Elena Pervušina. Panoptikonas

Elena Pervušina

Apie autorę

Elena Pervušina (g. 1972 m. Leningrade) – rusų prozininkė, vertėja, medicinos mokslo populiarintoja. Studijavo mediciną, dirbo endokrinologe. Fantastiką kuria nuo 1989 m. Spaudoje debiutavo apsakymu „Leisk kam eiti!“ (1999). Išleido fentezi romanus „Nugalėtųjų karaliai“, „Nematomas miestas“, „Džokerio medžioklė“, „Nutrintos raidės“, „Mirk, ragana!“. Spaudino kūrinius rusų ir lenkų kalbomis daugelyje leidinių. Išleido tris savo kūrinių rinkinius. Taip pat leidžia mokslo populiarinimo knygas apie diabetą (Tatjanos Rumiancevos pseudonimu) ir apie vaikų ugdymą ankstyvuoju laikotarpiu. Taip pat yra išleidusi kelis kelionių vadovus.

Pabundu, nes vyro lūpos kutena mano ausį. Jis šnabžda:
- Su švente, mieloji!

Jo ranka neria po pagalve, ten suranda manąją ir po delnu pakiša kažką mažą ir kietą, tiksliau (atpažįstu net apčiuopomis) – mažą dėžutę gaubtu viršumi, kokiosis laiko brangenybes. Dėžutė aptraukta aksomu, kuris kutena man delną.

Sugniaužiu pirštais brangųjį laimikį, akimirksniu prabundu, atsisėdu lovoje, atidarau dėžutę ir joje matau dvi auksines, apibarstytas fianitiniais1) trupiniais, žvaigždutes – auskarus.

- Mielasis, tai... Tai gi... nežinau...

Griebiu jį už kaklaraiščio, prisitraukiu, bučiuoju. Jis į bučinį atsako nelauktai aistringai, tarsi berniūkštis, o tada atšlyja:
- Na viskas, viskas, aš bėgu, reikia į darbą, viskas – vakare.

Ir jau tarpduryje šaukia sūnui:
- Viktorai! Neužmiršk, pirkinių sąrašas ant stalo!

Dėl šventės leidžiu sau pasilepinti patale dar penkias minutes ir mėgautis dovana. Tačiau kur ten! Pro duris, vikrios tarsi kregždutės, praneria mano dukrytės, baltaplaukės Sonia ir Angelina, įsiropščia į lovą ir iškart apžergia mane:
- Mama, ką turi? Mama, parodyk! Mama, ko Gelka lenda, mano eilė pirmajai pažiūrėti! Mama, o mums tokius nupirksite? Mama, ar man jau galima?

Dvynės, Nastia ir Liza, sustingo tarpdury. Veideliai smalsūs tarsi voverių, akys blizga, tačiau nekviestos prieiti bijo. Jos pas mus visai neseniai, vos trys mėnesiai. Dvynės – viduriniosios Viktoro sesers dukros. Ji s vyru turi 7 vaikus ir gyvena Tvėrėje, o kadangi aš sugebėjau Viktorui pagimdyti tik dvi dukteris, nusprendėme, kad galime paimti dar dvi. Su penkiametėmis jau nereikia tiek terliotis kaip naujagimėmis, o pašalpą už jas mokės dar ilgai, iki pat jų vedybų. Viktoro sesuo Lida labai džiaugėsi, kai jis pasiūlė pasiimti mergaites: jų namuose ir taip vietos nėra, o ir ji supranta, kad Peterburge jos gaus geresnį išsilavinimą, o mes ateityje sugebėsime joms parinkti geras partijas. Ji, tiesa, prašė, kad imtumėm mergaitę ir berniuką, tačiau Viktoras kategoriškai atsisakė> Juk mes jau įsisūnijome mano pusbrolio giminaitį, mūsų Viktorą jaunesnįjį. Dabar vyras turi įpėdinį, o daugiau jam ir nereikia. Jis taip ir pasakė tada:
- Pirma, šeimoje daug sūnų, kas kelia sąmyšį. Antra, už vieną pats įstengiu apmokėti pirmojo lygio mokymą, o ir tokią gyvenamąją vietą nupirkti, į kurią bus galima žmoną parsivesti, o esant dviem – tektų imti kreditą. O aš nenoriu iki gyvenimo pabaigos užsikrauti kabalos, o ir vaikams ant kaklo naštą užkabinti. Mūsų šeimoje niekas nesimokė už svetimus pinigus. Na o trečia, Lenai reikia pagalbininkių. Nenoriu, kad virtuvėje plėšytųsi viena.

Lina, aišku, papūtė lūpas, bet sutiko. Tiesa, su manimi telefonu ji kalba pabrėžtinai šaltai. Tai suprantama: jos vyras ir pusiau mažiau paslaugus nei mano Viktoras.

O mergičkos pasirodė esą labai šaunios – tylios, paklusnios ir tikros mažos šeimininkės, geras pavysdys mano dukroms. Vis tik provincijoje labai stiprios tradicijos, ten vaikai greičiau suauga. O dideliuose miestuose pilna tokių išprotėjusių mamyčių kaip aš, kurios lepina savo vaikus. Bet čia jau nieko su savimi padaryti negaliu!

Beje, šiandien vakare reikia pasakyti Nastei su Liza, kad jos praėjo bandomąjį laikotarpį, ir mes nusprendėme jas pasilikti. Šiandien kaip tik moterų diena – tai bus kaip tik tinkama.

* * *

Kaip linksma kepti blynus penkiese!

Sonia minko tešlą, Galia pjausto obuolius, aš buriu prie plytos, Nastia su Liza, tylūs rimti angeliukai, be garso skraido iš virtuvės į valgomąjį, dengia stalą.

Iš parduotuvės grįžta Viktoras-jaunesnysis. Jis atnešė mano užsakytus produktus, ir dar – ledų mergaitėms ir narcizų puokštę man.

Aišku, tuo pasirūpino Viktoras-vyresnysis! Prieš dvi savaites jis užšoko į namus papietauti, o a kaip tik žiūrėjau „Jaukius namus“, o per laidą aiškino, kad narcizai – mirties gėlės. Aš pasakiau, kad tai kažkokia nesąmonė, nes jei jie pavasarį išlenda iš savo svogūnėlių šaltoje žemėje, tai reiškia, kad tai tikriausios gyvenimo gėlės. Ir Viktoras, aišku, tai įsiminė! Aš taip sujaudinta, kad iškart priimu sprendimą: vakare, kai sumigs vaikai, apsiausiu savo aksominius batelius, mažą liemenę kaip oficiantės, o už diržo užsikišiu narcizus, ir tegu Viktoras juos paima. Lūpomis. Apie tai, aišku, nepasakoja per „Jaukius namus“, tačiau protinga žmona neprivalo sėdėti tarsi lėlė ir ištisas dienas žiūrėti „Mielutės“ kanalą. Yra ir kitų kanalų.

Gerai, kad mano pilvas neišdribęs, nepaisant dviejų vaikų, Dabar į draudimą nuo nėštumo įeina ir aerobika motinoms po gimdymo – tik eik ir netingėk. Aš nepatingėjau ir todėl labai džiaugiuosi.

* * *

Per pusryčius Liza kažką šnibžda Galiai į ausį, ir Galia iškart pasisuka į mane:
- Mam, per televizorių vakar sakė, kad Vasiljevske2) mugė dar neužsidarė. Gal nuvažiuojam? Mam, na prašau! Prisimenu – taip, tikrai, tai sakė per naujienas. Užgavėnių mugė Vasiljevske šiais metais tokia populiari, kad organizatoriai nusprendė ją pratęsti dar trims savaitėms. Atrodo, kad patriarchas prieštaravo, mes mugė vyksta per pasninką, o tai nuodėmė. Tačiau Viktoras laikosi labai progresyvių pažiūrų, jis laiko, kad pasninkauti ar ne – tai asmeninis pasirinkimas, o vaikai aplamai neturi pasninkauti iki pilnametystės. Todėl jis tikriausiai nesupyks, jei nuvažiuosime į mugę.

Ir iš tikro, kodėl nenuvažiuoti?! Juk šiandien mergaitėms šventė! Atrodo, kad spintelėje man dar liko pinigų, kuriuos Viktoras duoda asmeninėms išlaidoms. Taip, tikriausiai liko nemažai: jis duoda pinigų pirmą mėnesio dieną, o šiandien – tik aštuntoji, o aš beveik neišleidau per šią savaitę. O jei mėnesio gale ir trūks pinigų, galiu užstatyti kai kurias brangenybes. Reikės tik dažniau įsiverti naujus auskarus, ir Viktoras nieko nepastebės.

- Nuspręsta. Važiuojam, - sakau mergaitėms (tos spiegia iš džiaugsmo). – Kol kas galite pažiūrėti „jaunikius ir nuotakas“, o aš greitai paruošiu pietus ir važiuosim.
- Mama, o galima aš eisiu į viršų paskaityti, - kreipiasi Viktoras. – Man reikia kontroliniam darbui pasiruošti.

Jis vis dar sumikčioja,kai mane vadina „mama“, tačiau stengiuosi to nepastebėti:
- Žinoma, galima. Bet,... tu važiuosi su mumis?

Jo veidas nešvyti džiaugsmu, ir akimirką aš baiminuosi – o jei staiga jsi atsisakys! Tačiau šiandien moterų diena, ir Viktoras nusprendžia pasielgti taip tikras džentelmenas:
- Žinma, važiuosiu, kaip gi jūs be manęs! – sako jis.

Kartais jis atrodo tokiu sukrečiančiai suaugusiu!

* * *

Iki Vasilevsko salos nukakom be nuotykių. Piniginėje aptikau šimtinę rublių. Aš prisiminaiu, kad už šimtinę galima nusipirkti 5 bilietus be grąžos, todėl sumokėjau ramiau, o Viktoras, kaip suaugęs, su konduktoriumi atsiskaitė iš savo kišenės.

Metro truputį pasimečiau ir neišgirdau, kada paskelbė sustojimą, tačiau Viktoras paėmė mane už alkūnės, labai galantiškai, kaip tikras kavalierius, ir išlipome laiku.

Mugę taip pat radome lengvai. Aš prisiminiau, kad ji randasi iškart už Otto instituto, o tas vietas gerai pažinojau – kažkada gulėjau Otto gimdymo namuose su Sonia išgyvenimui, o mudu su vyru dažnai pasivaikščiodavome Strėle ir palei Universitetą.

Mugė matėsi iš tolo – dangų rėmė milžiniškas apžvalgos ratas, mirksėjo įvairiaspalvės lemputės, grojo linksma muzika. Kai visa tai išvydau, mane apėmė keistas jausmas – tarsi būčiau prisiminusi vaikystę. Tačiau mano vaikystėje nebuvo jokių mugių, o tik Dikenso, Lidijos Čarskos3) ir dar, atrodo, Rėjaus Bredberio audio-knygos, kurias mums klausyti duodavo mokykloje. Ši mugė buvo tarsi iš tų laikų, ir aš pasijutau tarsi mergaitė – toji mergaitė, kurios niekada nebuvo. Tai buvo tip keista, tačiau malonu.

Aš taip susijaudinau, kad kai priėjome prie kasos ir reikėjo pirkti bilietus, tiesiog nesugebėjau suregzti dviejų ždžių. Gerai, kad ir čia man padėjo Viktoras – ištiesė kasininkui reikiamą kupiūrą, suskaičiavo grąžą ir atidavė man, o tada labai sukrečiančiai mergaitėms ant rankų priklijavo popierines apyrankes. Jis taip puikaii su visu tuo tvarkėsi – tikras mažas vyriškis! Reikės pasakyti Viktorui-vyresniajam, kad jis pagirtų sūnų.

Žmonių mugėje, nepaisant, kad šiandien šventė, nebuvo daug. Atrodo, kad dauguma paklausė patriarcho. Tačiau mums taip buvo dar geriau, ir mes puikiai leidome laiką. Merginos sukosi karuselėje, Viktoras šaudė tire, o tada visi nusipirkome karštų vaflių, pasikėlėme į apžvalgos ratą ir iš aukštai pamatėme mūsų puikųjį miestą.

Jau rengėmės išeiti, tačiau mergaitės pastebėjo kvieslį. Jis stovėjo prie Kunstkameros durų ir garsiai šaukė:
- Ponios ir ponai! Nepraleiskite progos! Tik pas mus! Neįtikėtinas panoptikunas4)! Stebuklai ir visokie išsigimimai! Barzdota moteris ir moteris be galvos! Moteris be kojų ir moteris-gyvatė!

Man nesinorėjo užeiti, tačiau mergaitės prisiprašė, o ir Viktoras neprieštaravo:
- Visa tai, aišku, iliuzijos! – pasakė jis man kaip suaugęs suaugusiai. – Tačiau įdomu pažiūrėti, kaip jos padaromos.

Įėjome į Kunstkamerą, praėjome pro baisiais indų dievų iškamšas vestibiulyje, pakilome laiptais ir įėjome į „Nuostabųjį panoptikumą“.

Paaiškėjo, kad ten nėra nieko baisaus. Kaip ir sakė Viktoras, tik iliuzijos. „Barzdotoji moteris“ buvo panaši į negražų storą vyriškį su trumpa nesutvarkyta barzda. Viktoras pasakė, kad barzda arba priklijuota, arba tai ligos simptomas.

„Moteris-gyvatė“ buvo įprastinė akrobatė su triko, tačiau ji lankstėsi tikrai puikiai.

„Moteris be kojų“ kabojo ant diržų nedidelė kabinoje, ir žemiau jusomens ji tikrai nieko neturėjo. Viktoras sakė, kad žemiau kabinos pastatyti veidrodžiai, sudarantys tokį efektą.

„Moteris be galvos“ gulėjo stiklinėje vitrinoje ir nežymiai judino rankas ir kojas, Viktoras pasakė, kad į vitriną įtaisyta linzė, todėl galvos nesimato. Mergičkos į jį žvelgė susižavėjusios, o jam tai baisiai patiko.

- Mama, o čia? Kas čia? – mergaitės lekia prie paskutinės vitrinos, o mudu su Viktoru paklusniai sekam iš paskos. – Mama, kas čia?

Aš sutrikusi, tačiau Viktoras vėl pagelbsti man:
- Čia parašyta „Moteris, mokanti skaityti“, - taria jis, rodydamas į lentelę.

Gana miela mergina kambarinės drabužiais sėdi vitrinoje prie nedidelio staliuko ir laiko rankose didelę knygą tamsiame odiniame įrišime. Ant staliuko padėtas mikrofonas ir mergina laikas nuo laiko raiškiai skiemenuodama ištaria: „Auk-lė  plau-na  Ma-šą.  Ma-ša  tu-ri  lė-lę.  Vai-kai  ei-na  į  so-dą“. Jos balsas aidu nusirita po Kunstkameros skliautais.

- Na, tai visai paprasta! – sako Viktoras. – Ją privertė išmokti šiuos žodžius, štai ji ir kalba. Aišku, kad ji nemoka skaityti!

Mergičkos dar kažko jo klausinėja, o aš stoviu priešais vitriną ir negaliu pajudėti iš vietos. Vėl mane apėmė toks keistas jausmas, tarsi matyčiau kažką senai užmiršta ir kartu tai, ko iš tikro nebuvo, ko negaliu prisiminti. Kažką. Ko neturėčiau prisiminti. Kažką iš svetimų prisiminimų.


Pastabos

1) Fianitas arba cirkonio dioksidas – dirbtinis mineralas plačiai naudojamas juvelyrikoje kaip brangakmenių imitacija. Jis sudarytas iš kirstalinės gardelės. Dėl panašaus lūžio rodiklio, sunkiai atskiriamas nuo deimanto.

2) Vasilevo sala - sala St. Peterburge tarp Didžiosios ir Mažosios Nevų Nevos deltoje. Nuo Dekabristų salos ją skiria Smolenskos upė. Jos sudaro nemažą istorinės miesto dalies teritoriją. Saloje nemažai muziejų. Saloje yra ir pagrindiniai St. Peterburgo universiteto pastatai. Taip pat joje yra ir kelios gamyklos.

3) Lidija Čarskaja (1875-1935) – rusų rašytoja vaikams, aktorė. Nuo 1898 iki 1924 dirbo Peterburgo imperatoriškame teatre, kur vaidino daugiausia nežymus vaidmenis. 1901 m. pradėjo rašyti apysaką „Mažosios gimnazistės užrašai“, spausdintą dalimis ir labai išpopuliarinusią rašytoją. Po Spalio revoliucijos jos beveik nespausdino, nes buvo kilusi iš didikų.

4) Panoptikonas - neįprastų daiktų (vaškinių figūrų, keistų formų) muziejus ar paroda. Perkeltine prasme – kažkokių neįtikėtinų dalykų rinkinys.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
A. Radovas. Georkas
Jaroslavas Kudlakas. Simbiozė
Gyvenimas vietoje gyvenimo
Marija Galina. Kontrabandininkai
Jurijus Glazkovas. Juodoji tyla
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
B. Rudenko. Medžioklė su licenzija
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Vladimiras Maryševas. Šalutinis poveikis
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
Dž. Keri. Kombinacija "Galvosūkis"
V. Gvozdėjus. Žvaigždžių lopšys
Pavelas Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Diana Butkienė. Dalia
J. Zyka. Nuosprendis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė