Tolkieno stebuklinga pasaka

Džonas Tolkienas (John Ronald Reuel Tolkien, 1892-1973) – anglų rašytojas, poetas, vertėjas, kalbininkas, išgarsėjęs epinės fantastikos kūriniais „Hobitas“ (1937), „Žiedų valdovas“ (3 t., 1954-55), „Silmariljonas“ (1977, po mirties). 1945-59 m. dirbo Mertono koledže Oksforde. Nuo vaikystės pamėgo kurti dirbtines kalbas, kurios išsivystė ir minėtuose kūriniuose kaip elfų kalbos. Pats buvo pamaldus katalikas, tačiau sakėsi, kad jo pažiūros krypsta į anarchistines. Jis nepakentė šalutinių industrializacijos padarinių, niekino automobilius ir važinėjo dviračiu.

Tas autorius nusivedė visą vaikų kartą. Tai literatūra, kurią įpročio jėga vis dar verčia vadinti rimtąja, ir būtent ši literatūra pasuko į pabėgimo [iš pasaulio] pusę... "Žiedų valdovas" – tai realios moralės protezas. Tačiau realybės negalima palikti be priežiūros, nes ji moka keršyti už dėmesio stoką.

Kodėl gi visa literatūra pasuko į fentezi sritį? Gal dėl to, kad pasaulis aplink tapo pernelyg reliatyvus. Gėrio ir blogio sąvokos jame susipynė, susiliejo, išskydo. Ir žmogui poilsiui prireikė apibrėžtumo. Ir tada jis surado Dž. Tolkieną ir jo "Žiedų valdovą", kur viskas aiškiai ir griežtai nusakyta. Jei piktadarys, tai blogas be jokių išimčių, nesislepiantis, visada atpažįstamas. Jei gerietis, tai irgi šimtaprocentinis. Tame pasaulyje nėra moralinių abejonių ir paieškų.

Dž.Tolkienas esė "Apie stebuklingą pasaką" rašo: "Kiekvienas žmogus, turintis fantastinę kalbos dovaną, gali pasakyti 'žalia saulė', o nemažai ir įsivaizduoti ar net pavaizduoti tad to neužtenka... Sukurti įtikinamą kitą pasaulį, kuriame šviečia žalia saulė, nurodinėti kitu tikėjimą – štai užduotis, kurios atlikimui prireiks ir triūso, ir sumanymo, ir, žinoma, ypatingo sugebėjimo, giminingo elfiškam meistriškumui". "Smaragdinio miesto burtininke" saulė, dangus ir namai mieste žali. O paaiškinimas paprastas – visi miestiečiai privalo nešioti žalius akinius. Ir čia nėra nieko ypatingo. Tolkienas kalba apie kitką.

Tolkienas atsisako stebuklingu pasauliu (fairy, t.y. fėjų, apie kurį rašo savo esė) tuos išgalvotus pasaulius, kurie yra tikrovės tęsiniai, pvz., Svifto liliputų pasaulį. Jame nėra nieko ypatinga, tiesiog ten gyvena maži žmogeliukai. Dydis keičia pasaulio savybę, bet ne jo principus. Nėra stebuklingas ir mokslinės fantastikos, pvz., Velso, pasaulis. Marsiečiai ketina užkariauti Žemę ir išmiršta dėl paprasto viruso. Viskas kaip pas žmones.

Stebuklingame pasaulyje veikia kitokios, žmogui nežinomos galios, t.y. magiškos galios. Palantyrius (rutulys, leidžiantis matyti viską, kas vyksta Viduržemėje) nėra nei televizorius, nei kompiuteris. Palantyriai tarpusavyje sujungti magiško užkeikimo galia. Ir ta galia yra antgamtiška.

Fentezi kuriama kaip matematinis modelis. Modelis turi būti griežta ir tiksli. Negalima įvesti naujos galios, prieštaraujančios jau esančioms. Ne veltui Proppas įrodė, kad visos pasakos turi tą pačią struktūrą, nepriklausomai nuo personažų ir veikimo vietos. Bet Tolkienas atsisako visas pasakas laikyti viena.

Modelis – tai tam tikra primityvų sistema, uždara operacijos atžvilgiu. Tarkim, sudėjus du natūrinius skaičius vėl gausime natūrinį skaičių, t.y. liksime toje pačioje aibėje. Bet atimties atžvilgiu taip nėra – jos atžvilgiu natūrinių skaičių aibė nėra uždara.

