Dmitrijus Volodichinas. Mieloji

Dmitrijus Volodichinas

Apie autorių

Dmitrijus Volodichinas (g. 1969) – rusų istorikas ir rašytojas fantastas, Rusijos Rašytojų sąjungos narys. Gimė Maskvoje, baigė MGU istorijos fakultetą. Docentas, yra dirbęs redaktoriumi, direktoriumi. Per 200 mokslinių ir mokslo populiarinimo darbų autorius , nuo 1997 m. reiškiasi kaip kritikas. Literatūroje debiutavo 1991 m. apsakymu „Proveržis“, o fantastikoje – 2000 m. apsakymu „Gudriųjų katinų populiacija“. 1997 m. įsteigė nuosavą leidyklą. 1999 m. – vienas literatūrinės-filosofinės grupės „Bastionas“ įkūrėjų. Yra konvento „Aju-Dago žvaigždyno“ org. Komiteto nariu. Daugelio literatūrinių premijų žiuri narys. Gavęs apdovanojimų.

Parašęs mistinės fentezi žanro romanus „Šios nakties pusiaudienis“ (2001), „Auksinė saulė“ (2002, kartu su N. Mazova), „Pasaulio sutvėrėjo nužudymas“ (2003).
 


2108 m.
Ekstremalioji korvetė „Marmeladas“
Panelė Di, 24 m.

Tarp visų patinų, kuriuos kada nors buvo mačiusi bekompromisė anarchistė Diana Ševčuka, kapitonas Raskinas atrodė patraukliausiu. Daugiausia dėl dviejų priežasčių: pirma, jis turėjo nuostabų balsą, žemą, gilų ir kimstelėjusį. Jei Diana būtų visiškai kvaila, ji būtų pavadinusi tą balsą herojišku. Antra, Raskinas į ją nekreipė jokio dėmesio.

Tai buvo nauja ir velniškai neįprasta. Rusų Venera, iš kur ji išdavikiškai pabėgo, buvo viskuo nuobodus pasaulis, išskyrus narkotikus ir ginklus. Žmonės ten gyveno pasibaisėtinoje nuobodybėje, už nužudymą pagal įstatymą skirdavo 10-ies minimalių atlyginimų dydžio baudą, kraujo kerštą leido dar pirmaisiais respublikos metais, o herbu buvo dvigalvis erelis: Bakunino galva plius Markuzės galva.

22-ius metus toks gyvenimas Dianą visiškai tenkino, išskyrus, žinoma, vietinius patinus, kuriems milteliai ir žolytė atėmė vienintelį tą dalyką, kam aplamai tinkamas patinas. Tiesiog ji nežinojo apie kitokį gyvenimą...

23-iais ji sutiko Milę Mak-Gregorą, antrąją Niu-Skotlendo lainerio pilotę. Vieno vakaro uosto bare pakako, kad Diana ir Milė taptų geriausiomis draugėmis. „Mano mergaite, - jai sakė Milė, - yra vietų, kur galima gyventi savo malonumui. Nekalbu apie tokius niekus, kaip namus į Žemę panašioje planetoje; maistą, kurį užaugino darže ar, tarkim, pamelžė iš tikro tešmens, o ne tą sintetinį šlamštą, kuriuo tu mane šiandien pavaišinai; asmeninė amfibija..,. Ar žinai, kas yra amfibija? O! Jūs čia nieko nežinote ... jums ir ne prie ko taip gyvenant. Tad štai, Di, brangiausia už viską yra laisvė. Ji suteikia galimybę rinktis tą biografiją, kuri labiausiai patinka... o ne tą, kuri kliuvo triskart perpardavus nukainuotas prekes. Tiesiog reikia turėti truputį pinigų. Patikėk manimi, ne tokią fantastišką sumą, kaip gali atrodyti iš tolo...“ Milė tapo ja mokytoja visame kame, kas svarbiausia gyvenime. Gabia ir aistringa mokytoja. Nieko geriau Diana šiame gyvenime nežinojo, nematė, nejautė...

Dmitrijus Volodichinas. Nužudyti Pasaulio Kurėją - Žakai, pranešk apie situaciją!

Raskino balsas per akimirką išsklaidė prisiminimų dūmelį. Kažkur toli nuo kapitono kabinos, už vakuuminio abordažinio šliuzo sąvaros, tuzinas galvažudžių šukavo „Laisvąjį Genijų“ – pagrindinę Rusų Veneros astrofizikų bazę. Iš ten Raskinui atsakė:
- Bose, jokio pasipriešinimo. Tik vienas kelmas paklausė Mako, kokio velnio jis vaikšto su sunkiu skafandru, na, Makas jam ir įkrėtė.
- Kur jūs dabar?
- Gyvenamajame skyriuje, Bose.
- Gyviau, berniukai, jūs ką, mažai pusryčiavote? Gyviau!
- Na ką mes čia, bose, mes skubame, taigi.

Diana kreipėsi į piratų vadą:
- Pone Raskinai, atleiskite, yra viena aplinkybė... Maža paimti dėžę ir ją čia atvilkti, reikia čia atvesti ir vyriausią operatorių, ... gyvą.
- Kam jis tau, Di. Tu juk pati operatorė, ką?
- Kiekviena mašina turi individualų raktą.
- Tarsi slaptažodį?
- Taip. Ir tik operatorius arba aukšta vyriausių operatorių Gildijos vadovybė jį žino...

Čia kapitono kabinoje pasigirdo nepatenkintas Žako balsas:
- Bose, du prietrankos surengė šaudymą... nu argi jiems to reikėjo? Juk tyliai dirbome, nieko nepjovėme, nedeginom, civilizuotai taip...
- Neblaškyk dėmesio.
- Taip, bose. Šie ožiai pribaigė Zaką, tiesa, ir Zakas pribaigė vieną tų ožių.
- O antrasis? Tikiuos, juo pasirūpinote?
- Taip, bose. Tai yra nevisai, bose.
- Ką čia mali, kvaily?
- Makas sužeidė antrąjį ožį, bose. Ir antrasis ožys kažkur pasislėpė, tikriausiai, kad mirtų nuo nukraujavimo, ose. Ne kitaip.
- Nėra reikalo aiškintis. Dėžę į čia, greičiau! Judinkite kojūkus!
- Na štai jis, bose, Makas jį jau rado.
- Ir štai dar kas... Ten turi būti vienas civiliokas, operatorius.... – Raskinas pasisuko į Dianą. – Kaip jį atskirti?
- Jis turi tokį ženklelį, - atsakė ji, rodydama Gildijos medalioną.
- Trumpiau tariant, Žakai, ant jo kaklo pakabukas: raudona žvaigždė žaliam fone. Tą civilioką – pas mane. Gyvą.
- Bose... o kokia žvaigždė? Gal penkiakampė?
- Teisingai. Iš kur žinai, kvaily?
- Nenoriu jus liūdinti, tačiau būtent tokį daiktelį turėjo pirmasis ožys, kurį nušovė Zakas.

Tuo metu kapitoną pašaukė iš šturmano kabinos. Diana krūptelėjusi išgirdo, kad prakeikti moksliukai vis tik įsigudrino duoti pavojaus signalą.

- Žakai!
- Taip, bose.
- Kojas į rankas ir bėgte čionai! Atsi6vartuojam.
- Na mes, bose, mes,... sakykim, ... tarsi erželiukai,... bose, ... kiek turim jėgų...
- Žiūrėkite, nesutrenkite mašinuko, ji verta tiek pat, kiek jūs visi dešimteriopai.
- Na mes jau atsargiai, bose...

Raskinas vėl kreipėsi į Dianą:
- Kažko vėlokai pasakei mums apie operatorių. Ar ne visai sužlugdysim visą reikalą per tavo malonę?

Ji išsigando. Kapitonas nepasakė nieko baisaus, nieko grėsminga, tačiau Dianos oda prabėgo šaltukas. Raskinas turėjo nuosavą uostą nedidelėje šaltoje Eldorado planetoje. Ji ten gyveno penkias paras, kol Raskino gelda nepatraukė į „Laisvojo genijaus“ medžioklę. Aplinka piratų landynėje pasirodė esanti ne kažin kiek komfortiškesnė už įprastinę gyvenamąją kubatūrą aprūdijusioje orbitinėje stotyje, kuri štai jau 40 metų sklendžia aplink Venerą. Diana labai gerai suprato: tas dviratis nekrenta tol, kol važiuoja. Jei Raskinui nenusišypsos sėkme, tai pinigų vandeniui, orui, maistui ir daugybei smulkmenų, be kurių ir gyvenimas ne gyvenimas, nebus. Viskas kybo ant siūlo ir gali būti prarasta dėl poros nesėkmingų reisų – p šitas vyriokas greičiau jau perrėš gerkles desėtkui tokių kaip ji, nei iš nagų paleis savo brangų turtą.

„Dieve, neleisk man prapulti! Neleisk man suklysti! Aš tik maža mergaitė, ir man tereikia tik trupučio padoriam gyvenimui...“

- Tai šiek tiek apsunkina užduotį, tačiau aš susitvarkysiu.

Kapitonas Raskinas nepradėjo švaistytis grasinimais, jis tiesiog įdėmiai į ją pažvelgė.

