Užsieniečiai apie Rusiją  

Tai šios temos tęsinys, skaitykite pradžią >>>>

Apie vietą, klimatą, gamtą

Adolfas Lizekas, 17 a. austrų diplomatas:
Rusija, kaip Europos dalis, yra didelė šalis su plačiais miškais. Ją pagal didžiausią miestą vadiname Moskovija. Šalis atšiauri tiek dėl geliančio šalčio, tiek dėl nepakeliamų karščių, žemės derlingumu taip pateikia derliaus, kad kasmet tiekia ir kitoms valstybėms.

Marko Polo, italų keliautojas:
Rusijos sritis labai plati, padalinta į kelias dalis ir tęsiasi šiaurės kryptimi. Jos gyventojai išpažįsta krikščionišką tikėjimą ir laikosi graikų papročių tarnaudami Dievui. Rusija – labai šalta šalis; ir mane tikino, kad tęsiasi net iki vandenyno.

Paolo Kampani, 16 a. italų diplomatas, A. Possevino pasiuntinybės narys:
Moskovija randasi tarp Skitijos ir Sarmatijos, nusitęsia dideliu atstumu nuo Kaspijos jūros iki Ledynuotosios jūros. Čionykščiai vadinami moskais arba moskovitais. Aplink plyti plačios dykynės ir miškai, neliesti laiko, su aukštyn šaunančiais medžiais.

Nežinomas italų autorius, 16 a.:
Rusija nusitęsusi nuo Aleksandro Didžiojo aukojimo vietų, esančių prie Tanajaus šaltinių, iki tvirtos žemės pakraščio. Ši šalis labai turtinga javais, ganyklomis, linu ir galvijais, joje gausu vandens. Miškas, panašus į Gercino, užima didesnė jos pusę.

Stefanas Kakašas, 17 a. austrų diplomatas:
Kas dėl šios Moskovijos šalies dirvos sandaros, tai didesnę jos dalį sudaro dykynė, apaugusi krūmynais, ir klampios pelkės su liūnais. Javų: miežių, avižų ir kviečių – jie turi gausiai. Bendrai, tai didelė ir plati šalis.

Adamas Olearijus (1599-1671), vokiečių mokslininkas ir keliautojas:
Čia oras grynas ir sveikas, kaip liudija visi gyventojai ir kaip kalba ir patys rusai. Čia mažai girdėjo apie epidemijas ir dažnai sutinkami labai seni žmonės.

Don Chuanas Persas, 16 a., buvo persų pasiuntinybėje Ispanijoje, kur priėmė krikščionybę:
Ši šalis labai šalta, todėl visi vaikšto su drabužiais iš kiaunių, kurių čia gausu, kailiukų. Nors žiema šalta ir viskas padengta ledu bei sniegu, tačiau tas laikas susitikimams, pervažiavimams ir kelionėms patogesnis už pavasarį, kai sniegas ir ledas tirpsta ir šalį uždengia ežerai ir pelkės, dėl kurių pervažiavimai tampa neįmanomi tol, kol vėl sukietėls ir sušals žemė.

Fridrichas-Kristianas Vėberis, Hanoverio rezidentas Peterburge 1714-18 m.:
Žiema čia labai atšiauri ir ilga, tad pusę metų galima važinėti rogėmis. Tačiau, priešingai, ir karštis čia didžiausias, ir nors jis trunka ne taip ilgai, tačiau geras oras per trumpą dviejų mėnesių laikotarpį, būtent nuo birželio vidurio iki rugpjūčio vidurio, leidžia viskam išaugti ir subręsti.
Oras, kaip sakyta, žiemą labai šaltas, o du vasaros mėnesius – birželį ir liepą – nepaprastai šiltas. Dėl to tuo metu beveik kasdien griaudžia, tačiau vos pasibaigus griaustiniui, būna puikiausias oras.

Paolo Kampani, 16 a. italų diplomatas, A. Possevino pasiuntinybės narys:
Daug upių teka per ją, todėl ji labiau pasiekiama žiemą nei vasarą, nes žiemą vanduo sukaustytas ledo ir ja galima važiuoti net vežėčiomis.
Iš visų upių didžiausia ir žinomiausia – Volga, kaip jie ją vadina. Ji daugybe vingių kerta visą Moskoviją ir 72 žiotimis įteka į Kaspijos jūrą. Šia upe iš Persijos atveža drabužius, siuvinėtus auksu ir sidabru, ir brangius audinius, kuriuos mėgsta moskovitai.