Viena operacijų, kurią visada atlieka fentezi veikėjai, tai kelionė. Jie būtinai į kur nors vyksta ir ko nors ieško. Modelis reikalauja, kad būtų nurodytos ribos – tai krašto žemėlapis. Jei ribos neapibrėžtos tiksliai, tada galima nuvykti bet kur, nutikti bet kas, o žaidimo taisyklės tai draudžia. Todėl žemėlapis yra tai, ką pirmiausia piešia autorius. Nebūtina jį visą atskleisti iš karto, tačiau skaitytojas turi suprasti, kad su juo žaidžia pagal nesikeičiančias taisykles. Ir labai svarbu, kad tai būtų ne vieno miesto ar šalies, o visos oikumenos žemėlapis. Žemėlapio ribos – tai pasaulio ribos. Autorius gali prasitarti, kad už jų kažkas yra, tačiau privalo įrodyti, kad jos nepraeinamos nė į vieną pusę. O jei herojai kažko ieško, tai turi egzistuoti, nors ir nebūtinai tuo pavidalu, kurio tikimasi.

Taip ir visos taisyklės nustatytos nuo pat pradžių, tačiau nebūtinai iš pradžių aiškios skaitytojui. Šis gali susidurti su kokiu nors reiškiniu, kurio paaiškinimą ras gerokai vėliau. Taip Bilbo randa visagalystės žiedą, visiškai nesuprasdamas, ką rado. O ir burtininkas Gendelfas neskuba hobitui atskleisti didžiosios paslapties, nes dar abejoja savo spėjimu.

Mirtis ir nemirtingumas

Toks principas reikalauja, kad kuriamas pasaulis būtų atskirtas nuo to, kuriame gyvena skaitytojas. O svarbiausias dalykas, nuo ko atskirtas fentezi pasaulis, tai mirtis ir mirties paslaptis. Miršta ir ten, tačiau tai nėra būtina. Elfai nemirtingi. Drakonai, jei jų neužmuša, gyvena nepaprastai ilgai. Mirties gali išvengti ir hobitas – jei jis susijęs su Žiedu, jį gali paimti į laivą, išplaukiantį į vakarus iš Sidabrinio uosto.

Mirtis mūsų "geriausiame iš geriausių" (pagal Voltero "Kandidą") pasaulyje ir yra toji reali tikrovė, o ėjimas prie mirties yra artinimasis prie tikrovės. Mirties negalime pakartoti arba sugrįžti po jos. Tai trūkio taškas – ir visai nesvarbu, ką ji reiškia: visišką tuštumą ar amžiną gyvenimą. Pirmuoju atveju turėtų būti sunkiau. Tarsi eitum į aklavietę vedančiu koridoriumi. Vis mažiau langų, vis mažiau šviesos, vis labiau slegia tamsa, - ir žinai, kad gale siena, į kuria atsitrenksi veidu, ir toliau jau nieko nebus. Tai racionalaus ateizmo koncepcija, kuri grynu pavidalu sutinkama retai. Net Marksas nebuvo nuoseklus ateistas, kaip pastebėjo B.Raselas (Vakarų filosofijos istorija), nes kitaip būtų neįsivaizduojamas jo tikėjimas progresu. Štai tikrasis ateistas A. Gercenas laikė, kad visuomenėje jokio progresyvaus vystymosi nėra.

O jeigu mirtis yra vartai į amžiną gyvenimą, o tai irgi tikrovė, tik kito tipo – neskaidri, kad ir kiek trintum stiklą. O būtent to ir neturi fentezi. Tikras katalikas Tolkienas toje pačioje esė rašo: "egzistuoja pats seniausias ir giliausias noras – Didysis pabėgimas, pabėgimas nuo Mirties. Pasakos pateikia daug to Pabėgimo pavyzdžių ir būdų". Jis sako, kas pasakos pabaiga privalo būti laiminga – ir pateikia tokios pabaigos pavyzdį, evangelijų Prisikėlimą.

Tikrai sunki tema – mirties ir nemirtingumo: "meilės pasauliui paslaptis širdyse rasės, 'pasmerktos' palikti pasaulį ir kartu netekti jos; ir kančia širdyse rasės, 'pasmerktos' nepalikti šio pasaulio tol, kol blogio istorija bus baigta".

