Leonidas Kaganovas. Žmogėdra

Apie autorių

Leonidas Kaganovas (g. 1972 m.) – rusų fantastas, poetas, scenaristas, jumoristas, TV programų vedėjas.

Baigė Maskvos automatikos ir telemechanikos technikumą, o vėliau Maskvos valst. Kalnakasybos un-tą, o Maskvos valst. universitete studijavo psichologiją. Nuo 1995 m. verčiasi literatūra. Nuo 1998 m. Rusijos rašytojų sąjungos narys. Per dešimties premijų už fantastiką laureatas, tame tarpe ir B. Strugackio „Bronzinės sraigės“. Vienas Hultura.ru projekto vystytojų. Viena įdomesnių knygų „Lena Skvoter ir atpildo paragonas“ (2010); joje nėra kai kurių puslapių, o ant viršelio užrašyta: „Baik apžiūrinėti viršelį – skaityk knygą!“ Be kelių riomanų, išleisti keli apsakymų rinkiniai: „Komutacija“ (2001), „Akademiko Pachelio diena“ (2004), „Duok dieve kiekvienam“ (2006), „Plėšrūno epas“ (2006), „Baltymų deficitas“ (2007) ir kt.

 

„- Labai paprastai, - atsakė protojerėjus, įžūliai pamerkdamas akį, - mat prieš mirtį įvyksta trumpalaikis proto netekimas. Juk mirties idėja nepakeliama“,
V. Pelevinas. Burtininkas Ignacijus ir žmonės

Daša 20 minučių stovėjo vienbėgio platformoje, atviroje visiems vėjams. Drėbė nemaloni šlapdriba, kuri iš visų pusių lindo po betoniniu stogeliu. Ypač šalo nuogos kojos. Vagonai privažiuodavo ir nuvažiuodavo kiekvieną minutę, keleiviai išvirsdavo minia ir spietėsi prie eskalatorių. Valeriko vis nebuvo, o jo mobiliakas buvo išjungtas. Galbūt jš sulaikė gamykloje po pamainos, tačiau tada jis būtų galėjęs paskambinti. Daša būtų seniai nusipjovusi ir nuėjusi, tačiau buvo reikalinga dovana Paškai ir mėsa. Todėl ji mindžiukuodama laukė, šalo ir siautėsi į apsiaustą. Jau dukart prie jos priėjo kažkokie tipai ir bandė susipažinti, tačiau Daša siuntė juos velniop. Ir kai jau tikrai susiruošė nueiti, pasirodė Valerikas. Jo išvaizda buvo kaip kalto, tačiau akys blizgėjo. Ar tik nespėjo jau prisisiurbti?

- Daška, atleisk, - burbtelėjo jis. – Seniai lauki?

Degtinės kvapo tarsi nesijautė. Tikriausiai jam reikėjo skelti antausį, tačiau Daša taip džiaugėsi, kad jis pagaliau pasirodė, ir bus galima pagaliau palikti šį šaltą aikštelę, tad nieko nesakė. Pasisuko ir nuėjo. Valerikas nuskubėjo iš paskos.

- Nenusisekusi diena, - dundeno jis jai į ausį, o minia spaudė jį prie Dašos nugaros. – Atsiprašiau cecho viršininko anksčiau, nuvažiavau namo, taigi, persirengti. Išėjau iš namų - o kreditinę kortelę pamiršau. Gerai, kad laiku prisiminiau. Grįžau kreditinės, užrakinau duris – Girdžiu, kad Batonas displėjų įjungė. Tu žinai, kad tas gyvulys nuvirtoa nt pulto miegoti? Na, aš vėl atrakinau butą ir, še, batu per snukį, kad žinotų. Pažvelgiau į ekrane, - o ten rodo...

Sudundė jo ir sucypė eilinis vagonas, po kojomis suvirpėjo platforma, ir kuriam laikui Valeriko balsas nuskendo triukšme. Naujas žmonių srautas prispaudė jį prie Dašos nugaros dar stipriau.

- ... ir visi ten šoke, trumpiau sakant, - vėl pasiekė Valeriko balsas, kai vagonas nulėkė. – Aš pats buvau šoke, galvojau, tai reikaliukai! 21 amžius, visai smukti. Gėda dėl Rusijos! Pas mus nėra mirties bausmės, nežinai?
- Nežinau, - sausai atsakė Daša.
- Savo rankomis būčiau pasmaugęs bjaurybę, garbės žodis! – karštai sušnibždėjo Valerikas.
- Ei, pasitrauk, visą ausį apseiliojai.

Valerikas nutilo. Eskalatoriumi leidosi tylėdami, Daša paėmė jį už rankos, kad nepargriūtų su aukštakulniais, nes jau nejautė kojos pirštų.

- Dovaną sugalvojai? – pagaliau ji paklausė.

Valerikas papurtė galvą.

- Dabar ką nors sugalvosime, - pažadėjo jis ir paplekšnojo per kišenę, tarsi pasitikrindamas, ar vėl nepamiršo kreditinės kortelės.

Jie nusileido į prekybos centrą. Daša iškart pasuko prie „Švelnių būtybių draustinio“. Valerikas užprotestavo – jis siūlė nusileisti į „Elektroniksą“. Tačiau Daša žinojo tą pokštą: tereikia vaikinui ten patekti ir jis valandą stovės išsižiojęs, apžiūrinėdamas kiekvieną elementą.

- Jis neturi akivalkčių, - aiškino Valerikas. – Nuperkam spalvotus akivalkčius, žinai, kaip apsidžiaugs? Gerus, stereo. Žiūrės kiną, jam patinka filmai.
- Ne, - Daša treptelėjo koja. – Pirmiausia, mėsą. Mes ten ir taip nakčiai nuvažiuosime, o žmonės ten alkani.
- Sonia salotų padarys, - neužtikrintai pratarė Valerikas. – Ir Paška tikriausiai ką nors atneš.
- Aš jau žinau, ką jis atneš. Be užkandos.
- Ir ką, tada su produktais tampytis po visus aukštus ieškant dovanos.
- Patampysi, nesubyrėsi.

Ir jie nuėjo į „Draustinį“. Iškart prie įėjimo, kaip paprastai, stovėjo lentynos su visokia smulkme, neturinčia jokio ryšio su mėsa. Aišku, Valerikas visų pirmą į vežimėlį įsimetė butelių. Daša nesusilaikė, užsuko į kosmetikos skyrių ir paišlaidavo „Autumn style“. Na tam, ką Dina Farė reklamuoja. Tai pakėlė nuotaiką. Nors degtinė it šampūnas vežimėlyje atrodė idiotiškai.

