Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas. Vartiklis

Liudvikas Vitgenšteinas: „Tai, ką iš viso galima pasakyti, gali būti pasakyta aiškiai, o apie ką neįmanoma kalbėti, apie tai reikia tylėti“.

1) Egzistencializmo filosofija iškilo tuoj po 1-ojo pas. karo. Atsirado istorinis epochos kracho suvokimas, pagimdęs netikrumą ir baimę. Filosofijos tyrimo svorio centras persikėlė iš pažinimo ir mokslinio tyrimo į žmogaus, visuomenės, istorijos problemų tyrimą.

Egzistencializmas – viena iš labiausiai paplitusių šiuolaikinio iracionalizmo formų. Tai filosofija, kylanti iš mąstytojo subjektyvumo, jo sąmonės emocinės struktūros.

2) Egzistencializme susilieja trys filosofinės tendencijos: a) filosofinė-teologinė Kierkjegoro filosofija; b) iracionalioji „gyvybės filosofija“ (Nyčė, Diltėjus); c) fenomenalioji Šelerio ir Gaulio filosofija.

Jei mokslinis mąstymas, imant grynai teoriniu požiūriu, abstraktus, tai „egzistencinis mąstymas“, būdamas surištas su žmogaus vidiniu pasauliu, tik ir gali būti konkretus mokslas. Subjektyvus mąstytojas negali atsižvelgti į realybę, kaip į objektyvų daiktą. Kierkjegoras fiksuoja savo dėmesį į žmogaus egzistavimo nepastovumą, jo mirties neišvengiamumą, gimdančius baimę ir netikrumo jausmą. Žmogaus, sudėtingo ir prieštaringo, gyvenimo negalima suprasti, t.y. žmogaus „egzistencija nepavaldi protui“.

Nyčė kritikavo krikščionybę, kad ji, atseit, teigianti žmonių lygybės idėją, kuri jam asocijavosi su socialinėmis idėjomis. Nyčė, atspindėdamas bekylančio imperializmo idėjas, iškėlė antžmogio idėją, kuriai trukdė lygybės principas.

Fojerbachas: „Jei pasaulis – mašina, tai aišku: jis nesusidarė; jį padarė“.

Spinoza: „Gamta – substancija – dievas – tas pats. Substancija – tai kas egzistuoja savaime ir reiškiasi per save“.

Šopenhaueris pabrėžė, jog kiekvienas geidžia viešpatauti visiems ir naikinti viską, kas jam kliudo; kiekvienas mano esąs pasaulio centru; savo paties egzistavimą ir gerbūvį stato aukščiau visko; jis pasiryžęs sunaikinti pasaulį, kad tik išsaugotų savo "aš" bent kiek ilgiau.

Hobsas: "Žmogaus proto šviesa – tai aiškūs, suprantami žodžiai, prieš tai tiksliais apibrėžimais apvalyti nuo bet kokios dviprasmybės. Samprotavimas yra žingsnis, žinių gausėjimas – kelias, o laimingas žmonių giminės gyvenimas – tikslas. Gi metaforos, beprasmiai ir dviprasmiai žodžiai, priešingai, yra kažkas panašaus į ugnes satui [klaidžiojančias ugnis], ir samprotauti, remiantis jais, reiškia klaidžioti tarp begalės beprasmybių. Jų teikiamas rezultatas yra nesutarimai ir pasipiktinimas arba panieka."

Pagal egzistencializmą, bet koks mąstymo bandymas priveda prie neišsprendžiamų prieštaravimų, nuo kurių vis tiek negalima atsisakyti, nes jie susiję su pagrindiniu būties klausimu. Egzistencializme sąmonė ne pažįstanti, o kenčianti, merdinti. Egzistencializmas parodo kapitalistinio pasaulio prieštaravimus, jo krizę, kritišką žmogaus padėtį jame, bet nenurodo kelio iš tos krizės.

Nors A. Kamiu neigė savo priklausymą egzistencializmui, tačiau savo pasaulio pažinimo esme padėjo jį vystyti ir populiarinti. Kamiu filosofinis mokslas realizavosi meniniuose, pilnuose emocijų, simbolikos pavidaluose.

Pagal Kamiu, pasaulis, visa būtis – neaprėpiama. Jis teigia, kad "bet koks tikras pažinimas neįmanomas". Kamiu įsitikinęs, kad visa realybė neprotinga ir antilogiška. Jis teigia, kad pasaulis sudarytas iš chaoso, atsitiktinumų, anarchijos. Jo uždavinys – išplėšti visas pasekmes iš to Visatoje viešpataujančio absurdo. Pasaulis – milžiniška iracionalybė. Pagrindinį dėmesį Kamiu skiria etinėms temoms. Ir čia jo filosofijos iracionalumas – pilnas pesimizmo.

"Mitas apie Sizifą" prasideda taip: "Yra tik viena tikrai reali filosofinė problema: savižudybės problema". Spręsti, vertas ar nevertas gyvenimas dėl to, kad gyventi, reiškia duoti atsakymą į pagrindinį filosofijos klausimą. Žmogaus miltingumas, jo egzistavimo tragiškumas, nostalgija ir susvetimėjimas nuo taikios netvarkos, nuo Visatos chaoso – pagrindiniai Kamiu kūrybos motyvai. Kamiu rašo: "17 a. – matematikos, 18 a. – fizikos, 19 a. biologijos, 20 a. – baimės amžius".

Kamiu sutapatina nelaimingo subjekto prigimtį su absurdu. Jis skelbia, kad į nieką netiki ir kad viskas absurdiška, bet aš negaliu abejoti savo skelbimu, ir turiu tikėti savo protestu. Kamiu paskelbia tikėjimą Dievu kaip utopinį savęs apgaudinėjimą. Tikintiems "absurdas" tapo Dievu ir nėra ko gąsdinti baisiu Teismu, kai kiekviena diena mums yra baisus teismas. Kamiu niekuo netiki: nei žmogaus, nei Dievo protu.

Visa realybė svetima sąmonei, atsitiktinė, absurdiška. Absurdas ir yra pati realybė. Iškyla dilema: jeigu mes įsitikinę savo bejėgiškumu, tai mums belieka nusižudyti arba gyventi taip, tarsi kažko dar tikimės. Kamiu priima antrąjį variantą. Tas, kuris suprato, kad "šis pasaulis neturi prasmės, įgauna laisvę". O įgauti laisvę galima tik sukylant prieš visą absurdą. Maištas ir laisvė – neatskiriami. Kamiu teigia: Aš sukylu, vadinasi, mes egzistuojam.

Visiškai laisvas žmogus tas, kuris, sutikdamas mirtį, kartu sutiks ir visas jos pasekmes, t.y. visų moralinių vertybių žlugimą. Bet Kamiu nesutapatina individualizmo su egoizmu, jis stengiasi suderinti jį su humanišku "solidarumu".

Kamiu iracionalusis pesimizmas įėjo į filosofiją kaip buržuazinės inteligentijos ideologinės krizės pavyzdys. Kamiu kvietė bėgti nuo visuomenės, grįžti prie gamtos (kaip kadaise Ž. Ruso).

Dž. Berau ir F. Tipleris, remdamiesi S. Hokingo įrodinėjimais, teigia, kad viskas baigsis chaosu. Kai "juodosios skylės" išgaruos, liks tik atskiri singuliarumai, t.y. suirs erdvės ir laiko struktūra.

"Pozityvizmas – tai pasaulio pažinimas, kuris sutapatina būtį su tuo, kas pasiekiama gamtos mokslų pagalba. Pagal jį realu tik tai, ką galima suprasti erdvėje ir laike…, visa, kas egzistuoja ir egzistuoja kaip objektas. Objektyvi būtis ir būtis tapačios. Pats subjektas yra objektas tarp objektų".

Jaspersas pabrėžia, kad pozityvistai sutapatina žmogų su daiktu. Pozityvizmui charakteringa tai, kad jis teigia, kad pažinimas – tik tai, kas atveria galimybę sukurti pažintą daiktą. "Aš pažįstu tik tai, ką galiu sukurti". Pozityvizmo pavojus tame, kad su juo susijusi galimybė sukurti technokratinę visuomenę, kurios tikslas – materialiai pertvarkyti pasaulį.

"Nors pozityvizmas paskelbia vienintele realybe tai, kas pozityvu, vis vien jis pripažįsta, kad tebeegzistuoja kažkas nepažinaus". Tačiau jis palieka tą nepažinų šalia, tarsi jo tai visai neliečia. Taip pat jis mato, kad teisingo pasaulio sutvarkymo uždaviniai kyla iš pasaulio su tikra būtinybe, bet šio tikslo negalima pasiekti ir per labai ilgą laiką.

Idealizmas – pasaulio pažinimas, sutapatinantis būtį su dvasios, kuri tyrinėjama moksluose apie dvasią supratimo metodo pagalba, būtimi. Idealizmas ima už pagrindą subjektą ir jo laisvę. Jis mato tikslą idėjoje, kurioje „dalyvauja“ individas. Daiktai individui nustoja būti svetimi, nes jie įgauna prasmę, kaip priemonės idėjos įvykdymui.

Pagrindas – ramybė, taika, susitaikymas, kurie garantuojami idealistinio pasaulio kūrimu ir kurie seka iš to, kad individas pažįsta iki galo viską ir jo reikšmę, įgauna absoliučią idėją. Idėja visada reali, be to, ji ne tokia bejėgė, kad lauktų, kol ją realizuos. Ji egzistuoja vienumoj ir mums suteikia būtį.

1) Į klausimą, kas egzistuoja, jie atsako „atskiras ir bendras“. Tik čia pozityvizmui svarbu išaiškinti gamtos procesų dėsningumą (t.y. bendrumų formą), o idealizmui – suprasti pasaulį, kad be galo suskaiytą kosmosą.

2) Jie laiko viską iš principo pažiniu. Todėl jiems nežinomas nusivylimas ir abejonės; jie tiki, kad bet kuriai kančiai ir nelaimei galima užkirsti kelią.

3) Jie nesupranta, kas tai yra asmenybė. Jie į individą žiūri kaip į daiktą, fiksuojant be to arba vienatinumo momentą arba matant jo asmeny bendrybės atstovą. Individai yra arba atsitikimais (pozityvizmas) arba įrankiais (idealizmas).

Pagal Jaspersą, būties negalima negrinėti kaip užbaigto atskiro, nei be galo suskaldyto kosmoso. Pasaulio išvis negalima mąstyti kaip daikto, kaip pažinimo objekto arba praktikos atlikimo vietos. Pažinimas niekada negali suprasti būties mįslės, nes būtis – nepažini. Žmogaus negalima pažinti objektyviai, jį reikia pažinti kaip egzistenciją.

Egzistencija, pagal Jaspersą, yra toks žmogaus būties „lygis“, kuris jau negali būti mokslo tyrimo objektu. „Egzistencija yra tai, kas niekad netampa objektu, yra mano mąstymo ir veiksmo šaltinis… Egzistencija – tai tas, kas priskiriamas pats sau ir tuo pačiu savo transcendencijai“. Taigi egzistencija neobjektyvi. Vadinasi, jos negalima pažinti. Taigi, egzistencijos apibrėžimas atskiria pažinimą nuo subjekto (žmogaus).

Egzistencija ir laisvė – tapačios. Laisvės negalima surasti „daiktų“ pasaulyje. Ne tik empirinėje (konkrečioje) būtyje, bet ir idėjų pasaulyje laisvės nėra.

Jaspersas lygina laisvę su pažinimu, savivale, dėsningumu. Pažinimas – kelias į laisvę, nes atveria galimybes. Be žinių nėra laisvės – bet vien su žiniomis žmogus nėra laisvas. Tarp kitų galimybių, pažinimas atranda savivalę. Ir pagaliau, žmogus vadovaujasi dėsniais (ne gamtos – jiems žmogus nepavaldus, o taip vadinamu jo laisvo pasirinkimo dėsniu).

Taigi, laisvė – būtino žinojimas, galimybė veikti ne pagal gamtos dėsnius (savęs išsaugojimo dėsnis).

Žmogaus veiksmų pasirinkimas apibūdinamas „egzistencijos šauksmu“. Ir čia iškyla sunkumai: kaip atskiri laisvę nuo savivalės. Kadangi „egzistencijos šauksmas“ negali būti išreikštas objektyviai, tai negalima atskirti veiksmo, įvykdyto atitinkamybėje su egzistencine laisve, nuo veiksmo, įvykdyto savo noru. Net pats individas dažnai negali tai pasakyti. Štai čia ir prireikia įvesti protą, galintį manipuliuoti ir „dvasia“. Tačiau Jaspersas apriboja jo skverbimosi sferą, palieka vietos grynai egzistencijai.

^*) Liudvigas Andrėjas Fojerbachas (Ludwig Andreas Feuerbach, 1804-1872) – vokiečių filosofas, materializmo atstovas, kurio paskaitų klausė K. Marksas. Jam realu ir tikra, kas suvokiama jutimais; nieko antgamtiško pasaulyje nėra. Jo filosofija yra religijos apmąstymas suteikiant antropologinį aspektą. Jos vaidmuo istorijoje buvo didelis, tačiau jis jau baigiasi. Po 1848 m. revoliucijos pralaimėjimo Fojerbacho reputacija sumenko; jis teberašė, bet jau nebuvo toks populiarus. Pagrindiniai veikalai: „Krikščionybės esmė“ (1841), „Filosofija ir krikščionybė“ (1839), „Ateities filosofijos pagrindai“ (1843) ir kt.