Tolkienui mirtis nėra nei bausmė, nei Nuopuolio pasekmė, o žmogaus prigimties dalis ir todėl Dievo dovana žmonijai. Elfai ir žmonės yra skirtingi žmogiškosios prigimties aspektai. Elfai linkę į melancholiją, paskendę prisiminimuose, bando sustabdyti laiką. Jie persunkti meile fiziniam pasauliui ir siekia jį stebėti ir suprasti kaip tokią, o ne dėl materialinės naudos ar galių. Benamės dvasios, dvasios be kūno idėja jiems nepriimtina. Susieti su pasauliu, jie lieka susaistyti prisiminimais. Saulė jiems niekad nenusileidžia, tik ilgėja šešėliai.

Pagrindinė elfų silpnybė yra nostalgija ir priešinimasis pokyčiams, nes jie, atseit, yra prieš Dievo planą. Elfų ir žmonių ypatybes Tolkienas aptaria elfų karaliaus Finrodo ir žmonių moters Andretės diskusija, vykusioje pirmų elfų ir žmonių susitikimų laikais.

Elfai parodė žmonių siekį daiktus traktuoti kaip priemones: "žmonės nežiūri į daiktus kaip tokius; jei jie juos tiria, tai tik todėl (kaip atrodo), kad jie primena kažkokius kitus jiems brangius daiktus. Bet su kuo lyginama? Kur tie kiti daiktai?" Tai kur tie daiktai? Žmonija orientuota į transcendentalumą, siekti anapusybės.

Mirtis yra žmonių lemtis, dovana, kurios net Galios gali pavydėti. Dar sakoma, kad jie susijungs Antrojoje Ainarų muzikoje, nes Iluvataras neatskleidė, ką numatė elfams ir Valarams po Pasaulio pabaigos, o to nežino ir Melkoras.

Kūnas ir materijos pasaulis negali pasitraukti ar pereiti prie transcendentalaus. O atskirti kūną nuo dvasios, gyventoją nuo buveinės yra siaubingas dalykas. Tuo požiūriu mirtis yra baisi. Bet jei mirtis yra dovana, asmens išbaigtumas, tada mirus dvasios ir materijos ryšis ne tik išlaikomas, bet ir transformuojamas grįžtant prie Dievo. Išsigelbėjimas iš pasaulio nėra jo palikimas, - reikia, kad ir pasaulio žiedas būtų paimtas Dievo.

Lord of Rings, Gollum
Lord of Rings
Lord of Rings
Lord of Rings, Landscape Lord of Rings, Landscape
Lord of Rings

Tolkieno teologija

Tolkienas tiesiogiai apie Dievą nekalba."Žiedų valdovo" religinė potekstė įausta į pasakojimą ir perteikiama per simboliką. Ir religijoje, ir fentezi rasite ne tik stebuklus ir paslaptis, bet ir pranašystes. Taip jos pajėgios pralaužti realybės monotoniją.

Evangelijos irgi kalba apie Didįjį pabėgimą iš šio pasaulio, kai bus panaikinta blogis ir mirtis. Evangelijose randame stebuklingą pasaką, kuri įėjo ir į Istoriją ir į tikrąjį pasaulį. Vietoje siekio kurti kitus pasaulius, pirminio pasaulio Sutvėrimas. Kristaus gimimas – žmonijos istorijos eukatastrofa ("laiminga pabaiga", Tolkieno terminas sudarytas iš graikų kalbos "eu-", laimingas, ir "katastrophe", posūkis, baigtis). Prisikėlimas – įsikūnijimo eukatastrofa. Pasaka laimingai prasideda ir laimingai baigiasi. Krikščioniškoji palaima, Gloria, kupina Didžiosios eukatastrofos laukimo. Legenda ir istorija susidūrė ir susiliejo.

Tačiau Prisikėlimas tai perėjimas į kitą tikrovę, esančią anapus šio pasaulio. Tuo tarpu laiminga pasakos pabaiga beveik visada teisingumo arba pusiausvyros, kuri buvo pažeista, atstatymas.

