Kitas kampas

Kai Frensis Fukujama*) maždaug prieš 30 m., sekdamas Hėgelį, paskelbė istorijos pabaigą, jis turėjo omenyje, kad 20 a. pabaigoje Vakarų liberalizmui neliko rimtų ideologinių varžovų. Fašizmas ir komunizmas buvo sužlugdyti, o nacionalizmas ir religinis fundamentalizmas, atseit, rimto pavojaus nekėlė, - šios pasaulėžiūros sistemos daugiau apeliavo į praeitį, o ne ateitį ir tuo pasireiškė jų istorinis pasmerktumas.

Dabar padėtis pasaulyje ne tokia vienareikšmė.Nacionalizmas tarsi įgavo antrą kvėpavimą: Anglijoje ir Ispanijoje vyksta lėta fragmentacija, eilėje stovi Belgija ir Kanada, o, galbūt, ir Indija. O prieš religinį fundamentalizmą bejėge pasirodė net „supervalstybė“ JAV (tiesa, dabar naująja supervalstybe jau tapo Kinija) – kariniai al-Queda pasiekimai parodė, koks efektyvus gali būti mistinių dogmų ir šiuolaikinių technologijų derinys. Virs pasaulio sklando religinio atgimimo idėja, daugeliui atrodanti patrauklesne už liberalizmą vakarietiškame įpakavime. Ir kai islamiškojo fundamentalizmo šaltinis yra arabų pasaulis, tai krikščioniškojo fundamentalizmo kertiniu akmeniu gali tapti Rusija.

Įdomu susipažinti ir su kitokia nuomone...


*) Frensis Fukujama (Yoshihiro Francis Fukuyama, g. 1952 m.) – japonų kilmės amerikiečių filosofas, politologas, politekonomistas, rašytojas, išgarsėjęs knyga „Istorijos pabaihga ir paskutinis žmogus“ (1992), kurioje tvirtina, kad liberalių demokratijų ir laisvos rinkos kapitalismo sklaida pasaulyje ir Vakarų gyvenimo būdas rodo žmonijos sociolkultūrinės evoliucijos pabaigą ir yra paskutine žmonių valdymo forma. Tačiau kitoje knygoje „Pasitikėjimas: socialinė dorybė ir ir kelias į gerovę“ (1995) jis pakeitė savo poziciją, pripažinęs, kad kultūra negali būti griežtai atskirta nuo ekonomikos. Vis tik po daugelio nuo tada įvykusių pasikeitimų jis tebesilaiko savosios „istorijos pabaigos“ koncepcijos. Fukujama buvo siejamas ir su neokonservatyvaus judėjimo pakilimu, nuo kurio 21 a. ėmė šalintis. Viena naujesniųjų jo knygų yra „Tapatybė: orumo poreikis ir pasipiktinimo politika“ (2018). Yra davęs interviu „Putinas iš esmės klysta“ (2019).

Kryžiaus žygis į tyrus, 2007
Andrejus Stoliarovas

Nekritikuotina

Dešimties akademikų, pasisakančių prieš stačiatikybės pagrindų dėstymą mokyklose, laiškas pavėlavo geru dešimtmečiu. Šioje srityje padėtis blogesnė, nei gali atrodyti iš olimpinių aukštumų. Tereikia įjungti radiją, kad išgirstum tai apie kažin kokių galių perkėlimą, matyt esančiu nacionalinio mastelio įvykiu, tai kokios nors šventos ikonos, prie kurios lekia tikinčiųjų minios, atvykimą. Televizija, savo ruožtu, naujienose rodo tai mišias, tai kryžiaus žygį, tai cerkvės atidarymą, tai iškilmingą laivo ar povandeninio laivo pašventinimą.

Russian priests at Army Keičiasi visa pasaulėžiūros sistema. Neseniai, rengdamas radijo laidą apie žmogaus išėjimą į kosmosą, prasitariau, kad laikausi ateistinio požiūrio. Redaktorė šūktelėjo: „Ir nebijote taip paprastai apie tai pasakyti?..“ Tarsi ateizmas pas mus uždraustas. Dar daugiau, matau, kaip iš mano straipsnių Maskvos spaudoje dingsta net mažiausia kritika apie RSB (Rusijos stačiatikių bažnyčią). Cenzūros, aišku, niekas neįvedė, tačiau savaime atsiranda redakcinė savicenzūra. O kai prieš pora metų viename Maskvos žurnale išspausdinau straipsnį apie antropogenezę, tai viena dama, tarp kitko filologė ir mokslų daktarė, atkirto tikru pamokslu. Atseit, mūsų šventieji ėjo vandeniu tarsi sausuma, skraidė oru, išgydydavo rankos uždėjimu – ir be jokių tavo antropogenetinių biesų.

Jei kam nors atrodys maža, tai galiu priminti, kad neseniai Sankt-Peterburge įvyko tikras "beždžionių procesas". Vienos mokyklos vyresniųjų klasių mokinė teisme pareikalavo, kad biologijos pamokose dėstytų ne evoliucijos teoriją, tai yra gyvybės ir žmogaus atsiradimą natūraliu būdu, o jų sutvėrimą dieviškos galios pagalba. Kol kas evoliucijos teoriją pavyko apginti [skaitykite apie kreacionizmą].

Tradicijos galia

Pirmąkart nuo demokratijos epochos pradžios pas mus klijuojasi viešpataujanti ideologija – kažkas, ko negalima kritiškai aptarinėti. Dabartinėje Rusijoje kiek nori gali kritikuoti stambius valdininkus. Gali kritikuoti vyriausybę ir ministrus, net prezidentą. Tačiau mūsų stačiatikių tikėjimas, mūsų Bažnyčia – tai neliečiama.

Pagal statistiką, apie 70% rusų laiko save stačiatikiais. Ir tuo pačiu, pagal tuos pačius sociologinius tyrimus, religines pareigas (maldas, pasninkus, ėjimą į cerkvę) atlieka tik 6-7%.

Mano asmeniniai stebėjimai rodo, kad beveik niekas iš tikinčiųjų negali paaiškinti krikščionybės esmės. Dažniausiai jie suveda ją į principą "nežudyk", kartais papildydami "nemeluok" ir "nevok". Krikščionybės įsivaizdavimas pas rusus tiesiog siaubingas. Mano pažįstamų dukra kažkaip, grįžusi iš cerkvės, apsakė, kad krikščionybę įvedė Pontijus Filaretas, pasirodęs iš Pakistano. Ir persižegnojo kaire ranka. O jau paaiškinti stačiatikybės ypatumus: kuo ji skiriasi, tarkim, nuo katalikybės, - nesugeba, manau, nė vienas rusų krikščionis.

Atlikim minties eksperimentą. Kas pasikeistų, jei visoje Rusijoje stačiatikių apeigas pakeistumėm katalikiškomis? Manau, dauguma tikinčiųjų to tiesiog nepastebėtų.

Reikia pripažinti akivaizdų faktą; stačiatikiai Rusijoje sudaro visišką mažumą. Didžioji tikinčiųjų rusų save tokiais laiko visai ne todėl, kad tiki krikščionių dievu, o vien iš tradicijos. Nereikia mėgautis skaičiais. Tarybiniais laikais, siekiant karjeros, reikėjo būti TSKP nariu. Nepartinis kėlė įtarimą. Dabar, siekiant karjeros, reikia nešioti kryželį.

Matyt, tam tikrą vaidmenį turi ir principas, suformuluotas dar Paskalio. Aptardamas, kodėl visgi reikia tikėti, Paskalis rašė: jei dievo nėra, o juo tikiu, tai nieko neprarandu; jei dievas yra, o aš juo netikiu, tai prarandu sielos išgelbėjimą. Tiesa, čia, mano nuomone, Paskalis kiek klydo. Jei žmogus tiki tuo, ko nėra, jis praranda gebėjimą kritiškai mąstyti.

Ksenofobijos maitinimas

Nesuprantamiausia stačiatikybėje – tai Rusijos stačiatikių bažnyčia. Mano nuomone, niekas labiau nediskredituoja krikščionybės labiau už šią organizaciją. Daugelio publikacijų spaudoje keltas klausimas: ar tiesa, kad RSB dar "perestrojkos" laikais gavo lengvatas alkoholio ir tabako gaminių įvežimui į Rusiją iš to gaudama nepaprastus pelnus? Jei tai tikra, tai ji, manau, prarado teisę vadintis krikščioniška.

Tiesa, kol kas užmirškim apie lengvatas. Imkime tai, kas kasdien krenta į akis. Aš, pavyzdžiui, visai nesuprantu, kodėl Bažnyčios tarnautojai, kurių idealu laikomas skurdas, rėdosi brangiais apdarais, nešioja aukso kryžius, važinėja importinėmis mašinomis. Man visgi sunku įsivaizduoti, kad Kristus, kuris yra pavyzdžiu RSB, išeitų pas tikinčiuosius šilko aprėdais. Negali išlaidauti šventikai, kai paprastiems tikintiesiems neužtenka duonai. Negali žėrėti šventyklos, kai aplink skurdžiai ir alkani.

Nevalingai susimąstai: o ar mūsų stačiatikybė turi ką bendra su krikščionybe? Ar ji nors kiek dera su prieš 2000 m. paskelbtais principais? Ar tai tik grynai komercinė įmonė, Kristaus įvaizdį panaudojanti kaip išvystytą "brendą"?

Šiuolaikinės krikščionybės krizė akivaizdi. Jei viena save krikščioniška vadinanti valstybė, būtent JAV, bombarduoja ir apšaudo kitą krikščionišką valstybę, būtent Jugoslaviją, kaip buvo 1999-ais, tai, aišku, apie jokių krikščioniškų principų laikymąsi ir kalbėti neverta. Ir jei viena iš krikščioniškų bažnyčių, būtent RSB, palaimina karinę techniką, skirtą žudymui, tame tarpe ir masinio naikinimo ginklą, reiškia, kad ji atstovauja ne Dievą, o valstybę.

Matyt, tai natūralu. Po TSRS subyrėjimo, RSB tapo svetimos pergalės įkaite. Masinis rusų atsisukimas į tikėjimą, primenantis „pergalingą tarybų valdžios ėjimą“, užklupo Cerkvę netikėtai. Pasiūlyti naują krikščionišką kalbą ji negalėjo, todėl stačiatikybės savimonė vyko elementaraus nacionalizmo lygyje. Stačiatikybėje ėmė stiprėti etniniai bruožai: rusas, vadinasi, stačiatikis; o jei ne stačiatikis, tai jau ir ne rusas. Aišku, kad tokia ideologija pašeria ksenofobiją. Stačiatikybė Rusijos neatveria pasauliui, o izoliuoja nuo jo, neskatina Rusijos tautų vienybės, o akcentuoja rusų nacijos išskirtinumą. Pastebėkim, kad tai vėlgi „prieštarauja pagrindiniams principams krikščionybės, skelbiančios ne etniškumą, o visuotinumą, kur nėra 'nei heleno, nei judėjo'“. „

Ir žinoma, nė apie jokį bendradarbiavimą su mokslu RSB net nepagalvoja. Bandymas mokyklose įvesti „Stačiatikių kultūros pagrindus“ – tai kaip tik bandymas išstumti iš lavinimo mokslinį pažinimą, pakeisti jį vienos iš krikščioniškų konfesijų mistiniais vaizdiniais. Man nesuprantama, kaip greta Niutono dėsnių įmanoma dėstyti Biblijos mitus?

Tai tik atrodo, kad viena netrukdo kitam. Iš tikro tai religija ir mokslas iškyla iš skirtingų šaltinių. Religija remiasi tikėjimu, o mokslas abejone. Religija prasideda ten, kur nenuginčijamai teigiama, kad yra taip, mokslas – kur atsargiai klausiama: ar ne taip? Mokinių doktrizacija stačiatikybe perjungia į kitokį mąstymo būdą.

Ryškėja pavojingas vektorius. Rusijoje vyksta visuotinis valstybės subažnytinimas. Atsiranda ne tikėjimo ir pažinimo simfonija, apie kurią svajojo XX a. pradžios rusų religiniai mąstytojai, o palaipsnis pasaulietinės valstybės persunkimas konfesiniu reliktu. Iš pradžių RSB monopolizavo aukščiausias moralės vertybes (ne stačiatikis, vadinasi, amoralus), tada nacionalinį identitetą (ne stačiatikis, vadinasi, ne rusas), o dabar bando įdiegti pasaulėžiūros diktatūrą, maža kuo besiskiriančią nuo ideologinės TSKP diktatūros.

Tarybiniais laikais tokią diktatūrą palaikė raikomų ir gorkomų sekretoriai, o dabar RSB šventikai ir subažnytinti valdininkai. Praktiškai vyksta stačiatikybės kryžiaus žygis: nuosekli visų rusų buities sferų klerikalizacija. Be to, dabartinėje aplinkoje ta, praktiškai neįmanoma oponuoti: tai RSB priima kaip priešstatą visai krikščionybei, Rusijos valstybei, pačiai rusų nacijai.

Kelias į ateitį

Žinoma, ne tik Rusijoje tokia būklė. Religinis atgimimas, įgaudamas kartais ekstremalias formas, tapo tūkstantmečio bruožu. Girdisi – teroristinis islamo organizacijų, kovojančių prieš Vakarus, aktyvumas tinkle. Savo ruožtu, kyla protestantizmas, apie ką liudija, pvz., neseniai mūsų šalyje išleista Patriko Dž. Biukeneno knyga „Vakarų mirtis“. Autorius, beje, prezidentų Niksono ir Reigano patarėjas, Respublikonų partijos kandidatas į prezidentus 1992 ir 1996 m., laiko, kad tik tikrųjų protestantizmo idėjų atgimimas išgelbės Vakarų civilizaciją. Pastebima ir ortodoksinio judaizmo konsolidacija.

Tačiau Rusija išsiskiria net ir šiame fone. Niekur, išskyrus kai kurias islamo šalis, religinė valdžia taip nesiveržia į pasaulietinę. Niekur protų pasaulėžiūros vieningumo rekonstrukcija nevyksta taip sparčiai. Nieko gera tai, aišku, nežada. Sudariusi biurokratinę sąjungą su valstybe, RSB, žinoma, gali šalyje pakelti stačiatikišką-nacionalistinę temperatūrą – rusus konsoliduoti etninio patriotizmo pagrindu, pavertusi Rusiją krikščioniškos archaikos bastionu.

Tačiau, pagal mane, tai akligatvis.

Ir bendrai užduokim kertinį klausimą: kam mums krikščionybė? Kam mums iliuzijos, slepiančios tikrąją realybę? Aišku, kad vaikystėje ir paauglystėje žmogui reikėjo kažkokios grėsmingos jėgos, duodančios įsakymus ir skatinusios (baudusios) už jų darymą (nedarymą). Tai, matyt, buvo neišvengiamas etapas. Tačiau nejaugi mes, trečiojo tūkstantmečio žmonės, turintys visos ankstesnės istorijos patirtį, dviejų pasaulinių karų patirtį, komunizmo, fašizmo ir liberalizmo patirtį, negalim patys nuspręsti, kas gera ir kas bloga, patys nustatyti socialinės būties taisykles, patys jų laikytis, nesibaimindami dievo pykčio?

Pagal mane, tam atėjo laikas.

Ir dar vienas kertinis klausimas: kam mums Cerkvė?

Prašau mane suprasti teisingai. Neprašau uždrausti ar persekioti už tikėjimą (stačiatikybę). Tegu ji lieka Rusijos kultūros faktu. Tegu lieka mistinės terapijos metodu tiems, kuriems reikia paguodos.

Tenoriu, kad Cerkvė liautųsi prisiimti valstybės, Dievo, paskutinės neklystančios institucijos funkcijas.

Norėčiau, kad ji neužtvertų Rusijai kelio į ateitį.

Ir dar norėčiau priminti, kad Visata be Dievo nelieka tuščia – joje yra žmogus.

 

„Naujojo laikraščio“ interviu su Fukujama „Putinas iš esmės klysta“ ištrauka (nežymiai trumpinant), 2019
Apie tai, kaip Rusijoje ir JAV skirtingai supranta demokratiją ir kodėl „liberalizmas“ daugelyje šalių tapo keiksmažodžiu

Kl.: V. Putinas interviu „Financial times“ pareiškė, kad „vadinamoji liberalioji idėja ... galutinai išsisėmė“, nes net Vakarų lyderiai pripažįsta, kad „multikultūrizmas“ tampa nerealiu...

Ats.: Jau atsakiau: „Putinas fundamentaliai klysta“. Rusija kaip ir bet kuri kita šalis priklauso nuo liberalių principų. Europa praėjo žiauriausių religinių karų tarp katalikų ir protestantų kelią. Kraujyje buvo paskandintos ištisos šalys, - vien tik Vokietija neteko trečdalio gyventojų. Ir viskas tik todėl, kad 15-16 a. valstybės buvo įsikibę vieningos religinės doktrinos ir žmonės negalėjo laisvai rinktis, kaip jiems gyventi ir į ką tikėti. Po protestantiškos reformacijos ėmė suprasti, kad laikantis vieningo tikėjimo,konfliktas nesibaigs niekad...

Tačiau atsiradus pasirinkimui, atsirado ir nepakantumo doktrinos, ypač nacionalistinės, paremtos ne teise, o etnine ir rasine priklausomybe. Tai atvedė prie gigantiškų imperijų, Osmanų ir Austro-vengrų, subyrėjimo... Kai Hitleris ėmėsi vienyti vokiečius, Vokietijos įtaka tapo ypač pražūtinga. ...

Po 1945-ųjų visi sutarė, kad negalima leisti apibrėžti nacijas etniniu pagrindu... ir būtinas institutas, užtikrinantis atskirų gyventojų ir ypač mažumų teises. Reikėjo naujos tarptautinės liberalios tvarkos... ir to pavyzdžiu dabar yra Europos Sąjunga.

[ ... ] O ką daro Putinas? Jis bando sugražinti nacionalinę imperiją ir dominuoti buvusioms TSRS šalims. Tai nepakantumo doktrinos atgimimas... Tai labai pavojingas principas. Tas pats vyksta [vyko] JAV, kur Trampas nuolat kalba apie būtinybę gražinti JAV buvusią didybę. Tai didelė nelaimė. [ ... ]

Liberalizmas remiasi dviem principais – laisve ir lygybe. Esminės liberalios demokratijos charakteristikos – tai daugumos pasirinkimas, išreikštas per laisvus ir sąžiningus rinkimus, o taip pat konstitucinių teisinių principų, ribojančių valdžią, sąvadas. Paimti kartu – tai ir yra tai, ką vadiname liberalia demokratija. [ ... ]

Kinija man kelia daug nuogąstavimų, nes jos karinis potencialas didėja labai sparčiai. [ ... ] Europiečiai renka populistines vyriausybes, kurios kažkuria prasme simpatizuoja Putinui. Panašiai veikia ir Kinija su iniciatyva 16+1 – bendravimui su Centrine ir Rytų Europa. Todėl Europos Sąjunga negali kritikuoti Kinijos. Europą tampo į visas puses, tačiau populistai įgauna jėgą ir manau, kad Europa pati [nuo to] tampa tik silpnesnė. [ ... ]

Kai tokie keliai...
Eurazijos pagrindai
Šuolis iš savęs
Ostžemės sindromas
Pasaka apie Machno
Žygis prieš intelektą
Rusija: taikinys tinkle
TSRS okultinės draugijos
Paranoja skverbiasi giliai
Lenino mauzoliejaus mistika
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Maksimas Gorkis atmetus mitus
D. Zavolskis. Valstybės stilius
Valpurgiška Gegužės pirmoji
Stačiatikybė: Po Bresto unijos
Šiaurės žvaigždės prie Lenos
„Raudonosios biologijos“ tamsioji dėmė
A. Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
A. Duginas. Naomachija: proto karai
Galingiausias pasaulio žmogus?
Išmanusis ginklas japoniškai
Raudonosios žvaigždės šviesa
Lenino bendražygė Krupskaja
Slaptieji planetos valdytojai
Tarybiniai alchemikai
Operacija „Ciceronas“
Cinizmas kaip amatas
Po gulbės sparnu
Meritokratija
Lėlininkai
Vartiklis