Don Chuanas Persas, 16 a., buvo persų pasiuntinybėje Ispanijoje, kur priėmė krikščionybę:
Prie tos upės yra daugybė žvejų, kurie gaudo dideles žuvis panašias į ispanų lašišas, tik gerokai stambesnes ir gražesnes: mažiausia jų sveria 30-40 svarų. Tačiau nuostabu, kad niekas nesiryžta valgyti tų žuvų mėsos, o gaudo jas tik dėl ikrų, kurių jose būna 6-7 svarai; kiaušinėliai visi juodi, kaip sunokę figos, labai malonaus skonio ir nesugedę išlaikomi sūdyti metus ar du. Jie yra geriausios vaišės šioje šalyje.

Astofas de Kiustinas (1790-1857; markizas, prancūzų rašytojas):
Neva, jos tiltai ir krantinės – tai tikras Peterburgo pasididžiavimas. Nevos vaizdas toks didingas, kad lyginant su juo visa kita atrodo niekinga.

Sigizmungas Herberšteinas (1486-1566; austrų diplomatas, imperatoriaus pasiuntinys Rusijoje 1516-17 ir 1525-26 m.):
Jie negali liautis girtis ta upe [Donu] už geriausių žuvų joje gausą, o taip pat jos krantų, apaugusių įvairiomis žolėmis ir labai saldžiomis šaknimis, puikumą, o dar ir daugybe vaismedžių. Ir žvėrių, kuriuos visai nesunku pašauti iš lanko, jų taip gausu ten, kad keliaujantiems nereikia gyvybės palaikymui nieko, išskyrus ugnį ir druską.

Fridrichas-Kristianas Vėberis, Hanoverio rezidentas Peterburge 1714-18 m.:
Visi vandens telkiniai pilni įvairių skanių žuvų, pvz., yra upių žuvis vadinama rusišku kiršliu, ji labai skani.
Įdomu, kad upėse, tekančiose į šiaurę ar vakarus ir įtekančiose į Rytų ar Baltąją jūrą, sugaunama daugybė lašišų arba semgų. O upėse, tekančiose į pietus ir įtekančiose į Kaspijos jūrą, nėra jokos šios rūšies žuvies,nėra ir upėtakių. Tačiau ten gausu puikiausių sterlių, kuriai galima atiduoti pirmenybę prieš bet kurią kitą žuvį.

Petras Liudvikas de Bovoljė, prancūzų grafas ir Napoleono armijos intendantas, 19 a.:
Visas kelias nuo Vilniaus iki Smolensko ir nuo Smolensko iki Maskvos apaugęs pušų miškais, tikrąją prasme pirmapradžiais. Vietomis beveik nepraeinamos pelkės.

Rafaelis Barberini, 16 a. italų dvarininkas:
Daug parų reikia plaukti Dvinos upe, kad pasiektume vietą, kur yra garsieji Rifėjų kalnai. Kalbama, kad tie kalnai statūs ir pliki, o juose tegyvena baltieji sakalai, labai drąsūs ir stiprūs. Mačiau juos Maskvoje pas Carą, kuris juos labai myli už drąsą.

I. Vundereris, 16 a. vokiečių keliautojas:
Moskovijoje gaudoma daugybė įvairių rūšių žvėrių. Ir jie čia taip įprasti, kad juos leidžiama ne tik bet kuriam vietiniam gyventojui, bet ir svetimšaliui. Pasitaiko juodų ir geltonų sabalų, kiaunių, lapių, vilkų, juodųjų bebrų, poliarinių lapių, baltų kaip sniegas, ir jų kailiai ypatingu šiltumo. Taip pat miškų asilas. Buivolas, nedideli lokiai, kurį išmokų visokių triukų, laukinių arklių. O taip pat baisūs juodieji buivolai, kurie gerokai didesni už įprastinius buivolus, turi ilgą barzdą, ilgus ragus, labai pikti ant žmonių ir jų nemyli. Be to čia veisiasi juodieji ir baltieji vilkai, gana didelio ūgio. Baltieji lokiai, kurių kailiai, kaip labai šilti, naudojami daugiausia žiemą. Dideli ir labai kenksmingi laukiniai šernai, baltos, juodos pelenų ir rudos spalvų lapės, taurai ir stumbrai, danieliai. Iš paukščių veisiasi laukinės antys, dideli balti gaidžiai, dideli vanagai, dideli stiprūs sakalai, dydžiu sulig gulbe, balti ir labai stiprūs. Vietiniai gyventojai gaudo juos labai jaunus ir išmoko medžioklei ir jų pagalba gaudo kitus paukščius.

