai debesys. Jų lavina nuskriejo aukštyn it vėjo nupūsta. Aš sklandžiau čia saulėje, čia šešėlyje. Kapsulė sukosi aplink vertikalią ašį, ir milžiniškas tarsi išbrinkęs saulės rutulys ritmingai praplaukdavo pro mano veidą, pasirodydamas kairėje pusėje ir nuslinkdamas į dešinę. Staiga pro ūžesį ir traškesius tiesiai į ausį ėmė kalbėti tolimas balsas:

— Stotis Soliaris ateiviui, Stotis Soliaris ateiviui. Viskas tvarkoje. Ateivis Stoties kontrolėje. Stotis Soliaris ateiviui — ruoštis nusileidimui nulio momentu, kartoju, ruoštis nusileidimui nulio momentu. Dėmesio, pradedu. Du šimtai penkiasdešimt, du šimtai keturiasdešimt devyni, du šimtai keturiasdešimt aštuoni...

Paskirus žodžius skyrė trumpi viauktelėjimai, vadinasi, kalbėjo ne žmogus. Tai buvo vis dėlto keista. Normaliai visi kas gyvas bėga į nutūpimo aikštelę, kai atvyksta kas naujas, be to, dar tiesiai iš Žemės. Tačiau nebuvo laiko ilgiems svarstymams, nes didžiulis ratas, kurį brėžė aplink mane saulė, atsistojo piestu drauge su lyguma, link kurios skridau. Paskui kapsulė pasviro į kitą pusę. Siūravau it didžiulės švytuoklės svarstis ir, kovodamas su galvos svaigimu, stūksančiame lyg siena planetos paviršiuje, išraižytame murzinai violetinių ir juosvų juostų, išvydau smulkučius šachmatiškai išsidėsčiusius baltus ir žalius taškelius — orientacinį Stoties ženklą. Tuo pat metu kažkas pokštelėjęs atsiplėšė nuo kapsulės viršaus — ilgas žiedinio parašiuto perkaklis, kuris garsiai sučežėjo; šiame garse buvo kažkas neapsakomai žemiška — pirmas po tiekos mėnesių tikro vėjo ošimas.

Viskas vyko labai greitai. Ligšiol težinojau, jog krintu. Dabar išvydau tai. Baltai žalias šachmatų laukas sparčiai didėjo. Jau mačiau, kad jis yra išpieštas ant pailgo it banginio nugara sidabru blizgančio korpuso su kyšančiomis šonuose radarinių indikatorių adatomis, su tamsių langų kiaurymių eilėmis, mačiau, kad šis metalinis kolosas ne guli planetos paviršiuje, o kabo virš jos, vilkdamas juodu it rašalas fonu savo šešėlį — elipsinę dar tamsesnę dėmę. Drauge išvydau palengva vilnijančias violetinio atspalvio okeano bangas. Ūmai debesys, užsitvieskę pakraščiuose akinančiu purpuru, nuplaukė aukštyn, dangus tarp jų plytėjo tolimas ir plokščias, rusvai oranžinis, ir viskas išskydo: įkritau į sūkurį. Nespėjus man atsiliepti, trumpas stuktelėjimas grąžino kapsulę į vertikalią padėtį, stebėjimo langelyje gyvsidabrio šviesa sutvisko banguojantis ligi pat padūmavusio horizonto okeanas, virpantys parašiuto trosai ir žiedai staiga atsikabino ir nuskriejo, vėjo genami, virš bangų, o kapsulė lengvai susiūbavo tuo ypatingu,

sulėtintu judesiu, kaip kad esti dirbtiniame jėgų lauke, ir nusileido žemyn. Paskutinis dalykas, kurį suspėjau pamatyti, buvo grotelinės aviacinės katapultos ir du gal per keletą aukštų iškilę ažūrinių radijo teleskopų veidrodžiai. Kažkas sustabdė kapsulę, šaižiai sudžeržgė plienas, smarkiai atsitrenkęs į plieną, kažkas atsivėrė po manim ir, pratisai supūkšnojęs, metalinis kevalas, kuriame lindėjau išsitiesęs, baigė savo ilgą kelionę.

— Stotis Soliaris. Nulis nulis. Nutūpimas baigtas. Viskas,— išgirdau negyvą kontrolinio automato balsą.

Abiem rankom (krūtinę kažkas neaiškiai slėgė, o vidurius jutau it nemalonų svorį) įsitvėriau rankenų prieš pat pečius ir išjungiau kontaktus. Sušvito žalias užrašas ŽEMĖ ir kapsulės siena atsivėrė; pneumatinis guolis lengvai stumtelėjo mane į nugarą, ir, kad nepargriūčiau, turėjau žengti žingsnį pirmyn.

Tyliai sušnypštęs, tarsi atsidusęs iš nusivylimo, oras išėjo iš skafandro apvalkalo. Buvau laisvas.

Stovėjau po aukštu it nava sidabriniu piltuvu. Sienomis leidosi žemyn įvairiaspalvių vamzdžių pundulai, išnykstantys apskrituose šulinėliuose. Ventiliacinės šachtos ūžė, traukdamos likučius nuodingos planetos atmosferos, įsiskverbusios čia per nusileidimą. Tuščias lyg persprogęs kokonas kapsulės cigaras stovėjo įleistas į plieninį paaukštinimą taurės dugne. Jos išorinis skardinis apmušalas buvo apsvilęs, murzinai rudas. Nulipau nuožulniu pandusu. Toliau metalas buvo padengtas grublėto plastiko sluoksniu. Tose vietose, kur paprastai riedėdavo raketų keltuvų vežimėliai, plastikas buvo nusitrynęs ligi gryno metalo.

Staiga ventiliatorių kompresoriai nuščiuvo ir stojo visiška tyla. Apsidairiau kiek sutrikęs, laukdamas, kad ateis koks žmogus, bet niekas neprisistatė. Tik švytinti neoninė strėlė rodė į be garso slenkantį juostinį transporterį. Užlipau ant jo.

Salės skliautas dailia paraboline linija leidosi žemyn, pavirsdamas koridoriaus vamzdžiu. Jo nišose stūksojo krūvos suslėgtų dujų butelių, konteinerių, žiedinių parašiutų, dėžių, viskas suversta netvarkingai, bet kaip. Tas irgi mane nustebino. Transporteris baigėsi prie apvalaus koridoriaus paplatėjimo. Čia buvo dar didesnė netvarka. Po skardinių dėželių sąvartynu telkšojo riebaus skysčio klanas. Ore tvyrojo nemalonus, stiprus kvapas. Į visas puses ėjo batų pėdsakai, aiškiai

įsispaudę tame lipniame skystyje. Tarp skardinių, sakytum iššluoti iš kabinų, riogsojo baltų telegrafo juostų ritiniai, sudraskyti popieriai ir šiukšlės. Ir vėl nušvito žalia rodyklė, nukreipdama mane į viduriniąsias duris. Už jų ėjo koridorius, toks siauras, kad du žmonės vargiai būtų jame prasilenkę. Šviesa krito iš viršutinių nutaikytų į padangę langų su linziniais stiklais. Dar vienos durys, nudažytos baltais ir žaliais kvadratėliais. Jos buvo praviros. Įėjau vidun.

Pusrutulio formos kabinoje buvo vienas didelis panoraminis langas, jame švietė ūkanotas dangus. Apačioje be garso vilnijo juosvos bangų keteros. Ant sienų kabojo daugybė atvirų spintelių. Jose buvo pilna instrumentų, knygų, stiklinių su pridžiūvusiom nuosėdom, dulkėtų termosų. Ant nešvarių grindų stovėjo penki ar šeši mechaniški žingsniuojantys staliukai tarp jų keletas subliuškusių pripučiamų fotelių. Tik vienas su atlaša atkalte buvo pilnas. Jame sėdėjo nedidukas nu - geibęs žmogelis saulės nusvilintu veidu. Oda skivytais luposi jam nuo nosies ir skruostikaulių. Supratau, kas jis. Tai buvo Snautas, Gibariano pavaduotojas, kibernetikas. Anuomet ke- letas jo gana originalių straipsnių buvo išspausdinta Soliario almanache. Susitikęs su juo niekad nebuvau. Jis vilkėjo tinklinius marškinius, pro kurių akutes kyšojo žili plokščios krūtinės gyvaplaukiai, mūvėjo kitados baltas, bet dabar dėmėtas, per kelius chemikalų sudegintas drobines kelnes su daugybe kišenių, kaip monterio. Rankoje laikė plastmasinę kriaušę, tokią, iš kokios geriama kosminiuose laivuose, neturinčiuose dirbtinės gravitacijos. Jis žiūrėjo į mane, tarsi apžlibintas akinančios šviesos. Iš atsigniaužusių pirštų iškrito kriaušė ir šoktelėjo keliskart it sviedinukas. Iš jos išvarvėjo truputis skaidraus skysčio. Palengva jo veide neliko nė lašo kraujo. Iš nustebimo aš netekau žado, ir toji nebyli scena tęsėsi, kolei jo baimė kažkokiu nesuprantamu būdu persidavė man.

Žengiau žingsnį. Jis susigūžė fotelyje.

— Snautai...— sukuždėjau.

Jis krūptelėjo it sušertas. Žvelgdamas į mane su neapsakomu pasibjaurėjimu, sušvogždė:

— Nepažįstu tavęs, nepažįstu, ko nori?..

Išsiliejęs skystis spėriai garavo. Užuodžiau alkoholio kvapą. Gėrė? Yra girtas? Bet kodėl jis taip bijo? Tebestovėjau kabinos viduryje. Keliai man linko, ausys buvo it vata užkimštos. Grindys po kojom atrodė kažkokios netikros. Už išgaubto lango stiklo ritmingai vilnijo okeanas.

Snautas nenuleido nuo manęs krauju pasruvusių akių. Baimė iš jo veido nyko, bet nenyko neapsakomas pasibjaurėjimas.

— Kas tau?..— paklausiau pusbalsiu.— Sergi?
— Rūpiniesi...— tarė jis dusliai.— Aha. Rūpinies manim, a? Bet kodėl manim? Nepažįstu tavęs.
— Kur Gibarianas?—paklausiau.

Sekundę jam užgniaužė kvapą. Akys vėl padėro, jose kažkas įsižiebė ir vėl užgeso.

— Gi... ba,—pralemeno jis.— Ne! ne!!!

Jis ėmė be garso idiotiškai kikenti, visas kretėdamas, paskui staiga nuščiuvo.

— Atėjai pas Gibarianą...?—paklausė kone ramiai.— Pas Gibarianą? Ką nori su juo padaryti?

Jis žiūrėjo į mane jau be jokios baimės; jo žodžiai, o dar labiau tonas buvo kažkokie įžeidžiantys, kupini neapykantos.

— Ką tu sakai?..— suvapėjau apstulbęs.— Kur jis? Snautas nustėro:
— Nežinai?..

,,Jis girtas — pagalvojau.— Jis visiškai girtas". Mane pagavo vis didėjantis pyktis. Tiesą sakant, man derėjo išeiti, bet pratrūko kantrybė.

— Atsipeikėk! — surikau.— Iš kur galiu žinoti, kur jis, jei tik prieš valandėlę atskridau! Kas tau darosi, Snautai!!!

Jo žandikaulis atsiknojo. Jis vėl neteko žado, bet kažkaip kitaip, akys staiga sublizgo. Virpančiomis rankomis įsitvėrė fotelio atramos ir vargais negalais atsistojo, net sąnariai sutreškėjo.

— Ką?—tarė išsiblaškęs.— Atskridai? Iš kur atskridai?
— Iš Žemės,— atrėžiau įsiutęs.— Gal girdėjai tokią? Atrodo, kad ne!
— Iš Že... O dangau... Tai tu —Kelvinas?!
— Taip. Ko taip žiūri? Kas gi čia keisto?
— Nieko,— tarė jis, tankiai mirkčiodamas akimis.— Nieko. Jis pasitrynė kaktą.
— Kelvinai, atleisk man. Čia, žinai, nieko, tik man tokia staigmena. Nesitikėjau...
— Kaip tai nesitikėjai? Juk gavote žinią prieš kelis mėnesius. O Modardas telegrafavo dar šiandien, iš „Prometėjo"...
— Taip. Taip... tikrai, tik matai, čia pas mus šioks toks... balaganas.
— Matau! — atsakiau sausai.— Sunku to nematyti.

Snautas apėjo aplinkui mane, tarsi tikrindamas mano skafandrą, paprastų paprasčiausią, su laidų ir kabelių raizginiu ant krūtinės. Kostelėjo keliskart. Palietė savo kaulėtą nosį.

— Gal nori nusimaudyti?.. Tau tas ne prošal — melsvos durys, priešingoj pusėj.
— Ačiū. Žinau Stoties išplanavimą.
— Gal esi alkanas? ..

— Ne. Kur Gibarianas?

Jis priėjo prie lango, tarsi neišgirdęs mano klausimo. Nusigręžęs atrodė dar senesnis. Trumpai pakirpti plaukai buvo žili, saulės nusvilintą sprandą vagojo gilios it randai raukšlės. Už lango žvilgėjo didžiulės keteros bangų, čia pakylančių, čia nuslūgstančių taip palengva, sakytum okeanas būtų ėmęs stingti. Žiūrint ten, atrodė, kad Stotis nežymiai slenka šonu, tarsi slysdama nuo neregimo pamato. Paskui vėl atgauna pusiausvyrą ir, taip pat tingiai svirdama, slenka į kitą pusę. Bet turbūt tik taip atrodė. Įdubose tarp bangų rinkosi kraujo spalvos gleivėtų putų plakai. Staiga man ėmė pykinti širdį. Griežta „Prometėjo" laivo tvarka rodėsi man negrąžinamai prarasta vertybė.

— Klausyk...— netikėtai atsiliepė Snautas.— Tuo tarpu tik aš...— Jis nusigręžė. Nervingai pasitrynė rankas.— Turėsi pasitenkinti mano draugyste. Kol kas. Vadink mane Šešku. Pažįsti mane tik iš fotografijos, bet tai nieko, šitaip visi mane vadina. Čia, matyt, nieko nepadarysi. Beje, turėjus tėvus su tokiom kosminėm aspiracijom, kaip manieji, tiktai Šeškas skamba dar šiaip taip...
— Kur Gibarianas?—atkakliai paklausiau dar sykį. Jis sumirkčiojo.
— Man nesmagu, kad taip tave priėmiau. Čia... čia ne tik mano kaltė. Buvau visiškai užmiršęs, čia dėjosi tokie dalykai, žinai...
— Ach, tiek to,— atsakiau.— Nekalbėkim apie tai. Sakyk, kas atsitiko Gibarianui? Nėra jo Stotyje? Išskrido kur?
— Ne,—atsakė Snautas, žvelgdamas į kertę, kur gulėjo kabelio ritės.— Niekur neišskrido. Ir neišskris. Kaip tik dėl to... beje...
— Ką?— paklausiau aš. Mano ausys vis dar buvo užgultos ir atrodė, kad prasčiau girdžiu.— Ką tai reiškia? Kur jis? Lemas. Soliaris
— Juk jau žinai,— tarė Snautas visai kitu balsu.

