Piteris Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Ištrauka iš knygos "Mąstytojas scenoje: Nyčės materializmas" (Peter Sloterdijk. Der Denker auf der Buhne. Nietzsces Materiaiismus, 1986)

Peter Sloterdijk

Apie autorių

Piteris Sloterdaikas (Peter Sloterdijk, g. 1947 m.) – vokiečių filosofas ir kultūros teoretikas. Nemaža darbų dalis skirta Nyčės filosofijos analizei. Jis laviruoja tarp griežto akademizmo ir laisvo minčių dėstymo; kai kurie jo pareiškimai yra sukėlę labai aštrias diskusijas ir vertinti labai prieštaringai. Jis atmeta dualizmo idėją – kūno ir sielos, subjekto ir objekto, kultūros ir gamtos ir t. t.
Šlovė atėjo su „Ciniškojo proto kritika“ (1983), kurioje „cinizmą“ išskiria kaip ypatingą „klaidingos sąmonės“ formą, laikydamas, kad būtent cinizmas tapo šiuolaikybės simboliu. Metodologiškai Sloterdaikas remiasi Adorno „negatyviąja dialektika“ ir Heidegerio „fundamentaliąja ontologija“.
Žinomiausia jo knyga yra tritomės „Sferos“ (1998-2004), analizuojančios sferos koncepciją Vakarų kultūroje. Nagrinėja jos panaudojimą kaip simbolinį Dievo, kosmoso, žmogaus psichikos reiškinių įvaizdį, o taip vaizduojamąją reikšmę mene.
Papildomai apie P. Sloterdaiką rasite čia >>>>>

„Todėl aukštesnioji kultūra privalo žmogui suteikti dviejų ar trijų ertmių smegenis: viena – mokslo suvokimui, kita – ne mokslo...“,     F. Nyčė "Žmogiška, pernelyg žmogiška"

Klasikiniai tekstai – tie, kurie pergyvena savo interpretacijas. Kuo labiau juos išskaido į dalis, tuo labiau neliečiami jie atrodo. Kuo atkaklesni proto išbandymai, tuo šaltesnis jų žvilgsnis virš transcendentinių varžovų galvų. Kuo gilesnis hermetiškasis nušvietimas ir filosofinė rekonstrukcija įterpiama į klasikinio teksto audinį, tuo stipriau jis priešinasi aiškinimo spaudimui.

Ar pakanka, aiškinant iškilaus kūrinio pranašumą prieš jo interpretacijas, pasakyti tik tai, kad epigonai niekada nepavys originalo ar kad komentaras niekada neišsems originalo pilnumo? Prieš šimtmetį, kai humanitariniai mokslai tebuvo vystyklėliuose, buvo leistina, matyt, tikėti, kad taip galima pagrįsti didingųjų tekstų priešinimąsi. Ta naivioji hermeneutika buvo principingai susieta su laikmečiu, kai klasikai, tarsi žemiški dievai, nešiojami aistringo garbinimo kultūros ir nepasiekiami savo herojiškoje auroje, pleveno virš vėliau gimusiųjų pasaulio. Klasikų kūriniai leido pakankamai tikrai tvirtinti, kad komentatoriai, kaip profesionalūs prasmės tarnautojai, mosuoja savo smilkytuvais virš klasikinių tekstų, kad jų amžinąsias tiesas išverstų į kuklesnes istoriškai apibrėžto supratimo formuluotes.

Šiandien viskas kitaip. Interpretatorius daugiau neina į klasiką, kaip tikintysis į mišias. Filologiniams mokslams jau senai įgriso pseudoteologinis tarnavimas originalo raidei. Komentatoriui vis sunkiau įtikėti jo ypatinga paskirtimi ir komentuoti klasikus vandan kažkokios amžinos prasmės. Vietoje panirimo į gelmes ieškant tikrosios pasakojimo prasmės, jie vis dažniui užsiveria metodologiškai rafinuotame abejingume visoms tradicijos transliuotomis pretenzijomis prasmei. Štai tekstas, o štai mes. Kaip šaltakraujai barbarai, stovime priešais klaikos radinį, abejingi iki kaulų smegenų, ir nusivylę vartome jį rankose. Ar jis vis dar kam nors tinka? Kaip bebūtų, tačiau šiandien negali būti ir kalbos apie išankstinį tikėjimą į didžiųjų tekstų gyvenimišką svarbą. Jų reikšmingumą, geriausiu atveju, randame tik ten, kur ambiciškai kritinis "Aš" dirba su medžiaga savęs pakylėjimo aistros vedinas arba kur kokia nors konkreti užduotis verčia iš istorinių šaltinių išlupti porą-trejetą reikalingų citatų.

Tačiau tik dabar ir prasideda drama: tik išsiblaivėjus ir tradiciją paveldėjusiai inteligencijai (kad ir labiau subrendusiai, ciniškesnei, tačiau, kaip bebūtų, mažiau prisirišusiai ir skeptiškai) išmokus sugyventi su tuo palikimu, atsiveria ta svarba, kurią savyje apturi didieji tekstai. Kai jais daugiai netiki, jie pradeda kalbėti naujai. Kai jų kreditas visiškai išnaudojamas, jie stebindami mus pradeda turtinti. Kai jiems neduoda jokių avansų, jie nepastebimai patys pradeda slinkti link mūsų. Kai manome, kad galutinai nusigręžėme nuo jų, kad kartą ir visiems laikams nuo jų atsiskyrėme, jie pradeda lėtai, tačiau nenumaldomai šliaužti paskui mus – ne kaip persekiotojai ar įgrisę mokytojai, o kaip reikalaujantys dėmesio protėviai ar angelai-sargai, kurių kilniaširdiškumo ir takto mes jau liovėmės tikėtis. Kai nusprendėme užsiiminėti tik savo kasdieninėmis problemomis, o viskam, kas liko paskelbti egzistencinę redukciją ir pašalinti balastą, štai tada tame , kad liko, netikėtai pradedame atpažinti klasikų balsus: čia – visiškai nepakeičiamas pasiūlymas, ten – nuostabus pasažas, kartais – giminingas dvasinis jaudulys ir visur – vėrinys brangių žodžių, kurių negalima atsisakyti būtent tada, kad nuspręsta kalbėti apie savo problemas, daugiau nesiklausant plačių masių medijos, institutų ir susvetimėjusios informacijos. Taip šiandien galima ateiti pas Nyčę. Taip jį reikia skaityti: įvertinant ir priimant jo sugrįžimą, jo naują būtį mūsų pasaulyje, dalyvavimą autoriaus, kuriam leista grįžti, nes kažkada su juo buvo užbaigta, mąstytojo, su kuriuo tenka nuolat susidurti, nes jo dalykas net to totalaus išvalymo vis dar čia - liūdinantis, keliantis nuostabą, erzinantis, teatrališkas ir visa kuo neišsemiamas, kaip ir mūsiškis. Ir tuo pačiu mūsų visiškai neturi jaudinti oficialus to mąstymo statusas, jo priklausomybė ar nepriklausomybė klasikai. Per vėlu jau laužyti galvą, ar vertėjo į klasikus iškelti būtent Nyčę ir ar teisingai pasirinkta, kai – ne be visos interpretatorių armijos – Nyčei-žmogui, Nyčei mąstytojui buvo skirta ypatinga vieta minties panteone. Suvokimo istorija dažniausiai nesivargina istorinių ir žmogiškųjų dydžių tipologizacija. Taip keistas susižavėjimo ir netikslumo mišinys suteikia Nyčei klasikinio autoriaus bruožus, nes jo atžvilgiu jau senai laikas kalbėti ne apie buržuazinės kultūros harmonišką klasiką, o apie laukinį moderno klasicizmą su jo tamsia kritiškumo ir deginančios disangelia dvasia.

Be to, įprastu dalyku tapo teigti kalbant apie Nyčę, kad yra du mąstytojų tipai: vieni, kurių kūrybą galima tirti atskirai nuo biografijos, ir kiti, kurių gyvenimo ir mąstymo istorija sudaro vieną visumą; prie šios antrosios kategorijos, atseit, reiktų priskirti ir Nyčę. Panašus tvirtinimas savyje turi tam tikrą grėsmę netiesos, kuri gali būti priskirta autoriui, kai jį įrašo į klasikų gretas. Kaip toli nuo mūsų bebūtų Nyčė. Tai, kad jis miręs, neduoda jam papildomo autoriteto. Gyva ir suplėšyta Nyčės aura – net akimirkai užmiršus neveik antžmogišką jo vėlyvosios prozos spindesį – nieko bendra neturi su erzinančiu pasipūtimu ir kilniu nuoboduliu, kurie danai būdingi klasikai.

Tačiau, vis dėlto, kodėl Nyčė aktualus šiandien, bent jau aktualus tiek, kad įspėjimai dėl jo mokymo vėl tampa įprastu dalyku? Kas vėl daro jį probleminiu, noriai cituojamu ir pavyzdžiu? Ar tik dėl to, kad dabartinės neurozės ieško filosofinio globėjo? Ar priežastis tame, kad po daugelio dešimtmečių social-liberalaus ir neokrikščioniškojo moralizavimo laikmečio dvasia vėl ieško rūstesnių tiesų ir džiūgaujančio išsilaisvinimo iš visų varžančių principų? Ar neatvedė tapęs visuotine abejonė progresu prie būtinybės įsiklausyti į kitus, alternatyvius naujojo laiko fenomeno aiškinimus - kurie atitolintų nuo istorijos monstrų ir apibendrinimų šmėklų? Nė viena tų prielaidų nėra visiškai klaidinga. Bet nė viena jų nepaaiškina, kodėl būtent Nyčė iškyla kaskart, kai reikia suvokti fundamentalią abejonę savyje, būdingą modernui, ir apčiuopti kelią, kuris atvestų mūsų mintį prie nepaprastai sudėtingo, ambivalentiško dabarties charakterio ištakų.

Dabar, prieš kiek įsigilinant į vieną didžiųjų šio autoriaus tekstų, noriu iškelti hipotezę dėl Nyčės rašybos prigimties. Jos prasmė tame, kad naujas Nyčės buvimas paaiškinamas ne tiek jo (neginčijama) kultūrine-kritine, psichologine ir filosofine kompetencija \, ir šiandieną nepraradusią savo švietėjiškos jėgos, koe jo silpnumu, mums labiau neatremiama, nei bet kuri jėga. Ir jei šiandien Nyčė tam tikra prasme tarp mūsų, tai to priežastis ne tiek jo pranašume prieš gyvenančius, kiek bendri trūkumai su jais. Rimčiausiu jų, nustačiusį Nyčės ryšį su dabartimi, buvo jo nesugebėjimas tapti specialistu kokioje nors srityje; jis niekada negalėjo vien tik eiti pasitinkant lūkesčius. Ir ne todėl, kad tame negalėjo tenkinti tuo momentu jį dominusios disciplinos reikalavimų. Būtent atvirkščiai. Visų Nyčės nelaimių pradžia ir pabaiga – jo nesugebėjime užsiimti vienu ir tik vienu dalyku. Žinoma, jis buvo virtuozu – iškiliu filosofu, savo epochos puikiu kritiku, fundamentaliu moralės analitiku, jau nekalbant apie kitas sritis. Tačiau daug ir sistemingai, jei ne daugiau, užsiimdamas kurioje nors tų disciplinų, jis tuo pačiu metu praktikavo dar bent vieną, kas kėlė įtarimą dėl jo principiniu nesistemingumu. Todėl iš pradžių gali pasirodyti, kad išoriniame gyvenime Nyčė tapo savo talento dvilypumu. Būtent su tuo, galbūt, susijęs beveik nepaaiškinimas sėkmės nebuvimas, persekiojęs Nyčę jam gyvenant (dėl ko jo bejėgiškas kaprizingumas bendraujant su leidėjais negali būti pakankama priežastimi), o taip pat jo pomirtinės įtakos sprogstamąjį pobūdį. Ir nors bet kurio iš tų talentų, paimtų atskirai ir išvystytų iki profesionalumo, būtų pakakę solidžiai karjerai – apie tai liudija Nyčės, kaip filologo, kelias – akivaizdu, įvairių jėgų, siautėjusių tame žmoguje, raizginys nulėmė, kad jo egzistavimas buvo niūrus marginalo egzistavimas organizuoto kultūrinio gyvenimo pakraštyje. Beje, net išsireiškimas "jėgų raizginys" nevisiškai korektiškas, nes Nyčės atveju nėra žinomo daugiapusio talentingumo fenomeno. Iš tikro, Nyčės talentai – ne atskirų, gretimų sugebėjimų rinkinys; tarp jų nėra tikrosios takoskyros, jie ne vien gyvuoja lygiagrečiai vienas greta kito. Dar daugiau, šiame autoriuje kiekvienąkart viena jėga veikia per kitą, ir todėl jis buvo, kaip daugelis meniškų asmenybių, vienu metu ir rašytoju ir muzikantu, poetu ir filosofu, praktiku ir teoretiku ir pan. jis neužsiimdavo dviem dalykais vienu metu – tiesiog darydamas viena, jis tuo pačiu darė ir kita.

Toks plastinis kalbų ir jėgų suaugimas dar ir šiandien reikalauja nepaprasto susikaupimo. Nyčei, kaip niekam kitam, pavyko skaitytojui, susigundžiusiam lengvo supratimo galimybe, iškrėsti piktą pokštą. Visiškai aišku, kad negalima suprasti Nyčę žiūrint tik į tai, kas jo tekstuose parašyta juodu ant balto ir ką pajėgus perteikti bet kuris perpasakojimas. Profašistinis Nyčės skaitytojas – ir anksčiau, ir dabar – tai, visų pirma, skaitytojas, aptinkantis nerangumą ir snaudžiančia nepagarba savo požiūriu į prasmę, nesugebėjimą įsitraukti į Nyčės pradėtą didįjį žaidimą anapus semantikos, jo postmetafizinę gestų muziką. Galimybė iš tikrųjų priartėti prie Nyčės užmačios prasmės egzistuoja tik tam, kuris mato, kuo iš tikro užsiėmęs šis vidinės nerimasties vejamas, "daugiastygis" ir jautriai suderintas autorius, rašydamas žodį po žodžio. Teisingai pastebėjo Tomas Manas: žlugęs žmogus tas, kuris suvokia Nyčę paraidžiui – semantinės redukcijos turinio fiksacijos prasme. Pats Nyčė aštriai juto savo rašymo daugiaprasmiškumą ir sintetinį pobūdį ir nė karto gyvenime nebandė paneigti tvirtinimo, kad jis, kalbant iš esmės, kompozitorius, kurį atsitiktinai "nuplukdė" į literatūrą. Kartais jis svarstė ir taip: vargšas, pasitraukęs nuo žmogiškojo ir patekęs į kitą, meninį-dieviškąjį matavimą ("viso labo, kvailys", "tik poetas"). Kai jo pasitikėjimas savimi padidėdavo, jis save įsivaizduodavo kaip kažkokį ekspresyvų daugiamatį reiškinį, apie kurį spręsti imasi vien išskirtiniai savo platų literatūrinį, filologinį ir filosofinį matą turintys gyventojai. Jis jautėsi esąs filosofuojančiu Richardo Vagnerio dvyniu, kaip ir tasai nesugebantis patenkinti savojo estetinio genijaus veikla vieno žanro ribose ir todėl susikūrusiam vieningo daugiaplanio kūrinio idėją, ir per ją ketindamas, panaudojant įvairias priemones ir sinestezijos efektą, pateikti scenoje visą savo asmenybės pilnumą. Nyčės išskirtinumas tame, kad jo literatūriniame-sceniniame vyksme turėjo apseiti be vagneriškųjų operinių sinestezijų. Savo žaidimą jis turėjo patikėti tik rašymui – nors tas žaidimas ir nebuvo vien literatūrinis. Gana anksti Nyčės draugai ir amžininkai, artimai pažinoję jį, pastebėjo, kad didžiojo stilisto psichiniame pasaulyje veikia ir kitos jėgos – muzikanto ir pranašo energijos, cezario ir naujos religijos kūrėjo pretenzijos, psichologo potraukiai, reformatoriaus, auklėtojo ir meno demagogo. Pats Nyčė Vagnerio klausimu turėjo nedidelę teoriją apie "susimaišiusius talentus"; ir jis kartą įžvalgiai pastebėjo, kad Vagneris turi savyje kažką paimtą iš aktoriaus, kuriam, nesant tinkamos scenos savo neišmatuojamai grandiozinių planų įgyvendinimui, kilo mintis susikurti savą muzikinę-dramos visatą. Tačiau jei Vagnerio vystymasis nuo kompozitoriaus-maištautojo iki kompozitoriaus-kultūros reformatoriaus nuolat plėtėsi, tai Nyčė – "kaip filologas ir žodžių žmogus" – buvo priverstas apriboti savo impulsų spektrą vien tik rašymo erdve.

