Nyčė: genealogija prieš istorizmą  

Absoliuto mirtis

Konstituciškai genealoginis metodas remiasi Absoliuto, Dievo pasitraukimu nuo scenos, jo išėjimu iš ontologinių žaidimų. Šį žingsnį parengė jau I. Kantas „pirmojoje Kritikoje“ iš ontologijos pašalinęs Dievą. Tačiau vėliau, tarsi atsipeikėjęs, „trečiojoje Kritikoje“ pateikia moralinį dievo egzistavimo, kaip „moralinės pasaulio priežasties“, įrodymą. Tai esminis poslinkis – dievas persikelia į moralės matmenį ir jame užsidaro. Tačiau tai ne vien „gyvenamosios vietos registracijos“ pakeitimas – tai sukelia ir kitus konceptualius poslinkius: Absoliuto institucija dabar sutinkama betarpiško grynojo proto ir grynosios valios susilietimo taške – ir Dievas jau neteikia jokių ontologinių garantijų episteminei patirčiai ir daugiau negali pasireikšti episteminiame matmenyje; jis tampa ir anapus „objektyvaus“ buvimo, ir anapus „objektyvaus“ pažinimo. Klausimas apie jo egzistavimą netenka prasmės, nes kelias link Dievo tik subjekto veikimo lauke.

Tačiau vis tik toks poslinkis išreiškia moralės zonos dominavimą prieš fenomenalumo zoną. Ir F. Nyčė iki galo nueina Kanto nurodytu maršrutu, iš moralės srities šalindamas bet kurias Absoliuto užuominas, - atlikdamas tai valios ir grynojo proto ryšio nutraukimu. Įvyksta noumenalumo reversija – moralės, prarandančios noumeninius apvalkalus, fenomenolizacija.

Hierarchijos suirimas

Galiausiai viskas atitrūksta nuo savo vietų. Mąstymo judesiai tampa staigiais, nelauktais ir dažnai visai nenuspėjamais, dėl ko, iš dalies, kaltas subjekto vientisumo praradimas, suskilimas į daugybę fragmentų, kurių kiekvienas „kliedi“ apie savo buvusią „didžiąją“ praeitį, „didžiąją“ pradžią. Mes stebime identiškumo, laikinumo ir sąmonės (Fichtės trikampio) lūžį: subjekto samprata ir institucijos sparčiai davalvuojasi ir nyksta. Nyčė. Moralės geneologija

Šalutiniu šios operacijos efektu tapo principinis sveiko proto paskelbimas, prasisunkęs jau Kanto transcendentalizme, esant persona nongrata mąstymo teritorijoje. Kita išeiga tapo Istorijos (netgi istorijų) negalimumas. Iš vienos pusės, istorijos savo daugyje virsta triukšmu, gaudesiu, chaosu, o iš kitos, - jos tiesiog dingsta išnykus siužetams-subjektams. Fenomenalumas atima teisę bet kokios transcendencijos egzistavimui – nėra ir negali būti nieko anapusinio. O kartu suyra ir ontologinis „kopija-originalas“ matriciškumas. Kaip atskira pasekmė, išnyksta ir vystymasis laike; laikas įgauna naują paskirtį, jis diskretus, tiksliau, jis virsta į diskrečius laikotarpius, kurių trasos kažkuo primena Platono „staiga“.

Tačiau hierarchijos griūtis visai nereiškia principo „viskas sueis“ (visiško įvykių lygiavertiškumo), pripažinimo – griuvo pats palyginimas, kuris užtikrindavo skirtumus. Netgi priešingai, Nyčė teigia radikalų kitoniškumą kaip įvykių fenomenalumo esminį principą, jo išdėstomą per vertybių kritiką. Jis kvestionuoja tris esminius taškus, apimančius žmogaus fenomenalumą: čia-būties vertę (Dasein), moralės vertę ir tiesos vertę. Tačiau jis neatmeta nė vieno iš tų trijų – jis tik klausia apie jų vertingumą.

Čia-būties vertės kritika.
Šis vertybės kvestionavimas atsiranda „Tragedijos gimime...“. mat po išoriškai pastovia apirėžta būtimi, kurią galima nusakyti būtent „čia“, atsiveria kunkuliuojanti bedugnė, nuvertinanti visus „čia“, „dabar“, sumalanti į nieką viską, kas koduojama individualizacijos principu. Čia būtis virsta plona netvirta plėvele, po kuria plakasi dionisas, besiveržiantis totaliame mūšyje su Apolonu sudraskyti individualumą.
Tačiau yra ir kitas ontologinis variantas, kai po čia-būtimi įžvelgiama nieko, bevertiškumo migla, neturinti energijos, galios, intensyvumo, paviršiuje pasireiškianti tik nuslopinta. Tokiu atveju ir „čia“, ir „būtis“ – tik regimybės, iliuzijos.

Moralės vertės kritika.
Po ontologinės individualumo devalvacijos neišvengiamai seka tapatumo, o su juo ir moralės, žlugimas. Nyčei, moralės kritika nebuvo atsitiktine. Pvz., Leibnicas moralinė tapatybę patalpina į pačią žmogaus esmę; moralė jam, o po to ir Kantui iškyla kaip fundamentalus žmogaus apibrėžimas. Ir vėl grįžtame prie Kanto tapatybės tezės, išreikštos transcendentalumu: „Aš – tai Kitas“; vėl pasijuntame svetimi sau: gaudami tapatumą mes prisipildome kažkuo svetimu, nesavu. Tad Nyčė išmeta moralę iš žmogaus esmės ir ją nuvertina.

Ir moralės nuvertinimas mums duoda „žmogų aplamai“, keistą, fantastišką būtybę, esantį moralės pagrindu. Jau čia- būties kritika reikalavo atmesti šį konstruktą, daugiau painiojantį nei leidžiantį suprasti. Kaip ir Subjektas, „žmogus aplamai“ subyra į visą gretą vienas į kitą nepanašių būtybių: antžmogis, žvėris, tiltas link antžmogio, nežmonės, dievai, paskutiniai žmonės, aukštesnieji žmonės ir pan. Šiuolaikinė moralė – tai triumfo arka pastatyta „bandos“ pergalės garbei. Tačiau tame glūdi ir nemalonus faktas, kad moralės, teisės, o tuo pačiu ir „žmogaus aplamai“ pagrindu yra komunalinis kūnas, komunališkumas. Galiausiai tai ir Markso humanizmas, už kurio šmėžuoja proletaras kaip žmogus aplamai, ir Froido „Totemas ir tabu“, ir t.t. – visa begalinė seka. Stebime dvigubą sutrikimą atliekant moralinį aktą - pirma, išnyksta „grynoji valia“ kaip noumeniškas darinys; antra, nebelieka moralinio subjekto „siuntėjo“, „veikėjo“ kaip Aš-įvykio: jį pakeitė komunalinis kūnas, das Man. tačiau už „bandos“, „plebėjų minios“, masės visada aiškiai išsiskiria Mitanderssein ar net Andersein, surijantys Dasein. Būtent todėl Nyčė ir pradeda žmogaus kritiką („žmogus – tai, ką reikia įveikti“), kuri kartu yra ir minios, masės, bandos kritika, nuo moralės kritikos, o pirmu žingsniu tampa užuojautos kritika.

Tiesos vertės kritika.
Po minėtų dalykų, natūraliai kyla klausimas: „Kodėl laikome, kad tiesa vertesnė už melą, iliuziją?“ Tiesa tiek pat fenomenali kiek moralė ir čia-būtis – ką reikia suprasti tuo, kas turi savo vietą, o ne universalistine ekspansija, tuo, kas Deleuze žodžiais, plėtojasi imanentiškumo plotmėje. Tiesos vertės absoliutizacija (arba suuniversalinimas), pirmiausia, pagal Nyčę, apima kūną kaip ypatingą intensyvumą, tačiau jis kartu ir senka, anihiliuojasi, paleisdamas asketinio idealo veiksmą, atimdamas iš žmogaus jo vietą, imanentiškumą, kitaip sakant, devalvuodamas jo „čia“.

Todėl galiausiai lieka neaišku, „kas gėris, o kas blogis? kas tiesa, o kas melas?“ - tai ir lieka svarbiausiu klausimu genealoginiam metodui.


Geneologinis metodas - epistemologijoje naudojamas apibūdinti F. Nyčės, M. Fuko ir pan. filosofiniui metodui. Istorija ir kultūra (ypač religija ir moralė) nagrinėjamos per jų kiltį grumiantis interesams, socialiniams-pschologiniams veiksniams ir kitiems kasdienybės elementams, virš kurių tos vertybės atrodo nepagrįstai iškilusios.
Šiai tradicijos pradžią padarė Nyčės „Moralės geneologija“ (1887), kur išvystoma „užslėptos nuoskaudos“ kaip religinių-moralinių sąvokų atsiradimo veiksnio idėja. Ją kritikavo M. Vėberis, sakęs, kad ji veiksni tik kai kuriais atvejais ir, pvz., netinka budizmui, nes tasai, atseit, išreiškia „intelektualų išgelbėjimo religiją“, todėl nieko bendro su morale, paremta „pačių“ keršto jausmu neturi.
M. Fuko išvystė geneologijos idėjas analizuodamas valdžios-žinių-kūno susipynimą susidarant tokioms sociokognityvioms struktūroms kaip klinika ar psichiatrinė. Jis ontologiniu pagrindu ima „atsitiktinumą, trūkinėjimą, materialumą“, persmelkiančius praktikų, pirmiausia diskursyvių, pasaulį. Geneologinis istorijos nagrinėjimas („valdžios geneologija“) reiškia vystymosi nutrūkimus; M. Fuko nesistengia pateisinti visuomeninius ar valdžios institutus, tik juos analizuoja ir kritikuoja; bando išsiaiškinti jų „tiesą“, jų funkcionavimą ir „pozityvumą“. Valdžia randasi visur, ne vien politikos sferoje – tai strategijų ir procedūrų ansamblis, reglamentacijų ir disciplinavimų susipynimas, kurį tegalima išaiškinti tik geneologiškai. Vėliau jis išvystė subjekto moralinių „savasties praktikų“ genealogiją, kai tos reguliuojamos „egzistavimo meno“ taisyklėmis, apjungiančiomis etinius ir estetinius kriterijus.

Nyčė ir muzika
Apie Nyčės metafiziką
Nyčė: Dievo mirties idėja
Linksmojo mokslo pamokos
Kur veda Zaratustros žvėrys
F. Nyčės filosofiniai pagrindai
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
F. Nyčė: Aš ne žmogus, o likimas
Nyčė ir nihilizmo istorinis tapsmas
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
Rudolfas Šteineris. Krikščionybes esmė
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Paskutinis filosofas: Tik kurdamas esi laisvas!
Miręs Kristus nuo pasaulio viršūnės kalba apie tai, kad Dievo nėra
Seraphim Rouse. Maištas prieš Dievą
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Egocentrizmas ar būtinybė?
Krizinės sąmonės genezė
L'ombra di Venezia
Rašytojas ir stilius
Vieni du su milžine
Etikos konspektai
Filosofijos forumas
Filosofijos skiltis
Vartiklis