R.Jarovas. Magnetinis šulinys

Prisipažinkite, vis tik prisipažinkite, kad nedaug jūsų skridote tolimaisiais reisais. Turiu pranešti, nėra nuobodesnio užsiėmimo. Nepasakyčiau, kad nuobodulys apimtų iškart po pakilimo; ne, pirmieji pora šimtų šviesmečių būna netgi įdomu. Žvelgi pro iliuminatorių kaip žvaigždynai pralekia – vienas, antras, trečias, o tu centre ir atrodo, tarsi jie visi aplink tave suktųsi. Vaizdelis! Bet vėliau nusibosta. Niekur nedingsi, pasikalbėti nėra su kuo. Net ir gerai, kad vienas, o tai dviem tiek metų kartu būti yra sunku. Neišvengiamai kyla nesutarimai dėl smulkmenų. Na, nurodysi laivui pasirinktą kursą, panirsi į anabiozę, numigsi pora šimtų metų, prabusi – ir vėl tas pats. Ir kažkaip vieną kartą neištvėriau. Nusprendžiau nusileisti į pirmą pasitaikiusią planetą. Pagyventi joje trupučiuką – mėnesį, kitą; vandens mineralinio atsigerti, šviežios mėsytės pakramsnoti, žolyte pavaikščioti, kalnų oru pakvėpuoti, su gyventojais paplepėti, nuomonėmis pasikeisti. Vienu žodžiu, pailsėti. Skristi dar reikėjo ilgai – vežiau užšaldytų gyvų medžių krovinį užsodinimui planetos, esančios pačiame apgyvendintos visatos pakraštyje. Tad pasukau šoną nuo maršruto, prisikapsčiau iki Vandenio žvaigždyno, išsirinkau ne pačią ryškiausią žvaigždę, panašią į mūsų Saulę, radau kelias planetas aplink ją besisukančias – ir galvoju, į kurią man leistis? Patys žinote – suklysti tokiu klausimu negalima. Nusileidimas, o po to pakilimas sunaudos tiek energijos, kad paskui ir tikslo nepasieksi. Tačiau kaip pasirinkti tinkamą dangaus kūną? Jų ten 150 sukasi. It tada sumasčiau vieną dalyką, kuris vėliau į visus vadovėlius apie tarpžvaigždinius skaidymus pakliuvo. Patikrinti visų planetų magnetinį lauką ir leistis toje, kur jis yra. O mąstymo eiga buvo tokia: juk Žemėje kadaise nieko nebuvo be magnetinio lauko, tačiau po kurio laiko visa radosi. O kada, būtent? Ogi nuo to meto, kai išrado kompasą. Iškart atsirado navigacija, ėmė vystytis plaukiojimas jūromis, o tada, žiū, mokslai ir amatai, aukštoji matematika, garvežiai ir garlaiviai prasilaužė, lėktuvai ir raketos – taip ir iki žvaigždėlaivių priėjo. Reiškia, yra magnetinis laukas, yra ir technologinė civilizacija, yra gyvi ir išsilavinę žmonės, su kuriais malonu ir laiką praleisti. Taip samprotavau. Ir gyvenimas patvirtino – visiškai teisingai.

Skraidau, skraidau aplink tas planetas; kas vyksta – įsivaizduoti baisu. Vienoje ugnikalniai visą plutą į gabalus plėšo, kitoje dinozaurai nuo tvano gelbstisi, trečioje kažkokie radioaktyvūs mutantai vienas kitą medžioja. Staiga matau – štai ji! Sausa, tvirta planeta, o magnetinis laukas joje 100 kartų didesnis nei Žemėje. Žmogui lyg ir nepavojingas, tad nusprendžiau leistis. Taip ir padariau. Žvelgiu – planeta nuostabi, žalia, upeliukas čiurlena, snieguoti kalnai tolumoje matosi. Kurortas! O greta lauko, kuriame mano žvaigždėlaivis nutūpė, autostrada. Tik išlipau – žiūriu, jau ir suka link manęs kažkokia savadarbė priemonė. Sustoja, išlipa iš jos tarsi žmogus – ir tik. Su viena koja, o galva kaip stalinės lempos gaubtas Prieina prie manęs be jokios baimės, prisistato, pasivadina draugu. Sužino, kas aš ir iš kur, kviečia pas save. Nuvažiavome. Žiūriu ir stebiuosi – jo mašinoje nėra nė variklio, nei ratų. :Kaipgi važiuoji?" – klausiu. "Magnetinio lauko jėgos linijomis" – aiškina. – "Plačiausiu mastu išnaudojam planetos magnetinį lauką". "Na, nieko sau," – galvoju. – "O mes visai kitu keliu ėjome, kažko naftą puolėme siurbti, anglį kasti".

