Hiperborėjos tebeieškant

Valerijaus Diomino ekspedicija  

„Atsisėsiu ant kalno, kur renkasi dievai1), pačiuose Šiaurės pakraščiuose“, Iz 14:13

1) Hebr. behar moed - „dievų susirinkime“. Dauguma senovės tautų tikėjo, kad dievai gyvena aukštuose kalnuose. Pvz., graikai jų buveine laikė Olimpą, Atlasą ir Idą; asirai – Aralu ir t.t.

Ji (pavadinta Hiperborėja-97) įvyko 1997 m., o tikslas nebuvo vien A. Barčenkos duomenų patikrinimas, bet ir „Žmonijos protėvynės“ pėdsakų paieška. Knygoje „Rusų tautos paslaptys“ (1999) V. Diominas rašė:

Ir štai aš senojoje hiperborėjų žemėje, pačiame Kolos pusiasalio centre. Kelias per sąsmauką tįsta tiesiai prie šventojo saamių Seidozero. Jis tarsi grįstas: reti rieduliai ir luitai tvarkingai panardinti į pažliugusį gruntą. Kelis tūkstančius metų juo vaikšto žmonės? O galbūt ir dešimtis tūkstančių? „Labas, Hiperborėja, - sakau. – Labas, Pasaulio civilizacijos aušra!“ Kairėje ir dešinėje miriadais rubinų nulieti bruknynai. Prieš 75 m. čia praėjo, Barčenkos-Koniaino būrys. Kad pasitiktų nežinomybę. Dabar einame mes, ekspedicijos „Hiperborėja-97” keturi žmonės.

Draustinio vietos. „Sniego žmogus? Na su juo kas čia nesusidūrė, - sako vedlys Ivanas M. Galkinas. – Praeitais metais visai greta vaikų darželio mirtinai išgąsdino: įvijo į trobelę, o dar ir pro langus ir duris visą naktį brovėsi. Kol medžiotojai paryčiais neatskubėjo. Tačiau nešovė – žmogus juk...“ Vėliau tą patį patvirtino ir „profesionalai“, daugelį metų sekę reliktinį humanoidą. O loparė senė sureagavo visai paprastai: Tai mano tėvas vieną tokį daugelį metų pamaitindavo“.

Dar nepasiekus Seidozero pakelėje pamatom gerai aptašytą akmenį. Jame vos įžiūrimi paslaptingi rašmenys – trišakis ir pasviras kryžius. [ ... ]

Štai ir Seidozeras – ramus, didingas ir nepakartojamas savo šiaurietišku grožiu. Kalnų keteromis vieniši kyšo seidai – šventieji saamių akmenys-mengiriai. [ ... ]

Pakilus aukščiau į kalnus ir paklaidžiojus tarp uolų, būtinai rasi piramidę, tvarkingai sudėtą iš akmenų. Jų daugybė visur. Anksčiau jų pasitaikydavo ir žemiau, ežero pakrantėje, tačiau kažkur 20-30-ais, kovos su „tamsiosios praeities atgyvenomis“ laikais, buvo sunaikintos (ištąsytos po akmenį). Lygiai taip pat buvo sunaikintos ir kitos loparių šventenybės – sudėtos iš elnių ragų. [ ... ]

Mūsų pirmasis tikslas (kol saulė palanki fotografavimui) – milžiniška žmogaus pavidalo figūra stačioje uoloje priešingoje 10 km nutįsusio ežero pusėje. Tamsi, tragiškai sustingusi figūra su kryžiumi išskėstomis rankomis. Dydį galima nustatyti tik iš akies, lyginant su aplinkinių kalnų aukščiais, pažymėtais žemėlapyje: 70, o gal ir daugiau, metrų. Pasiekti patį atvaizdą beveik statmena granitine plokštuma galima nebent su specialia alpinistų įranga.

Tiesioginiame saulės apšvietime paslaptinga figūra matoma iš tolo. Iš mažiau nei pusės kelio ji aiškiai iškyla prieš akis iš įvairių taškų visu savo paslaptingu neįtikėtinumu. Kuo arčiau uolos, tuo didingesnis renginys. Niekas nežino ir nesupranta, kaip ir kada Rusų Laplandijos centre atsirado milžiniškas petroglifas. O ir ką galima laikyti petroglifu? Pagal saamių legendą – tai Kuiva, įžūlių svetimšalių, vos neišnaikinusių patiklius ir taikius loparius, vadas. Tačiau saamių šamanas-noidas iškvietė dvasias ir sustabdė užpuolikus, o patį Kuivą pavertė šešėliu ant uolos. [ ... ]

Kitą dieną (tai buvo 1997 m. rugpjūčio 9 d.) rusų Šiaurės laivyno karininkas Igoris Bojevas*), pakilęs į Ninčurto („Moters krūtų“) kalną prie neištirpstančių sniegų liežuvių, pusiaukelėje iki viršūnės, aptiko Hiperborėjus griuvėsius! Pilnas kultūrinis židinys, vėjų išgairintas, pusiau užpiltas skalda ir tūkstančius kartus lavinų nuošliaužomis, kiklopų griuvėsiai. Senovės observatorijos liekanos Gynybinių įrenginių likučiai. Gigantiškos aptašytos taisyklingos formos plokštės. Į niekur vedantys laipteliai (iš tikro, tai mes nežinome, į kur jie vedę prieš 20 tūkst. m.). sienos su aiškiai techninės kilmės išpjovomis. Apeiginis šulinys. Akmeninio rankraščio „puslapis“ su trišakio ženklu ir lotosą primenančiu žiedu (tiksliai toks pat ženklas buvo ant Barčenko-Kondiaino ekspedicijos taurės formos talismano, tačiau, gaila, kad Murmansko kraštotyros muziejaus fonduose tos relikvijos pėdsakai nebuvo surasti).

Ir galiausiai, ko gero, įspūdingiausias radinys. Senovės observatorijos liekanos (ir tai neapgyvendintuose kraštuose už Poliarinio rato!) su 15-metriniu į viršų, link dangaus, link žvaigždžių, vedančiu pirštu, su dviem viziriais – žemyn ir aukštyn...

Kiek patikimos Diomino išvados? Jo, kaip mokslininko, naudai liudija ir toks prisiminimas:

Norėtųsi paaiškinti ir pelkių piramidės, dėl kurios 20-ais kilo vieša polemika tarp Barčenkos ir akademiko Fersmano. Šis neigė dirbtinę kas bebūtų kilmę Seidozero apylinkėse. Specialiai radau laiko, kad pabūčiau prie ginčytino piramidinio akmens ir netgi, kad būtų lengviau palyginti, nusifotografavau ant jo. Aukštis – vos mažesnis už žmogaus ūgį. Padengtas tokiu tankiu samanų ir kerpių sluoksniu protarpiais su užneštomis žemėmis, kad viršuje sugebėjo išaugti ir įsitvirtinti nykštukinis berželis. [ ... ] Mano pirmas įspūdis nesutapo su Fersmano išvada: pagarsėjusi pelkių piramidė yra dirbtinės kilmės. Tačiau vėliau vis tik prasibrovė įkyri mintis: per dešimtis tūkstančių metų bet kuris apdirbtas akmuo galėjo patirti tokią deformaciją ir nugairinimą, kad žmogaus rankų prisilietimai visai nusitrintų.

Po metų Diominas su šalininkais grįžta su „Hiperborėjos-98“ ekspedicija, į kurios sudėtį įtraukė „anomalių reiškinių specialistus“, kurių reputacija net ne moksle ne ypač aukšta:

Kažkur čia dar 1922 metais Barčenkos ekspedicijai buvo parodytas šventoji landa po žeme, artėjant prie kurios apimdavo baimės jausmas. Tos senai vykusios ekspedicijos dalyviai nusifotografavo prie įėjimo į požeminę slėptuvę primenančią žeminę. Mums jau antrus metus nepavyksta aptikti to paslaptingo įėjimo į „požeminę karalystę“, nepaisant to, kad tokia užduotis buvo duodama kiekvienam naujai atvykstančiam būriui. [ ... ]

Mums bandė padėti ufologai ir ekstrasensai, likimo valia atsiradę ekspedicijos darbų zonoje. Žavi studentė iš Nalčiko – Valerija, „dešimtos kartos ragana“ kaip pati prisistatė, tvirtino, kad mato neaptinkamą landą, vedančią į plačią požeminę ertmę, tačiau iš ten atsklinda draudžianti informacija: paslaptingi požemių gyventojai uždega ‚raudoną šviesą paieškos tęsiniui‘. „Raganos“ globėjas, pasaulinio garso ufologas, irgi Valerijus, tikslino: ten giliai apačioje požeminė nežemiečių bazė. Okultistams antrino rimti mokslininkai. Vadimas Černobrovas, atvykęs iš Maskvos su gausybe išmanių prietaisų, aptiko paslaptingą akmeninį kubą ir dviejų NSO nusileidimų vietas. [ ... ] Kitas maskvietis mokslininkas, geologas, pareiškė, kad ji pastoviai stebi kažkokia nematoma būtybė. Maža to, paslaptingas nepažįstamasis kelis kartus perstatė nakčiai užmestas meškeres ir supainiojo valus. Tačiau, skirtingai nuo ufologų, patyręs mokslininkas buvo linkęs tuos veiksmus priskirti ne ateiviams iš kosmoso, o nematomam „sniego žmogui“, kurio šįkart nė vienas ekspedicijos dalyvis taip ir nesutiko...

Tomis ekspedicijomis apsiribota nebuvo. Praktiškai kasmet vasarą į ten vyksta dešimtys smalsuolių ketindami surasti mitinės Hiperborėjos pėdsakus. Vietos valdžia, nepatenkinta „kvaištelėjusių“ turistų antplūdžiu į valstybinę „Seidozero“ užeigą, dar 2000-ųjų vasarą pasikvietė iš Maskvos 4-is mokslo daktarus – biologus, technikus, geologus ir kariškius – ir paprašė išsiaiškinti, kaip iš tikro yra su ta Hiperborėja.

Štai vieno ekspedicijos dalyvio pasakojimas:

Prisipažįstu, aš pats svajotojas ir, žinoma, labai troškau pamatyti protocivilizacijos pėdsakus. Kai išėjau į sąsmauką tarp Lovozero ir Seidozero ir per beržų auksą pamačiau kelią iš milžiniškų plokščių, kažkokių kiklopinių įrenginių liekanas, paslaptingas požeminių įėjimų arkas, buvau sukrėstas. Na iš kur, pasakykite, visa tai atsirado sunkiai pasiekiamoje ir negyvenamoje vietoje? Kurį laiką patikėjau – taip, tai tikrai gali būti senovės civilizacijos liekanos! Bet deja... Net Hiperborėjos pėdsakų visaip besistengdami nesuradome.

Įdėmiai susipažinus su vietove iškart tapo aišku, kaip susidarė kelias iš didelių plokščių. Mat kalnų masyvas ten sudarytas iš grafitinio skalūno. Neatmenamais laikais iš uolų išgairinta uoliena, į tarpus patekdavo vanduo, pamažu išlūždavo plokšti geometriniai blokai, šliaužę šlaitais. Tie blokai, užšliauždami vienas ant kito, nuslysdavo žemyn, iki pat ežero dugno, ir sudarė „kelią“. Įdėmiai įsižiūrėjus į uolėtą šlaitą, jame matosi tų blokų „nuvažiavimo“ pėdsakai.

Pasiekėm mes iki šimtametrinio Dievo ir Pranašo atvaizdo (kitas jo pavadinimas – Bėgantis loparis). Du uolos įtrūkiai (vertikalus ir horizontalus), virš jų samanom apaugusi aikštelė, - iš tolo ir įjungus vaizduotę iš tikro juos galima palaikyti Senovės observatorijos liekanos žmogaus figūra su nimbu virš galvos. Tačiau iš arti matosi, kad tai įtrūkimų sistema, t.y. gamtos reiškinys, o ne žmonių ar ateivių rankų darbas.

Pabuvojom ir Ragų saloje, patekimas į kurią paprastiems žmonėms tarytum gresia mirtimi. Nuo senų laikų ten šamanai atlikinėjo savo apeigas, o kad pašaliniai nelystų, paleido gandus apie tabu. O egzaltuoti inteligentai, tikintys protocivilizacija, magijos galiomis, iš tikro ima virpėti greta tokių vietų. Mūsų ekspedicijai buvimas saloje niekaip nepasireiškė.

„Hiperborėjai“ susižavėję pasakojo mums apie susitikimus su sniego žmogumi. Anot jų, milžiniška, penkiametrinė gauruota žmogaus pavidalo būtybė laikas nuo laiko lakstė Lovozero krantu ūkaudama ir šūkaudama.

Radom tą „jietį“, pabendravome. Girinis pasirodė esąs čiuplučiu vietiniu bernioku. Gyvenimo tose vietose linksmu nepavadinsi, štai jis ir sumąstė sau pasismaginimą. Ir elnių kailių pasisiuvo apdarą ir per baltąsias naktis juo apsitaisęs su pasimėgavimu laksto prie ežero (per vandenį, kad neliktų pėdų), keldamas nuostabą atvykėliams.

Žinoma, kad Lovozere ne kartą žuvo baidarininkai, tačiau nėra jokio pagrindo jų žuvimą sieti su kokiais nors mistiniais reiškiniais. Oro sąlygos šiuose kraštuose gali pasikeisti per kelias minutes, be to ežere netikėti kyla aukšta, iki 5 m aukščio, banga. Vietiniai žino, kad gali kilti banga, tačiau nežino, kokiu momentu ji kils, todėl jie niekada nevyksta regimu keliu. Jie plaukia palei krantą, saugiame plote. O atvykėliams reikia erdvės. Štai su savo baidarėmis ir patenka po ta banga, apsiverčia. Jokia liemenė tokiomis aplinkybėmis neišgelbės. Negyvenamose vietose niekas nepadės, o lediniame vandenyje ilgai nepratempsi.

Žmonės žūsta ir uolose. O kas dėl tunelių – jie yra, tačiau tai ne įėjimai į Hiperborėją, o eilinis apsigavimas.

Lovozero ežero rajone karo metu dirbo Revdino lagerių kaliniai, išgaudavo uraną Berijos atominei programai**). O šachtas jie pradėdavo iš olų. Pasakoja, kad pasitaikydavo ten ir aukso, ir platinos. Aptikus turtingesnius urano telkinius, prieš išeidami susprogdino įėjimus. Tos vietos apaugo samanomis ir krūmais, tačiau įžiūrimi. „Hiperborėjai“ ir aukso ieškotojai slapta nuo kitų išvalo įėjimus, praninka į šachtas, kurių sutvirtinimai supuvo, ir žūsta po nuogriuvomis.

O kas dėl vaizdinių, kurie aplanko „hiperborėjus“ medituojant vietose, kurias šamanai pasirinko savo apeigoms, tai pagal autoritetingus vietinių, aprūpinančių atvykėlius spirituotais gėrimais, pareiškimais, po trijų degtinės butelių dar ne tai gali pasivaidenti...

Ar nėra taip, kad kiekvienas mato tai, ką nori matyti?


Pastabos

*) V. Diominas į Kolos pusiasalį tęsti tyrimų vėl atvyko 2005 m. (Hiperborėja-2005) - šįkart kaip Murmansko telekompanijos „Blic“, statančios filmą „Kai dievai buvo žmonėmis“, konsultantas.

Igoris Bojevas apie ekspediciją perskaitė laikraštyje, ten buvo nurodytas tel. numeris, kuriuos jis ir paskambino. Sutarė susitikti prie traukinio. Lovozere jiems vedliu sutiko būti I. Galkinas, o vėliau prisijungė „Mokslas ir religija“ žurnalistas Eugenijus Lazarevas. 1997 m. prie Seidozero ežero jie praleido 10 d.

Vėliau sekė kitos ekspedicijos, jau suformuotos iš profesionalų. Akvalangistai išnaršė ežero dugną. Paai6k4jo, kad dugnas dvigubas – po juo yra tuštumos. Taip saamių legenda gavo dar vieną patvirtinimą. Ištyrinėjo ir senovinį ugnikalnį, iš kurio nuolat sklinda gausmas, tarsi kas sproginėtų.

Vėliau Igoris pasitraukė iš armijos ir ėmė dirbti Šiaurės laivyno hidrografijos tarnybos inžinieriumi.

**) Lovozero ežero rajone išgaunamas uranas ir toris (TR-Nb-Ta rūdos). Kalnakasybos epopėja prasideda 20 a. 3-me dešimtm. nuo Chibinų masyvo – ir prie to smarkiai prisidėjo A. Fersmanas. 1934 m. čia atrandamas loparitas, nulėmęs tolimesnę eigą rajone. 1941 m. nurodoma statyti niobio kombinatą, o 1946 m. visa medžiaga apie retuosius mineralus čia yra įslaptinama (praktiškai iki šiol – apie urano paieškas ir gavybą informacijos labai mažai). Po karo imama statyti Revdos gyvenvietė.
Murmansko rajone lageriai įsteigti nuo 1931 m. Karo metu kalinių kiekis kito 4,5 - 8 tūkst. ribose. Revdoje dabar yra kolonija nr.23 (180 km nuo Murmansko).


Papildymai (įvairūs)

Atseit, Kolos pusiasalio centre rastos netgi piramidės.

Ninčurto kalne tiesiog uoloje iškirstos keistos tranšėjos, kurių gylis siekia pusantro metro. Jų sienose kažkokie nesuprantami ženklai. Toji vieta pavadinta „ženklų galerija“. Maskvos laboratorijoje padarytos išvados, kad jos yra technogeninės prigimties ir jų amžius 10-12 tūkst. m.

Keistas kryžius.  „Hiperborėja-2005” ekspedicijos metu buvo rastas neįprastas kryžius, panašus į krikščionišką, sudarytą įdubimą apdėjus akmenimis. Jo dydis apie 2x3 m. Jis yra pakeliui į Mogilnyj griovą. Jo kiltis nėra aiški.

Ekspedicijoje dalyvavo astronomas mėgėjas Andrejus Šepelskis iš Eisko.

Murmanske Hiperborėjos temą vysto studija „Ariadna“, surengusi savų ekspedicijų ir atradimų, pvz., kažkas panašaus į pilies ir kalvės griuvėsius.

Diomino knyga: „Hiperborėja – pasaulio kultūros pramotė“.

Šiaurės Atlantida
Karelijos Adomas
Po gulbės sparnu
Eurazijos pagrindai
Sibiro tautos: Nencai
Emeriko tyrimai Koloje
Meru kalnas ir B. Tilakas
Herodotas. Istorija, 4 knyga
N. Žirovas. Zimbabvės mįslė
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Hiperboriečiai senovės liudijimuose
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Umai – lyginamoji charakteristika
Šiaurės tyrinėtojas Šileika
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Lenino mauzoliejaus mistika
Hiperborėja Rusijoje
Elohimų alchemija
Sniego karalienė
Eskimų kilmė
Hipnozė