Jis taip šaltai žiūrėjo man į akis, kad net kūnas pagaugais nuėjo. Gal jis ir buvo girtas, bet žinojo, ką sakąs.

— Bet juk neatsitiko? . .
— Atsitiko.
— Nelaimingas įvykis?

Jis linktelėjo galvą. Jis ne tik patvirtino, jis drauge ir aprobavo mano reakciją.

— Kada?
— Šiandien auštant.

Keista, ši žinia manęs nesukrėtė. Visas tas trumpas pasikeitimas lakoniškais klausimais ir atsakymais veikiau nuramino mane savo realumu. Man rodėsi, kad jau suprantu lig šiol nesuvokiamą jo elgesį.

— Kaip tai atsitiko?
— Persirenk, susitvarkyk daiktus ir grįžk čia... už... sakysim, už valandos.

Svyravau.

— Gerai.
— Luktelk,— tarė Snautas, kai aš pasukau į duris. Jis žiūrėjo į mane kažkaip ypatingai. Mačiau, kad tas, ką nori pasakyti, nepraeina jam pro lūpas.
— Mes buvom trise ir dabar, su tavim, vėl esame trise. Pažįsti Sartorijų?
— Taip, kaip ir tave, iš fotografijos.
— Jis dabar laboratorijoje viršuje ir nemanau, kad išeitų iš ten prieš naktį, bet... šiaip ar taip, atpažinsi jį. Jeigu pamatytumei ką kita, supranti, ne mane ir ne Sartorijų, supranti, tai...
— Tai ką?

Man rodėsi, kad sapnuoju. Jis sėdėjo fotelyje juodų, krauju blizgančių po žema saule bangų fone, nuleidęs galvą, kaip pirmiau, ir žvelgė į šalį, į susukto kabelio rites.

— Tai... nedaryk nieko.
— Ką galiu pamatyti? Šmėklą?!—surikau.
— Suprantu. Manai, kad išprotėjau. Ne. Neišprotėjau. Nemoku tau to pasakyti kitaip... Kol kas. Beje, galbūt... nieko neatsitiks. Šiaip ar taip, atsimink. Įspėjau tave.
— Kodėl? Apie ką kalbi?
— Valdykis,— atkakliai varė jis savo.— Elkis, tarytum... būk pasiruošęs viskam. Tas neįmanoma, žinau. Ir vis dėlto pabandyk. Tai vienintelė išeitis. Kitos nėra.
— Bet KĄ pamatysiu?!!—kone suklykiau aš. Mane pagavo baisus noras griebti jį už pečių ir papurtyti kaip reikiant, kad nesėdėtų taip, įsmeigęs akis į kertę, iškamuotu saulės nusvilintu veidu, spauste spausdamas kiekvieną žodį. Aš vos valdžiausi.
— Nežinau. Tam tikra prasme tas priklauso nuo tavęs.
— Haliucinacijos?
— Ne. Tai — realu. Ne... atakuok. Atmink.
— Ką tu kalbi?! —tariau nesavu balsu. — Čia ne Žemė.
— Politerija? Betgi juk tat visai nepanašu į žmones!—sušukau aš. Nežinojau, kaip išjudinti jį iš šito užsimiršimo; jis vis tebežiūrėjo kažkur į tuštumą, ir, rodėsi, mato joje beprasmybę, stingdančią kraują gyslose.
— Todėl ir yra taip baisu,— tarė jis tyliai.— Atsimink: saugokis!
— Kas atsitiko Gibarianui? - Jis neatsakė.
— Ką daro Sartorijus?
— Ateik už valandos.

Aš apsisukau ir išėjau. Verdamas duris, pažvelgiau į Snautą dar sykį. Jis sėdėjo, užsidengęs rankomis veidą, nedidukas, susigūžęs, dėmėtom kelnėm. Tik dabar pastebėjau, kad abiejų jo rankų riešai apkepę krauju.

SOLIARIEČIAI

Vamzdinis koridorius buvo tuščias. Aš pastovėjau valandėlę klausydamasis prieš uždaras duris. Sienų, matyt, būta plonų, girdėjosi, kaip lauke virkauja vėjas. Ant durų įkypai kabojo atsainia ranka prilipintas pleistro lopas su užrašu pieštuku ,,Žmogus". Žiūrėjau į ta neaiškiai iškeverzotą žodį. Buvau benorįs grįžti pas Snautą, bet supratau, kad tai neįmanoma.

Absurdiškas įspėjimas tebeskambėjo man ausyse. Pasijudinau, ir pečius nusvarino nepakenčiamas skafandro svoris. Tyliai, tarsi nesąmoningai slėpdamasis nuo neregimo stebėtojo, grįžau į apskritą kamerą su penkiom durim. Ant jų kabojo lentelės: ,,Dr. Gibarianas", ,,Dr. Snautas", ,,Dr. Sartorijus". Ant ketvirtųjų lentelės nebuvo. Kiek paabejojęs, lengvai paspaudžiau rankeną. Durims palengva veriantis, man beveik tikrai pasirodė, jog kambaryje kažko esama. Įėjau vidun.

Nebuvo nieko. Toks pat tik mažėlesnis išgaubtas langas žvelgė į okeaną, kuris čia, saulėje, riebiai blizgėjo, tarsi nuo bangų būtų varvėjusi raudona alyva. Purpuriniai atspindžiai buvo užtvindę visą kambarį, panašų į garlaivio kajutę. Vienoje pusėje stovėjo lentynos su knygomis, tarp jų vertikaliai pritvirtinta prie sienos lova, kitoje pusėje buvo pilna spintelių. Tarp jų kabojo nikeliniuose rėmeliuose juostomis suklijuotos planetos nuotraukos, metaliniuose laikikliuose vata užkamšytos kolbos ir mėgintuvėliai. Palangėj riogsojo dvi eilės baltų emaliuotų dėžių, tarp jų tegalėjai praeiti vargais negalais. Kai kurių dangčiai buvo atvožti; viduj matėsi daugybė įrankių, plastikinių žarnų. Abiejose kambario kertėse — čiaupai, orinis keltuvas, šaldymo įrenginiai. Ant grindų stovėjo mikroskopas, jam jau nebebuvo vietos ant didelio stalo prie lango.

Aš atsigręžiau ir prie pat įeinamųjų durų pamačiau lubas siekiančią pravirą spintą, pilną kombinezonų, darbo ir apsauginių prijuosčių, lentynose — baltinius, priešspindulinių batų auluose blizgėjo aliuminiai kilnojamųjų deguonies aparatų balionai. Du aparatai drauge su kaukėmis kabojo ant pakeltos lovos atramos. Visur viešpatavo toks pat, tarsi paskubom aptvarkytas chaosas.

Įtraukiau oro ir užuodžiau silpną cheminių reagentų kvapą, atsiduodantį kažkuo aštriu — argi tai būtų chloras? Nejučia paieškojau akimis palubės kertėse ventiliacijos grotelių. Prilipdytos prie jų rėmelių popieriaus juostelės iš lėto pleveno, rodydamos, kad kompresoriai veikia, palaikydami normalią oro cirkuliaciją. Sunešiojau knygas, aparatus ir įrankius nuo dviejų kėdžių į kampus, sukaišiojau juos kur pakliuvo, ir aplink lovą tarp spintos ir lentynų pasidarė šiek tiek tuščios erdvės. Prisitraukiau pakabą, ketindamas pakabinti ant jos skafandrą, ir jau suėmiau užtrauktukus, bet tuoj pat juos paleidau. Kažkodėl negalėjau ryžtis nusimesti skafandrą, tarsi dėl to tapčiau beginklis. Dar kartą apžvelgiau visą kambarį, patikrinau, ar durys gerai užtrenktos, o kadangi spynos ne- buvo, kiek padvejojęs, pristūmiau prie jų dvi sunkiausias dėžes. Šitaip provizoriškai užsibarikadavęs, trim trūktelėjimais išsivadavau iš savo sunkaus girgždančio apvalkalo. Siauras veidrodis spintos viduje atspindėjo dalį kambario. Akies kampu išvydau, kad ten kažkas sujudėjo, pašokau, bet tai buvo mano paties atspindys. Triko po skafandru buvo permerktas prakaito. Nusimečiau jį ir stumtelėjau spintą. Ji pasislinko į šoną, ir už jos nišoje sublizgėjo miniatiūrinio vonios kambario sienos. Ant grindų, po dušu gulėjo didoka plokščia kasetė. Sunkiai įnešiau ją į kambarį. Kai stačiau ant grindų, viršelis atšoko lyg ant spyruoklių, ir aš pamačiau pertvaras, prigrūstas keistų daiktų: dėžė buvo pilna baisiai subjaurintų, bet kaip iš tamsaus metalo nudrėbtų įrankių, truputi panašių į tuos, kurie gulėjo spintelėse. Visi buvo nevartotini, beformiai, susisukę, aptirpę, tarsi iš gaisro išnešti. Keisčiausia, kad taip pat sudarkytos buvo net keramikinės, praktiškai nesilydančios rankenos. Nė vienoje laboratorijos krosnyje negalima pasiekti jų lydymosi temperatūros — nebent atominio katilo viduje. Aš išėmiau iš savo kabančio skafandro kišenės mažą spindulinį indikatorių, tačiau, kai prikišau jį prie nuolaužų, juodas cilindriukas tylėjo.

Aš tevilkėjau glaudėmis ir tinkliniais marškinėliais. Numečiau juos ant grindų kaip kokius skudurus ir nuogas šokau po dušu. Vandens plakamas, kiek atsigavau. Sukiojausi po karštom, smarkiom čiurkšlėm, masažavau kūną, prunkščiau, viską dariau kažkaip perdėtai, tarsi norėdamas iškratyti iš savęs visą tą koktu, įtarimus keliantį netikrumą, kuris viešpatavo Stotyje. Susiradau spintoje lengvą treningą, kurį galima vilkėti ir po skafandru, susikišau į jo kišenes visą savo kuklią mantą. Tarp užrašų knygelės puslapių užčiuopiau kažką kietą, tai buvo nežinia kaip ten atsiradęs mano buto Žemėje raktas. Pasukiojau jį rankoje, nežinodamas, ką su juo veikti, paskui padėjau ant stalo. Man dingtelėjo, kad būtų neprošal turėti kokį ginklą. Žinoma, universalus pieštukams drožti peiliukas čia netiko, tačiau nieko kito aš neturėjau, mano būsena buvo dar ne tokia, kad imčiau ieškoti spindulių svaidytojo ar ko panašaus. Atsisėdau ant metalinės kėdutės vidury tuščios erdvės, atokiai nuo visų daiktų. Norėjau pabūti pats vienas. Su pasitenkinimu pamačiau, kad laiko turiu daugiau nei pusvalandį. Ką gi, tokia jau mano prigimtis — skrupulingai vykdyti visus, tiek svarbius, tiek menkus įsipareigojimus. Dvidešimt - keturvalandinio laikrodžio ciferblato rodyklės rodė septintą valandą. Saulė leidosi. Septinta valanda vietos laiku, vadinasi, dvidešimta „Prometėjo" laiku. Modardo ekranuose Soliaris jau tikriausiai bus sumažėjęs ligi kibirkšties dydžio ir niekuo nesiskiria nuo žvaigždžių. Bet ką gi man gali rūpėti ,,Prometėjas"? Aš užsimerkiau. Buvo tylu tylu, tik vienodais laiko tarpais traškėjo vamzdžiai. Vonios kambaryje tyliai lašnojo vanduo, caksėdamas į koklius.

Gibarianas nebegyvas. Jei gerai supratau, ką kalbėjo Snautas, tai nuo jo mirties tepraėjo keliolika valandų. Kur dėjo jo palaikus? Ar palaidojo? Tiesa, šioje planetoje to padaryti negalima. Galvojau apie tai ilgokai, tarsi velionio likimas būtų buvęs svarbiausias dalykas. Susizgribęs, kokie beprasmiški šitie svarstymai, atsistojau ir ėmiau vaikščioti po kambarį, paspirdamas koja netvarkingai išmėtytas knygas, kažkokį mažą, tuščią lauko krepšį, pasilenkiau ir pakėliau jį. Buvo ne tuščias. Viduje radau tamsaus stiklo butelį, tokį lengvą, tarsi iš popieriaus išpūstą. Pažvelgiau per jį pro langą, į niūriai raudonuojančią, murzinu ūku aptrauktą saulėlydžio šviesą. Kas man darosi? Kodėl domiuosi visokiais niekais, bet kokia į rankas pakliuvusią smulkmena?

Krūptelėjau, nes užsidegė šviesa. Aišku, fotoelemento reakcija į užstojusias sutemas. Neramiai laukiau kažinko, įtempimas taip didėjo, jog galiausiai man pasidarė grasi tuščia erdvė už nugaros. Nutariau kovoti su tuo. Prisitraukiau kėdę prie lentynų, pasiėmiau itin gerai man žinomą antrąjį tomą senos Hiudžeso ir Eglio monografijos „Soliario istorija" ir ėmiau jį vartyti, atrėmęs į kelį storą, standžią nugarėlę.

Soliaris buvo atrastas kone šimtas metų prieš man užgimstant. Planeta sukasi aplink dvi saules — raudoną ir žydrą. Per keturiasdešimt su viršum metų prie jos nebuvo priartėjęs joks kosminis laivas. Anais laikais Gamovo— Šeplio teorija, kad dvigubų žvaigždžių planetose negali atsirasti gyvybė, buvo laikoma aksioma. Tokių planetų orbitos be paliovos keičiasi dėl gravitacinių svyravimų, kylančių besisukant dviem saulėm aplink viena kitą.