- Velniam Paškai tas kremas, - kvailai paklausė Valerikas.
- Tai šampūnas, man. Neliesk rankomis.
- Aa... – Valerikas negrabiai įmetė tūbelę į vežimėlį, netekęs kokio susidomėjimo juo.
- O dabar aš tavo degtinę pamėtysiu! – pyktelėjo Daša. – Tu bent žinai, kiek ta tūbelė kainuoja?
- Kiek?

Tačiau Dašai tuo metu į galvą atėjo nauja idėja:
- Klausyk, padovanojam Paškai gerą kremą skutimuisi?

Valerikas pažvelgė į ją tarsi susirgusią.

- Gerą! – reikšmingai pakartojo Daša. – Aš išrinksiu.
- Specialistas skutimosi klausimais! – prunkštelėjo Valerikas. – Ar skutaisi bent kartą gyvenime?
- Įsivaisduok sau, kartą per savaitę.
- Tu? – nustebo Valerikas ir net baugiai apsidairė, tarsi būtų žmogus, penkis metus gyvenęs kartu su tranvestitu.
- Tu į mano spintelę niekada nelindai, moteriškų žurnalų apie madą neskaitei? –atėjo Dašos eilė pažvelgti į jį kaip į idiotą.
- Aaa, ta prasme, - neapibrėžtai burbtelėjo Valerikas, aprimdamas. – Gerai, einam, mums reikia mėsą išsirinkti.

Ir jiedu nuėjo giliau į „Švelnių būtybių draustinį“, kur prasidėjo eilės su mėsa. Čia, tarp atvirų stalčių su šaldytais briketais, buvo gerokai vėsiau. Tačiau iš apačios traukė šiltas oras – jis sklido iš grotelių apačioje ir nuogoms kojoms tai buvo nepakartojamas malonumas. Vis tik Daša buvo gerokai sušalusi toje velnio platformoje, kad tik nesusirgus.

- Užsnūdai? – grubokai tarstelėjo Valerikas. – Ei, sakyk, kokią mėsą imti? – pasimetęs Valerikas žvalgėsi po šaldytuvus.
- Ar tai aš pasisiūliau Paškai mėsos iškepti? – pasipūtė Daša. – Tu vyras ar ne? Jau ir mėsos negali išsirinkti?

Valerikas ryžtingai kilstelėjo pečius, kažkodėl pasitaoisė kepurę ir kyštelėjo Dašai panosin kažkokį bjaurų paketą.

- Strutieną imsim? – paklausė.
- Tik ne strutieną, - Daųa papurtė galvą. – Ji kieta kaip puspadis. Ir Sonia paukštienos nevalgo.
- Gal kiaulieną? – pasiūlė Valerikas.
- Riebi, velniop ją. Ir neįdomu, - susiraukė Daša.
- Gal ruonio? – pasiūlė Valerikas.
- Tu ką, visai pablūdai? – supyko Daša, atstumdama paketą su neaiškiais gabalėliais. – Dar Batoną pasiūlyk pačirškinti! - Kvailė! – riktelėjo Valerikas. – Tai jūrų gyvūnas! Jūrų!
- Nereikia jokio jūrų ruonio, dar dvoks kaip žuvis.
- Tai ne žuvis, - paprieštaravo Valerikas.
- O kas tai, anot tavęs?
- Nežinau... Bet ne žuvis, - užtikrintai pasakė Valerikas. – Atrodo, kad paukštis. Kaip pingvinas, tik sparnai trumpesni ir jis šliaužioja.
- Durniau, pingvinas irgi žuvis! – prunkštelėjo Daša. Jis šiaurės jūroje gyvena.
- Pati durnė! – įsižeidė Valerikas. – Jis krante gyvena.
- Pingviną aš valgiau; jis žuvim trenkia. Dar kartą durne pavadinsi, trenksiu per snukį!
- Jauni žmonės, - pasigirdo spigus balsas, - o galite nešūkauti?
- O tu užsikišk, boba! – choru ištarė Daša su Valeriku ir iš netikėtumo abu nusikvatojo.

Senutė keiksnodamasi nuėjo, stumdama savo pirkinių vežimėlį. Daša atėmė iš Valeriko paketą ir nusviedė atgal į stalčių.

- Gerai, - taikiai ranka mostelėjo Valerikas ir pastūmė vežimėlį toliau, - einam, ten dar tiek... Pažiūrėk, anakondos mėsa.
- Kas tai?
- Atrodo, kad gyvatė.
- Gyvatės nevalgysiu! Ir Sonia nevalgys.
- Surysit kaip gražutės, - pažadėjo Valerikas. – Su degtinėle pats tas.
- Nevalgysiu, sakau!
- Gerai, triušiena tinka?
- Triušio gaila, - atsiduso Daša, - toks gražus, pūkuotas.
- Kvailė, juos gi specialiai maistui augina!
- Vis tiek.
- Gerai, kengūros nesiūlau, - Valerikas sparčiai nustūmė vežimėlį. – Banginio nesiūlysiu, vėl sakysi, kad žuvis...
Meat sales - Banginis žuvim nedvokia, valgiau.
- Imsim? – jis staigiai sustojo.
- Nereikia, banginis kietas.
- O delfiną?
- Delfino nenoriu, jie protingi.
- Kas protingi? Delfinai? – jis rankoje pamėčiojo paketą.
- Bent protingesni už tave.
- Klausyk, - pyktelėjo Valerikas, piktokai nusviesdamas paketą į krūvą, - eik kremo pirkti, ką? O aš pats mėsos nupirksiu. Tik laiką gaištam, o mums dar dovanos ieškoti reiks.
- Pakomanduok man čia, laiką gaištam! Valandą tavęs platformoje laukiau, ir nieko?
- Man iki mirties tai priminsi... – nutęsė Valerikas ir nustūmė vežimėlį tolyn.
- Drambliena kieta? – paklausė jis, įsiskaitydamas į eilinę etiketę. – A, dramblienos ir nėra, vakar baigėsi. Penktadienis, vakaras. Yra žirafa.
- Žirafos neskanios.
- Begemotas?
- Riebus.
- Panda.
- Dvokia.
- Balta meška.
- Meškos visos smirdančios.
- Reikėjo eiti į paprastą mėsos parduotuvę, ten dešimt rūšių, - bumbėjo Valerikas. – O iš „Draustinio“ iki ryto neišeisim.
- Ką siūlai?
- Imkim karvę.
- Jautieną, - pataisė Daša. – Jos nevalgau nuo mokyklos laikų. Jau užmiršai, kaip mums kišdavo kasryt pusryčiams> - Neprisimenu. Tai paimkim bent ką nors.
- Imkim. Tik kad mėsa būtų įdomi. Vis tik žmogaus gimimo diena.
- Bet tai visai niekas nepatinka! – Valerikas taip energingai skėstelėjo rankomis, kad iš odinės striukės netikėtai iškrito traumatikas ir garsiai rankena trinktelėjo į grindis. Valerikas sumišo ir paskubomis paslėpė pistoletą kišenėje.
- Patinka.
- Kas?
- Man patinka čia vaikščioti, - paaiškino Daša. – Kojoms šilta. Būtum tu vienomis pėdkelnėmis pastovėjęs platformoje – pažiūrėčiau į tave.

