Istorijos
Didysis bastūnas Chodža
Jau benueinąs nuo upės, Nuvargusiu žvilgsniu su ja atsisveikindamas, Žvejys pagauna didžiausią žuvįChodža Zulfikaras Dervišas didysis bastūnas. Kalbėjo ir kalba, kad jis ne vienąkart užklysdavo į pažadėtąsias Rojaus giraites, tačiau be gailesčio jas palikdavo ir traukdavo šalin, čiaudėdamas nuo žemės dulkių, palaimingai džiūgaudamas ar raudodamas
Kalbėjo ir kalba, kad Amerikos astronautai, išlipę Mėnulyje, pirmiausiai pastebėjo jau dūlančias amžinojo Chodžos basų kojų pėdas
Kalbėjo ir kalba, kad kartą rugpjūčio naktį, krintant žvaigždėms, Kondaro tarpeklyje Dervišas kartu su pamėgtu astronomu Chodža Akbaru gėrė daug vyno ir rūkė daug anašos. Ir girtom akimis pažvelgęs į dangų, Akbaras paklausė:
- Dervišai, ar yra gyvybė neaprėpiamose ledu stingdančiose Plejadžių platybėse?Ir Dervišas atsakė, akimirksniu išsiblaivęs nuo Plejadžių stingdančio šalčio:
- Pažvelk į kalnų kišlaką Kondarajos Kuchna! Argi ugnis rusena tik vienoje trobelėje? Argi Alachui Visata ne kaip vienas nedidelis varganas kalnų kišlakas? O didysis Plejadžių žinove Akbarai! Svarbiausias būties klausimas yra ar Plejadėse yra žavių merginų nekaltų su ružavu, dar nenuplėštu tulpės žiedlapiu? Čia Žemėje visas jau pažinau, palenkiau, pamaloninau, užliūliavau.Ir Dervišas keistai nežemiškai šypsojosi:
- O Alache, kodėl trapią guvių merginų ir prisirpusių žmonų nuogybę pamilau labiau už tavųjų amžinųjų Plejadžių sidabro spindesį!? O Akbarai, žvaigždžių skaičiuotojau, atleiski man Pati gražiausia tau, tai krentanti žvaigždė, o man krentanti į rankas mergina, ir jau, jau žmona žmona žmona
Ojojoooo!
Padėk man Alache! Žvaigždėtomis rugpjūčio ir rugsėjo naktimis, kai Bucharos elniui šventoji ruja tigrų tugajuje O man ištisus metus nekantrių patelių vilionė!
Ojojoooo!O Alache! Kur dabarties užmirštasis Rojus? Kur? Kur Adomas ir Ieva? Ir Mėnulis? Ir astronomas Chodža Akbaras? Kur?
Ir vienišas gulėjo didysis Dervišas Chodža Zulfikaras savo trobelėje prie Varzob-darjos. Ir neturėjo jėgų nueiti, nušliaužti, pasiekti iki upės ir atsigerti paskutinį kartą saldžiausio, visa gydančio vandens. Dervišas nuolankiai šypsodamasis geso, mirinėjo. Ir takas iki jo trobelės laukiniais dobilais užžėlė, pražydo. Paskutinius metus ir dienas vargšas Dervišas badavo ir valgė, skabė dobilų lapus, kaip kokia karvė ar avis, - tik pieno nedavė
Ach! O Viešpatie! Išmintis skurdo sesuo, kaip kad aviai žolė
Bet! Kalbėjo ir kalba, kad, jam mirus, kai kurti ir pavydūs, tarsi senyvos žmonos, kaimynai atėjo į jo trobelę, kad jį nuplautų ir išlydėtų jo dvasią, trobelė buvo tuščia, o dangiškas dobilų takelis nepaliestas, neišmintas
Kalbėjo ir kalba, kad Alachas tiesiai iš trobelės, per amžinai atvertą langą, prie kurio Dervišas amžinai beviltiškai kažko laukė, paėmė jį į dausas, kaip erelis pakelia į aukštį karakulinį ėriuką ar užsižiopsojusį švilpiką.
Ojojoooo! Kur Dervišas, kur? Kur šiandien dulkes kelia tavo linksma koja? Ojojoooo! Kur dabar tavasis, amžinai nesnaudžiantis kelnėse, ružavas moterų ieškantis irbis?
Jumoras islame
Žvaigždės kalba Egiptui
Šiitai, sufi ir kiti
Sufijai ir dervišai
Patarimai ieškančiam Dievo
Dvasinė praktika sufizme
Kaip Sabatėjas Zevi tapo musulmonu
Pranašas Mahometas - islamo pradininkas
"Kalnų Senis" - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
T. Mertonas. Dzenas ir alkani paukščiai
Imamai ir Hasano įpėdinis Kiya Buzurg Ummid
Asasinai, šiitai-izmailitai;
Vedanta ir indiškoji filosofija
Laisva valia ir determinizmas
Astrologija ir visuomenė
Mitologijos skiltis
NSO puslapis