Šitie svyravimai pakaitom tai sutrumpina, tai ištempia planetos orbitą, ir gyvybės užuomazga, jei ir atsirastų, būtų sunaikinta spindulingos kaitros ar ledinio šalčio. Tos permainos įvyksta per milijonus metų, taigi, astronominiu ar biologiniu mastu per labai trumpą laiką, nes evoliucijai reikia šimtų milijonų, jei ne milijardų metų.

Soliaris, pagal pirminius apskaičiavimus, turėjo per penkis, šimtus tūkstančių metų priartėti prie savo raudonosios saulės per pusę astronominio vieneto, o dar po milijono metų — nukristi į jos įkaitusią prarają.

Tačiau jau po keliolikos metų paaiškėjo, kad planetos orbita nerodo jokių laukiamų permainų, tarytum ji būtų pastovi, tokia pat pastovi, kaip mūsų Saulės sistemos planetų orbitos.

Buvo pakartoti, dabar jau su didžiausiu tikslumu, stebėjimai ir apskaičiavimai, kurie patvirtino tik tai, kas buvo žinoma: kad Soliario orbita nepastovi. Tarpe kelių šimtų kasmet atrandamų planetų, kurioms didžiuosiuose statistikos rinkiniuose tebuvo skiriamos kelios eilutės, nurodančios jų judėjimo elementus, Soliaris buvo tada pripažintas ypatingo dėmesio vertu dangaus kūnu.

Praėjus ketveriems metams po šio atradimo, planetą apskriejo Otenskjoldo ekspedicija. Otenskjoldas tyrinėjo planetą iš „Laokono" ir dviejų pagalbinių laivų. Ši ekspedicija buvo provizorinio improvizuoto žvalgymo pobūdžio, juo labiau kad negalėjo nusileisti į planetą. Tyrinėtojai paleido į ekvatorinę ir ašigalio orbitą palydovus observatorius, kurių pagrindinis tikslas buvo išmatuoti gravitacinius potencialus. Be to, buvo ištyrinėtas planetos paviršius, kone ištisai padengtas okeano, ir viena kita iškilusi virš jo lygio plokštikalnė. Jų bendras plotas mažesnis, negu Europos teritorija, nors Soliario diametras dvidešimčia procentų didesnis už Žemės. Tie kaip pakliuvo išsibarstę uolėtos dykumos lopeliai daugiausia susikaupę pietiniame pusrutulyje. Buvo taipgi susipažinta su neturinčios deguonies atmosferos sudėtim ir atlikti labai tikslūs planetos tankumo, taipogi albedo ir kitų astronominių elementų matavimai. Kaip ir tikėtasi, nebuvo rasta jokių gyvybės pėdsakų kontinente, nepastebėta ir okeane.

Per kitus dešimtį metų Soliaris, dabar jau esantis visų šio rajono tyrinėtojų dėmesio centre, rodė stebinančią tendenciją išlaikyti savo be jokių abejonių nepastovios gravitacijos orbitą. Jau buvo pakvipę skandalu, nes kaltę už tokius stebėjimo rezultatus buvo mėginama suversti (mokslo labui) tai kai kuriems žmonėms, tai skaičiavimo mašinoms, kuriomis jie naudojosi.

Dėl lėšų stokos net trejus metus buvo sulaikyta speciali ekspedicija, kolei Šanahanas, sukomplektavęs įgulą, gavo iš Instituto tris ,,C" tonažo kosmodrominės klasės laivus. Pusantrų metų prieš ekspediciją, kuri startavo iš Vandenio Alfos teritorijos, kita tyrinėjimo grupė Instituto pavedimu paleido į aplinksoliarinę orbitą automatinį sateloidą—,,Luna 247". Šis sateloidas po trijų paeiliui atliktų rekonstrukcijų, atskirtų viena nuo kitos dešimtmečiais, veikia po šiai dienai. Surinktieji duomenys galutinai patvirtino Otenskjoldo ekspedicijos išvadas, kad okeano judėjimas yra aktyvus.

Vienas Šanahano laivas pasiliko tolimoje orbitoje, o kiti du po įžanginių pasiruošimų nusileido prie Soliario pietinio ašigalio uolėtame žemyno lopelyje, kuris užima apie šešis šimtus kvadratinių mylių. Ekspedicijos darbas baigėsi po aštuoniolikos mėnesių ir praėjo sėkmingai, tebuvo vienas nelaimingas įvykis, sugedus aparatūrai. Tačiau ekspedicijos mokslininkai susiskaidę į dvi priešiškas stovyklas. Ginčų objektu tapo okeanas. Remiantis analizėm, jis buvo pripažintas organiniu tvariniu (pavadinti jį gyvu tada dar niekas nesiryžo). Tačiau jei biologai laikė ji primityviu organizmu — nelyginant kokiu gigantišku kompleksu, atseit, tarytum viena, ligi pasibaisėtino dydžio išaugusia skysta ląstele (vadindami ją „priešbiologine formacija"), kuri apgaubė visą planetą drebutiniu sluoksniu, vietomis kelių mylių gilumo — tai astronomai ir fizikai tvirtino, jog tai turinti būti itin organizuota struktūra, galimas daiktas, savo sandara pranokstanti žemės organizmus, jeigu jau ji sugeba aktyviai veikti planetos orbitos formavimąsi. Jokios kitos paaiškinančios Soliario pobūdį priežasties nebuvo rasta. Be to, planetofizikai pastebėjo ryšį tarp tam tikrų procesų, vykstančių plazminiame okeane, ir lokalinių gravitacinio potencialo svyravimų, kurie priklausė nuo okeano „medžiagų apykaitos".

Taigi fizikai, o ne biologai pasiūlė paradoksalią formuluotę „plazminė mašina", turėdami galvoj tvarinį, mūsų supratimu gal ir be gyvybės, tačiau gebantį tikslingai veikti, iškart pridurkim, astronominiu mastu.

Šiame ginče, kuris it sūkurys įtraukė per savaitę visus žymiausius autoritetus, Gamovo—Šeplio doktrina susvyravo pirmąkart per aštuoniasdešimt metų.

Kurį laiką buvo mėginama ginti ją tvirtinant, kad okeanas neturi nieko bendro su gyvybe, jis netgi nesąs para ar prieš - biologinis tvarinys, o tiktai geologinė formacija, tikriausiai nepaprasta, bet tegebanti stabilizuoti Soliario orbitą svorio jėgos kaitaliojimuisi. Čia buvo remiamasi Le Šatelje dėsniu. Kaip atkirtis tam konservatyvizmui radosi kitų hipotezių, pavyzdžiui, viena iš geriausiai išgvildentų Čivita—Vito hipotezė, kuri skelbė, kad okeanas yra dialektinio išsivystymo pasėka: nuo savo pirmykščio pavidalo, nuo prookeano, silpnai reaguojančių cheminių medžiagų skiedinio, veikiamas išorinių sąlygų (atseit, jo egzistencijai gresiančių orbitos pasikeitimų), pralenkdamas visas žemiškas išsivystymo pakopas, taigi, išvengęs vienaląsčių ir daugialąsčių organizmų atsiradimo, augalų ir gyvulių evoliucijos, nervų sistemos ir smegenų išsivystymo, jis sugebėjo iškart peršokti į „homeostatinio okeano" stadiją. Kitaip tariant, jis ne prisitaikė kaip žemės organizmai per šimtus milijonų metų prie aplinkos sąlygų, kad tik po tokio milžiniško laiko tarpo duotų pradžią protingai rasei, o išsyk pasidarė aplinkos šeimininku.

Tai buvo itin originalu, nors niekas nežinojo, kaip tąsūs drebučiai gali stabilizuoti dangaus kūno orbitą. Jau seniai buvo žinomi gravitoriai — įrenginiai, sukuriantys dirbtinius jėgos ir gravitacijos laukus, bet niekas net neįsivaizdavo, kaip amorfinė košė gali pasiekti rezultatą, kuris gravitoriuose gaunamas, per sudėtingas branduolines reakcijas ir milžiniškoje temperatūroje. Laikraščiuose, kurie tada mirgėjo pačiais neišrankiausiais prasimanymais „Soliario paslapties" tema, dominančiais, skaitytojus ir piktinančiais mokslininkus, nestigo ir tokių tvirtinimų, jog okeanas esąs... tolimas elektrinių Žemės ungurių giminaitis.

Kai šią mįslę pasisekė bent tam tikru mastu įminti, paaiškėjo, kaip paskui dažnai atsitikdavo su Soliariu, kad, ją įminus, atsirado kita, rasi, dar labiau stebinanti.

Tyrimai parodė, kad okeanas anaiptol neveikia pagal mūsų gravitorių dėsnius (tatai, beje, būtų negalimas daiktas), bet geba betarpiškai modeliuoti laiko ir erdvės metriką, ir tai, beje, sukelia laiko matavimo nukrypimus viename ir tame pačiame Soliario meridiane. Taigi okeanas ne tik žinojo, bet ir sugebėjo išnaudoti (to negalima pasakyti apie mus) Einšteino— Bovi teorijos išvadas.

Kai tai buvo paskelbta, mokslo pasaulyje kilo viena smarkiausių mūsų šimtmečio audrų. Rimčiausios visų pripažintos teisingomis teorijos subyrėjo į dulkes, mokslinėje literatūroje pasirodė eretiškiausių straipsnių, o alternatyva „genialusis okeanas" ar „gravitaciniai drebučiai" uždegė visų protus.

Visa tai dėjosi keliolika metų prieš mano gimimą. Kai ėjau į mokyklą, Soliarį dėl vėliau pažintų faktų visi laikė planeta, kurioje esama gyvybės, bet teturinčia vieną gyventoją...

Antrasis Hjudžeso ir Eglio tomas, kurį beveik nesąmoningai sklaidžiau, prasidėjo originaliai sugalvota, tačiau ir juokinga sistematika. Klasifikacinėje lentelėje buvo pažymėta paeiliui: tipas — Politerija, būrys — Sincitalija, klasė — Metamorfa.

Sakytum, būtų buvę žinoma dievaižin kiek tų rūšių egzempliorių, o iš tikrųjų buvo tik vienas, tiesa, sveriantis septyniolika bilijonų tonų.

Pro pirštus slydo spalvotos diagramos, margi brėžiniai, analizės ir spektrogramos, vaizduojančios pagrindinių pasikeitimų tipą bei tempą ir jų chemines reakcijas. Juo labiau gilinausi į apšepusį tomą, juo daugiau matematikos formulių mačiau kreidiniuose puslapiuose. Galėjai pagalvoti, kad mes jau viską žinome apie Metamorfa klasės atstovą, kuris gulėjo, apgaubtas keturvalandinės nakties tamsos, keli šimtai metrų po plieniniu Stoties dugnu.

O po teisybei dar ne visi buvo vieningos nuomonės, ar tai yra „būtybė", nesvarstant, ar galima pavadinti okeaną protingu.

Trinktelėjau sunkų tomą į lentyną ir pasiėmiau kitą. Jis buvo dviejų dalių. Pirmoji skirta santraukai protokolų visų tų nesuskaičiuojamų eksperimentų, kurių tikslas buvo užmegzti kontaktą su okeanu. Tasai kontakto užmezgimas buvo, itin gerai atsimenu, nesibaigiančių anekdotų, pašaipų, sąmojų šaltinis mano studijų metais. Viduramžių scholastika atrodė aiški, tikrove trykštanti disciplina, palyginus su tomis džiunglėmis, į kurias nuklydo ši problema. Antrąją, kone tūkstančio trijų šimtų puslapių tomo dalį sudarė tik bibliografija. Pati literatūra tikriausiai nebūtų sutilpusi net tame kambaryje, kuriame sėdėjau.

Pirmieji bandymai užmegzti kontaktą buvo vykdomi su specialiais elektroniniais aparatais, transformuojančiais impulsus, siunčiamus į abi puses. Okeanas aktyviai dalyvavo šių aparatų konstravime. Bet viskas vyko visiškoje tamsoje. Ką reiškia dalyvavo? Okeanas modifikavo kai kuriuos į jį paneriamu įrenginių elementus, dėl to užrašytieji impulsų ritmai keitėsi, registravimo aparatai fiksavo daugybę signalų, panašių į kažkokių milžiniškų aukštesnės analizės apskaičiavimų nuotrupas. Bet ką tas viskas reiškė? Gal tie signalai rodė laikiną susijaudinusio okeano būseną? Gal tai buvo impulsai, skatinantys jo milžiniškų tvarinių atsiradimą kažkur per tūkstančius mylių nuo tyrinėtojų? Gal amžinų to okeano tiesų atspindžiai, išversti į nežinomą elektroninę kalbą? Gal jo meno kūriniai? Kas galėjo tai žinoti, jeigu nepasisekė gauti dukart vienodos reakcijos į tuos pačius signalus. Jeigu vienąkart atsakymas būdavo pliūpsnis impulsų, kone sprogdinančių aparatus, o kitąkart — visiška tyla? Jeigu nė vieno eksperimento nebuvo galima pakartoti?

Vis rodėsi, kad esame per žingsnį nuo iššifravimo to be paliovos didėjančio problemų srauto; juk specialiai tam buvo kuriamos elektroninės smegenys, gebančios taip apdoroti informaciją, kaip ligšiol nereikalavo jokia problema. Tikrai buvo pasiekta šiokių tokių rezultatų. Okeanas — elektrinių, magnetinių, gravitacinių impulsų šaltinis — tarsi kalbėjo matematine kalba; kai kurias jo elektrinių išlydžių grupes galima buvo klasifikuoti, naudojantis pačiais abstrakčiausiais žemiškos analizės metodais — aibių teorija; pasisekė išskirti homologus struktūrų, žinomų iš to fizikos skyriaus, kuris tyrinėja energijos ir materijos, galutinių ir begalinių dydžių, dalių ir laukų tarpusavio santykius. Visa tai skatino mokslininkus daryti išvadą, kad prieš juos — mąstanti pabaisa, kažkas panašaus į begaliniai išsiplėtojusias nuklojusias visą planetą protoplazmines jūras - smegenis, kurios gaišta laiką nepaprasto užmojo teoriniams svarstymams apie visos egzistencijos esmę, o viskas, ką sugauna mūsų aparatai, tėra pabiros, atsitiktinai nugirstos nuotrupos to mūsų protui nepasiekiamo gigantiško monologo, amžiais vykstančio okeano gelmėse.

