Egzistencija  

Skaitykite tęsinį >>>>,    

„Šiandien susikausime už viską, ką mylite šioje šaunioje žemėje. Vakarų žmonės!” (Filmas „Žiedų valdovas“)  

Žmogiška, pernelyg žmogiška visada subjektyvu, o pasaulio masyvumas – „objektyvus“ Egzistavimas yra žmogaus valdžioje ir neturi objektyvaus tikslo. Žmogaus, kaip save suvokiančios esybės, pasirodymas – tai iššūkis visumai, padalijimas į subjektą ir objektą: viduje – ir pajautimas, ir refleksija; santykyje su išore – „aš“ ir „kiti“, „aš“ ir „daiktų pasaulis“. „Aš“ atsiriboja, stato užtvaras, determinizmo ribas, išskiria save iš lipnios beformės masės, objektyvizacijos masės.

Balet - Existence Egzistencijos filosofai ... visai nebando „rasti kūrybinę būties sritį, esančią prieš subjektyvumo ir objektyvumo skirtumą, ir išeinančią už jo ribų“ (P. Tilichas). Grynas ir besąlygiškas egzistencializmas palaiko distancijos patosą: siekį ne vienytis, o skirtis, ne objekto ir subjekto vienybę, o skirtybę, tai yra laisvę.

Pasaulis savyje neturi jokių garantijų, galimybės neapibrėžtos, būtis nėra absurdiška, ji abejinga, ji neturi žmogiškųjų tikslų... Jei gamta ir turi kokių ketinimų, tai tikrai ne žmogiškos prigimties. Tačiau niekas dar neatšaukė likimo.

Egzistencija aukščiausiu lygiu autonomiška, sava išsivadavimo užmačia: nuo nusišalinimo – prie vienumo, nuo kolektyvinio nedvasingumo – prie salų... Buvimas neieško pateisinimo prieš begalybės akivaizdą, pasaulio neapibrėžtumą. Egzistencija ne gali skųstis savąja tuštuma, egzistencija atvira, - ir visa tai esant nepaprastai nepriklausomybei nuo būties. Betarpiškas jutimų ir būties-sau savimonės gyvenimas gyvuoja tik kaip atsiskyrimas, kaip anga tankioje ir masyvioje būtyje-sau. Būtis-sau – tai toji „būtis, apie kurią tegalima pasakyti, kad ji yra bet kokio aptikimo prielaida, būtis-aptikimui, o ne aptinkama būtis“. Būtis neturi neapibrėžtumo, skirtumų, judesio; ji tvirta, pastovi, rami. „Tame, kas savyje, nėra nė vieno elemento, savo atžvilgiu išlaikančio distanciją... nėra nė trūkio, dvilypumo šešėlio. Tai, kas savyje, pilna savimi, kompaktiška... tame nėra nė mažiausios tuštumos, į kurią prasmuktų nebūtis“ (Sartras. Būtis ir Nebūtis). Būtis-sau arba būtus-greta – abejingas „egzistavimui“ tarpininkas tarp žmogaus ir transcendencijos; nepermatoma aklina būtis, metanti ir siūlanti tik savo šešėlį. Būtis, saugodama save, trukdo „egzistavimo“ priartėjimui per sąmonės slenkstį. Ribos saugo egzistenciją nuo „užbėgimo į priekį“ ir proto aptemimo, o būčiai sukuria apsaugą nuo įsiveržimo, valdant priėjimą prie jos. Žmogus stovi virš būties properšos, trūkio. Į būtį galima įsiklausyti ir suvokti, panaudojus būties kodą jį „atpažinus“, tačiau esam pajėgūs ir užmiršti būtį, leisdami jai būti greta, šalia, o tada jau nereikia stengtis ją nugalėti.

Sartro „Šleikštulio“ herojus A. Rokantenas iš sostinės atvyko į tylų provincialų Buvilį (juo Sartras įvardijo Havrą, kuriame 4-me dešimtm. licėjuje dėstė filosofiją), kad vietos bibliotekoje padirbtų su medžiaga apie 18 a. avantiūristą markizą de Rolebo, apie kurį rašo knygą. Rokantenas sėdi bibliotekoje, vaikšto mieguisto Buvilio gatvėmis, apmąsto savo darbą. Kartą stovėjo ant jūros kranto ir į bangas mėtė akmenukus. Ir staiga jį sukrėtė pasaulio permaina: daiktai atsiskyrė nuo žmogiškų prasmių. Jis pirmiausia pastebėjo, kad daugiau niekas nenutinka, niekas nevyksta, o įvykius paprasčiausiai papasakoja, tarsi jie vyktų išorėje. Tikrovėje niekas neprasideda ir nėra ateities, yra tik dabartis. Su pasibjaurėjimu nusisukęs nuo netekusių prasmių objektų Rokantenas skuodžia į miestą, tačiau ir čia jį persekioja negėdiška daiktų nuogybė. Tai suakmenėję objektai: groteskiniai, atkaklūs – ir atrodo, kad neįmanoma juos įvardyti ar surizikuoti pasisakyti apie juos. „Aš supamas daiktų, bevardžių daiktų. Vieniši, be vardų, bejėgiai, jie supa mane, jie po manimi, jie virš manęs. Jie nieko nereikalauja, jie tiesiog egzistuoja“. Bandydamas nuo jų pasprukti, Rokantenas užklysta į miesto parką, kur susidūrimas su būtimi pasiekia kulminaciją. „Bijojau, tačiau pirmiausia buvau įniršęs. Neapkenčiau tos bjaurios želė. Ji siekė dangų, buvo visur, visomis kryptimis, viską užpildė vis augančia mase. Galėjau matyti sluoksnį po sluoksnio, išplitusius toli už parko ribų... Daugiau nebuvau Buvilyje, aplamai niekur nebuvau, aš plaukiau. Nesistebėjau, puikiai suvokiau, kad tai – aptiktoji būtis, netikėtai pasirodžiusi, ir mane apėmė įsiūtis prieš šią būtį. Aš sušukau: ‚Kas per purvina košė, kas per košė!” ir nusipurčiau, kad nusimesčiau tą lipnią masę, tačiau ji prilipo prie manęs, ir jos buvo pilna, tonos ir tonos egzistencijos, nesuskaičiuojamos tonos; dusau po baisaus liūdesio svoriu“. Sukrėstas, beveik pritrėkštas aptiktų objektų begėdiškumu, Rokantenas grįžta į grynų melodijų pasaulį, egzistencinį pasaulį. Toks iki žmogiškasis ir ne žmogiškasis kraštovaizdis.

Kažkas priešinga būčiai-sau yra „nebūtis“. Nebūtis – ne būties nebuvimas, o būties-sau neigimas, anapusinio buičiai turinio teigimas. Žmogus priima tą būtį, kurios dėka į pasaulį ateina niekas, savimonę turinti „nulinė erdvė“. Kalbama apie ant-būtį, negalinčią būti kitokia. Atsitraukimas nuo pasaulio daiktiškumo yra džiūgavimas. Egzistencija nežino determinacijos, vadinamosios „būtinybės“ – gamtinės ar socialinės. Jutimai ir sąmonė – vienintelė tvirta dirva, į kurią galima remtis. „Aš“ turi sugebėjimą save pastatyti anapus būties ir todėl nepraranda savasties būdamas ne savyje. Mano mąstymas – tai „aš“: štai kodėl leista sustoti. „Aš“ išstumia save iš kažko, ko siekė, egzistuodamas tik todėl, kad nušalina save egzistuojančiame. Egzistencija neapčiuopiama, ji šmėkšteli ir išnyksta kaip mintis, kuriai nespėjai ištarti: „Kur tu? Tu juk manoji mintis!” Nepagaunamosios žmogaus vertybės orientuotos į neišsemiamumą, nusako pasaulio pajautą, moralinius išgyvenimus, pasaulio jutimo toną, emocinį egzistavimo atspalvį. Egzistencialumas apsaugotas nuo stiprių išorinės aplinkos poveikių, o panorėjus ir nepriklausomas nuo bio-fiziologinių svyravimų. Kiekviena akimirka juntama kaip nepakartojamas sąlytis su pasauliu, kiekvienas naujas pojūtis yra atnaujinimas, kuriamas iš dvasios gelmių kylančios energijos. Iracionalus žmogus, puldamas faktiškąjį pasaulį, gyvena ateitimi, tačiau gyvena ir prisiminimais, kartais dusdamas juose. Egzistencijas, kaip žmogaus būties pirminis elementas, priešiškas galinėms būsenoms. Egzistavimas vienetinis, amžinas. Begalybė persmelkia visą žmogaus gyvenimą.

Kaip smarkiai žmogus svarbesnis už savo „fenomenų“ sumą! Egzistencija “ne tai, kuo ji yra, o tai, kuo ji nėra”. Tai , kas yra – jau įvykę, kas liovėsi būti galimu, pastovus pasaulio faktas. Toks faktas yra realizuota praeitis – ne šmėkla, bet ir ne žmogaus determinantė. Žmogus ateičiai suteikia kitą tęsinį ir tuo pačiu išsiveržia iš determinizmo gniaužtų. Egzistavimas yra anksčiau už esmę – būtent todėl galime paveikti laiką, transformuoti praeitį. „Žmogus pirmiausia projektas, gyvuojantis subjektyviai, vietoje to, kad būtų puta arba kopūstu ... ir bus visų pirma tuo, kuo užsiprogramuos būti“ (Sartras). Egzistavimas visada ant laiko bangos ir yra ateitis, raginanti ir būtį, ir baigtinumą. Žmogus yra būtis, kuri projektuoja tapti dievu. Pats geidžiamiausias žmogiškojo subjekto projektas – noras būti valdovu laikui, sau, pasauliui. Aukštesniosios formacijos žmogus neleidžia būčiai paralyžiuoti valią, ieško susirėmimo su neįveikiamu, pažemindamas baigtinumą. Bebaimystė laužo likimą, savivalė nubraukia mirtį, užkoduoja amžinybei. Nėra mirties ir laiko, yra erdvė ir pats būties jutimas: „vienintelė nuosekli filosofinė pozicija – tai maištas“ (Kamiu).

Esatis maištauja – todėl gyvenimas vertas gyventi. Dabartinis žmogus – dalinis pasaulio reiškinys, dalinė visuotinės netvarkos apraiška. Tad nepakanka „įveikti žmogų“, tikslas yra „įveikti Visatą“. Kai maištaujam – reiškia, kad mumyse yra kažkas, kas nori gyventi ir save įtvirtinti, kažkas, ko, galbūt, dar nematome ir nežinom. Šlovė tiems, kurie visada stoja ant kelio prieš laiką! Gyvenimas kaip eksperimentas, šuolis į antžmogiškumą, pakvietimas velniškam šokiui…

Reikia sunaikinti kančią, reikalauti sunaikinti mirtį. Nėra nieko, kam žmogus turėtų paklusti. Egzistencija pajėgi apsiginti nuo nuoskaudų, apgaulių, depresijų. Kad būtum pasaulyje, turi būti herojumi. Jei žmoguje įsižiebs laisvė – visa, kas objektyvu, turi atšokti: taip Dostojevskio „Velniuose“ Kirilovas šūviu užmuša laiką, taip jis eina per tiltą anapus gamtos, prieš gamtą, be pasiteisinimų, be jokios atramos... Laisvė „trinktels“ – gamta atšoks. Viso to įrodymas yra šv. Vito šokis.

Achene*) 14-me a. egzistencijos herojai šokdavo ištisas valandas, į nieką aplink nekreipdami dėmesio, kol krisdavo be sąmonės. Tarp šokančiųjų buvo ir atėjusių iš aplinkinių gyvenviečių, suviliotų vien tik pasakojimų, ir tie pasakojimai jiems buvo didesniu stimulu nei pats reginys. Šokių metu jie regėdavo vizijas, fantazija jiems piešė dvasias, kurių vardu jie išrėkdavo, o kai kurie vėliau pasakojo, kad pateko į kraujo klanus, todėl ir turėjo šokčioti taip aukštai. Šv. Vito šokiai, sparčiai išplitę Belgijoje ir aukštyn palei Reiną, gyvavo apie 3 šimtmečius. Papročių griežtumas, maro baisumai, velnių išvarymo epidemijos Viduramžiais sukėlė protų egzaltaciją.

„Pavojinga eiti į aną pusę, pavojingas kelias, pavojingas atgal mestas žvilgtelėjimas, pavojingi svyravimai ir sustojimas“ (Nyčė). Romane „Mirtis dvasioje“ Sartras žmogų išveda į negailestingos saulės spindulius. Prancūzų armijai virtus siaubo apimtu gyvuliu, Matjė su keliais draugais užsiropščia ant tvirtovės sienos ir iš ten ima šaudyti į besiartinančius vokiečius. Netrukus jis lieka vienas ir tada jį persmelkia nepaprastos laisvės pojūtis. Matjė įnirtingai priešinasi, tačiau jo pasipriešinime nėra „privalomumo“. Jis prieina prie parapeto ir ima šaudyti žemyn. Tai buvo vienas didelis revanšas, kiekvienas šūvis nuimdavo svorį nuo širdies. Tas šūvis – už nespėtas parašyti knygas, tas – už neįvykusias keliones... Jis šaudė, o Dievo įsakymai sklandė ore: „mylėk artimą kaip pats save“, „nežudyk...“. Ugnis siautėjo merijoje, ugnis plaikstėsi jo galvoje, kulkos švilpė, laisvos kaip oras. Jam nieko nereikėjo, tik pusės minutės, kad spėtų iššauti į tą karininką, ir Matjė šaudė vėl ir vėl. Jis šaudė: jis buvo tyras, jis buvo visagalis, jis buvo stiprus.

Transient Life „Yra tik dvi partijos, tarp kurių reikia rinktis: arba-arba! Arba būti su dievu prieš žmones, arba būti su žmonėmis prieš dievą… Nes tarp dievo ir žmonių vyksta kova, kova ne dėl gyvenimo, o dėl mirties“ (Kierkegoras). Pasirinko laisvė ne tame, kas pasirinkta, o kaip pasirinkta, ne kam ryžtasi, o ryžtas ryžtis. Kas vienas – tas filosofas. Nebijoti galutinių išvadų! Drąsa kasdien! Eisite iki galo, iki paskutinės ribos – už ežios, už ežios! „Filosofija įmanoma tik esant pasirengus ... susinaikinimui“ (Šestovas).

„Tu ... vadini save laisvu? Noriu išgirsti apie tavo pagrindinę idėją, o ne apie tai kad išvengei jungo! Ar iš tų tu, kurie išdrįso išvengti jungo? Daugelis atsisako paskutinės savo kainos, atmesdami savo pavaldumą. Tapti laisvu nuo ko nors? Kas Zaratustrai dėl to! Tačiau tavo žvilgsnis turi man aiškiai sakyti: tapti laisvu kam nors!“

„Ar gali pats sau duoti savo gėrį blogį, ir virš savęs iškabinti savo valią kaip įstatymą? Ar gali būti savo paties teisėju ir savo įstatymo keršytoju? Argi tu ... naujoji teisė? Pirmasis judesys? Savaime riedantis ratas? Ar gali priversti žvaigždes suktis apie save?“ Sunku būti dievu...

Ir štai Kirilovo šūksnis Dostojevskio „Velniuose“:

- Jis ateis, ir jis vadinasi žmogadievis.
- Dievažmogis?
- Žmogadievis. Tame skirtumas.

Kovinė būsena – pilnoji egzistavimo mintis: „imu gyvenimo, grubaus ir vargano, gabalą ir iš o tveriu saldžią legendą“. Egzistavimo herojus – liepsnos šuoras, gyvenimo polėkis, įkarštis, įniršis. Gyvenimas nukreiptas į ptis aistringą galimybių iškleidimą; gyvenimas nori sunaikinti visas ribas: „gyvenimo tendencija ir kryptis yra puolimas“ (Špengleris). Nevengti galvojimo apie pavojų! Ateities etika – rizikos džiaugsmo įtvirtinime. Rizikavimo akimirkomis egzistencija gali išeiti už ribų, jas sulaužyti. Iracionalus žmogus griežtai kalbas su būtimi ir tik per krizę, per paradoksą yra įmanomas kelias į drąsą būti. „Pajutau jo žvilgsnį..., susimėčiau..., su siaubu veide – na, tiesiog gyvas taikinys. Mane išgelbėjo pasipiktinimas: įsiutau nuo jo įžūlaus bepardoniškumo ir pradėjau koneveikti dievą, murmėdamas: Po velnių, būk prakeiktas!... Nuo tada dievas nė karto į mane nežvelgė“ (Sartras).

Egzistencialistas, ne kartą perbraukiantis likimą, - karys-vienuolis: karys – proveržis ir spaudimas, vienuolis visą sunkumą neša ant savo pečių. Gyvenimas pilnas raugo ir mintis laksto link savo ribų. Egzistencija rizikos minutėmis – rodyklė, kaip išprotėjusi besiblaškanti tarp dviejų ribų. Tarp būties ir transcendencijos, paribyje pulsuoja mūsų ekstremumo strėlė.

Egzistencija atmeta prie savęs pačios. Žmogui sienos nugriovimas reiškia visišką gyvenimo saugumo žlugimą, didžiausią pavojų ir kartu didžiausią pergalę. „O jeigu? Staiga ne aš, o tas .. galilietis... Staiga ne spėlionė, o tikras, pirmas ir paskutinis? O juk tada jis turi būti gyvas... Kurgi jis? O jei ateis pas mane... dabar, čia... ką jam pasakysiu? Juk privalėsiu nusilenkti jam kaip paskutinis kvailas krikščionis, kaip kos rusų mužikas beprasmiškai murmėti: ‚Viešpatie, Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio“ arba kaip lenkų boba pulti paslikas? Aš, šviesusis genijus, antžmogis? Ne, niekada!” Ir tada vietoje buvusios šaltos pagarbos Dievui ir Kristui užgimsta ir jo širdyje auga, pradžioje, kažkokia baimė, o vėliau deginanti visaapimanti esybė... užgrobianti neapykantą. :Aš, aš, aš, o ne jis! Jo nėra tarp gyvųjų, nėra ir nebus. Neprisikėlė, neprisikėlė, neprisikėlė! Supuvo, supuvo kape, supuvo kaip paskutinis…” Ir apsiputojęs mėšlungiškai išlekia iš namų, iš sodo ir gūdžią naktį bėga uolėtu taku... Pyktis atlėgo ir virto sunkia, kaip tos uolos, tamsia kaip toji naktis, neviltimi. Nepakeliamas liūdesys suspaudė širdį. Staiga joje kažkas krustelėjo: „Pašaukti jį, paklausti – ką man daryti?“ Ir iš tamsos išnyra jo siluetas. „Jis manęs gailisi... Ne, niekada! Neprisikėlė, neprisikėlė!” Ir šoko nuo skardžio. Tačiau kažkas tamprus, tarsi vandens stulpas, sulaikė jį ore, jį tarsi pervėrė elektros srovė ir kažkokia jėga sviedė atgal. Akimirkai neteko sąmonės ir atsipeikėjo klūpąs keli žingsniai nuo skardžio. Prieš jį susiformavo kažkokia švytinti fosforizuojančia migla figūra, kurios dvi akys kiaurai pervėrė sielą... Ir jis girdi savyje duslų, tarsi sklindantį iš fonografo, balsą: „kam tu manęs ieškojai? Kam garbinai tą kitą, kvailą, ir tėvą jo? Aš dievas ir tavo tėvas. O tasai – vargšas, nukryžiuotas, man ir tau svetimas. Neturiu kito sūnaus, tik tave. Tu vienintelis, man lygus. Tu ir taip puikus, didis ir galingas. Daryk savo darbus savo vardu, o ne mano. Nepavydžiu tau. Myliu tave ir nieko iš tavęs nereikalauju. Tasai, kurį laikei dievu, reikalavo, kad sūnus jam paklustų iki pat savo mirties ir jam nepadėjo mirštant ant kryžiaus. Nieko iš tavęs nereikalauju ir tau padėsiu. Dėl patęs pačio, dėl tavo vertės ir pranašumo ir dėl mano tyros meilės tau – padėsiu tau.“ Ir tos akys bei kalbanti priartėjo prie jo veido, jis pajuto kaip ledinė srovė įėjo į jį ir visą užpildė. Jis pajuto neįtikėtiną jėgą, lengvumą ir džiaugsmą“ (V. Solovjovas).

„Gyvenimas yra skausmas, gyvenimas yra baimė; o žmogus nelaimingas. Dabar viskas skausmas ir baimė. Dabar žmogus myli gyvenimą, mes myli skausmą ir baimę. Ir taip padarė. Gyvenimas suteikiamas už skausmą ir baimę; ir čia visa apgaulė. Dabar žmogus dar ne tas žmogus .... Akmenyje nėra skausmo, tačiau akmens baimėje yra skausmas. Dievas yra mirties baimės skausmas... Kas nugalės skausmą ir baimę, tas pats dievu taps. O tas dievu netaps.... Tada istoriją dalins į dvi dalis: nuo gorilos iki dievo sunaikinimo ir nuo dievo sunaikinimo iki ... Iki žemės ir žmogaus fizinio pasikeitimo... Taps dievu žmogus ir pasikeis fiziškai.... Yra minutės, jūs prieinate iki minučių, o laikas staiga sustoja... Apokalipsėje angelas prisiekia, kad laiko daugiau nebus... Kur gi jį paslėps? ... Niekur neslėps, laikas ne daiktas, o idėja. Užges prote. ... Yra sekundės, jų vienu metu ateina penkios ar šešios... Tai ne žemiška; aš ne apie tai, kad tai dangiška, o apie tai, kad žmogus žemiškuoju pavidalu negali pakelti. Reikia keistis fiziškai arba mirti... Jūs nieko neatleidžiate, nes atleisti jau nėra ko. Ne tai, kad jūs mylite – o tai aukščiau meilės! Baisiausia, kad tai baisiai aišku ir toks džiugesys. Jei daugiau penkių sekundžių – tai dvasia neatlaiko ir privalo išnykti. Per šias penkias sekundes aš išgyvenu gyvenimą ir už jas atiduosiu visą savo gyvenimą, nes to verta. Dešimties sekundžių ištvėrimui reikia keistis fiziškai“.

„Jei dievas yra, tai visa valia jo, ir dėl jo valios aš negaliu. Jei nėra, tai visa valia mano.... Nužudyti kitą bus žemiausiu mano savivalės punktu, ir tame visas tu. Aš ne tu: aš noriu aukščiausio punkto ir nužudysiu save... Turiu pareikšti netikėjimą. Neturiu aukštesnės idėjos nei kad dievo nėra. Už mane žmonijos istorija. Žmogus ir tedarė, kad išgalvodavo dievą, kad gyventų nežudydamas savęs; tame visa ligšiolinė pasaulio istorija. Aš vienintelis pasaulio istorijoje pirmą kartą nepanorau išgalvoti dievo... Pagrindiniai planetos įstatymai – melas ir velnių vodevilis...

Suvokti, kad nėra dievo ir kartu nesuvokti, kad pats dievu tapai – kvaila, kitaip neišvengiamai save sunaikinsi... Jei suvoki, ... jau nesunaikinsi, o gyvensi... Tačiau vienas, pirmutinis, neišvengiamai privalo save sunaikinti, nes kas tada pradės ir įrodys?... Baimė yra žmogaus prakeiksmas... Tris metus ieškojau savo dieviškumo atributo ir radau: mano dieviškumo atributas – Savivalė!”

Skaitykite tęsinį >>>>,    
(pagal Valerijus Galickichas)    

*) Achenas (Aachen) - miestas Vokietijos vakaruose, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Belgijos ir Nyderlandų pasienyje; nuo antikos laikų žinomas balneologinis kurortas, romėnų įkurtas apie 124 m. (rastos 3 pirčių liekanos). Nuo 768 m. ča buvo Karlo Didžiojo rezidencija. Į pietus randasi Eifelio nacionalinis parkas. Apie 250 tūkst. gyv. Nuo 1980 m. mieste veikia universitetas. Kasmet vyksta tarptautinės jojimo varžybos.
Mieste yra 8-9 a. katedra su vėlyvojo bizantiškojo stiliaus aštuonkampe koplyčia (statyta maždaug 793-800 m., Odo von Metz); gotikinė rotušė (apie 1376 m., 1902 m. perstatyta) su restauruotomis imperatorių salėmis; 15-16 aamžiaus Šv. Pauliaus ir Šv. Mikalojaus bažnyčios bei miesto įtvirtinimų fragmentai.

Egzistencializmas
A. Kamiu filosofija
Vieni du su milžine
Apie Nyčės metafiziką
Žanas Polis Sartras
Ž. P. Sartras. Šleikštulys
A. Jampolskaja. Mirtis ir kitas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Berdiajevas ir Sartras: du egzistencializmo poliai
Gyvenimo filosofija: Špengleris ir Bergsonas
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
A. Kamiu. Apmąstymai apie giljotiną
Kuo skiriasi žmogus ir gyvūnas?
R. Šteineris. Krikščionybės esmė
Umberto Eco: Laiškas butelyje
Egzistencija: antŽmogis
L'ombra di Venezia
Erichas Fromas
Agnosticizmas
Kinikai
Filosofijos skyrius
Vartiklis