Šuolis iš savęs  

Papildomai skaitykite: Lietuvos tolstojininkai  
Levas Tolstojus: grafas ir socialinis kritikas  
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai  

10 m. praėjus po Nyčės mirties mirė Levas Tolstojus. Abu mirė kažkaip keistai. Vienas išėjo iš proto. Kitas išėjo iš savo namų – į Astapovo stotį. Abu save laikė pranašais, naujos religijos įkūrėjais. „Zaratustra“ – „tai – „poema“ arba penktoji „evangelija“, arba kažkas, dar neturintis vardo...“ (iš Nyčės laiško leidėjui Ernstui Šmaicneriui**) ). O įtemptų religinių senojo Tolstojaus paieškų ištakos atsiskleidžia dienoraščio 1855 m. kovo 5 d. įraše, kur dar visai jaunas žmogus rašo: „Pokalbis apie dieviškumą ir tikėjimą man sukėlė didelei minčiai, kurios įgyvendinimui jaučiuosi galįs pašvęsti gyvenimą. Ta mintis – pagrindimas naujos religijos, atitinkančios žmonijos vystymąsi: Kristaus religijos, tačiau išvalytos nuo tikėjimo ir paslaptingumo; praktinės religijos, nežadančios būsimos palaimos, tačiau suteikiančios palaimą žemėje“.

Aišku, tokių panašumų negalėjo nepastebėti. Piteris Sloterdeikas savo Veimare 100-ųjų mirties metinių proga pasakytoje kalboje, pavadintoje „Apie Gerosios naujienos pataisymą. Penktoji Nyčės evangelija“, sakė: „Vėliau labai panašiais motyvais ir panašiomis priemonėmis Levas Tolstojus parengė savąją Naujojo Testamento versiją, pateikęs ją ‚penktųjų evangelijų‘ pavyzdžiu“.

Tačiau Nyčės ir Tolstojaus susilietimo taškai yra giliau. Abu maištininkai! Maištauja prieš savo laikmečio kultūrą – nors ir iš skirtingų pozicijų. Šiandien juos pavadintume „kontr-kultūros“ atstovais. Vardan ko tas maištas? Vardan gyvenimo, nesąlygoto normomis, neišprievartauto, nepažeminto, nepriversto teisintis prieš apsimetėliškus visuomenės ir jos kultūros reikalavimus. Nyčei – tai „gyvenimo filosofija“. O Tolstojui? Jam – „gyvasis gyvenimas“. Štai kaip apibūdina D. Merežkovskis*):
„Žmonės gyvena, kaip gyvena gamta: miršta, gimsta, santykiauja, vėl gimsta, mušasi, geria, valgo, džiaugiasi ir vėl miršta, ir jokių sąlygų išskyrus tas nekintančias, kurias gamta davė saulei, žolei, žvėriui, medžiui. Kitų dėsnių jie neturi... Laimė – tai būti su gamta“. Tolstojaus Joruška „gyvena anapus žmonių įstatymų, anapus gėrio ir blogio“ Ir sako: „Visa Dievas darė žmogaus džiaugsmui. Niekame nėra nuodėmės... O mūsiškiai sako, kad už tai keptuves laižysime. Aš manau, kad visa tai apgaulė...“

Na gerai, Joruška – kazokas, medžiotojas, girtuoklis. Krikštytas, tikriausiai, vaikystėje – ir vis tik pagonis, o ne krikščionis. Bet štai, dvarininkas Oleninas, iš kitokios aplinkos ir auklėjimo, į ten pat! Medžiojo su Joruška ir priėjo vietą, kur žvėris gulėjo, ir atsigula, ... ir akimirkai pasijunta žvėrimi! „Ir jam paaiškėja, kad jis ne rusų dvarininkas, to ir to draugas ir giminė, o tiesiog toks pat uodas arba toks pat fazanas, ar elnias...“

Jau kiek kartų Nyčę keiksnojo už „baltaplaukę bestiją“, o juk bestija lotynų kalba – gyvūnas, žvėris. Taigi, bet kuriame žmoguje gyvastis – tai siekis susijungti su gamta? Iš tikro, tai impulsas dar labiau universalus, glūdintis nore „susiprastinti“, nusimesti pernelyg išsilavinusio, be paliovos mąstančio, reflektuojančios sąmonės naštą. Kitaip sakant, „baltojo žmogaus“ kuprą. Tapti panašiu į žvėrį. Prasčioku. Arba nuogu indu, sėdinčiu ant vinių prikalinėtos lentos. Arba juodaodžiu, sekinančiu save ekstazės šokyje skambant tamtamams. Nietsche bust