Šitaip samprotavo matematikai. Vieni tokias hipotezes laikė žmogaus sugebėjimų nuvertinimu, keliaklupsčiavimu prieš tai, ko dar nesuprantame, bet ką galime suprasti, kaip atgaivinimą senos doktrinos „ignoramus et ignorabimus" (Nežinome ir nežinosime, lot.). Kiti tarė, jog tai tėra žalingi ir tušti prasimanymai, kad šiose matematikų hipotezėse reiškiasi mūsų laikų mitologija, matanti milžiniškose smegenyse — vis vien ar elektroninėse ar plazminėse — aukščiausią egzistencijos tikslą — būties suvestinę.

O dar kiti... Tačiau tyrinėtojų ir pažiūrų buvo legionai. Bet ką gi reiškė visa ,,kontakto užmezgimo" problema, palyginus su kitomis soliaristikos šakomis, kurių specializacija nuėjo taip toli, ypač per paskutinį amžiaus ketvirtį, kad soliarininkas - kibernetikas beveik negalėjo susikalbėti su soliarininku - simetriadologu. ,,Kaip jūs galite suprasti okeaną, jeigu jau nesugebate suprasti vienas kito?" — kartą juokais paklausė Veibekas, kuris mano studijų metais buvo Instituto direktorius. Siame pajuokavime būta daug tiesos.

Visgi okeanas neatsitiktinai buvo priskirtas Metamorfa klasei. Jo vilnijantis paviršius galėjo duoti pradžią kuo skirtingiausioms, į nieką Žemėje nepanašioms formoms, be to, tų kartais staigių plazminės „kūrybos" erupcijų tikslas — adaptacinis, pažintinis ar koks kitas — buvo visiška mįslė.

Dėdamas į lentyną tomą, tokį sunkų, jog turėjau laikyti abiem rankom, pagalvojau, jog mūsų bibliotekose sukimštos žinios apie Soliarį yra nenaudingas balastas ir faktų kratinys, ir mes trypčiojam toje pat vietoje, kurioje pradėjome jas kaupti prieš septyniasdešimt aštuonerius metus, o iš teisybės situacija daug blogesnė, kadangi visas tų metų triūsas pasirodė esąs bergždžias.

Tai, ką mes tikrai žinojome, buvo vien neiginiai. Okeanas nesinaudojo mašinomis ir negamino jų, nors galbūt tam tikromis aplinkybėmis būtų sugebėjęs tai padaryti, kadangi daugino kai kurių jame panardintų aparatų dalis, bet darė tai tik pirmaisiais ir antraisiais tyrinėjimo darbų metais; paskui ėmė ignoruoti visus mūsų atkakliai kartojamus bandymus tarsi būtų liovęsis domėtis mūsų aparatais ir įrenginiais (atseit, ir mumis pačiais...). Okeanas neturėjo — išskaičiuoju toliau mūsų „neigiamąsias žinias" — nei jokios nervinės sistemos, nei ląstelių, nei panašios į baltyminę struktūros; ne visad reagavo į jaudiklius, netgi stipriausius (pavyzdžiui, visiškai ignoravo katastrofą, kurioje žuvo Gezės ekspedicijos pagalbinė raketa, nukritusi iš trijų šimtų kilometrų aukščio ant planetos paviršiaus ir sunaikinusi branduoline savo atominių variklių eksplozija plazmą pusantros mylios spinduliu).

Palengva moksliniuose sluoksniuose „operacija Soliaris" ėmė skambėti kaip „pralaimėta operacija", ypač Instituto mokslinės administracijos sferose, kur pastaraisiais metais pasigirsdavo balsų, reikalaujančių nutraukti dotacijas tolimesniems tyrinėjimams. Kad būtų visiškai likviduota Stotis, niekas ligšiol nedrįso prasitarti; tatai būtų buvęs pernelyg aiškus prisipažinimas pralaimėjus. Beje, kai kas privačiuose pašnekesiuose užsimindavo, kad mums tereikia vieno — kaip galime „garbingiau" pasitraukti iš „Soliario aferos".

Tačiau daugeliui, ypač jauniems, ši „afera" palengva virto nelyginant savo vertės išbandymo akmeniu. „Šiaip ar taip, — sakė jie, — čia klausimas kur kas svarbesnis, negu Soliario civilizacijos ištyrimas, čia jau sprendžiama apie mus pačius, apie žmogaus pažinimo ribą."

Tam tikrą laiką buvo populiari (uoliai laikraščių skleidžiama) pažiūra, kad mąstantis okeanas, kuris supa visą Soliarį, yra gigantiškos smegenys, kurios, besivystydamos milijonus metų, pranoko mūsų civilizaciją. Tai esąs kažkoks „kosminis jogas", išminčius, įkūnyta visažinybė, kuri jau seniai suvokė bet kokios veiklos bevaisiškumą ir todėl kategoriškai atsisako su mumis bendrauti.

Tai buvo aiški netiesa, nes gyvasis okeanas veikia, ir dar kaip — tik pagal kitonišką supratimą, negu žmonių — nestato nei miestų, nei tiltų, nei skraidančių mašinų, nebando nugalėti erdvės nei peržengti jos (čia kai kurie žmogaus kaip aukštesnės būtybės gynėjai žūt būt stengėsi įžvelgti neįkainojamą mūsų kozirį), užtat atlieka tūkstančius pertvarkymų—„ontologinę autometamorfozę"; jau ko ko, o moksliškų terminų nestinga soliaristikos veikalų puslapiuose!

Antra vertus, žmogų, atkakliai studijuojantį visokią soliarianą, pagauna nenugalimas įspūdis, kad jis mato intelektualinių, galbūt genialių konstrukcijų skeveldras, be tvarkos susimaišiusias su padariniais kažkokios begalinės kone beprotiškos paikystės. Iš šios „okeano jogo" koncepcijos kaip antitezė kilo mintis apie „okeaną debilį".

Šios hipotezės prikėlė iš kapo ir atgaivino vieną seniausių filosofinių problemų — materijos ir dvasios santykio, sąmonės problemą. Reikėjo nemaža drąsos, kad pirmąkart — kaip diu Hartas — priskirtum okeanui sąmonę. Ši problema, visų metodologų pripažinta metafizine, slypėjo kone visų diskusijų ir ginčų dugne. Ar galimas mąstymas be sąmonės? Bet ar vykstančius okeane procesus galima pavadinti mąstymu? Ar kalnas — tai labai didelis akmuo? Ar planeta — tai didžiulis kalnas? Galima vartoti šiuos pavadinimus, tačiau naujas dydžio mastas įveda į sceną naujus dėsningumus ir naujus reiškinius.

Si problema tapo mūsų laikų apskritimo kvadratūra. Kiekvienas savarankiškas mąstytojas stengėsi įnešti į soliaristikos lobyną savo indėlį; gausėjo teorijų, skelbiančių, kad turime prieš akis produktą degeneracijos, regreso, kuris atėjo po okeano „intelektualinės didybės" fazės, kad okeanas iš tikrųjų yra naujas tvarinys — glioma, kuri, atsiradusi senųjų planetos gyventojų kūnuose, sunaikino juos visus ir surijo, suliedinusi likučius į amžinai tveriančio, savaime atsijauninančio, virš - ląstelinio gaivalo struktūrą.

Baltoje panašioje į žemišką lempų šviesoje nuėmiau nuo stalo aparatus bei knygas ir, ištiesęs ant plastiko plokštės Soliario žemėlapį, žiūrėjau į jį, pasirėmęs rankomis į metalines lystes pakraščiuose. Gyvasis okeanas turėjo savo seklumas ir gelmes, o jo salos, nuklotos dūlėjančių mineralų apnašais, bylojo, jog kitados jos buvo jojo dugnas. O gal okeanas savo gelmėse reguliavo uolinių formacijų iškilimą ir nugrimzdimą? Vėl visiška tamsa. Žiūrėjau į milžiniškus išdažytus įvairiais violetiniais ir žydrais atspalviais pusrutulius žemėlapyje, patirdamas, jau nebežinau kelintąkart gyvenime, nustebimą, tokį pat sukrečiantį, kaip tąsyk, pirmąkart, kai, būdamas berniukas, sužinojau mokykloje, jog egzistuoja Soliaris.

Nežinau, kodėl, bet viskas, kas mane supo — Gibariano mirties paslaptis, net mano neaiški ateitis — viskas paliko man nesvarbu ir apie nieką negalvojau, įnikęs į keistą, bauginantį žemėlapį.

Atskiros gyvojo okeano zonos buvo pavadintos jų tyrinėjimui atsidėjusių mokslininkų vardais. Žiūrėjau į telkšantį aplink pusiaujo archipelagus Teksalo dumblių masyvą, ir ūmai pajutau kažkieno žvilgsnį.

Dar tebestovėjau, baimės sukaustytas, prie žemėlapio, bet jau nebemačiau jo. Durys buvo tiesiai prieš mane; jos buvo užstatytos dėžėmis ir pristumta prie jų spintelė. „Čia kažkoks automatas", — pagalvojau, nors prieš tai jokio automato nebuvo kambaryje, o įeiti mano nepastebėtas jis negalėjo. Sprando ir pečių oda ėmė man degti, jausti sunkų, nejudantį žvilgsnį darėsi nepakenčiama. Instinktyviai įtraukiau į pečius galvą ir nesąmoningai vis labiau rėmiausi į stalą, kuris ėmė palengva slysti grindimis; nuo šio judesio aš atsipeikėjau ir staigiai atsisukau.

Kambarys buvo tuščias. Tik žiojėjo didelio pusapvalio lango juoduma. Keistas įspūdis neatlėgo. Juoduma žvelgė į mane, beformė, milžiniška, beakė, beribė. Tamsos už lango neapšvietė nė viena žvaigždė. Užtraukiau šviesai nepralaidžias užuolaidas. Dar neišbuvau stotyje nė valandos, o jau pradėjau suprasti, kodėl jos gyventojus apima persekiojimo manija. Instinktyviai susiejau tai su Gibariano mirtimi. Aš pažinojau jį ir lig šiol galvojau, kad niekas negalėtų aptemdyti jam proto. Dabar jau nebebuvau tuo tikras.

Stovėjau kambario vidury prie stalo. Kvėpuoti paliko lengviau, jaučiau, kaip vėsta kaktą išmušęs prakaitas. Apie ką aš ką tik galvojau? Aa, apie automatus. Keista, kad nesutikau jų nei koridoriuje, nei kambariuose. Kur jie visi dingo? Vienintelis, su kuriuo susidūriau — per atstumą — priklausė raketodromo tarnybai. O kiti?..

Pažvelgiau į laikrodį. Metas eiti pas Snautą.

Išėjau. Koridorių gan silpnai apšvietė šviestuvai palubėje. Praėjau pro dvejas duris, ir priėjau prie tų, ant kurių buvo Gibariano pavardė. Ilgai stovėjau prieš jas. Stotyje viešpatavo tyla. Paspaudžiau rankeną. Tiesą sakant, neketinau ten įeiti. Bet rankena nusileido žemyn, durys prasivėrė per colį, plyšys duryse akimirką buvo juodas, paskui kambaryje plykstelėjo šviesa. Dabar mane butų galėjęs pastebėti kiekvienas, einantis koridorium. Skubiai peržengiau slenkstį, be garso, stipriai uždariau duris ir staigiai atsisukau.

Stovėjau kone liesdamas pečiais duris. Kambarys buvo didesnis už manąjį, irgi su panoraminiu langu, per tris ketvirtadalius uždengtu smulkiom melsvom ir rausvom gėlytėm išmarginta užuolaida, be abejonės atsivežta iš Žemės, nepriklausančia Stoties turtui. Pasieniais stovėjo bibliotekinės lentynos ir spintelės, nudažytos labai šviesiai žalia sidabru žvilgančia emale. Iš jų buvo viskas išversta ant grindų ir kūpsojo šūsnim tarp staliukų ir fotelių. Prieš pat mane riogsojo apvirtę du žingsniuojantys staliukai, įsibedę į stirtas laikraščių, išbirusių iš perplyšusių aplankų. Atsiskleidusios išdrikusiais puslapiais knygos buvo apipiltos skysčiais iš sudužusių kolbų ir butelių su prisvidintais kamščiais ir tokiom storom sienom, kad man atrodė, jog krisdami net ir iš didelio aukščio jie nebūtų galėję subyrėti. Palangėj gulėjo apverstas rašomasis stalas su sudužusia darbo lempa ant ištraukiamo kronšteino, šalia — taburetė, dvi jos kojos buvo įsibedusios į pusiau ištrauktus stalčius. Grindys sėte nusėtos kortelėm, prirašytais lapais, popieriais. Pažinau Gibariano rašysena ir pasilenkiau prie jų. Imdamas lapus, pastebėjau, kad nuo mano rankos krinta ne vienas šešėlis, kaip ligšiol, o du.

Atsisukau. Rausva užuolaida liepsnojo tarsi padegta iš viršaus, aiškus skaudžios žydrios šviesos ruožas staigiai plito. Atitraukiau užuolaidą — į akis plieskė milžiniško gaisro liepsna. Jis buvo apėmęs trečdalį horizonto. Tiršti, ilgi, klaikiai ištįsę šešėliai bėgo bangų daubomis link Stoties. Tai buvo saulėtekis. Toje zonoje, kurioje buvo Stotis, po valandą trukusios nakties danguje patekėdavo antra, žydra planetos saulė.

Automatinis jungiklis užgesino šviesas palubėj, ir aš grįžau prie paliktų popierių. Aptikau glaustą aprašymą bandymo, kuris turėjo įvykti prieš tris savaites. Gibarianas ketino apšvitinti plazmą labai intensyviais rentgeno spinduliais. Iš teksto supratau, kad planas skirtas Sartorijui, kuris turėjo pravesti eksperimentą — mano rankoj buvo kopija. Balti popieriaus lapai pradėjo man skaudinti akis. Nauja diena skyrėsi nuo vakarykščios. Po oranžiniu vėstančios saulės dangumi juodą it rašalas su kruvinais atspindžiais okeaną kone visad būdavo užklojęs murzinai rausvas rūkas, sulydantis į vieną visumą debesis ir bangas; dabar visa tai išnyko. Šviesa, net perfiltruota per rausvą užuolaidos audinį, liepsnojo it stiprios kvarco lempos degiklis. Mano įdegusios rankos atrodė joje kone pilkos. Visas kambarys pasikeitė, viskas, kas turėjo raudoną atspalvį, nurudo ir išblėso, pasidarė kepenų spalvos, o baltų, žalių ir geltonų daiktų spalvos taip išryškėjo, kad, rodėsi, tviskėte tviska. Prisimerkęs pažvelgiau pro užuolaidos plyšį: dangus plytėjo it balta ugnies jūra, po juo virpėjo ir ribuliavo lyg koks išlydytas metalas. Stipriai užmerkiau akis, po vokais suraibuliavo raudoni ratai. Ant prausyklos lentynėlės (jos kraštas buvo suskaldytas) apčiuopom susiradau tamsius akinius, uždengiančius kone pusę veido, ir užsidėjau juos. Lango užuolaida dabar tviskėjo it natrio liepsna. Vėl galėjau skaityti; ėmiau nuo žemės lapus ir dėjau juos ant vienintelio neapversto stalelio. Dalies teksto trūko.