Pagal krikščioniškąjį mokymą "visas pasaulis yra metakosminių galių, Dievo valia valdančių Visatą, veikimo arena. Tokie ir Tolkieno Ainūrai, tapę Stichijomis, Valarais. Jie nusileidžia į pasaulį, kuris nusispalvina ir tvarkosi jiems dalyvaujant. Kiekvienas Valaras turi savo gamtos jėgų sritį, kurioje ir tegali veikti. Štai čia ir pasireiškia atskiri nekrikščioniški arba pagoniški Tolkieno pasakojimo elementai. Valarai įsikūnija. Angelų pasireiškimai kūniška forma dar nėra krikščionims nepriimtinas dalykas. Žmonėms gali net pasirodyti, kad sutikti "nepažįstamieji" valgo kartu su jais; žmogus gali angelą palaikyti paprastu bendrakeleiviu, nesupratęs, kas jis toks. Tolkieno atsiskyrimas tame, kad Valarai žemėje pasirodo kaip vyrai ir moterys, nes "tokie jų charakterių skirtumai, nustatyti iš pat pradžių". Čia Ainūrai pradeda priminti pagoniškųjų kultų dievybes... Kitas elementas... elfų paminėjimas" [P.Malkovas. Pasaulio sutvėrimas mite ir šiuolaikinėje pasakoje// Alfa ir omega, 1995, Nr.3]

Lord of Rings, Map

Žaidimo taisyklės

Jei modelis gerai apgalvotas ir pakankamai formalizuotas, jo sintaksė ir semantika pakankamai turtingos, su juo galima žaisti: keisti elementus, įvesti naujas aksiomas, o iš jų naujus teiginius. Taip atsiranda "tęsiniai" ir pamėgdžiojimai, kurių žinomiausias yra N. Perumovo "Tamsos žiedas".

Bet jei Tolkienui fentezi skaidrumo ir išbaigtumo reikalavimas yra kaip galimybė, tai Perumovas jį priima paraidžiui. Tai tarsi šachmatų partija, kurią partneriai užmetė, nes jiems viskas aišku. Tačiau ateina kitas ir sako: ne-ne, juodieji dar turi šansų, dar galima pakovoti. Ir tęsia žaidimą, nepaisydamas, kad juodieji forsuotai pralaimi, tik jis to nemato, nes renkasi silpnus baltųjų ėjimus. Tokios knygos nieko nauja neduoda, taigi, tik atima. Ar ne geriau dar kartą perversto patį Tolkieną. Juk neabejotinai atsiras kas nors nauja.

Fentezi semia temas realiame pasaulyje, tik dalykus mato kitaip. Ji įgalina nebūti gamtos vergu: "Manasis nėra 'įsivaizduotas' pasaulis, o tik įsivaizduota istorinis momentas 'Viduržemėje', kuri yra mūsų buveinė". Taigi Tolkienas nesukūrė kito pasaulio, o tik įsivaizduotą, arba prarastąją, mūsų pasaulio iki krikščioniškojo laikotarpio istoriją.

"Žiedų valdovo" kompozicija neįtikėtina. Jame veikia dvi šviesios jėgos, Aragornas bei Frodo, ir viena tamsi, Sauronas. Šviesiosios padeda viena kitai kaip tik gali. Ir pergalė ateina tuo momentu, kai Frodo artėja prie Orodruino, o aragornas stovi prie Mordoro vartų ir juodąjį burtininką kviečia į kovą. Jie skiriasi tuo, kad Frodo gali drąsa ir gudrumu pasiekti galutinę pergalę, o Aragornas vienas pats tik didvyriškai žūti. Jų susiderinimą ir tarpusavio pagalbą sunku formalizuoti ir, pavyzdžiui, perkelti į kompiuterinį žaidimą. Juk tai, kad Aragornas pralaimėtų be Frodo, aišku iš pat pradžių. Aragorno armija tarsi palaikomos ta herojiška energija, kuria gamina Frodo ir Semas, vykdami į beviltišką ekspediciją. Tai ir yra "Valdžios nuvainikavimas" (The Dethronement of Power, K.Liuiso esė): "Iš vienos pusės – kruvinas karas, kanopų trepsėjimas, ragų skambėjimas, plieno dūžiai į plieną. Iš kitos – du išsekę hobitai, slapta slenkantys, tarsi pelės šlako krūvoje, Mordoro prieblandoje. Ir žinome, kad pasaulio likimas kur kas labiau priklauso nuo tos poros".

Tolkieno pasaulis nepaprastai detalus, jis siekia viską inventorizuoti – iki paskutinio žolės lapelio. Iš tikro, turi būti slenkstis, už kurio skaitytojas jau neis, tačiau iki jo nuvesti reikia, kad patikėtų – jei ne pasauliu, tai bent tuo, kad rašytojas apie jį žino viską. Čia Tolkienas niekuo nesiskiria nuo rašytojo-realisto.

Fantastinis pasaulis šaltas, nepaisant jo dekoratyvumo ir spalvingumo. Jame nėra žmonių – tik modeliai: "Įprastiniame kūrinyje reiktų 'aprašyti charakterį', o Tolkienui pakanka veikėją pavadinti elfu, gnomu ar hobitu, ir viskas tampa aišku. Išgalvotos būtybės prieinamesnės ir 'vaiskesnės' nei žmonės: paprasčiau pamatyti, kas jų viduje" [K.Liuisas]. tačiau žmogų mes regime tik gnomo ar elfo akimis – ir jis visada svetimas. Tolkieno fentezi pasaulis nesusijęs su skaitytojo pasauliu. Jis salelė, kurioje jam saugu. "Žiedų valdove" svarbiausias yra bandymas parodyti, kad pasaulyje svarbiausias dalykas yra laimė, kad laiminga pabaiga vienintelė galima.

Fentezi literatūra yra 20 a. kūdikis ir Tolkienas yra šio žanro pradininkas, kad ir kiek nurodinėtume jo pirmtakus. Juk Mairiko romanai dar netikra fentezi, nes atskleidžia stebuklus šalia savęs – Golemas klaidžioja Prahos žydų kvartale. Vienintelis tikras fentezi šaltinis yra liaudies pasakos.

Faerie pasaulis

Pasakų pasaulis daug brandesnis dalykas, nei įprasta. Tolkienas jį apibūdino: "Pasakų pasaulis platus ir gilus, aukštas ir pilnas įvairių dalykų: rasite įvairiausių žvėrių ir paukščių, bekraštes jūras ir nesuskaičiuojamas žvaigždes, užburiantį grožį ir nuolatinį pavojų. Jame ir džiaugsmas, ir liūdesys aštrūs tarsi kardas.Tame pasaulyje paklajojęs žmogus turėtų jaustis laimingu, tačiau jo turiningumas ir keistumas suriša liežuvį norinčiam pasipasakoti. O jame esant pavojinga daug klausinėti, nes vartai gali užsitrenkti, o jų raktai pasimesti".

Tai visai ne pasakos vaikams. Iš tikro tik nedaugelis vaikų ir suaugusių jomis žavėjosi. Vaikams jos skiriamos arba adaptuojant arba siekiant "užimti vaikų rinką". Ar jų neapsakoma kosminė drama gali tenkinti apsaugą nuo žiaurumo ir prievartos? Iš tikro, jų kūrėjai "sukūrė Kitą pasaulį, kuriame viskas 'teisinga', nes tai yra pagal to pasaulio dėsnius".

Profesorius Oksforde Tolkienas iškelia klausimą: kas yra pasaka? Pagal jį ne pasakojimai apie įvairias fėjas ir elfus, bet Faerie, "pasaulis, kuriame gyvena fėjos". Ir jame "dar daug dalykų, neskaitant elfų ir fėjų, neskaitant ir nykštukų, raganų, trolių, milžinų ar drakonų. Jame yra jūros, saulė, mėnulis, dangus ir žemė bei visi dalykai joje: medžiai ir paukščiai, vanduo ir akmenys, vynas ir duona bei mes, mirtingi žmonės". Ir kas įdomiausia, pasakos apie fėjas (laumes) yra retos. Dominuoja žmonių nuotykiai jų pasaulyje.

"Faerie magija nepasibaigia savyje, jos vertė yra veiksmuose – ir tarp jų yra tam tikrų pirmapradžių žmogiškų troškimų patenkinimas. Vienas tokių – ištirti erdvės ir laiko gelmes. Kitas... palaikyti ryšį su kitomis gyvomis būtybėmis". Tai leidžia spėti, kad kažkas praleista racionaliame moksle apie Visatą.

"Holistic" ir stebuklų prisotintos pasakos skiriasi nuo sapnų, kurie, nors ir gali išlaisvinti vaizduotės galias, tačiau, iš tikro, yra riboti ir egzistuoja tik sapnuojant. Tuo tarpu fentezi pasaulis nepriklauso nuo kažko susapnuoto.

Kilmės paieškos

Pasakų kilmės paieškos gali vesti prie kalbos ir mąstymo ištakų. Tolkienas nepritarė Max Muller požiūriui, kad mitologija yra "kalbos liga". Jis linko laikyti mąstymą, vaizduotę ir kalbą neatskiriamais dalykais (antropologijos kontekste).

Jis įspėja, kad klaidinga pasakas laikyti kelių temų variacijomis, nes būtų prarastas kiekvieno iš pasakojimų integralumas. Skandinavų specialistas Dasent apie tai vaizdingai išsireiškė: "Turime tenkintis mums pateikta sriuba, o ne norėti pamatyti jaučio, iš kurio ji virta, kaulus". Sriuba yra konkretus pasakojimas, o kaulai yra to pasakojimo šaltiniai.

Tolkienas pasiūlė pasakų sukūrimo terminą – bendraautorystę: "Kai iš žolės paimame žalumą, iš dangaus žydrumą, iš kraujo raudonį, įgauname užburiančią galią – viename lygmenyje... Galime žalumą suteikti žmogaus veidui ir sukelti siaubą, galime padaryti, kad šviestų klaikiai mėlynas mėnulis, medžiai augintų sidabrinius lapus, o avis aukso vilną, ugnį įkurdinti kirmino viduje. Toji fantazija sukuria naują formą, randasi nauja Faerie, žmogus tampa kūrimo bendraautorius".

Tolkienas yra prieš paviršutinišką supratimą ir suvedimą į "natūralius mitus", kaip alegoriją šviesai, tamsai, aušrai, metų laikams ir pan., kaip pernelyg paprastą priežastį. Be to, tai demistikuotų sukūrimo procesą. Alegorija yra vieno matavimo ryšis, jungiantis ženklą ir jo reikšmę. Katalikiškas ženklo supratimas sudėtingesnis, nes nurodo ir kažką, kas yra už jo.

Tolkienas išskiria tris pasakų tipus:
1) mistinės nukreiptos į antgamtiškumą;
2) magiškos nukreiptos į gamtą;
3) niekinančios ir gailestingos nukreiptos į žmogų.

O kur sriuba, ten ir "virėjas", kurie turi parinkti ingredientus, sukuriant "užkeikimą", kuris reiškia ir pasakojimą, o taip pat formulę galių valdymui. Jų magija skaitytojui parodo "Kitą laiką", kitą jo matavimą, kad ir akimirkai.


Peter Jackson "Žiedų valdovo" trilogija verčia prisiminti, kad Tolkienas laikė, kad pasakojimai geriausiai išreiškiami žodžiais ("pasakose pirmąkart pajutau žodžių galią"), o kitose meno rūšyse, pvz., tapyboje, neįprastų formų atgaminimas yra perdaug paviršutiniškas. Net teatro scena nėra tinkama fantazijai išreikšti ir gali jai net pakenkti. Net Šekspyro "Makbete" susiduria dvi meno rūšys – raganų magija pateikiama istoriniame pasakojimo kontekste. Vaidinimas jau pats turi savo magiją: vizualų ir garsinį įsivaizduojamų būtybių perteikimą. Be to, scenoje nėra vietos negyviems daiktams, pvz., medžiams. Taip ir religiniai filmai ar vaidinimai nepatenkina iki galo, nes juose bandoma sudaiktintai pateikti asmeninius santykius:
"Kokios bebūtų puikios, iliustracijos mažai padeda pasakoms... Literatūra perduodama iš galvos į galvą ir turi poveikį... Kai kalbama apie duoną arba vyną, o taip pat akmenį ar medį, omenyje turima tų daiktų visuma, jie kaip idėjos, o kiekvienas klausytojas suteikia jiems savitą vaizdinį".

Sutvėrimas

Mes sukurti, ir ne bet kaip, o pagal Kūrėjo atvaizdą. Tolkieno teologija prasideda ir baigiasi sukūrimu. Būti kūrybingu, reiškia pačiam dalyvauti kūrybos procese. Vaizduotė yra sudėtinė žmogaus prigimties dalis. Ji leidžia įžengti į anapus ir orientuoja į trancendantalumą.

