Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas

Taip pat skaitykite:
Kita revoliucijos veidrodžio pusė  
Šuolis iš savęs  

Levas Nikolajevičius Tolstojus (1828.09.09-1910.11.20) – rusų grafas, rašytojas. Gimė Jasnaja Poliana, tėvas grafas Nikolajus Iljičius Tolstojus, motina Marija Nikolajevna Volkonskaja. Mokėsi namuose, 1844-47 m. Kazanės un-te (nebaigė). 1851 m. išvyko į Kaukazą, kur tarnavo vyresnysis brolis. Tais metais jo dienoraštyje sutinkami pirmieji literatūriniai sumanymai. Dienoraštis, kurį jis rašė nuo 1847 m. iki gyvenimo pabaigos, buvo jo pirmąja literatūrine mokykla – skrupulingos savianalizės, sielos judesių, griežtų, sau taikomų moralės normų.
Tolstojus - artilerijos poručikas
Artilerijos poručikas (jaunesnysis karininkas)

Dvejus vienišiaus metu Kaukaze Tolstojus laikė labai reikšmingais savo dvasiniam tobulėjimui. Čia parašytas pirmas išspausdintas kūrinys, apysaka „Vaikystė“, kuri, su vėliau pasirodžiusiomis apysakomis „Tėvų namai“ ir „Jaunystė“, sudarė plataus autobiografinio romano „Keturios vystymosi epochos“ dalį (paskutinė dalis „Gyvenimo pradžia“ [Molodostj] taip ir nebuvo parašyta). Pirmosiose apysakose rašytojas tarsi 40-ųjų natūralistinės mokyklos realizmo principus perkėlė į psichologijos, vidinio vaiko pasaulio sritį. Jis apsireiškia žmogaus prigimties tyrinėtoju, trokštančiu suprasti sąmonės dėsnius.

1851-53 m. dalyvauja karo veiksmuose Kaukaze, o 1954 m. pereina į Dunojaus armiją. Netrukus po Krymo karo, jo prašymu, jį perkelia į Sevastopolį (apsuptame mieste jis kaunasi garsiajame 4-me bastione). Tai davė impulsą apsakymams „Antpuolis“, „Miško kirtimas“, o taip pat kelioms apybraižoms apie Sevastopolį. Karas pateikiamas kaip beprasmės kruvinos žudynės, kurios priešiškos žmogaus prigimčiai.

1855 m. atvyksta į Peterburgą, kur susipažįsta su N. Nekrasovu,  I. Turgenevu, I. Gončiarovu3), N. Černyševskiu ir kt. 1856-59 m. ieško savęs nepažįstamoje literatūrinėje terpėje, įtvirtiną savo kūrybinę poziciją – tai paieškų, bandymų ir klaidų metas. Apsakyme „Dvarininko rytas“ Černyševskis pirmąkart įžvelgė autoriaus „mužikišką“ požiūrį į pasaulį. A. Družinino ratelio poveikyje parašyta apysaka „Albertas“ perteikia „Išrinktinumo“, iš aukščiau duotos šventos ugnies idėją. Po pirmos kelionės į užsienį parašytas apsakymas „Liucerna“, kuriame užsipuolama buržuazinė veidmainystė, beširdiškumas, socialinė neteisybė, atvėrė kelią į publicistiką. Romanas „Šeimos laimė“ siekė parodyti atsiribojusio „laimingo pasaulėlio“ žlugimą – jo pabaigoje užgimsta moters šeimos pareigos, šeimyninio jos pasiaukojimo koncepcija.

Trauka prie liaudies temos, plataus epo išryškėjo apysakoje „Kazokai“ (1853-63) – Kaukaze, nuostabios gamtos fone ir tarp paprastų, tyrų širdžių žmonių, herojus geriau pajaučia aukštuomenės falšą ir atsiriboja nuo melo, tarp kurio anksčiau gyveno. Nepatenkintas savo kūryba, nusivylęs aukštuomene ir literatūrine terpe, Tolstojus nusprendė mesti literatūrą ir apsigyventi kaime. 1859-62 m. jis daug jėgų skiria Jasnoje Polianoje jo įkurtai mokyklai valstiečių vaikams, aiškinasi pedagogikos būklę, leidžia pedagoginį žurnalą „Jasnaja Poliana“, propaguoja laisvą, be griežtos programos mokymo ir auklėjimo sistemą.

1862 m veda Sofiją Andrejevną Bers (1844-1919), ima gyventi patriarchalinį gyvenimą kaip vis gausėjančios šeimos galva. Jo pasaulėžiūroje keistu būdu susilieja ištikimybė senosios aristokratijos, tolimos valdžios rūmams ir gyvenančios sluoksnių garbės sampratomis, dvasiai ir demokratiniai proveržiai. Išlavintas aristokratu ir šeimos tradicijų puoselėtoju, Tolstojus randa išeitį iš dvasinės krizės suartėdamas su valstiečiais, jų reikmėmis ir interesais. Kūrybinėje to meto plotmėje – liaudies charakterių perteikimas.

60-ieji – jo talento viršūnė. „Karas ir taika“ (1863-69) tapo unikaliu reiškiniu pasaulio kultūroje. Jis derino psichologinius aspektus su epo daugiaplaniškumu. Jis atspindėjo laikmečio norą suprasti istorinį vystymąsi, tautos vaidmenį esminiais istorijos momentais. 1812-ieji, kai visi sluoksniai susitelkė ir apsijungė, tapo gera dirva šiai epopėjai. Svarbiausia Peterburgo aukštuomenės bėda jis laiko nutolimą nuo savo tautos. Rostovų patriotizmas tampa bendros tautos stichijos dalimi. Pirmasis žmogaus kaip asmenybės suvokimo etapas –
Repinas: Ivano Iljičiaus mirtis
I. Repinas. Ivano Iljičiaus mirtis, 1896
išsipainiojimas iš sluoksnių (kastos, rato) raizgų; antras etapas – asmeninės sąmonės susiliejimas su visu beasmeniu pasauliu, tautos tiesa, praturtėjimas ja ir ištirpimas joje. Tolstojus svarbiausių istorinių veikėjų neiškelia į pagrindinį planą – jis linksta prie objektyvių istorijos varomųjų jėgų. Klasikiniam epui būdingos likimo ir lemties sąvokos pakeičiamos stichine gyvenimo tėkme. Jo herojus – pats gyvenimas, jo neskubi tėkmė, jo džiaugsmai ir liūdesiai, pergalės ir nesėkmės, paprastos ir amžinos akimirkos (gimimas, meilė, mirtis), nuolatinio atsinaujinimo džiugesys. Sudėtinga vidinė kova, netikėti nusivylimai ir atradimai, nauji minties polėkiai ir naujos abejonės – tai lydi romano herojus. Autorius sukuria nuolatinio psichologinio proceso iliuziją, kurio „šerdis“ nukreipti į tiesos, teisingumo paieškas, prasimušančius pro gyvenimo inerciją, aplinkos įpročius, akimirkos nuotaikas. Romane pasireiškė ir Tolstojaus minčių prieštaravimai, jo nepasitikėjimas teorija, patriarchalinės pasaulėžiūros idealizavimas, - kas ypač ryšku Platono Karatajevo tipe. Filosofiniai samprotavimai apie laisvę ir būtinybę, apie varomąsias istorijos jėgas paveikti fatalizmo. Laisvė pateikiama kaip instinktyvi gyvenimo jėga, kuri nepavaldi protui.

70-ųjų pradžioje vėl grįžtama prie pedagogikos, mokytojaujama, rašoma „Abėcėlė“ (1871-72), o vėliau „Naujoji abėcėlė“ (1874-75). Tačiau greitai pasirodo dvasinės krizės simptomai. Nebuvus gilaus religingumo, galėjo dingti ir asmeninio nemirtingumo viltis. Socialinio pasikeitimo, Rusijai pereinant prie buržuazinės ideologijos, jutimas tą krizę labai gilino. Tokiomis nuotaikomis parašyta „Ana Karenina“. Tolstojus vis labiau prarado viltį, kad susitaikys „sąžininga“ dvarininkija su valstiečiais. Nusivylimą buržuazinėmis reformomis laikė bet kokių didelių pasikeitimų nenaudingumo įrodymu. Jis su nuoskauda stebi moralinį nuosmukį. Paskutiniu vilties prieglobsčiu lieka šeimyninė laimė ir senuko-valstiečio Fokanyčiaus („dvasia gyvas, dievą mena“) naivus tikėjimas.

Ana atsidavė gyvenimo jausmui, nepaisė vedybinių ryšių ir todėl privalėjo stoti prieš aukščiausiąjį teismą, tačiau jame reikia atsižvelgti ir į herojės prigimties ypatybes, jis gyvenimo socialines sąlygas. Juridiniai ir bažnytiniai įstatymai, tūkstančiai nerašytų aukštuomenės moralės taisyklių saugo santuokos „šventumą“ ir neretai kertasi sy gyvu jausmu. Anoje kunkuliuojantis gyvenimas neranda išėjimo, atsitrenkia į visuomeninį dviveidiškumą, o tai sukelia jos tragišką lemtį. Romane daugiau epiškumo ir mažiau dvasinių judesių aiškumo. Vidinis monologas, dviejų vidinių balsų ginčas, psichinės būsenos perteikimas aprašant subtiliausius meilės, nusivylimo, pavydo, nevilties, dvasinio nušvitimo niuansus.

Nauja pasaulėjauta (tolstojininkystė) išdėstyta „Išpažintyje“ (1879-80), „Kuo aš tikiu?“ (1882-84). Jis daro išvadą, kad visas ankstesnis aukštuomenės egzistavimas rėmėsi neteisingais pagrindais. Gyvenimo prasmės nebuvimas ir artėjančios mirties pajauta sustiprino Tolstojaus religines nuostatas. Prie jam būdingos materialistinių ir pozityvistinių progreso kritikos prisidėjo griežtas protestas prieš valstybę ir oficialiąją cerkvę, prieš jo klasės privilegijas ir gyvenimo būdą. „Dogmatinės religijos tyrinėjimas“ ir „Keturių evangelijų sujungimas ir vertimas“ sudarė Tolstojaus religinio mokymo pagrindą. Anot jo, apvalyta nuo iškraipymų ir bažnytinio puošnumo krikščionybė turėtų suvienyti žmones meilės ir visuotinio atlaidumo idėjomis. Jis propagavo nesipriešinimo koncepciją, laikydamas, kad vienintele kovos su blogiu forma yra jo paviešinimas ir pasyvus nepaklusnumas valdžiai. Žmogaus atsinaujinimas glūdi individualioje dvasinėje veikloje, asmenybės moralės stiprinime. Jis nepripažino politinės kovos ir revoliucinių protrūkių.
Vrubelis. Ana Karenina. Susitikimas su sūnumi
M.Vrubelis. Ana Karenina
Susitikimas su sūnumi, apie 1880

80-aisiais apriboja savo literatūrinę veiklą ir net savo ankstesnius kūrinius laiko „ponų zabova“. Žavisi fiziniu darbu, pats aria, siuva aulinius batus, tampa vegetaru. Kartu didėja jo pasipiktinimas įprastiniu artimųjų gyvenimo būdu. Publicistiniuose kūriniuose „Ką gi mums daryti?“ (1882-86), „Mūsų laikmečio vergovė“ (1899-1900) smarkiai kritikuoja šiuolaikinę civilizaciją, tačiau išeitimi telaiko tik utopinę dorovinį-religinę saviauklą. Apysakoje „Ivano Iljičiaus mirtis“ paprastas žmogus artėjant mirčiai suvokia gyvenimo beprasmiškumą. Apysakas „Kreicerio meilė“ ir „Velnias“ skyrė jausmingos meilės, kovos su kūniškais geiduliais, kuriuos turi nugalėti krikščioniškos meilės pradai, temoms.

Tačiau tuo pat metu imama domėtis dramos žanru: parašo dramą „Tamsos valdžia“ (1886) ir komediją „Švietimo vaisiai“ (1886-90). O 90-aisiais bando pagrįsti savo požiūrius į meną. Traktate „Kas yra menas?“ (1897-98) iškelia „užkrėtimo“ menu idėją. Tame regi emocinio išgyvenimo pagrindą. Remia švietėjiškų knygų platinimą, padeda badaujančių gubernijų valstiečiams, gina religinius sektantus (molokanus ir duchoborus). Laiškuose carams protestuoja prieš represijas.

Pagrindiniu meniniu kūriniu buvo „Prisikėlimas“ (1889-99), kurio pagrindas realus teismo procesas. Jame perteiktas visas gyvenimo, besiremiančio socialine neteisybe, nelogiškumas. Satyriškai vaizduojami turčiai ir valdžios atstovai, o dirbantieji pavaizduoti su simpatija. Aštri bažnytinių apeigų kritika buvo viena priežasčių, kad Tolstojus buvo atskirtas nuo cerkvės (1901).

Jo kūryboje atsiranda polinkis į apžvalginį žanrą, įvykių grandines, jungiančias skirtingas gyvenimo sritis, įtraukiant vis naujus ir naujus veikėjus („Chadži-Muratas“, „Netikras kuponas“, „Pasaulyje nėra kaltų“). Įprastais tampa „išėjimo“, staigaus gyvenimo posūkio, naujo požiūrio atsiradimo motyvai („Tėvas Sergejus“, „Gyvas lavonas“, „Po baliaus“, ...). Gyvenimo pabaigoje dėmesį sutelkia apsakymo žanrui.

Paskutiniais metais gina realizmą nuo madingų dekadentinių įtakų. Tęsia publicistinę veiklą. Tačiau plintant tolstojininkystei, pats Tolstojus ima abejoti savo mokymo teisingumu. 1907-07 m. revoliucija yra ir jo patriarchalinių idealų išbandymas. Karštai pasisako prieš mirties bausmę (straipsnis „Negaliu tylėti“, 1908).

Gyvenimą drasko dvasinės kančios, tolstojininkų intrigos ir nesutarimai, barniai su Sofija. 1910 m. lapkričio 10 d. slapta išeina iš Jasnaja Polianos, pakeliui persišaldo ir miršta Astapovo stotyje. Jo mirtis sukrečia Rusiją.

Taip pat skaitykite: Kur ėjo L. Tolstojus?
Kita revoliucijos veidrodžio pusė

Grafas Tolstojus visą gyvenimą neatsižadėjo mistikos (gal ne veltui jo tolimas protėvis priklausė tamplieriams – giminės pradininku laikomas grafas Anri de Monsas, gim. 1235 m.). Čertkovas1) prisimena apie priešmirtinę jo viziją spalio 4 d.:
Žvelgdamas prieš save Levas Nikolajevičius paklausė Dušano (gydytojo Makovickio2)): „Kas tai?“. Dušanas atsakė: „Tai antklodė“. O Levas: „O toliau kas?“ – „Lova“. - „Na štai, dabar gerai“, - užbaigė nurimęs Tolstojus.

Atrodo, kad Tolstojus kažką išvydo, kas jį sujaudino, tačiau Makovickio atsakymai jį nuramino.


Tolstojaus kapas

1) Vladimiras Čertkovas (1854-1936) – L. Tolstojaus draugas ir knygų redaktorius, judėjimo, puoselėjančio Tolstojaus idėjas, vadovas. Yra išleidęs brošiūrą apie paskutines L. Tolstojaus dienas (1911). 1897 m. už paramą duchoborams buvo ištremtas metams į Angliją. Po revoliucijos dalyvavo steigiant Religinių bendruomenių ir grupių jungtinę tarybą, o taip pat rengė pilną Tolstojaus raštų rinkinį (90 t., 1928-1958).

2) Dušanas Makovickis (1866-1921) – slovakų kilmės gydytojas, rašytojas ir vertėjas, L. Tolstojaus šeimos gydytojas, gydęs ir Jana Polianos valstiečius. Kruopščiai užrašinėjo viską, kas vyko Jasnaja Polianoje (1904-1910). Didelį dėmesį skyrė vakarų slavų išsivadavimo judėjimui.

3) Ivanas Gončiarovas (1812-1891) – rusų kritikas ir rašytojas, žinomas romanais „Paprasta istorija“ (1847), „Oblamovas“ (1859), „Skardis“ (1869). Gimė Simbirske (kaip ir V. Leninas; todėl 1924 m. pervardintas Uljanovsku). 1852-55 m. keliavo laivu aplink Afriką iki Japonijos, iš kur į Peterburgą grįžo per Sibirą – apie šią kelionę parašė dvi kelionių apybraižas (Palados Fregata, 1858). Rašytojas nepritarė revoliucinių demokratų idėjoms ir pasisakė už taikią Rusijos žemės reformą, taikų baudžiavos panaikinimą. Paskutinius gyvenimo metus rašytojas leido atsiskyręs nuo pasaulio ir draugų, gdažnai apimdavo depresija. Gončarovas romanuose pateikė tipišką baudžiavinės Rusijos vaizdą: pas jį veikia dvarininkai ir visokiausio pobūdžio tarnai bei baudžiauninkai.

Šuolis iš savęs
Kur ėjo L. Tolstojus?
Kita asmenybės pusė
Rusų vienuolio vaizdinys
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Dostojevskių šeimos kilmė
Juodasis arapas Baltarusijoje
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Ankstyvosios slavų kalbų gramatikos
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
I. Gamajunovas. Nepririšta valtis
Lermontovas: paskutinė diena
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
A.Puškinas. Slapti užrašai
Armėnų literatūros atšvaistai
M. Gorkis atmetus mitus
Rusų kosmizmo gimimas
Kryžiaus žygis į tyrus
Chazarų kaganatas
Eurazijos pagrindai
Senovės istorikai
Maksimas Grekas
Skaitiniai
Vartiklis