Tai buvo jau atliktų tyrinėjimų protokolai. Iš jų sužinojau, kad okeanas buvo keturias dienas švitinamas punkte, esančiame per tūkstantį keturis šimtus mylių į pietvakarius nuo dabartinės stoties vietos. Tai mane nustebino, kadangi SNO konvencija uždraudė naudoti rentgeno spindulius dėl jų pražūtingo veikimo, ir aš buvau tikras, kad niekas nesikreipė į Žemę gauti leidimo šiems eksperimentams.

Vienu metu, kilstelėjęs galvą, išvydau pravertų spintos durų veidrodyje savo atvaizdą, mirtinai išblyškusį veidą su juodais akiniais. Nenatūraliai atrodė kambarys, nutviekstas baltos ir žydros šviesos, bet po kelių minučių kažkas pratisai sugirgždėjo ir iš vidaus ant langų nusileido hermetiški vožtuvai. Kambary pasidarė tamsu, paskui užsižiebė dirbtinė kažkokia keistai blyški šviesa. Darėsi vis šilčiau, nors šaldomieji stoties aparatai veikė visu pajėgumu, kondicionieriai įtemptai šnypštė. Ir visvien darėsi vis karščiau. Staiga išgirdau žingsnius. Kažkas ėjo koridorium. Dviem negirdimais šuoliais atsidūriau prie durų. Žingsniai sulėtėjo ir nuščiuvo. Tas, kuris ėjo, prie durų sustojo. Rankena pamažu nulinko. Negalvodamas instinktyviai griebiau ją iš savo pusės ir prilaikiau. Spau- dimas nestiprėjo, bet ir nesilpnėjo. Tas, anoje pusėje, elgėsi taip pat tyliai, kaip ir aš, tarsi netyčia užkluptas. Gerą valandėlę abudu laikėme rankeną. Paskui aš pajutau, kad tas už durų rankeną atleido, ir išgirdau lengvą šnaresį — nuėjo. Pastovėjau dar klausydamasis, tačiau buvo tylu.

SVEČIAI

Paskubom sulanksčiau keturlinkai ir įsidėjau kišenėn Gibariano užrašus. Atsargiai priėjau prie spintos ir pažvelgiau vidun. Kombinezonai ir drabužiai buvo suglamžyti ir sugrūsti į vieną kampą tarytum spintoje kas būtų slėpęsis. Iš po popierių krūvos, suverstos spintos apačioje, kyšojo voko kampelis. Paėmiau jį. Laiškas buvo adresuotas man. Man ūmai išdžiūvo gerklė. Verste prisiverčiau atplėšti voką ir išimti iš jo mažą kortelę.

Gibarianas buvo užrašęs savo aiškia, nepaprastai smulkia rašysena.

Ann. Solar. Vol. 1. Anex, taip pat: Vot. Separat. Mesendžerio byl. F., Ravincerio „Mažasis apokrifas".

Ir viskas, daugiau nė žodžio. Matyt, rašyta paskubom. Ar tai buvo kokia svarbi žinia? Kada jis parašė? Reikia kuo skubiausiai eiti į biblioteką. Priedas prie pirmojo Soliario metraščio man buvo žinomas, tikriau tariant, žinojau, kad jis yra, bet niekada nebuvau matęs, jis turėjo grynai istorinę vertę. O nei apie Ravincerį, nei apie jo „Mažąjį apokrifą" niekad nebuvau girdėjęs.

Ką daryti?

Jau vėlavau ketvirtį valandos. Priėjęs prie durų, dar sykį apžvelgiau visą kambarį ir tik dabar pastebėjau statmenai pritvirtintą prie sienos sudedamą lovą. Ją buvo užstojęs išskleistas Soliario žemėlapis. Už žemėlapio kažkas kabojo. Tai buvo kišeninis magnetofonas su futliaru. Išėmiau aparatą, futliarą pakabinau toje pat vietoje, o magnetofoną įsidėjau kišenėn. Pažvelgiau į skaitliuką — beveik visa juosta buvo išnaudota.

Dar pastovėjau prie durų užsimerkęs, įtemptai įsiklausęs į anapus viešpataujančią tylą. Nieko. Atidariau duris. Koridorius pasirodė it juoda bedugnė. Nusiėmiau tamsius akinius ir pamačiau silpną palubėj kabančių lempų šviesą. Uždariau ir nuėjau kairėn, į radijo stotį.

Artėjau prie apskritos kameros, iš kurios nelyginant rato stipinai ėjo į visas puses koridoriai, ir staiga, žengdamas pro kažkokį siaurą, šoninį praėjimą, vedantį, man rodos, į vonios

kambarius, pamačiau didelę, neaiškią, kone susiliejančią su prieblanda figūrą.

Sustojau it įbestas. Iš koridoriaus gilumos neskubiai, krypuojančiu žingsniu ėjo milžiniška negrė. Pamačiau blizgančius jos akių baltymus ir beveik vienu kartu išgirdau minkštą basų kojų šlepsėjimą. Ji tevilkėjo gelsvą, blizgantį, tarsi iš šiaudų nupintą sijonuką, didžiulės krūtys buvo nukarusios, o juodos rankos prilygo normalaus žmogaus šlaunims. Ji praėjo per kokį metrą, nė nedirstelėjusi mano pusėn, krypuodama drambliškais klubais, panaši į anas akmens amžiaus skulptūras, kokias kartais matome antropologiniuose muziejuose. Negrė pasuko į šoną ir, sustojusi prie Gibariano kambario durų, atidarė jas. Akimirką ji buvo krintančiame iš kambario skaisčios šviesos ruože, paskui durys tyliai užsidarė, ir aš likau vienas. Dešine ranka suėmiau kairiosios riešą ir taip stipriai suspaudžiau, kad net kaulai trekštelėjo. Paskui kaip paklaikęs apsidairiau aplinkui. Kas atsitiko? Kas tai buvo? Staiga mane lyg kas apšvietė, aš prisiminiau Snauto Įspėjimą. Ką tai turėtų reikšti? Kas buvo toji pasibaisėtina Afroditė? Iš kur ji atsirado?

Žengiau vieną, tik vieną žingsnį link Gibariano kabinos ir sustojau it įbestas. Labai gerai žinojau, kad neįeisiu ten. Išplėstom šnervėm gaudžiau orą. Kažkas nesiderino, kažkas buvo ne taip — ach! Instinktyviai tikėjausi užuosti šlykštų, aitrų jos prakaito kvapą, tačiau net kai lenkė mane per žingsnį, nieko neužuodžiau.

Nežinau, kiek laiko stovėjau taip, atsirėmęs į šaltą sienos metalą. Stotyje viešpatavo tyla, ir tik monotoniškai gaudė kondicionierių kompresoriai.

Aš paplekšnojau sau per žandą ir iš lėto nuėjau į radijo stotį. Spausdamas rankeną, išgirdau šaižų balsą:

— Kas ten?
— Tai aš, Kelvinas.

Snautas sėdėjo prie staliuko tarp šūsnies aliuminių dėželių ir siųstuvo pulto ir valgė tiesiai iš skardinės mėsos konservus. Nežinau, kodėl jis pasirinko gyventi radijo stotį. Stovėjau apdujęs tarpduryje, žiūrėdamas į jo ritmingai kramtančius žandus, ir ūmai pajutau esąs alkanas. Priėjęs prie lentynos, išsirinkau iš lėkščių krūvos mažiausiai dulkėtą ir atsisėdau priešais jį. Valandėlę valgėme tylėdami, paskui Snautas atsistojo, išėmė iš sieninės spintelės termosą ir įpylė mudviem po stiklinę karšto sultinio. Statydamas termosą ant grindų (ant staliuko jau nebebuvo vietos) jis paklausė:

— Matei Sartorijų?
— Ne. Kur jis?
— Viršuje.

Viršuje buvo laboratorija. Valgėme toliau tylėdami, kolei šakutė sugrikšėjo į tuščios skardinės dugną. Radijo stotyje viešpatavo naktis. Langas buvo sandariai uždengtas iš lauko, palubėj degė keturi apvalūs šviestuvai. Jų atspindys virpėjo plastikiniame siųstuvo korpuse. Lemas. Soliaris

Įtemptą Snauto skruostikaulių odą vagojo raudonos gyslelės. Jis vilkėjo juodą dukslų palaikį megztinį.

— Tau kas atsitiko? — paklausė jis.
— Ne. Kas gi galėjo man atsitikti?
— Tu visas išprakaitavęs.

Aš perbraukiau ranka per kaktą. Tikrai, mano veidu žliaugė prakaitas. Tai, matyt, buvo reakcija po ano sukrėtimo. Snautas atidžiai žiūrėjo į mane. Ar pasakyti jam? Norėjau, kad jis pats parodytų man daugiau pasitikėjimo. Kas čia lošia prieš ką, ir kokį lošimą?

— Karšta, — tariau.— Maniau, kad kondicionieriai pas jus veikia geriau.
— Po kokios valandos išsilygins. Esi tikras, jog tai tik nuo karščio? — Jis pakėlė į mane akis. Aš sąžiningai kramčiau, tarsi nepastebėdamas šito.
— Ką ketini daryti? — paklausė galų gale Snautas, kai baigėme valgyti.

Jis sumetė visus indus ir tuščias skardines į praustuvą prie sienos ir grįžo į savo fotelį.

— Prisitaikysiu prie jūsų, — atsakiau flegmatiškai. — Juk turite kokį tyrinėjimų planą? Kokį naują jaudiklį, rentgeną, ar ką panašaus, a?
— Rentgeną? — pakėlė antakius Snautas. — Kur būsi nugirdęs?
— Jau nebepamenu. Kažkas man sakė. Gal ,,Prometėjuje". O ką? Jau pradėjote?
— Smulkmenų nežinau. Tai Gibariano sumanymas. Jis pradėjo su Sartorijum... Bet iš kur tu sužinojai?

Aš gūžtelėjau pečiais.

— Nežinai smulkmenų? Juk privalai pats dalyvauti, čia tavo sritis...— nebaigiau aš. Jis tylėjo.

Kondicionieriai liovėsi gaudę, temperatūra buvo pakenčiama. Girdėjosi tik nepaliaujantis panašus į dvesiančios musės zyzimas.

Snautas atsistojo, priėjo prie valdymo pulto ir ėmė spragsinti kontaktus, nežinia kodėl, nes pagrindinis jungiklis buvo nulinėje padėtyje. Jis žaidė taip valandėlę, paskui, nė nepasukdamas galvos, pareiškė:

— Reikės atlikti formalumus dėl to... žinai.
— Taip?

Jis atsisuko ir pažvelgė į mane tarsi siuto pagautas. Negaliu sakyti, kad tyčia būčiau stengęsis išvesti jį iš pusiausvyros, tačiau nesuprasdamas, koks čia vyksta žaidimas, stengiausi būti santūrus. Jo atsikišęs Adomo obuolys vaikščiojo po juoda megztinio apykakle.

— Buvai pas Gibarianą, — tarė staiga Snautas.

Tai nebuvo klausimas. Aš pakėliau antakius ir ramiai žvelgiau jam į veidą.

— Buvai jo kambaryje, — pakartojo jis.

Lengvai kryptelėjau galvą, tarsi sakydamas: „Tarkime. Na ir kas?"

Norėjau, kad jis kalbėtų toliau.

— Kas ten buvo? — paklausė jis. Jis žinojo apie ją!!!
— Nieko nebuvo. O kas ten galėjo būti? — paklausiau aš.
— Tai kodėl manęs neįsileidai? - Aš šyptelėjau.
— Nes išsigandau. Po tavo įspėjimo, kai rankena pajudėjo, nejučia ją sulaikiau. Kodėl nepasakei, jog tai tu? Tave būčiau įsileidęs.
— Maniau, kad tai Sartorijus, — tarė jis netvirtai.
— Na ir kas?
— Ką manai apie tai... kas ten atsitiko? — atsakė jis klausimu į klausimą.

Aš susvyravau.

— Tu turi geriau žinoti už mane. Kur jis?
— Šaldymo kameroje, — atsakė tuojau pat Snautas. — Per - nešėme jį tą patį rytą... dėl karščio.
— Kur jį radai?
— Spintoje.
— Spintoje? Jau nebegyvą?
— Širdis dar plakė, bet nebekvėpavo. Tai buvo agonija.
— Bandei jį gaivinti?
— Ne.

— Kodėl?

Snautas padelsė.

— Nesuspėjau. Jis mirė, kol dar nebuvau paguldęs.
— Stovėjo spintoje? Tarp kombinezonų?
— Taip.

Snautas priėjo prie mažo rašomojo stalelio kertėje, paėmė nuo jo popieriaus lapą ir padėjo jį prieš mane.

— Surašiau tokį provizorinį protokolą,— tarė jis. — Net ir gerai, kad tu apžiūrėjai jo kambarį. Mirties priežastis... mirtinos pernostalio dozės injekcija. Va čia parašyta...

Aš perbėgau akimis trumpą tekstą.

— Savižudybė...— pakartojau tyliai.— O priežastis.. ?
— Nervų pakrikimas... depresija... ar kaip pavadinti. Tu geriau apie tai nusimanai, negu aš.
— Nusimanau tik apie tai, ką matau, — atsakiau aš ir pažvelgiau iš apačios jam į akis, nes jis stovėjo ties manim.
— Ką nori tuo pasakyti? — paklausė jis ramiai.
— Gibarianas įsišvirkštė pernostalio ir pasislėpė spintoje? Jeigu taip, tai čia ne depresija, ne nervų pakrikimas, o ūmi psichozė... Paranoja.. . Jam turbūt atrodė, kad kažką mato...— kalbėjau aš vis lėčiau, žvelgdamas jam į akis.

Jis priėjo prie siųstuvo pulto ir vėl ėmė spragčioti kontaktus.

