Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Iš The Philosophical Review, LXXXIII, 4 (Oct. 1974, p.435-450)

Apie autorių Tomas Nagelis (angl. Thomas Nagel, g. 1937) - serbų kilmės JAV filosofas, aktyvus mąstymo filosofijos srityje, nagrinėjantis objektyvaus ir subjektyvaus pradų problemas: apie poelgių priežastis, patirties įtaką. Išgarsėjo straipsniu „Ką reiškia būti šiksnosparniu?“

Mąstymas yra tas dalykas, kuris proto ir kūno problemą padaro sunkiai išsprendžiama. Galbūt taip yra todėl, kad dabartiniai problemos aptarimai jai skiria per mažai dėmesio arba ją pateikia visiškai klaidingai. Neseniai kilusios redukcionistinės euforijos bangos metu buvo parašyti keli mąstymo reiškinių ir mąstymo koncepcijų redukcijos analitiniai darbai¹. Tačiau paliečiamos problemos yra bendros vieniems ar kitiems redukcijos tipams, ir ignoruojama tai, kas proto ir kūno problemą daro unikalia, kitokia nei vandens ir H²O problema, Tiuringo mašinos ir IBM kompiuterio problema, žaibo ir elektros iškrovos problema, genų ir DNR problema ar ąžuolo ir angliavandenių problema.

Kiekvienas redukcionistas turi savo pamėgtą analogiją, paimtą iš šiuolaikinio mokslo. Mažai tikėtina, kad bet kuris tų nesusijusių sėkmingos redukcijos pavyzdžių padėtų paaiškinti sąmonės ir smegenų sąryšį. Tačiau filosofai turi vienodą žmogiškąją silpnybę aiškinti nesuprantamus dalykus terminais, kurie yra įprasti ir aiškūs, nors visai nesusiję. Tai sukėlė neįtikėtinų protinės veiklos paaiškinimų pripažinimą, nors jie ir pripažino įprastus redukcijos tipus. Todėl turiu pabandyti paaiškinti, kodėl įprasti pavyzdžiai nepadeda ryšio tarp proto ir kūno supratimui – ir kodėl net neturime šiuo metu koncepcijos, koks galėtų būti mąstymo reiškinių fizikinės prigimties paaiškinimas. Neapimdama sąmonės, proto ir kūno problema tampa gerokai neįdomesnė. Tokia ji atrodo visai beviltiška. Svarbiausi ir charakteringiausi sąmoningo mąstymo reiškiniai gana prastai suprantami. Dauguma redukcionistinių teorijų net nebando to aiškinti. Kruopščiai patikrinus, paaiškėja, kad tam nėra pritaikoma jokia redukcinė teorija. Tam, galbūt, gali būti pasiūlyta nauja teorinė forma, tačiau toks sprendimas, jei tik jis egzistuoja, priklauso tolimai intelektualiosios veiklos ateičiai.

Sąmoninga patirtis yra paplitęs reiškinys. Jis pastebimas daugelyje gyvūnų gyvenimo lygių, nors negalime būti tikri dėl jo paprasčiausiuose organizmuose ir sunku apibūdinti, kas nusako jo buvimą (kai kurie, turintys kraštutines pažiūras, net neigia, kad jis būdingas kitokiems žinduoliams nei žmogus). Be jokių abejonių, jis pasireiškia nesuskaičiuojamomis formomis, visiškai mums neįsivaizduojamomis, kitose planetose - Saulės sistemos ir visoje Visatoje. Nesvarbu, kaip besikeistų formos, tai, kad organizmas turi nors kokią sąmonę, reiškia, iš esmės, kad egzistuoja kažkas, kas daro jį panašiu į tą organizmą. Čia gali būti tolimesnių išvedžiojimų apie formą; net gali būti (nors tuo abejoju) išvedžiojimų apie organizmo elgesį. Tačiau iš principinio požiūrio taško, organizmas turi sąmoningas psichikos būsenas tada ir tik tada, jei yra kažkas, dėl ko jis yra tuo organizmu – kažkas, kas yra tam organizmui.

Galite tai pavadinti subjektyviu patirties aspektu. Jo neapima jokia įprasta, neseniai pasiūlyta psichinių reiškinių redukcinė analizė, nes visos jos logiškai suderinamos su jos nebuvimu. Ji nėra analizuotina jokioje funkcinių būsenų nei ketinimų būsenų aiškinamųjų sistemų terminologijoje, nes jos skirtos robotams ar automatams, kurie elgiasi tarsi žmonės, nors neįgauna jokios patirties². Tai neanalizuotina naudojantis priežastinėmis patirčių rolėmis sąryšyje su įprasta žmonių elgsena – dėl tų pačių priežasčių³. Aš neneigiu, kad sąmoningos psichikos būsenos ir įvykiai gali įtakoti elgesį, nei kad jie gali būti nustatytų funkcinių charakteristikų. Neigiu tik tai, kad ši dalykų rūšis išsemia jų analizę. Bet kuri redukcionistinė programa remiasi analize to, kas gali būti supaprastinta. Jei analizė kažką praleidžia, problema pateikiama klaidingai. Neverta ginti materializmą remiantis bet kuria psichinių reiškinių analize, kas aiškiai žlunga dėl subjektyvaus požiūrio. Todėl nėra jokios priežasties laikyti, kad redukcija, kuri atrodo priimtina, kai nebandoma įtraukti sąmoningumo, gali būti išplėsta įtraukiant jį. Todėl be idėjos apie tai, koks yra subjektyvus patirties pobūdis, mes negalime žinoti, kad būtina fizikinei teorijai.

Ir jei mąstymo fizikiniu požiūriu principas gali paaiškinti nemažai dalykų, tai pasirodo esą nepaprastai sunku. Iš redukcijos neįmanoma pašalinti patirties fenomenologinių savybių tokiu pat būdu, kaip pašalinama fenomeninės savybės fizikinės ar cheminės redukcijos metu – būtent, jas paaiškinant kaip poveikius žmogiškųjų stebėtojų mąstymui⁴⁾. Jei fiziškumas turi būti apsaugotas, tada ir fenomenologinės savybės turi būti pateikiamos fizikiniame kontekste. Bet kai mes išnagrinėjame jų subjektyvų charakterį, pasirodo, kad tokia išvada nėra galima. Mat kiekvienas subjektyvus reiškinys yra tampriai susietas su tam tikru požiūrio tašku ir atrodo neišvengiama, kad objektyvistinė fizikinė teorija atmestų tą požiūrio tašką.

Tad leiskite man pirmiausia teigti kažką bendresnio nei nuorodą į ryšį tarp subjektyvaus ir objektyvaus arba tarp pour-soi ir en-soi. Tai toli gražu nėra lengva. Faktai apie tai, kad gali būti, kad X yra labai ypatingi, tokie ypatingi, kad kai kurie gali būti linkę abejoti jų realumu ar tvirtinimų apie juos reikšmingumu. Siekiant iliustruoti sąryšį tarp subjektyvumo ir požiūrio taško ir parodant subjektyvių savybių svarbą, tai padės išnagrinėti klausimą per pavyzdį, kuris aiškiai parodys skirtumą tarp dviejų koncepcijos tipų: subjektyvaus ir objektyvaus.

Laikau, kad visi mes tikime, kad šikšnosparniai turi patirtį. Kaip bebūtų, jie yra žinduoliai ir, nėra abejonių, kad jie turi patirtį, kaip patirtį turi pelės, balandžiai ar banginiai. Pasirinkau šikšnosparnius, o ne vapsvas ar plekšnes, nes, jei pakankamai ilgai keliauja filogenetiniu medžiu, žmonės palaipsniui išbarsto savo tikėjimą, kad aplamai egzistuoja patirtis. Šikšnosparniai, nors ir artimesni žmonėms nei tos kitos rūšys, vis tik išsiskiria tiek skirtinga veikla ir jutiminiais organais, kad problema, kurią noriu iškelti, yra gana aiški (nors galėtų būti parodyta ir su kitomis rūšimis). Net be filosofinės refleksijos naudos, kiekvienas, kažkiek laiko praleidęs uždaroje erdvėje su suerzintais šikšnosparniais, žino, kad tai visiškai svetima gyvybės forma.

Sakiau, kad tikėjimo pagrindas, kad šikšnosparniai turi patirtį yra tas, kad esam tarsi šikšnosparniai. Žinome, kad dauguma šikšnosparnių (microchiroptera jei tiksliau) išorinį pasaulį visų pirma suvokia klausa ar echolokacija, priimdami jų tankių, subtiliai moduliuotų, aukšto dažnio paklykavimų atspindžius nuo daiktų. Jų smegenys sutvarkyti taip, kad koreliuotų išeinančius impulsus su aidu – ir informacija, pagal kurią šikšnosparniai nustato tikslius atstumus, dydžius, forma, judėjimą ir tekstūrą yra panaši į tą, kurią mes gaunami per regėjimą. Tačiau šikšnosparnių klausa, nors neabejotinai esanti suvokimo forma, nėra savo veikimu nepanaši į tai, ką mes turime, ir nėra priežasčių, dėl kurių galėtume laikyti, kad tai subjektyviai panašu į kažką, ką galime patirti ar įsivaizduoti. Tai sukuria sunkumus suvokiant tai, ką reiškia būti šikšnosparniu. Turime nuspręsti, ar koks nors metodas leis mums ekstrapoliuotis į vidinį šikšnosparnio gyvenimą iš savojo ⁵⁾; ir jei ne, tai kokie alternatyvūs metodai gali egzistuoti to suvokimui.

Mūsų pačių patirtis duoda pagrindinę informaciją įsivaizdavimui, kurios apimtis dėl to ribota. Ji nepadės pabandyti įsivaizduoti, kad kabai ant savo rankų, skraidai prieblandoje ir švintant gaudydamas vabzdžius burna; kad turi labai prastą regėjimą ir aplinkinį pasaulį suvoki iš atsispindinčių aukšto dažnio signalų; kad dienas praleidi kybodamas žemyn galva laikydamasis kojomis už lubų. Tiek, kiek tai galiu įsivaizduoti (kas nėra labai išsamu), man sako tik tai, kas būtų man elgiantis kaip šikšnosparniui. Tačiau tai ne tas klausimas. Noriu žinoti, kaip šikšnosparnis jaučiasi būdamas šikšnosparniu. Net jei bandau tai įsivaizduoti, esu ribojamas savo mastymo galimybių, o ir tos galimybės nėra adekvačios užduočiai. Negaliu jos atlikti nei įsivaizduodamas savo patirties išplėtimus, nei įsivaizduodamas fragmentus, palaipsniui ištraukiamus iš jos, nei įsivaizduodamas kokią nors išplėtimų, pašalinimų ir pakeitimų kombinaciją.

Tiek, kiek galiu save laikyti ir elgtis kaip vapsva ar šikšnosparnis nekeisdamas savo principinės struktūros, mano patirtis negali būti niekuo panaši į tų gyvūnų patirtį. Iš kitos pusės, abejotina, kad kokia nors prasmė gali būti susieta su prielaida, kad galiu įgauti vidinę šikšnosparnio neurofiziologinę sandarą. Net jei galėčiau palaipsniui transformuotis į šikšnosparnį, niekas iš mano dabartinės sandaros neleistų man įsivaizduoti, kokios patirtys tose būsimose mano stadijose manęs lauktų. Geriausias patikinimas galėtų ateiti iš šikšnosparnių patirties, jei tik žinotume, kokia ji yra.

Taigi, jei ekstrapoliavimas iš mūsų atvejo išsivysto į idėją apie tai, kas yra būti šikšnosparniu, tada tas ekstrapoliavimas nėra pilnas. Negalime suformuoti ką nors daugiau nei apytikrę koncepciją apie tai, kas tai būtų. Pavyzdžiui, galime apibrėžti bendruosius patirčių tipus remdamiesi gyvūno sandara ir elgsena. Taip mes apibrėžiame šikšnosparnio klausą kaip trimačio suvokimo formą; tikime, kad šikšnosparniai turi tam tikrą skausmo, baimės, alkio ir geidulių pojūtį ir kad greta klausos turi kitus, labiau mums artimus pojūčius. Tačiau mes tikime, kad tos patirtys turi ir savitą subjektyvų pobūdį, kuris yra už mūsų suvokimo galimybių. Ir jei kur nors visatoje yra protaujanti gyvybė, labai tikėtina, kad tam tikra jos dalis bus neapibrėžiama net bendriausiais mums prieinamos patirties terminais⁶⁾ (Problema kyla ne dėl egzotinių atvejų; o ji egzistuoja ir tarp asmenų. Subjektyvus kurčio ir aklo nuo pat gimimo asmens patirties pobūdis neprieinamas man, nei manasis – jam. Tačiau tai netrukdo mums abiem tikėti, kad kito patirtis turi subjektyvų pobūdį).

Jei kas nors yra linkęs neigti, kad galime tikėti faktais tokiais, kaip tie, kurių tikslios prigimties negalime suvokti, tas turi apsvarstyti, kad kontempliuodami šikšnosparnius esame daugmaž tokioje pat padėtyje, kaip kad būtų protaujantys šikšnosparniai ar marsiečiai⁷⁾, bandantys suformuoti koncepciją, kas yra būti mumis. Jų mąstymo struktūra neleidžia to, o mes žinome, kad jie gali klysti padarydami išvadą, kad nėra tikslumo tame, kas yra buvimas mumis: kad tik tam tikros bendrosios psichinės būsenos gali būti priskirtos mums (nors suvokimas ir apetitas galėtų būti abiem bendros koncepcijos; kodėl gi ne). Žinome, kad jie gali klysti padarydami tokią skeptišką išvadą, mes žinome, kas yra būti mumis. Ir mes žinome, kad nors tai ir sudaro nepaprastą variacijų kiekį ir sudėtingumo laipsnį, ir neturime žodyno, leidžiančio tai aprašyti adekvačiai, to dalyko subjektyvus charakteris labai specifinis ir kai kuriais atžvilgiais aprašomas terminais, kuriuos suprasti gali tik į mus panašios būtybės. Faktas, kad negalime niekada tikėtis savo kalba smulkiai aprašyti marsiečių ar šikšnosparnių fenomenologijas, neturėtų mūsų versti atmesti, kaip nereikšmingą, tvirtinimą, kad šikšnosparniai ar marsiečiai turi patirtis visiškai palyginamas savo pilnumu su mūsiškėmis. Būtų puiku, jei kas nors sukurtų koncepcijas ir teoriją, leidžiančią mums apmąstyti tokius dalykus; tačiau toks supratimas gali būti visam laikui neprieinamas mums dėl mūsų prigimties ribotumo. O realybės ar logiško reikšmingumo to, ko niekada negalėsime aprašyti ar suprasti, neigimas yra grubiausia kognityvaus disonanso forma.

Tai atveda mus prie temos briaunos, kuri reikalauja daugiau aptarimų, negu galiu pateikti čia: būtent, ryšio tarp faktų iš vienos pusės ir konceptualių schemų ar atvaizdavimo sistemų iš kitos. Manasis realizmas dėl subjektyvaus domeno visose jo formose skatina tikėjimą egzistuojant faktus, esančius anapus žmogiškųjų koncepcijų. Neabejotinai yra įmanoma žmogiškosioms būtybėms tikėti, kad yra faktų, kurių žmonės niekada negaus, kurie reikalingi kad koncepcijos būtų pateiktos ar suprastos. Ir netgi būtų kvaila abejuoti tuo, turint žmonijos vilčių ribotumą. Be visa ko, turėtų būti iracionalūs skaičiai, net jei visi būtų nušluoti Juodosios giltinės iki Kantorui juos atrandant. Tačiau gali būti tikinčių, kad yra faktų, kurie gali būti amžinai žmogiškųjų būtybių nepateikti ar nesuprasti, net jei rūšis gyvuotų amžinai – paprasčiausiai todėl, kad mūsų sandara neleidžia mums operuoti reikiamo tipo koncepcijomis. Tas negalimumas gali būti pastebimas net ir kituose dalykuose, tačiau nėra aišku, kad tokių būtybių egzistavimas ar jų egzistavimo galimybė yra hipotezės, kad yra žmonėms neprieinamų faktų, svarbos išankstinė sąlyga (be visa ko, prigimtis būtybių, galinčių prieiti prie žmonėms nepasiekiamų faktų, irgi yra iš anksto nusakytas žmonijai nepasiekiamas faktas). Apmąstymas to, kas yra būti šikšnosparniu, atrodo, mus veda prie išvados, kad yra faktų, nepritaikomų teiginiams, išreiškiamiems žmonių kalboje. Galime būti priversti priimti tokių faktų egzistavimą negalėdami jų suformuluoti ar suprasti.

Tačiau aš nevystysiu tos temos. Jos atsiradimas mūsų temoje (t.y., minties-kūno problema) yra todėl, kad ji leidžia mums padaryti bendresnius pastebėjimus apie subjektyvų patirties pobūdį. Kokia bebūtų faktų apie tai, ką reiškia būti žmogiškosiomis būtybėmis (arba šikšnosparniais ar marsiečiais), būsena, atrodo, kad tai faktai, apimantys tam tikrą požiūrio tašką.

Nesikėsinu čia į patirties savininko privatumą. Požiūrio taškas prieinamas ne tik vieninteliam individui. Tai labiau tipas. Dažnai įmanoma pažvelgti iš kito požiūrio taško, tad tokių faktų suvokimas nėra apribotas nuosavu atveju. Ta prasme fenomenologiniai faktai yra gana objektyvūs: asmuo gali žinoti ar pasakyti, kokios kokybės yra kito asmens patirtis. Tačiau jie subjektyvūs ta prasme, kad net tas objektyvus patirties priskyrimas įmanomas tik kažkam, pakankamai panašiam priskiriamam objektui, kad tasai galėtų priimti šio požiūrio tašką – suprasti pirmąjį asmenį, kaip ir trečiąjį, taip sakant. Kuo labiau skiriasi antrasis, tuo mažiau sėkmės galima tikėtis. Mūsų atveju mes užimame tinkamą požiūrio tašką, tačiau turėtume daug sunkumų suvokiant savo pačių patirtį iš kito požiūrio taško, kaip ir bandydami suvokti kitų rūšių patirtis, neperėmę jų požiūrio taško⁸⁾.

Tai iškart atsiliepia minties-kūno problemai. Nes jei patirties faktai – faktai apie tai, ką reiškia patiriamam organizmui – būtų pasiekiami tik iš vieno požiūrio taško, tada paslaptis, kaip tikrasis patirčių pobūdis gali atsiskleisti fiziniame to organizmo veikime. Šis yra objektyvių faktų par excellence domenas - rūšis, kuri gali būti stebima ir suvokiama iš daugelio požiūrio taškų ir individų su skirtingomis suvokimo sistemomis. Žmogiškiesiems mokslininkams nėra įsivaizduojamų kliūčių pažinimo gavimui apie šikšnosparnių neurofiziologiją, o protingi šikšnosparniai ar marsiečiai apie žmogaus smegenis galėtų sužinoti daugiau, nei mes kada nors sužinosime.

Tai savaime dar nėra argumentas prieš redukciją. Marsiečių mokslininkas, neturintis supratimo apie vizualų suvokimą, gali suprasti vaivorykštę, žaibą ar debesis kaip fizikinius reiškinius, nors jis niekada negalės suprasti žmonių koncepcijų apie vaivorykštę, žaibą ar debesį, kaip ir vietos, kurią tie dalykai užima mūsų fenomenologiniame pasaulyje. Objektyvi tų dalykų, iškeltų tų koncepcijų, prigimtis gali būti jo numanoma, nors pačios koncepcijos yra susietos su konkrečiu požiūrio tašku ir konkrečia vizualia fenomenologija; tuo tarpu iš to požiūrio taško numanomi dalykai nėra: jie yra stebimi iš to požiūrio taško, tačiau išoriniai jam; taigi, jie gali būti suvokiami ir iš kitų požiūrio taškų, tų pačių ar kitų organizmų. Žaibavimas turi objektyvų pobūdį, kuris nėra vien tik vizualiosios apraiškos, ir tai gali ištirti marsietis, neturintis regos. Dėl tikslumo, jis turi objektyvesnį pobūdį nei atskleidžiama vizualia apraiška. Kalbant apie perėjimą nuo subjektyvaus prie objektyvaus apibūdinimo, nenoriu būti galutinio požiūrio pareiškėju, visiškai objektyvios vidinio dalyko prigimties, kurią galima arba negalima pasiekti. Bus teisingiau laikyti objektyvumą kryptimi, kuria toks suvokimas gali keliauti. Ir suvokiant tokį reiškinį kaip žaibas, yra teisėta eiti gerokai toliau, nei galima vien tik iš griežtai žmogiškojo požiūrio taško⁹⁾.

Patirties atveju, iš kitos pusės, ryšis su konkrečiu požiūrio tašku atrodo esąs artimesnis. Sunku suprasti, ką galėtų reikšti objektyvus patirties pobūdis, be to konkretaus požiūrio taško iš kurio subjektas žvelgia. Ir galų gale, kas liktų iš to, ką reiškia būti šikšnosparniu, jei būtų pašalintas šikšnosparnio požiūrio taškas? Tačiau jei patirtis neturi, papildomai prie subjektyvaus pobūdžio, objektyvios prigimties, kurią galima būtų priimti iš skirtingų požiūrio taškų, tai kaip galima tarti, kad marsietis, tiriantis mano smegenis, gali stebėti psichikos procesus, kurie yra mano mentaliniai procesai (kaip kad jis gali stebėti fizikinius procesus, tokius kaip žaibas), tik iš kito požiūrio taško? Kaip, taipogi, žmogus- fiziologas gali juos stebėti iš kito taško¹⁰⁾?

Atrodo, kad susidūrėme su bendruoju psichofiziologinės redukcijos sunkumu. Kitose srityse redukcijos procesas yra perėjimas didesnio objektyvumo kryptimi, link tikslesnės tikrosios dalykų esmės. Tai pasiekiama sumažinant priklausomybę nuo individualių ar specifinių rūšiai požiūrio taškų priartėjant prie tyrimo objekto. Mes aprašome jį ne įspūdžio mūsų pojūčiams terminais, o bendresnio pobūdžio terminais ir savybėmis, nustatomomis kitomis priemonėmis nei žmogaus jutimai. Kuo mažiau tai priklauso nuo specifinio žmogiškojo požiūrio taško, tuo objektyvesnis mūsų aprašas. Galime eiti tuo keliu, nors koncepcijos ir idėjos, kurias naudojame mąstydami apie išorinį pasaulį, pirmiausia gaunamos iš mūsų jutimų aparatų, jos mūsų naudojamos apibūdinant dalykus, esančius mūsų išorėje – dėl ko mes turime fenomenalųjį požiūrio tašką. Todėl galime atsisakyti jo kito naudai – ir vis dar mąstyti apie tuos pačius dalykus.

Neatrodo, kad pati patirtis savaime tilptų į tai. Perėjimo iš apraiškos į tikrovę idėja atrodo neturinti prasmės čia. Koks gali būti analogas siekimui objektyvesnio tų pačių reiškinių suvokimo atsisakant pradinio subjektyvaus požiūrio taško kitų naudai, objektyvesnių, tačiau susijusių su tuo pačiu dalyku? Žinoma, atrodo neįtikima, kad mes priartėsime prie tikrosios žmonių patirties prigimties atsisakydami mūsų žmogiškojo požiūrio taško ypatumo ir stengsimės aprašyti terminais, prieinamais būtybėms, kurios negali įsivaizduoti, ką reiškia būti mumis. Jei subjektyvus patirties pobūdis yra visiškai suvokiamas tik iš vieno požiūrio taško, tada bet koks poslinkis link didesnio objektyvumo, t.y. mažesnio prisirišimo prie konkretaus požiūrio taško, mūsų nepriartina prie tikrosios reiškinio prigimties – tik nutolina nuo jos.

Tam tikra prasme, šio prieštaravimo apie patirties redukciją užuomazgos aptinkamos jau ir sėkmingais redukcijos atvejais; atrasdami garsą, tikrovėje, esant oro ar kitos terpės banga, mes atsisakome vieno požiūrio taško imdami kitą; o klausa, žmonių ar gyvūnų požiūriu, kurio atsisakome, lieka neredukuota. Radikaliai skirtingų rūšių atstovai gali suvokti tuos pačius fizikinius reiškinius objektyviai; ir tai nereikalauja, kad jie suvoktų fenomenalias formas, kuriomis tie reiškiniai pasireiškia kitų rūšių atstovų juslėms. Tad yra sąlyga jų sąlyčiui su bendrąja tikrove, kai jų atskiri požiūrio taškai nėra bendros tikrovės dalis, tačiau yra priimtini. Redukcija gali būti sėkminga tik jei rūšių specifiniai požiūriai praleisti iš to, kas gali būti atsisakyta.

Bet jei mes turime teisę palikti šį požiūrio tašką nuošalyje siekdami geriau suprasti išorinį pasaulį, tai negalime jo ignoruoti visam laikui, nes jis yra vidinio pasaulio esmė, o ne tik požiūrio taškas apie jį. Dauguma iš nesenų neobehavioristinės filosofines psichologijos rezultatų yra apie pastangas pakeisti objektyvią mąstymo koncepciją realiu dalyku, kad neliktų nieko, ko negalima atsisakyti. Jei priimsime, kad fizikinė mąstymo teorija turi apimti subjektyvų patirties pobūdį, turime leisti, kad nėra šiuo metu egzistuojančios koncepcijos, duodančios mums priemonę, kaip tai būtų galima padaryti. Problema yra unikali. Jei psichiniai procesai yra tikrai fizikiniai procesai, tada ten yra kažkas, viduje¹¹⁾, nustato tam tikrus fizikinius procesus. Kas tai per dalykas, lieka paslaptimi.

Kokias moralines išvadas galima padaryti iš šių refleksijų; ir ką reiktų daryti toliau? Būtų klaida tarti, kad fizikiškumas yra klaidingas. Neįrodytas fizikinių hipotezių, laikančių objektyvią mąstymo analizę negalima, nepakankamumas. Būtų teisingiau sakyti, kad fizikiškumas yra pozicija, kurios negalime suprasti, nes šiuo metu neturime jokios koncepcijos, kas būtų teisinga. Galbūt, būtų neprotinga reikalauti tokios koncepcijos kaip sąlygos supratimui. Galų gale, galima pasakyti, fizikiškumo prasmė yra pakankamai aiški: psichinės būsenos yra kūno būsenos; psichiniai reiškiniai yra fizikiniai reiškiniai. Mes nežinome, kokios tai būsenos ir reiškiniai, tačiau tai netrukdo mums suprasti tas hipotezes. Kas gali būti aiškiau nei žodžiai "[jis] yra" ir "[jie] būna" [angl. "is" ir "are"]?

Tikiu, kad tas atrodantis žodžio "aš" aiškumas yra apgaulingas. Paprastai, kai mums sako, kad X yra Y, žinome, kad kaip tai galima laikyti tiesa, tačiau tai priklauso nuo konceptualaus ar teorinio pagrindo ir tai nėra perduodama vien per patį "yra". Žinome, kaip susiję X ir Y, kaip ir kokius dalykus jie liečia, ir grubiai įsivaizduojame, kaip du susiję keliai gali susilieti į vieną – ar tai būtų objektas, asmuo, procesas, reiškinys ar bet kas kita. Tačiau kai du identifikuojami terminai yra skirtingi, gali būti ne taip aišku, kaip tai gali būti teisinga. Galime net grubiai neįsivaizduoti, kaip tie keliai gali lietis ar su kokiais dalykais jie gali susilieti; gali prireikti, kad būtų pateiktas teorinis pagrindas to dalyko supratimui. Be tokio pagrindo, ta identifikavimą gaubs misticizmo debesis.

Tai paaiškina fundamentalių mokslo atradimų populiarių pateikimų mistinį pobūdį; pateikiant kaip teiginius, kuriuos gali bet kas priimti iš tikro jų nesuprasdamas. Pvz., dabar nuo mažumės aiškina, kad visa materija iš tikro yra energija. Tačiau nepaisant to, kad "jie žino, ką 'yra' reiškia", dauguma girdėjusių niekada nesuformuluos koncepcijos, pagal kurią tai būtų tiesa, nes jie neturi teorinio pagrindo.

Šiuo metu fizikiškumo būsena yra panaši į tai, kad hipotezė, kad materija yra energija, būtų iškelta filosofo iki-sokratiko. Neturime koncepcijos apie tai, kaip tai galėtų būti teisinga. Norint suprasti hipotezę, kad psichiniai reiškiniai yra fizikiniai reiškiniai, turi reikalauti daugiau, nei supratimo ką žodis "yra" reiškia. Idėja apie tai, kaip psichinis ir fizikinis terminai gali sietis su tuo pačiu dalyku, yra žlugusi, o analogiški atvejai kitose srityse, turintys teorinį pagrindą, jos neparemia. Jos neparemia, nes sukonstruosime psichinių terminų ryšius su fizikiniais reiškiniais, arba gausime atskirų subjektyvių reiškinių, kaip poveikių, per kuriuos užtikrinami ryšiai tarp psichinių ir fizikinių reiškinių, atkartojimą, arba gausime klaidingą vaizdą apie tai, kaip susiję psichiniai reiškiniai (pvz., priežastinį behavioristinį).

Pakankamai keista, kad galime turėti įrodymą apie teisingumą kažko, ko iš tikro negalime suprasti. Tarkim, kažkas, neturintis supratimo apie vabzdžių metamorfozes, sterilioje dėžėje uždarė vikšrą ir po kelių savaičių, atidarius dėžę, ten aptiko drugį. Jei asmuo yra tikras, kad dėžė visą laiką buvo uždaryta, jis turi pagrindą manyti, kad drugys yra iš vikšro, neturėdamas supratimo, kaip tai gali būti (viena iš galimybių, kad vikšre tūnojo mažas sparnuotas parazitas, kuris surijo jį ir išaugo į drugį).

Suvokiama, kad esame tokioje pat padėtyje su fizikiškumu. Donaldas Davidsonas tvirtino, kad jei psichiniai reiškiniai turi fizikines priežastis ir poveikius, jie privalo turėti fizikinius aprašymus. Jis laikė, kad turime pagrindą manyti, kad, nors to ir nedarome – ir faktiškai negalėtume - priklauso bendrajai psichofizikiniai teorijai¹²⁾. Jo teiginys taikomas sąmoningiems psichiniams reiškiniams, tačiau aš manau, kad turime tokį pat pagrindą manyti, kas jutimai irgi yra fizikiniai reiškiniai, nors nesuprantame, kaip tai galėtų būti. Davidsono pozicija yra ta, kad tam tikri fizikiniai procesai neišvengiamai turi psichines savybes, ir, gal būt, kai kurie taip apibrėžiami požiūriai yra teisingi. Tačiau niekas iš to, kokią koncepciją galime suformuluoti, jos neatitinka, kaip ir neturime jokios idėjos, kokia teorija leistų mums tai suvokti¹³⁾.

Nedaug pastangų įdėta pagrindiniu klausimu (kuriame smegenys gali būti visai nepaminėti), ar prasminga, kad patirtys iš viso gali turėti objektyvų pobūdį. Kitais žodžiais, ar yra prasmė klausti, ar mano patirtys iš tikro tokios, kokios atrodo man? Mes negalime nuoširdžiai suvokti hipotezę, kad mūsų prigimtis yra užrakinta fizikinio apibrėžimo tol, kol nesuprasime fundamentaliosios idėjos, kad jos turi objektyvią prigimtį (arba, kad objektyvūs procesai gali turėti subjektyvią prigimtį)¹⁴.

Norėčiau baigti spekuliatyviu pasiūlymu. Galima prie spragos tarp subjektyvaus ir objektyvaus priartėti iš kitos pusės. Laikinai palikę nuošalyje sąryšį tarp mąstymo ir smegenų, galime pasiekti geresnį pačių psichinių reiškinių supratimą. Šiuo metu mes visai neturime priemonių apmąstymui apie subjektyvų patirties pobūdį nepasikliaudami vaizduote – atmesdami patiriančiojo subjekto požiūrio tašką. Tai galime priimti kaip iššūkį naujų koncepcijų sukūrimui arba naujo metodo pasiūlymui – objektyviajai fenomenologijai, nepriklausančiai nuo empatijos ar vaizduotės. Nors, kaip tikėtina, ji negalėtų apimti visko, jos tikslas būtų aprašyti, bent dalinai, patirčių subjektyvų pobūdį forma, suprantama būtybėms, neturinčioms tokios patirties.

Galėtume išvystyti tokią fenomenologiją aprašančią šikšnosparnių klausos patirtį, tačiau taipogi galima pradėti tai ir nuo žmonių. Kas nors gali pabandyti, pavyzdžiui, sukurti koncepcijos, kurios galėtų būti panaudojamos paaiškinimui aklam nuo gimimo žmogui, ką reiškia matyti. Bet kuris gali pasiekti tuščią sieną, tačiau turėtų būti galima surasti metodą išreiškimui objektyviais terminais gerokai daugiau, nei galime dabar, ir gerokai tiksliau. Nesusijusios intermodalinės analogijos – pvz., "Raudona yra tarsi trimito garsas" – pateikiamos šios temos aptarimuose, mažai naudingos. Tai galėtų būti aišku tam, kuris girdėjo trimitą ir matė raudoną spalvą. Tačiau struktūriniai jutimo elementai gali būti labiau prieinami objektyviam apibrėžimui, net jei kažkas ir praleidžiama. Koncepcijos, alternatyvios toms, kurias išmokome pirmuoju asmeniu, gali leisti mums pasiekti tam tikrą supratimą net mūsų pačių patirties, kuri neprieinama mums dėl apibūdinimo lengvumo bei nebuvimo atstumo, kurį turi subjektyvios koncepcijos.

Be savo tiesioginio klausimo, fenomenologija, kurie šia prasme yra objektyvi, gali leisti užduoti klausimus apie fizikinį¹⁵ patirties pagrindą, kad įgautų suprantamesnę formą. Subjektyvios patirties aspektai, kurie leidžia tokio tipo objektyvų apibrėžimą, gali būti tinkamesni kandidatai įprastesniam objektyviam paaiškinimui. Tačiau ar ši prielaida yra teisinga ar ne, atrodo neįtikėtina, kad bet kuri fizikinė mąstymo teorija galėtų būti išmąstyta, kol nebus išdėstyta daugiau minčių apie bendrąją objektyvaus ir subjektyvaus santykio problemą. Kitaip mes net negalime iškelti mąstymo-kūno problemos taip, kad jos išvengtume.

Pastabos

¹⁾ Pavyzdžiai galėtų būti J.J.C. Smart. Philosophy and Scientific Realism, 1963; David K. Lewis. An Argument for the Identity Theory// j. of Philosophy, LXIII, 1966, perspausdintas su papildymais D. M. Rosenthal. Materialism & the Mind-Body Problem, 1971; Hilary Putnam. Psychological Predicates// Art, Mind, & Religion, ed. W.H.Capitan, D.D.Merrill, 1967 (perspausdintas D.Rosenthal. Maerialism… kaip "The Nature of Mental States"); D.M. Armstrong. A Materialist Theory of the Mind, 1968; D. C. Dennett. Content and Consciousness, 1969.

Anksčiau išsakiau abejones straipsnyje Th. Nagel. Armstrong on the Mind// Philosophival Review, LXXIX, 1970. Taip pat žr. Saul Kripkr. Naming and necessity// Semantics of Natural Language, ed. D.Davidson, G.Harman, 1972, p. 334-342 bei M.T.Thornton. Ostensive Terms and Materialism// The Monist, LVI, 1972

²⁾ Nors tikrovėje negalėtų būti tokių robotų. Nes tikriausiai bet kas, besielgiantis kaip žmogus, turėtų įgauti patirtį. Tačiau tai, jei tai teisinga, negali būti nustatyta analizuojant vien tik patirties koncepciją.

³⁾ Tai nėra tapatu tam, kad kuo mes …, nes mes nesame tiek … dėl patirčių; ir todėl, kad patirtis turi nekalbantys ir nemąstantys gyvūnai, visiškai neturintys tikėjimų apie savo patirtis.

⁴⁾ Žr. Richard Rorty. Mind-Body Identity, Privacy, and Categories// Review of Metaphysics, XIX, 1965, p. 37-38

⁵⁾ Sakydamas "savojo" neturiu omenyje vien tik savąjį – o labiau mentalines idėjas, kurias be problemų galime pritaikyti sau ir kitoms žmogiškosioms būtybės.

⁶⁾ Todėl išsireiškimas "būti tarsi" [angl. "what it is like"] klaidina. Tai ne "kaip (pagal mano patirtį) tai atrodo", o "kaip tai atrodo pačiam subjektui".

⁷⁾ Bet kuri nežemiška protinga būtybė visiškai skiriasi nuo mūsų.

⁸⁾ Gali būti paprasčiau, jei pasiūlyčiau tarprūšinius barjerus įveikti vaizduotės pagalba. Pvz., aklieji gali aptikti daiktus šalia savęs klausos pagalba panaudodami garsinius spragsėjimus ar lazdelės kaukšėjimus. Jei kas žino, kaip tai atrodo, jis gali papildomai grubiai įsivaizduoti, kad tai tarsi sugebėjimas panašus į gerokai labiau išvystytą šikšnosparnių klausą. Atstumas tarp jo ir kitų žmonių, bei kitų rūšių, gali pasiskirstyti visur kontinuume. Net kitiems žmonėms supratimas to, kas tai yra, tėra tik dalinis, ir kai imamos labai skirtingos rūšys, dalinis, tik gerokai mažesnis, suvokimas vis tiek lieka. Vaizduotė yra nuostabiai lanksti. Mano nuomone, vienok, yra ne tai, kad mes negalime sužinoti, ką reiškia būti šikšnosparniu. Nekeliu to epistemologinio klausimo. Mano taškas yra tas, kad net norint suformuoti koncepciją apie tai, ką reiškia būti šikšnosparniu (ir a fortiori žinoti, ką reiškia būti šikšnosparniu), būtina priimti šikšnosparnio požiūrio tašką. Jei tai galima priimti tik grubiai ar dalinai, tada toji koncepcija irgi tebus grubi arba dalinė. Arba taip atrodo mūsų dabartinėje suvokimo stadijoje.

⁹⁾ Klausimas, kurį čia keliu, gali būti pateiktas net jei skirtumas tarp objektyvesnio ir subjektyvesnio aprašų ar požiūrio taškų gali būti padarytas tik iš platesnio žmogiškojo požiūrio taško. Nepriimu šios rūšies konceptualaus reliatyvizmo, tačiau nereikia atmesti taško, kad bet kuriuo atveju psichofizinė redukcija negali būti panaudojama subjektyvistinio-objektyvistinio modelio.

¹⁰⁾ Problema nėra tik ta, kad kai žvelgiu į "Moną Lizą", mano vizualinė patirtis yra tam tikros kokybės, kurios jokių pėdsakų neras niekas, žvelgiantis į mano smegenis. Nes net jei jis ten įžvelgs mažutį "Mona Lizos" vaizdelį, jis neturės priežasties, kad identifikuoti jį su patirtimi.

¹¹⁾ Ryšis gali būti neatsitiktinis, kaip tas priežastis ir jos savito poveikio. Privalo būti teisinga, kad fizikinė būsena kažkaip jaučiama. Saul Kripke "Semantics of Natural Language" įrodinėja, kad priežastinis behavioristas ir susijusio psichinių dalykų analizė patiria nesėkmę, nes jie nagrinėja, pvz., "skausmą" kaip apibendrintą skausmų pavadinimą. Subjektyvus patirties pobūdis ("jo tiesioginė fenomenologinė kokybė", akip Kripke ją vadina, p.340) yra pagrindinė savybė, palikta nuošaly tokių analizių; ir viena ypatybių kurias turi, būtinybė. Mano požiūris artimas tam. Kaip Kripke, aš laikai, kad hipotezė, kad tam tikra smegenų būsena turėtų būtinai turėti tam tikrą subjektyvų pobūdį yra nesuprantama be tolimesnio paaiškinimo. Jokio tokio paaiškinimo neduoda teorijos, kurios minties-kūno sąryšį laiko atsitiktiniu, tačiau gali būti kitų alternatyvų, kurios dar neatrastos.

Tuo pat metu, mes bandome perceptualiai įsivaizduoti susijusios fizinės būsenos neįvykimą, save perkeldami į kitą, nesusijusią su pirmąja, būseną; tokią, kokioje būtume, patirdami fizinės būsenos neįvykimo faktą. Kurioje fizinių savybių įsivaizdavimas yra perceptualus, o psichinių savybių įsivaizdavimas yra simpatetinis; tad atrodo, kad galime įsivaizduoti bet kokią patirtį be ryšio su susijusia smegenų būsena – ir atvirkščiai. Toks ryšis tarp jų pasireikš nuolat ir net būtinai, dėl nepriklausomybės nuo skirtingų vaizduotės tipų.

(Solipsizmas, beje, tvirtina, kad jei kas klaidingai suvokia simpatetinė vaizduotę, priimdami ją tarsi perceptualią vaizduotę, tada atrodo, kad neįmanoma įsivaizduoti patirtį, kuri nėra sava).

¹²⁾ Žr. skyrių "Psichiniai įvykiai" iš "Experience and Theory, ed. Lawernce Foster and J. W. Swanson (Amherst: University of Massachusetts press, 1970)"; nors aš nesuprantu argumentacijos prieš psichofizikinius dėsnius.

¹³⁾ Panašios pastabos tinka ir mano straipsniui "Physicalism// Philosophical Review, LXXIV (1965), 339-56", perspausdintame su papildomu prierašu "Modern Materialism, ed. John O'Connor (New York: harcourt Brace Jovanovich, 1969).

¹⁴⁾ Šis klausimas yra pagrindas kitiems apmąstymams, kurių artimas sąryšis su mąstymo-kūno problema yra dažnai praleidžiamas. Jei suprantama, kaip subjektyvi patirtis gali turėti objektyvią prigimtį, galima suvokti ir kitų subjektų, be savęs, egzistavimą.

¹⁵⁾ Aš neapibrėžiau termino "fizikinis". Akivaizdu, kad jis netaikomas vien tik tam, kas gali būti aprašoma šiuolaikinės fizikos, nes tikimės tolimesnio jos vystymo. Kai kurie gali manyti, kad nėra nieko, kas galėtų trukdyti psichinius reiškinius laikyti kaip kuo tikriausius fizikinius. Bet ką dar reiktų pasakyti apie fizikinį pobūdį, yra tai, kad jis privalo būti objektyvus. Tad jei mūsų idėja apie fizikinį aspektą kada nors išsiplės taip, kad apims psichinius reiškinius, ji turės jiems priskirti objektyvų pobūdį – analizuojant ar ne juos kitų reiškinių, jau laikomų fizikiniais, terminais. Man atrodo, kad, vis gi, labiau tikėtina, kad psichiniai-fizikiniai sąryšiai bus greičiausiai išreikšti teorija, kurios principiniai terminai negali būti aiškiai priskiriami nė vienai tų kategorijų.

Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
R. V. Scruton
Kinų kambarys
Erichas Fromas
A.Einšteino panteizmas
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
I.Kantas apie organines formas
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Otto Weininger. ,,A­" problema ir genialumas
Filosofijos atsiradimo istorija
Vaišešika: Atomai (paramanavas)
Advaita Vedanta
Egzistencija
Filosofijos puslapis
Judafobija