Pasaulį kuria vienas dievas, tačiau nuo pat pradžių jis ieško bendradarbių. Ainulindalės mite Iluvataras, Vienas ir Visaapimantis, yra dangiškojo choro dirigentas. Tos didingos muzikos lydimi, angelai užpildo tuštumą.

Toje harmonija atsiranda ir pirmasis Nuopuolis, kai didingiausias angelų, Melkoras, sumano muziką papildyti savo temomis. Dievui teks esminiais momentas pačiam įtraukinėti naujas temas, kad pataisytų disharmoniją. Bet tai kartojasi ir kartojasi, ir tada Iluvataras pasako:
"Ir tujei, Melkore, turėtum matyti, kad jokia tema, kilusi ne iš manęs, neturėtų būti sugrota ir muzika keičiama man nežinant. Tai pabandęs turėtų įsitikinti, kad mano instrumentas yra labiau stebuklingas, su kuriuo negali lygintis".

Šiame sutvėrimo procese pasaulis kuriamas dalyvaujant tarpinėms galioms. Muzika, gavusi formą, tampa Vizija, kuri tveria realybę. Ir tada angelai kviečiami, jei to nori, nusileisti į pasaulį, kurį įsivaizduoti padėjo, kad galėtų toliau dalyvauti jo tvarkyme. O muzika lieka neužbaigta, ne vien todėl, kad Dievas gali įtraukti naujas temas, bet ir todėl, kad Iluvataro vaikai, žmonės, gali ją pakeisti.

Po sukūrimo, kita tema yra inkarnacija, t.y. įsikūrimas tame pasaulyje. Pas Tolkieną pirmapradis Nuopuolis įvyksta prieš pasaulio sutvėrimą – tad nuodėmė nuo pat pradžių yra pasaulio tvėrimo dalis.

"Žiedų valdove" didžiausias priešas yra Sauronas, sutelkęs savo galią į vieną Žiedą, - ir sunaikinti žiedą reiškia sunaikinti Sauroną. O kadangi Sauronas yra puolęs angelas, jis turėjo inkarnuotis pasaulyje. Tačiau Sauronas nėra puolusių angelų vadas, - šiuo pradžioje buvo Melkoras.

Angeliškos dvasios buvo paragintos nusileisti į pasaulį, kad iš arčiau dalyvautų tvarkant jį. Melkoras, pervardintas Morgotu, visiems laikams inkarnavosi pasaulyje, kad galėtų jį valdyti. Jis savo galią išsklaidė po visą pasaulį ir visa Viduržemė tapo Morgoto žiedu. Tai reiškia, kad blogis negali būti įveiktas jėga nesunaikinus sutverto pasaulio. Nuolatinė tema Tolkieno kūriniuose, kad pabaiga niekada nepateisina priemonių, o ištikimybė vertingesnė už pragmatizmą.

Tolkienas netiki absoliučiu blogiu, kaip ir tuo, kad geri ketinimai pateisina priemones – net Saurono ketinimai iš pradžių buvo geri.

Literatūra

  1. J.R.R. Tolkien. On Fairy Stories// Tree and Leaf, 1975
  2. The Letters of J.R.R. Tolkien, ed. By H.Carpenter, 1981
  3. R. Helms. Tolkien's World, 1974
  4. R.C. Wood. The Gospel According to Tolkien, 2003
  5. T. Kelly. Faith Seeking Fantasy: Tolkien on Fairy Stories//Australian theological Journal, No.3
  6. D. Carey. The Gift of Iluvatar//Australian theological Journal, Febr, 2004
  7. R.L. Purtill, J.R.R. Tolkien. Myth, Morality, and Religion, 1984
  8. R. Girard. Are the Gospels Mythical?// First Things, Apr.1996
  9. C.N. Manlove. Christian Fantasy: From 1200 to the Present, 1992
 
 

Fantastikos skyrius
Paslaptingosios zonos
Žvaigždžių karų belaukiant
S. Lemas. Baltasis erelis visuotinio nervingumo fone
E. ir I. Chaliai. Gyvenimas vietoje gyvenimo
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Mitologija Visatos masteliu
Žemė: pirmasis kraujas
Y. Bonfua. Dieviški vardai
R.Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Amžinojo gyvenimo siekis
B. Rudenko. Nugalėtojas
Mitologijos skyrius
NSO svetainė
Vartiklis