Pagaliau atvažiavome. Puikus geležinis namas. Tvoros nėra, vietoje jos magnetinis jėgos laukas. Toliau – dar daugiau. Name plytelė, su ja maistą gamina. Nesimato nei ugnies, nei spiralių. Nei atominės krosnelės, nei nukleonų-vandenilio kombaino. "Magnetinė?" – klausiu. "Tokia," - atsako. "ta galia mums visur tinka. Transportui varyti, metalui išgauti ir apdirbti, namams statyti, šildyti, apšviesti ir visa kita. Na, tiesiog panaudojame visur. Nėra tokios vietos, kur nepanaudotume magnetizmo. Aukščiausią kultūrą su tuo energijos šaltiniu sukūrėme". "Taip," – atsidūstu, - "o mes kvailiai. Tokią pat galimybę turėjome, tačiau ne ten pasukome. Kiek jėgų be reikalo iššvaistėme. Tačiau atleisk, bet ar kiekvienas turi teisę naudotis planetos magnetizmu? Taip sakant, imsi savo asmeninėms reikmėms?" "Ne," – sako, - "visiškai atvirkščiai, ne kiekvienas. Bendrai imant, magnetizmas turi būti paskirstomas centralizuotai, tačiau kadangi jis yra visur, tai kontroliuoti, kas kiek paima, praktiškai neįmanoma. Žinoma, yra kontrolės tarnyba, turinti bausti už neteisėtą magnetinio lauko panaudojimą, tačiau ir ten gi gyvi žmonės dirba. Nori, parodysiu?"

Išėjome į lauką, priėjome prie šulinio. Įprastas, tarp kitko, įrenginys, su metaloplastiko pakraščiais, galingu velenu. Ir prievadas varikliui. Paspaudė mygtuką, velenas ėmė suktis, grandinė žvangėjo, kaušas žemyn nuėjo. Giliai, iki pusantro kilometro. "Arčiau," – aiškina, - "jau neliko, viską išnaudojo". Tada kaušas aukštyn ėmė kilti. Pačiupo jis jį. "Ką gi", - sakau, - "tuščia buvo, tuščia ir liko". Jis šyptelėjo. "Tai," – taria, - "tik tau atrodo, nes neturi organo, priimančio magnetizmą. O mes turime – tai kojos nykščio nagas". Ir tik tada supratau, kodėl jis taip keistai apsirengęs: puikus kostiumas, kaklaraištis, akinių pora – vieni tamsūs, kiti šviesūs – jie gi keturias akis turi. O koja basa. "Taigi," – tęsia, - "užtikrinu, pilnas iki kraštų". Ir supylė iš jo į magnetovariklį. "Savaitei," – sako, - "užteks". O nagas ant kojos milžiniškas. Gamtos apdovanota, matyt, asmenybė.

Pagyvenau tuose kraštuose, atsigavau kūnu ir dvasia, su daugeliu susipažinau. Visi, be išimties, labai malonūs žmonės. Inteligentiški, kultūringi. Kiek ten apie meną bei literatūrą prisikalbėjau! Kaip niekad gyvenime! Ir muzikos klausiausi.

Na, gerai. Jaučiu, kad jėgas atgavau, laikas į kelią ruoštis. Su draugu, kurį pirmą sutikau, atsisveikinu. "Klausyk, " – sakau. – "labai man patinka, kaip jūsų civilizacija išsivystė. Noriu ir Žemei tą patį pasiūlyti. Išmokyk, kaip tą magnetizmą visiems reikalams panaudojate. Dabar nereikia, aš tik pusę kelio nuvykau, dar pamiršiu. Grįždamas užsuksiu, tada mane ir prainstruktuosite". "Žinoma,"- taria, - "būtinai. Kada planuoji būti?" "Po 500 metų," – sakau. "Na tada," – pareiškia, - "paprašysiu, kad mane užmigdytų magnetiniame lauke, o metai iki tavo atvykimo prižadintų. Aš tau visą medžiagą paruošiu. Mes ta kryptimi dirbame jau 10 tūkst. metų; biblioteka, kurioje saugomi visi informacija apie magnetizmo panaudojimą, užima 187 penkių šimtų aukštų pastatus. Tad aš visas knygas joje į mažą kortelę perkelsiu ir tau atiduosiu. Kad žvaigždėlaivis neapsunktų. O kol kas paimk mažą dovanėlę kelionei. Juk mes magnetinę energiją akumuliuoti mokame – štai tau penkios statinės magnetinių jėgų linijų. Aš kaip tik šiomis dienomis prie šulinio siurblį prijungiau". "O, susimylėk," – sakau. – "Juk tai karališka dovana". "Na, ką tu," – prataria. – "niekai". "Bet jums draudžia asmeniškai magnetizmą išgauti; tai, kaip supratau, laikoma vagyste ir švaistymu". "Nieko tokio, pas mus savimonė labai išvystyta. Laikoma nepatogu daryti pastabas dėl smulkmenų. Visiems užteks!"

Paėmiau tas penkias statines ir išskridau. Ir taip jos man pravertė, kad žodžiais neapsakysi. Per meteoritų lietų jų pagalba prasiveržiau, nuo dulkių formos pabaisų apsigyniau, baltosios nykštukės trauką įveikiau. O taip, dažnai prisimindavau savo draugą. Išgelbėjo jis mane, kaip kad mažai kas. Taigi, nugabenau savo krovinį kur reikia, pasodino medžius, palaukiau kaip garantijos atstovas, kol dykumoje ąžuolai galingai suoš galinga lapija. Sulaukiau chlorofilo. Tada ir atgal galima.

Ir vėl Vandenio žvaigždynas, ta pati žvaigždė, ta pati planeta. Pradedu orientuotis. Nepavyksta. Gal nepamenu, į kurią iš 150 planetų nusileidau; iš pažiūros visos jos vienodos. O indikatorius tyli. Nė viena planeta neturi magnetinio lauko. Ką gi daryti? Įtempiau atmintį, kažkaip, pagal atskirus požymius prisiminiau, pakartojau manevrą ir vėl nutūpiau į tą pačią laukymę. Tik regiu – kažkas pasikeitė. Šalia buvo autostrada, tąkart sausakimša nuo mašinų, o dabar bent viena pasirodytų. Tuštuma, tyla, nėra žmonių. Išėjau į kelią, žvalgausi visas sutrūkinėjęs, pylimai nuslinkę, griovys šiukšlėmis užpiltas. Kas gi čia nutiko? Net paklaust nėra pas ką. Staiga kažkokia figūra pasirodė. Prisiartino, žvelgiu – gi mano buvęs draugas seniai matytas viena koja strykčioja. Apsikabinome, išsibučiavome. "Kas per dalykai," – klausiu. – "Neatpažįstu vietos. Kur toji didybė dingo?" Puolė jis man ant krūtinės ir graudžiau raudoti ėmė. "Nėra," – sako, - "nieko, viskas praeityje; dabartinė karta ir įsivaizduoti negali, kaip viskas buvo. Nesaugojom didžiausios gamtos dovanos, magnetizmo, sėmėm kiek kas galėjo ir viską išsėmėm. Neturime dabar nei technikos, nei kultūros. Namus malkom šildom, o to mes nemėgstam. Kažkaip pramokome naftą siurbti. O kokia nauda? Laivai neplaukioja, lėktuvai neskraido, nes kompasas neveikia. O kito navigacinio prietaiso neišradome".

Atsidusau. "Taip," – tariau, - "užjaučiu, o tai, ką pažadėjai, - visą biblioteką į kortelę perkelti, - padarei? Galbūt, mes, taip sakant, atsižvelgsim į jūsų klaidas?" "Nėra," – sako, - "jokios bibliotekos. Kaip prabudau po 500 m. miego ir sužinojau, iki ko gimtąją planetą privedėme, nuėjau ir susprogdinau visus 187 bibliotekos pastatus. Pusę statinės sukaupto magnetizmo buvo likę – buvau užsikasęs prieš užmiegant – tai ją tam reikalui ir sunaudojau.
"Na, tu pasikarščiavai," sakau. – "Reikėjo bendromis jėgomis imti anglį kasti". "Laukti," – sako, - "negalėjau, bijojau, kad biblioteka jums atiteks ir jūs tuo keliu nueisite. O man jūsų civilizacija brangi, nes tikrą draugą davė".

Ir pradėjo raudoti dar smarkiau. Ašaros iš visų keturių akių upeliu liejasi. O jų ašaros pavojingos – sieros ir druskos rūgščių mišinys. Žiūrėk, dar man ir kostiumą sugadins. Aš jį glostau, raminu, o pats pamažu traukiuosi. Pasakyti gi, kad neraudotų, negalima – įžeisi geriausius žmogaus jausmus.

"Klausyk," - jis taria, - "gi tau 5 statines su magnetinių linijų jėgomis savo laiku daviau. Ar neliko nors vienos? Mane už bibliotekos susprogdinimą gali į kalėjimą pasodinti, o aš išsipirkti noriu". "Ne," – sakau, - "mano mielas širdies drauge, nėra nei statinės, nei pusikės, nieko neliko. Nežinojau, kad taip bus, nesaugojau. Ir pats dalinau magnetizmą į kairę ir dešinę".

Liūdnai atsisveikinau ir išskridau.

- Laivo PGD-X(A) pilote, - pasigirdo iš garsiakalbio. – Užeikite į dispečerinę atsižymėti kelionės lapo. Krovinys pakrautas.
Pasakotojas pašoko ir nuskubėjo prie durų. Kažkas per petį užmetė akį į kelionės dokumentus.
- Cha! – šūktelėjo smalsuolis. – o tai kam? 500 tūkst. mažų magnečiukų!
- O kaip galvojote? – PGD-X(A) pilotas akimirkai stabtelėjo tarpdury. – Negi draugą nelaimėje paliksiu?

Su tais žodžiais jis ir išėjo.

 
   

Fantastikos skyrius
R.Moore. Sapnai
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
Pasidalijimas skausmu
Laukinės gamtos šauksmas
L. Dilovas. Lagranžo taškas
P.Adams. Senamadiška muzika
D.Butkienė. Dalia
Polas Ešas. Kontaktas
Tolkieno stebuklinga pasaka
Didysis bastūnas Chodža
Gnostikai ir žvaigždžių vaikai
Viačeslavas Nazarovas. Suprų sukilimas
Si Džei. Iš Jūreivio Sindbado dienoraščio
Valerijus Gvozdėjus. Kosmoso baisūnas
J. Verovas. Niekada neatsiliepkite nepažįstamiesiems
Vladimiras Michanovskis. Žalias debesis
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Francis Godwin. Žmogus Mėnulyje
Noutbukas planetininkui Bykovui
L.Vangelis. Iki ir po sapno
Andrejus Krasnobajevas. Bedugnė
Odisėjas visapusiškas
K.S.N.
Poezija ir skaitiniai
Vartiklio Naujienų puslapis
NSO svetainė