Nežinomas vokiečių autorius, buvojęs Rusijoje 1710-11 m.:
Labiausiai paplitę medžių rūšys yra eglės, kėniai, pušys, alksniai, beržai, lazdynai; ir valstiečiai atneša parduoti daugybę riešutų dideliais maišais.
Medžiojamų gyvūnų, ypač plunksnuočių, daugybė, daug lokių, vilkų, lapių, lūšių ir panašių.
Plunksnuočiai – tai daugiausia kurtiniai, tetervinai, tetervos, skanios jerubės, perkūno oželiai, laukinės antys ir pan., gausiai besiveisiantys.
Juos valstiečiai moka gaudyti raizgais ir dažnai parduota pusvelčiui.

Adamas Olearijus (1599-1671; vokiečių mokslininkas ir keliautojas):
Kai kuriose vietose, ypač Maskvoje, yra ir puikių vaismedžių, kaip obelys, kriaušės, vyšnios, slyvos ir sebentai. Padėtis visiškai kitokia, nei vaizduoja Herberšteinas ir kiti rašytojai, tvirtinantys, kad, atseit, Rusijoje visai nėra vaisių ir skanių obuolių. Tarp kitų obuolių rūšių yra ir tokia, kurios minkštimas toks minkštas ir baltas, kad prieš saulė matosi sėklytės.

Tarp kitų tautų

Amori de Rienkuras, 20 a. prancūzų rašytojas ir politologas:
Rusija nėra nei europietiška, nei azijietiška. Ji tarsi pati savyje; ir jos vystymasis vusada buvo nepriklausomas nuo kitų civilizacijų.

Kiršneris, kinų valdininkas, 17 a.:
Rusų istoriją nagrinėjame Europos istorijos ir Vakarų civilizacijos kontekste. Tačiau rusų istorija netelpa į vakarų civilizacijos kontekstą.

Bostonas Ivningas Džornelis, JAV žurnalistas, 1876.07.27:
Visi seniai nusprendė, kad daug tikėtis iš Rusijos dalyvavimo [Filadelfijos] parodoje nereikia, ir net pamiršo galvoti apie tai. Tačiau štai pagrindiniame parodos pastate patyrusių ir meistrų iš Maskvos ir S.- Peterburgo rankų dėka išaugo, tarsi pasakoje, kažkas nepaprasta. Rusų skyriaus atidarymas sukėlė sensaciją. Sužavėti lankytojai susipažino su staiga, tarsi mostelėjus stebuklingai lazdelei, puikia ekspozicija mašinų gamybos paviljone. Daugybė naujo tipo karinių laivų modelių ir unikalių išradimų akivaizdžiai parodė, kaip giliai Rusija įsiskverbė į jūrų paslaptis.
Kronštato garlaivių gamyklos gaminiai yra puikūs dailumu ir atlikimo kokybe. Patrankų staklės, sukurtos generolo-leitenanto F.Pestičiaus ir pagamintos Kronštato uosto dirbtuvėse patraukė specialistų dėmesį naujumu ir originalia įranga, surinkta nepaprastai kruopščiai, o ekspertai ją puikiai įvertino. Kronštato lynų gamyklos lynai pripažinti geriausiais parodoje.

Bismarkas Otto von Šenchauzenas (1815-98), vokiečių kunigaikštis, valstybės veikėjas, Vokietijos reichskancleris 1871-90 m.:
Mes noriai palaikėme rusų politiką siekiant išlaisvinti Juodąją jūrą nuo Paryžiaus traktato įvestų apribojimų. Jie buvo nenatūralūs; ir judėjimo laisvės suvaržymų prie nuosavos jūros krantų negalėjo kęsti tokia šalis kaip Rusija dėl jų žeminančio pobūdžio.
...
Su Rusija niekada nebus reikalo kariauti, jei tik reikalai nepakryps klaidingai dėl liberalių kvailysčių ar diplomatinių klaidų. Tiesioginė grėsmė taikai tarp Vokietijos ir Rusijos vargiai gali kilti kitaip, nei paskatinant iš išorės.

K. Klėjus, JAV diplomatas, pasiuntinys Rusijoje 1864 m.:
Rusija, didžioji Rytų valstybė, ir JAV, didžioji Vakarų valstybė, neturėdamos priešiškų interesų, neišvengiamai turi vadovautis suartėjimo dėsningumais. Nuo pat mūsų, kaip nacijos, gimimo mes visada buvome draugais, kas buvo mūsų bendru interesu.

G.A. Lensenas, 20 a. JAV istorikas:
Santykiai tarp Rusijos ir Japonijos ne visada buvo priešiški. Kai juodieji komodoro M. Peri laivai prieš 100 m. išmetė inkarus įlankoje, Japonijoje atsirado žmonių, laikiusių, kad įmanoma savo šalies gynybą patikėti Rusijai.

G. Arcruni, 19 a. armėnų žurnalistas:
Viltį dėl vakarų armėnų padėties pagerinimo visada siejome ir siesime tik su Rusija.

Džordžas Kerzonas (1859-1925), anglų valstybės veikėjas, užsienio reikalų ministras 1919-25 m.:
Nenuginčijamai Rusija turi įstabią dovaną pasiekti ištikimybės ir net draugystės tų, kuriuos pavergė jėga. Rusas broliuojasi tiesiogine to žodžio prasme. Jis visiškai nevaržomas išankstinio pranašumo ir niūraus išdidumo vaizdo, kuris tik labiau už žiaurumą įžiebia pyktį. Jis nenusišalina nuo socialinio ir šeimos bendravimo su svetimomis ir žemesnėmis rasėmis. ... Nuostabus rusifikacijos, vykdomos Vidurinėje Azijoje, bruožas yra priemonės, kurias taiko užkariautojas buvusiems priešams mūšio lauke. Prisimenu Caro sutikimą Baku mieste, kuriame dalyvavo 4 chanai iš Mervos rusų karinėmis uniformomis. Tai tik atsitiktinė nuosekliai Rusijos vykdomos linijos iliustracija, kuri pati yra generolo Skobeliovo „apsikabinimų ir bučinių [p gero pėrimo“ teorijos atsišakojimu. Chanai buvo pasiųsti į Peterburgą, kad būtų nustebinti ir sužavėti, ir apkabinti ordinais bei medaliais, kad būtų patenkinta jų garbėtroška. Grįžus juos atstatė ankstesnėse vietose, netgi išplėtę ankstesnius įgaliojimus. Anglai niekada nesugebėtų taip panaudoti savo nesenų priešų.

Violė de Diuk Eženas (1814-79), prancūzų menotyrininkas:
Šiuo atžvilgiu [Rusija] laimingesnė už mus [prancūzus]. Jai neteks atlaikyti ilgos vidinės kovos, kad priimtų tai, kas jai priklauso, ir tuo naudotųsi, nes tame tikrojo atgimimo reikale ji turės daugybės rusų nuomonė, kurios neišklibino ilgametė jai priešiško meno kryptis, ir kuri telaukė progos apsireiškimui.

Jurijus Križaničius (apie 1618-1683; kroatų rašytojas, Rusijoje gyvenęs 1661-76 m.):
Nors turtingose šalyse pasiturintys žmonės gyvena patogiau ir prabangiau nei Rusioje, tačiau valstiečiai ir miestiečiai, pragyvenantys iš rankų darbo, Rusioje gyvena gerokai geriau ir patogiau, nei tose turtingose šalyse. Nė vienoje šalyje paprasti juodadarbiai žmonės negyvena taip gerai ir neturi tokių teisių,m kaip čia.

Doria de Džuliani, 20 a. italų istorikas:
Galvoju, kodėl Rusijoje nebuvo klasikinės filosofinės mokyklos? Taip, buvo ir Bulgakovas, ir Solovjovas, ir Berdiajevas. Tačiau didžiausi rusų filosofai – tai Tolstojus, Dostojevskis, Puškinas! Ir jūs vienintelė šalis, kur tai nutiko. Rusijos savas vaidmuo pasaulyje. Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas

Rusijos miestai

Jakovas Reitenfelsas (Kurliandijos dvarininkas, 17 a.):
[Kijevas] ilgai buvo pirmųjų rusų kunigaikščių gyvenamąja vieta. Šis miestas iškilęs virš Borisfeno ir klesti dėl žuvų ir vaisių, laukų ir vaismedžių, gausos. Naujajame mieste yra tokios puikios senosios bažnyčios: Šv. Sofijos, garsi savo mozaikomis bei karalių antkapiais, Šv. Vasilijaus, su marmure išrėžtais graikiškais užrašais, ir Michailo Zlatoverchio, taip vadinamos dėl paauksuotų geležies lakštų.

Ambrosijus Kontarini (m. 1499, Venecijos diplomatas):
Kijeve gausu duonos ir įvairiausių mėsų.

Stefanas Kakašas (austrų diplomatas, 17 a.):
Kas dėl Maskvos, tai ji labai didelė ir joje labai daug žmonių, joje gali apsigyventi 5 mln. žmonių, ir jos beveik negalima sulyginti su jokiu vokiečių miestu. Jos apimtis yra 4 vokiškos mylios. Tame mieste yra 1500 bažnyčių ir vienuolynų, tarp jų ir dvi nuostabios šventyklos karaliaus rūmuose, kuriose nuo seno laidojami Maskvos Didieji kunigaikščiai, su 7 bokštais ir nuostabiais gausiai paauksuotais kupolais, keliomis aukso tonomis, bei puikiais dideliais varpais, kurių vienas smarkiai aplenkia dydžiu ir garsu Erfurto varpą.

Ričardas Čensleris (m. 1556; anglų jūrininkas ir diplomatas):
Maskva yra platus miestas, manau, kad jsi didesnis už Londoną su jo priemiesčiais. Maskvoje yra nuostabus Kremlius, jo sienos iš plytų ir labai aukštos.

Jovijus (1483-1552; italų istorikas) Namai Maskvoje, bendrai imant, mediniai, nelabai dideli, tačiau nelabai ir žemi bei viduje gana erdvūs; kiekvienas jų paprastai turi po tris kambarius: svetainę, miegamąjį ir virtuvę. Beveik prie kiekvieno namo yra sodas, tiek šeimininkų malonumui, tiek tiekiantis reikiamą daržovių kiekį, dėl ko miestas atrodo esąs labai platus.

Viljamas Koksas (1748-1828) – anglų istorikas:
Buvau nustebintas keisto Smolensko vaizdo, tačiau nepalyginai labiau mane nustebino Maskvos įvairovė. Tai kažkas taip netaisyklinga, savita, neįprasta, čia tiek visokių kontrastų, kad nieko panašaus niekur dar neteko matyti. Gatvės daugiausia nepaprastai ilgos ir plačios, kai kurios jų grįstos akmenimis, o kitos – ypač pakraščiuose – iųklotos rastais arba lentomis, tarsi grindys. Pasigailėtinos trobelės spiečiasi aplink rūmus, vieno aukšto trobos pastatytos greta turtingų ir didingų namų. Dauguma akmeninių namų mediniais stogais, kai kurių namų mediniai stogai išdažyti, kitų [namų] geležinės durys ir stogai. Nesuskaičiuojamos cerkvės kiekviena savo dalimi perteikia ypatingą architektūros stilių, kai kurie kupolai dengti variu, kiti skarda, paauksuota arba nudažyta žaliai. Kai kurie šio didelio miesto kvartalai atrodo esantys visiškai tušti, kiti tankiai apgyvendinti; vieni panašūs į varganus kaimelius, kiti turi turtingos sostinės išvaizdą.

Astolfas de Kiutinas (1790-1857) – markizas, prancūzų rašytojas Prieš mano akis atsikleidė didelė Peterburgo dalis su krantinėmis, cerkvėmis ir varpinėmis. To vaizdo spalvos buvo neapsakomos. Ryto žaros likučiai dar spindėjo virš biržos portiko. Visas likęs miestas atrodė žydru, kaip tolis senųjų meistrų paveiksluose. Šis tikrai fantastinis miesto vaizdas ultramarino tonais, aprėmintas Žiemos rūmų paauksuotu langu, nuostabiai kontrastavo su šviestuvų šviesa bei visa vidaus prabanga. Atrodė, tarsi visas miestas, dangus, jūra, visa gamta varžosi su Žiemos rūmų spindesiu ir dalyvauja šventėje, surengtoje šios beribės šalies valdovo dukteriai.

Adamas Olearijus (1599-1671; vokiečių mokslininkas ir keliautojas):
Novgorodas yra prie Volchovos upės, kurioje šalia kitų žuvų yra labai didelių, riebių ir skanių ešerių, kuriuos parduoda labai pigiai. Šioje vietovėje yra labai daug dirbamų žemių ir ganyklų; čia išauginama daugybė kanapių, linų, medaus ir vaško. Čia gaminama puikiausia juft.

Jakovas Vulfredas - danų pasiuntinys Rusijoje 1575 m.:
Miestas [Pskovas] yra lygioje vietoje, supamas akmens sienų ir bokštų, iškastų griovių. Ten gausybė vaško, drobių ir penki. Be to, jame 300 bažnyčių ir 150 vienuolynų, pagal jų skaičių žinančių pasakojimus. Visi statiniai ten akmeniniai, turtingi, miestui didingumą suteikia išpuošti bokštai, padengti balta geležimi.

Don Chuanas Persas, 16 a., buvo persų pasiuntinybėje Ispanijoje, kur priėmė krikščionybę:
Miestas [Vladimiras] turi 12 tūkst. gyventojų ir atrodo gana turtingas ir gerai valdomas. Moterys labai žavios. Vyrai aukšti ir tvirti.

Antoni Dženkinsonas (m. apie 1610 m.) – anglų pirklys: Kazanė – gražus miestas, rusų ar totorių pavyzdys, su stipria tvirtove, įsikūrusia ant aukštos kalvos.

Don Chuanas Persas, 16 a., buvo persų pasiuntinybėje Ispanijoje, kur priėmė krikščionybę:
Astrachanėje gyvena 5000 gyventojų. Visi namai mediniai, tvirtovė, kuriove gyvena vyriausias valdytojas, labai stipri, pastatyta iš akmens, sienos gana aukštos ir storos. Bažnyčių gausu, jos nedidelės, jose yra mažų lakuotų šventųjų atvaizdų, prieš kiekvieną kurių dega žvakė. Tik vietiniai gali įeiti į bažnyčią, o svetimšalių jie neleidžia.

Antoni Dženkinsonas (m. apie 1610 m.) – anglų pirklys: Rugsėjo 12-ą atvykau į Vologdą; miestas didelis, per vidurį teka upė. Namai pastatyti iš eglinių rąstų, kvadrato formos, statant visai nenaudota nei geležis, eni akmuo, namai dengiami beržo tošimi ir iš viršaus šlamštu. Rusų cerkvės irgi medinės, tačiau po dvi: viena apšildoma žiemą, o kita skirta vasarai.
Ant stogų rusai deda žemes, kad apsaugotų nuo gaisrų, nuo kurių jie labai nukenčia.

Skaitykite ir pradžią >>>>    

Totoriai Karpatuose
Kryžiaus žygis į tyrus
Dostojevskių šeimos kilmė
Slaptasis kazokÖ ginklas
GaliŃo Rusia, 1140-1240 m.
M. Miechovskis. Traktatas apie dvi Sarmatijas
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
P. Florenskis ir Maskvos matematikai
Irkutskas - miestas prie Baikalo
Lenino mauzoliejaus mistika
Iki dangų remiančių kalnų
A. Barčenko: Emerikas Koloje
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Meru kalnas ir B. Tilakas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Paranoja skverbiasi giliai
Eurazijos pagrindai
Senovės istorikai
Maksimas Grekas