Euroasia, sufism. Vartiklis

Pradžioje „eurazija“ buvo tarsi barbarizmo apologija. Ji matė „einančius paprastai“ ir todėl orientavosi į elementarius gyvenimo dalykus ir apatinius kultūros sluoksnius, kuriuose rusai ir azijatai turėjo nemaža bendrumų (liaudies dainų penkiatonė gama, kai kurie šokio elementai ir pan.), tame tarpe ir religijų srityje. Euraziečiai laikė, kad rusus su „totoriais“ jungia „buitinis išpažinimas“, t.y. religijos suvedimas į tam tikru būdu sutvarkytą buitį.

Pasaulis nenumaldomai linko link įvairių atspalvių materializmo. Tai tiksliai išreiškė M. Šeleris, sakęs, kad ontologiškai pastovu yra tai, kas grubu ir paprasta. Kuo žemesnis buities lygis, tuo jis patvaresnis. Viskas kinta, ir laikas per praėjusį šimtmetį įnešė nemažai pataisų. Kad ir kokie dideli ir sunkūs būtų kalnai, už juos stipresnis „vėjas, verčiantis juos šokti“ (Dž. Rumi). Ir „apačios“ jau nėra tokios pastovios.

Iki revoliucijos bendruomenės buvo gana uždaros, bendravimas buvo, kaip vadinta, „pasienio“. Sovietinis katilas viską permaišė, kurdamas „naują visuomeninę bendriją“. Šiuo metu labiau rūpinamasi pasauliniais reikalais, o pasaulyje paskutiniu metu stiprėja krikščionių ir musulmonų priešprieša.

Visa, kas susiję su islamu, vis dar priimame kaip svetima ir, tarsi, priešiška. Atgraso net simbolika – dykumų dvasia įsikūrusi joje. Arabų audiniai ir jų ornamentika puikūs, tačiau jos kontrastas su Europos grafika labai ryškus. O dar rašmenys eina iš dešinės į kairę. Iš jų sklinda kažkoks šaltukas: "Šeichai meldžiasi, griežti ir paniurę…"

Norint pažvelgti musulmonų pasauliui "į dūšią", reikia imti 11-15 a. klasikinę persų poeziją (farsi kalba). Nereikia bijoti nuotolio laike, nes musulmonų pasaulyje laiko tėkmė kita: "Apie Haruno al-Rašido rūmus kalba tarsi jie būtų vakar" (2 dešimtm. L.Reisner iš Afganistano).

Poezija neišvengiamai priklauso nuo islamo. Iš esmės, poezijos svarbą paminėjo pats Pranašas. Pagal Suną (padavimą, ne Koraną, bet vis tiek labai gerbiamą knygą), Miradžos (mistinio pakilimo į dangų) naktį, Mahometas prie pat dangaus sosto išvydo užrakintą kambarį. Archangelas Džebrailas paaiškino: "Tai gilių minčių saugykla, o tavo bendruomenės poetų balsai – jos raktai".

Jau pirmoji žinoma 8 a. sufė Rabi'a al Adavija (buvusi dainininkė) eiliavo, tačiau jos eilės mūsų nepasiekė [bet liko maldos, kiek primenančios eiles, pvz., "O Viešpatie, žvaigždės spindi, žmonių akys užsimerkė, karaliai vartus užtrenkė… Visi įsimylėję pasitraukia su savo meile, o aš dabar viena su Tavimi…"]. Įsidėmėtina, kad tarp sufijų svarbią vietą visada užėmė moterys. Sufijus Nizami Giandževi taip nusakė poeto vietą: "du Draugo draugai", t.y. Alacho draugai yra pranašas ir poetas.

Aukščiausias sufizmo idealas yra asketo apsivalymas, atveriantis kelią į pažinimą, kuris eina "iš širdies į širdį" ir kalamos (plunksnos) jam nereiktų. Bet tarsi į pagalbą ateina poezija, turinti ryšį su jausmais, tačiau kūrybiškai juos apmąstydama.

Žmogus įmestas tarp Dievo ir kosmoso. Pasak Chakani^**), „pasaulis – narvas“, o poetas „pasakų paukštis Simurgas“, bandantis iš jo ištrūkti. Tarp poetų paplitęs įvaizdis mihrab, t.y. tuščia niša mečetėje, į kurios pusę meldžiamasi, įgauna ir kitą prasmę, „gražuolės antakiai“ (arba „gražuolio“, nes persų kalboje nėra giminių, o musulmonų kraštuose nereti ir homoseksualūs santykiai). Poeto žvilgsnis nukreiptas į gražuolę(-į), bet „pro ją(jį)“ veržiasi link nepasiekiamo, pvz., „dangiškosios Zuhros“ (pas Džami^*)).

Žemiška meilė visada persunkta liūdesiu: „Liūdni įsimylėjėlių veidai turi būti gelsvos-šafrano spalvos“ (Chakani). Medžnun (dar vienas sufijų poeto įvaizdis) arba „išprotėjęs“ myli Leili vien todėl, kad ji jam nepasiekiama. Ji nebūtinai graži, bent jau pažiūrėjus iš šalies – ją įsimylėti gali tik Medžnunas, gebantis kažką įžvelgti „už jos“. Rumi eilėse Leili atsako kalifui: „Kad grožį išvystum, turi būti Medžnunas / Ir jo šviesą turėti akyse…“ Leilos nepasiekiamumas principinis, nes pilna meilė įmanoma tik kitame pasaulyje.

Tą pačią miradžos naktį Pranašui reikėjo rinktis tarp medaus, vyno ir pieno. Jis pasirinko pieną. Tuo tarpu sufijų poetas renkasi vyną (kuris yra ir krikščionių simbolis), pvz., Chafizas rašo: „Chafizas troško gerti vyno, o asketas – Kavsaro vandens“ [Kavsaras – gyvybės šaktinis rojuje]. Kalbama apie dvasinį vyną, kuriam "nėra taurės", kaip ir pas Chajamą: „Meilės vynu apgirtę; ne vynuogių vynu, patikėk!“ Bet net čia kvepia dviprasmybe, vynu, kuri paduoda meihanoje, t.y. užeigoje.

Dar sufijai labai vertina laisvę: „Kojų laisvam nesuriši/ Chafizo, kad nuėjo, nekaltinki…“ [Chafizas]. Ir Chajamas nurodo: „Visiems širdies virpesiams laisvę duok“. Ir nuopuolis ne toks baisus, kai žinai, kad tai nuopuolis. Bet laisvė suteikia „teisę netikėti“ (sufijų filosofijoje kufr). Tai Chajamo pilnas maišto riksmas: „Girtausiu iki gyvenimo pabaigos/ kad dvelktų vynu iš kapo mano“. Tokį maištingumą iššaukia ortodoksinio islamo griežtumas, „dangus slegia“. Ar ne iš čia ir gnostinis pasaulio, kaip kalėjimo (zindano) suvokimas?

Ir sufijams krikščionybė atrodė patraukli: "Tarp mulų būdams pavydžiu krikščionims" [Džami]. Jų poezijoje paplitęs berniuko-krikščionio vaizdinys. Chorezmi (14 a.) net kvietė mokytis tikro tikėjimo iš krikščionių.

Taigi, sufizmas neabejotinai išeina už islamo ribų, pvz., link gnosticizmo ar budizmo. Tačiau sufijus vis tiek laiko save pilnakrauju musulmonu. Štai Chafizo pseudonimas reiškia Korano žinovą, Chakani tiki, kad jo eilės tinkamos prie Kaabos vartų, Chajamas pilnas (Origeno prasme) Dievo gailestingumo ir prieš kaltinimus (nukrypimais) atsako: "Ir jei jau esu netikintis/ tai tikratikių pasaulyje nerasi".

Sufizmas musulmonų pasauliui davė didelį kultūrinį postūmį. Navoja aprašo berniuką, kuriam "nuo klaidingo tikėjimo šimtai atspindžių veide" – tai demonas, atveriantis šio pasaulio turtus. Tačiau regimas tampa tik kritus baltam tikrojo tikėjimo spinduliui. Tai primena Getės spalvų mokymą – spalva atsiranda tik ten, kur šviesa susiduria su tamsa.

Be to, sufijų poezija siekė būti liaudies kūryba. Nors ji ir pagarbindavo didikus, tačiau idealas buvo būti tarp „paprastų žmonių“, dalintis su jais sunkumais ir vargais: „Kad patirtum neturtą, netektum jaučio ir asilo“ [Nizami].

Egzistuoja dar viena įdomi tema, Iskanderio (Aleksandro Didžiojo) traktuotė – Nizami „Iskender-name“, Džami „Iskandaro išminties knyga“, Navojos „Iskandero siena“. Ankstyvosios „iskanderijos“, ypač persų, piešė negatyvų Aleksandro paveikslą – tai vakarietis, graikas, persų imperijos griovėjas. Vėliau požiūris minkštėja, nes gimsta legenda apie tariamai rytietišką jo kilmę (paimta iš vakarietiško „Pseudo-Kalisfeno“), pvz., Firdousi "Šachname" jis yra Darijaus nesantuokinis sūnus. „“

O Nizami Iskanderis – vakarietis, „šlovingo Rumo" pasiuntinys, tačiau teigiamas herojus. Tuo tarpu Dara (Darijus) priešingai, "pykčio ir pavydo" židinys. Kuriamas fantastinis išminčiaus soste įvaizdis – visą gyvenimą siekiančio „gerti iš mokslų šaltinio". Savotiškas musulmonų Faustas. Ir nenuostabu, kad jis pradedamas sieti su islamu. Sąryšis "randamas" pačiame Korane – tai pranašas Zu-l-Karnainas, "Dviragis", ką Navoja paaiškina, kad jis norėjo "savyje Vakarus ir Rytus sutalpint".

Kalbame apie „mažąjį džihadą“, kovą su kitatikiais. Sufijai irgi nesišalino jo – prisiminkime dervišus, įkvėpusius osmanus Konstantinopolio šturmui 1453 m., arba šeichą Mansurą, organizavusį šiaurės Kaukazo genčių pasipriešinimą Rusijai. Ir vistik sufijams visada svarbesnis buvo „didysis džihadas“, kova su kitatikiu savyje.

Yra dalykų, kurie rusų stačiatikybę sieja su sufizmu: kančios gyvenime samprata (paruošianti sutikti nesėkmes ir nelaimes), aštrus nuodėmės ir atgailos jausmas, polinkis apmąstymams, sugebėjimas pasiekti religinę „girtumą" nenaudojant narkotinių medžiagų, susitaikymas ir „savęs netekimas“, supratimas, kad pomirtinis gyvenimas yra svarbiausia žmogaus būties dalis. O dar – sugebėjimas gerbti protiškai nesveikus (kurie „su Dievu“) ir uždaras moterų gyvenimas.

^*) Džami (Nur ad-Din Abd ar-Rahman Jami, 1414-1492) – persų poetas, sufijų šeichas ir teologas, filosofas, nuzikos teoretikas.\ Juo baigėsi klasikinis persų poezijos laikotarpis. Gimė Džame (dabart. Afganistanas), platų išsilavinimą gavo Samarkande. Atsisakė tarnybos rūmuose ir įstojo į sufijų Nakšbandi ordiną, 1456 m. tapo jo vadovu Herate. 1468 m. valdžią gavo sultanas Baikara, globojęs Džami, kurio kūrybos pikas buvo po 1474 m., pradedant filosofiniais kasidais „Paslapčių jūra“ (1475) ir „Dvasios spindesys“, kuriuose aptariamas Ibn Sinos racionalizmas. Šiuos sekė sufijų šventųjų rinkinys „Draugystės dvelksmas iš šventųjų buveinės“ (1476-78); 1480-87 m. jis užbaigia dastanų (poemų) ciklą „Septynios karūnos“ (Didieji Grįžulo ratai). Jo kūryba daugiažanrė: mesnevi, kasidai, gazelė, ribajatai, kyta. Taip pat rašė apie istoriją ir mokslus. Kaip sufijų šeichas, persiėmė Ibn Arabi mokymu, jį nagrinėjo ir praturtino, taip pat modifikavo.

^**) Chakani (Afzaladdin Badil, apie 1121-1190) – persų poetas, Užkaukazės persų poezijos atstovas. Gimė šiuolaikinio Azerbaidžano teritorijoje. Motina buvo nestoriečių tikėjimo, vėliau priėmusi islamą. Chakani neblogai žinojo krikščionybę ir jo kūrybije gausu jos vaizdinių ir simbolių. Pasivadino Chakani Širvanšacho, kurio rūmu poetu buvo (pagal chazarų tradiciją valdovas turėjo kagano titulą). Tačiau vėliau jo kūryboje atsiranda motyvų, atskleidžiančių despotišką Širvanšachų rūmų dvasią. Jo kūryba aukštumas pasiekia po 1160 m., kai valdžią gauna Achsitanas I, kai ima dominuoti rūmų poetų varžybose. Viena žinomiausių jo filosofinių poemų yra „Medaino griuvėsiai“, rašyta Bagdade hadžos į Meką metu. Pakeliui iš Mekos jis nutraukia ryšius su Širvinšachų rūmais, jis įkalinamas ir kalėjime parašo antifeodalinę „Kalėjimo“ poemą. Paleistas į laisvę persikelia į Tabrizą.