Maksimas Gorkis atmetus mitus  

M. Gorkis (tikr. vardas Aleksejus Peškovas; 1868-1936) – sudėtinga ir prieštaringa asmenybė. M. Osorginas1)savo esė „Iškiliausi pasaulyje“ rašė, kad Rusijoje tėra trys pasaulinės reikšmės vardai: L. Tolstojus (pasididžiavimas), F. Dostojevskis (nelaimė) ir M. Gorkis (skausminga kasdienybė). Bet tik paskutiniais 20 m. į jį imta žiūrėti naujai. Nuo 1995 m. leidžiama antroji jo „Pilno raštų rinkinio“ serija, daugybė kitų jam skirtų veikalų.

Maxim Gorky
M. Gorkis su J.S talinu
Šiuo metu vėl aktualūs rašytoją jaudinę klausimai apie istorijos varomąsias jėgas, žmogaus tikslą Ir gyvenimo prasmę, asmenybės ir kolektyvo, tikėjimo ir religijos, laisvės ir būtinybės, humanizmo ir žiaurumo santykį. 19-20 a. sandūroje artėjančių sukrėtimų nuojauta pasireiškė, iš vienos pusės, marksizmo išvystymu, iš kitos – F. Nyčės filosofija, o iš trečios – bandymu abi jas jungti. Hėgelio pranašystė apie istorijos galą, Nyčės tvirtinimas, kad Dievas mirė, ir marksistinė „komunizmo šmėkla“ sudarė griaudžiantį mišinį, draskantį tradicinius požiūrius.

Gorkio ankstyvojo laikotarpio ypatybe yra romantizmo ir realizmo sintezė. Tačiau ne tik – jo apsakymuose aptinkamos ir „subtilios bei aštrios dekadanso adatos“ (N. Michailovskis), „Nyčės neoromantizmas", kuriuo jis artimas modernistams – tik „skirtingai nuo Gorkio, Nyčė nekūrė naujų dievų“ (M. Nikė). Kaip bebūtų, jis 4 dešimtm. pradėjo literatūrinę socialistinio realizmo kryptį, kurią pats rašytojas, vienok, vadino „socialistiniu romantizmu“.

Romantizmo atgimimas 19-20 a. sandūroje pastebimas ne tik Rusijoje, bet ir Vakarų Europoje. Kalbėdamas apie metodo pasikeitimą nuo aristokratinio Č. Haroldo apsiausto į demokratinę valstiečio sermėgą, kritikas Vogiujė2) rašė, kad "romantizmo atgimimas vyksta visoje Europoje: Gorkis, d'Anuncio, R. Kiplingas, Hauptmanas, Senkevičius4) – visa tai broliai vieno dvasinio tėvo – Nyčės". Permainų nuojauta, stabilių visuomeninių ir šeimos ryšių sunykimas kėlė "pasaulio susitelkimo" aplink žmogų ir romantinio idealo paieškos poreikį. Rusijoje vienus traukė Nyčės "tikrojo žmogaus", gyvenančio pagal savus taisykles, idėja, o kitus – I. Teno idėja apie aktyvią asmenybę, nugalinčią aplinką, junginyje su K. Markso mokymu apie žmogaus priklausomybę nuo ekonominių veiksnių.

Gorkis šlovino aktyvų žmogų, pasišventusį kovai už socialinį teisingumą ir gyvenimo pakeitimą remiantis teisingais pagrindais. Tačiau jį traukė ir savęs tobulinimo, išsilaisvinimo iš varžančių moralinių ir etinių normų, o labiausiai – asmenybės perauklėjimo arba "naujojo žmogaus" gimimo idėja. Taigi jo mintis klajojo tarp dviejų kraštutinumų, siekdama jas suvienyti. Jo asmenybės koncepcija išreikšta amžių sandūros laikotarpio laiškuose. 1899 m. lapkričio 24 d. jis rašė I.E. Repinui: „Nežinau nieko, kas būtų geresnis, sudėtingesnis, įdomesnis už žmogų. Jis – viskas. Jis sukūrė netgi Dievą /…/ Aš įsitikinęs, kad žmogus gali beribotai tobulintis, ir visa jo veikla – kartu su juo tobulės, - kartu su juo iš amžiaus į amžių. Tikiu gyvenimo amžinumu, o gyvenimą suprantu kaip dvasios tobulumo siekimą“. Tai rodo, kad jis nebuvo grynas marksistas, kuo pats prisipažino laiške A. M. Skabičevskiui: „Aš – ne marksistas ir tokiu nebūsiu niekad“. Tikru tikėjimu jam tapo Žmogus (iš didžiosios raidės).

Ir jo poema „Žmogus“, nepaisant visos deklaratyvios retorikos, primena visai ne socialistų lozungus ir ne Zaratustros pamokslus, o Proto universalijas, suvokiamas Švietimo epochos tradicijų šviesoje. Laikydamas istoriją evoliucine, jis nuoširdžiai tikėjo, kad žmogus gali daug ką pakeisti gyvenime. D. Filosofovas priekaištavo Gorkiui, kad, atsisakęs „nemirtingos absoliučios asmenybės“, nemirtingumo troškimą pakeičia „tikėjimo būsimu antžmogiu surogatu“ – ir siūlė atsigręsti į stačiatikybę. Tačiau rašytojas manė, kad ateities žmogus privalo turėti kitokią religiją. 1906 m. (kai pasirodė S. Bulgakovo straipsnis „Karlas Marksas kaip religinis tipažas“), Gorkis Amerikoje pradėjo rašyti romaną „Motina“, sumanytą kaip naujoji proletariato evangelija. Kalbėdamas apie krikščionybę, S. Bulgakovas prisipažino, kad jam tenka apmąstyti tokią naujojo dvasinio judėjimo kryptį kaip socializmas.

Gorkis socializmą suvokė kaip naująją religiją, t,y, kaip dvasinio gyvenimo apraišką. V. Leninas kritikavo „Motiną“, nes ten darbininkų judėjimas pavaizduotas kaip naujo tikėjimo kelias, o veikėjai primena evangelijų šventuosius. „Motina“ ir „Išpažintis“ perteikė Gorkio religinį požiūrį, kurį susidarė perskaitęs A. Lunačiarskio „Religija ir socializmas“ bei „Religijos ateitis“. Jis net manę, kad pačią sąvoką „revoliucija“ reikia pagilinti ir išplėsti įtraukiant žmogaus dvasinio atsinaujinimo idėją. Gorkį žavi proletariato „surinkimo“ į vieną galingą Žmogų idėja.

Susirašinėjimas su A. Bogdanovu ir V. Bazarovu atskleidžia jo prieštaravimus su Leninu, ypač pasireiškusius audringomis 1917-18 m. dienomis. Susižavėjęs "empiriomonizmo" idėjomis, Gorkis manė, kad liaudis palaikys Bogdanovą, o ne Leniną. Iš čia jo aštri Lenino knygos „Materializmas ir empiriokriticizmas“ kritika. Tačiau darbininkai palaikė Leniną ir grupė „Pirmyn“ buvo paskelbta antipartine, o Bogdanovas pašalintas iš CK. Nelabai suvokdamas socialdemokratų filosofinius nesutarimus, Gorkis iki galo skelbėsi esąs „nepartinis bolševikas“.

Tarybų laikas Gorkio koncepcija apie pasaulį ir žmogų pakito, tačiau pagrindiniai aspektai išliko: socializmas kaip asmenybės dvasinio suklestėjimo sąlyga, kolektyvizmas – naujojo žmogaus auklėjimas ir svajonė apie harmoningą pasaulį. Viena temų tapo „proletarinis humanizmas“. Atsiliepdamas į A. Bloko pranešimą „Heinė Rusijoje“ ir straipsnį „Humanizmo žlugimas“ (kad neramiais laikais humanizmas keičiasi), 1918 m. kovo 25 d. „Pasaulinėje literatūroje“ Gorkis teigė, kad revoliucijų metu tradicinė krikščioniška idėja laikinai pasitrauks ir ją pakeis „naujasis humanizmas". 1929 m. jis rašė: „Aš ne teroro šalininkas, tačiau negaliu neigti žmogaus teisės apsiginti“, o 1934 m. straipsnyje „Proletariato humanizmas“ teigė: „Žmonija negali žūti dėl to, kad kažkuri jos mažuma sutrešo ir pūva iš baimės prieš gyvenimą ir nuo ligoto neišgydomo pralobimo troškimo“. Kai stačiatikių bažnyčia Vakaruose paskelbė žygį prieš TSRS, aplinkybės reikalavo griežtai elgtis su priešais: „Kai priešas nepasiduoda, jį sunaikina“.

R. Rolanas, sveikindamas Gorkį su 50-mečiu, rašė: „Gimėte žiemos pabaigoje ir pavasariui prasidedant, per pavasario lygiadienį. Ir tas sutapimas gana simbolinis, nes visas Jūsų gyvenima susijęs su senojo pasaulio pabaiga ir tapsmu naujojo tarp pasaulio audrų. Buvote tarsi milžiniška arka tarp tų dviejų pasaulių, praeities ir ateities, o ir dabar esate arka tarp Rusijos ir Vakarų. Aš lenkiuosi arkai. Ji iškyla virš kelio. Ir ateisiantys po jūsų, dar ilgai regės ją, net ir tada, kai ji paliks toli už nugaros“.

M. Gorkio laiškas D.H. Holmsui3)

< … > Taip, žinoma, galėtų gyventi skriausdami vieni kitus ne taip žiauriai ir ciniškai, kaip dabar. Visiems mums laikas būti protingesniais, tačiau, atrodo, proto kiekis Europoje nedidėja.

O kai prisimeni, kad prievarta žmogui sukelia jam natūralų – savigynos tikslais – norą skriausti artimus, gyvenimas atrodo esąs ironišku Šėtono žaidimu.

Taip keista, kad pp. politikai tiek mažai skaitosi su kultūrinių poreikių augimo liaudyje faktu ir vis didėjančiu stichinių masių veržimosi į valdžią faktu.

Visiškai aišku, kad socializmas – ne utopija, o visiškai natūralus ir neišvengiamas viso Europos civilizacijos (nusivysčiusios jau iki antikultūrinių, iki pilno asmeninių interesų pajungimų valstybei, klasei, bendruomenei, grupei, formų) vystymosi rezultatas.

Juk "klasių kovos" pagrindas ne kas kita, o teisėtas žmogaus, individo, kultūrinio-dvasinio vystymosi laisvės siekis; ir socializmas ateina į pasaulį, kad duotų žmogui daugiau laiko ir laisvės jo, žmogaus-individo, vystymui.

Man atrodo, kad Europos politikai visiškai nesupranta tos akivaizdžios istorijos pamokos, kurią žmonijai davė valstietiška Rusija, prasmės. < … >

1924.06.04, Sorrento,
M. Gorkis

 

1) Michailas Osorginas (1878-1942) – rusų rašytojas, žurnalistas, eseistas. Dalyvavo 1905 m. revoliucijoje ir buvo ištremtas į Italiją. Grįžo 1916-ais, tačiau 1922 vėl ištremiamas (į Vokietiją), vėliau apsigyvenęs Paryžiuje. Užsienyje buvo aktyvus kelių masonų ložių narys (geras žinias apie masonus atspindi jo „Laisvasis mūrininkas“, 1937). Protestavo prieš urbanistinę civilizaciją pasisakydamas už grįžimą prie gamtos („Žaliojo pasaulio nutikimai“, 1938).
Žinomiausi kūriniai: „Tyli gatvė“ (1930), „Mano sesers istorija“ (1931). Kronikinis „Sivcevas Vražekas“ (1928) - pasakojimas apie profesorių ornitologą ir jo anūkę, iš mergaitės virstančia nuotaka. Profesoriaus namai Maskvoje - lyg mikrokosmas, atitinkantis makrokosmą (Visatą ir Saulės sistemą). Jo saulė – stalinė lempa. Romane stengtasi parodyti didelio ir niekingo santykį būtyje.

2) Eženas Melkioras de Vogiujė (Marie-Eugene-Melchior, vicomte de Vogue, 1848-1910) – prancūzų diplomatas, rašytojas, kritikas, orientalistas, archeologas, filantropas. Paskatino prancūzus susidomėti F. Dostojevskiu. Svarbiausi kūriniai: „Rusų romanas“ (1886), „ Jean d’Agreve“ (1898). Parašė knygą apie M. Gorkį (1905).

3) Džonas H. Holmsas (1879-1964) - JAV rašytojas-romantikas ir religinis veikėjas, knygų „Vestuvės ir skyrybos“ (1913), „Šiandienos religija“ (1917), „Naujos ir senos bažnyčios“ (1922) autorius.

4) Henrikas Senkevičius (Henryk Adam Aleksander Pius Sienkiewicz, 1846-1916) – totorių kilmės lenkų žurnalistas ir rašytojas, Nobelio premijos laureatas (1905). Priskiriamas romantizmui ir žymi šio pabaigą. Kūrybą pradėjo pozityvistinėmis novelėmis, kuriose daugiausia dėmesio skyrė kaimo ir dvaro santykiams, jose smerkė vakarinių lenkų prievartinį vokietinimą. Vėliau staiga persijungė prie istorinių romanų, bandydamas suprasti lenkų tautos ir Lenkijos nusilpimą. Romanai: istorinė trilogija (1883-88): „Ugnimi ir kalaviju“, „Tvanas“, „Ponas Volodyjevskis“; „Be dogmos“ (1895), „Quo vadis“ (1896; apie Nerono kovą prieš krikščionis), „Kryžiuočiai“ (1900; apie lenkų ir lietuvių kovą su kryžiuočiais) ir kt. Dauguma jo romanų ekranizuoti.

Ostžemės sindromas
Eurazijos pagrindai
Dostojevskio kiltis
Kur ėjo L. Tolstojus?
Rusų kosmizmo gimimas
Lermontovas: paskutinė diena
Gogolio pasaulis – tarsi sapnas
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
A. Duginas. Štai kokia kampanija!
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
Jų kūriniuose parašyta daugiau nei perskaitoma
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
A. Puškinas. Slapti užrašai: 1836-1837 m.
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Mankurtas: asmuo be ateities
Lenino bendražygė Krupskaja
Hitleris: gyvas ar miręs?
Rusų vienuolio vaizdinys
L. Tolstojus. Prisikėlimas
Rusija: taikinys tinkle
Kita asmenybės pusė
Kryžiaus žygis į tyrus
Tarybiniai alchemikai
Šuolis iš savęs
Skaitiniai