Taigi, prieiname pirmąjį Nyčės kūrinį – "Tragedijos gimimą iš muzikos dvasios". Tai tiesiog privaloma knyga kiekvienam, norinčiam išsaugoti nesugebėjimo būti tik mokslininku meną. Toks Nota bene menas nėra disciplina, palaikoma "atsargai" mokslininkų- nevykėlių, subukėjusių filologų ar filosofų su prostata. Priešingai, kalbama apie philosophic et demi, apie sparnuotą filologiją, apie mokslą, kuri dėl intensyvumo pakyla į tikrosios refleksijos lygio. Kaip parodysime vėliau, "Tragedijos gimimas iš muzikos dvasios" žymi kartu ir "linksmo mokslo" gimimą iš pertekliaus dvasios, nors Nyčės santykyje su tuo "linksmu mokslu" dar prasiveržia jo jaunatviškas mėgavimasis rimtimi.

Pabandysime pateikti tikrą įvykių eigą. 1869-ais, kai Nyčei ką tik sukako 25 m., jis, iki tol nė karto viešai nepasisakęs, tik su savo akademinio globėjo Fridricho Ričlio, laikomu Lepcigo filologų "tėte", rekomendacija bei kilniaširdiško administracijos antibiurokratinio gesto dėka gavo klasikinės filologijos katedrą Bazelyje. Rekomendaciniame laiške Ričlis taip atsiliepia apie savo: protežė: "Iki šiol nežinojau jaunuolio, kurį norėčiau visomis jėgomis palaikyti mano dalyke ir kuris taip anksti ir tokiam jauname amžiuje pasižymėjo tokiu brandumu, kaip šį Nyčę... Jei, leidus Dievui, jis gyvens ilgai, tai – spėju – kada nors jis stovės pirmoje vokiečių filologų gretoje... Pas mus Leipcige jis yra kumyras ir, pats to nenorėdamas, pavyzdžiu visai eilei jaunų filologų, ... kurie laukia nesulaukia jį tampant docentu. Jūs sakysite, aš apibūdinu unikalų žmogų; tačiau jis, būtent, toks ir yra, o kartu ir simpatiškas bei kuklus. Ir dar – jis gabus muzikantas, kas, beje, su reikalu nesusiję".

Deja, dėl paskutinio Ričlis, ko gero, klydo. Nyčės muzikalumas buvo labiau susijęs jo buvimu filologu nei apie tai norėjo pasakyti jo mokytojas, patetiškai, tačiau vis tiek tik deskriptyviai reklamuojantis šį neturintį jokių mokslinių regalijų autsaiderį. Tai, kas laiške pažymima kaip nesusiję su reikalu, t.y. su skyrimu į pareigas, iškart pasireiškė kaip lemiamas Nyčės buvimas Bazelyje. Instinktyviai jausdamas Nyčės fenomenalumą, Ričlis vis tik nepajuto tai, kas sudaro Nyčės fenomeną – ko muzikinės-teorinės prigimties dvilypumą. Be to "muzikalumą" čia reikia suprasti siaurąja prasme – kaip muzikos kūrinių kūrimą ir atlikimą; čia reikia įtraukti visą grandiozinio-neišsakyto judrią daugybę, perpildžiusią jaunojo filologo sielą, reikalingumą ir stiprų poreikį saviraiškai, dariusius jį pernelyg įnoringu, savimi pasitikinčiu ir ambicingu. Būtina prisiminti ir karštą Nyčės norą padaryti girdimu pranašo ir reformatoriaus balsą, kuriame, net nepradedant skrupulingos analizės ir nelendant į psichologizmą, mes vis tik galim išskirti jo anksti mirusio, be galo mylimo ir jo idealizuoto tėvo, protestantų pastoriaus Karlo Liudviko Nyčės, balsą. Ir žinoma, Nyčės atvejis telpa į bendras maždaug tokias formuluotes "bažnyčia paleidžia savo vaikus" ar "apsižiūrėjome ir supratome, kad mus perdaug auklėjo". Vienaip ar kitaip, muzika jau pirmuosiuose jaunojo profesoriaus moksliniuose ieškojimuose užėmė toli gražu ne paskutinę vietą. Susitikimas su Vagneriu atrišo liežuvį mokslo vyrui; ir filologe užgrojo muzikantas. Tai, kas buvo jo neįprasto talento perimta iš Šopenhauerio, Vagnerio ir graikų, - tai jautriausias antikos, metafizinio muzikos turinio ir tragiškosios didžiosios asmenybės vienatvės šiuolaikinių rezonansų suvokimas. Čia, pirmame unikalaus mokslininko literatūriniame kūrinyje visi motyvai pirmąkart suskambėjo vieninga retorine orkestruote. Kentauriškasis genijus pradeda atskleisti sau savo kalbą arba, geriau sakyti, išraiškos kalbas.

Štai tokia situacija, kurios fone 1871-72 m. žiema įvyko Nyčės debiutas, debiutas toks pats nuskambėjęs, kaip ir katastrofinis. Jo spindėjimas amžiams liko kultūros istorijoje, ką mums primena pakartotiniai leidimai. Katastrofiškumo pagrindine priežastimi buvo tas faktas, kad Nyčė graikų tragedijos gimime matė daugiau, nei galėjo iš jo tikėtis labiausiai geranoriškai nusiteikęs skaitytojas, ir net daugiau, nei tame savo vystymosi etape galėjo įsisąmoninti pats autorius. Tam tikrą šviesą toje situacijoje atskleidžia savikritikos stiliumi 1886 m. parašyta pratarmė; beje, ji daug ir nuslepia, nes vėlyvasis Nyčė nenori pripažinti ankstyvojo Nyčės, nors tada dar nerašiusio taip didvyriškai, pranašumo. Savikritika parodo ne tik Nyčės pasiekimus stiliaus srityje, bet ir jo atsiribojimą: ankstyvojo Nyčės tiesą – išankstinio skausmo intuiciją - išstumia vėlyvojo Nyčės tiesa - valios valdžiai idėja. Čia neišvengiamai atsiranda analogija su Froidu, paaukojusiam savo ankstyvąją tiesą - sugundymo teoriją – vėlesniajai tiesai – aistrų teorijai.

Tokiomis aplinkybėmis talento išbandymas, be jokių abejonių, buvo labai vietoje. Kas gali būti suprantamiau nei autoriaus poreikis įrodyti, kad jo paskyrimas į pareigas vietoje labiau kvalifikuotų kandidatų rėmėsi ne vien tik pasakiškomis privilegijomis, tačiau ir būdamas objektyviu neordinariu mokslininku ir mąstytoju. Taigi dienotvarkėje buvo savęs pristatymas, savo pranašumo ir patvirtinimo įrodymas pernelyg lengvai gauto akademinio statuso. Jis norėjo daugiau – jis buvo pajėgus daugiau. Kai tik iškrito galimybė blykstelėti plačiai skaitytojų auditorijai, iškart išryškėjo jo asmeninio požiūrio suvaržytas perviršis dėstomo dalyko požiūriu. Ir net po 100 m. tai tebestebina. Juk kam, iš esmės, gali būti įdomios smulkiausios graikų tragedijos atsiradimo smulkmenos? Ką, be vieno-dviejų klasikinių filologų, abejingų visa kitam, galėjo jaudinti antikinis satyrų choras arba Atikos žiūrovo dvasinė būsena dionisijų pasirodymų metu? Dėl to, kad šiandien niekas nesiima rimtai kelti panašius prodiletantiškus klausimus, yra Nyčės nuopelnas. Savo genialiu įsiveržimu į filologiją, kuris iš dalies suteikė jai kūrybinį impulsą, privertė iš dalies išeiti iš savų ribų, jis sukūrė sąlygas specialaus filologinio domėjimosi objektų pakeitimui filosofinio-psichologinio žmogaus prigimties objektais, jei, žinoma, šiandieniniame diskurse dar leistina nesivaržant naudoti tokius išsireiškimus, kaip "žmogaus prigimtis".

Dažnai sako, kad pirmoji Nyčės knyga savo pagrindu – vienas išplėtotas dialogas si Richardu Vagneriu, jo tėviškos draugystės pateikimas ir pakilus savęs atspindėjimas vagneriškoje herojinėje-nemoralioje meno karalystėje. Iš tikro, be Vagnerio įtakos neįmanoma įsivaizduoti "Tragedijos gimimo" – pradedant iššaukiančia dieviškąja Apolono-Dioniso diada, kurią pro domo jau naudojo Vagneris, ir baigiant klasikinės operos kritika ir naujojo vokiečių renesanso su vagneriškojo išsigelbėjimo ženklu idėja. Nyčė kartą koketiškai pastebėjo, kad tą knygą geriau parašyti galėjo pats Vagneris. Tačiau vien Vagnerio įtakos Nyčei pripažinimo maža, kad suvoktume tikrąją "Tragedijos gimimo" įvykio esmę. Galima bet kokia seka ir proporcijomis jungti vagneriškumą, Šopenhauerio metafiziką ir klasikinės filologijos elementus, tačiau taip ir nepasiekti tai, kas pavyko Nyčei. Juk kuo bebūtų toji įvairių šaltinių ir vaizdinių kombinacija, nulėmė kentauriškasis gimimas, t.y., išlaisvinimas be galo turtingos išvadomis ir savo prigimtimi dvilypės meninės-filosofinės iškalbos, kurioje Nyčės talentai pirmąkart susijungė į gyvą ir vaisingą visumą. Taip rašyti sugeba tik tas, kurio įsivaizduojami skaitytojai pasiliko toli užnugary, ir kuris jau nesirūpina, ar kada nors pasieks skaitytojus išlikęs realiu. Iš čia somnabuliškas Nyčės pasitikėjimas savimi padarius tai, ką profesionaliu moksliniu požiūriu galima vertinti kaip faux pas. Nepaisant viso savo bravūriškumo, jis kalnų pasaulio, kuriame gyvena didingos ir viduje vienos kitoms giminingos dvasios, pamokslininkas; ir tebūnie blogiau tiems, kurie ten, viršuje, nesijaučia esą namuose. "Tepasigaili Dievas manųjų filologų, jei jie dabar nepanortų kažką išmokti", - rašo jis palydinčiame laiške prie Vagneriui skirto knygos egzemplioriaus 1872 m. sausio mėn. Panašūs Nyčės užmojai anksčiau ar vėliau privalėjo išprovokuoti diagnozę: "didybės manija". Būtent, Ričlis ir tapo pirmuoju, ištarusiu tuos žodžius. Vagneris, atvirkščiai, reagavo pakylėtai: Kozimos liudijimu, metras verkė iš laimės prie jaunojo profesoriaus knygos. Tuo nesunku patikėti, jei atsižvelgsime į tai, kad Nyčės tekste Vagneris perskaitė tik kai, kas veidrodiškai atspindėjo jo paties mintis, ir nesivargino susimąstyti, ar po tuo atspindžiu nesislepia dar ir iššūkis, jam mestas kitos savimonės. Pats Nyčė, neabejotinai, būtent taip ir laikė, kai bandė suvokti savo tapsmą per savęs atsisakymo ir savęs suradimo dialektiką: svetimo garbinimas jam atrodė būtina sąlyga savojo išlaisvinimui. Netrukus po "Tragedijos gimimo" publikacijos Nyčė savo varžytuvių antikos laikotarpiu teorija išsako savitą nenorą be nuosėdų ištirpti Vagnerio kulte. "Štai kur graikų varžytuvių idėja: ji nepakenčia besaikio viešpatavimo ir baiminasi jo pavojų; apsigynimui nuo genijaus ji trokšta kito genijaus. Bet kokia dovana turi vystytis kovoje – taip moko graikų liaudies pedagogika" (Homeriškosios varžybos, 1972). Tas genialumo kultas (genializmas), nepaisant viso kurioziškumo ir išankstinio nusistatymo, mūsų tolimesniame aptarime bus labai svarbus – dėl savo psichologinių savybių. Nyčės laikais tik genialiai meniškoje visa leidžiančioje aplinkoje gali rastis kentauriškieji pradai, vėliau išsiliesiantis kentauriškais gimdymais. Pasaulį išvys struktūros su dvigubu meno ir teorijos, žadinančių fundamentalaus ir atsitiktinio lydinius, griaunančiu potencialu Jau 1870 m. vasarį, būdamas Bazelio profesoriumi, išlaisvinančioje Vagnerio įtakoje padaręs pirmąjį retorinį žingsnį filologijos atnaujinimo kryptimi, Nyčė surado išraiškos būdą savajai nuojautai apie tas kentauriškosios literatūros tendencijas. Ervinui Rodė jis rašė tuo metu: "Mokslas, menas ir filosofija manyje auga taip tankiai susipynę, kad kada nors aš neišvengiamai pagimdysiu kentaurus". Akivaizdu, kad tik po "genializmo" skydu Nyčė galėjo pasipriešinti cecho reikalavimams, apribojęs profesionaliąją saviišraišką visuotinai priimtąja sfera ir išnešdamas vadinamąjį egzistencinį likutį į privačią sferą. Todėl šio autoriaus "genializavime" galima įžvelgti ir nuorodą į visiškai suprantamą nenorą ie simpatišką nesugebėjimą, o būtent, nenorą bjauroti save vardan akademiškumo ir nesugebėjime perimti profesionalųjį kretinizmą.

Čia visai vietoje, nors tiek pat ir klaidingai, būtų pabandymas Nyčės literatūrinius kentaurus susieti su esė žanru, tai yra išspręsti civilizacijos dramą, paslėptą už konkretaus žanro pavadinimą, nustatytos - kad ir nepaprastai plataus – kalbinės išraiškos priemonėmis. Pačiame žodyje "esė" yra negeranoriškumo atspalvis, jis skamba vos ne kaip meldimas nusižeminti tiems, kurių intelektualios galios nėra didelės. Atvira forma, negriežta argumentacija, retoriniai laisvumai, nebūtinybė įrodyti – visa tai nurodo ypatingas, minkštesnes už visuotinai priimtas sąlygas. Dažniausiai susilpninimus mes nevalingai siejame su regresu, o laisvumus su judėjimu klaidinga kryptimi. O kai panašus "atsipalaidavimas" kartais būdingas ir stipriam intelektui, dvasia, paklūstanti profesionalumo ir rimtumo reikalavimams, priversta sutikti su tam tikros rezervacijos, kurią vadina "esė" ir kurioje, kaip laikoma, tikslumas nebūtinas, buvimu. Nietsche by E.Munch

Tačiau su Nyčės rašymu yra kitaip: kai jis sau leidžia laisvai išsireikšti, rašymo lygis kyla, kai jis atveria visus šliuzus, jo reikalavimai radikalėja, kai jis paklūsta savo nuotaikai, jo savidisciplina tampa griežtesne. Būtent todėl Nyčės kentaurai kiekvienąkart "eina ne ten" – ir todėl veda aukštyn!

Pradedanti čia ryškėti problema, tokia plati, kad verta, ko gero, pabandyti ją suformuluoti dar kartą kitais žodžiais. Argi negalima tarti, kad kažkokio vientiso egzistavimo ribose – kad ir ką tai reikštų – pasaulio pažinimas ir saviraiška gali būti labai glaudžiai susiję, glaudžiau, nei tai būna šiuolaikiniame pasaulyje. Arba būdinga mūsų laikmečiui sugebėjimų specializacija neatvedė į tai, kad psichinės nuostatos, kuriomis remiasi mokslo pažinimas perspektyvoje tapo priešiškos saviraiškai, o tuo tarpu nuostatos, tradiciškai siejamos su saviraiška, taipogi pajuto aiškiai antimokslines tendencijas? O jeigu taip, tai ar nėra scientizmas ir estetizmas vienas kitą papildančiomis idiotijomis, būdingomis mūsų epochai? Ir argi tokiose sąlygose santykiai tarp kognityvaus šiuolaikiškumo, organizuoto mokslo ir technikos forma, estetinio šiuolaikiškumo, įtvirtinančiu save šiuolaikiniame mene, neturėtų būti įtempti iki kraštutinumo – arba, galbūt, pakanka tiesiog konstatuoti jų aiškų priešiškumą vienas kitam?

Jei iš tikro taip, kaip seka iš tokio klausinėjimo, tai kas gi lieka tiems, kurie nepaisydami laikmečio dvasios vis dar tiki Gėtės išsakytą mokslų ir menų sąjungą? Kas bus su tais intensyviai gyvuojančiais naiviais individais, kurie nuo pat pradžių nesuprato, kad vientisumas, žadamas šiuolaikiškumo, ne daugiau nei apgaulė? Kaip jaustis pakylėtos prigimtims, švelniai pasakius, neatitinkančioms dabartinių ciniškų intelektualiosios specializacijos standartų? Ir pagaliau, grįžtant prie "Tragedijos gimimo" autoriaus, klausiu: ar tam jaunasis Nyčė iki galo atsikando pfortenziroviškojo humanizmo, Šopenhauerio asketinio patoso ir vagneriškojo "genializmo", kad vėliau jau savuosiuose profesionaliuose ir publicistiniuose darbuose paklustų intelektualaus darbo padalijimo idėjai bei profesionaliosios taktikos reikalavimams? "The whole man must move at once" – Adisono posakį, kurį Lichtenbergas kažkaip su užuojauta užsirašė į užrašų knygutę, savo devizu galėjo pasirinkti ir Nyčė. Žmogus turi save perteikti kaip visuma.

Padidintas šiuolaikinių intelektualų jautrumas "kietam Nyčės spinduliavimui" grindžiamas, tikriausiai, ta aplinkybe, kad jis jiems primena vieną įkyrią šiuolaikiškumo idėją: Nyčė leido sau, kad ir brangiai už tai sumokėjęs, būti menininku-mokslininku ir mokslininku-menininku. Kas mus šiandien taip užburia – ne drąsa, o tokio sprendimo savaiminis akivaizdumas. Tiesa, dėl savo gana efektyvaus tiriančiojo esteto ir estetizuojančio tyrinėtojo dvilypumo, šis autorius pateko į nesuklasifikuojamų kuriozų gretą; jis niekur ne namuose, nes jo namai gali būti bet kur. Savo pozicijos ekscentriškumu Nyčė patraukia dėmesį kultūriniu-psichologiniu skandalu, susijusį su klaidingu supratimu: sveikiname ar prakeikiame mes Nyčės siekį griauti ribas (kuris, kaip atrodytų, natūraliai seka iš sveiko pasibjaurėjimo apribojimais), tačiau mus stebina kaip išimtis būtent tai, kas bet kuriam nesusijusiam protui turėtų būti savaime aišku. Iš to, kas pasakyta, galima, nesvyruojant, į skirtingas puses išskirti Nyčės "genializmą" ir Nyčės palikimą. Tai, kas kadaise galėjo egzistuoti, matyt, tik aristokratiško genialumo kulto forma, dabar pasireiškia kaip taiki nepagarba ribojimams. Tuo tarpu, siekiant atsilaikyti prieš visokio plauko scientiškiems kretinizmams ir bedvasiam intelektualaus darbo pasidalijimui, galima apsieiti ir be kokios nors ypatingai išpuoselėtos deprofesionalizacijos teorijos. Tokia priešstata ekspertizės nereikalauja. Kam reikia kritinės teorijos, jei pakanka paprasto budrumo. Paskutinis gi, visų pirma – literatūrinis geradarys. Gali būti, kad siekiant lengviau ištverti dabartinį kritinės teorijos deficitą, reikia tiesiog liautis laikyti literatūrą izoliuotu estetiniu pasauliu, savo išskirtinumo dėka virtusio daiktą sau ir dar vieną dialektinį žodyną. Galbūt, literatūra plačiąja prasme – tai tik universali komponentė kentauriškame fenomene? Tačiau tada ji galėtų suvaidinti lingua franca vaidmenį laisviems protams, tiems, kurie kerta atsiribojusių viena nuo kitos sferų ribas ir kovoja už jų tarpusavio sąsajų idėją. Paliudijimų apie tai jau senai susikaupė pakankamai. Visad, kai autorius pasiekia dvilypį efektą panaudodamas ne vieną, o daugelį kalbų, paveikta tampa literatūrinė proto iškalba, kuri, pagal viską, pasiruošusi pripažinti apribojimo vertę tik kaip ribą, kviečiančią ją įveikti. Nuo E.T.A. Hofmano iki Zigmundo Froido, Nuo Sereno Kierkogoro iki Teodoro V. Adorno, nuo Novalio iki Roberto Muzilio, nuo Henriko Heinės iki Aleksandro Kliugės, nuo Polio Valeri iki Oktavijo Paso, nuo Bertoldo Brechto iki Mišelio Fuko, nuo Valterio Benjamino iki Rolano Barto – kiekvienąkart labiau komunikatyvūs protai pateikia mums skirtingus temperamentus ir kentauriškojo genijaus variantus.

Kas liečia konkrečiai „Tragedijos gimimą“, tai šio archetipiškai kentauriško kūrinio pasirodymas buvo akivaizdaus kultūrinio vakuumo sąlygomis ir buvo lydimas stebinančiu publikos tylėjimu. Tuo tarpu, šis įvykis buvo toli gražu ne atskiru epizodu ar kukliu komentaru Vagnerio kultui. Atskiri skaitytojai, žinoma, pajuto, kad tos nedidelės knygutės puslapiuose tveriama kažkas daug žadančio, tačiau, bendrai imant, tiesioginis publikos įspūdis buvo, profesoriaus Unzero iš Bonos žodžiais, kad autorius „miręs kaip mokslininkas“. Ir net tie, kurie tame kompaktiškame papetiniame opuse pastebėjo ateities ūglius, vargiai galėjo pasakyti, apie ką iš tikro joje kalbama. Tik vėliau, kai „Zaratustra“ padarė Nyčė visuotinai žinomu pasaulyje, tapo kiek aiškiau, apie ką užsiminė jo ankstyvasis darbas. Nyčė pasistatė sau kultūrinę sceną, kurioje turėjo įvykti kažkas daugiaum nei bairetiškasis renesansas. Tai buvo scena beprecedentinių nuvainikavimų, grėsmingo kultūros perkainojimo aktų ir negirdėtos psichodinamikos intervencijos į humanizmą. Kentauriškasis filologas, iš kurio aplinkiniai, kaip atrodė, galėjo tikėtis, kad jis kaip tikras antikos puoselėtojas vystys veimariškąjį-graikiškąjį individo kultą, pakėlė uždangą scenos, kurioje buržuazinis individas buvo priverstas atsiduoti pavojingiausiai ir tuo pačiu detaliausiai savianalizei. Antikiškumas netikėtai liovėsi būti teisingu veidrodžiu humanistinėms savistilizacijoms, protingo saiko garantu ir pavyzdiniu- buržuaziniu nemaištingumu. Vienu smūgiu buvo baigta su klasikinio subjekto autonomiškumu. Beveidžiai dydžiai viršuje ir apačioje, iš numinozinio ir animalinio sferos, skverbdamiesi per tradicinį asmenybės apvalkalą, vertė ją arena tamsių nevaržomų energijų, anoniminių pasaulio valių orkestru. Visoje buržuazinės kultūros vystymosi istorijoje žavėjimasis Graikija sudarė nemažą individualizacijos dalį, o klasikinė filologija buvo instituciniu ramsčiu žmogiškosios asmenybės humanistiniam kultui. Nuo tada ta pati solidžiausia iš disciplinų sudaro didžiausią grėsmę šiuolaikinam tikėjimui subjekto autonomija.

Papildomi skaitiniai:
Gyvenimo filosofija
Nyčės gyvenimo drama
T. Adornas. Nihilizmas
Nyčė: etinis-filosofinis siluetas
F. Nyčės mokymo filosofiniai pagrindai
Nyčė ir Šopenhaueris apie užuojautą
A. Maceina. Nuo nihilizmo į Kristų
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Egzistencializmas
Filosofijos atsiradimo istorija
Pirmojo gnostiko mokymas
Kalba ir kalbėjimas
K. Jungas apie sapnus
Egzistencija
Filosofijos skiltis
Judafobija
Vartiklis