— Čia yra tavo parašas,— kiek patylėjęs, tariau aš.— O Sartorijus?
— Jis laboratorijoje. Jau sakiau. Nesirodo. Manau, kad...
— Kad kas?
— Kad užsidarė.
— Užsidarė? Aa. Užsidarė. Še tau! Gal užsibarikadavo?
— Gal.
— Snautai...— tariau aš.— Stotyje kažkas yra.
— Matei?!

Jis žiūrėjo į mane pasilenkęs.

— Tu perspėjai mane. Dėl ko? Ar tai haliucinacija?
— Ką tu matei!?
— Ar tai žmogus, ką?

Snautas tylėjo. Jis nusisuko į sieną, tarsi nenorėdamas, kad matyčiau jo veidą, ir barbeno pirštais į metalinę pertvarą. Pažvelgiau į jo rankas. Ant riešų jau nebuvo kraujo žymių. Mane it žaibas pervėrė.

— Ta būtybė yra reali, — tariau tyliai, kone pakuždom, tarsi atskleisdamas paslaptį, kurią gali kas nugirsti. — Taip? Galima ją... paliesti. Galima ją... sužeisti... Paskutinįkart tu matei ją šiandien.
— Iš kur žinai!?

Jis neatsisuko. Stovėjo prie pat sienos, liesdamas ją krūtine, it mano žodžių kliudytas.

— Prieš mano nusileidimą... prieš pat?

Jis susigūžė it peršertas. Pamačiau jo paklaikusias akis.

— Tu!? — pralemeno.— Kas TU esi!?

Atrodė, kad jis tuoj ims ir puls mane. Šito aš nelaukiau. Pasidarė kažkokia makalynė. Jis netiki, kad esu tas, kuo deduosi esąs? Ką tai galėtų reikšti!? Snautas su siaubu žiūrėjo į mane. Kas čia, pamišimas? Apsinuodijimas? Viskas atrodė įmanoma. Bet juk mačiau ją, šitą pabaisą, tai gal ir aš pats... irgi.. ?

— Kas tai buvo? — paklausiau aš.

Šie žodžiai nuramino jį. Valandėlę jis akylai žiūrėjo į mane, tarsi vis nepasitikėdamas. Dar prieš jam praveriant burną žinojau, kad tai klaidingas žingsnis, ir kad jis man neatsakys.

Snautas palengva atsisėdo į fotelį ir suspaudė rankomis galvą.

— Kas čia dedasi... — tarė jis tyliai. — Kliedesys...
— Kas tai buvo? — vėl paklausiau aš.
— Jei nežinai... — bambtelėjo jis.
— Tai kas?
— Tai nieko.
— Snautai, — tariau, — esame pakankamai toli nuo namų. Loškime atviromis kortomis. Viskas jau ir taip sujaukta.
— Ko tu nori?
— Kad pasakytum, ką matei.
— O tu?..— paklausė jis įtariai.
— Lipi ant kulnų. Pasakysiu tau ir tu man pasakysi. Gali būti ramus, nepalaikysiu tavęs pamišėliu, nes žinau...
— Pamišėliu! O viešpatie! — Jis bandė nusijuokti. — Žmogau, betgi tu nieko, ničnieko... juk tai būtų išganymas. Jeigu jis butų bent valandėlę patikėjęs, kad čia pamišimas, nebūtų to padaręs, tebebūtų gyvas...
— Vadinasi, ką esi parašęs protokole apie nervų pakrikimą — melas?
— Aišku!
— Kodėl neparašei teisybės?
— Kodėl?..— pakartojo jis.

Stojo tyla. Aš vėl atsidūriau aklavietėje, nieko nesupratau. O jau buvau bemanąs, kad pasiseks jį įtikinti ir mudu bendrom jėgom pulsim šitą paslaptį. Kodėl, kodėl jis nenori kalbėti?!

— Kur automatai? — paklausiau aš.
— Sandėliuose. Uždarėme visus, išskyrus kosmodromo patarnautojus.
— Kodėl?

Jis vėl neatsakė.

— Nepasakysi?
— Negaliu.

Čia buvo kažkas, ko aš niekaip negalėjau užčiuopti. Gal nueiti viršun, pas Sartorijų? Ūmai prisiminiau kortelę ir pagalvojau, kad ji dabar yra svarbiausias daiktas.

— Ar manai, kad galima toliau dirbti tokiomis sąlygomis? — paklausiau aš.

Snautas atsainiai gūžtelėjo pečiais.

— Kokią tai turi reikšmę?
— Ak šitaip? Tai ką ketini vei`kti?

Jis nieko nesakė. Tyloje pasigirdo tolimas basų kojų šlepsėjimas. Tarp nikelinių ir plastikinių aparatų, aukštų spintų su elektronine aparatūra, stiklų, precizinių įrenginių tas išgveręs šlepsėjimas atrodė it paika kokio nepilnapročio išdaiga. Žingsniai artėjo. Aš atsistojau, įtemptai stebėdamas Snautą. Jis klausėsi prisimerkęs, bet atrodė nėmaž neišsigandęs. Vadinasi, jis bijojo ne jos?

— Iš kur ji čia atsirado? — paklausiau aš. Jis delsė.
— Nenori pasakyti?
— Nežinau.
— Gerai.

Žingsniai nutolo ir nuščiuvo.

— Netiki manim? — paklausė Snautas. — Duodu žodį, kad nežinau.

Tylėdamas atidariau spintą su skafandrais ir ėmiau blokšti į šalis jų sunkius tuščius apvalkalus. Kaip ir tikėjausi, gilumoj ant vąšų kabojo dujiniai pistoletai, naudojami judant nesvarumo būklėje. Kaip ginklas jie buvo ne ką teverti, bet vis dėlto šis tas. Geriau toks, negu nieko. Patikrinau šovininę ir užsikabinau per petį futliaro diržą.

Snautas atidžiai mane stebėjo. Kai reguliavau diržo ilgį, nusišaipė, parodydamas geltonus dantis.

— Sėkmingos medžioklės! — tarė jis.
— Ačiū tau už viską, — atšoviau, eidamas link durų. Jis pašoko iš kėdės.
— Kelvinai!

Aš pažvelgiau į jį. Jis nebesišypsojo. Nežinau, ar esu kada matęs tokį iškamuotą veidą.

— Kelvinai, tai nėra... aš... iš tikrųjų negaliu,— suvebleno jis.

Laukiau, gal jis dar ką pasakys, bet jis tik krutino lūpas, tarsi stengdamasis išspausti žodžius.

Aš apsisukau ir išėjau, žodžio netaręs.

SARTORIJUS

Koridorius buvo tuščias. Iš pradžių jis ėjo tiesiai, paskui suko dešinėn. Niekad nebuvau buvęs Stotyje, bet treniruodamasis šešias savaites gyvenau jos tikslioje kopijoje, esančioje Institute, Žemėje. Žinojau, kur veda laipteliai aliuminėm pakopėlėm.

Bibliotekoje buvo tamsu. Apgraibom suradau jungiklį. Kai susiieškojau kartotekoje pirmąjį Soliario metraščio tomą drauge su priedu ir paspaudžiau mygtuką, užsižiebė raudona lempelė. Patikrinau registratoriuje — knyga buvo pas Gibarianą, taipgi ir kita, „Mažasis apokrifas". Užgesinau šviesą ir nulipau apačion. Bijojau įeiti į jo kabiną, nors pirmiau ir girdėjau jos žingsnius. Ji galėjo ten sugrįžti. Stovėjau valandėlę prie durų, paskui, sukandęs dantis, nugalėjau save ir įėjau.

Apšviestas kambarys buvo tuščias. Ėmiau kilnoti gulinčias palangėj ant grindų knygas, paskui nuėjau prie spintos ir uždariau ją. Negalėjau žiūrėti į tuščią vietą tarp kombinezonų. Palangėje metraščio priedo nebuvo. Dėliojau metodiškai tomą po tomo, kolei prisikasęs prie paskutinės knygų šūsnies, gulinčios tarp lovos ir spintos, aptikau ieškomąjį tomą.

Vyliausi rasiąs jame kokią nuorodą, ir iš tikrųjų pavardžių rodyklėje buvo įdėta juostelė. Joje raudonu pieštuku buvo užrašyta pavardė, kuri man nieko nesakė: Andrė Bertonas. Knygoje ji buvo paminėta du kartus. Iš pradžių susiradau pirmąją vietą ir sužinojau, kad Bertonas buvo rezervinis Šanahano laivo pilotas. Antrąkart jo pavardę aptikau, pervertęs šimtą su viršum puslapių.

Nusileidusi Soliaryje, ekspedicija elgėsi labai atsargiai, tačiau kai po šešiolikos dienų paaiškėjo, kad plazminis okeanas ne tik nerodo jokių agresyvumo žymių, o traukiasi nuo kiekvieno priartinto prie jo paviršiaus daikto ir kaip begalėdamas vengia betarpiško kontakto su aparatais bei žmonėmis, Šanahanas ir jo pavaduotojas Timolis ėmė nebesilaikyti kai kurių griežtų atsargumo taisyklių, kadangi jos nepaprastai sunkino ir vilkino darbą.

Tada ekspedicija buvo padalinta į mažas, dviejų ir trijų asmenų grupeles, kurios skraidė virš okeano kartais kelių šimtų mylių aukštyje; supantys darbų teritoriją spinduliuotuvai, anksčiau vartojami kaip priedanga, buvo palikti bazėje. Pirmosios keturios dienos po šitų pakeitimų praėjo be jokių įvykių, tik kartas nuo karto sugesdavo skafandrų deguonies aparatūra, kadangi išmetimo vožtuvai pasirodė esą jautrūs nuodingos atmosferos veikimui. Todėl juos reikėjo beveik kasdien keisti naujais. "

Penktąją dieną, dvidešimt pirmąją skaičiuojant nuo nusileidimo momento, du tyrinėtojai, Karučis ir Fechneris (pirmasis buvo radiobiologas, o antrasis fizikas) išskrido tyrinėti okeano mažu dviviečiu aeromobiliu. Tai buvo ne skraidymo aparatas, o gliseris, kuris juda ant suslėgto oro pagalvės.

Kai jiedu negrįžo po šešių valandų, Timolis, kuris vadovavo bazei nesant Šanahanui, paskelbė aliarmą ir išsiuntė į paieškas visus, kas tik buvo laisvas bazėje.

Fatališkai susiklosčius aplinkybėms, tą dieną, praėjus kokiai valandai po tyrinėjimo grupių išvykimo, nutrūko radijo ryšys. To priežastis buvo didelė raudona dėmė saulėje, kuri skleidė stiprų korpuskulinį spinduliavimą, siekiantį viršutiniuosius atmosferos sluoksnius. Veikė tik ultratrumpųjų bangų aparatai, kuriais tegalima buvo palaikyti ryšį maždaug dvidešimt kelių mylių atstumu. Be to, prieš saulės nusileidimą užslinko rūkas, ir ieškojimus teko nutraukti.

Kai jau gelbėjimo grupės buvo begrįžtančios į bazę, viena jų aptiko aeromobilį tik už aštuoniasdešimt mylių nuo kranto. Variklis veikė, ir mašina nesužalota kabojo virš bangų. Permatomoje kabinoje tebuvo vienas Karučis. Jis buvo be sąmonės.

Aeromobilį atitempė į bazę, o Karučį pavedė gydytojų priežiūrai; dar tą patį vakarą jis atgavo sąmonę. Apie Fechnerio likimą jis negalėjo nieko pasakyti. Tik atsiminė, jog, besiruošiant grįžti, jis pradėjo dusti. Jo aparato kvėpavimo vožtuvas ėmė užsikirsti ir su kiekvienu įkvėpimu į skafandro vidų patekdavo nedidelė nuodingų dujų dozė.

Fechneris, stengdamasis pataisyti jo aparatą, turėjo atsisegti diržus ir atsistoti. Tai buvo paskutinis dalykas, kurį prisiminė Karučis. Įvykiai, pasak specialistų, matyt, bus vystęsi taip: taisydamas Karučio aparatą, Fechneris atidarė kabinos stoglangį, veikiausiai todėl, kad po žemu kupolu negalėjo laisvai judėti. Tai buvo realu, nes tokių mašinų kabinos nėra hermetiškos ir tik apsaugo nuo atmosferinių įtakų ir vėjų. Vykdant šias manipuliacijas, matyt, sugedo Fechnerio deguonies aparatas, ir jis, netekęs orientacijos, išvirto pro atdarą kupolą ir nukrito į okeaną.

Tokia pirmosios okeano aukos istorija. Kūno ieškojimas — su skafandru jis privalėjo plaukioti ant bangų — nedavė rezultatų. Beje, gal jis ir plaukiojo. Kruopščiai išnaršyti tūkstančius kvadratinių mylių kone be paliovos rūko lopiniais nuklotos banguojančios dykumos buvo tiesiog neįmanoma.

Ligi sutemstant — grįžtu prie ankstyvesnių įvykių — sugrįžo visi gelbėjimo aparatai, išskyrus didelį krovininį malūnsparnį, kuriuo buvo išskridęs Bertonas.

Jis pasirodė virš bazės kone po valandos, užstojus sutemom, kai jau rimtai buvo susirūpinta. Bertoną buvo ištikęs nervinis šokas. Išlipęs iš aparato, jis tuoj puolė bėgti, sulaikytas rėkė ir verkė. Buvo labai keista matyti tokioj būklėj vyrą, išskraidžiusį kosmose septyniolika metų, kartais sunkiausiom sąlygom.

Gydytojai tarė, kad Bertonas bus apsinuodijęs. Po dviejų dienų Bertonas, kuris net atgavęs tam tikrą pusiausvyrą nenorėjo nė valandėlei išeiti iš pagrindinės ekspedicijos raketos nei artintis prie lango, pro kurį atsivėrė vaizdas į okeaną — pareiškė norįs duoti raportą apie savo skridimą. Jis primygtinai to reikalavo, tvirtindamas, jog tai esąs didžiausios svarbos dalykas.

Išnagrinėjusi šį raportą, ekspedicijos taryba pripažino, kad tai yra liguistos, atmosferos dujų apnuodytos vaizduotės padarinys, ir prijungė ne prie ekspedicijos istorijos, o prie Bertono ligos istorijos. Tuo viskas ir baigėsi.

Šitiek aš radau metraščio priede. Man buvo aišku, kad svarbiausias čia yra pats Bertono raportas — tai, kas privedė šį prityrusį pilotą prie nervinio sukrėtimo. Vėl ėmiau kraustyti knygas, bet „Mažojo apokrifo" surasti nepavyko. Aš labai pavargau, todėl atidėjau tolimesnius ieškojimus ligi rytojaus ir išėjau iš kambario.

Eidamas pro aliuminius laiptus, pamačiau ant jų iš viršaus krintančios šviesos lopus. Vadinasi, Sartorijus dar tebedirba, taip vėlai! Pagalvojau, kad reikia su juo susitikti.

Viršuje buvo kiek šilčiau. Plačiame, žemame koridoriuje dvelkė vėjelis. Popieriaus juostelės pleveno virš ventiliacijos angų. Didžiosios laboratorijos durys buvo padarytos iš storos grublėto stiklo plokštės, įstatytos į metalinius rėmus. Iš vidaus stiklas buvo uždengtas kažkuo tamsiu; šviesa sklido tik pro siaurus palubės langus. Paspaudžiau rankeną. Kaip ir tikėjausi, durys nepajudėjo. Viduje buvo tylu, tik kartas nuo karto girdėjosi silpnas lyg dujų liepsnelės šnypštimas. Pasibeldžiau — jokio atsakymo.

— Sartorijau!—pašaukiau.— Daktare Sartorijau! Čia aš, naujokas Kelvinas! Turiu su tamsta pasimatyti, prašom atidaryti!

Silpnas čežėjimas, tarsi kas žengtų per suglamžytą popierių, ir vėl tyla.

— Čia aš, Kelvinas! Juk esate apie mane girdėjęs! Atskridau „Prometėju" prieš porą valandų! — šaukiau, pridėjęs lūpas prie plyšelio tarp staktos ir durų. — Daktare Sartorijau! Čia nieko nėra, tik aš! Prašom atidaryti.

Tyla, Paskui vos girdimas šnaresys. Keletą kartų kažkas džergžtelėjo, labai aiškiai, lyg dėliojant metalinius įrankius ant metalinio padėklo. Ir staiga... aš apstulbau. Pasigirdo serija smulkučių žingsniukų, tarsi bėgiotų vaikas. Tankus, skubrus mažų kojyčių trepsėjimas. Nebent... nebent kas imitavo jas nepaprastai mitriai, barbendamas pirštais į kokią tuščią gerai rezonuojančią dėželę.

— Daktare Sartorijau!!—subliuvau aš. — Atidarot tamsta ar ne?!

Jokio atsakymo, tik vėl tas vaikiškas lakstymas ir podraug keletas sparčių silpnai girdimų, plačių žingsnių. Atrodė, kad žmogus eina pirštų galais. Bet jeigu eina, tai juk negali tuo pat metu imituoti vaiko žingsnių? „Bet pagaliau kokia čia man bėda!" — pagalvojau aš ir jau nebetvardydamas užplūdusio įtūžio, surikau:

— Daktare Sartorijau!!! Ne tam skridau šešiolika mėnesių, kad žiūrėčiau čia jūsų komedijų!!! Skaičiuoju ligi dešimties. Paskui laužiu duris!!!

Abejojau, ar man tai pavyks.

Dujinio pistoleto čiurkšlė nėra labai stipri, tačiau buvau pasiryžęs kaip nors įvykdyti savo grasinimą, nors ir būtų reikėję ieškoti sprogmenų, kurių tikriausiai nestigo sandėlyje. Tariau sau, kad man nevalia nusileisti, negaliu lošti tomis beprotybės paženklintomis kortomis, kurias bruka man į rankas situacija.

Pasigirdo keistas garsas lyg kas su kuo galynėtųsi arba ką stumtų, užuolaida iš vidaus atsitraukė gal per pusę metro, lieknas šešėlis krito ant matinių tarsi apšerkšnijusių durų plokštės, ir pakimęs diskantas prabilo: Lemas. Soliaris

— Atidarysiu, bet prižadėkite, kad neisite vidun.
— Tai kam tąsyk ketinate atidaryti!? — riktelėjau aš.
— Išeisiu pas jus.
— Gerai. Prižadu.

Lengvai spragtelėjo pasuktas spynoje raktas, paskui tamsi figūra, užstojusi pusę durų, vėl aklinai užtraukė užuolaidą, pasigirdo kažkoks nesuprantamas bruzdėjimas — lyg sutreškėjo stumdomas medinis staliukas, paskui šviesios durys prasivėrė, ir Sartorijus prasmuko koridoriun.

Jis stovėjo prieš mane, užstodamas duris. Buvo nepaprastai aukštas, liesas, atrodė, kad po kreminiu triko tėra vieni kaulai. Kaklą buvo apsimuturiavęs juoda skarele; per petį kabojo dvigubai sulenktas reagentų apdegintas apsauginis laboratorinis apsiaustas. Nepaprastai siaurą galvą laikė pakreipęs į šoną. Kone pusę jo veido dengė išgaubti juodi akiniai, tad akių pamatyti negalėjau. Jo buvo ilgas apatinis žandikaulis, pamėlusios lūpos ir didžiulės tarsi nušalusios irgi pamėlusios ausys. Nesiskutęs. Ant riešų karojo raiščiais užkabintos priešspindulinės raudonos gumos pirštinės. Stovėjome taip valandėlę, žvelgdami į kits kitą su neslepiamu neprielankumu. Jo plaukų likučiai (atrodė, tarsi pats būtų kirpęsis ežiuku mašinėle) buvo švino spalvos, veidas apžėlęs žilais šeriais. Kakta įdegusi, kaip Snauto, bet įdegimas baigėsi maždaug ties kaktos viduriu horizontalia linija. Matyt, saulėje jis mūvėjo kokią kepurėlę.

— Klausau, — tarė jis pagaliau.

Man rodėsi, kad jis ne tiek laukia, ką jam pasakysiu, kiek klausosi įsitempęs, kas dedasi jam už nugaros, vis remdamasis pečiais į stiklinę plokštę. Gerą valandėlę nežinojau ką sakyti, bijojau leptelti kokią kvailystę.

— Vadinuosi Kelvinas... turite būti girdėjęs apie mane, — pradėjau. — Esu, tai yra... buvau Gibariano bendradarbis...

Jo liesas visas statmenų raukšlių išvagotas veidas — šitaip tikriausiai atrodė Don Kichotas — buvo be jokios išraiškos. Juoda nukreipta į mane akinių plokštė be galo trukdė man kalbėti.

— Sužinojau, kad Gibarianas... kad jo nebėra. — Man užgniaužė kvapą.
— Taip. Klausau?..

Šie žodžiai nuskambėjo nekantriai.

— Jis nusižudė?.. Kas rado kūną, jūs ar Snautas?
— Kodėl jūs kreipiatės į mane? Argi daktaras Snautas jums nepasakė?..
— Norėjau išgirsti ką jūs galite šiuo klausimu pasakyti...
— Jūs psichologas, daktare Kelvinai?
— Taip. O ką?
— Mokslininkas?
— Taip. Ką tas turi bendro...
— Maniau, kad esate kriminalinis valdininkas ar policininkas. Dabar dvi valandos keturiasdešimt minučių, o jūs, užuot stengęsis įsitraukti į Stotyje vykdomų darbų eigą, kas būtų savaime suprantama, negana to, kad mėginote įžūliai įsiveržti į laboratoriją, dar tardote mane tarsi būčiau įtariamas.

Aš susivaldžiau visom išgalėm, net prakaitas išpylė kaktą.

— Jūs esate įtariamas, Sartorijau!—tariau slopiu balsu. Norėjau žūtbūtinai jį įgelti, todėl pridūriau įsiutęs: — Ir puikiai tai žinote!
— Jeigu jūs, Kelvinai, to neatšauksite ir neatsiprašysite manęs, paduosiu skundą radijo raportu!
— Už ką man atsiprašinėti? Už tai, kad užuot priėmęs mane, užuot dorai supažindinęs su tuo, kas čia dedasi, jūs užsidarote ir užsibarikaduojate laboratorijoj?! Ar jūs galutinai išprotėjote?! Kas jūs pagaliau esate — mokslininkas ar niekingas bailys?! A? Gal atsakytumėt man?!

Nė pats nežinau, ką rėkiau. Jis nė nekrustelėjo. Tik išblyškusia poringa oda varvėjo dideli prakaito lašai. Staiga aš supratau: jis išvis manęs nesiklauso! Paslėpęs už nugaros abi rankas, jis visom jėgom laikė duris, kurios lengvai sudrebėjo, tarsi kas spaustų jas iš kitos pusės.

— Eikite...— pralemeno jis keistu, plonu balsu.— Jūs... dėl dievo! Eikite! Eikite apačion, aš ateisiu, ateisiu, padarysiu viską, ko panorėsite, tik prašau, eikite!!!

Jo balse buvo tokia kančia, jog aš, aiškiai suglumęs, instinktyviai pakėliau abi rankas, norėdamas padėti jam prilaikyti duris, nes aiškiai mačiau, kaip jis stengiasi, bet jis klaikiai suriko, tarsi būčiau peiliu užsimojęs, tad aš ėmiau trauktis atbulas, o jis čia šaukė falcetu ,,Eik! eik!" — čia vėl: „Grįžtu jau! Jau grįžtu! Jau grįžtu!!! Ne, ne!!!"

Jis pravėrė duris ir puolė vidun. Man pasirodė, kad jo krūtinės aukštyje švystelėjo kažkoks auksinis daiktas, tarsi koks blizgantis diskas. Dabar laboratorijoje girdėjosi kažkoks bruzdėjimas, užuolaida švystelėjo į šoną, stikliniame ekrane šmėstelėjo didelis aukštas šešėlis, užuolaidos grįžo savo vieton, ir jau nebebuvo nieko matyti. Kas ten dėjosi!? Sutrepsėjo žingsniai, triukšmingos lenktynės liovėsi, šaižiai džergžtelėjo stiklas, ir išgirdau krykščiantį vaiko juoką...

Kojos man drebėjo, apsidairiau į visas puses. Buvo tylu. Atsisėdau ant žemos plastikinės palangės. Sėdėjau gal ketvirtį valandos, nė pats nežinau, ar laukdamas kažko, ar tiesiog taip baisiai priveiktas, kad net nesinorėjo atsistoti. Galva sprogte sprogo. Kažkur aukštai išgirdau pratisą džeržgesį, ir viskas aplinkui nušvito.

Iš savo vietos mačiau tik dalį koridoriaus, kuris juosė laboratoriją. Ši patalpa buvo pačiame Stoties viršuje, po pat aukštutiniu šarvų skydu. Išorinės sienos čia buvo įdubusios ir nuožulnios, su panašiais į šaunamąsias angas langais, išdėstytais kas keli metrai. Išorinės sklendės kaip tik kilo į viršų, melsva diena baigėsi. Pro storus stiklus plykstelėjo akinanti šviesa. Kiekviena nikelinė lystelė, kiekviena rankena sutvisko it maža saulė. Laboratorijos durys — toji didelė grublėto stiklo plokštė — nušvito lyg pakuros anga. Aš žiūrėjau i savo papilkėjusias toje pamėkliškoje šviesoje sudėtas ant kelių rankas. Dešinėje laikiau dujinį pistoletą, neturėjau supratimo, kada ir kaip ištraukiau jį iš dėklo. Įdėjau atgal. Jau žinojau, kad nepadėtų netgi atomsvaidis; ką gi galėčiau su juo daryti? Iš- versti duris? Įsibrauti laboratorijon?

Atsistojau. Nyrantis už okeano panašus į vandenilio sprogimą diskas pasiuntė man horizontalų pluoštą kone materialių spindulių. Kai jie pasiekė skruostą (aš jau lipau laiptais žemyn), pajutau lyg įkaitintos geležies prisilietimą.

Nulipęs ligi pusės laiptų, apsigalvojau ir grįžau viršun. Apėjau aplink laboratoriją. Kaip jau sakiau, ją juosė koridorius. Nuėjęs apie šimtą žingsnių, atsidūriau kitoje pusėje, prieš visiškai panašias stiklines duris. Nebandžiau jų atidaryti, žinojau, kad yra užrakintos.

Ieškojau kokio langelio plastikinėje sienoje, kokio plyšelio; mintis slaptai stebėti Sartorijų man neatrodė niekšinga. Norėjau atsikratyti spėliojimų ir sužinoti tiesą, nors neįsivaizdavau, kaip ją suprasiu.

Man šovė į galvą, kad į laboratorijos sales šviesa sklinda pro lubų langus, prakirstus šarvuose, ir jeigu išeičiau laukan, gal galėčiau pažvelgti pro juos į laboratoriją. Reikėtų nulipti apačion, pasiimti skafandrą ir deguonies aparatą. Stovėjau prie laiptų, svarstydamas, ar verta tai daryti. Labai galimas daiktas, kad viršutinių langų stiklai matiniai. Bet kas gi man beliko? Nulipau į vidurinį aukštą. Turėjau praeiti pro radijo stotį. Durys buvo atlapos. Snautas sėdėjo fotelyje kaip buvau jį palikęs. Jis miegojo, bet išgirdo mano žingsnius ir krūptelėjęs atsimerkė.

— Alio, Kelvinai! — pašaukė kimiu balsu. Aš tylėjau.
— Na kaip, sužinojai ką nors?—paklausė.
— O kaipgi,— atsakiau iš lėto.— Jis ne vienas.

Snautas perkreipė lūpas.

— Na mat. Tai jau šis tas. Turi svečių, sakai?
— Nesuprantu, kodėl nenorite pasakyti, kas čia dedasi, — tariau lyg tarp kitko. — Juk būdamas čia vis vien sužinosiu, anksčiau ar vėliau. Tai kam tos paslaptys?
— Suprasi, kai tave patį aplankys svečiai, — atsakė Snautas. Man rodėsi, kad jis kažko laukia ir jam nelabai norisi kalbėti.
— Kur eini? — paklausė, kai aš apsisukau. Aš neatsakiau.

Raketodrome niekas nepasikeitė. Ant pakylos stovėjo kiaurai atdara mano apsvilusi kapsulė. Priėjau prie stovo su skafandrais, ir staiga visiškai netekau noro eiti laukan. Apsisukau vietoje ir nulipau stačiais laiptais apačion, kur buvo sandėliai.

Siaurame koridoriuje buvo prikrauta balionų ir viena ant kitos sustatytų dėžių. Pliko metalo sienos melzganai blizgėjo šviesoje. Dar keliasdešimt žingsnių, ir po skliautais pasirodė balti apšerkšniję šaldymo aparatūros vamzdžiai. Nuėjau pagal juos. Jie vedė pro stora plastikine apykakle pridengtą movą į sandariai uždarytą patalpą. Kai atidariau sunkias, sulig dviem plaštakom storumo guma apkaltais pakraščiais duris, į mane padvelkė ligi pat kaulų smelkiantis šaltis. Sudrebėjau. Iš apšerkšnijusių gyvatukų tankynės buvo nukarę ledokšniai... Čia taip pat stovėjo sniego sluoksniu apsitraukusios dėžės, dėželės, lentynose pasieniais buvo prikrauta skardinių ir per- matomu plastiku apvyniotų kažkokių gelsvų riebalų luitų.

Gilumoje statinės pavidalo lubos leidosi žemyn. Ten kabojo stora ledo adatėlėm žaižaruojanti užuolaida. Praskleidžiau jos kraštą. Ant aliuminių grotų gulėjo pilka drobule apklotas kažkoks didelis, pailgas pavidalas. Kilstelėjau palos pakraštį ir pamačiau perkreiptą Gibariano veidą. Juodi plaukai su žila sruoga virš kaktos buvo glotniai prigulę prie kaukolės. Smarkiai išsišovęs Adomo obuolys užlaužtame kakle. Išdžiuvusios akys žvelgė stačiai į lubas, vienos akies kamputyje susitvenkęs drumstas sušalusio vandens lašelis. Šaltis mane kiaurai per- smelkė, aš verste prisiverčiau nekalenti dantimis. Vis tebelaikydamas marškos kampą, kita ranka paliečiau jo skruostą. Atrodė, lyg būčiau palietęs sušalusią pliauską. Neskusta oda pašiurpusi, su prasikalusiais juodais taškeliais. Lūpose sustingusi begalinės niekinamos kantrybės išraiška. Nuleisdamas marškos kampą, pastebėjau, kad kitapus lavono iš po klosčių išlindę keletas juodų pailgų karolių ar pupelių grūdų, nuo mažiausio ligi didelio. Aš nustėrau.

Tai buvo basų kojų pirštai, regimi iš pėdų pusės, pailgi pirštų minkštimėliai buvo kiek prasiskėtę. Po suglamžytu drobulės kampu gulėjo prisiplojusi negrė.

Ji gulėjo kniūpsčia, tarsi kietai įmigusi. Colis po colio nutraukiau storą audeklą. Galva, apaugusi susiraizgiusiom mažom melsvom garbanėlėm gulėjo juodo stambaus peties įlinkime. Pro blizgančią nugaros odą buvo išsišovę stuburo slanksteliai. Didžiulis kūnas nekrutėjo. Dar kartą pažvelgiau į basus jos kojų padus, ir mane apstulbino keistas dalykas: jie nebuvo susiploję nei sugrubę nuo svorio, kurį turėjo pakelti, jų oda net nebuvo suragėjusi nuo vaikščiojimo basom, ji buvo tokia pat plona, kaip pečių ar rankų.

Šį įspūdį patikrinau palietęs jas, tai man buvo kur kas sunkiau, negu paliesti negyvą kūną. Tada atsitiko neįtikėtinas dalykas: šis dvidešimt penkių laipsnių šaltyje gulintis kūnas buvo gyvas, jis pajudėjo. Negrė prisitraukė koją it miegantis šuo, kai jį paimi už letenos. „Sušals čia",— pagalvojau aš, bet jos kūnas buvo ramus ir nelabai šaltas, pirštų galais dar jutau švelnų prisilietimą. Žengiau atatupstas už užuolaidos, nuleidau ją ir grįžau koridoriun. Man pasirodė, kad jame neapsakomai karšta. Laiptai vėl atvedė mane prie pat raketodromo. Atsisėdau ant rulonu suvynioto parašiuto ir susiėmiau rankom galvą. Jaučiausi it sumuštas. Nežinojau, kas su manim dedasi. Buvau sugniuždytas, mano mintys slydo į kažkokią prarają, sąmonės netekimas, mirtis, man rodėsi neapsakoma, nepasiekiama malonė.

Pas Snautą ar Sartorijų man nebuvo ko eiti, neįsivaizdavau, kad kas galėtų sujungti į visumą tai, ką ligšiol pergyvenau, ką mačiau, ką liečiau savo rankomis. Vienintelis išsigelbėjimas, priebėga, paaiškinimas buvo pamišimo diagnozė. Taip: būsiu išėjęs iš proto, tuojau pat, kai tik nutūpiau čia. Okeanas šitaip veikė mano smegenis — aš pergyvenau haliucinaciją po haliucinacijos, o jeigu taip, tai nereikia eikvoti jėgų, veltui stengiantis išspręsti tikrovėje neegzistuojančią mįslę, o ieškoti medicinos pagalbos, iššaukti per radiją ,,Prometėją" ar kokį kitą laivą, pasiųsti SOS signalus...

Tada atsitiko tai, ko visai nesitikėjau: pagalvojęs, kad pamišau, aš nusiraminau.

Aš dabar net labai gerai supratau Snauto žodžius — jeigu tarsim, kad išvis egzistuoja kažkoks Snautas ir kad esu su juo kažkada kalbėjęsis. Juk haliucinacijos galėjo prasidėti daug anksčiau. Kas žino, gal aš vis dar tebesu „Prometėjo" laive, ištiktas staigios protinės ligos; gal viskas, ką pergyvenau, tebuvo mano suerzintos vaizduotės padarinys. Tačiau jei sirgau, galėjau pasveikti, ir tai man teikė išsigelbėjimo vilties, kurios anaiptol negalėjau įžvelgti šiame vos keletą valandų trunkančiame Soliario pergyvenimų košmare.

Todėl visų pirma reikėjo atlikti kokį logiškai apgalvotą eksperimentą su pačiu savim — experimentum crucis (Lot. pažodžiui — išbandymas kryžium.) — kuris parodytų, ar aš iš tikrųjų išėjau iš proto ir tapau savo paties vaizduotės kliedesių auka, ar mano pergyvenimai, nors absurdiški ir neįtikėtini, yra realūs.

Šitaip samprotavau, žiūrėdamas į metalinį kronšteiną, į kurį rėmėsi raketodromo konstrukcija. Tai buvo išsikišęs iš sienos išgaubtomis plokštėmis išklotas plieninis stiebas, nudažytas šviesiai žalia spalva; keliose vietose kokio metro aukštyje dažai buvo apsilupinėję, matyt, juos bus nutrynę pro čia riedantys raketiniai vežimėliai. Aš paliečiau plieną, šildžiau jį valandėlę delnu, pabarbenau į nuvalcuotą apsauginę plokštę; ar gali kliedesys pasiekti tokį realumo laipsnį? Gali — atsakiau pats sau; šiaip ar taip, tai buvo mano specialybė, čia aš nusimaniau.

O ar galima sugalvoti tokį išbandomąjį eksperimentą? Iš pradžių man atrodė, kad ne, nes mano nesveikos smegenys (jeigu jos iš tikrųjų nesveikos) produkuos visokias iliuzijas, kokių iš jų pareikalausiu. Juk ne tik sergant, bet ir normaliausiai sapnuojant pasitaiko, kad kalbamės su mums nepažįstamais žmonėmis, užduodame tiems sapno vaidiniams klausimus ir girdime jų atsakymus; be to, nors tos būtybės iš tikrųjų tėra mūsų psichikos padariniai, lyg kokios laikinai atsiribojusios jos pseudosavarankiškos dalelės, mes nežinome, kokius žodžius jos ištars ligi tol, kol (tame sapne) jos neprabyla į mus. O juk iš tikrųjų tai yra žodžiai, kuriuos sukūrė anoji atribota mūsų pačių proto dalis, ir todėl mes turėtume juos žinoti jau tuomet, kai patys juos sugalvojome, norėdami įdėti juos į fiktyvios būtybės lūpas. Todėl, ką aš užplanuočiau, ką įgyvendinčiau, visad galėčiau sau pasakyti, jog pasielgiau taip, kaip elgiamasi sapnuojant. Ir Snautas, ir Sartorijus galėjo visiškai neegzistuoti tikrovėje, todėl užduoti jiems kokius nors klausimus buvo bergždžias darbas.

Aš pagalvojau, kad galėčiau išgerti kokių stipriai veikiančių vaistų, pavyzdžiui, peotilio ar kokio kito preparato, kuris sukelia haliucinacijas ir spalvotas vizijas. Šitie fenomenai įrodytų, jog tai, ką pavartojau, egzistuoja iš tikrųjų ir yra materialios, mane supančios tikrovės dalis. Bet ir tai — galvojau toliau — nebūtų reikiamas bandomasis eksperimentas, kadangi aš žinau, kaip privalo veikti vaistai (kuriuos juk pats pasirinkau), taigi galimas daiktas, kad tiek tų vaistų pavartojimas, tiek jų sukelti efektai tebus mano vaizduotės padariniai.

Man jau ėmė rodytis, kad patekęs į šį pamišimo žiedą nesugebėsiu iš jo išsiveržti — juk negalima galvoti kitaip, kaip tik smegenimis, negalima ištrūkti pačiam iš savęs ir patikrinti, ar organizme vykstantys procesai yra normalūs, bet staiga man šovė į galvą labai paprasta ir labai vykusi mintis.

Aš pašokau ir nubėgau tiesiai į radijo stotį. Ji buvo tuščia. Žvilgtelėjau į sieninį elektrinį laikrodį. Baigėsi ketvirta valanda nakties, sąlyginės nakties Stotyje, nes lauke žioravo raudona aušra. Skubiai įjungiau tolimo atstumo radijo ryšio aparatūrą ir, laukdamas, kol įšils lempos, dar kartą permąsčiau kiekvieną eksperimento etapą.

Neprisiminiau, kokiu signalu iššaukiama automatinė Soliario sateloido stotis, bet suradau jį lentelėje, kabančioje virš pagrindinio pulto. Pasiunčiau šaukimą Morzės abėcėle ir po aštuonių sekundžių gavau atsakymą. Sateloidas, tikriau tariant jo elektroninės smegenys, atsiliepė ritmingai pasikartojančiais signalais.

Tada pareikalavau, kad jis praneštų man penkto dešimtainio ženklo tikslumu, kuriuos Galaktikos žvaigždžių kupolo meridianus kerta jis dvidešimt dviejų sekundžių intervaluose, skrisdamas aplink Soliarį.

Paskui atsisėdau ir ėmiau laukti atsakymo. Jis atėjo po dešimties minučių. Atplėšiau popieriaus juostelę su išspausdintu rezultatu ir, padėjęs į stalčių (stengiausi į ją nė nežvilgtelėti), atsinešiau iš bibliotekos didelius dangaus žemėlapius, logaritmines lenteles, palydovo vienos paros kelionės žinyną ir dar keletą knygų. Paskui ėmiau ieškoti atsakymo į tą patį klausima. Kone valandą sprendžiau lygtis. Neprisimenu, kada paskutinį kartą buvau tiek daug skaičiavęs, nebent studijuodamas, per praktinės astronomijos egzaminą.

Skaičiavau dideliu Stoties kalkuliatorium. Samprotavau šitaip: pagal dangaus žemėlapius gausiu skaičius, ne visiškai sutampančius su sateloido duomenimis. Ne visiškai, kadangi sateloidą veikia Soliario gravitacinės jėgos, jos abi viena aplink kitą besisukančios saulės, o taipgi ir lokaliniai traukos pasikeitimai, kuriuos sukelia okeanas, todėl sateloidą ištinka labai komplikuotos perturbacijos. Kai jau turėsiu dvi eilutes skaičių — gautų iš sateloido ir teoretiškai apskaičiuotų, remiantis dangaus žemėlapiais — padarysiu savo apskaičiavimuose pataisas. Tada abi rezultatų grupės privalo sutapti ligi ketvirtojo ženklo po kablelio. Skirtumai liks tiktai penktajame ženkle, jie atspindės nenumatytą okeano poveikį.

Juk jeigu sateloido pateikti skaičiai nėra tikrovė, tik mano pakrikusios sąmonės vaisius, tai jie nieku būdu negalės sutapti su antra apskaičiuotų duomenų eilute. Mano smegenys gali būti nesveikos, tačiau jokiom aplinkybėm nesugebėtų padaryti apskaičiavimų, kuriuos atliko didysis Stoties kalkuliatorius, nes tam prireiktų daugelio mėnesių. Taigi jei skaičiai sutaps, vadinasi, didysis Stoties kalkuliatorius tikrai egzistuoja ir aš pasinaudojau juo iš tikrųjų, o ne kliedėdamas.

Man drebėjo rankos, kai ėmiau iš stalčiaus popierinę telegrafo juostą ir ištiesiau ją šalia antros, platesnės kalkuliatoriaus juostos. Abi skaičių eilutės, kaip ir maniau, sutapo ligi ketvirtojo ženklo. Nukrypimai pasirodė tik penktajame.

Sudėjau visus popierius į stalčių. Vadinasi, kalkuliatorius egzistuoja nepriklausomai nuo manęs. Taigi Stotis ir viskas, kas joje yra, irgi realiai egzistuoja.

Jau buvau beuždarąs stalčių, bet pastebėjau jame pundą nekantria ranka skaičiais išmargintų popieriaus lapų. Išėmiau jį, ir, užmetęs akį, pamačiau, jog kažkas jau buvo daręs panašų į manąjį eksperimentą, tik tas skirtumas, kad jis reikalavo iš sateloido ne žvaigždžių kupolo duomenų, o Soliario albedo duomenų keturiasdešimties sekundžių intervalais.

Aš nebuvau pamišęs. Užgeso paskutinis vilties spindulėlis. Išjungiau siųstuvą, išgėriau iš termoso sultinio likučius ir nuėjau miegoti.

Skaitykite tęsinį >>>>>

Fantastikos skyrius
Robotų iškilimas
S. Lemas. Gera pyla
J. Zaidelis. Avarija
Pasidalijimas skausmu
S.Lemas. Mokomasis skrydis
S. Lemas. Setauro medžioklė
Leonidas Kaganovas. Komutacija
Pavelas Michnenko. Etiketas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
N. Kaliničenko. Dramblio kaulo tiltas
Terra Incognita ir Terra Fantastica
D. Bilenkinas. Protingumo išbandymas
Sergejus Lukjanenko. Kurčias telefonas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
"Aminadavas" arba fantastika kaip ypatinga kalba
Kalisto diena prilygsta metams Žemėje
Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
Atgalinė kelionė prie pasakų
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
V. Zegalskis. Avarija
Janušas A. Zaidelis. Riba
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė
Vartiklis