Valerikas papūtė lūpas ir tylėdamas nustūmė vežimėlį tolyn.

- Žuvis, - bosino jis, akimis bėgdamas per etiketes. – Ryklys, tunas, piranija, karpis, lart... later... la-ti- me-ir-ja. Blyn, botanikai, liežuvį gali nusilaužti... Vėl paukščiai prasidėjo. Tetervinai. Pagal mane, tetervinas padoru.
- Sonia paukštienos nevalgo. Jai dieta.
- Nu ir kvailė, ir taip pagalys... – susiraukė Valerikas. – Štai yra antilopė.
- Kieta, - atsakė Daša. – Ir dryžuota.
- Dryžuota? O koks tavo reikalas?
- Nemalonu, kai maistas dryžuotas.

Valerikas tik nepatenkintas nusiviepė.

- Gerai, - tarė. – Štai stumbras. Ir bizonas yra.
- Nenoriu.
- Daška, tu jau visai apsirijai! – netikėtai pratrūko Valerikas, tačiau staiga suraukė kaktą, skruostikauliai sujudėjo ir sustingo. Jis pikta lemiančia balsu sušnypštė. – Gal, kaip tas vyras, žmogienos panorai? A?
- Koks vyras? – sukluso Daša. – Ką čia paistai?
- Nu toksai. Žmogėdra. Per kurį pavėlavau, laidą apie jį žiūrėjau. Jau pasakojau.
- Pasakojai?
- Na taip, kai leidomės eskalatoriumi. Tas, kuris žmogieną valgys.
- Kas valgys žmogieną?! – nusistebėjo Daša.
- Kas, kas! Ožys vienas toks! Susiruošė žmones ėsti.
- Na gerai jau, - Daša palingavo galva, - kažkoks durnius giriasi, o tu ir patikėjai. O jis gal nieko ir nevalgė.
- Valgė, - palinksėjo Valerikas. – Pats sakė, kad valgė, valgo ir valgys. Prisiekiu! Pats apstulbau, kai pasakė.
- Jį į kalėjimą įkiš. Arba ... ant šitos ... elektros kėdės, už nužudymą.

Valerikas pakratė galvą:
- Pamiršai kokia pas mus šalis? Niekas jo sodinti nesiruošia. Visi paskui jį laksto, interviu ima. Sensacija, po perkūnais!
- Eik velniop, - Daša pasišiaušė ir nuėjo pirma, - to nebūna, kažkokie kliedesiai.
- Elnieną valgysi? – pasigirdo už nugaros. – Šiaurės, kalnų, nykštukinis... - Nieko aš nevalgysiu, - suirzo Daša. – Moki nuotaiką gadinti...

Kurį laiką ėjo tylėdami. Tada už nugaros pasigirdo gyvenimo džiaugsmo sklidinas kvatojimas. Daša atsisuko.

- Kardžuvė! – Valerikas linksmai pirštu baksnojo į paketą. – Va ko reikia! Paškai patiks! Primesk, kardžuvė! Pjūklas! Hi-hi… Visą gyvenimą pjauna… Kaip Deminas.
- O dėl Demino tai aplamai patylėk, - atkirto Daša.

Valerikas iškart sukluso:
- O ko dabar patylėti?!
- Deminui skrandžio vėžys.

Susidarė pauzė, buvo girdėti, kaip aplink dusliai gaudžia šaldikliai, o tolumoje čiužena pirkėjai. Valerikas ištiesė ranką prie kepurės, tačiau jos nenusiėmė, o tik ja pasikasė galvą, tarsi šluostytųsi rankšluosčiu.

- Kada? – paklausė Valerikas.
- Užvakar. Į ligoninę išvežė greitąja.
- Taigi, taigi, ir galvojau, ko jis toks geltonas vaikšto... – sumurmėjo Valerikas. – Dar antradienį su juo lėbavom...
- Sakiau jums – prisilėbausite.

Valerikas tylėjo ir pasimetęs judino žandikaulį, bandydamas apmąstyti situaciją.

- Tai yra... – pagaliau išsunkė. – Nesupratau, kodėl jo šiandien nebus pas Pašką.
- Tu visai bukas! – pratrūko Daša – Tau sakyta: skrandžio vėžys, greitąja išvežė. Jis kelias paras su lašeline gulėjo, jam aplamai gerti negalima.
- Gaila Demino, - atsiduso Valerikas. – Gerė jis, žinoma, juodai.
- Nereikėjo nugirdyti.
- Ir kas jį nugirdė? – pasipiktino Valerikas. Pats pylė nuo aštuntos klasės, užmiršai?

Daša nieko neatsakė ir nuėjo toliau. Jiedu ėjo toliau, o iš kairės ir dešinės tęsėsi nuobodžių mėsos paketų eilės. Valgyti visai nesinorėjo.

- Palauk, - netikėtai pratarė Valerikas.- Ekvadoro tapyras.
- Kas tai?
- Nežinau. Bet ne žuvis ir ne paukštis. Atrodo, kad laukinė kiaulė. Laukinė – reiškia neriebi.
- Ragavai?
- Dar ne.

Daša atsiduso:
- Imk jau, jei nori. Jis brangus?
- Taigi visų jų ta pati kaina. Kapeikos.

* * *

Paškos kambaryje plyšavo displėjus – girdėjosi net laiptinėje. Matyt, transliavo futbolo rungtynes. Virtuvinį stalą tempti iš virtuvės Paška patingėjo – vidury kambario stovėjo klijuote uždengta spintelė, ant kurios buvo pastatyta lėkštė su duona, salotų dubuo, agurkėliai ir chrizantemų puokštė. Baltas chrizantemas tikriausiai padovanojo Sonia, ji dievino jas. Paška, Igoris ir Sonia sėdėjo aplink spintelę alkani, tačiau jau spėję pakilnoti po pora taurelių. Akidangčiai buvo iškilmingai įteikti, nors Dašai pasirodė, kad varduvininkas ypatingai jais neapsidžiaugė. Dar kartą pakėlė tostą už varduvininką, tada Daša su Valeriku išgėrė po vieną už bausmę, užkando kažkokia neaiškia dešra – ir Daša su Sonia nuėjo į virtuvę ruošti šventinės vakarienės, nes Valeriko neįmanoma atplėšti nuo displėjaus, kai rodo futbolą.

Pasirodė, kad mėsos pjaustymas yra visai ne moteriškas užsiėmimas, ypač su Dašos manikiūru. Ne tai, kad mėsa buvo visai sušalusi – paspausi, su sugirgžda ledukai ir teka kraujas. Pirštai smarkiai šalo, ir Daša su Sonia tyliai moteriškai keikėsi.

Pagaliau iš kambario pas jas atslinko pats varduvininkas, jau gerokai apšilęs, pritūpė priešais plytelę ir ėmė žvangėdamas raustis orkaitėje, traukdamas senas keptuves. Jis jas statė ant grindų, o jų galo vis nebuvo. Iš kur Paška turi tiek keptuvių?

- Š-šūdas, - tvirtai teigė, - štai š-š-šūdas.

Daša nusprendė, kad ten pas juos kažkas ne tiems, kam reikia, įmušė įvartį.

- Ššūdas, - tęsė Paška. – Žmogienos panoro paskanauti, žmogėdra. Mėsos aplink neužtenka? Tokius užmušti iš karto reikia. Paprasčiausiai nušauti.
- Ko tu čia? – nustebo Sonia.
- O ką, argi ne? – atsisuko Paška. – Maskvos centre! 21 a. viduryje! Pats tikriausias žmogėdra, pašlemėkas!
- Tai ten vėl Valerikas kliedi? – susiraukė Daša.
- Prie ko čia Valerikas, dabar naujienas rodė, - vyptelėjo Paška.

Daška ir Sonia susižvalgė:
- Kas per žmogėdra, pasakok.
- Vyras, žmogėdra, - su pasibjaurėjimu sududeno Paška, toliau naršydamas po orkaitę. – Rytoj valgys žmones prie Čistyje tvenkinių, Maskvos centre.
- Žmones? Gyvus? – cyptelėjo Sonia ir numetė lentutę su prapjauta mėsa. Kruvini gabalai dusliai šleptelėjo ant grindų. Visi puolė pakelti juos ir plauti po kranu. Paška burbėjo, kad nėra o čia juos plauti, apkeps.

- Klausyk, - pagaliau atsigavo Sonia. – Tu man pasakyk, ką jis valgys, tas žmogėdra? Paaiškink žmogiškai!

Paška nenoriai atsistojo ir ant stalo padėjo dubenį.

- Žmogėdra, - niūriai ėmė aiškinti. – Kaip jis ten... Nesvarbu, taigi. Sugalvojo, kad dabar valgys žmones. Pats keps ir kitus maitins. Atidarys tarsi restoraną. Rytoj.
- Restoraną?! – aiktelėjo Daša su Sonia.
- Nu! Maskvos centre. Pirmąjį pasaulyje žmogienos restoraną. Teužeina bet kuris – paėsti žmogienos. Aiškina, kad dabar tai teisinga. Atseit, sveika. Ir šiaip gražu.
- Ką jis, serga? – tyliai paklausė Sonia.
- Taigi tikriausiai visai sveikas! – Paška šniurkštelėjo nosimi. – Žurnalistai duodasi. Svetimšaliai aptarinėja. Milicijai aplamai nusipjauti, panašu. Tauta tyli. Va tai bjaurastis... – Pašką susuko nuo pasišlykštėjimo.
- To negali būti, - tvirtai tarė Sonia. – Taip nebūna.
- Kertam? – Paška ištiesė ranką. – Jis valgys žmogieną. Ir niekas jo nesustabdys, kertam? Važiuojam rytoj į Čystyje tvenkinius, štai ir Valerikas važiuos.
- Irgi valgyti žmogieną? – aiktelėjo Sonia.
- Ne, - rimtai atsakė Paška ir suspaudė kumščius. – Tiesiog į akis pažiūrėti tam žvėriui. 21-me amžiuje!

Daša nusiplovė rankas ir nusišluostė nelabai švariu rankšluosčiu. Apie manikiūrą teko užmiršti.

- Reikia išgerti, - paragino Sonia, krestelėjusi šviesias garbanas.
- Eikit į kambarį, kol Igoris ten visko nesurijo, - burbtelėjo Paška. – Aš tuoj ateisiu, tik mėsą įdėsiu į orkaitę.

* * *

Durys į duris buvo privertos, iš displėjaus sklido kažkokia muzika, o ne futbolo garsai. Kambaryje tvyrojo degėsių kvapas ir vyko muštynės.

Spintelė voliojosi ant grindų, salotos iš dubenio išsibarstė ant kilimo, visur mėtėsi sudaužytos taurelės.

Igoris persikreipusiu veidu smaugė Valeriką, o tas ano galvą trankė į lentų grindis. Abu raičiojosi grindimis ir šnypštė.

- Daktaras! – šnypštė Igoris, spausdamas virš jo pakibusio Valeriko gerklę. – Daktaras, sakau!
- Ekonomistas! – šnypštė Valerikas, laikas nuo laiko pakeldamas Igorį už apykaklės ir dusliai kaukštelėdamas pakaušiu į kilimą. – Ekonomikos daktaras. Supratai? Supratai?

Daša ir Sonia puolė juos skirti, tačiau nieko neišėjo, tik Daša nusilaužė nagą. Baisiai skaudėjo ir norėjosi taburete kaukštelti jiems per galvas. Abu. Tačiau tada, išgirdęs triukšmą, atbėgo Paška, ir jiems trim pavyko juos atskirti.

- Ką čia darote, laukiniai? – riktelėjo Paška, užgriūdamas ant Igorio.

Valeriką laikė Daša su Sonia. Paška pasiekė pultą ir kriokiantis displėjus iškart nutilo.

- Valera bukas, šunsnukis, - dustamas išstenėjo Igoris susidariusioje tyloje. – Aš jam sakau: daktaras.
- Už buką atsakysi, - pažadėjo į orą Valerikas mediniu balsu ir ėmė rankomis naršyti po savo marškinius, tarsi ieškodamas traumatiko, likusio striukės kišenėje. – Ir už šunsnukį atsakysi. Avinas neraliuotas!
- Tylos, - vėl riktelėjo Paška. – Ko susikibot?
- Dėl žmogėdros susiginčijom, - niūriai paaiškino Igoris.
- O ko ginčytis? – nustebo Paška. – Žudyti juos reikia! O jūs vienas kitą pliekiate.
- Paška! – įsiterpė jau aprimęs Valerikas. – Štai tu pats jam pasakyk! Už ką Borovikas gavo Nobelio premiją? Jis gi ekonomikos daktaras.
- Ožys! Ekonomistams aplamai Nobelio premijos neduoda! – užsiplieskė Igoris.
- Tavęs neklausia, išgama! – krioktelėjo Valerikas. – Paška, pasakyk jam!
- Taigi negi aš prisimenu? – Paška susimąstė. – Atrodo, kad jis kažkoks gydytojas.
- Gydytojas! – Igoris nustūmė Pašką ir pašoko, pirštu baksnodamas Valerikui į veidą. – Tau sakiau, gydytojas!
- Patrauk rankas! – sustaugė Valerikas. – Rankas patrauk, kam sakiau!

Juos vėl vargiai pavyko atskirti.

- Kaip kokie psichiniai, - bumbėjo Sonia, - kas iš viso tas Borovikas, ką?
- Tai ir yra tas žmogėdra, - džiugiai paaiškino Paška. – Apie jį dabar per žinias kalbėjo, kad jis kažkoks daktaras, buvęs Nobelio premijos laureatu. O koks – nepasakė.
- Nobelio? – nustebo Daša. – Tada aišku, kodėl jo dar nepasodino, jiems galima...
- Ne, tiesiog pinigų pas jį iki kaklo, - paaiškino Valerikas. – Jis, šita, verslininkas stambus, ekonomistas.
- Vaikinai, kažkoks siaubas tiesiog, - Sonia skėstelėjo rankomis. – Nejaugi niekas negali jo sustabdyti> Jis gi milicijos akyse gyvus žmones pjauna, tie rėkia, rauda...
- Taigi, ne gyvus, - paaiškino Paša. – Jis nežudo, jis donorų organus valgo.
Meat dish - Liaukitės, aš tuoj apsivemsiu! – sucypė Sonia.
- Vis tiek, kain koks košmaras! – tarė Daša. - Net neaišku, kas blogiau.
- O ką! – su pasišlykštėjimu ištarė Igoris. – Jis gi gydytojas, pasirinko šonkauliukų barščiams, ir namo.
- Baikit! - vėl cyptelėjo Sonia ir abiem rankom užsiėmė burną.
- Ne gydytojas! – grėsmingai sušnypštė Valerikas. – Pramonininkas.
- Ir už ką jis Nobelio premiją gavo, pagal tave? – plykstelėjo Igoris.
- Štai už ją ir davė, už pramonę.
- Kvailys tu visiškas. Už pramonę. Ar pats supranti, ką pasakei?
- Pakartok! Tu ką kvailiu pavadinai?
- Ramiai, ramiai! – Daša pagriebė Valeriką už rankos. – Geriau tinkle pažiūrim. Paška, turi klaviatūrą prie displėjaus?
- Kažkur turėtų būti, - nenoriai atsiliepė Paška, abejodamas žvilgčiodamas į spintą ir kalną apdulkėjusių dėžučių. – Tingisi ieškoti. Geriau paskambinam kam nors žinančiam.
- Kam? – paklausė Sonia.

Visi susimąstė.

- Mūsų merginos iš darbo nežinos, - svarstė Daška. – O iš pažįstamų... Larisa buvo mūsų klasėje. Nei tai Caplina, nei tai Cypina, atsimenate? Ji tarytum po mokyklos studijavo mediciną. Niekas nežino jos telefono?
-Gi ne gydytojas jis! – pratrūko Valerikas. – Kiek galima kartoti, durne!
- Ramiai! – griežtai nutraukė Paška, išsitraukdamas mobiliaką. – Kažkur turiu Maksimo kontaktus, neseniai buvau sutikęs. Na toks aptriušęs, knyggraužys, pirmam suole sėdėjo. Vėliau institutą baigė, turėtų žinoti.
- Knyggraužys pirmame suole – ar kartais tai me Miša? – perklausė Sonia.
- Ne, Maksimas, - Paška pridėjo mobiliaką prie ausies ir sustingo.

Visi laukė.

- Alio! – šūkčiojo Paška. – Alio! Labas, čia Paša! Ką? Paša, sakau! Kaip koks? Kartu mokėmės! Ką? Ne, mokykloje kartu mokėmės! Na, štai kas... Ne, negirtas. Ne, nieko nenutiko. Kaip, pusę pirmos? Na gerai jau... – Paška nustebęs atitraukė mobiliaką nuo ausies ir žvilgtelėjo į ekranėlį. – Tikrai, pusė pirmos. O tu miegi, ar ką? Juk rytoj šeštadienis. Ką? Vaikus paguldei? Turi vaikų? Du? Na ir duodi...
- Užteks plepėti! – bakstelėjo Igoris. – Klausk.
- Štai ir Igoris tau linkėjimus siunčia, - pranešė Paška. – Ir dar Valerikas, Daška ir Sonia. Matai, šiandien mano gimtadienis! Aha, ačiū. Šiaip tai su reikalu. Sakyk, mes čia susiginčijom, Borovikas už ką Nobelio premiją gavo? Ką? Ne, negirtas. Kaip neprisimeni? Tu gi institute mokeisi ir šiaip. Na, nors apytiksliai?. Gerai, Maksimai, atleisk tada... Miša? A. Miša, atleisk... – ir Paša išjungė mobilųjį telefoną.
- Nežino? – perklausė Sonia. – O dar institute mokėsi.
- Na jis aplamai kažkaip skiedžia, - susiraukė Paška. – Na, velniop jį.

Skaiga mobiliakas jo rankoje atgijo ir suskambo.

- Žiūrėk, atsiminė! – sukikeno Sonia.
- Tyliau jūs! – pabarė Paška, prie ausies glausdamas telefoną. – Čia Deminas skambina!

Ir nuėjo į virtuvę, užverdamas duris. Visi nutilo tarsi pagal komandą.

- Apie Deminą visi žinote? – tyliai paklausė Sonai.

Valerikas su Igoriu palinkčiojo.

- Jam skambinau ryte, - pratarė Igoris. – jam dabar dvi savaites. O gal mėnesį. Jį vos ne iš ano pasaulio gražino. Dar para – ir viskas. Skaityk, pasisekė.
- Nė velnio nepasisekė, - nusistebėjo Daša, - gulėti mėnesį ligoninėje!
- Galvoju, kad jis pabėgs anksčiau. Kai tik atjungs lašelines ir pabėgs. Argi nepažįsti Demino? Jis ir šiandien ketino bėgti, tačiau jam visai negalima gerti. Taip ir pasakė: ko ten sėdėsiu su jumis ir negersiu.
- Taip, - linktelėjo Valerikas. – Jis negali negerti. Gaila, kad jo nebus šiandien.

Iš virtuvės sugrįžo Paška.

- Deminas visiems siunčia linkėjimus, - pasakė jis. – Nuobodžiauja ten: adatos į sėdynę ir displėjus palatoje – ir visi čia džiaugsmai. Beje, paaiškino, už ką žmogėdra Nobelio premiją gavo. Deminas dabar tų reikalų specas.
- Nu?! – choru šūktelėjo Igoris su Valeriku.
- Už vaistus nuo vėžio. Tik tai buvo prieš 40 metų.
- Supratai? – išdidžiai pasisuko Igoris. – Jis daktaras!
- Kliedalai, tai tikriausiai kitas Borovikas! – susimuistė Valerikas. – Tas Nobelio premija prieš 20 m. gavo!
- Palaukite, - susirūpino Daša, o kiek jam dabar?
- Iš displėjaus – kokie 70, - atsakė Paška.
- A-a-a, - nusivylusi nutęsė Sonia. – Ko norėti, senatvės marazmas.
- Man nusispjaut! – l8pas apsilaižė Paška. – Tegu savo šūdus ėda, o ne žmones!
- Teisingai! – sukaukė Valerikas.
- Išgerkim už tai, - paskatino Igoris.

Per tą laiką mėsa sudegė. Degesių niekas nevalgė.

* * *

Nepaisant ankstyvo šeštadienio ryto, į vienbėgį prisikimšo tiek žmonių, kad Dašos vos nepriplojo prie sienelės, o Sonia net cyoptelėjo kažur netoliese. Valerikas kyšojo greta, tačiau ir jį spaudė iš visų pusių taip, kad net negalėjo pakelti alaus butelio, kurį laikė nuleistoje rankoje. Daša matė jo veidą atspindyje nuo lango – tame veide buvo užrašyta, kaip jam bloga po vakarykščio vakaro, kaip skausmingai norisi alaus ir koks jis piktas ant viso pasaulio ir savęs – už tai, kad važiavo. Paškos ir Igorio niekur nesimatė, tačiau tikriausiai ir jų veidai buvo tokie.

Į Dašos šoną rėmėsi kažkoks iš po greta stovinčio vaikinuko apsiausto kyšantis labai kietas daiktas, jai teko triskart stuktelėti alkūne, kol jis suprato, koks reikalas, ir pasisuko. Pasisuko su žmogaus, pasirengusio nužudyti, veidu, tačiau pamatęs Dašą, suminkštėjo, kiek pataisė apsiaustą, ir liovėsi spaudęs.

Pagaliau durys užsidarė, vagonas pajudėjo ir nulėkė. Daša žvelgė pro langą į pro šalį apačioje plaukiančius korpusus.

- O dar vegetaru apsimetinėjo tiek metų! – už nugaros pasigirdo erzinantis seniokiškas balsas. – Gavo pasaulinę premiją, vadovavo prieš gyvūnų žudymą nukreiptam judėjimui! O dabar viskas galima?
- Kur varai? – sujudo Valerikas, bandydamas apsisukti. – Jis už ekonomiką gavo.
- Užsičiaupk, mokslinčiau, boba teisingai pasakė, - užsistojo nepažįstamas balsas.
- Tu ką čia mokslinčiu pavadinai? – grėsmingai suurzgė Valerikas, tačiau Daša skaudžiai jam įgnybo, kad liautųsi, ir Valerikas nelauktai nusiramino.

Čystyje tvenkinių stotelėje minia išvirto iš vagono ir susiliejo su minia prie eskalatorių. Žmonės spaudė iš visų pusių, mindė kojas. Daša pametė ir Valeriką, ir Sonią, ir Pašką su Igoriu. Minia lėtai nunešė ją eskalatoriumi, išnešė ant šaligatvio ir nuvilko Ęystyje tvenkinių bulvaru – vis lėčiau ir lėčiau. Visą vaizdą užstojo nugaros – vaikinų, merginų, pensininkų. Visi šurmuliavo. Buvo bjauru ir siaubingai norėjosi namo – į vonią, aromatingas putas, ir miegoti.

- Ko stovim? Stumkitės į priekį! – suriaumojo kažkas palei ausį ir tyliai pasiskundė: - Jėgų nėra, makaulė sukasi.
- Deminas?! – Daša pabandė atsisukti. – Ir tu čia?!
- Daška! – džiugiai šūktelėjo Deminas. Atrodė jis jau geriau, nors liesumas ir gelsvi ratilai po akimis kol kas niekur nedingo. – O Valerka čia?
- Čia kažkur. O tave jau išrašė?
- Ne, - Deminas papurtė galvą. – Pats išėjau iki vakarienės, o vakare vėl lašelinės. Noriu pažiūrėti, kaip nežmogų kojomis sutryps. Kad tik mentai netrukdytų. Ten jų trys furgonai apsupę. Su vienu pora žodelių persimečiau, sako, pats pridėtų, jei ne įsakymas.

Minia visai sustojo ir tik dusliai dūzgė. Priekyje lingavo transparantai, tušti iš antros pusės.

- Nieko iš čia nepamatysime, - pasiskundė Daška, šokčiodama. – Per amžius tokių dalykų nebuvo, net kai Dina Farė į Maskvą buvo atvažiavus.
- Išgirsim, - pažadėjo Deminas. – Jis ruošėsi čia kalbą skelti apie žmogienos valgymą. Iš tribūnos.

Daška vėl šoktelėjo, tačiaujokos tribūnos nepamatė. Pagaliau virš minios nuvilnijo moteriškas balsas, sustiprintas galingų garsiakalbių: „Ponios ir ponai! Pasaulinė gyvūnų apsaugos bendrija ir tarptautinė maisto produktų korporacija „MeatLife“ skelbia apie pirmojo žmogienos restorano atidarymą. Žodis suteikiamas fondo steigėjui bei korporacijos direktoriui, biologijos mokslų daktarui, Maskvos universiteto dėstytojui, dviejų Nobelio premijų laureatui, daktarui Rostoslavui Vladimirovičiui Borovikui!”

Minia pratrūko tokiu triukšmu, kad pradžioje buvo neaiššku, tai riksmai ar aplodismentai. Daša vėl šoktelėjo, tačiau priekyje šmėkščiojo tik galvos, šaltame ore kilo žmonių kvėpavimo garai ir rankos su mobiliaisiais telefonais.

Daša susiprato padaryti tą patį: išsitraukė mobiliaką, nustatė maksimalų didinimą ir taip pat iškėlė virš galvos. Ekranėlyje sušmėkščiojo plakatai, kepurės, iškeltos rankos, tačiau pagaliau pavyko apčiuopti tinkamą tašką ir tolumoje įžvelgti sceną su mikrofonu. Prie jo neskubėdamas ėjo žilas seneliokas. Jis buvo apsivilkęs senamadišku megztiniu ir skrybėle, kokią nešiojo amžiaus pradžioje. Daška dėl visa ko nuspaudė įrašymo mygtuką.

Seniokas kantriai palaukė, kol nurims triukšmas. Prie jo plušėjo du asistentai, pataisydami mikrofoną ant senoviško stovo. Pagaliau jie pasišalino ir jis prakalbo. Nors balsas seniokiškai drebėjo, jame buvo neįtikėtina galia ir pasitikėjimas. Kalbėjo jis žvaliai ir sklandžiai, neskubėdamas ir neužsikirsdamas, tarsi visą gyvenimą tai tik ir darė, o tik kalbėjo iš tribūnos. Minia sulaikė kvapą.

- Ponios ir ponai, - kalbėjo, spausdamas ranką prie krūtinės. – Būsiu sąžiningas: nesitikėjau čia sulaukti tiek susirinkusiųjų ir ypač jaunimo. Man labai malonu. Dėkui jums, dėkui, kad atėjote. Ir aš iš anksto atsiprašau, kad mūsų restoranas šiandien negali priimti visų norinčiųjų...

Susijaudinusi minia suūžė.

- Atleiskite, - vėl pakartojo seniokas. – Savo pasisakymą planavau visai akademinei valandai. Tačiau, atsižvelgdamas į susirinkusiųjų kiekį ir nepalankias oro sąlygas, pasistengsiu kalbėti trumpai. Kaip žinote, šiandien atidarome pirmąjį pasaulyje restoraną, siūlantį žmogieną, - jis padarė pauzę, tačiau minia tylėjo. – Nors terminas ‚pirmasis‘, kaip suprantate, gana sąlygiškas. Todėl pradžioje padarykime nedidelę antropologinę apžvalgą. Ankstyviausios civilizacijos mūsų planetoje pasirodė ne anksčiau nei prieš dešimt tūkstančių metų. Nors mūsų, homo sapiens amžius gerokai didesnis – jis siekia šimtą tūkstančių metų.
- Į save pažiūrėk, griuvena, - burbtelėjo Deminas, tačiau jį ėmė baksnoti.
- Taigi, jei neimsim mūsų žmogiškuosius protėvius, kurių amžius skaičiuojamas jau šimtais tūkstančių metų. Visus tuos tūkstantmečius žmonija vertėsi medžiokle, rinkimu ir – atleiskite – žmogienos valgymu.

Minia sugaudė, tačiau seniokas pakėlė ranką, kviesdamas ramybei.

- Nereikia to gėdytis! – tęsė jis. – Nepritinka protingai žmonijai gėdytis savo praeities. Žinoma, žmogenos valgymas nebuvo vieninteliu ir pagrindiniu maisto šaltiniu. Tačiau gyvybiškai būtinu esant tokiai mūsų rūšies išplitimui. Aštrios išsibarsčiusių genčių konkurencijos sąlygomis, chroniško alkio sąlygomis – tai buvo vienintelis būdas mūsų protėviams išgyventi. Vaizdingai kalbant, visi mes – tų laukinių, kurie šaltomis genčių susidūrimų sąlygomis nenumesdavo priešų kūnų žvėrims, o juos kepdavo ant laužų, gelbėdamiesi patys ir gelbėdami savo vaikus nuo bado, palikuonys. Laukinių, kurie to nedarė, palikuonių neliko.

Minia vėl sugaudė ir profesoriui vėl teko pakelti ranką, kviečiant tylos.

- Pirmykščio kanibalizmo egzistavimas akivaizdus ir niekada nebuvo mokslinių diskusijų tema, - aiškino jis. – Įrodymų rasime visur. Pirmykščių žmonių stovyklose. Laukinių genčių kultūrose, išlikusiose iki pat ankstesnio amžiaus. Net žmonių elgsena badmečių, blokadų metu, nusikaltėlių pabėgimai – visa liudija apie tai, kad žmonių rūšies psichika sugeba įveikti tabu, o organizmas – įsisavinti baltymus.

Jis padarė pauzę. Minia tyliai gaudė.

- Šiandien kalbam būtent apie tai. Šiuolaikinis mokslas patvirtina ir taip akivaizdų faktą: žmonių baltymų sudėtis ir savybės geriausiai atitinka organizmo poreikius. Juk gimtasis audinys turi optimalų biologiškai aktyvių elementų santykį ir geriausiai atitinka poreikį maistui. Dar daugiau – pagal įvairių nepriklausomų biologų tyrinėjimus, su kuriais aš sutinku, mūsų virškinimo metabolizmas, susiformavęs prieš šimtą tūkstančių metų ir nespėjęs pakisti per tokį trumpą laiką, savyje turi daug būdingų požymių, kurie liudija apie tai, kad jis labiausiai pritaikytas būtent į save panašių baltymų įsisavinimui. Meat sales

Minia vėl suūžė, ir profesorius kilstelėjo ranką.

- Tai sudėtingas klausimas, dėl kurio iki šiol tebesitęsia diskusijos, - aiškino jis. – Tačiau galite pasidomėti Stouno ir Li darbais, o taip pat Šepetuniko tyrinėjimais. Nesileisime į ginčus, ar žmonių baltymai buvo pagrindiniai ar tik pagalbiniai racione. Svarbu kita: vienintelė problema, kuri šiandien neleidžia vartoti žmonių audinius – grynai psichologinė. Juk žmogienos valgymas buvo aukščiausiu agresijos simboliu.

Jis pakosčiojo ir tęsė su nauja jėga: - Gaila, kad žmogėdrystės prigimtis būdinga būtent žmogui. Mūsų planetoje gyvenančių gyvų būtybių rūšys įprato konkuruoti dėl maisto resursų su kitomis rūšimis, tačiau ne su savąja. Tik homo sapiens, netikėtai atsidūręs anapus konkurencijos, paskutinius šimtą tūkstančių metų vystėsi išimtinai naikindamas savo rūšį. Šiandien, kai 21 amžius jau gerokai persirito per vidurį, kai baigėsi karai, kai badas užmirštas net Afrikoje – ne be pagalbos ...
- Kokios dar stervos? – pasipiktino Deminas. – visai jau marazmas.
- Jis pasakė ‚nuolankaus tarno‘, - jam šnipštelėjo Daša.
- Ką tai reiškia?
- Tai toks senovinis išsireiškimas.
- Ir kokiam velniui?
- Atstok, duok paklausyti.
- ... ir kai pakilo pragyvenimo lygis bei krito nusikalstamumo lygis man skaudu, kad daugelis žmonių vis dar išlaikė tą įgimtą refleksą – agresiją artimam savo. Šį refleksą nuslopino mūsų kultūra, tačiau būtent čia visa nelaimė: jis nedingo, o tik nuslopintas. Dar egzistuoja, tačiau neįsisąmonintas. Pakanka bet kokio nestabilumo, bet kokio postūmio, kad jis prasiveržtų į paviršių, ir tada pasirodo, kad žmonės pasirengęs plėšyti ir žudyti vienas kitą dėl mėsos gabalo, savų interesų ar kokių nors idealų – kaip prieš šimtus metų. Ir darydami tai būti įsitikinusiais, kad yra kultūros šviesuoliais ir gėrio nešėjais.

Seniokas vėl kostelėjo, patylėjo, apie kažką galvodamas, ir tęsė su tam tikru kartėliu:
- Žmogaus prigimtį galima pakeisti dviem būdais. Pirmasis kelias radikalus: tai įsikišimas į genomą. O tiksliau, informatikos kalba, genomo optimizacija. Pasinaudodamas proga, dar kartą noriu padėkoti savo kolegoms ir mokiniams, su kuriais atsidūrėme prie nuostabių atradimų slenksčio. Atradimų, galinčių žmogui padovanoti nepaprastą dvasios ir kūno galią. Ir aš tikiu, kad ateityje tai būtinai įvyks! Tačiau kaip neteisingai girdėjote, prieš du mėnesius mūsų institutas buvo išformuotas pagal specialią JTO rezoliuciją, tyrinėjimai nutraukti, o eksperimentinis mūsų aspirantės nėštumas nutrauktas...
- Štai į ką jis nusitaikė! – replikavo kažkas užpakalyje.
- Antrasis kelias, - tęsė profesorius, - tradicinis. Šiuo keliu žmonija eina paskutinius du tūkstančius metų – lėtas moralės ir kultūros augimas, žvėriškų instinktų nuslopinimas, kova su priešo jausmu. Priešas tradicine samprata – į tave panaši būtybė, kuri neverta gyventi. Jį reikia pažeminti, sunaikinti ir suėsti. Mūsų protėviai tai darė tiesiogine prasme, o šiandien priešą priimta suėsti finansine arba ideologine prasme. Tačiau tai nepakeičia esmės! Neapykantą vadinu intelektualiuoju kanibalizmu. Ir tikiuos, kad šiandieninis žmogienos restorano atidarymas kažkiek padės kultūros progresui – kaip efektyvi kiekviename mūsų esančio kanibalizmo komplekso įveikimo priemonė, - jis patylėjo ir pratęsė: - Su manimi nesutinka kolegos-medikai, tačiau vis tik laikau, kad didžiausia mano gyvenimo sėkmė – ne prieš vėžį nukreipto viruso sukūrimas ir ne organų persodinimui gamyba, o būtent dirbtinių audinių maistui pigi technologija, kai nežudomos gyvos būtybės! Nes įrodyta: tam, kad gyventum, daugiau nereikia žudyti. Ir šiandien noriu padėti simbolinį tašką, sulaužydamas tabu: aš tvirtinu, kad žmogui daugiau nereikia žudyti į save panašaus, norint pavalgyti žmogaus mėsos. Noriu, kad šis restoranas būtų priimtas ne kaip eilinė egzotinė virtuvė, o kaip ilgamečių prietarų atsikratymo simbolis, blogio ir kanibalizmo epochos pabaiga. Restorano meniu – keli patiekalai iš žmogienos. Visa ta mėsa išauginama vienos ląstelės, paimtos iš jūsų nuolankaus tarno kūno, pagrindu. Ir reikalas ne tame, kad žmogaus baltymai vertingi maistui. Klausimas, kurį noriu išspręsti šiuo – prisipažinsiu – neįprasta akcija, priklauso grynai etikos sričiai. Juk tai ne negyvo priešo, o gyvo draugo, kuriam neturite pykčio ir gailesčio, o tik dėkingumą už sotumo jausmą, mėsa. Draugo, kuriam suteikiate ne nuoskaudą, o padėką, iš dalies, finansinę. Nors pas mus kainos visai padorios, kaip patys įsitikinsite. Pabuvę mūsų restorane galėsite pasakoti, kad valgėte žmogieną, ir niekas – pabrėžiu: niekas! – jau neįtars jūsų, kad jūs žudikas, nes tai niekam net nešaus į galvą. Ir kada nors ateis diena, kai pats žodis „žudynės“ dings iš žmonių kalbos... Jūs žinote, kad niekada nebuvau religingas, nors laikau, kad religija visada buvau – arba bandžiau būti – pagrindiniu gėrio nešėju. Ir aš matau biblines paraleles su šiandieniniu įvykiu. Iš anksto prašau man atleisti už tam tikrą teatrališkumą, tačiau norėčiau mūsų užsitęsusį atidarymą baigti būtent taip. Tarsi gundytojas, aš siūlau pabandyti patį paskutinį uždraustą vaisių ir tikiu, kad tai atvers gėrio ir blogio pažinimo naują erą. Tačiau taip pat noriu pacituoti žmogaus, kurio vardas tiesiogiai susijęs su meilės, mielaširdiškumo ir atleidimo priešams idėjomis, pasisakymus... – Jo rankose staiga pasirodė nedidelė knygutė ir jis ėmė išraiškingai skaityti: - Mūsų tėvai valgė maną dykumoje ir numirė. Tuo tarpu duona, kurią duosiu, yra mano kūnas, kurį atiduosiu už pasaulio gyvybę. Tada judėjai ėmė ginčytis, sakydami: kaip jis gali duoti mums valgyti savo kūną? Jėzus gi jiems kalbėjo: tikrai, tikrai sakau jums jei nevalgysite žmogaus sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, tai jumyse nebus gyvybės. Nes mano kūnas tikrai yra maistas, o mano kraujas tikrai yra gėrimas. Daugelis jo mokinių, tai girdėdami, kalbėjo: kokie keisti žodžiai! Kas gali tai klausyti? Tačiau Jėzus, pats vienas žinodamas, kad jo mokiniai apie tai murma, pasakys jiems: Ar tai jūsų negundo?

- Užteks! – iš tolo pasigirdo Valeriko riksmas. – Nutildyk žmogėdrą!
- Nutildyk žmogėdrą!!! – pasigavo minia ir iškart pasislinko į priekį.

Dašką suspaudė taip, kad nebuvo galima kvėpuoti, mobiliakas iškrito iš rankų ir nusirito per svetimus pečius po kojomis, šonkauliai subraškėjo, ir po visą krūtinę pasklido pulsuojantis skausmas. Daša suriko, tačiau jau negirdėjo savo balso per griaudžiantį minios rėkimą ir netvarkingą šaudymą iš traumatikų.

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Alegorija. Kutai
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
V. Nazarovas. Žaidimas mirtingiesiems
A. Birsas. Prakeiktas sutvėrimas
Strugackiai. Smėlio karštinė
A. Kacura. Pasaulis nuostabus
S. Lukjanenko. Kurčias telefonas
Janušas Zaidelis. Pasivaidenimas
Laukinės gamtos šauksmas
A. Azimovas. O dabar užveržkite veržlę B27
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Albertas Šatrovas. Nusikaltėlio fotorobotas
Vladimiras Vasiljevas. Varna kišenėje L. Aizenbergas. Jo gyvenimo metas
Nikolajus Blochinas. Replikos
Strugackiai. Narcizas
Janušas A. Zaidelis. Riba
Civilizacijos kaina
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė