Eurazijos pagrindai
Pradžioje "eurazija" buvo tarsi barbarizmo apologija. Ji matė "vaikštančius paprastai" ir
todėl orientavosi į elementarius gyvenimo dalykus ir apatinius kultūros sluoksnius, kuriuose
rusai ir azijatai turėjo nemaža bendrumų (liaudies dainų penkiatonė gama, kai kurie šokio
elementai ir pan.), tame tarpe ir religijų srityje. Euraziečiai laikė, kad rusus su "totoriais"
jungia "buitinis išpažinimas", t.y. religijos suvedimas į tam tikru būdu sutvarkytą buitį.
Pasaulis nenumaldomai linko link įvairių atspalvių materializmo. Tai tiksliai išreiškė M.
Šeleris, sakęs, kad ontologiškai pastovu yra tai, kas grubu ir paprasta. Kuo žemesnis buities
lygis, tuo jis patvaresnis. Viskas kinta, ir laikas per praėjusį šimtmetį įnešė nemažai pataisų.
Kad ir kokie dideli ir sunkūs būtų kalnai, už juos stipresnis "vėjas, verčiantis juos šokti"
(Dž.Rumi). Ir "apačios" jau nėra tokios pastovios.
Iki revoliucijos bendruomenės buvo gana uždaros, bendravimas buvo, kaip vadinta,
"pasienio". Sovietinis katilas viską permaišė, kurdamas "naują visuomeninę bendriją". Šiuo
metu labiau rūpinamasi pasauliniais reikalais, o pasaulyje paskutiniu metu stiprėja krikščionių
ir musulmonų priešprieša.
Archangelas Džebrailas pasakė
Visa, kas susiję su islamu, vis dar priimame kaip svetima ir, tarsi, priešiška. Atgraso net
simbolika dykumų dvasia įsikūrusi joje. Arabų audiniai ir jų ornamentika puikūs, tačiau jos
kontrastas su Europos grafika labai ryškus. O dar rašmenys eina iš dešinės į kairę. Iš jų
sklinda kažkoks šaltukas: "Šeichai meldžiasi, griežti ir paniurę
"
Norint pažvelgti musulmonų pasauliui "į dūšią", reikia imti 11-15 a. klasikinę persų poeziją
(farsi kalba). Nereikia bijoti nuotolio laike, nes musulmonų pasaulyje laiko tėkmė kita: "Apie
Garuno al-Rašido rūmus kalba tarsi jie būtų vakar" (2 dešimtm. L.Reisner iš Afganistano).
Poezija neišvengiamai priklauso nuo islamo. Iš esmės, poezijos svarbą paminėjo pats
Pranašas. Pagal Suną (padavimą, ne Koraną, bet vis tiek labai gerbiamą knygą), Miradžos
(mistinio pakilimo į dangų) naktį, Mahometas prie pat dangaus sosto išvydo užrakintą
kambarį. Archangelas Džebrailas paaiškino: "Tai gilių minčių saugykla, o tavo bendruomenės
poetų balsai jos raktai".
Jau pirmoji žinoma 8 a. sufi Rabi'a al Adavija (buvusi dainininke) eiliavo, tačiau jos eilės
mūsų nepasiekė [bet liko maldos, kiek primenančios eiles, pvz., "O Viešpatie, žvaigždės
spindi, žmonių akys užsimerkė, karaliai vartus užtrenkė
Visi įsimylėję pasitraukia su savo
meile, o aš dabar viena su Tavimi
"]. Įsidėmėtina, kad tarp sufijų svarbią vietą visada užėmė
moterys. Sufijus Nizami Giandževi taip nusakė poeto vietą: "du Draugo draugai", t.y. Alacho
draugai yra pranašas ir poetas.
Aukščiausias sufizmo idealas yra asketo apsivalymas, atveriantis kelią į pažinimą, kuris
eina "iš širdies į širdį" ir kalamos (plunksnos) jam nereiktų. Bet tarsi į pagalbą ateina poezija,
turinti ryšį su jausmais, tačiau kūrybiškai juos apmąstydama.
|
Simurgas narvelyje
Žmogus įmestas tarp Dievo ir kosmoso. Pasak Chakani, "pasaulis narvas", o poetas
"pasakų paukštis Simurgas", bandantis iš jo ištrūkti. Tarp poetų paplitęs įvaizdis mihrab, t.y.
tuščia niša mečetėje, į kurios pusę meldžiamasi, įgauna ir kitą prasmę, "gražuolės antakiai"
(arba "gražuolio", nes persų kalboje nėra giminių, o musulmonų kraštuose nereti ir
homoseksualūs santykiai). Poeto žvilgsnis nukreiptas į gražuolę(-į), bet "pro ją(jį)" veržiasi link
nepasiekiamo, pvz., "dangiškosios Zuhros" (pas Džami).
Žemiška meilė visada persunkta liūdesiu: "Liūdni įsimylėjėlių veidai turi būti gelsvos-
šafrano spalvos" (Chakani). Medžnun (dar vienas sufijų poeto įvaizdis) arba "išprotėjęs" myli
Leili vien todėl, kad ji jam nepasiekiama. Ji nebūtinai graži, bent jau pažiūrėjus iš šalies ją
įsimylėti gali tik Medžnunas, gebantis kažką įžvelgti "už jos". Rumi eilėse Leili atsako kalifui:
"Kad grožį išvystum, turi būti Medžnunas / Ir jo šviesą turėti akyse
" Leilos
nepasiekiamumas principinis, nes pilna meilė įmanoma tik kitame pasaulyje.
Tą pačią miradžos naktį Pranašui reikėjo rinktis tarp medaus, vyno ir pieno. Jis pasirinko
pieną. Tuo tarpu sufijų poetas renkasi vyną (kuris yra ir krikščionių simbolis), pvz., Chafizas
rašo: "Chafizas troško gerti vyno, o asketas Kavsaro vandens" [Kavsaras gyvybės šaktinis
rojuje]. Kalbama apie dvasinį vyną, kuriam "nėra taurės", kaip ir pas Chajamą: "Meilės vynu
apgirtę; ne vynuogių vynu, patikėk!" Bet net čia kvepia dviprasmybe, vynu, kuri paduoda
meihanoje, t.y. užeigoje.
Dar sufijai labai vertina laisvę: "Kojų laisvam nesuriši/ Chafizo, kad nuėjo, nekaltinki
"
[Chafizas]. Ir Chajamas nurodo: "Visiems širdies virpesiams laisvę duok". Ir nuopuolis ne toks
baisus, kai žinai, kad tai nuopuolis. Bet laisvė suteikia "teisę netikėti" (sufijų filosofijoje kufr).
Tai Chajamo pilnas maišto riksmas: "Girtausiu iki gyvenimo pabaigos/ kad dvelktų vynu iš
kapo mano". Tokį maištingumą iššaukia ortodoksinio islamo griežtumas, "dangus slegia". Ar
ne iš čia ir gnostinis pasaulio, kaip kalėjimo (zindano) suvokimas?
|
|
Ir sufijams krikščionybė atrodė patraukli: "Tarp mulų būdams pavydžiu krikščionims"
[Džami]. Jų poezijoje paplitęs berniuko-krikščionio vaizdinys. Chorezmi (14 a.) net kvietė
mokytis tikro tikėjimo iš krikščionių.
Taigi, sufizmas neabejotinai išeina už islamo ribų, pvz., link gnosticizmo ar budizmo.
Tačiau sufijus vis tiek laiko save pilnakrauju musulmonu. Štai Chafizo pseudonimas reiškia
Korano žinovą, Chakani tiki, kad jo eilės tinkamos prie Kaabos vartų, Chajamas pilnas
(Origeno prasme) Dievo gailestingumo ir prieš kaltinimus (nukrypimais) atsako: "Ir jei jau esu
netikintis/ tai tikratikių pasaulyje nerasi".
Sufizmas musulmonų pasauliui davė didelį kultūrinį postūmį. Navoja aprašo berniuką,
kuriam "nuo klaidingo tikėjimo šimtai atspindžių veide" tai demonas, atveriantis šio pasaulio
turtus. Tačiau regimas tampa tik kritus baltam tikrojo tikėjimo spinduliui. Tai primena Getės
spalvų mokymą spalva atsiranda tik ten, kur šviesa susiduria su tamsa.
Be to, sufijų poezija siekė būti liaudies kūryba. Nors ji ir pagarbindavo didikus, tačiau
idealas buvo būti tarp "paprastų žmonių", dalintis su jais sunkumais ir vargais: "Kad patirtum
neturtą, netektum jaučio ir asilo" [Nizami].
Poezija svarbiau už istoriją
Egzistuoja dar viena įdomi teka, Iskanderio (Aleksandro Didžiojo) traktuotė Nizami
"Iskender-name", Džami "Iskandaro išminties knyga", Navojos "Iskandero siena".
Ankstyvosios "iskanderijos", ypač persų, piešė negatyvų Aleksandro paveikslą tai vakarietis,
graikas, persų imperijos griovėjas. Vėliau požiūris minkštėja, nes gimsta legenda aoie
tariamai rytietišką jo kilmę (paimta iš vakarietiško "Pseudo-Kalisfeno"), pvz., Firdousi
"Šachname" jis yra Darijaus nesantuokinis sūnus.
O Nizami Iskanderis vakarietis, "šlovingo Rumo" pasiuntinys, tačiau teigiamas herojus.
Tuo tarpu Dara (Darijus) priešingai, "pykčio ir pavydo" židinys. Kuriamas fantastinis
išminčiaus soste įvaizdis visą gyvenimą siekiančio "gerti iš mokslų šaltinio". Savotiškas
musulmonų Faustas. Ir nenuostabu, kad jis pradedamas sieti su islamu. Sąryšis "randamas"
pačiame Korane tai pranašas Zu-l-Karnainas, "Dviragis", ką Navoja paaiškina, kad jis norėjo "savyje Vakarus ir Rytus sutalpint".
Kai Rusia, pasivadinusi Rumo (Bizantijos) įpėdine, atėjo į musulmonų pasaulį, ją
nustebino toks pažiūrų platumas. "Maskvos telegrafas" 1833 m. nustebęs rašė, kad visa, kas
didinga, ten sieja su Iskanderiu, tapusiu liaudies herojumi. Net Volgos totoriai laikė, kad
Iskanderis buvo užėmęs jų teritoriją. Liaudies sakmėse net Leninas laikytas Iskanderio
įpėdiniu (vienoje kirgizų sakmėje pavadintas "jaunesniuoju Iskanderio broliu").
|
Pagal vietos papročius
Sufijų organizacinis vienetas buvo chanaka, buveinė. Pranašas uždraudė steigti
stacionarius vienuolynus, todėl chanaka dervišui buvo tik laikina apsistojimo vieta. Iš esmės,
tai dvasinė mokykla. Dervišas, kurį nuo kitų skyrė chirka, keliavo nuo vienos chanakos prie
kietos mokydamas ir mokydamasis. Jo maršrutas buvo savotiškas kapiliaras, šalia kurio
kūrėsi sufijų brolijos (kitaip, ordinai). Kiekviena brolija turėjo savo tarikatą, dvasinio vystymosi
kelią, prižiūrimą patyrusio šeicho, ir savo silsilą dvasinę geneologiją, kuria rėmėsi patys
šeichai.
Sufizmas plėtėsi ir į plotį, apimdamas islamo neliestas gentis. Vargšo drabužiais ir "su
taika" dervišas nuklysdavo į šiaurės stepes ir miškus Šiaurės Kaukazą, Transoksaniją (į
šiaurę nuo Amu-darjos), Volgos ir Kamos rajonus ir kitur atnešdamas Alachą į ten, kur nenuėjo musulmonų kariai.
Ir į kur jis benueitų, dervišas įsigilindavo į žmonių, kuriuos sutikdavo, papročius ir
psichologiją. Sufijus bandė skrydžio aukštį derinti prie konkrečios auditorijos lygio. Bet taip
umma įgaudavo naują kokybę. Tai ir sufijų išplėtotas šventųjų (kurių dauguma vietinės
reikšmės) kultas. Kubba, šventojo kapas, yra ne tik garbinimo vieta, bet ir, neretai, maldų
vieta. Kai kuriose vietovėse, kur islamas išstūmė krikščionybę, liko senųjų šventųjų kultas
nauja forma, pvz., šv. Jurgis Nugalėtojas ir šv. Sergejus (kankinys, miręs Kesarijoje 304 m.)
tapo sufijų šventaisiais tik kitais vardais.
Ėjimas "į liaudį" turėjo ir neigiamų aspektų kai kurie elementai buvo supaprastinti arba
iškraipyti. Taip ekstazės šokio (zikr) "paslaptingumas" (galbūt, pradžioje rizikingo, nes rizikingi
bet kokie stichijų kvietimai) vietomis
(ypač ten, kur liko šamanizmo dvasia) išsigimė į
pagonišką siautulį (radenie). Ar keista, kad požiūriai į jį labai skirtingi? Pvz., T.Gotje, 19 a.
viduryje keliavęs po Alžyrą ir Turkiją, taip aprašo vienos sufijų brolijos zikrį: "kliedesys,
katalepsija, hipnozinė ekstazė, smegenų karštligė ir kiti nerviniai sutrikimai, pasireiškiantys
rauda, traukuliais, mėšlungiu
iškreipdavo veidus, kuriuose nelikdavo nieko, kas žmogiška".
Į 21 amžių
Islamo nuosmukis 19 a. ir didesniąją 20 a. dalį ypač skausmingai palietė sufizmą.
Priežastis vakarai kardinaliai pertvarkė žmogaus buitį, kas palietė ir musulmonų pasaulį.
Iracionali sufizmo pasaulėžiūra priešinga racionaliai vakarietiškai. Jis vis dar "tamsiųjų" masių
"folklorinė" religija. Neatsikračiusi basakojų ir neretai ne kaip kvepiančių dervišų įtakos.
Bet sufizmo pasekėjų dar gausu, o Turkijoje sufijų brolijos netgi atsikuria po Atatiurko
pradėtų persekiojimų. Taip yra ir buvusios TSRS ribose. Tačiau vis dar lieka "atsilikėlių"
antspaudas: "Braška per siūles chirka Azijoje" [M.Ikbal] Be to, stiprėja vachhabizmo
(laikančius Korano raidę aukščiau visko) įtaka kuris yra racionaliai supaprastintas ir
adresuojamas "žmogui aplamai". Apie sufizmą, lyginant su ortodoksiniu islamu, galima
pasakyti, kad jis labiau žemiškas ir labiau dangiškas. Tuo tarpu vachhabizmas "virš miško, bet
žemiau debesų". Be to, vachhabizmas nusistatęs kovai su išoriniais priešais ir džihadas jam
ne mažiau svarbus nei vidiniai klausimai.
|
|
Kalbame apie "mažąjį džihadą", kovą su kitatikiais. Sufijai irgi nesišalino jo prisiminkime
dervišus, įkvėpusius osmanus Konstantinopolio šturmui 1453 m., arba šeichą Mansurą,
organizavusį šiaurės Kaukazo genčių pasipriešinimą Rusijai. Ir vistik sufijams visada
svarbesnis buvo "didysis džihadas", kova su kitatikiu savyje.
Yra dalykų, kurie rusų stačiatikybę sieja su sufizmu: kančios gyvenime samprata
(paruošianti sutikti nesėkmes ir nelaimes), aštrus nuodėmės ir atgailos jausmas, polinkis
apmąstymams, sugebėjimas pasiekti religinę "girtumą" nenaudojant narkotinių medžiagų,
susitaikymas ir "savęs netekimas", supratimas, kad pomirtinis gyvenimas yra svarbiausia
žmogaus būties dalis. O dar sugebėjimas gerbti protiškai nesveikus (kurie "su Dievu") ir
uždaras moterų gyvenimas.
Izmailizmo istorija
Šiitai, sufi ir kiti
Didysis dervišas Chodža
Slidi sąmokslo teorija
Indo-iranėnai ir kalba
A. Duginas - Eurazijos propaguotojas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Prabilo etruskų rašmenys
Indėniškosios kultūros: inuitai
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Vardas ir skaičius rusų ir kinų filosofijoje
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Julijus Afrikanas. Istoriografija
Meru kalnas ir B. Tilakas
Lenino mauzoliejaus mistika
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Galičo Rusia, 1140-1240 m.
Omaras Chajamas. Rubajatai
Moteris su dviem leopardais
Galingiausias pasaulio žmogus?
Keiro bohemiškasis pranašas
Konspiracija: Kryžiaus žygiai
Umai lyginamoji charakteristika
Kunigaikščio Gvidono valdos
Žygis prieš intelektą
Ugnies kultas Rusijoje
Elohimų alchemija
Sliedovikų magija
Tarybiniai alchemikai
Languedoko akmenys
Matriarchatas