Larri Aizenbergas. Jo gyvenimo metas

Sėdėjau mažame laboratorijos kambarėlyje, kuri man buvo kaip kabinetas. Mano keliai vos tilpo po stalu. Skirtingai nei mano, tėvo kabinetas buvo erdvus, išpuoštas storais kilimais ant sienų ir visas apstatytas knygų spintomis iki pat palubių. Nieko nuostabaus – juk tėvas buvo Nobelio premijos laureatas.

Iš pykčio sukandau dantis. Prieš 20 m. baigiau universitetą ir teikiau vilčių. Karjerą pradėjau moksliniu bendradarbiu tėvo laboratorijoje – tikėdamasis, kad kada nors padarysiu dvarų indėlį medžiagų apykaitos srityje. Tačiau dabar, kai man jau beveik 40, tapo aišku, kad mano darbas liko nepastebėtas didelių tėvo pasiekimų fone.

Kas gi man nutiko? Jaučiau, kad prarandu sugebėjimą sukoncentruoti dėmesį, sugebėjimą susitelkti vienintelei problemai nekreipiant dėmesio nei laikui, nei žmonėms. Tėvas turėjo tokį sugebėjimą. Visąlaik turėjo.

Mečiau žvilgsnį į Almos, savo žmonos, nuotrauką ant stalo. Čia ji, be abejonių, iki dabar išliko gražuole. Realiame gyvenime jai po akimis jau atsirado raukšlelės, o nuostabi oda jau ne taip blizga. Ką kalbėti apie berniukus? Jie augo užsispyrę, triukšmingi, linkę atsikirsti, įžeidūs – ir viskas todėl, kad jiems skyriau per mažai dėmesio.

Beje, tam nebuvo ir poreikio. Kiekvieną sekmadienį tėvas pas mus atvažiuodavo visai dienai save atiduodamas mano sūnums. Tačiau jis niekada manęs nepasiimdavo žiūrėti futbolo ar į žvejybą, niekada su manimi nekopdavo į snieguotas viršūnes. Mūsų santykaii apibūdinami mandagumu ir šaltu santūrumu. Net mirus motinai, mes liūdėjom atskirai. Tačiau jis niekada nesusilaikydavo nuo mano poelgių kritikos. Vos prieš savaitę jis pasišaukė mane į kabinetą, kad aptartų kažkokias problemas. Tai buvo tik prielaida kažkam kitam.

- Laboratorijoje neturi nė mažiausio autoriteto, - grubiai tarė. – Netekai tikslo siekiųm visą išdidumą.

- Darau daugiau, nei reikia, - suirzęs paprieštaravau.

- Pavyzdžiui, pasilinksmini su mano laborante? – kreivai šyptelėjo.

- Melas, po perkūnais! – piktai šūktelėjau ir papurčiau galvą. Prieš du metus turėjau nesėkmingą romaną su viena mėlynaake blondine – universiteto absolvente. Įsimylėjimas buvo uždegantis, audringas ir visiškai išblėso per kelis mėnesius. Tačiau Sara Frei buvo visiškai kitokia mergina. Mūsų tarpusavio prisirišimas augo kas valandą, ko negalėjo suprasti nei mano tėvas, nei žmona. Tėvas atsikratė šviesiaplaukės absolventės, tačiau Saros atžvilgiu kol kas nesiėmė jokių priešiškų veiksmų. Manau, jis suprato, kad tai būtų beviltiška.

- Aš labai myliu Sarą, - tariau. – Daugiau nieko nereikia sakyti.

Tėvas garsiai prunkštelėjo, atsistojau ir įsiutęs išėjau. Žinoma, tėvas teisus. Mane pakirto pačią pirmą dieną, kai Sara Frei pasirodė laboratorijoje (tai buvo prieš 7 mėnesius). Jos tankūs tamsūs plaukai dviem kasomis krito ant balto chalato audinio, burnos išlinkimas buvo pasiruošęs virsti šilta šypsena. Ji buvo darbšti, atidžiai prižiūrėjo mūsų bandomuosius gyvūnėlius ir tvarkingai darė užrašus.

Vieną dieną tėvas netikėtai užėjo į laboratoriją ir užtiko mus aistringai apsikabinusius. Bevelijau, kad jis būtų pratrūkęs pykčiu, tačiau tėvas liko ramus, nutaisęs miną, kad nieko ypatinga neįvyko. Jis netgi abejingai paaiškino Sarai apie naują dietą mūsų beždžionėms – kapucinams.

Tas prisiminimas iki šiol kėlė dvasinį skausmą. Be tikslo varčiau popierius ant stalo. Man prireikė milžiniškų pastangų, kad įstengčiau susikaupti, tačiau vis tik priverčiau savo mintis nukreipti į darbą. Kelioms sekundėms man tai pavyko. Prieš 20 m. pradėjau ilgalaikius tyrimus siekiant nustatyti faktorius, įtakojančius biologinio laikrodžio veikimą. Kas verčia žinduolio temperatūrą svyruoti dienos laikotarpyje tuo pačiu ritmu? Ir kodėl tiek daug metabolinių funkcijų priklauso nuo dienos trukmės?

Savo laiku mes su tėvu valandų valandomis aptarinėjome tuos klausimus ir galų gale nusprendėme, kad aš tirsiu gravitacinius efektus, o jis užsiims elektromagnetiniu poveikiu. Fortūna buvo jo pusėje. Jam pirmajam pasaulyje pavyko įrodyti, kad smegenų potencialai gerokai priklauso nuo Žemės magnetinio lauko svyravimų.

Atlikdamas bandymus su beždžionėmis kapucinais, o po to ir žmonėmis, jis aiškiai parodė, kad svarbiausias smegenų biopotencialas, alfa ritmas, yra 6-8 svyravimai per sekundę – toks pats, kaip Žemės magnetinio lauko. Ir mano tėvą pakvietė į Švediją, kad įteiktų nuostabų aukso medalį ir nemažą pinigų sumelę.

Didžiavausi savo tėvu, jo iškiliais mokslo pasiekimais, ir tuo pačiu metu giliai pavydėjau. Jau seniai nebegalvoju apie tai, kas buvo mano pavydo priežastimi. Galbūt, negailestingos konkurencijos aplinka, supanti beveik viską, kuo jis užsiėmė. Net dabar jis stengėsi būti pirmas ir įtraukė mane į varžytuves prieš mano valią, - kaip laboratorijoje, taip ir mano šeimoje.

- Lenktynėms reikalingi bent du, -garsiai ištariau. – O aš nelinkęs bėgti.

Suskambo telefonas. Tai buvo tėvas, buvęs už kokių 30 žingsnių, tačiau laikęs save pernelyg užimtu, kad tiesiog užeitų pakalbėti. Sunkiai sulaikiau susierzinimą.

- Ko reikia? – paklausiau.

- Turiu aptarti ypatingai svarbų klausimą, - tarė. – Turiu tiek daug dalykų, kuriuos turiu parodyti. Ar negalėtum tam skirti kelių minučių?

Keletą minučių? Turėjau begales laiko.

- Turiu darbų iki kaklo, - ištariau. – tačiau užeisiu po pusvalandžio.

Pasilenkiau prie stalo ir nustačiau laikrodį po pusvalandžio. Tėvas galėjo ištverti daug ką, tik ne neskubėjimą.

Į tėvo kabinetą užėjau tiksliai po pusvalandžio ir atsisėdau į labai patogų odinį fotelį, stovėjusį prieš jo rašomąjį stalą. Buvo baisu, kartais net bauginančiai, stebėti, kiek mes buvome panašūs. Jei ne 70-mečio senio žili plaukai ir susiraukšlėjusi oda, jį visai nesunkiai galėjo palaikyti mano broliu. Jis sėdėjo pypkiuodamas ir leisdamas dūmų kamuolius. Aštrus smulkinto tabako kvapas pradėjo persmelkti visus kabineto kampus. To kvapo neapkenčiau nuo pat vaikystės.

- Džonai, noriu tau kai ką parodyti, - išsunkė tėvas pro dantis neišsiimdamas pypkės. Tai irgi mane nepaprastai erzino. – Labai norėčiau sužinoti tavo nuomonę tuo klausimu.

- Nuo kad mano nuomonė pradėjo kažką reikšti?

Tėvas laukiniu žvilgsniu permetė mane.

- Velniop tavo gailestį sau. – tarė. – Man reikia tavosios mokslinės intuicijos, jei jos pas tave dar liko. Aš mąstau apie laiko kryptį.

Laiko kryptį. Šyptelėjau, visai nesirūpindamas, kaip į tai reaguos tėvas. Jis visada buvo susirūpinęs tuo klausimu, - dievai žino kaip senai. Tai buvo įkyri idėja.

- Abu žinom, - ištarė tėvas. Kelintą jau kartą dėstydamas tą patį, - kad mikroskopiniame lygyje nėra prioritetinės laiko krypties. Judesių lygčių požiūriu visiškai nesvarbu, judame pirmyn ar atgal.

- Tačiau tai turi prasmę makroskopiniame lygyje, - paprieštaravau, įsitraukdamas į pokalbį, nepaisant pasibjaurėjimo. – Galų gale, jei laiko tėkmės pirmyn ir atgal tikimybės būtų vienodos, tada formos ir gyvūnų vystymosi kryptys turėtų visišką simetriją. Žinoma, egzistuoja grubi, apytikslė simetrija, tačiau ji išnyksta atidžiau panagrinėjus. Visi žino, kad žmogaus širdis ir aorta nesimetrinės.

- Esi visiškai teisus, - tarė tėvas ir pajutau pasitenkinimo antplūdį, apėmusį mane iki kepenų. Jis dar smarkiau pūtė dūmus ir jo galva pradėjo slėptis už didelių melsvo dūmo kamuolių. Tai pranašavo pokalbį truksiant gerokai ilgiau.

- Viskas susiveda į tai, kad mažu mastu, tarkim žemės mastu, makroskopinės simetrijos gali ir nebūti. Tačiau plačiose Visatos erdvėse viskas turėtų susividurkinti. Jei Žemės žmonių širdis ir aorta orientuotos į vieną pusę, tai kokioje nors kitoje planetoje, kur nors tolimame Visatos kampelyje, kitų žmonių širdis ir aorta gali būti orientuotos priešinga kryptimi.

- Man tai primena svarstymų apie daleles ir antidaleles ekstrapoliaciją, - pastebėjau.

- Visiškai teisingai, - pasakė tėvas. – Netgi tarčiau, kad jeigu Žemėje mes senstam, tai kitur gali laikui bėgant jaunėti.

Nusijuokiau: - Iš gimsta iš moters įsčių susisukę, nerangūs, raukšlėti ir bedančiai.

Tėvas padėjo pypkę ant stalo: - Mano svarstymus suvedei iki visiško absurdo.

Buvo malonu stebėti, kaip niršta tėvas, tačiau jaučiausi kažkiek nejaukiai.

- Atleisk, - tariau. – tačiau tavo svarstymai, atrodo, galų gale veda būtent į tai.

Tėvas netikėtai atsistojo iškratydamas pypkę į didelę, reljefu puoštą peleninę, kuria padovanojo laboratorijos bendradarbiai jam tapus Nobelio premijos laureatu.

- Pokalbiai duoda mažai naudos, - jis atitarė. – Einam į laboratoriją. Pamatysi, ką turiu omenyje.

Nuėjome silpnai apšviestais koridoriais į laboratoriją, kurioje buvo laikomos beždžionės kapucinai. Jos centre ant didokos pakylos stovėjo vienintelis vielinis narvas. Iškart už jos buvo aukšta lentyna su elektronika ir L-formos rodykle, pakibusia virš narvo. Ant strėlės buvo pritaisyta įvairiausių ričių taip, kad jos būtų tiesiai virš narvo.

Tėvas priėjo prie narvo ir atidžiai pažvelgė į vidų, nežymiai pačiulpsėdamas. Atsistojau už jo nugaros ir pažvelgiau per petį. Narve tupėjo sena beždžionė, tik raukšlėta ir pražilus, kad nusistebėjau, kad ji dar gyva.

- Neatpažįsti?

- Visai ne.

- Tai mūsų jaunutė Džindžerė, - tarė jis.

Iš pradžių pamaniau, kad tai netikęs pokštas; tačiau, be abejo, žinojau, kad tėvas visiškai neturi jumoro jausmo. Pažvelgiau į rites virš narvo. Tėvas sekė mano žvilgsnį.

- Tai magnetinio lauko sintezatorius, kurį sukūriau, - tarė tėvas. – Jo pagalba galiu fokusuoti magnetinį lauką į bet kurią 1 mm2 ploto sritį narve 5 pėdų atstumu. Amplitudės ir dažnio keitimas galimas plačiame diapazone.

- O kaip Džindžerė?

- Ją uždariau magnetiniame lauke su 8 svyravimų per sekundę dažniu, - paaiškino tėvas. – Ir, su dievo pagalba, jos metabolizmas atitiko šio dirbtinio lauko svyravimą. Palaipsniui didinau svyravimo dažnį. Kaip matai, jos biologinis laikrodis patys savaime paspartėjo ir senėjimas vyko labai sparčiai.

- Neįtikėtina, - tariau, - anksčiau nė nebūčiau pamanęs, kad tai įmanoma.

Tą akimirką mano pavydas ir priešiškumas išnyko, o mano mintis apėmė pasididžiavimas jo pasiekimu. Atidžiai apžiūrėjau beždžionę. Ji buvo panaši į Džindžerę, tačiau nebuvau visai tikras. Ant jos riešo buvo nedidelė apyrankė su užrašu "Džindžerė", tačiau ji galėjo būti nuimta nuo tikrosios Džindžerės.

- Nežinau, apie ką galvoji, - tarė tėvas. – Tačiau niekada anksčiau nefalsikavau duomenų ir tu, po velnių, žinai tai, - jis paėmė storą sąsiuvinį, gulėjusį šalia narvo. – Čia visi mano užrašai, - pratarė jis. – Noriu, kad juos perskaitytum ir pasakytum savo nuomonę.

- Tik vienas klausimas, - tariau. – Kaip tą lauką nukreipi į gyvūnus? Ar naudoji tolygią įtampą? Tau reikia fokusuoti jį į vieną smegenų žievės tašką ar kelis?

- Į vieną, - atsakė tėvas. – Perskaityk sąsiuvinį: ten viskas parašyta.

Akimirką jis pažvelgė į mane šiltai ir, kaip pasirodė, su meile.

- Štai tižu mane laikai šaltu ir abejingu. O aš laikau, kad būtent tu atlikai eksperimentus su lauko svyravimų sulėtinimu.

Mano akyse susitvenkė ašaros. Žinojau, kad iš jo pusės tai buvo nepaprastas dosnumas. Iš tikro, konkrečiam individui galime sustabdyti laiką. Tai gali būti prieangiu į nemirtingumą – pirmąkart žmonijos istorijoje. Idėja buvo uždeganti.

- Iškart pradedu skaityti tavo sąsiuvinį.

Pakeliui į savo kabinetą sutikau Sarą Frei. Ji paėmė mano ranką ir švelniai paglostė. Kaip bebūtų keista, tai mane suerzino. Nerūpestingai jai linktelėjau ir nuėjau netaręs nė žodžio, palinkęs nuo storojo sąsiuvinio svorio.

Atidžiai išnagrinėjau kiekvieną informacijos kruopelytę ir kuo toliau, tuo didesnis buvo mano susijaudinimas. Tapo aišku, kad bandymas su magnetinio lauko svyravimų sulėtinimu turės sukrėsti visą mokslo pasaulį. Tačiau vėliau mane sukrėtė, kad tai buvo tėvo darbas, jo, o ne mano, pasiekimai. Jis juos man atnešė ant sidabro lėkštutės, tačiau aš dar nekritau iki tokio lygio, kad priimčiau tokią dovaną.

Grįžau į tėvo kabinetą ir padėjau sąsiuvinį ant stalo prieš jį. Jis pažvelgė į mane savo plačiomis juodomis, beveik jaunomis akimis, kurios tą akimirką nieko nesakė.

- Tai tavo darbas, ne mano, - tariau. – Pasiekei sukrečiančių rezultatų, tačiau nenoriu prisiplakti prie jų, apsimesdamas, kai jie mano. Noriu viską pasiekti savo jėgomis.

Tėvas atsiduso: - Tau visko tai per maža, tai per daug. Kodėl neprisijungi prie manęs? Čia užteks šlovės ir pasiekimų penkeriems. Lieka dar tiek daug darbų. Arba tu nori sudeginti visą savo kūrybinį potencialą Saros Frei glėbyje?

Pradėjau rėkti: - Neliesk Saros! Kuo su ja užsiimu, yra mano reikalas, po velnių! Ir tame gerokai daugiau meilės, žmogiškumo ir prasmės, nei visame tavo rūpestyje dėl aukso medalių ir aplodismentų.

- Na gerai, tebūnie pagal tave, - ištarė tėvas.

Įniršęs išlėkiau iš jo kabineto ir grįžau pas save. Savo kabinete suvokiau, kokie vėjavaikiški buvo visi mano žodžiai ir poelgiai. Tėvas buvo teisus ir man reikėjo prisijungti prie jo. Tačiau to negalėjau padaryti. Buvau panašus į smėlio laikrodį, kurio visas smėlis subėgo į apačią. Tik niekas negalėjo manęs apversti, kad galėčiau viską pradėti iš pradžių.

Praleidau naktį su Sara. Paskambinau namo ir pasakiau žmonai, kaip daugelį kartų iki šiol, kad dirbsiu iki vėlumos ir liksiu nakvoti laboratorijoje. Ir, kaip visada, Alma atsiduso ir nutaisė, kad patikėjo.

Rytą pasakiau Sarai, kad ketinu skirtis su žmona. Ji sėdėjo prieš veidrodį, šukuodama plaukus ramiais tolygiais judesiais, paskleisdama kambaryje savo tamsių sruogų kvapą. Po mano žod-žių jos ranka suvirpėjo.

Tačiau ji nieko nepasakė. Ar patikėjo manimi? Prisiekiu, kad nemelavau, tačiau ji netikėjo. O gal viskas buvo dėl 20 m skirtumo tarp mūsų? Palikau ją sunkia širdimi ir nuo tada neatsiliepiau į jos bandymus mane užkalbinti.

Tėvas viską darė atviriau. Sutikęs mane koridoriuje nusisukdavo. Žinojau, kad jis tęsia darbus, ir, gal būt, tuos bandymus, nuo kurių atsisakiau. Tačiau negalėjau nusileisti iki tokio lygio.

Kartą vakare, kai prisiverčiau pasilikti laboratorijoje, kad padirbėčiau su nuobodžiu pranešimu, kurį turėjau perskaityti pavasarinėje konferencijoje, tėvas įsiveržė į mano kabinetą audringai džiūgaudamas. Jis tiesiog spinduliavo energiją, kas aiškiai netiko jo amžiui.

- Einam, - paliepė.

Nusekiau paskui jį, jausdamas, kaip palaipsniui mane apima siaubas. Nuėjome į kambarį su kapucinais ir Džindžerės narvu. Tėvas gestu parodė narvą ir aš pažvelgiau į vidų. Ji vėl atjaunėjo.

- Sveikinu, - tariau, nors viduje buvau beveik neviltyje. Tai galėjo būti mano pasiekimu. Tada nuskaidrėjo visos neaiškios mintys ir jausmai, iki tol lekioję galvoje.

- Žinau, kad to dar neišbandei su žmonėmis, - tariau. – Norėčiau išbandyti su savimi.

- Labai drąsu iš tavo pusės, - ištarė tėvas. – Tačiau rizika labai didelė. Reikės ypatingo atsargumo ir daug laiko, kad galima būtų išvengti visų metabolinių procesų staigaus pokyčio.

- Tai ne drąsa, - atitariau. – Noriu gauti nors vieną šansą vėl viską pradėti iš pradžių. Dvidešimt metų man tai užtikrintų. Gal tada išvengčiau aklavietės.

- Per vėlu, - paprieštaravo tėvas. – Turi žmoną ir tris puikius sūnus. Tu negali sugrįžti atgal.

- Aš apsisprendžiau, - nenustygau. – Jei man nepadėsi žinok, kad pats to pasieksiu.

- Žinau, - pasakė jis. – Tačiau esi kvailas. Jau yra precedentas.

Jis priėjo prie kriauklės laboratorijoje ir energingai nuplovė veidą su muilu. Išdžiūvusi, raukšlėta oda išnyko kaip dūmas, o vietoje jos buvo šviežia ir rausva.

- Visa tai maskaradas, - pasakė tėvas. Jis pakėlė ranką ir nusiėmė žilų plaukų peruką. Pasirodė tanki kaštoninė ševeliūra, visai tokia pat kaip mano.

- Kaip matai, - pasakė jis. - Aš jau atlikau tokį bandymą.

- Tu kiaulė, - surikau, - Pasileidęs gyvulys. Atėmei iš manęs darbą, gyvenimo prasmę, žmoną ir vaikus. Dabar dar ir kūną atimi.

- Ne visai taip, - sumurmėjo jis. – Tu gi žinai, kad tai logiškai seka iš mano bandymų.

- Tiesa? Kitu tavo logišku žingsniu bus Almos lova?!

Jis paraudo iki plaukų galiukų.

- Aš ją atiduosiu tau mainais už tuos 20 m., - tariau. – Blogiausiu atveju, bent tai gali man duoti?

- Su malonumu, - niūriai ištarė jis. – Ir labiau rūpinsiuos tavo šeima nei tu. Tačiau jei pasinaudosiu tavo absurdišku pasiūlymu, kas bus manimi, ankstesniu manimi?

- Tai tavo problemos, - tariau. – Nors kartą gyvenime pagalvok pirmiausia apie mane.

- Tu išprotėjai, - pasakė tėvas. Jis ištiesė ranką, paėmė nuo stalo žilų plaukų peruką ir tvarkingai jį užsidėjo. Tada išėjo iš laboratorijos.

Tą vakarą net nepasistengiau paskambinti Almai. Pasigėriau iki sąmonės netekimo, - ir gėriau tol, kol pamečiau dienų skaičių. Kai pagaliau atsitokėjau, pasijutau pavargęs iki kaulų smegenų. Galva plyšo, visą kūną neapsakomai maudė. Tai buvo baisiau, nei pagirios.

Pabandžiau kilstelėti ranką, tačiau tam reikėjo ypatingų pastangų. O keisčiausia buvo, kad sėdėjau prie svetimo stalo. Įsistebeilijau į krūvą tvarkinga rašysena prirašytų popierių, į storą sąsiuvinį. Pažvelgiau į rankas. Jos buvo nušiurę, tai 70-mečio senio rankos raukšlėta, sukietėjusia, rūgščių nugraužta oda. Paėmiau vandens lašų išdžiūvusiomis dėmėmis nusėtą veidrodį skutimuisi, kuris gulėjo nuošaliau ant stalo, ir pažvelgiau į atvaizdą. Tai buvo mano tėvo veidas, tiksliau, jo veidas prieš tai, kai atsuko atgal savo biologinį laikrodį. Arba tai iš tikro buvo manasis veidas.

Pasimečiau. Visa tai nuo ilgo sapno, pagalvojau. Dar pusiau snaudžiau ir buvo sunku tskirti, kur sapnas, o kur tikrovė. Sara Frei be garso įėjo ir ant stalo padėjo ataskaitą. Ištiesiau ranką, kad paglostyčiau nugarą ties liemeniu, tačiau ji vos neišsinėrė iš odos. Išbėgo iš kambario taip greitai, kad nespėjau ištarti nė žodelio.

Pažvelgiau į sąsiuvinį, tada jį atverčiau ir tingiai varčiau puslapius. Ar tai mano darbas? Mano vokai buvo neapsakomai sunkūs. Jau buvau beužsnūstąs ir tada akies krašteliu išvydau save, gerokai jaunesnį ir sustingusį tarpduryje, piktai žvelgiantį į mane. Ir tą pačią akimirką, kai vėl panirau į gilų sapną, pagalvojau: "Ech tu, durneli, tai, ką gavai, yra efemeriška. O aš, galų gale, esu Nobelio premijos laureatas".

 
 
   

Fantastikos skyrius
Paslaptingosios zonos
R. Jangas. Žydra dirva
Diana Butkienė. Dalia
Janušas A. Zaidelis. Riba
B. Rudenko. Nugalėtojas
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
R. Jarovas. Iki pasimatymo, Marsieti!
P. Adams. Senamadiška muzika
Laukinės gamtos šauksmas
Pametėsit visatos pakraštin?
Marija Galina. Kontrabandininkai
Žozefas Anri Roni-Vyresnysis. Kataklizmas
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Ž. P. Sartras. fantastika kaip kalba
Tolkieno stebuklinga pasaka
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
R.Jarovas. Magnetinis šulinys
Strugackiai. Šeši degtukai
A. Gasparavičius. Tunelis
Ateivių civilizacijos
R.Moore. Erdvė
Lukas Vangelis. 13 17 40
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio Naujienų puslapis
NSO svetainė