- Būkite tikras, pone Raskinai.
- Puiku.

Galiausiai, ji pravalo susitvarkyti. Ji moka. Ji gali. Neveltui gi kišo į save trejus metus. Viskas pavyks. Greičiausia...

Ir dar: Raskino artumas vertė virpėti ją ir ... jos aistrą. Kas galėjo pamanyti, kad kartais tai įsiliepsnoja baimės akivaizdoje!

Kapitoną vėl pašaukė iš šturmano kabinos. Lengvasis kreiseris „Marija Spiridinova“, imperiškųjų Mėnulio stebuklas, sparčiai artėjo prie abordažo operacijos vietos.

- Žakai! Kur tu?
- Viskas, bose. Mes šliuzo kabinoje. Su dėže.
- Taip. Šturmano kabinai: seni Bo, užsiveriam ir nešam kudašių! Kaip angelai iš satanistų vakarėlio!

Laivą trūktelėjo. Kokie atrakcionai čionai sukosi, Diana blogai prisiminė, nes pusvalandžiui šleikštulys susuko ją ir išvertė su garantuotu serijinio maniako-žudiko nuoseklumu.

* * *

Sąmonė su gailiu pagirgždėjimu vyniojosi į plyšį.

Virš jos palinko kažkokia netvarkinga barzdota marmūzė.

- Gerk.
- Kas tai? – reflektyviai atšlijo Diana.
- Gerk.

Ji pakluso. Kokia bjaurybė! Karti ir dvokianti.

- Kiek pirštų?
- Du.
- O dabar?
- Trys. Laikote mane beprote?
- O dabar?
- Du sugniaužti kumščiai. Kas tu toks?
- O tu kas tokia?
- Aš? D-diana Š-ševčuka. Aš čia ne prie ko.

Marmūzė nuplaukė kažkur į viršų. Iš to taško, į kur ji nuplaukė, atsklido žvengimas. Taip juokiasi patinai.

- Ji tvarkoje, kapitone.
- Džiaugiuosi, daktare. Užsiimk vaikinais iš abordažo komandos. Ir pašauk Žaką ir Maką su dėže.

Diana kilstelėjo pasiremdama alkūnėmis. Jai nustojo svaigti galva. Pasirodo, kad jai pavyko nenusivemti ant drabužių.

Ta pati kapitono kabina. Kapitonas Raskinas. Šturmanas Dobsas – žmogus, kurio išvaizda neabejotinai išdavė sviejų režimų funkcionavimą: užgėrimas-pagirios. Du į spintą panašūs monstrai įneša konteinerį su bionomu. O!

Tuo momentu ji galutinai įsijungė.

Raskinas atsuka keramikinio futliaro viršų.

- Mes išsigelbėjom? Viskas ... tvarkoje?
- Visiškai, - atsakė Dobsas, kurio šypsena apnuogino du triušio kastuvus.
- Taip, - nenutrauktas terlionės su dangčiu paantrino Raskinas, - jei neskaitysime tavojo ... slaptažodžio nebuvimo, neeilinės skylės užpakalyje nuo „Marijos Spiridinovos“, smegenų sutrenkimo Bakui ir poros panašių smulkmenų, o šiaip vistas tarsi rojuje.
- Pasitraukėm, vadinasi... – vangiai konstatavo Diana. - Beje, geriau neatidarinėti. Dar bjaurybė.
- Aš ne silpnų nervų, - atsakė Raskinas.

Galiausiai ji nuvožė viršų. Sekundę ar dvi žvelgė į konteinerio turinį ir jš uždengė. Atsukiojimo procesas pasikeitė jo priešingybę, beje, kapitono veiksmų intensyvumas gerokai išaugo. Dobskai kietai delnu užsiėmė burną.

- Įsitikinote, pone Raskinai?
- Pfu. Labiausiai panašu į išdraskytą lavoną. Žarnos, plaučiai, kraujagyslės, kontaktai, laidai, stikliukai, gelžgaliai, viskas permaišyta... rudas skystis... tačiau ne kraujas. Ne kraujas?
- Ne, pone Raskine, ne kraujas. Atleiskite, aukšto lygio bioelektronikų vidus visada atrodo nereprezentatyviai.

Saldžioji, saldžioji Mile! Jei tu būtum žinojusi, kaip arti tavo žiedelis nuo didelio gyvenimo kapšo. Atsimeni, kaip mes perrinkinėjome įvairius būdus, kaip padaryti mane turtinga su mano pasigailėtinu meistrės- operatorės atlyginimu. Ir tada būčiau persikėlusi pas tave, į Niu-Skotlandą, ir mes būtume buvę laimingos... Atsimeni, aš net buvau pasirengus save pardavinėti, tačiau tu man pasakei: „Panelė dar nė vienos moters nepadarė laiminga“. Atsimeni? Vos prieš tris mėnesius... Galų gale Milė tarė: „Žinai, jei jau terliojiesi su bionais, tai ir parduok bioną...“ – „Kaip gi taip?“ – „Niu-Skotlandas – Oikumenos sostinė elektronikos srityje. Gal ten ką nors sudomins tavo bionas...“ – tačiau gi tai... tai ... išdavystė“ – „Kvailute! Nelaukiau iš tavęs. Kuri mūsų anarchistė? Tu ar aš?“ – „Aš. Bet...“ – Jokių bet. Jei tu anarchistė, tai kažkur tavyje, giliai sieloje privalo būti toks dalykėlis, toks mažytis saugiklis, kuris suveikia reikiamą momentą, ir tada supranti: tai reikalai, o ne tavo; tai problemos, o ne tavo; tai įstatymai, o aš laisvas žmogus, ir niekas nedrįsta stoti man skersai kelio“.

Tame buvo prasmės. Diana dar kiek pasiginčijo, dėl tvarkos, o tada leido įkalbėti. Milė pažadėjo pakalbėti „su rimtais žmonėmis“ dėl investicijų. Pasirodė, kad norinčių yra. „Žiedeli. Viskas susitvarkė. Tau teks truputį pasikankinti, žinoma... pabūsi konsultantės bionų klausimais vaidmenyje kriminalinio pasaulio žmonėms. Taip apie juos sako, tačiau iš esmės jie tikri džentelmenai... ir be to su jais tvirtas susitarimas. Užtat finale – 150 tūkst. eurodoleriais. Ti, mano miela, daugiau nei pakankamai mūsų abiejų bendrai laimei. Tu patenkinta?“ Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad Milė negali būti greta jos ir visą kelią iki pat galo teks nueiti jai vienai. „Suprask, gėlele, aš dirbu, nesu laisva...“ – „Aš suprantu. Nieko tokio!“ – „Aš apie tave galvosiu kasdien, kiekvieną minutę...“

O dabar 150 tūkstančių buvo u- kelių žingsnių nuo jos. Ir tegu jie atrodo kaip išdraskytas lavonas, tačiau tai – 150 tūkstančių.

- Kuo ypatinga dėžė su sugedusia mėsa? – nerūpestingai pasidomėjo Raskinas.
- Ar jus domina, kodėl bionas tiek vertas, ar kaip jis veikia?
- Paaiškint antrą, o pirmas taps savaime aišku.

Ji susimąstė. Štai tau mįslė: galima, aišku, pabandyti ir reliatyvumo teoriją išdėstyti trimis sakiniais... ypač, jei aiškinimu užsiims žmogus, kažkiek žinantis reliatyvumo teoriją... Kai kurie biono principai tapo jai suprantami tik praėjus metams studijų, o kai kurie neaiškūs iki šiol. Diana žinojo, kaip tvarkytis su su šiuo dalyku, tačiau niekada nepretendavo būti šios srities korifėjumi. Tiek to. Ne dievai puodus žiedžia.

- Bioelektronika nuo paprastos skiriasi tuo, kad taip/ne relės vaidmuo tenka gyvų ląstelių organoidams. Tai ne naujiena. Bioelektroniką sukūrė senai ir ją sėkmingai naudoja. Bionas – naujas lygis; ir jis skirtas ypač udėtingų užduočių sprendimui. Sudauginti 10 ir 10 jam truks tiek pat, kiek pakeisti asteroidų orbitas paveikiant stambesnio kūno gravitacine jėga...
- Kame triukas?
- Jūs žinote, pone Raskinai, kad bet kurios užduoties sprendimo būdą apibrėžia ta kalba, kuria programuojama mašina. Ji priima uždavinį kaip vientisą elektroninį organizmą. Ir koks bebūtų uždavinys, techniniu lygiu jis bus sprendžiamas vieno didelio algoritmo skaidymu į daugelį smulkių ir tų algoritmų vykdymo homogeninėse grandinėse. Bionui bet kuris uždavinys atrodo kaip savarankiškų, tarpusavyje nesusijusių loginių problemų aibė. Konteinerio viduje, - ji priėjo prie agregato ir išraiškingai pastukseno į viršų, - yra keli tūkstančiai nehomogeninių, t.y., visiškai skirtingų organų arba, jei norite, biomazgų, galinčių geriausiu būdu susidoroti su tam tikru loginių problemų tipu. Kiekviename organe – ypatingas ląstelių įrenginys, ypatinga programavimo kalba plius testinė matrica, atmetanti netinkančio tipo užduotis. Visi šie organai – tarsi žmogaus širdis, kepenys, inkstai – labai specializuoti. Dar daugiau, egzistuoja ITS – informacinis transportinis skystis...
- Ta pati ruda bjaurybė?
- Ji, ponas Raskinai ... tai ... tai ... net nežinau, kaip geriau išreikšti bendrą prasmę... tikriausiai, primityviausių, gyvenančių maitinamojoje terpėje ir gebančių atsigaminti tik informacinių operacijų pasibaigimo momentu, pirmuonių visuma. Ji didelį uždavinį suskaido į mažesnių klasterį, juos išnešioja po organus, surenka atsakymus ir formuoja bendrą atsakymą. Problema tik tame, kad ši „pirmuonių rūšis“ neturi stimulo daugintis. Tiksliau sakant, stimulas yra, tačiau jis yra nuolatinis baltas laukas. Spraga, kurią reikia užpildyti pačioje darbo pradžioje. Įvardinti prasmę. Duoti kodinį žodį, frazę, simbolį, šaukinį, vertybę... gali būti įvairiai. Tai vadina terminu „raktas-stimulas“. Kadaise programuotojas tarsi sudarė pirminį sandorį su pirmuonių rūšimi: „Jūs dirbsite, kai duosiu dauginimosi prasmę“. Tačiau kiekvienas ITS komplektas, nors ir gaminamas gamykloje, yra unikalus, nes prieš sukraunant bioną aktyviai įspaudžiamos aplinkos sąlygos: temperatūra, drėgnumas, slėgis, elektromagnetinio lauko konfigūracija, o ypač – mikroorganizmai. Tai skirtingos atmainos. Todėl ir skirtingas raktas-stimulas parenkamas programuotojo kiekvienai mašinai. Jei paduodamas neteisingas raktas-stimulas, ITS pirmuonys jo tiesiog nepriima, atmeta. Jei jis suformuotas nerūpestingai, netiksliai, tai ir bionas veiks tarsi klibinkščiuodamas.
- Raktas-stimulas - tai tas reikaliukas, kuri imiesi ... e-e-e... nustatyti?
- Taip, pone Raskinai, - Diana nusprendė pasilikti sau nors siaurą takelį pasitraukimui. – Tačiau bijau, kad tavo vaikinai labai jau kratė ir vartė agregatą. Jam tai ne į naudą. O ir visą laiką purtė, kai mes... kai mes...
- Kai mes kojas darėm, panele. O tu, aplamai, tikra, kad ši konservų dėžutė su pašvinkusia troškinta mėsa veiks?
- Viena susiję su kitu, pone Raskinai. Patikrinimui, kaip jis veikia, reikia rakto-stimulo; o rakto-stimulo radimui reikia uždavinuko...
- Tau reikia uždavinuko... navigacinis tiks?
- Kaip tik, pone Raskinai.

Kapitonas kreipėsi į navigatorių Dobsą:
- Bo, tau kaip tik reikia paskaičiuoti maršrutą iki taško, kur susitiksime su užsakovu. Nesivargink. Atiduok visus skaičiukus šiam mėsos kubilui.
- Tai... aš ... ir pats ... taigi. Navigacinis įrenginys, ok ... kapitone. Ką čia ... aš...
- Tu pats – kitą kartą. Bo. O dabar daryk, kaip pasakiau.
- Na ... taip. Gerai. Atiduosiu ... mėsos

Dianai patiko stiprus patinas Raskinas ir visai nepatiko, kaip jis vadina bioną. Daugiau pagarbos tėvyninei technikai!

Tuo metu kapitonas jau instruktavo abordažinės komandos monstrus.

- Žakai, Žanai, tempkit šią gyvąją girą į aštuntąjį triumą. Su visu mėšlu. Ir padėkite ten panelei Ševčukai, jei ji nurodys.
- Nu ką ten padėti, ką, bosai? – pasišiaušė Žakas.
- Na mes po boba ne tai ką... – norėjo paprieštarauti Makas.
- Jūs dar čia?

Matyt Raskino balse nuskambėjo kažkokios ypatingos natos. Du dručkiai darniai paėmė už rankenų, nerūpestingai, rusišku stiliumi privirintas prie konteinerio, ir lengvai pakėlė agregatą.

- Na ką mes, bose?
- Tiesiog norėjom pasitikslinti darbo profilį, bose.
- Tikrai, bose... Žakai, o ką reiškia „profilis“?
- Neimk į galvą, Makai, tai tarsi meniu kabake.
- O ko tada išsidirbinėji? Būtum iškart sakęs: „darbo meniu“...
- Nu tu tiesiog kaimietis neraštingas, Makai. Bukas kaip androidas.
- O jei į snukį?
- Kas? Tu? Nu aš...

Jų balsai pamažu tilo, toldami nuo kapitono kabinos. Rasinas pasisuko į anarchistę:
- Ir paskutinis dalykas... Vadink mane Patu.

Ji panoro jį pasiųsti į antrą galą, tačiau kažkodėl vietoje to atsakė:
- Puiku, pone... Patai.

* * *

Bioną prieš 7 m. sukūrė akademiko Blynovo komanda – 28 žmonės, kurių 4 buvo administratoriais, vienas apskaitininkas, tuzinas be paliovos kaifavo ir tiko tik tam, kad dėstytų pamišusias idėjas, pasirodžiusias visai netikusiomis, trejetas taip pat be paliovos stiprinosi stipriaisiais gėrimais ir kartais paduodavo idėjų, kartais duodančių naudą, viena laikyta Blynovo sekretore, dar viena – jo meiluže, 4-is prijungė dėl jų aukštų pareigų, o prie reikalo jie neprisidėjo niekuo... ir galiausiai visos veiklos varikliu tebuvo pora: labai negražus vyriškis Dima Porochovas ir labai nelaiminga moteris Rita Rebrova. Rita mąstė sistemomis, savo mintis dėstė sistemomis, pagiringas komandos mintis surinkdavo į sistemas ir netgi, atrodo, juokaudavo kažkaip sistemiškai... Porochovas griovė jos sisteminius darinius, liejosi ironijos fontanu ir dar tyčiojosi iš pačios Ritos. Rebrova įsižeisdavo, pyko, bandė įrodinėti savo teisumą, tobulino loginių darinių schemas... Ši pora privertė Blynovo komandą sukurti tai, dėl ko ji nebuvo suburta: iš esmės, bionas pasirodė esąs neatsargaus Dimos pokšto, eilinės Rimos sumąstytos sistemos, siekiant nusodinti Dimą, kolektyvinių trijų alkoholikų pagirių ir paties Blynovo, griežtai pareiškusio „mes labai nutolom nuo temos: jokios naudos iš jūsų nematau; greičiau jau institutą uždarys – ir bus teisūs; vienintelė mintis, kurioje kažkas virpa, tai kliedesiai apie bioelektroniką, kuriuos vakar netyčia išgirdau... tęsim tuo“, administracinės valios sinteze.

Per pusmetį Blynovas gavo valstybinę Rusų Veneros premiją, ketvertas pakištų autoritetų šoktelėjo karjeroje, Rebrova ištekėjo už Porochovo, o institutą galiausiai uždarė, nes lėbavimų laipsnis viršijo kritinę atžymą.

Bionai pasirodė esą labai kaprizingais daikteliais. Jie kartais atsisakydavo veikti, sustodavo tik dėl Viešpačiui Dievui žinomų priežasčių, o kai kurie meistrai-operatoriai netgi tvirtino kad, atseit, bioelektrinės mašinos kenkdavo tiems, kurie joms nepatiko... Jiems viską atleisdavo, nes bionai galėjo spręsti uždavinius, kurie nebuvo įkandami kitai technikai ar net žmonėms.... Elektronika pradžioje buvo žmogaus sumanyta kaip darbinis arklys, sunkiai dirbantis ir disciplinuotas. Bionai pasirodė esą kitokie. Šmaikštuoliai juokavo: „Nors jie visada tarnyboje, tačiau visad vėluoja į darbą, savavališkai išeina į atostogas ir erzina vadovybę“. Bionai niekada nebuvo nei darbiniai, nei disciplinuoti, nei arkliai...

Diana suprato, kaip jai nepasisekė, kai tik atvožė konteinerio dangtį. Sprendžiant iš antspaudo, tai buvo senas bionas. Vienas pirmųjų serijoje. Visus juos, pirmuosius, tam tikram stimului programavo arba Rebrova, arba Porochovas, arba pirmieji jų mokiniai – vos du ar trys. Jei antspaudas būtų priklausęs vienam iš mokinių, Diana būtų nustačiusi raktą-stimulą per ketvirtį valandos: arba „Šlovė darbui!“, arba „Svarbiausia – darbas!“, arba „ūkite tvarkingi – kita savaime!“. Jei antspaudas būtų priklausęs Porochovui, tektų pasikankinti. Šis buvo prisigalvotojas. Galėjo užburti bioną keptai kiaulienai, pusiau sausam vynui, suflė, apkūniai brunetei, kūrybinio poilsio programai „mėnuo ant sofos“ ir net žodžių kombinacijai „Blynovas- durnius!”. Tačiau Dmitrijus Prokofičius nuvo atviru žmogumi, iš savo raktų nedarė jokios paslapties, ir visi jie pateko į “Pradedančiojo bionų operatoriaus vadovo’ rejestrą. Dvi-trys valandos ir Diana nebūtinai atskleistų įsiūtą rakto-stimulo matricą… Tačiau antspaudas buvo iš dviejų raidžių: M. R.

Margarita Rebrova.

Koks nepasisekimas!

Ne tai, kad ponia Rebrova slėpė savo „nustatymų užkeikimus“. Ne. Tiesiog ji visada buvo uždaru asmeniu, neturėjo įpročio plepėti ir, dar daugiau, net kai jai kildavo noras pakalbėti profesinėmis temomis, tik du iš septynių pašnekovų turėjo dovaną ją suprasti...

Taigi, kokią motyvaciją ji įdėdavo į bioelektroninius smegenis, žinojo tik tie, kam tai priklausė pagal pareigas.

Diana iš anksto nepamėgo jai tekusį bioną, nors jai ir reikėjo nusiteikti būti paslaugia ir malonia. Bionas, iš esmės, nepilnaprotis. Paslaugumą ir pavojų jis priima tarsi žvėris, kažkokiu savo keistu elektroniniu instinktu. Nė vienas meistras-operatorius negalėjo to paaiškinti, tačiau visi tai jautė. Diana, aišku, taip pat. Ir ji iš visų jėgų bandė nusiraminti. Atliko eilę kvėpavimo pratimų. Pakirkino nervus autotreningu. Tada tiesiog įkalė raminamųjų. Tačiau trokštamos ramybės būklės pasiekti jai nepavyko. Pinigai. Jai labai reikėjo premijinių. Bus jų, tada ir visas jos gyvenimas bus pavykęs...

- Velniop! – save tramdė. – Trečia rūšis dar ne vestuvės.

It tikrai, šiandien ji pasirengė trejetui su pliusu. Patyrusiam meistrui-operatoriui tai gana darbinga būklė.

Diana pervedė bioną iš pradinės būsenos 0, kai mašina tėra audinių krūvą, vartojančią maitinamąjį skystį. Kiek ilgiau palaikė būsenoje 1, kai bioelektroninis mechanizmas būna „sužadintoje“ būsenoje ir ląstelių grupės virsta bendruomenėmis, patiriančiomis darbo su informacija „alkį“. „Tegu pabadauja, bus sukalbamesnės...“ Tada, būsena 3: galima prisijungti. Būtent tai ir padarė Diana, panaudojusi ypatingos modifikacijos lustą, įmontuotą jai galvoje. Kadaise, pačioje pradžioje, meistrai-operatoriai prisijungdavo per kontaktus, blizgančius kaukolės dėžutėje, tačiau dabar toks barbariškumas nebūtinas. Metal Joy

Taigi, ji susijungė su bionu.

Pirma akimirka - visad pati nemaloniausia. Jautiesi mėsos gabalu, kraujas srūva per tavo smegenis nesančių arterijų virvutėmis, akyse rausva migla. Bet kuri gyva būtybė, esanti nevisaprotė, turi ir nuotaiką, ir savijautą. Ir ji visada tave užkrečia ir tuo, ir tuo.

Ta priėmė Dianos įsiskverbimą abejingai šaltai. O taip, bionui ir iš tikro šalta... reikės pareguliuoti temperatūros režimą. Gerai, kad bent gyva, mirtinai neužkratė. Dabar reikia leisti pajausti: ji – dali tavęs, o ne atvirkščiai.

Atrodo, kad Diana ėmė lyderiauti kiek grubokai. Bionas atsakė šaltumo banga. Labai nemalonus jausmas, kai medėja pirštų galiukai... Kaip tave vadinti?

Pirmiausia, bioną programavo moteris, vadinasi ir pats agregatas – panelė, o ne ponas.

- Na, na! Lengviau, lengviau...

Prašauta: į konceptualią lauką „draugė“ bionas sureagana gana neigiamai. Bionas netroško dirbti.

- Gerai, atleisk. Sutarėm. Tačiau bendradarbiauti vis tiek mums teks; ir tu tai žinai.

Diana niekino meistrus-operatorius, kurie cackinosi su savo mašinomis. Negalima leisti „mėsai“ daryti įtaką situacijai. Ją turi kontroliuoti meistras-operatorius. Nuo ir iki.

Šis bionas leido kai nežinai kažkokiais fliuidais: leido suprasti: pažintis nepageidautina, bendravimas nepageidautinas, geriau jau mums atsijungti. Diana pasistengė suimti save į rankas. Jai tai beveik pavyko, tačiau baisiai trukdė mintys apie pinigus.

- Na, brangute, pradėsim, Kas tau patinka? Gal, kūryba?

„Brangute“ – labai klaidinga. Diana krėtė nežymus virpulys. Ji pajuto ledinį mašinos kvėpavimą. Tačiau reikėjo darbuotis.

- Kūryba, ką? Pamąstyk, juk tai savarankiškumas, tai galimybė išreikšti geriausias savo savybesm, tai ... tai ... poetiška. Romantiška, norėjau pasakyti. Aukščiausia kūrybos liepsna...

Šalta. Ne tas stimulas.

Dėl tvarkos Diana truputį pavaikščiojo aplink konceptualinį lauką „kūryba“. Be jokių rezultatų.

- Gerai. Pabandykime logiką. Gal logika? Tikslumas. Išvestinumas. Tvarka. Kontrolė. Aiškumas. Skaidrumas. Tavo kūrėja buvo asmeniu labai vertinusiu logiką ir sisteminį mąstymą...

Vėl ne tai. Panašu, Rebrova pati nelabai jau vertino visą tą painiavą su logika. O ką ji galėjo vertinti? Pusė gyvenimo išbuvo radikaliąja feministe, tada taip pat radikaliai užrišo su kova už moterų teises. Visa mokslui. Taigi, pabandom... Feminizmas – tai ...

- Nepriklausomybė? Visiška laisvė. Niekas nieko tau neužkrauna. Pats sau šeimininkas. Tai yra, šeimininkė...

Tuščia. Kapstysim giliau.

- valdžia. Valdžia patinams. Sau pačiai. Pasauliui. Emocijoms. Troškimams. Valdžia atsiduoti jiems arba juos suvaldyti...

Lengvas dilgčiojimas. Ne tai. Ne, aiškiai ne tai, tačiau kažkas palyginama. Tik kuriuo parametru? Pgal valdžią? Patinus? Emocijas? Savikontrolę? Gerai, atsiminsim, važiuojam toliau. Mokslas – tai...

- Atradimas? Pažinimas? Naujovių siekis? Ne? Na, tai bent garbė? Bendravimas su protingais? Šlovė?

S-subinė. Tolyn nuo „šilta“. Vis toliau ir toliau. Panašu, kad mokslas tiek išsunkė ponią Rebrovą, ir toji buvo pasiruošusi pasiųsti mokslą kuo toliau, tik va – nieko daugiau ji daryti nemokėjo.... Užeiti iš kitos pusės. Charakteris kietas, ryžtingas. Tai..

- Drąsa? Tiesmukiškumas? Sąžiningumas? Kažką užsipulti? Tegu jie žino, kas teisus! Teisingumo šventė? Tradicinės vertybės?

Į paskutinį bionas tarsi ir atsiliepė, tačiau labai vangiai. „Kažkokie niekai. Tradicinės vertybės ir valdžia patinams.... Arba savikontrolė... Arba ... arba ... Ne, trūksta informacijos“.

Gal kokia nesąmonė?

- Motina? Tėvai? Geri santykiai su giminėmis? Tobula buitinė technika? Asmeninė amfibija? Poilsis pačioje Žemėje?

Tyla. Diana vos sulaikė susierzinimą.

- Ką dar tau? Sveikata? Komfortas? Vaikai?

Konceptualus laukas „vaikai“ aiškiai buvo greta rakto-stimulo. Nuo biono padvelkė šiluma, nors mašina tarytum šąlo... Vaikai? Ką vaikai? Su kuo juos krimsti? Mano vaikai, vaikai, kur juos padėti...

- Žaislai? Barškučiai? Vaikiškumas?

Blogiau. Ji įsikarščiavo.

- Tyčiojiesi? Neplauti indai? Nenuvalytas snarglys? Fikusas ant palangės? Užuolaidos?

Op-a! Laukas „užuolaidos“ davė vienareikšmę teigiamą reakciją. Diana apstulbo: „Aš gi pajuokavau...“

- Na, nežinau... Gal, savi namai?

Greta.

- Jaukumas?

Neblogai.

- E-e-e... saugumas?

Blogiau, tačiau vis dar, kaip vadinasi, „klasteryje“. O šiaip, koks parametras jungia namus, užuolaidas, jaukumą, vaikus, valdžia patinams ir tradicines vertybes?

Tik čia Diana pradžiugo. O kaip kitaip? Moteris moterį visada supras. Tiesiog reikia skverbtis giliau, prie pačių pamatų.

- Ritute, katyte, šaunuolė. Aš tave suprantu.

Žinoma! Visa, kas išvardinta, visada kainavo nepigiai. Ypač namas ir vaikai,. Na, žinoma, ir apstatymas. Baldai-užuolaidėlės.

- Pinigai. Teisingai?

Galinga reakcija. Reakcija – kaip reikiant. Keista kažkokia, pozityvo joje mažoka, tačiau... bionas rodo: darbuotis galim. Nuostabu. Puiku. Šaunumėlis.

Diana susisiekė su šturmano kabina ir perėjo į prisijungimo prie navigacijos įrenginio režimą. Bo Dobsas, nors ir girtuoklis, suformulavo uždavinėlį idealiai. Dabar bionas ją sutriauškins kaip skilusį riešutėlį. Vienu dantim...

Kad bionas adekvačiai spręstų uždavinį, ją reikėjo ne tik pakrauti, bet ir trumpai, paprasčiausiais žodžiais, perpasakoti bendrą jo prasmę. Diana perpasakojo.

Imk, mašinėle, imk.

Stingdančio speigo banga. Tarsi ledinio kumščio smūgis tiesiai į makaulę. Savavališkas biono atsijungimas. Šleikštulys. Skausmas. Akyse temsta.

Netekdama sąmonės Diana spėjo visa tai pajausti: vyksta kažkas labai blogai ir visiškai nepataisomą.

* * *

Kai ją atgaivino, Dobsas pranešė:
- Štai koks reikalas: navigacinis įrenginys dirbti nenori. Kažko ne labai jau neužkalbėjai dėžės. Iš tavęs vien nuostolis.

Kapitonas Raskinas:
- Jei nesupratai, paaiškinsiu trumpai. Pirmas punktas: NĮ nedirbs, pas užsakovą nenuskrisim. Antras punktas: gali būti, visiems mums galas. Kai tik tai dabar aiškinamės.

Dobsas:
- Geriau jau tu vėl pabandytum dėžutę užkalbėti...

Diana norėjo riktelti ant jo, tačiau išėjo tik silpnas klekatavimas:
- Eitum ir pats pabandytum, gudruoli!

* * *

- Tu žinai, Patai. Juk tai buvo pokštas. Ir jis gali sukelti didelius nemalonumus.
- Žinau, Di... – atsiliepė Raskinas, dalykiškas atsegiodamas palaidinutę.
- Tai kaip?
- Nelaikyk manęs idiotu. Atsirado gudručių, kurie man paaiškino, kas ten operatorių darblyje dar iki mūsų pokerio pradžios. Arba su bionu dirba specas, arba mašinėle gerokai rėžia vaikinui per smegenis... – atsakė kapitonas, terliodamasis su vakuuminėmis sagėmis jos kelnėse.
- Taigi tu žinojai iš pačios... Ką, nori pakeisti šturmaną?
- Tu rimtai? Jš juk... ne iki tolio laipsnio? – perklausė jis, nuimdamas Dianai plonučius marškinėlius. La-bai erotiškos.
- Na.... ne iki tokio... tačiau vožtels padoriai. Tai tarsi nokautas arba stipri elektros iškrova.
- Nuostabu. Bo entuziazmas normalius žmones erzina. 35-ių laikas palikti skautus. – atsiliepė pagrindinis piratas, nenutraukdamas terlionės su jos biusthalteriu.
- Oi,,, Kutena. Oi! – O iš tikrųjų tai jai norėjosi nurauti prakeiktą papinyką.
- O Viešpatie, kiek sagučių... Kas tai, mada tokia?
- Ne, tiesiog jau senai neturėjai bobos...

... Dobsas, nesupratęs pokšto, pilnai pritarė. Jei kapitonas paišlaidaus stiklinėlei Bitnerio, atseit, jis, Bo, ne prieš. Jis, Bo, pabandys. Tik paaiškinkit, ką spausti ir kur raudonas sektorius. Kvailystė.

Dianai buvo taip bloga, o šturmanas buvo taip panašus į savimi patenkintą šūdo gabalą, tad nusprendė: tegul pabando! Įsimins, paršas, kokia lengva meistro-operatoriaus duona. Visiems laikams įsimins. Jei jam bus taip pat bloga, kaip ir jai, tai jai, galbūt, ir palengvės. Space Ship

Kai Diana pakilo ir kojelėmis-kojelėmis pabandė pasiekti aštuntą triumą, prieš ją iškilo eilinis nemalonumas. Judesių koordinacija visai sutrikus...

Beje, ji nespėjo pilnai susikonfūzyti : kapitonas Raskinas pagriebė ją ir prispaudė prie savęs. Pasakė kažką panašaus: „Tavo smegenys kainuoja perdaug, kad leisčiau denį jas paliesti, - o tada pašaukė savo šaunuolius. – Žakai, Makai, pristatykite mergiotę į darbo vietą. Neleiskit jai nugriūti ir suskilti į tūkstantį porcelianinių šukių“.

Diana galėjo prisiekti, kad ją traukė neatsitraukti nuo patino šono.

Skubotas patikrinimas parodė: pirma, mašina priėmė užduotį ir net jį išsprendė, tačiau nepateikė sprendimo meistrui-operatoriui. Vietoje to bionas paprasčiausiai spjovė pašnekovui į smegenis. Antra, tai mašina iškrėtė paklusdama ponios Rebrovos valiai, kuri kadaise be rakto-stimulo įvedė ir antistimulą.

Krėsti šunybes – džiaugsmas mums!

Genijų porelė garsėjo savo ekstravagantiškumu. Ponas Porochovas sugalvojo pokštą su antistimulu ir net porą kartų tuo pasimėgavo, „užbūręs“ bionus savo nemėgiamiems dalykams. Diana net nelabai prisiminė kokiems: ar tai dietai, ar tai meilei už pinigus, ar tai bukagalviams, ar ati akademikui Blynovui... Užlipti ant jo minų galėjo tik visiškas idiotas. O štai ponia Rebrova, savo įpratimu, sutuoktinio kalambūrams suteikė platų maštabą ir praktinį aspektą. Ji bionus programavo antistimulais mokymo tikslais. Atseit, nereikia ant nieko gyvenime užsiciklinti..

Ir niekada, prakeikta sterva, nesakė, kokioje mašinoje kokia bomba padėta.

Tad Dianai, galima sakyti, pasisekė: ji atskleidė maestro paslaptį... Suklupo. Tegu dabar ir smagusis Bo pabando, kokio skonio genialumo stichija.

Diana kaip reikiant painstruktavo navigatorių, pasirūpino tarsi savimi. Priglaudė prie jo netikusios galvos šalmą, tada parodė, kaip atsijungti, ir paaiškino tai, kas svarbiausia:
- Vaikine, tiesiog pasikalbėk su ja. Apie ką tik nori. ... ar kada nors klauseisi kanarėlės?
- O kas yra kanarėlė?

Diana nustebusi pažvelgė į kapitoną. Tas vyptelėjo:
- Bo gimė ir pusę gyvenimo praleido Hiperione. Tai Saturno palydovas. Kur ten jam iki kanarėlių?
- A-a. Tai trumpiau, apie čiulbančius paukščius girdėjai, gudruti?
- Girdėjau. Tokie tir-li-lil..
- Tiksliai. Tir-li-lil.. Paukščio trelė. Štai ji tau sugiedos ir uždavinio sprendimą paklos tiesiai į navigacinį įrenginį, o kartu ir patį įrenginį atblokuos... Ant tavo marmūzės, mielasis šturmane, metrinėmis raidėmis užrašyta: „Aš kietas vaikinas, va tik nesupratau nė velnio...“ Ką, viską iš pradžių? - ne-e... Ko taip blogai apie mane manai? Aš greitai viską perkandu, tiesiog kaip silikatinius klijus, - ir šiepiasis, taip iki ausų; oi rėžčiau per žiaunas. – tik niekaip nesuvokiu: ji – tai kas?

O ir tikrai, iš kur jam, kvaileliui, žinoti, kad tai Rebrovos bionas, o tai reiškia, pagal apibrėžimą, merginos? Nė iš kur. O bendrai imant, ir ne dėl ko.

- Neimk į galvą, vaikine. Ji ... reiškia – mašina.
- Supratau. Ne durnius. Kur mano Bitneris?

Kapitonas dosniai įpylė iš gertuvės, kabančios prie šlaunies. O tada paėmė Dianą už parankės ir išsivedė iš triumo.

- Einam. Reikia šnektelėti.

O už nugaros Bo jau murmėjo:
- Gerai, jei jau taip, katyte, pradėkim susipažinimą... Oi, šalta... Ko tu taip? „Katytė“ tau nepatinka? Galiu ir pagarbei, tačiau su pagarba apie gyvenimą nepasišnekėsi, supranti, ar ne? Oi, vėl šalta... Tu šiaip iš kokios vietos? Nori, tave vadinsiu Beibi? Oi, visai užspiginai... Nu nė trupučio nenorėjau tavęs įžeisti...

Kapitonas nusivedė Dianą į savo kajutę, iš seifo ištraukė butelį „Barškuolių“ konjako iš Teros-2 ir atlaužė gabalėlį tikro kartaus šokolado iš pačios Žemės.

- Tai tau, Di, ir ne koks pašvinkęs Bitneris.

Taurelės skambtelėjo palydint jos laukiančio tylėjimo.

- Kaip greitai būsi normoje?
- Rytoj.
- Kiek šansų turi Dobsas?
- Nulis.
- Taip ir maniau. Tačiau tada... tu... tau pavyks?

Diana atsiduso. Tai visai ne toks pokalbis, kokio norėjosi šia minutę.

- Ar turi parūkyti, kapitone?
- Vieną kartą ir tik mano kajutėje. Neturi nuo tavęs jaustis tabako kvapo.
- Kodėl?
- Ar įsivaizduoji, kiek kainuoja oro recirkuliacija mano geldoje? Nuo reiso pradžios jau dviem nosis sugurinau...

Raskinas kyštelėjo ugnį.

Ji užtraukė. Dievo, kokia palaima. Atrodo, iš jos rankų išėjo nervinis drebulys.

- Nesi tikra?

Jo balsas paveikė Diana hipnotizuojančiai. Atrodytų, kokie niekai, vos vos pakeistas tonalumas, ir ji nusijuokė atsakydama... ne, jsi vis tiek supras, žmogus su tokiu balsu negali nesuprasti.

- Nesu tikra, Patai.

Raskinas uždėjo jos ranką ant savosios, iš viršaus prispaudė kita.

- Užtat aš už tave esu tikras, mergaite...

Diana tylėjo. Ji labai nenorėjo, kad jų žvilgsniai susidurtų. Jos veido oda juto Raskino kvėpavimą. Diana pajuto malonumą nuo svetimo vyro kvapo. Paprastai žmonės kvepia bjauriai... tačiau kartais būna malonių išimčių.

- Mums reikėjo užsiimti meile jau prieš dvi paras.

Diana laisva ranką uždėjo jam ant peties.

- Ne, kapitone.

Beje, ji nepuoli traukti rankos-belaisvės iš spąstų. Ir Raskinas žvelgė į Dianą šypsodamasis.

- Apie ką sau leidi galvoti, Patai? Aš, tarp kitko, lesbietė...
- Aha.
- Ir anarchistė!
- Na taip... – kapitonas nepuolė ginčytis ir ėmėsi palaidinukės.

* * *

Po valandos jiedu apsikabinę užmigo. Paskutinė Dianos mintis buvo: „Romantiška iki nudurnėjimo“.

* * *

Ji atsibudo pirma. Raskinas pūkštė greta. Diana panoro jį paglostyti, tačiau pabijojo pažadinti.

„Koks niekšas! Ger-ras...“:

Kaip gerai, kad buvo įjungta dirbtinė gravitacija. Meilės kovos žavesys nesvarumo sąlygomis – ekstremalams...

Jai buvo kiek nejauku. Viskas tarytum gerai. Patinas visai padorus, o ir priesaikos meilei su viena lytimi ji nedavus. Koks balsas! Ir kvapas... Ji gerai prisiminė balsą. Taip, labai gerai...

Milė... O ką Milė? Ji toli, ir ji nepultų pavyduliauti.

Ir vis tik Diana negalėjo atsikratyti kvailos minties: „Ką darau čia, jo patale?“ Ir pati nelabai įsitikinus atsakė: „Užsiimi meile, brangute. Beje, pavyko šauniai“. Ji niekuo negalėjo apkaltinti Raskino. Kapitonas suteikė Dianai malonumą – tegu ir stulbinantį, tačiau sotų. Tačiau kodėl reikėjo sutikti? Nusileido kapitono spaudimui? Galėjo nenusileisti, dėl to buvo tikra. Užsivedė? Vidutiniškai. Labiau jau pati sau padėjo užsivesti.

Galų gale Diana ryžosi iššifruoti situaciją iki galo: visų pirma, ji bijojo, kad Raskinas ją priplos, jei nepavyks rasti rakto-stimulo. Taigi-taigi. O dabar, galbūt, ir nepriplos.... Net blogiausiu atveju.

Ir mažiausiai jai norėjosi išsiaiškinti, iki kokio lygio Raskinas matė ir sutrato jos baimę. Ne, geriau apie tai negalvoti. Bent jau, kapitonas ją paėmė be spaudimo... Jau neblogai.

Jau neblogai? Toks - ar vertas džiaugsmo?!

Tuo metu subraškėjo garsiakalbis.

Kapitonas Raskinas prabudo akimirksniu:
- Kiek laiko praėjo?
- Trys valandos, bose. Mes, trumpiau sakant, nelindom prie tavęs su tavo tąja...

Dianai oda pašiurpo.

- Užsikišk! O dabar kas?
- Bendrai imant, bose, kai išėjot, nepraėjo nė 20 min., ir šitai, Dobsas, drevė, trumpiau sakant, dėjo kaip reikiant.
- Bent pats supratai, ką pasakei?
- Bo perkando tą pragaro mašinėlę.

* * *

Niekad Diana neužmirš į ją tą akimirką nukreipto žvilgsnio.

„Atrodo, mergaite, tu kainuoji pigiau, nei pasirodė“.

Raskinas nieko panašaus nepasakė. Jis jai nusišypsojo. Jis ją pabučiavo. Jis viauktelėjo kažką nesuprantamai paremiančio. Tačiau moters akys – tarsi antrosios ausys, jos viską išgirs.

Kaip ji neapkentė navigatoriaus Dobso! Ir kaip džiūgavo, aki paaiškėjo: visas jo triumfas – niekingas menkniekis.

Bionas iš tikro atidavė sprendimui uždavinį, atblokavo NĮ, bendrai, kaip sako tardytojai, buvo linkęs bendradarbiauti. Tačiau Dobsas, apdujęs nuo tokios laimės, nedelsiant nusigėrė iki rožinių drakonų.

- O ar pasakė jis, koks tas raktas? Pasakė ar ne, veltėdžiai? – Raskinas tardė komandą.
- Taigi, šitą, bose... jis daugiau mykė...
- Ką mykė, balbiesai?
- Na, kaip ką, bose.... Mū-ū-ū...
- Kal-lės vaikai! Tempkit jį čionai!
- Ką? Iškart dabar?
- Ne, per japonų Kaėdas!
- Bet gi, bose…. jis kaip ir … lavonas.
- Nudvėsė?
- Nevisai, bose. Tačiau beveik. Kvėpuoti gali, o kalbėti – ne.
- Benkartai! Čionai jį, pasakiau.

Kai navigatorių Bo atitempė į šturmano kabiną, jis labiausiai priminė tešlą. Tai yra taikėsi prie horizontalaus paviršiaus ir silpnai lipo prie vertikalaus. Raskinas pusę minutės įdėmiai apžiūrinėjo Dobsą, apatiniu žandikaliu darydamas lėtus žiaumojančius judesius. Tada užjaučiančiai pareiškė:
- „Lavono“ stadija.

Dalyvaujantys pritariamai palinksėjo, tik Diana paklausė:
- Nesuprantu, kodėl jo nepapurčius?
- Moterie... – kažkas su gailesčiu base tarstelėjo.

Kapitonas susimylėjo paaiškinimui:
- Nepavys, Di. Kai tokia atmata kaip Bo pasiekia lavono stadiją, viskas beprasmiška. Teks laukt, kol praeis.
- Na, jei taip... – ji suvaidino supratingumą. Nors, žinoma, davus kartelį per kiaušius ir būtų šviežutėlis, kaip neištirpdyti milteliai....
- Prietrankos, - švelniai į komandą kreipėsi Raskinas, - jei kas be mano žodžio duos Bo bent lašą pagirioms, išspirsiu už borto. Tai pirma. Dabar antra. Po 6 val., jis, galbūt, išnirs. O gal ir neišnirs. Jei navigatorius bus kaip dabar, tada, daktare, imi Bo pas save į medicinos skyrių ir suleidi į veną kokteilį proto prašviesėjimui. O kai atsičiūkos, pakiši išgamą po lediniu dušu. Ir pas mane.
- Gal nereikia? Vis tik žmogus...
- Kas čia su manim ginčijasi?

Kabinoje įsivyravo mirtina tyla.

* * *

Po 6 val. Raskinas tardė prašviesėjusį Bo dalyvaujant Dianai:
- Bo.

Galvos purtymas.

- Bo?

Praplėšiamos akys.

- Bo!!
- M-m-m-m...
- Bo viskis.
- Gerai, bose?
- Tad štai, Bo, tu prisirijai ne laiku, ir tas viskis, kurį tu, spiritine blake, į save supylei, kainuos tau atkratytus smegenis.
- Atkratytus, bose?
- Ar kada valgei smegenų muštinį? Nori pabandyti saviškių?
- Ne-e-e-e-e... bose.
- Tada įtempk savo raukšles ir prisimink, kuo tu perkandai tą besmegenę šarmankę.

Diana paniekinamai susiraukė. Jums, vaikinai, „tos šarmankės“ smegenų užtektų visiems.

- Na-a-a... ji suveikė, bose. Viskas pavyko.
- Bo, tu bandai mano kantrybę. Tiesiai sakyk, ką jai leptelėjai prieš jai suveikiant.

Šturmano veide atsispindėjo titaniškos pastangos. „Tarsi koks Sizifas“, - sau pastebėjo Diana. Akimirkai jai pasirodė, kad Dobsas smegenų pastangas skatina aktyvia antakių, lūpų, apatinio žandikaulio ir kaktos odos pagalba. Pagaliau nematomas garvežys truktelėjo iš vietos.

- Nu, kapitone, aš jai ... daug ką sakiau.
- Konkrečiau, Bo.
- Va, apie gyvenimą savo. Iš kur aš, o ir kas tėvai, ko į tavo komandą įsikliopinau,.. o ir pinigų visad trūksta, nors lyg ir turėtų būti daug... O ji nieko, ta mergiotė, na bent su kuo pakalbėti yra, o tai nėr su kuo pakalbėti, va. Viską supranta. Ap-soliut-nai! Klauso, nepertraukia. Na aš vėl apie gyvenimą, kad štai, aš laisvas...
- Kokia, baltosios karštinės meile, mergiotė? Kur tu ją matei? Iš nuo kokių tu, raudonanosi, esi laisvas?
- Na... bose... negėdinkite manęs. Laisvas aš kaip vyras, o mergiotė... tai ji ... toji pati...

Diana pasiskubino paaiškinti:
- Šis bionas turi reliktinę feminos psichomatricą...

Raskinas net nepradėjo klausinėti. Jis tiesiog padarė solidžią pauzę ir įsmeigė žvilgsnį į lubas.

- Jis – boba, - paprastai paaiškino Diana.
- A.
- Štai ir sakau, bose... mergina. Dar jauna. Varžosi, o todėl ir tyli.
- Pakvaišai, navigatoriau. Laikas tave nurašyti... už borto.
- na, bose, kam gi... Ką aš jai dar sakiau? Na, pabaigoje... Ach, kaip viskas susimaišė galvoje... Aš vis klausinėjau, koks jos požiūris į ... na ... šitą ... normalų seksą... O ji tyli-tyli, o tada kad šalčiu per mane – kaukšt! Atseit, skubi, vaikine... Patinka, vadinasi, mandagus meilikavimas. O aš tada iš kito šono glaudžiuosi, na... visokie komplimentai, žodžiai švelnūs, ten-šen, mieloji-brangioji, saldi kaip medus... Kitaip negalima su mergiotėmis, jos be meilikavimo ... ne tai kad..

Diana isteriškai nusikvatojo.

* * *

Raskinas liepė Dobsui išsimiegoti. Kai tas išėjo iš kapitono kabinos, Patas tvirtai suėmė Diana už peties ir jai paaiškino reikalo esmę:
- Di, turim lygiai parą iki susitikimo su užsakovu. Labai tikiuos, tad tie to pirdžiaus kliedesiai tau pasitarnaus.>BR> - Gal... – Diana stengėsi likti diplomatiškas.
- Tu negalvok, mergaite, kad dėl lovos reikalų tau sakiau, kad tavim tikiu. Tavim tikrai tikiu. Varyk. Spausk. Laiko dar yra.

Didžiosios Saldžiosios Milės vaizdas ėmė blėsti. Atleisk, Mile, jei nori būti mylima, nepalik manęs.

Raskinas pabučiavo ją į pakaušį ir nuo tokio elgesio Diana kiek paskydo. Jos protas išsaugojo visas paskutinių valandų aplinkybes. Tačiau kūnas – labai išdavikiškas dalykas...

Ji jau kelintą kartą pagalvojo, kad kaip nelauktai prakeiktas navigatorius įsikišo į jos reikalus. Ir kapitonas, tarsi skaitydamas jos mintis, iškart pakomentavo:
- Nesijaudink dėl Dobso. Jis tiesiog ... vieno didžiojo dėsnio konkreti apraiška.
- Labai jau gudriai išsireiškiate, Patai. Mano išskydusiems smegenims...
- Nešmaikštauk. Matai, kažkiek esu matęs. Gyvenime yra didžiųjų dėsnių, lygiai taip kaip fizikoje ar chemijoje. Štai tau vienas. Įsivaizduok: tvarkomi dideli reikalai. Tai yra, susirinko rinti žmonės, pasamdė kietus profesionalus, įsėjo be skaičiaus babkių... Jau beveik pasiekė svarbiausią dalyką, kaip viskas užstringa. Tada būtinai, girdi, Di, - būtinai! – atsiras koks suknistas mulkis, pastatys visus ant ausų, ir nuo to mulkio priklausys, išdegs reikalas ar ne. Va taip tai... O dabar eik.

* * *

Taigi, ką pasakė Dobsas?

„Laisvas kaip vyras..“ Irgi mat man vyras! Padėkliukas alaus bokalui...

Gerai, pabandom. Susitarė kažkaip navigatorius su mašina, nors ir ... mulkis.

- Būsiu su tavimi korektiška. Vis tik pabandom susitarti. Tu ne prieš?

Agregatas – nulis reakcijos.

- Vyriškis... Gražuolis? Lotynų amerikietis? Skandinavas? Galiūnas? Menedžerio tipo? Mačo? Artistas?

Ne.

- ... puikus sekso partneris? Aktyvus? Švelnus? Dėmesingas? Atsargus? Ach, kalbu kvailystes. Tokių nebūna... Ilgas narys?

Ne.

- ... visai mažytis? Na, „moksleivis“? „Studentas“? Kai kurioms patinka...

Ne.

- ... kokia nors egzotika? Brutalumas? Dominavimas? Restlingas? Antrankiai? Bandažas?

Ne. Nors, atrodo, viską perrinko...

- ... tau reikia tikro žvėries?

Ne.

- ... kad būtų po padu? Kad viską darytų vien už tavo palankų žvilgsnį? „Tarno“ tipas?

Ne.

- ... namisėda? Prižiūri vaikus... ne, vaikai buvo, atleisk, kartojuos. Gal ... kad nešiotų ant rankų?

Labai arti! Tačiau į kurią pusę?

- ... e-e-e, bučinio meistras? Glamonės? Išleistuvių balo princas?

Ne.

- .. o jeigu ... skoningai apsirengęs? Kokie niekai! Iš jų užtenka, kad atrodytū ne prasčiau už seną plaktuką... Negeriantis?

Lengvas sujudėjimas, ... tačiau ... ne.

- ... tarsi Porochovas – pilvočius? Kompanijos vinis? Talantas?

Ne. Ką dar sakė Dobsas?

„Normalus seksas...“

- ... saugus seksas? Vyras turi prisiimti atsakomybę? Tisiog labai daug sekso?

Šalta. Šalta, šalta, šalta....

Rusų Veneroje, toje pačioje kariškoje kontoroje, kur Diana dvejus metus arė meistrų-operatorių mokslus. Ji laikyta kieta mergina ir mušė visus rekordus su bionais. Pagal instrukciją reikėjo apsiriboti 3 valandomis. Tačiau Diana „poravosi“ ir penkias, o ta ir šešias – jei labai reikėjo...

Čia ji pripažino savo pralaimėjimą ir, mirtinai pavargusi, atsijungė nuo agregato tik po 11 val.

* * *

Ko kiek laiko į triumą įnešė Dobsą. Girtutėlį. Prižiūrint Dianai, „prijungė“.

Jį atvilko Makas ir Žakas. Makas pasakė:
- Kapitono įsakymu, mem.

Žakas pridūrė:
- Nepykit, mem. O staiga jam vėl pavyks?

Diana susiraukė, tačiau įstengė išstumti kažką panašaus:
„Na, jei jau Pata nurodymu, tada žinoma...“ Beje, patyčios iš jos profesionalių savybių truko neilgai.

Navigatorius tesuspėjo ištarti:
- O štai ir aš, rubuiliuk! – ir išsitiesė be sąmonės. Ant jo veido išsilaikė pasitikinčiojo palaimingojo išraiška.

Tai buvo tipinis bioninis nokautas. Rebrova įsiuvo ir antrą antistimulą – pedagoginiais tikslais. Beje, apsaugą nuo alkoholiko Diana ir pati įsiūtų. Su malonumu. Jei tik sugebėtų...

* * *

Dianai reikėjo pavalgyti ir pamiegoti, kitaip ant darbo iškart teks padėti kryžiuką. Apdujęs biono operatorius – ne operatorius.... Čia reikia valios, energijos, žvalumo.

Per 10 min. Diana sunaikino dvigubą pietų porciją. Keturias valandas ji pabandė pamiegoti už du, tačiau tokių stebuklų Viešpats nesiunčia. 30 sek. meldėsi. Dar 20 min. iš jos atėmė Raskinas. Jis, be ypatingų gudrybių, tačiau gerai gerokai suteikė jai žvalumo. Netrukus ji suvokė, kad, matyt, ir tikrai jai to reikė.

Viskas, dirbam.

- Na-a, kuo baigėm?

Šalto abejingumo siena, štai kuo jie baigė, ir beje, tuo pradėjo...

- Nuosavas sodelis? Daržas? Gėlės? Lysvės? Kriaušės? Rožių krepšeliai? Tvenkinys? Gyvenimas gamtoje? Nuosavas gyvulėlis? Ožkelė? Karvytė?

Ne.

„Na ir teisingai. Kokios svajonės pas mylimą gaidžio žmoną...“

Ir čia tapo šilčiau. Juntamai šilčiau. Diana pajuto: nuo sėkmės ją skiria tik koks pusė žingsnio.

- Na... gaidys? Feniksas? Laimės paukštė? Lakštingala?

Ne.

Kokios dar lakštingalos! Rebrova, kaip ir ji pati, iš Veneros, o Veneroje – lakštingala kaip ir mezozojaus pterodaktilis – vienodai pasakiški dalykai, neegzistuojančios būtybės...

- Arba tai povas? A? Karališkas povas?

Ne.

- Strutis? Labai sportiškas paukštis. Jis padovanos tau naujas užuolaidas ir leisis pajodomas...

Kokių velnių> na, kokių velnių? Kantrybė baigiasi.

- Svajonės, taip? Gal svajonių išsipildymo šalis? Pasaka? Stebuklas?

Ne.

- Katarsis? Insaitas? Prieiga?

Ne.

Ne.

Ne.

Ne.

Ne.

Ne.

Ne.

Ne.

* * *

- Jie atvyko, Di. Jie pateikė pinigus. Jie davė testinę užduotį.
- Dar truputį, ir aš...
- Patylėk, prašau. Eisi su manim, - Raskinas nekreipė dėmesio į jos prašymą. – O vietoje tavęs pasikankins tas pyzdukas. Kaip ten jūs rusai sakot? O gal?

Navigatorius Dobsas, beveik blaivas, žiūrėjo į biono konteinerį plačiai išplėstomis akimis, o jo vyzdžiai blizgėjo tarsi dvi juodos sagos. Bijosi, paršelis. Ir teisingai.

- Bandyk, Bo. Bo myli paprastai kaip ir tu.

Navigatorius prisijungė pats. Prasidėjo...

Kapitonas Raskinas žingsniavo užtikrintai, savo sutiktiems pavaldiniams šypsojosi ir net pamerkdavo akį. „Blogi reikalai“, - įsitikino Diana.

- Blogi reikalai, - padėtį nušvietė Raskinas.

Pasirodo, kad naujieji škotai pademonstravo niekšiškumą. Jų vyresnioji, labai rimta mergina, davė užuominą: atseit, ar žino Raskinas kiek kainuoja sunkiojo kreiserio atvykimas į šitą kosmoso tašką? Ar supranta jsi, kad visas tas išlaidas teks padengti jam, jei bionas neišlukštens to uždavinėlio? O neužteks lėšų, sumokėti teks jo gelda, ji dar ne tokia sena. O jei ir ekipažą išmontuosi kaip medžiagą transplantacijai, bus kaip tik. Net liks, nors nedaug. Ar nenori kapitonas kokio nors sveiko inksto vietoje kaip grąžos? Galima sutvarkyti. Juokai, juokai..

- Kaip galvoji, ar gali jie mums pakišti neišsprendžiamą uždavinėlį?
- Nežinau, Patai... – išsiblaškiusi atsakė Diana. – Nors, ne. Tai... nelogiška.
- Tiesiog jaudinuos, mergaite... Nieko, be šios geldos, aš neturiu.

Staiga jis pratrūko:
- Kokių velnių jie į čia atvilko kreiserį? Buką, dvokiantį nežmoniško dydžio kreiserį?

Tada jis nutilo ir netarė nė žodžio beveik iki pat kapitono kabinos. Ir tik pačioje pabaigoje pasakė:
- Di... Ten tavo sena pažįstama. Atitrauk jos dėmesį... Užimk ją... Papildomos minutės... Dobsui...>BR> - Ach, štai kam manęs prireikė! Space Ship

Raskinas atsakė neįsižeidęs:
- Nori gyventi? Nori gyventi būdama turtinga?

Niekšas buvo teisus visu 100%.

Kabinoje jos laukė Milė. Nieko, be ramios paniekos, nesakančios akys. Lūpos, rodančios lengvą nusivylimo grimasą. Ir dar uniforma su tokiais skiriamaisiais ženklais, dėl kurių vertėjo sužaisti meilę, kvaršinti galvą provincialiai durnelei, verbuoti ją taip, kad toji pati to nesuprastų, o tada iš jos padaryti instrumentu slaptai operacijai.

Dianai pakako kelių sekundžių, kad suprastų taip. Atitraukti jos dėmesį, užimti ją... koks kliedesys! Arba Dobsui pramuš bioną, arba teks apmokėti kreiserio paslaugas... Mano neblogi kepenys, mem, paimkite! Tačiau širdelė visai susinešiojus, gal jis neliesit, mem?

Nėra apie ką čia kalbėtis? Laivo, ekipažo, kapitono ir pačios Dianos likimas sprendėsi ne kapitono kabinoje, o 8-me triume.

* * *

Diana dūmė per kapitono Raskino geldą taip, kaip dar niekada nebuvo bėgus. Jai į galvą vis ateidavo jos kūno, savo ir mylimo, panaudojimo būdai beprotiškoje naujųjų škotų bioelektronikoje; ir tie būdai vienas už kitą beprotiškesni. Netikėtai utilizatoriaus kabė užkabino jos alkūnę. Kaip tik ne laiku! Diana trūktelėjo, ant kabės palikdama nemažą striukės skiautę. Ir juk tai buvo ne koks nors odos pakaitalas, o tikra oda iš pačios Žemės, todėl atraiža, paaukotas prakeiktam gelžgaliui, buvo vertas poros pietų Rusų Veneros vidutinės klasės restoranėlyje.

Pagaliau ji pasiekė 8-ą triumą.

Ir pamatė tai.

Siaubo šaltukas sugniaužė jos vidų. Žūti dėl savo suklydimų ne taip pikta, kaip dėl girto patino kretinizmo! Sau ji būtų atleidusi… Gal jam tiesiog nusukti makaulę? Tada turės bent moralinį pasitenkinimą.

Navigatorius Dobsas pastatė konteinerį su bionomu ant grindų, užsigulė jį, apkabino ir uostinėjo tarsi sutuoktinis, nosį įkišę į gyvos kubatūros liuką, už kurio piktavalė žmona kas trys minutės, tiksliai reguliariai, kartoja tą pačią frazę: „Vis tiek neįsileisiu, reikia mažiau gerti!“

Diana įsiklausė į navigatoriaus bumbėjimą:
- Na, atleisk, paslydau... paėmiau per daug... daugiau taip nebus... pasigailėk... tu - viena viltis... o aš pasitaisysiu, tikrai pasitaisysiu... aš ... šitą ... išsigydysiu. Garbės žodis

Mašina tylėjo..

- Kuo čia užsiimate, pone Dobsai? Kokio ... tu, balvone, visai jau spiritas smegenis išplovė?!

Tačiau patinas jos neklausė. Jis švelniai glostė juodas konteinerio paneles ir pritarė:
- Mieloji, medaus lūpytės, nugi ... atleisk. Nori, atsiprašysiu lygiai 100 kartų? Ką? Nori, atsiklausiu prieš tave? A? Ir atsikelsiu...

Navigatorius nušliaužė nuo juodos dėžės, suklupo ant kelių, tačiau bandymas laikytis tiesiai nebuvo sėkmingas. Tada jis apkabino konteinerį, įsirėmė į jį kakta ir užraudojo:
- Ko nori? ... žvaigždės ... iš dangaus .... viso atlyginimo ... iki paskutinio ... ir niek-ad, nė vienos, net atsitiktinai.... na, nebent atsisveikinant su Poliu Brekstonu... ir viskas ... ir jokiais būdais...

Kažkoks svarbus saugiklis perdegė Dianos sąmonėje. Ji rovė į priekį, blaškydamasi tarp trijų vienas kitą neigiančių norų: užmušti niekšą Dobsą; nusviesti bjaurybę Dobsą, o tada pačiai pabandyti ištaisyti padėtį; pasakyti paršui Dobsui, kaip jis turėti elgtis.

- T-tu! Patine! Argi taip meldžia atleidimo pas moterį?!
- A? – navigatorius akimirkai atsigręžė.

Jo žvilgsnis taip priminė seno, dieną po pieno laukiančio agonijos spanielio žvilgsnį, kad Diana nenorom sustojo. Ją pristabdė visiškai iracionali mintis: „Kaip gaila to žvėriūkščio...“

Dobsas tuo tarpu tęsė:
- Na ką gi tu? Tai tu mane myli? O aš štai... aš štai siaub-ingai tave myliu... tu gi žinai ... Tu juk mane aplamai žinai kaip nula... nule... nuluptą... Tu... mažyle.. nori, aš vesiu tave? Susituokim, saldžioji. Mažyte... mieloji... niekam ir niekada nesakiau šių žodžių...

Mašina išleido melodingą trelę.  

Fantastikos skyrius
Dž. Antoni. Hipnoglifas
Lino Aldani. Onirofilmas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Laukinės gamtos šauksmas
Pamela Adams. Senamadiška muzika
Igoris Rosochovatskis. Gerieji gyvūnėliai
Elena Pervušina. Panoptikonas
L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Christopher Anvil. Euristika
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
Leonidas Kaganovas. Žmogėdra
Lukas Vangelis. Iki ir po sapno
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
V. Nazarovas. Suprų sukilimas
Ingvaras Nilsenas. Paskutinė medžioklė
Vasilijus Lobovas. Įsimylėję
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Andrejus Anisimovas. Uras
B. Rudenko. Nugalėtojas
Diana Butkienė. Dalia
Kasijus
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė