Kunigaikščio Gvidono valdos. Vartiklis

Anot pasakojimų, „Pasaką apie carą Saltaną“ A. Puškinas parašė poetinių varžybų su V. Žukovskiu rezultate. Dviguba sėkmė: ir varžybos laimėtos, ir pasaka puiki. Jos siužetas traukia tarsi magnetas.

Dvi seserys pavyduolės apšmeižė carienę ir gimusį caraitį, o caras kariavo tolimame krašte. Jo raštą su įsakymu laukti pakeičia kitu. Ir štai bajorai jauną carienę su naujagimiu sodina į statinę ir prasideda jų nuotykiai jūroje. Caraičiui paklusnios bangos statinę išmeta nežinomoje saloje. Čia jaunasis Gvidonas nuo burtininko gelbsti carienę Gulbę, būsimą savo žmoną. Ji jam dovanoja saloje esantį aukso kupolais pasidabinusį miestą su baltomis sienomis. Ir štai caraitis paskelbiamas kunigaikščiu Gvidonu. Toliau vėl pasipila stebuklai, į kuriuos jau senai vertėjo įsigilinti tyrinėtojams.

Pasaką Puškinas parašė Michailovsko kaime 1824-ais. Buvo ir kitų variantų, tačiau tasai pagrindinis. O siužeto šaltinis – Arinos Radionovnos pasakojimas. Tačiau vargu ar jinai pati jį sugalvojo – tad kokia reali teritorija tapo pasakos pagrindu?

Sprendžiant iš Saltano vardo, sala turėtų būti Juodojoje jūroje (poeto užrašuose nurodoma: Sultonas Sultonovičius – turkų valdovas). Tačiau Juodojoje jūroje šiuo metu tėra tik trys nedidelės salos: Gyvatės – netoli Dunojaus žiočių, Berezano – prie įėjimo į Dniepro limaną ir Kefkenas – netoli Bosforo.Kitos salikės – viso labo uolos, kyšančios iš vandens, arba mažyčiai sausumos lopinėliai. Tai kurgi buvo Gvidono kunigaikštystė ir jos sostinė? Stebuklingoji sala pradingo. Tačiau kadaise garsas apie ją turėjo sklisti po visą Rusią. Iš lūpų į lūpas. Kitaip apie ją būtų užmiršta.

Tačiau tada turėtų išlikti ir raštiški paminėjimai, kurių poetas gal ir nežinojo. Ir tikrai, arabų istorikai yra užrašė vieną nuostabiausių pasakojimų apie kadaise garsią salą, negalėjusią nepalikti ryškaus pėdsako žmonių atminty. Ir toji sala vadinosi Rusų sala! Tyrinėtojai vis dar ginčijasi, ar iš tikro toji sala egzistavo, ir kur ji galėjo būti? Dažniausia nurodo į Baltiją. Akademikas V. Rybakovas knygoje „Kijevo Rusia ir rusų kunigaikštystės“ jos vietą nurodo buvus Dunojaus žiotyse. Tačiau mes pabandysime keliauti į priešingą pusė – prie Kubanės (graikiškai - Hipaniso) žiočių, kurios rankovė senovėje įtekėdama į jūrą sudarė nemažą salą.

Arabų autorius al-Masudi (10 a.) Juodąją jūrą pavadino Rusų jūra: „Niekas, be rusų, neplaukioja ja, o jie gyvena viename jos krantų“. Viename! Kitos to paties meto istorikas nurodo, kad rusų šalis vadinama Arsanija, o jos sostinė yra Arsa. Tie rusai priskiriami vienai iš trijų rusų grupių. Vargu ar kas iš svetimšalių yra pasiekęs Arsą. O jo gyventojai nusileidžia vandeniu ir prekiauja, niekam neleisdami jų lydėti ir įžengti į jų šalį.

O dar vienas istorikų, al-Idrisis, Kubanę vadino Rusija, kaip ir Kerčės sąsiaurį (antikos geografų Kimerijos Bosforą). Ibn-Ruste priduria, kad rusai gyvena saloje, kurios ilgis – trys dienos kelio. Ji apaugusi miškais ir pelkėta. Joje daug miestų. Jos gyventojai drąsūs ir niekada nesiskiria su savo kalavijais. Pushkin about Saltan

Senuosiuose rusų šaltiniuose ji vadinta Tmutarako sala. Šiandien tai Tamansko pusiasalis. Tad tiek pavadinimas, tiek geografija kiek pakito. Tačiau įdomu, kad Arsanija susikūrė anksčiau už Kijevo Rusią – tikriausiai todėl, kad buvo susijusi su jūra, kuri ne skyrė, o jungė žmones, miestus, valstybes.

Apžvelkime ir Puškino aprašytus stebuklus. Sparnuota carienė Rusų saloje atsidūrė neatsitiktinai. Dar antikos autoriai rašė apie šiaurės merginas, galinčias pasiversti paukštėmis. Ovidijus, būdamas tremtyje prie Dunojaus esančiame Tomo mieste, rašė, kad skitų merginos tai pasiekia apsišlakstydamas žolelių nuoviru. Taip pat priminsime, kad praėjus tūkstančiui metų po Ovidijaus, slaviškoje viatičių žemėje buvo užfiksuotas paprotys apsitaisyti paukščiu. Daili mergina apsivilkdavo suknią su ilgomis, iki pat kelių, rankovėmis ir šokdavo grojant muzikai. Tas merginas vadino „rusalkomis“ (undinėmis), o pačias šventes – rusalijomis. Kiek keista, nes mes nuo vaikystės įpratę, kad undinės gyvena vandenyje, kur prisivilioja žavius jaunuolius – ir tie išnyksta bangose, pakerėti grožio ir burtų. Kartais undines matydavo sėdinčias ant kranto – dažniausiai šukomis šukuojant savo vešlius plaukus.

Šokančios undinės, žemiškai žavios, savo šokiais tarytum siekė sujungti abu pasaulius: mūsų žemiškąjį ir subtilųjį dangiškąjį. Tačiau vardan kokios atminties arba dėl ko buvo atliekami tie šokiai? Prisiminkime eilutę iš kitos Puškino pasakos: „Undinė sėdi ant šakų“. Taigi senovėje žmonės žinojo apie undinių-paukščių pasaulį. Ir tas pasaulis surėdytas ne paprastai. Sparnuotų būtybių, primenančių vėlesniuosius krikščionių angelus, galima sutikti ilgai iki Rusų salos laikmečio. Juos įamžino dar etruskų meistrai pirmame tūkstantmetyje iki mūsų eros.

To pasaulio aukščiausiąja būtybe pas slavus buvo Motina Paukštė Sva. „Sva“ – kartu ir žodžio „gulbė“ šaknis anglų ir skandinavų kalbose. Visur, tiek Skandinavijoje, tiek Rusioje gulbių skrydžiai buvo savotiška kelrode gija. Žmonės pagal juos priimdavo sprendimus dėl žygių ir persikėlimo į kitas vietas. Motina Sva – pagrindinė slavų deivė senovėje. O šaltinis apie ją – „Velesovo knyga“, kurioje Sva lydi slavus į visus svarbiausius įvykius. Puškino Carienė Gulbė

Pats to nežinodamas, Puškinas sukūrė carienės Gulbės vaizdinį, nepaprastai panašų į Sva. O jis atėjo iš liaudies atminties gelmių ir atsispindėjo padavimuose.

Pagrindinio veikėjo vardas Gvidonas atėjęs iš Viduramžių pasakojimo apie Vovą-karalaitį, atsekamo iki serbų knygų. Tik poetas pakeitė vardą, kad geriau atspindėtų stebuklų saloje priežastį.

Dieviškoji Gulbės prigimtis nekelia abejonių. Senovės graikai gerai žinojo, kad Afroditės pasirinktas paukštis buvo gulbė. Ant senovės indų matome Afroditę, skrendančio ant šio paukščio. O dar iki graikų Afroditę žinojo Mažojoje Azijoje, kur ji buvo dievų Motina.

Archeologai rado sparnuotės deivės atvaizdų skitų kurganuose ir stepėse prie Juodosios jūros. Jos vardas Argimpasa arba Artimpasa.

Priminsime ir kitus dievų Motinų vardus: Izidė, Anachita (Vidurinės Azijos arijų deivė), Junona (Romos deivė), Uni (etruskų deivė), Ištarė (akadų deivė), Mergelė Marija. Ir čia verta prisiminti Marijos apsireiškimą Portugalijoje, kur vaikai ją matė medyje. Taip 20 a. 9-me dešimtm. nutiko ir su Bondžiovani Italijoje.

Ovidijaus tremtis

O geresniąja aš savo dalim virš žvaigždynų aukštųjų Amžiais skrajosiu, ir nieks neįstengs ištrint mano vardo. Ovidijus. „Metamorfozės“, XV, 875-876

Šį pasaulį Ovidijus Nazonas išvydo 43 m. pr.m.e. Kilminga kiltis jam užkirto kelią tarnybai valstybei. Nugalėjo aistra eiliuoti elegijas – ir pripažinimo sulaukė su pirmaisiais bandymais. Jis užėmė vietą greta Virgilijaus ir Horacijaus. Savo laikmečio tradicija jis eiliuotai perpasakojo Romos istorijos ir graikų mitologijos epizodus, tačiau populiariausiomis tapo „Meilės ele gijos“ (Amores) ir „Meilės mokslas“ (Ars amatoria). Skambiais, lengvai įsimenamais posmais jis su jumoru patarinėjo, kaip geriausia pradėti naujas pažintis, siekti meilės ir išsaugoti prieraišumą.

Jis gavo lengvabūdiško žmogaus reputaciją, kuri kirtosi su valstybės politika. Dešimtmečius Oktavianas Augustas bandė išgydyti Romos visuomenę, atgaivinti „senus gerus papročius“. Jis priėmė keletą įstatymų dėl vedybų, nuolaidų vedusiems ir bausmių už santuokinę neištikimybę. Kurį laiką Ovidijaus tai nelietė, tačiau kartą atsitiktinumas su juo sužaidė piktą pokštą – jis netinkamu metu atsidūrė netinkamoje vietoje. Ko liudininku jis tapo – iki šiol lieka paslaptimi; visi dalyviai išlaikė tylą. Iš sugėdinto poeto pilietybės neatėmė, turto nekonfiskavo (kaip darydavo su nusikaltėliais), šeima (žmona ir dukra su anūkais) tebegyveno rūmuose Romoje ir tebeturėjo paveldėtus sodus Tibro pakrantėje. Ovidijus išlaikė iliuziją, kad ankstesnis gyvenimas gali sugrįžti, jei pavyks įpykusį Oktavianą Augustą.

Per atsitiktinumą, apie kurį ir kalbėti pavojinga,
Tapau bjaurių ir pražūtingų reikalų liudininku...

8 m. rudenį romėnų numylėtinis išsiųstas už jūrų marių prie neegzistuojančio pasienio, į vietas, kuriose nesurasi žmogaus, kalbančio ar bent suprantančio romėniškai ar graikiškai. Tremtiniui buvo lemta praleisti likusias gyvenimo dienas nedideliame Tomos miestelyje (dabart. Konstanca Rumunijoje) už nepatikimų sienų tuščiame krante prie užšąlančios jūros. Ryšis su Roma beveik visiškai nutrūko...

Pirmuose laiškuose, siųstuose į Romą, Ovidijus aprašė vietą, kurioje atsidūrė: toli, šalta, pavojinga ir trūksta maisto:

Ir po klajonių ilgų atvykau į šį tolimą kraštą,
 	Kur sarmatai šalia getų gyvena nuožmių.
 [ ... ]
 Nors čia nėra žmogaus, kuriam šias eiles paskaityčiau,
	Bet jos padeda man trumpint ir dieną praleist.
 Tai, kad dar gyvenu ir galiu vargus šiuos pakelti,
	Kad neįgriso dar man dienos neramios svetur,
 Mūza, dėkoju aš tau: tai tu teiki man paguodą,
	Tu ramybę neši, sielos išgydai žaizdas.
Tu palydovė mana ir vedlė, atitrauki nuo Istro
	Ir Helikono kalne leidi tarp mūzų buvot.
                                Liūdesio elegijos, 10

Per ilgą karinę karjerą Augustas pabuvojo visose Romos provincijose. Ovidijaus tremties vietą lankė dukart. Toji, neseniai prijungta prie imperijos teritorija, Romos nedomino; dėmesys buvo skiriamas Šiaurės Afrikai, kur buvo statomi Ovidijus tarp skitų kariniai įtvirtinimai nuo dykumų klajoklių. Siena palei Dunojų nebuvo įtvirtinama, čia nelaikyti kariai, nesiunčiami muitininkai ir mokesčių rinkėjų. Galbūt Augustas todėl ir parinko poetui tremties vietą prie Euksino Ponto (Juodosios) jūros, nes žinojo – čia gyventi bus nesaldu. Čia net žinomi žvaigždynai kėlė nesusipratimą: jie netekėjo ir nesileido už horizonto, o judėjo ratu. Jūra ir upė [o ledu atrodė stebuklu: „Sunku patikėti!.. koja liečiau kietą jūrą, bet koja nešlapo, palietęs vandens paviršių“.

Išsikankinęs, prie nieko neprisitaikęs, senyvo amžiaus poetas atsidūrė visiškai jam neįprastose sąlygose. Draugus Romoje, kurie nenusisuko nuo jo, prašė panaudoti bet kurią galimybę jo užtarimui. Žmonai priekaištavo, kad mažai rūpinasi, kad sugražintų jį į Romą ar kur nors arčiau jos – kur šilta ir auga vynuogės.

Dėl vieno dalyko jis liko ištikimas sau – tebekūrė elegijas. Jas rašė pakeliui į tremtį, audros metu, kai atrodė, kad laiviūkštis ims ir subyrės, sirgdamas, klajoklių užpuolimo metu... gyventojai patys gynė miestą, tik Ovidijus vienintelis iš miestelėnų nevaldė lanko. Laikydamas kalaviją, jis rašė:

Čia, nors supa mane kasdieną skambantys ginklai,
	Liūdną likimą bandau lengvinti savo eilėm.

Trokštamos malonės jis taip ir nesulaukė. Naujasis imperatorius Tiberijus irgi liko kurčias tremtinio maldavimams. Ovidijus įsisavino vietines tarmes ir laisvai bendravo su vietiniais. ir net pradėjo rašyti vietiniams jų gimtąja kalba. Ir čia jo laukė netikėtumas: iš vietinio gyventojo jis išgirdo legendą apie neįtikėtiną Oresto ir Pilado draugystę.

Tremtyje jis sukūrė „Liūdesio elegijas“ (Tristia) ir keturias „Laiškų iš Ponto“ (Ex Ponto) knygas. Paskutiniu jo prašymu buvo palaidoti jį gimtojoje žemėje – bet leidimo nesulaukė. Jo mirtis sutapo su Romos poezijos aukso amžiaus pabaiga. Jis buvo paskutiniuoju Augusto epochos poetu. Tačiau kūrėjo šlovė neišblėso...