Štai kultūros krizė, sukelta Švietimo epochos, prasideda noru ... išsivaduoti iš savo per sudėtingos, perdaug išsivysčiusios, peraugusios sąmonės. Arba laikinai užsimiršti – alkoholio ir narkotikų pagalba, trokštant įvairių ekstazės potyrių. Arba iš esmės pasikeisti ir supaprastėti! “Gyventi reikia lengviau, gyventi paprasčiau, viską, kas yra pasaulyje, priimant…” Kas tai – inteligentas, pavargęs nuo savo intelektualiosios sąmonės? Taip, tačiau tasai inteligentas – buvęs mužikas! O ne grafas Tolstojus. O dar be to – gyvenantis masinės sąmonės perkodavimo epochoje, kai inteligentiją vadina nepadoriu žodžiu – nes reflektuojantis inteligentas nedrįsta imti į rankas nagano ir šaudyti. Matote, jam neleidžia sąmonė. Skystakiaušiai jie visi! Štai ir atėjo žmonės, išsivadavę iš sąžinės priekaištų, kieti, tarsi iš gelžbetonio blokų – visi kaip vienas paprasti. „Perkodavimo“ rezultatas. Nors ir ne be koncentracijos stovyklų pagalbos. O juk ir Vakaruose – įvyko tas pat. Pabandykite pasakyti, kad jums nepatinka „paprastas“ (masinis) žmogus, kad nenorite juo būti, kad esi kultūros skleidėjas, - užklyks, sumosuos rankomis, apkaltins demokratizmo ir politinio korektiškumo, elitarizmo ir vos ne fundamentalizmo stoka.

Ir čia metas prisiminti Nyčę. Kaip jam nepatiko nujaučiamas „paprastas vokietis“! Su kokiu pasibjaurėjimu jis kalbėjo apie „paskutinį žmogų“! „‚Mūsų rasta laimė‘ – sako paskutinis žmogus ir mirksi“, Heidegeris laiko, kad „pamirksi“, t.y. dalyvauja ratelyje, žaidime, regimybės palaikyme, regimybėje. To, ko , pagal Nyčę, neturėjo būti, kad atrodo blogu požymiu – tampa tikrove. Šiuolaikinis masinis žmogus – tarsi jau ne visai, ne iki galo žmogus (nors vargu ar toks požiūris bus besąlygiškai priimtas – matyt, reikia, besigėdinant prisidengti akis, kad iš arti nepamatytum šio fakto). Būtent šiandien, dabat – sprendžiasi, ar žmogus liks žmogumi, ne vien pragmatiškumo , bet ir aukštos dvasios nešėju, ar tęs evoliuciją nuo homo faber iki homo techologicus ir homo computerus (homokompo). Ar nujautė Nyčę, kad žmonija prieis prie tolimesnės evoliucijos rinkimosi? Taip ar kitaip, būtent bauginančiam „paskutinio žmogaus“, džiūgaujančio gyventojo, idiotiškai laimingo vartotojo vaizdiniui Nyčė ir priešpastatė savo Antžmogio idealą. Jis ir tada buvo nešiuolaikiškas, atrodė pavėlavusiu romantizmo atgarsiu. Prarandantis kūrybinę energiją buržua – visai nesirengė „kvėpuoti aukštumų oru“. O kas liečia „valią valdžiai“ – tai, žinoma, jis negalėjo susigundyti šia formule, nederindamas to su tuo, kad valdyti, pirmiausia, reikia sau. Šiandien jau aiškiau, kad antžmogis (iš mažosios raidės) – tai žmogus, norintis būti savimi, tačiau net dėl paprasčiausio išgyvenimo šiame pasaulyje, savęs kaip asmenybės atskleidimui – būtinos antžmogiškos pastangos, visų jėgų įtempimo! Pas Nyčę iškėlimo metafora, bandymas palikti „mažus žmogeliukus“ apačioje. Tačiau galima ir panirimo į gelmę metafora. Ypač tinkanti šiandien, kai postmoderno filosofų teigimu, jokios gelmės nėra, o tėra vien paviršius, kuriame ir gyvena žmonės, niekuo nesirūpinantys. Tada mąstantis – panašus į gilumą panėrusią žuvį – ten tyla, bet ir tamsa, ir baisus slėgis, kuriam pasipriešinti galima tik savyje išugdžius savą, priešpriešinį spaudimą.

Nyčė dažnai kalba apie vergų moralę. Ties ja, krikščioniškos moralės kritika – ir sutelkia dėmesį. Tačiau kalbame apie laisvę. Laisvas žmogus – pats save apibrėžia. Bet tuo pačiu jis tarytum prasiskverbia į kitą sferą - gyvenimo sferą, kaip kažką iį principo laisva, spontaniško, kas turi tekėti, o ne būti reguliuojama užtvankomi ir šliuzais“. „Anapus gėrio ir blogio“ – tai kitoje virbų narvo, kuriame laikomas žmogiškasis gyvulys, pusėje. Kitoje nustatytų normų pusėje. Tačiau, žinoma, tam, kad nepatektų į chaosą, į laukiniausią ir griaunančią savivalę, žmogus turi „iškilti iki savo laisvės“, tapti realia, laisva asmenybe. Ko neretai nesupranta, Nyčė iki kraštutinumo išvysto švietėjišką „savistovaus žmogaus“ idealą ir ... atsitrenkia į individualizmo aklavietę. Iš tikro – kodėl iš Lev Tolstoj šios „absoliučios laisvės“ žmogus nepanors blogio? Ko jam būtinai norėti gėrio, gerumo? Tai reiks prisiminti, kai prieisime Ž.P. Sartro egzistencializmo postulatus. Tačiau sunku įsivaizduoti Budą, kuris, jau išėjęs anapus ribų ir apmąstomų konceptų, - darantį blogį.

Levas Tolstojus, aišku, eina kita puse nei Nyčė. Jis, sakyčiau, arčiau Rytų. Tačiau be moralės, „be narvo“, pinto iš pamokslų, apsieiti negali. Tačiau Tolstojaus, kaip ir Nyčės, idealas – gyvenimas, būtis. Gyvenimas, kaip organiškas ir net kosminis reiškinys.

Tačiau šį gyvenimą, nes jis paguldytas į Prokrusto lovą – varžo ir riboja iš visų pusių. Tolstojui – socialiniai sąlygotumai terpės, kurioje auga žmogus. „Išpažintyje“ jis su skausmu kalba, kad negali pasipriešinti aplinkos spaudimui. Ir neatsitiktinai Ivanas Iljičius ir prieš mirtį negali prisiminti nieko gera, išskyrus tai, kas buvo ankstyvoje vaikystėje. Galima sakyti, kad žmogų įkišo į mundurą ir jis daugiau nebegyveno, o tik bandė atitikti mundurui. „Visų priimta“ – tiek Tolstojaus, tiek Nyčės priešas. Neatsitiktinai Tolstojus savo kūrybinį kelią pradeda apysaka apie vaikystę. Kai žmogus dar nebuvo praradęs savo natūralumo, kai jo gyvenimas – „stebuklingų pokyčių seka“, dvasinių išgyvenimų srautas, žaibiškai keičiančių vienas kitą. Gal baisiausia Tolstojaus trilogijoje scena, kai herojus sutinka vaikystėje mylėtą merginą. Ji džiūgauja, ji ankstesnė mergina, tačiau įeina motina ir prieš mus pasirodo ... ceremoniali dama, kurią išauklėjo Anglijoje. Išdresiravo. Gyvenimas sustoja ir liaujasi tekėjęs. Teliko tik negyva forma.

To meto išsilavinę žmonės negalėjo apsieiti be „formos“, tapdavo savotiškais formos vergais. Forma parazitavo, o vidinis žmogaus turinys tuštėjo. Čechovo žmogus futliare – pavyzdys, kaip forma (futliaras) visiškai prarydavo žmogų. Tad Tolstojus pasiryžęs tą futliarą sudaužyti, o kartu atsisakyti ir jam atrodančio netikru kultūros bagažo, o kartu ir paties meno. Apsivilkti valstietiškus marškinius, persirišti virve. Tačiau vis tik iš bajoro, grojančio fortepijonu, mokančio kalbas, vokiškai kalbančio taip, kad neatskirtų ir vokietis, valstiečiu netampama. Negali suaugęs grįžti į vaikystę, negali dvarininkas-inteligentas virsti mužiku. Tačiau galima sukurti savąjį platoniškąjį idealą Karatajevą. Kuo vaikas geras? Arba valstietis? O jie – ne asmenybės, jie tarsi gyvena prieš-asmenybinė lygmenyje. Tarp jų ir gyvenimo sąlyginių ribų nėra. „Aš“ jausmas juose dar nesutvirtėjo. Apie Tolstojų sakė, kad jis skelbia „spiečiaus jausmą“, kad atskiras žmogus tarsi tampa spiečiaus dalis. Aišku, toks žmogaus palyginimas su bite ar skruzdėle – atrodo jį žeminantis. Tai kas svarbu Tolstojui? Pirmiausia, gyvenimas. Gyvas, futliaro nesudarkytas gyvenimas. Antra – gyvenimas,, kaip bendras gyvenimas! būtent jis vadinasi „pasauliu“ („pasaulyje ir mirtis graži“), būtent jis iškyla romane 1812 m. karo metu. Tam, kad iškiltų „pasaulis“ – būtina įveikti kiekvieno egoizmą, reikia, kad bendrame žmones pagavusiame sraute – ir mirties akivaizdoje – jie prarasdavo savo individualią ribų pajautą. „ ir Pjeras pažvelgė į dangų, į tolstančių, žaidžiančių žvaigždžių gilumą. ‚Ir visa tai mano, ir visa tai manyje, ir visa tai aš!‘ – galvojo Pjeras. Ir visa tai jie sugaudė ir sutupdė į balaganą, užtvertą lentomis!“

Juk tai kažkas panašaus į „nušvitimą“! Ir be jokio budizmo. O juk tai ir pas F. Tiutčevą – „viskas manyje ir aš visame“! Štai ji, žmogaus vienybė su pasauliu, su visa esatimi, su didžiausiu ir su mažiausiu. Juk tai bendras gyvenimas, bendras būties srautas, jungiantis mus visus. Tokia paprasta tiesa. Tačiau kažkodėl ne visiems ir ne visada atsiskleidžianti. To suvokimui būtina, kad savo galią prarastų visos „formos“, tame tarpe ir savojo mąstymo. Negi tai priskirsime „misticizmo“ sričiai?

Ir nors atrodo, kad Tolstojaus žmogaus, kurio vaidmuo istorijoje tarsi ir nežymus, idealas, kuris kažkokio žmonių „spiečiaus“ dalis, - kaip tik įmanoma nutolęs nuo Nyčės Antžmogio, tačiau iškart pamatomas bendras šio „bendro gyvenimo“ idėjos šaltinis. Tolstoi rides

„Dioniso apžavuose ne tik vėl atsistato žmogaus sąjunga su žmogumi, labiausiai svetima, priešiška ir pavergta prigimtis vėl švenčia susitaikymo su savo paklydėliu sūnumi, žmogumi, šventę“ „... palaimingas džiaugsmas, kylantis žmoguje ir negi gamtoje“, „... prabunda tie Dioniso jutimai, kurių iškilime subjektyvumas išnyksta iki visiško užsimiršimo“.

Tai ankstyvasis Nyčė, „Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios“. Apolonas – diferenciacija, matas, gimstanti proto šviesa – čia esame prie Vakarų, Europos ištakų. O ten, kur Dionisas – ten Rytai, kurie dar netapo Vakarais, Rytai, iki pasidalijimo į Rytus ir Vakarus. Ir kai racionalioji mintis aptinka savo ribotumą, nepajėgia apglėbti pačio gyvenimo fenomeno, tenka į pagalbą šaukti Dionisą su jo stichinių jėgų šėlsmu, iracionalumu, svaiguliu, sąjungos su viskuo švente. Tačiau vakariečiui jis gresia tragedija – atsiranda „principii individuationis“ principo pažeidimas, tenka aukoti savo individualumo formą, netekti savęs kaip subjekto, ištirpstant kažkokioje beveidėje, viršasmeniškoje, transpersonalioje vienybėje, kažkame panašiame į „kosminę sąmonę“.

Žmogus, pasimetantis gamtos gyvenimo vandenyne, užsimirštantis žaidžiančios būties svaigulyje – pas Nyčę pasirodo anksčiau nei Antžmogis. Tačiau Dionisas ir Antžmogis tarsi dvi medalio pusės, tarsi du atsakymai į vieną klausimą.

Koks tas klausimas? Jo pavadinimas – kultūros krizė. Kažkokių tos šimtmečius susiklostančios kultūros resursų išeikvojimas. „Kultūros kritikų“ sąrašas dažniausiai pradedamas Nyče. Bet juk kultūra nėra vertybė savaime. Ji forma ir žmogaus dvasios egzistavimo būdas. Tačiau šiandien geriau nenaudoti žodžio „dvasia“. Bet ir dvasingumo sampratą geriau pakeisti kažkuokitu, šiuolaikiškesniu. Argi negundo žmogaus, kaip biokompiuterio, samprata? Aišku, Nyčė ir Tolstojus vis dar (naivuoliai!) laikė žmogų dvasine, visų pirma, būtybe. Juos kamavo klausimas: kur dabar dvasingumo pagrindas? Kokia kultūra turėtų būti žmogui atrama sunkiausiomis jo gyvenimo minutėmis, pranešdama jo gyvenimo prasmę netgi mirties akivaizdoje? Iki tol tvyrojęs krikščioniško dvasingumo tradicinis modelis jų (dėl įvairių priežasčių) netenkina. Kas liečia pasaulietinės kultūros dvasingumą, - tai, kaip paaiškėja, jis jau nuvilia. Tolstojus „Išpažintyje“ sako, kad skaitė daugybę mokslinių knygų – ir jose nerado atsakymų į savo pagrindinius klausimus. Mokslas žmoguje regi kūną – ir neranda sielos. Mokslas aprašo žmogų, tačiau jo nesupranta, praeina pro šalį to, kas jame žmogiškiausia. Šiandien, po triuškinančios pozityvaus mokslo modelio kritikos, tai tapo dar akivaizdžiau. Tačiau ką reikėjo daryti Tolstojui epochoje, kai mokslo visagalybė, jo gebėjimas atsakyti į visus klausimus ir sukurti protingą pasaulį, kuriame kiekvienas būtų laimingas, vis dar šventai tikėjo? Gal jis skaitė tas siaubingas vokiškas knygas, kurias Bazarovas patarė duoti tėvui Arkadijui, iš jo atėmus nieko vertas Puškino romantines poemas. O gal kalbėjosi su fiziologu, panašiu į tą, kurį Čechovas aprašė savo „Nuobodžioje istorijoje“ – iškiliu mokslininku, tačiau ir jisai prieš mirtį pamato savo dvasinį bankrotą. Švietimo epochos bankrotas, tos pačios kultūros, kurios vaisiais tebesinaudojame, - ne pati linksmiausia naujiena. O juk tai ir būdinga: pas Voltą Vitmeną, Amerikos, išgyvenančios pramonės perversmą ir tampančios galinga šalimi, poetą, - garvežys, mokslinio proto techninis įsikūnijimas, sukelia susižavėjimą, jis rašo įkvėptą jį apdainuojančią poemą. O Rusijoje po garvežio ratais puola Ana Karenina.

Įsijunkite televizorių – apie ką jame kalbama? Na aišku, ne apie Nyčę ir Tolstojų, ne apie labai skaudžias kultūros problemas. Atrodo, Nyčė nutuokė, kad atsiras žmonės, kuriuos domina tik maisto, sveikatos, tukimo, sporto ir sekso problemos. Nyčė vienas pirmųjų sureagavo į šių naujų miestą užtvindžiusių barbarų pasirodymą, į masinį žmogų, kuris jam atrodė „paskutinio žmogaus“ pranašyste! Jis vienas pirmųjų pajuto kadaise buvusios didinga Švietimo epochos dvasios, valios, energijos išsekimą. Ir prabilo apie nuopuolį, dekadensą, nihilizmą. Šiandieninė civilizacija pasmerkta, kaip kadaise Senovės Roma, troškęs duonos ir reginių, nes romėnas, žinia, prarado „valią valdžiai“ ir tapo viduje sutręšęs, tingus. Skirtumas tas, kad Romą parklupdė išoriniai barbarai, o mūsų civilizacija gimdo barbarus viduje. Barbarai tarp mūs, faktiškai jie mus jau užkariavo. Jų interesų matas – ne aukščiau pilvo.

Visa tai nujausta dar 19 a. pabaigoje. Ir štai du keliai. Kraštutinis asmeninio prado suvaržymas, asmenybės ištirpdymas kažkokiame būties sraute. Ir atvirkščiai – kraštutinis visų jėgų įtempimas, asmeninės būties iškėlimas. Pirmasis linksta prie tradicionalizmo. Antrasis kelias, Nyčės, - kaip bebūtų keista, neatrodo esąs visiškai save išsėmęs. Ir ir gresia tragedija. Nyčė susidūrė su individualizmo barjeru, barjeru atskiros, aklinai savyje užsisklendusios sąmonės. O ši, nepaisant aršios Nyčės kovos, kūju daužomų stabų, - vis tiek lieka Teoretiko sąmone, kraštutinai hipertrofuota. Jos įveikimas taptų kitu asmenybės gyvenimo ir vystymosi etapu. Tačiau tam reikia radikaliai pasikeisti, išeiti už „teorijos“ ir neatsiejamai su ja susijusio monologizmo, su kuriais netrukus po Nyčės mirties grūmėsi jaunasis Michailas Bachtinas, ribų. „Dialogas“ – štai raktas, kuriuo atrakinamos kalėjimo, individualios sąmonės vienutės durys. O kas vyksta už tų durų, puikiai „Pogrindžio užrašuose“ aprašė Dostojevskis: savimonė, kuri save pačią graužia, save be galo refleksuoja, kurios atskiri audiniai patologiškai išsiplečia, tarytum vėžio ataugos. Ir net negalima suvokti, kas esi iš tikrųjų. Sąmonė suskyla į tarpusavyje besivaržančius vaizdinius. Taip pas Nyčę – dauginasi „kaukės“. Atrodo jisai netgi artistiškai užsižaidė tomis kaukėmis. O M. Gorkis kalba apie vos ne patologiškai plačią Levo Tolstojaus sąmonę, kurią, matyt, sunku turėti. Apie tos sąmonės prieštaravimus, vedusius vos ne iki beprotybės – Nietzsche and others nereikia ir kalbėti. Didybė ir vienišumas. Tuo panašūs Nyčė ir Tolstojus. Tik kaip atidaryti tas aklinai užsisklendusios sąmonės „užrūdijusias duris“ (Tolstojus – „ir veidas su dėmesingomis akimis, sunkiai, su pastangomis, kaip atsidaro užrūdijusios durys, - nusišypsojo“, kaip „išeiti iš savęs“ – pas Kitą? Dialogas – ne tik apsikeitimas mintimis, informacija. Dialogas – kai atsakau ne tik į tavo klausimą, bet ir savo būtį!

F. Nyčė individualistas, norėjęs išeiti už savo individualumo ribų, sprogti tarsi raketa danguje. Išėjimas iš savęs kaip ekstazė. Atrodo, kad tuo keliu ėjo labai ilgai; ir visos narkotinės roko kultūros ir misticizmo ekstazės išsėmė save.

Tačiau yra būtinas pasaulio ir Aš vienmatiškumas. Kitaip – “mažasis žmogutis”. Žmogui, kaip galutiniai kūniškajai būtybei, - jo begališkumas duotas dvasiškai. Nes žmogaus dvasiškumas ir yra savo besąlygiško reikšmingumo, būtinumo pasaulyje pajautimas. Tai „dieviškumo“ ir begalinio Aš išgyvenimas. Tai yra, taip tikra prasme, asmenybės sakralumas. Tačiau buržuazinėje civilizacijoje įvyko totali desakralizacija, tas tapo net neįmanomas žmogaus kaip asmenybės, kaip dvasinės būtybės tapsmas. jis gyvuoja tik kaip atskiras individas, kaip ‚tas‘“. O kai kuriems asmenims, nesutinkantiems su savo egzistencijos nepilnatve, tie rėmai yra ankšti. Jie maištauja. Majakovskis (savyje tarytum sujungęs Nyčę ir Tolstojų, blaškydamasis tarp beribiai save teigiančio „Aš“ ir monolitinio „Mes“) – revoliucijos išvakarėse ir pačiame Pirmojo pas. karo įkarštyje poemoje „Debesis kelnėse“ sukūrė grandiozinį Poeto vaizdinį. „Aš pats. Ašarų sklidinas akis statinėmis išsunksiu. Leiskit į šonkaulius atsiremti. Iššoksiu! Iššoksiu! Iššoksiu! Iššoksiu!“ Dribo. Neiššoksi iš širdies”. Keturis kartus pakartotas „iššoksiu!”. Tačiau į kur? Ar įmanomas „šuolis iš savęs“ – ir kuo tai baigiasi? „Šuolis iš savęs“ – ir yra ekstazė. O ekstazė, kaip pajuokavo vienas aštrialiežuvis, tai panaudotas dubuo. Ir atrodo, kad laikas pamatyti jame skylę.

O problema liko ir ją reikią iš naujo apmąstyti. Galų gale, tai kitos kultūros, pakeitusios į postmoderno pelkę šleptelėjusią Švietimo kultūrą, problema. Kultūros, išlaikysiančios asmenybės idealą, taigi, ir „žmogaus savistovumo“ („Puškinas“ idealą, tačiau atsisakys „valios valdžiai“, o tuo labiau – valdyti gamtą. Kultūros, kuri praeidama pro Dionizo orgijų pagundas, išsaugos Proto idealą liaudamasi jį absoliutinti, orientuojantis, kaip aukščiausią vertybę, į Būtį. Taigi, tai turėtų būti kažkoks kitoks Protas. Egzistencialusis Protas – pasirengęs dialogui, sugebantis girdėti Gyvenimo reikalavimus, ir netgi riboti save vardan gyvenimo, pripažįstant ne mąstymo, o būties pirmumą...

*) Dmitrijus Merežkovskis (1866-1941) – rusų rašytojas, poetas, literatūros kritikas ir religijos filosofas, vienas simbolistų judėjimo ir istoriosofinio romano pradininkų. Nuo 1918 m. gyveno politinėje tremtyje, 1920 m. iš Minsko užsukdamas į Vilnių, kur perskaitė dvi paskaitas – ir galiausiai apsistodamas Paryžiuje. 9-is kartus nominuotas Nobelio premijai, tačiau jos taip ir negavęs.
J. Florskio įtakoje išvystė koncepciją, kad pirmuosius du Testamentus turi pakeisti Trečiasis testamentas (Šv. Dvasios), kuriame atsiskleis „meilė kaip laisvė“. Jis laikė, kad tradicinę krikščionybę reikia atnaujinti. Labai svarbią vietą jo filosofijoje įgavo kūno (kūniškumo) tema (žr. >>>>>). Anot jo, būtent per kūniškumą pasiekiama aukščiausia vienybė. Anot jo, „dievo karalystės žemėje“ kūrimąsi turi lydėti katastrofos, visų pirma – „dvasios revoliucija“, per kurią išnyks valstybė ir religija. Jo trilogija „Kristus ir Antikristas“ (1895-1905) įėjo į istoriją kaip naujo tipo „minties romanas“. Trilogijoje „Žvėries karalystėje“ (1908-1918) nagrinėjo Rusijos monarchijos prigimtį ir esmę.

**) Ernstas Šmaicneris (Ernst Schmeitzner, 1851 - po 1894) – vokiečių leidėjas, visuomenininkas ir antisemitizmo propaguotojas. 1874 m. įsteigė leidyklą ir pirmąja knyga buvo F. Nyčės „Šopenhaueris kaip auklėtojas“ (1874; 3-ioji „Nešiuolaikiškų apmąstymų“ dalis), o vėliau leido ir daugelį kitų Nyčės kūrinių. Nuo 1879 m., leidyklai patiriant finansinius sunkumus, ima dalyvauti antisemitinėje veikloje, išleidžia V. Maro „Antisemitinius sąsiuvinius“, turėjusius žymų komercinį pasisekimą (3 leidimai; kiekvieno leidimo parduota po 5000 egzempliorių). 1884 m. Nyčė, suerzintas E. Šmaicnerio antisemitinės veiklos, atsisakė su juo bendradarbiauti; 1886 m. leidykla parduota.

Nyčė ir Vokietija
T. Adornas. Nihilizmas
Nuo nihilizmo į Kristų
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
6000 pėdų virš žmogaus ir laiko
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Nyčė: genealogija prieš istorizmą
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Kita revoliucijos veidrodžio pusė
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
K. Kavafis. Barbarų belaukiant
A. Puškinas. Slapti užrašai
Nyčė: Dievo mirties idėja
V. Vernadskio noosfera
Apmatai: Moralumas
Monothelitizas
Neoplatonizmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis