Valerijus Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys

Apie autorių žr. >>>>>

Žemė – mažytė gyvybės salelė negyvoje kosmoso erdvėje.

Vienu metu, kaip visi, paliekantys žemę iš pareigos tarnybai, svajojau aptikti nežemišką gyvybę.

Kitose mūsų sistemos planetose įmanomos tik mikrobiologinės jos formos. O ir tas dar reikia sugebėti surasti.

Ką jau kalbėti apie kitų žvaigždžių pasaulius, kosmose gelmes.

Dabar neieškau nežemiškos gyvybės.

 Janina Degutytė. Lopšinė, 1985
Miegok, mano mažas paukšteli,
kol žvaigždė tebemoka šviesti,
ko dar dega – ne mūsų namai,
kol ant stalo – gėlės ir uogos,
kol už lango dar kelias boluoja.
Būk stipri, kad pakeltum likimą.
Būk narsi, kad sparnus išskleistum.        
[ ... ]
Mano ekspedicijos tyrimo užduotis kuklesnė. Ir didingesnė. Skrisdami link ūko, kurį vadino Žvaigždžių lopšiu, mes tyrėme žvaigždžių susidarymo ypatybes

Aparatūra fiksavo procesą įvairiose stadijose, fazėse.

Ten yra paslapčių. Įkaitusi medžiaga pati nesusispaudžia, priešingai, ji visaip stengiasi išsilakstyti į visas kosmoso puses.

Kaip ne keista, žvaigždžių susidarymui būtinas efektyvus vėsinimo mechanizmas.

Toksai yra tankiuose debesyse, kuriuose susitelkia molekulinis vandenilis. Debesys persisunkę dulkėmis. Tai gerai, nes tik kietos dalelės į erdvę išspinduliuoja energiją, kas leidžia vandenilio debesiui atvėsti, pamažu vis labiau susispaudžiant.

Vaizdas platus, apimantis daug šviesmečių.

Mes esam atstumu, leidžiančių įžvelgti niuansus, neprieinamus orbitiniams Žemės teleskopams.

Aiškiai matoma dulkių kokonų struktūra. Per jų sieneles prasišvietė būsimų žvaigždžių kūnai. Išsivystę, jos į gabalus sudraskys kokonus.

Man akyse dvejinosi.

Tačiau astrofiziko džiaugsmą nuvijo pavojaus zumeris. Sumirksėjo raudonos avarinės lemputės.

Dūręs pirštu į interkomo sensorių, neatitraukdamas akių nuo kokono, paklausiau budinčiojo:
- Kas nutiko?
- Kažkas išjungė variklį. Mes prarandam energiją. Tau reikia palikti observatoriją – galimi dirbtinės gravitacijos sutrikimai. Išjunkite prietaisus.
- Po velnių!..

Su širdgėla pažvelgiau į ekranus, užpildytus „lopšio“ fragmentais, spalvotai.

Dar su didesne širdgėla išjungiau prietaisus.

* * *

Variklis buvo ne šiaip sau išjungtas.

Variklis buvo rimtai sugadintas. Tyčia.

Žmogus, padaręs nusikaltimą, jau buvo palatoje, kietai miegojo, užmigdytas miegamųjų doze. Jo rankos ir kojos buvo patikimai pritvirtintos. Cacoon of stars

Ekspedicijos viršininkui kliūna nelabai malonios pareigos.

Neturėdamas jėgų susikaupti nuo įvykio, kalbėjausi su laivo gydytoju. Su juo sėdėjome ant kėdžių gretimoje palatoje. Už durų gulėjo nusikaltėlis. Arba ligonis. Išsiaiškinti teks gydytojui, Antonui Rykovui.

- Nesuprantu, kaip Voronovas galėjo taip pasielgti, - prisipažinau.

Rykovas, blyškiai žalia gydytojo apranga, patrynė kaktą ir ištarė:
- Variklių skyriuje – baisūs elektromagnetiniai laukai. Magnetinių talpų poveikis žmogui nėra nekaltas.
- Ten yra apsauga.
- Jėgos laukas neekranuoja magnetinio. O stiprūs elektromagnetiniai laukai sukelia sinoptinį smegenų aktyvumą ir sužadina asociatyvias zonas, sukelia haliucinacijas, sąmonės aptemimą... Milijonų hausų dozė sukels visišką asmenybės sutrikimą.
- Jis atrodo kaip normalus.
- Ir vis tik sugadino variklį. Dar gerai, kad nesusprogdino laivo. Reikia atlikti tyrimą. Kraujo biochemiją, biopsiją, tomografiją. Tik tada pasakysiu ką nors konkrečiau.
- Ir kiek tai truks? - Parą. O kol kas taisykite variklį. - Jį taiso. Užsuksiu pas jus rytoj.

Išėjęs iš medicinos skyriaus, truputį pastovėjau, kol susitvarkė kvėpavimas.

Ryžtingai nuėjau prie tiltelio.

Ten manęs laukė pokalbis su kapitonu, laikiusiu, kad per mažai dėmesio skiriu savo žmonių auklėjimui.

Aš viso kolektyvo vadas. O kapitonas – viso ekipažo vadas.

Dvivaldystės grimasos.

Formaliai kapitonas pavaldus ekspedicijos viršininkui, man. jam tai nepatinka.

Ir dabar jis ims mane kritikuoti.

Nors Nikolajus Voronovas – jo žmogus; inžinierius priklauso ekipažui.

* * *

Gydytojo balsas sklido iš Voronovo palatos.

Durys buvo truputį praviros. Girdėjau jų vangų, nieko neįpareigojantį pašnekesį.

Nikolajaus balsas:
- Mardukas užmušė Gyvatę, kurios vardas Tiamatė, sukapojo į gabalus ir iš jų sutvėrė Visatą. Mes joje gyvenam.

Gydytojo balsas:
- Didelis ačiū ponui Mardukui. Gyvatei – irgi dėkui... Dėl nieko nerimauk. Tau negalima jaudintis.
- Visai nes nerimauju. Ir nesijaudinu.
- Ilsėkis, Kolia.

Atidaręs duris, Antonas išėjo, linktelėdamas pasisveikindamas. Uždarė duris. Prisėdo ant kėdės.

- Na kaip jis? – paklausiau.
- Kalba apie kosmogoniją. Mano supratimu, šumerų... Kokios mūsų perspektyvos?
- Kapitonas niekuo nėra tikras. Net borto kompiuteris negali padėti... Ar nepaklausėt, kodėl Voronovas taip pasielgė?
- Ne. Aš jį paprasčiausiai gydau... Viskas taip blogai?
- Jis specialistas, sugebėjo rimtai pakenkti pagrindiniam varikliui. Galiu įeiti? - Nepageidautina.
- Manote, kad Voronovas serga?

Gydytojas patylėjo, svarstydamas.

Atsakė savo lygiu ir, kaip atrodė, vilties neteikiančiu balsu:
- Mes visi linkę kokiam nors paprastam aiškinimui. Beprotybei, pavyzdžiui... Aš irgi būčiau linkęs, nepaisant, kad esu medikas ir pagal savo profesiją turėčiau rinktis sveikatą. Tačiau Voronovas – ne beprotis. Nervinis išsekimas, viso labo. Neaptikau jokios patologijos.* * *

Įėjau į palatą, pilną naujausios medicininės įrangos.

Voronovas gulėjo lovoje. Buvo ramus. Veidas atsipalaidavęs, žvilgsnis ramus. O ir ko jam duotis... Ant blyškių skruostų užaugo šeriukai, vietomis žili.

- Kaip savijauta? – Nusišypsojęs, matyt dirbtinai, prisėdau ant kėdės prie lovos. – Antonas man sakė, kad tau geriau. - Taip, gerokai geriau.
- Ar prisimeni, kas nutiko variklių skyriuje prieš tau patenkant į čia?

Aš atidžiai rinkau žodžius, todėl kalbėjau lėtai.

- Labai gerai prisimenu.
- Kodėl palikai laivą be variklio?

Inžinierius prisimerkė:
- Teguk bus tau žinoma, - aš išaugau kosmoso pilotų šeimoje. Jie skraidė į energetines Merkurijaus stotis, tėvas, motina, du vyresnieji broliai – šeimos ekipažas. Saulės masės iš karūnos išsiveržimas juos visus nužudė... Baisi neteisybė!.. Anglis mūsų kūno audiniuose, kalcis mūsų kauluose, geležis kraujyje... Tai kilo žvaigždžių gelmėse. Mes jų vaikai. Kodėl žvaigždės žudo savo vaikus?
- Kada netekote šeimos?
- Prieš 20 metų. Tada mokiausi Akademijoje. Nuo tada – vienas. Niekada neatleisiu.
- Žvaigždės nemąsto. Natūralus, gamtos elementas. Joms netaikomi žmonių moraliniai kriterijai... O tu – žmogus. Poelgius darai sąmoningai.
Cacoon of stars - Taip, sąmoningai.
- Tai kodėl, Nikolajau?

Neskubėjau kaltinti. Norėjau sukelti atgailą, pažadinti norą ištaisyti tai, ką jis padarė. Jei tik galima ištaisyti.

- Blogis turi būti nubaustas, štai kodėl, - pasakė jis.
- Nejaugi stojai į kosmoso laivyną tam, kad kažkam keršytum?
- Žinoma, ne. Kai pamačiau kokonus, - mane apėmė neapykanta.

Nusisukęs į šoną, atsidusau. Normalumo kriterijai, akivaizdu, gali varijuoti labai plačiai. Nors maniau, kad Rykovo išvados apie sveiką protą - skubotos

* * *

Įsižiūrėjau į išblyškusį veidą.

- Tačiau prie ko čia žvaigždės, dar neišėjusios iš kokonų? – tęsiau tyliau.
- Ta pati kompanija. Ir susiję tarpusavyje, per šimtus, tūkstančius, milijonus ir milijardus šviesmečių. Girdžiu balsus... Kai mirs žvaigždžių vaikeliai - tai užgaus visas žvaigždes ir sukels joms skausmą. Ir Saulei. Noriu joms sukelti skausmą.
- Ne žmosgaus jėgoms nužudyti žvaigždę, kad ir dar nesubrendusią.
- O kas nors bandė?
- Nusivilsite. Patikėk, Nikolajau.
- Nusivylimas – dėsninga bet kurios veiklos pasekmė. Ir paties gyvenimo. Padarysiu, ką sumaniau. O tada pažiūrėsim. Bus matyt.
- Argi variklio išjungimas pakenks žvaigždėms? Tai pakenks žmonėms, tavo draugams. Žmonės žus. Ir tu žūsi.
- Pagrindinio variklio veikimas trukdė prisiderinti prie bangos. Dabar niekas netrukdo.

Išėjau iš palatos.

Aišku, buvau tikras, kad Voronovas randasi iliuzijų pasaulyje. Tikriausiai, tai dėl stiprių elektromagnetinių laukų poveikio jo smegenims.

Kaip ten sakė Antonas?

Sinoptinės veiklos suaktyvėjimas, asociatyvių zonų sužadinimas, haliucinacijos, sąmonės aptemimas...

Mes taisėme variklį, tiksliau, blaškėmės, ieškodami sprendimo.

Niekas nesisekė. Į medicinos skyrių užėjau dukart, su vis dar viltimi gauti naudingos informacijos. Tačiau inžinieriaus būklė blogėjo.

Ligonį paliko gyvybinė galia, nepaisant intensyvaus gydymo.

Rykovas nieko nesuprato. Pats išblyško, susigūžė. Jis geras gydytojas ir gerai žino dalyką – kitaip nebūtų ekspedicijos nariu. Ir vis tik...

* * *

Kartą, per eilinį, atvirai pasakysim, nervingą pasitarimą, Rykovas mane išsikvietė į koridorių. Pats buvo vos ne blyškiai žalias, prisiderinęs prie savo profesinės aprangos.

- Voronovas mirė, - pasakė gydytojas.
- Kaip...
- Netikėtai. Atrodė, kad būklė stabilizuojasi...

Dviese nuėjom į medicinos skyrių.

Voronovas, su barzdele, ūsais, gulėjo susirietęs.

Išblyškęs veidas buvo perkreiptas, tarsi prieš mirtį ligonis būtų jautęs labai stiprų skausmą.

- Niekas nežadėjo..., - atsiduso Rykovas. – Tokį dalyką matau pirmąkart.
- Ką būtent.
- Smegenų žievėje yra sritis, kuri vadinama epifize. Kai kas laiko, kad ji užtikrina supersensoriką, telepatiją. Nesiimu spręsti. Nikolojas epifizės neteko visai. Visose savaitės senumo nuotraukose epifizė vietoje. Dabar jos nėra. Iš fiziologijos požiūrio – tai neįmanoma. Atliksiu skrodimą, tačiau vargu ar ką nauja sužinosiu,
- Keista, - sumurmėjau, žvelgdamas į inžinieriaus veidą su sutingusia staigaus, stipraus skausmo grimasa.
- Ne tai, kad keista.... Vietos sau nerandu.
- Esu tikras, padarei viską, ką galėjai.

Gydytojas nervingai įkišo ranką į kišenę.

- Jis padiktavo pranešimą.... Tikriausiai pajuto, kad artinasi paskutinioji.... Po minutės aį įėjau, kad suleisčiau injekciją. Voronovas buvo jau miręs...

Raštelyje radau techninio pobūdžio operacijų variklio reanimacijai išvardijimą.

* * *

Ne iš karto, palaipsniui, darbai laive grįžo į normalias vėžes.

Aš užsiėmiau „lopšiu“. Cacoon of stars

Mano nuostabai, ten buvo pokyčių. Dulkių kokonai tapo pastebimai tankesni. Tarsi jaunas žvaigždes reikėjo apginti, apsaugoti nuo kažkokio pavojaus.

Žvilgsnis nenoromis krypo į subrendusias žvaigždes, supusias „lopšį“.

Blaškydamasis tarp spėlionių, aš vos ne ištisas paras riogsojau observatorijoje.

Dabar, kai atlėgo sukrėtimas nuo keisto inžinieriaus poelgio, nuo keistos žūties, bandžiau apmąstyti, kas nutiko.

Prisiminiau žodžius: „Kai mirs žvaigždžių vaikeliai – tai užgaus visas žvaigždes ir sukels joms skausmą“.

Kaip Voronovas ketino realizuoti savo užmačią?

Grynai minties pastangomis?... Kosminiais atstumais?

Jausti skausmą tegali tik tai, kas gyva.

Mirti tegali tik tai, kas gyva.

Kokonų sienos sutankėjo. Nejaugi tai reakciją į inžinieriaus veiksmus?

Nejaugi Voronovui atsakė pasiunčiant mirtį?

Kartais plaukai pasistoja nuo panašių apmąstymų...

Taip, aš neieškojau nežemiškos gyvybės.

Tačiau netikėtai – radau? Visai nepanašią į tą, kurią žino žmonės, visai nepanašią į tai, ko linkę tikėtis.

Tokiu atveju ji pasirengusi apginti savo vaikelius, kaip priimta gyvūnų pasaulyje.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
A. Krasnobajevas. Bedugnė
Pasidalijimas skausmu
Kosmoso musės ir musytės
Valerijus Gvozdėjus. Rasti kurmį
Dmitrijus Volodichinas. Mieloji
V. Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
V. Nazarovas. Pažeidėjas
Stanislavas Ivanovas. Ramanas
Konstantinas Čikunovas. Laikrodis
V. Vasiljevas. Varna kišenėje
Stanislovas Lemas. Mokomasis skrydis
Gyvenimas vietoje gyvenimo
S. Loginovas. Olandiškas sūris
D. Bilenkinas. Gyvybės dykuma
Voldemaras Baalis. Eksperimentas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Ateiviai kine: nesibaigianti kosminė odisėja
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Žozefas Anri Roni. Ksipehūzai
M. Jako. Protingumo testas
Ralph Robert Moore. Erdvė
Kur gimsta žvaigždės
V. Zegalskis. Patrulių tarnyba
Janušas A. Zaidelis. Riba
R. Jangas. Žydra dirva
Raudonoji ... planeta
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė