K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas

Jei nenorime, kad mūsų gyvenimas būtų prarastas, išbarstytas, turime jame susikurti tam tikrą tvarką. Kasdienybėje jį turi palaikyti atvirumas Aprėpčiai, jis turi būti vientisa darbo ir didžiųjų akimirkų pilnatvė; nuolat kartodamasis, jis turi siekti gelmės. Tada net kaip monotoniško darbo slinktis gyvenimas bus apgaubtas nuotaikos, atviros tam tikrai prasmei. Tada mes jausimės saugūs, atsiverdami pasauliui ir sau, tada turėsime šaknis gyvenime ir istorijoje, kuriai esame pavaldūs, nieko neužmiršdami ir išsaugodami ištikimybę.

Tokią tvarką atskiram žmogui gali duoti pasaulis, kuriame jis gimė, ar bažnyčia, formuojanti ir įdvasinanti tiek didžiuosius žingsnius nuo gimimo iki mirties, tiek mažuosius žingsnius kasdienybės keliu, Tada individas spontaniškai atsiveria tam, su kuo susiduria savo aplinkoje. Kitaip yra griūvančiame pasaulyje, kuriame vis mažiau tikima tradicija, kuris egzistuoja tik kaip išorinė tvarka be simbolių ir transcendencijos, kuris išsekina sielą ir nepatenkina žmogaus; o ten, kur toks pasaulis žmogų išlaisvina, jis palieka jį sau pačiam, blokšdamas į goslumą ir nuobodulį, baimę ir abejingumą. Tada individui belieka pasikliauti tik pačiu savimi. Gyvendamas filosofiškai, savo jėgomis jis bando susikurti tai, ko jam neduoda aplinka.

Filosofinio gyvenimo būdo troškulys kyla iš tamsos, į kurią nublokštas individas, iš praradimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti, tarsi spokso į tuštumą, iš savimaršos, kuriai jį pasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikėja, išsigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau, ką turiu daryti?

Tokią savimaršą skatina techninis pasaulis. Sutvarkytas pagal laikrodį, suskaldytas į bukinančius arba beprasmiškus darbus, vis mažiau patenkinančius žmogų kaip žmogų, jis atveda prie tokios ribos, kai žmogus jaučiasi esąs mašinos dalis, kuri pakaitomis įmontuojama tai šen, tai ten, o pati savaime nieko nereiškia ir nieko negali imtis. Ir kai jis pradeda atsipeikėti, šio pasaulio kolosas vėl jį įtraukia į viską sumalantį tuščio darbo ir tuščių laisvalaikio linksmybių mechanizmą. Carl Jaspers; Georges Lucacs: 1946, Geneva Peace Conference

Tačiau polinkis užsimiršti apskritai būdingas žmogui. Reikia jo atsikratyti, kad neprarastum savęs ištirpdamas pasaulyje, įpročiuose, banalybėse ir kasdienybės keliuose.

Filosofavimas yra ryžtas atsiverti ištakoms, sugrįžti į save ir, kiek leidžia jėgos, suaktyvinti save vidiniais veiksmais.

Tiesa, kasdienėje egzistencijoje visų pirma tenka atlikti realias užduotis, nusilenkti dienos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti, o priešingai, į kasdienį darbą ir smulkių tikslų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią ir visa tai patirti kaip praradimą ir kaltę – štai kas yra trokšti filosofinio gyvenimo būdo. O be to, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiri drauge su kitais žmonėmis, į laimę ir skausmą, į sėkmę ir nesėkmę, į sielos sutemas bei sumaištį. Neužsimiršti, neišsisukinėti, bet suaktyvinti visą savo vidujybę, nelikti abejingam, bet apmąstyti – štai koks yra filosofinis gyvenimo būdas.

Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vienatvėje ir abipusiškai suprantanti, abipusiškai veikianti, abipusiškai kalbanti, abipusiškai tylinti komunikacija su žmonėmis.

Mums, žmonėms, nepamainomos kasdienės gilaus susimąstymo akimirkos. Mes įsitikriname savimi, kad išsibarstydami kasdienybėje neprarastume sąlyčio su absoliutu.

Tą, kam religijoje tarnauja kultas ir malda, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupimas, atsigręžimas į pačią būtį. Tai turime daryti tuo metu, kai nusigręžiame nuo pasaulio tikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susiliečiame su tuo, kas esminga. Tai gali būti rytas, vakaras arba atokvėpio akimirkos.

Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinio, neturi švento objekto, šventos vietos ir nusistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netampa taisykle, bet lieka laisvai kintančia galimybe. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kultinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje.

Koks gali būti tokio susimąstymo turinys?

Pirma, tai refleksija. Aš prisimenu, ką per dieną padariau, ką mąsčiau ir jaučiau. Patikrinu, kas buvo neteisinga, kur buvau nesąžiningas pačiam sau, kur išsisukinėjau, kur buvau nenuoširdus. Matau, kur pritariu sau ir kur galėčiau tobulėti. Aš apmąstau, kaip save kontroliuosiu ir ko laikysiuos visą dieną. Aš vertinu save, apžvelgdamas ne man nepasiekiamą savo būties visumą, o savo atskirus poelgius, aš randu principus, kuriais noriu vadovautis, galbūt fiksuoju žodžius, kuriuos norėčiau ištarti apimtas pykčio, nevilties, nuobodulio ar patyręs kitokį praradimą lyg kokius burtažodžius, kurie padėtų man susitvardyti (pavyzdžiui, neprarasti saiko, galvoti apie kitus, laukti, Dievas yra). Aš mokausi iš tradicijos, kuri eina nuo pitagorininkų per stoikus ir krikščionis iki Kierkegoro ir Nyčės, reikalaudama savirefleksijos ir jos neužbaigtumo bei beribių galimybių klysti patirties.

Antra, tai transcenduojantis susimąstymas. Filosofinio minties judėjimo stichijoje aš įsitikrinu autentiškąja būtimi, dievybe. Poezijoje ir mene aš skaitai būties šifrus. Stengiuosi juos suprasti filosofiškai apmąstydamas. Stengiuosi įsitikrinti tuo, kas pačiame laike yra amžina ir antlaikiška, bandau prisilytėti prie savo laisvės prado, o per jį – prie pačios būties, bandau prasiskverbti tarsi į kokio man ir kūrėjui bendro žinojimo pagrindą.

Trečia, mes apmąstome tai, ką reikia veikti šią akimirką. Savojo gyvenimo žmonių visuomenėje prisiminimas yra fonas, kuriame išryškėja dabartiniai mūsų uždaviniai iki pat šios dienos smulkmenų, jeigu dėl įkyrumo, būdingo į [šio pasaulio] tikslus orientuotam mąstymui, aš prarandu aukščiausios prasmės pajautimą.

Ką aš susimąstydamas laimiu sau pačiam – jeigu tai suabsoliutinčiau, būtų lyg ir nieko nelaimėta.

Kas nerealizuojama komunikacija, to dar nėra, kas galų gale joje neįsišaknija, apskritai neturi pakankamo pagrindo. Tiesa pradedama dviese.

Todėl filosofija reikalauja nuolat siekti komunikacijos, jai beatodairiškai atsiduoti, atsižadėti savo atkaklios, vis kitokį apdarą įvilktos savitaigos, gyventi viltimi, kad aukodamasis nesuprantamu būdu aš vėl esu grąžinamas sau pačiam.

Todėl aš nuolat turiu abejoti savimi, niekada negaliu būti tikras ir laikytis vienintelio tariamai tvirto atramos taško, iš kurio žvelgdamas tapčiau sau visiškai skaidrus ir niekada neklysčiau. Toks pasitikėjimas savimi yra labiausiai viliojanti nesąžiningos savitaigos forma.

Susimąstydamas trejopu būdu – reflektuodamas save patį, transcenduodamas, apgalvodamas, ką privalau daryti – ir atsiverdamas beribei komunikacijai, aš nejučiom pasiekiu tai, ko negalėčiau pasiekti save prievartaudamas: meilės skaidrumą, slaptą ir visada netikrą dievybės priartėjimą, būties atvertį, o kartu galbūt ir ramybę nuolatiniame mūsų gyvenimo nerime, pasitikėjimą būtimi nepaisant baisiausių nelaimių, tvirtą apsisprendimą aistrų sūkuryje, tikrą ištikimybę nuolat gundančiomis gyvenimo akimirkomis.

Jeigu susimąstydamas aš pasineriu į Aprėptį, kuria gyvenu ir galiu gyventi dar tobuliau, iš jos ištrykšta susimąstymas, ir mane apima tarsi kokia dominuojanti nuotaika, visą dieną palaikanti mane begaliniuose darbuose ir net tomis akimirkomis, kai esu praryjamas techninio aparato. Juk akimirkų, kuriomis aš tarsi sugrįžtu į save, prasmė yra kaip tik ta, kad aš įgyju tvirtą nusistatymą, persmelkiantį visas nuolat kintančias dienos nuotaikas, mane susaistantį ir neleidžiantį man prasmegti į tuštumą, kai aš iškrypstu iš tikrojo kelio, pasimetu ir pasiduodu afektams. Juk šiomis akimirkomis į dabartį prasiskverbia tiek praeitis, tiek ateitis, taigi tai, kas neleidžia išsibarstyti ir turi trukmę.

Be to, filosofavimas kartu moko ir gyventi, ir mirti. Dėl egzistencijos laike netikrumo gyvenimas yra nuolatinis išmėginimas.

Šio išmėginimo slinktyje reikia rizikuoti pasinerti į gyvenimą, ryžtis net kraštutiniams atvejams, neužsimerkti jų akivaizdoje, reikia beribio sąžiningumo stebint, klausiant ir atsakant. O be to, reikia eiti savo keliu, nors ir nepažįsti visumos, nors negali pačiupinėti to, kas tikra, nors visaip išsisukinėdamas ir remdamasis iliuzine patirtimi ir negali rasti slapto langelio, kuris duotų galimybę išvysti transcendenciją tiesiogiai, neatitrūkus nuo objektinio pasaulio, nors ir negirdi vienareikšmio, tiesiogiai išsakyto Dievo žodžio, bet, priešingai, privalai įsiklausyti į daugiareikšmę daiktų kaip šifrų kalbą ir sykiu gyventi įsitikinęs transcendencijos tikrumu.

Tik nuo šios akimirkos tokiai abejotinai egzistencijai gyvenimas gali atrodyti geras, pasaulis gražus, o pati egzistencija – pilnatviška.

Jei filosofuoti reiškia mokytis mirti yra kaip tik tikro gyvenimo sąlyga. Mokytis gyventi ir mokytis mirti yra tas pat.

Susimąstymas moko pajusti minties jėgą.

Mąstymas yra žmogaus būties pradžia. Teisingai pažindamas objektus, aš patiriu racionalumo jėgą, pavyzdžiui, atlikdamas skaičiavimus, techninį planavimą, eksperimentais pažindamas gamtą. Logikos prievartos jėga darant išvadas, priežastinių ryšių įžvalga, patirties akivaizdumas yra juo intensyvesni, juo grynesnis metodas.

Tačiau filosofavimas prasideda prie tokio intelektinio žinojimo ribų. Racionalumo bejėgiškumas atliekant tai, kas mums svarbu nustatant tikslus ir galutines prasmes, pažįstant aukščiausiąjį gėrį, pažįstant Dievą ir žmogaus laisvę, pažadina mąstymą, kuris, naudodamasis protu, yra kažkas daugiau negu protas. Todėl filosofavimas veržiasi prie intelektinio pažinimo ribų, kad kaip tik čia pabustų.

Kas tariasi viską supratęs, jau nebefilosofuoja. Kas ribotą mokslinį pažinimą laiko pačios būties ir jos visumos pažinimu, tas yra valdomas moksliškumo prietarų. Kas nebesistebi, tas nebeklausia. Kam nebėra paslapčių, tas nebeieško. Prie pažinimo galimybių ribos filosofavimas yra visiškai atviras tam, kas pasiekus žinojimo ribas pasirodo nepažįstomybės pavidalu.

Prie šių ribų baigiasi pažinimas, bet ne mąstymas. Savo žiniomis aš galiu veikti išoriškai, techniškai jas pritaikydamas; pasinėrus į nežinojimą, yra galimas vidinis veiksmas, pakeičiantis mane patį. Čia pasireiškia kitokia, gilesnė minties jėga, kuri nėra izoliuota ir nukreipta į kokį nors objektą, bet yra vyksmas mano vidinėje esybėje, kuriai mąstymas ir būtis yra tas pat. Toks mąstymas, kaip vidinis veiksmas, palyginti su išorine technikos galia, yra niekas, jo negalima pritaikyti kaip mano žinių, negalima jo numatyti ar planuoti, tačiau tik jis teikia tikrąjį skaidrumą ir atveria esmę.

Protas (ratio) yra tikrasis išplėtėjas, fiksuojantis objektus, intensyvinantis esaties įtampas, tvirtai ir aiškiai parodantis tai, ko protu suvokti negalima. Proto aiškumas įgalina aiškiai suvokti jo paties ribas ir žadina tikruosius impulsus, kurie kartu yra ir mąstymas, ir veikimas, ir vidinis, ir išorinis veiksmas.

Iš filosofo reikalaujama, kad jis gyventų pagal savo mokslą. Šis teiginys blogai išreiškia tai, kas juo norima pasakyti. Juk filosofo mokslas nėra kokie nors pamokymai, kurie gali būti taikomi atskiriems realaus gyvenimo atvejams, kaip kad daiktai skirstomi į empiriškai pažintas rūšis arba faktinė medžiaga apibendrinama teisinėmis normomis. Filosofinių minčių negalima pritaikyti, veikiau jos yra tikrovė, apie kurią galima pasakyti: mąstydamas žmogus pats gyvena, arba: gyvenimas yra susiliejęs su mintimi. Todėl žmogaus būtis ir filosofavimas yra neatskiriami (nuo mokslinio pažinimo, priešingai, žmogaus būtį galima atskirti), taigi būtina ne tik mąstyti filosofinę mintį, bet sykiu su šia mintimi pasinerti į apmąstomą filosofinę žmogaus būtį.

Filosofiniam gyvenimui nuolat gresia pavijus žlugti dėl , kuriems pateisinti pasitelkiami net pačios filosofijos teiginiai. Vitalinės egzistencijos reikalavimai prisidengia egzistencijos apšvietos formulėmis.

Ramybė virsta pasyvumu, pasitikėjimas – apgaulingu tikėjimu, kad visi dalykai yra harmoningi, atvirumas mirčiai – bėgimu nuo pasaulio, protas – abejingumu viskam. Geriausia virsta tuo, kas blogiausia.

Komunikacijos siekimas iškreipiamas apgaulingomis priedangomis: žmogus nori, kad jį gerbtų, neatsisakydamas pretenzijų likti absoliučiai tikras savo teisumu. Jis nori, kad jam atleistų jo nervingumą, ir kartu reikalauja, kad pripažintų jo laisvę. Jis šneka apie beatodairišką komunikaciją ir kartu lieka apdairus, nutyli ir slepia priešiškumą. Jis dedasi kalbąs apie dalyko esmę, o galvoja tik apie save.

Filosofinis gyvenimas, siekiantis atskleisti ir įveikti šiuos iškraipymus, jaučia savo netikrumą, todėl nuolat laukia kritikos, ieško priešininko, nori išgirsti kitų abejones, siekdamas ne paklusti, o būti paskatintas toliau save skaidrinti. Toks gyvenimas randa tiesą ir ramų tikrumą harmoningai atsiverdamas kitam, jeigu tik komunikacija buvo atvira ir beatodairiška.

Filosofavimas neturi būti tikras net visiškos komunikacijos galimybe, nors visada yra gyvas tikėjimu komunikacija ir nuolat jai ryžtasi. Galima ja tikėti, bet negalima žinoti, kad ji yra. Kada žinai ją pasiekęs, jau esi ją praradęs.

Egzistuoja baimę keliančios ribos, nors filosofija ir nepripažįsta jų galutinėmis: tai nugrimzdimas į užmarštį, pasidavimas iracionalumui ir jo pripažinimas. Ak, mes tiek daug kalbame, kada tai, kas svarbiausia, galime pasakyti visai paprastai, tiesa, nors ir ne abstrakčiu teiginiu, tačiau ženklu, tinkančiu konkrečiai situacijai.

Ten, kur pilna iškraipymų, painiavos ir pinklių, dabarties žmogus šaukiasi nervų gydytojo. Iš tikrųjų būna kūno ligų ir neurozių, kurios priklauso nuo mūsų dvasios būklės. Realistiškai žiūrint, jas reikia suprasti, pažinti, mokėti su jomis elgtis. Nedera vengti žmogiškos gydytojo pagalbos, jeigu patyręs gydytojas iš tikrųjų kai ką žino ir gali. Tačiau šiandien psichoterapijos pagrindu susiformavo tai, kas priklauso nebe medicinos mokslo kompetencijai, o filosofijai ir todėl turi būti išbandoma etiškai ir metafiziškai, kaip ir kiekviena filosofinė pastanga.

Filosofinio gyvenimo tikslo nedera apibrėžti kaip tam tikros būsenos, kurią būtų galima pasiekti ir nurimti. Mūsų būsenos yra tik nuolatinio mūsų egzistencijos aktyvumo ar pasyvumo apraiškos. Mūsų esmė yra būtis kelyje. Mes norėtume įveikti laiką. Tai įmanoma tik per priešingybes.

Tik egzistuodami šią mūsų istoriškumo akimirką mes patiriame amžinąją dabartį.

Tik būdami konkrečiais žmonėmis mes įsitikriname žmogiškąja būtimi apskritai.

Tik patirdami savo epochą kaip mus aprėpiančią realybę, šią epochą mes galime suvokti kaip visos istorijos dalį, o pastarojoje įžvelgti amžinybę.

Pakilimo akimirkomis per savo būsenas mes prisiliečiame prie vis skaidrėjančių ištakų, tačiau nuolat išlieka grėsmė, kad jas vėl praris tamsa.

Toks filosofinio gyvenimo pakilimas visada individualiai konkretus. Žmogus kaip individas turi vykdyti komunikaciją, ir čia nieko negalima užkrauti kitiems.

Pakilimą pasiekiame tik istoriškai konkrečiais pasirinkimo aktais, o ne pasirinkdami teiginiais išsakytą vadinamąją pasaulėžiūrą.

Baigdami filosofinę situaciją laike apibūdinsime palyginimu.

Kai filosofas, stovėdamas ant tvirto pagrindo, realistinės patirties, specialiųjų mokslų, kategorijų ir metodų mokslo saugiais keliais išvaikščioja visą idėjų pasaulį, neperžengdamas tvirtos žemės ribų, pagaliau lyg drugys jis atskrenda ant okeano kranto, verždamasis į vandenis ir ieškodamas laivo, kuriuo jis norėtų plaukti, trokšdamas atrasti ir ištirti absoliutą, jo egzistencijai pasirodantį transcendencijos pavidalu. Jis ieško laivo – filosofinio mąstymo ir filosofinio gyvenimo metodo, laivo, kurį jis mato, tačiau į kurį negali patekti; jis spurda ir galbūt skraido keisčiausiais vingiais.

Mes esame tokie drugiai ir esame pasmerkti pražūčiai, jeigu tik prarandame orientaciją tvirtoje žemėje. Bet mes nenorime joje pasilikti. Štai kodėl mūzų plazdenimas yra toks neužtikrintas ir galbūt labai juokingas tiems. Kurie saugiau gyvena sausumoje ir yra viskuo patenkinti; jis suprantamas tik tiems, kuriuos apėmė nerimas. Jiems pasaulis tampa išeities tašku skrydžiui, nuo kurio priklauso viskas ir kurį kiekvienas turi pradėti pats, sykiu ryždamasis bendrauti, ir kuris niekada negali tapti tikro mokslo objektu.

Egzistencializmas
A. Kamiu filosofija
Vieni du su milžine
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Nyčė: Sukilimas prieš vertybes
Žanas Polis Sartras
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
H. Hesė. "Faustas" ir Zaratustra
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Intuicijos ribojimas matematikoje 19-me amžiuje
Blezas Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščionybė
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
Visapusiškas ir nerimstantis Hansonas
Apmatai, tezės: Šmeliovo paskaita
Patarimai ieškančiam Dievo
K. Jungo mintys apie sapnus
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
Aš nekuriu hipotezių...
Benediktas Spinoza
L'ombra di Venezia
Gnostikų koncepcijos
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos