Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
The Philosophical Review, LXXXIII, 4 (Oct. 1974, p.435-450)

Apie autorių

Tomas Nagelis (Thomas Nagel, g. 1937) – serbų kilmės JAV filosofas, aktyvus sąmonės (mąstymo) filosofijos, politinės filosofijos, etikos srityse, nagrinėjantis objektyvaus ir subjektyvaus pradų problemas: apie poelgių priežastis, patirties įtaką. Nagelis priklauso deontologinės etikos mokyklai ir yra kantiškosios racionalistinės etikos šalininkas („Altruizmo galimybė“, 1970, ir kt.). Jis kaltino Vitgenšteiną ir amerikietį D. Davidsoną filosofiniu idealizmu. Pasižymi sugebėjimu paprastai išdėstyti klausimus, todėl, pvz., jo knyga „Ką tai reiškia? Arba trumpas įvadas į filosofiją“ išversta į daugelį kalbų.

Išgarsėjo straipsniu „Ką reiškia būti šikšnosparniu?“ (1974), kritikuojančiu redukcinį požiūrį į sąmonės klausimus. Pirmąkart klausimą „Kaip atrodo būnant šikšnosparniu?“ 1950 m. iškėlė britų idealistas Timotis Spridžas ir prie tik po 24 m. sugrįžo T. Nagelis. Jis kritikavo fizikizmą, tapatinantį sąmonę su smegenimis. Anot jo, pagrindiniu sąmonės bruožu yra jos subjektyvumas, o jos tapatinimas su objektyvizmu kažką praleidžia. Pvz., šikšnosparnio neurofiziologinės smegenų sandaros išsiaiškinimas nieko nesako, kaip jis jaučiasi.

„Mąstyme ir kosmose“ (2012) toliau kritikavo redukcionistinį, o ypač neo-darvinistinį (apie mąstymo atsiradimą) požiūrį. Jis teigia, kad materialistinė evoliucijos teorija negali paaiškinti proto ir sąmonės atsiradimo, tad yra, bent jau, nepilna. Tačiau savo pažiūromis buvo ateistu.

„Filosofija yra ... užkrėsta platesne šiuolaikinio intelektualinio gyvenimo tendencija scientizmu, kuris iš tikro yra atskira idealizmo forma, nes ji vieną žmogiško supratimo tipą laiko atsakinga už visatą ir ką galima pasakyta apie ją. Labai trumparegiškai ji laiko, kad viskas turėtų būti suprantama per mokslines teorijas...“, (1986)

Mąstymas yra tas dalykas, kuris proto ir kūno problemą padaro sunkiai išsprendžiama. Galbūt taip yra todėl, kad dabartiniai problemos aptarimai jai skiria per mažai dėmesio arba ją pateikia visiškai klaidingai. Neseniai kilusios redukcionistinės euforijos bangos metu buvo parašyti keli mąstymo reiškinių ir mąstymo koncepcijų redukcijos analitiniai darbai1). Tačiau paliečiamos problemos yra bendros vieniems ar kitiems redukcijos tipams, ir ignoruojama tai, kas proto ir kūno problemą daro unikalia, kitokia nei vandens ir H2O problema, Tiuringo mašinos ir IBM kompiuterio problema, žaibo ir elektros iškrovos problema, genų ir DNR problema ar ąžuolo angliavandenių problema(p1).

Kiekvienas redukcionistas turi savo pamėgtą analogiją, paimtą iš šiuolaikinio mokslo. Mažai tikėtina, kad bet kuris tų nesusijusių sėkmingos redukcijos pavyzdžių padėtų paaiškinti sąmonės ir smegenų sąryšį. Tačiau filosofai turi vienodą žmogiškąją silpnybę aiškinti nesuprantamus dalykus terminais, kurie yra įprasti ir aiškūs, nors visai nesusiję. Tai sukėlė neįtikėtinų protinės veiklos paaiškinimų pripažinimą, nors jie ir pripažino įprastus redukcijos tipus. Todėl turiu pabandyti paaiškinti, kodėl įprasti pavyzdžiai nepadeda ryšio tarp proto ir kūno supratimui – ir kodėl net neturime šiuo metu koncepcijos, koks galėtų būti mąstymo reiškinių fizikinės prigimties paaiškinimas. Neapimdama sąmonės, proto ir kūno problema tampa gerokai neįdomesnė. Tokia ji atrodo visai beviltiška. Svarbiausi ir charakteringiausi sąmoningo mąstymo reiškiniai gana prastai suprantami. Dauguma redukcionistinių teorijų net nebando to aiškinti. Kruopščiai patikrinus, paaiškėja, kad tam nėra pritaikoma jokia redukcinė teorija. Tam, galbūt, gali būti pasiūlyta nauja teorinė forma, tačiau toks sprendimas, jei tik jis egzistuoja, priklauso tolimai intelektualiosios veiklos ateičiai.

Sąmoninga patirtis yra paplitęs reiškinys, pastebimas daugelyje gyvūnų gyvenimo lygių, nors negalime būti tikri dėl jo paprasčiausiuose organizmuose ir labai sunku apibūdinti, kas nusako jo buvimą (kai kurie, turintys kraštutines pažiūras, net neigia, kad jis būdingas žinduoliams kitokiems nei žmogus(p2)). Be jokių abejonių, jis pasireiškia nesuskaičiuojamomis formomis, mums visiškai neįsivaizduojamomis, kitose planetose - Saulės sistemos ir visoje Visatoje. Nesvarbu, kaip besikeistų formos, bet tai, kad organizmas turi nors kokią sąmonę, reiškia, iš esmės, kad egzistuoja kažkas, kas daro jį panašiu į tą organizmą. Čia gali būti tolimesnių išvedžiojimų apie formą; net gali būti (nors tuo abejoju) išvedžiojimų apie organizmo elgesį. Tačiau iš principinio požiūrio taško, organizmas turi sąmoningas psichikos būsenas tada ir tik tada, jei yra kažkas, dėl ko jis yra tuo organizmu – kažkas, kas yra tam organizmui.

Galite tai pavadinti subjektyviu patirties aspektu. Jo neapima jokia įprasta, neseniai pasiūlyta psichinių reiškinių redukcinė analizė, nes visos jos logiškai suderinamos su jos nebuvimu(p3). Ji nėra analizuotina jokioje funkcinių būsenų nei ketinimų būsenų aiškinamųjų sistemų terminologijoje, nes jos skirtos robotams ar automatams, kurie elgiasi tarsi žmonės, nors neįgauna jokios patirties2). Dėl tų pačių priežasčių tai neanalizuotina naudojantis priežastinėmis patirčių rolėmis sąryšyje su įprastine žmonių elgsena3).
Aš neneigiu nei kad sąmoningos psichikos būsenos ir įvykiai gali įtakoti elgesį, nei kad jie gali būti apibūdinti nustatytų funkcinių charakteristikų. Neigiu tik tai, kad tokia analizė bus išbaigta. Bet kuri redukcionistinė programa remiasi analize to, kas gali būti supaprastinta. Jei analizė kažką praleidžia, sprendimas pateikiamas klaidingai. Neverta ginti materializmo remiantis bet kuria psichinių reiškinių analize, kas aiškiai žlunga dėl subjektyvaus požiūrio. Todėl nėra jokios priežasties laikyti, kad redukcija, kuri atrodo priimtina, kai nebandoma įtraukti sąmoningumo, gali būti išplėsta įtraukiant jį. Todėl be idėjos apie tai, koks yra subjektyvus patirties pobūdis, mes negalime žinoti, kas būtina fizikinei teorijai.

Ir jei mąstymo fizikiniu požiūriu principas gali paaiškinti nemažai dalykų, tai pasirodo esą nepaprastai sunku. Iš redukcijos neįmanoma pašalinti patirties fenomenologinių savybių(p4) tokiu pat būdu, kaip pašalinama fenomeninės savybės fizikinės ar cheminės redukcijos metu – būtent, jas paaiškinant(p5) kaip poveikius žmogiškųjų stebėtojų mąstymui4). Jei fizikiškumas turi būti išlaikytas, tada ir fenomenologinės savybės turi būti pateikiamos fizikiniame kontekste(p6). Bet kai mes išnagrinėjame jų subjektyvų charakterį, pasirodo, kad tokia išvada nėra galima. Mat kiekvienas subjektyvus reiškinys yra tampriai susietas su tam tikru požiūrio tašku ir atrodo neišvengiama, kad objektyvistinė fizikinė teorija atmestų tą požiūrio tašką.

Tad leiskite man pirmiausia teigti kažką bendresnio nei nuorodą į ryšį tarp subjektyvaus ir objektyvaus arba tarp pour-soi ir en-soi(p7). Tai toli gražu nėra lengva. Faktai apie tai, kad gali būti, kad X yra labai ypatingi, tokie ypatingi, kad kai kurie gali būti linkę abejoti jų realumu ar tvirtinimų apie juos reikšmingumu. Siekiant iliustruoti sąryšį tarp subjektyvumo ir požiūrio taško ir parodant subjektyvių savybių svarbą, tai padės išnagrinėti klausimą per pavyzdį, kuris aiškiai parodys skirtumą tarp dviejų koncepcijos tipų: subjektyvaus ir objektyvaus.

Laikau, kad visi mes tikime, kad šikšnosparniai turi patirtį. Kaip bebūtų, jie yra žinduoliai ir, nėra abejonių, kad jie turi patirtį, kaip patirtį turi pelės, balandžiai ar banginiai. Pasirinkau šikšnosparnius, o ne vapsvas ar plekšnes, nes, jei pakankamai ilgai keliauja filogenetiniu medžiu, žmonės palaipsniui išbarsto savo tikėjimą, kad aplamai egzistuoja patirtis. Šikšnosparniai, nors ir artimesni žmonėms nei tos kitos rūšys, vis tik išsiskiria tiek skirtinga veikla ir jutiminiais organais, kad problema, kurią noriu iškelti, yra gana aiški (nors galėtų būti parodyta ir su kitomis rūšimis). Net be filosofinės refleksijos naudos, kiekvienas, kažkiek laiko praleidęs uždaroje erdvėje su suerzintais šikšnosparniais, žino, kad tai visiškai svetima gyvybės forma.

Sakiau, kad tikėjimo pagrindas, kad šikšnosparniai turi patirtį yra tas, kad esam tarsi šikšnosparniai. Žinome, kad dauguma šikšnosparnių (microchiroptera, jei tiksliau) išorinį pasaulį visų pirma suvokia klausa ar echolokacija, priimdami jų tankių, subtiliai moduliuotų, aukšto dažnio paklykavimų atspindžius nuo daiktų. Jų smegenys sutvarkyti taip, kad koreliuotų išeinančius impulsus su aidu – ir informacija, pagal kurią šikšnosparniai nustato tikslius atstumus, dydžius, forma, judėjimą ir tekstūrą yra panaši į tą, kurią mes gaunami per regėjimą. Tačiau šikšnosparnių klausa, nors neabejotinai esanti suvokimo forma, nėra savo veikimu nepanaši į tai, ką mes turime, ir nėra priežasčių, dėl kurių galėtume laikyti, kad tai subjektyviai panašu į kažką, ką galime patirti ar įsivaizduoti. Tai sukuria sunkumus suvokiant tai, ką reiškia būti šikšnosparniu. Turime nuspręsti, ar koks nors metodas leis mums ekstrapoliuotis į vidinį šikšnosparnio gyvenimą iš savojo 5); ir jei ne, tai kokie alternatyvūs metodai gali egzistuoti to suvokimui.

Mūsų pačių patirtis duoda pagrindinę informaciją įsivaizdavimui, kurios apimtis dėl to ribota. Ji nepadės pabandyti įsivaizduoti, kad kabai ant savo rankų, skraidai prieblandoje ir švintant gaudydamas vabzdžius burna; kad turi labai prastą regėjimą ir aplinkinį pasaulį suvoki iš atsispindinčių aukšto dažnio signalų; kad dienas praleidi kybodamas žemyn galva laikydamasis kojomis už lubų. Tiek, kiek tai galiu įsivaizduoti (kas nėra labai išsamu), man sako tik tai, kas būtų man elgiantis kaip šikšnosparniui. Tačiau tai ne tas klausimas. Noriu žinoti, kaip šikšnosparnis jaučiasi būdamas šikšnosparniu. Net jei bandau tai įsivaizduoti, esu ribojamas savo mastymo galimybių, o ir tos galimybės nėra adekvačios užduočiai. Negaliu jos atlikti nei įsivaizduodamas savo patirties išplėtimus, nei įsivaizduodamas fragmentus, palaipsniui ištraukiamus iš jos, nei įsivaizduodamas kokią nors išplėtimų, pašalinimų ir pakeitimų kombinaciją.

Tiek, kiek galiu save laikyti ir elgtis kaip vapsva ar šikšnosparnis nekeisdamas savo principinės struktūros, mano patirtis negali būti niekuo panaši į tų gyvūnų patirtį. Iš kitos pusės, abejotina, kad kokia nors prasmė gali būti susieta su prielaida, kad galiu įgauti vidinę šikšnosparnio neurofiziologinę sandarą. Net jei galėčiau palaipsniui transformuotis į šikšnosparnį, niekas iš mano dabartinės sandaros neleistų man įsivaizduoti, kokios patirtys tose būsimose mano stadijose manęs lauktų. Geriausias patikinimas galėtų ateiti iš šikšnosparnių patirties, jei tik žinotume, kokia ji yra.

Taigi, jei ekstrapoliavimas iš mūsų atvejo išsivysto į idėją apie tai, kas yra būti šikšnosparniu, tada tas ekstrapoliavimas nėra pilnas. Negalime suformuoti ką nors daugiau nei apytikrę koncepciją apie tai, kas tai būtų. Pavyzdžiui, galime apibrėžti bendruosius patirčių tipus remdamiesi gyvūno sandara ir elgsena. Taip mes apibrėžiame šikšnosparnio klausą kaip trimačio suvokimo formą; tikime, kad šikšnosparniai turi tam tikrą skausmo, baimės, alkio ir geidulių pojūtį ir kad greta klausos turi kitus, labiau mums artimus pojūčius. Tačiau mes tikime, kad tos patirtys turi ir savitą subjektyvų pobūdį, kuris yra už mūsų suvokimo galimybių. Ir jei kur nors visatoje yra protaujanti gyvybė, labai tikėtina, kad tam tikra jos dalis bus neapibrėžiama net bendriausiais mums prieinamos patirties terminais6) (Problema kyla ne dėl egzotinių atvejų; o ji egzistuoja ir tarp asmenų. Subjektyvus kurčio ir aklo nuo pat gimimo asmens patirties pobūdis neprieinamas man, nei manasis – jam. Tačiau tai netrukdo mums abiem tikėti, kad kito patirtis turi subjektyvų pobūdį).

Jei kas nors yra linkęs neigti, kad galime tikėti faktais tokiais, kaip tie, kurių tikslios prigimties negalime suvokti, tas turi apsvarstyti, kad kontempliuodami šikšnosparnius esame daugmaž tokioje pat padėtyje, kaip kad būtų protaujantys šikšnosparniai ar marsiečiai7), bandantys suformuoti koncepciją, kas yra būti mumis. Jų mąstymo struktūra neleidžia to, o mes žinome, kad jie gali klysti padarydami išvadą, kad nėra tikslumo tame, kas yra buvimas mumis: kad tik tam tikros bendrosios psichinės būsenos gali būti priskirtos mums (nors suvokimas ir apetitas galėtų būti abiem bendros koncepcijos; kodėl gi ne). Žinome, kad jie gali klysti padarydami tokią skeptišką išvadą, mes žinome, kas yra būti mumis. Ir mes žinome, kad nors tai ir sudaro nepaprastą variacijų kiekį ir sudėtingumo laipsnį, ir neturime žodyno, leidžiančio tai aprašyti adekvačiai, to dalyko subjektyvus charakteris labai specifinis ir kai kuriais atžvilgiais aprašomas terminais, kuriuos suprasti gali tik į mus panašios būtybės. Faktas, kad negalime niekada tikėtis savo kalba smulkiai aprašyti marsiečių ar šikšnosparnių fenomenologijas(p8), neturėtų mūsų versti atmesti, kaip nereikšmingą, tvirtinimą, kad šikšnosparniai ar marsiečiai turi patirtis visiškai palyginamas savo pilnumu su mūsiškėmis. Būtų puiku, jei kas nors sukurtų koncepcijas ir teoriją, leidžiančią mums apmąstyti tokius dalykus; tačiau toks supratimas gali būti visam laikui neprieinamas mums dėl mūsų prigimties ribotumo. O realybės ar logiško reikšmingumo to, ko niekada negalėsime aprašyti ar suprasti, neigimas yra grubiausia kognityvaus disonanso forma.

Tai atveda mus prie temos briaunos, kuri reikalauja daugiau aptarimų, negu galiu pateikti čia: būtent, ryšio tarp faktų iš vienos pusės ir konceptualių schemų ar atvaizdavimo sistemų iš kitos. Manasis realizmas dėl subjektyvaus domeno visose jo formose skatina tikėjimą egzistuojant faktus, esančius anapus žmogiškųjų koncepcijų. Neabejotinai yra įmanoma žmogiškosioms būtybėms tikėti, kad yra faktų, kurių žmonės niekada negaus, kurie reikalingi kad koncepcijos būtų pateiktos ar suprastos. Ir netgi būtų kvaila abejuoti tuo, turint žmonijos vilčių ribotumą. Be visa ko, turėtų būti iracionalūs skaičiai, net jei visi būtų nušluoti Juodosios giltinės iki Kantorui juos atrandant. Tačiau gali būti tikinčių, kad yra faktų, kurie gali būti amžinai žmogiškųjų būtybių nepateikti ar nesuprasti, net jei rūšis gyvuotų amžinai – paprasčiausiai todėl, kad mūsų sandara neleidžia mums operuoti reikiamo tipo koncepcijomis. Tas negalimumas gali būti pastebimas net ir kituose dalykuose, tačiau nėra aišku, kad tokių būtybių egzistavimas ar jų egzistavimo galimybė yra hipotezės, kad yra žmonėms neprieinamų faktų, svarbos išankstinė sąlyga (be visa ko, prigimtis būtybių, galinčių prieiti prie žmonėms nepasiekiamų faktų, irgi yra iš anksto nusakytas žmonijai nepasiekiamas faktas). Apmąstymas to, kas yra būti šikšnosparniu, atrodo, mus veda prie išvados, kad yra faktų, nepritaikomų teiginiams, išreiškiamiems žmonių kalboje. Galime būti priversti priimti tokių faktų egzistavimą negalėdami jų suformuluoti ar suprasti.

Tačiau aš nevystysiu tos temos. Jos atsiradimas mūsų temoje (t.y., minties-kūno problema) yra todėl, kad ji leidžia mums padaryti bendresnius pastebėjimus apie subjektyvų patirties pobūdį. Kokia bebūtų faktų apie tai, ką reiškia būti žmogiškosiomis būtybėmis (arba šikšnosparniais ar marsiečiais), būsena, atrodo, kad tai faktai, apimantys tam tikrą požiūrio tašką.

Nesikėsinu čia į patirties savininko privatumą. Požiūrio taškas prieinamas ne tik vieninteliam individui. Tai labiau tipas. Dažnai įmanoma pažvelgti iš kito požiūrio taško, tad tokių faktų suvokimas nėra apribotas nuosavu atveju. Ta prasme fenomenologiniai faktai yra gana objektyvūs: asmuo gali žinoti ar pasakyti, kokios kokybės yra kito asmens patirtis. Tačiau jie subjektyvūs ta prasme, kad net tas objektyvus patirties priskyrimas įmanomas tik kažkam, pakankamai panašiam priskiriamam objektui, kad tasai galėtų priimti šio požiūrio tašką – suprasti pirmąjį asmenį, kaip ir trečiąjį, taip sakant. Kuo labiau skiriasi antrasis, tuo mažiau sėkmės galima tikėtis. Mūsų atveju mes užimame tinkamą požiūrio tašką, tačiau turėtume daug sunkumų suvokiant savo pačių patirtį iš kito požiūrio taško, kaip ir bandydami suvokti kitų rūšių patirtis, neperėmę požiūrio taško8).

Tai iškart atsiliepia minties-kūno problemai. Nes jei patirties faktai – faktai apie tai, ką reiškia patiriamam organizmui – būtų pasiekiami tik iš vieno požiūrio taško, tada paslaptis, kaip tikrasis patirčių pobūdis gali atsiskleisti fiziniame to organizmo veikime. Šis yra objektyvių faktų par excellence domenas - rūšis, kuri gali būti stebima ir suvokiama iš daugelio požiūrio taškų ir individų su skirtingomis suvokimo sistemomis(p9). Žmogiškiesiems mokslininkams nėra įsivaizduojamų kliūčių pažinimo gavimui apie šikšnosparnių neurofiziologiją, o protingi šikšnosparniai ar marsiečiai apie žmogaus smegenis galėtų sužinoti daugiau, nei mes kada nors sužinosime.

Tai savaime dar nėra argumentas prieš redukciją. Marsiečių mokslininkas, neturintis supratimo apie vizualų suvokimą, gali suprasti vaivorykštę, žaibą ar debesis kaip fizikinius reiškinius, nors jis niekada negalės suprasti žmonių koncepcijų apie vaivorykštę, žaibą ar debesį, kaip ir vietos, kurią tie dalykai užima mūsų fenomenologiniame pasaulyje. Objektyvi tų dalykų, iškeltų tų koncepcijų, prigimtis gali būti jo numanoma, nors pačios koncepcijos yra susietos su konkrečiu požiūrio tašku ir konkrečia vizualia fenomenologija; tuo tarpu iš to požiūrio taško numanomi dalykai nėra: jie yra stebimi iš to požiūrio taško, tačiau išoriniai jam; taigi, jie gali būti suvokiami ir iš kitų požiūrio taškų, tų pačių ar kitų organizmų. Žaibavimas turi objektyvų pobūdį, kuris nėra vien tik vizualiosios apraiškos, ir tai gali ištirti marsietis, neturintis regos. Dėl tikslumo, jis turi objektyvesnį pobūdį nei atskleidžiama vizualia apraiška. Kalbant apie perėjimą nuo subjektyvaus prie objektyvaus apibūdinimo, nenoriu būti galutinio požiūrio pareiškėju, visiškai objektyvios vidinio dalyko prigimties, kurią galima arba negalima pasiekti. Bus teisingiau laikyti objektyvumą kryptimi, kuria toks suvokimas gali keliauti(p10). Ir suvokiant tokį reiškinį kaip žaibas, yra teisėta eiti gerokai toliau, nei galima vien tik iš griežtai žmogiškojo požiūrio taško9).

Patirties atveju, iš kitos pusės, ryšis su konkrečiu požiūrio tašku atrodo esąs artimesnis. Sunku suprasti, ką galėtų reikšti objektyvus patirties pobūdis, be to konkretaus požiūrio taško iš kurio subjektas žvelgia. Ir galų gale, kas liktų iš to, ką reiškia būti šikšnosparniu, jei būtų pašalintas šikšnosparnio požiūrio taškas? Tačiau jei patirtis neturi, papildomai prie subjektyvaus pobūdžio, objektyvios prigimties, kurią galima būtų priimti iš skirtingų požiūrio taškų, tai kaip galima tarti, kad marsietis, tiriantis mano smegenis, gali stebėti psichikos procesus, kurie yra mano mentaliniai procesai (kaip kad jis gali stebėti fizikinius procesus, tokius kaip žaibas), tik iš kito požiūrio taško? Kaip, taipogi, žmogus- fiziologas gali juos stebėti iš kito taško10)?

Atrodo, kad susidūrėme su bendruoju psichofiziologinės redukcijos sunkumu. Kitose srityse redukcijos procesas yra perėjimas didesnio objektyvumo kryptimi, link tikslesnės tikrosios dalykų esmės. Tai pasiekiama sumažinant priklausomybę nuo individualių ar specifinių rūšiai požiūrio taškų priartėjant prie tyrimo objekto. Mes aprašome jį ne įspūdžio mūsų pojūčiams terminais, o bendresnio pobūdžio terminais ir savybėmis, nustatomomis kitomis priemonėmis nei žmogaus jutimai. Kuo mažiau tai priklauso nuo specifinio žmogiškojo požiūrio taško, tuo objektyvesnis mūsų aprašas. Galime eiti tuo keliu, nors koncepcijos ir idėjos, kurias naudojame mąstydami apie išorinį pasaulį, pirmiausia gaunamos iš mūsų jutimų aparatų, jos mūsų naudojamos apibūdinant dalykus, esančius mūsų išorėje – dėl ko mes turime fenomenalųjį požiūrio tašką. Todėl galime atsisakyti jo kito naudai – ir vis dar mąstyti apie tuos pačius dalykus(p11).

Neatrodo, kad pati patirtis savaime tilptų į tai. Perėjimo iš apraiškos į tikrovę idėja atrodo neturinti prasmės čia. Koks gali būti analogas siekimui objektyvesnio tų pačių reiškinių suvokimo atsisakant pradinio subjektyvaus požiūrio taško kitų naudai, objektyvesnių, tačiau susijusių su tuo pačiu dalyku? Žinoma, atrodo neįtikima, kad mes priartėsime prie tikrosios žmonių patirties prigimties atsisakydami mūsų žmogiškojo požiūrio taško ypatumo ir stengsimės aprašyti terminais, prieinamais būtybėms, kurios negali įsivaizduoti, ką reiškia būti mumis. Jei subjektyvus patirties pobūdis yra visiškai suvokiamas tik iš vieno požiūrio taško, tada bet koks poslinkis link didesnio objektyvumo, t.y. mažesnio prisirišimo prie konkretaus požiūrio taško, mūsų nepriartina prie tikrosios reiškinio prigimties – tik nutolina nuo jos.

Tam tikra prasme, šio prieštaravimo apie patirties redukciją užuomazgos aptinkamos jau ir sėkmingais redukcijos atvejais; atrasdami garsą, tikrovėje, esant oro ar kitos terpės banga, mes atsisakome vieno požiūrio taško imdami kitą; o klausa, žmonių ar gyvūnų požiūriu, kurio atsisakome, lieka neredukuota. Radikaliai skirtingų rūšių atstovai gali suvokti tuos pačius fizikinius reiškinius objektyviai; ir tai nereikalauja, kad jie suvoktų fenomenalias formas, kuriomis tie reiškiniai pasireiškia kitų rūšių atstovų juslėms. Tad yra sąlyga jų sąlyčiui su bendrąja tikrove, kai jų atskiri požiūrio taškai nėra bendros tikrovės dalis, tačiau yra priimtini. Redukcija gali būti sėkminga tik jei rūšių specifiniai požiūriai praleisti iš to, kas gali būti atsisakyta.

Bet jei mes turime teisę palikti šį požiūrio tašką nuošalyje siekdami geriau suprasti išorinį pasaulį, tai negalime jo ignoruoti visam laikui, nes jis yra vidinio pasaulio esmė, o ne tik požiūrio taškas apie jį. Dauguma iš nesenų neo-bihevioristinės(p12) filosofines psichologijos rezultatų yra apie pastangas pakeisti objektyvią mąstymo koncepciją realiu dalyku, kad neliktų nieko, ko negalima atsisakyti. Jei priimsime, kad fizikinė mąstymo teorija turi apimti subjektyvų patirties pobūdį, turime leisti, kad nėra šiuo metu egzistuojančios koncepcijos, duodančios mums priemonę, kaip tai būtų galima padaryti. Problema yra unikali. Jei psichiniai procesai yra tikrai fizikiniai procesai, tada ten yra kažkas, viduje11), nustato tam tikrus fizikinius procesus. Kas tai per dalykas, lieka paslaptimi.

Kokias moralines išvadas galima padaryti iš šių refleksijų; ir ką reiktų daryti toliau? Būtų klaida tarti, kad fizikiškumas yra klaidingas. Neįrodytas fizikinių hipotezių, laikančių objektyvią mąstymo analizę negalima, nepakankamumas. Būtų teisingiau sakyti, kad fizikiškumas yra pozicija, kurios negalime suprasti, nes šiuo metu neturime jokios koncepcijos, kas būtų teisinga. Galbūt, būtų neprotinga reikalauti tokios koncepcijos kaip sąlygos supratimui. Galų gale, galima pasakyti, fizikiškumo prasmė yra pakankamai aiški: psichinės būsenos yra kūno būsenos; psichiniai reiškiniai yra fizikiniai reiškiniai. Mes nežinome, kokios tai būsenos ir reiškiniai, tačiau tai netrukdo mums suprasti tas hipotezes. Kas gali būti aiškiau nei žodžiai "[jis] yra" ir "[jie] būna" [angl. "is" ir "are"]?

Tikiu, kad tas atrodantis žodžio "aš" aiškumas yra apgaulingas. Paprastai, kai mums sako, kad X yra Y, žinome, kad kaip tai galima laikyti tiesa, tačiau tai priklauso nuo konceptualaus ar teorinio pagrindo ir tai nėra perduodama vien per patį "yra". Žinome, kaip susiję X ir Y, kaip ir kokius dalykus jie liečia, ir grubiai įsivaizduojame, kaip du susiję keliai gali susilieti į vieną – ar tai būtų objektas, asmuo, procesas, reiškinys ar bet kas kita(p13). Tačiau kai du identifikuojami terminai yra skirtingi, gali būti ne taip aišku, kaip tai gali būti teisinga. Galime net grubiai neįsivaizduoti, kaip tie keliai gali lietis ar su kokiais dalykais jie gali susilieti; gali prireikti, kad būtų pateiktas teorinis pagrindas to dalyko supratimui. Be tokio pagrindo, ta identifikavimą gaubs misticizmo debesis.

Tai paaiškina fundamentalių mokslo atradimų populiarių pateikimų mistinį pobūdį; pateikiant kaip teiginius, kuriuos gali bet kas priimti iš tikro jų nesuprasdamas. Pvz., dabar nuo mažumės aiškina, kad visa materija iš tikro yra energija. Tačiau nepaisant to, kad "jie žino, ką 'yra' reiškia", dauguma girdėjusių niekada nesuformuluos koncepcijos, pagal kurią tai būtų tiesa, nes jie neturi teorinio pagrindo.

Šiuo metu fizikiškumo būsena yra panaši į tai, kad hipotezė, kad materija yra energija, būtų iškelta filosofo iki-sokratiko. Neturime koncepcijos apie tai, kaip tai galėtų būti teisinga. Norint suprasti hipotezę, kad psichiniai reiškiniai yra fizikiniai reiškiniai, turi reikalauti daugiau, nei supratimo ką žodis "yra" reiškia. Idėja apie tai, kaip psichinis ir fizikinis terminai gali sietis su tuo pačiu dalyku, yra žlugusi, o analogiški atvejai kitose srityse, turintys teorinį pagrindą, jos neparemia. Jos neparemia, nes sukonstruosime psichinių terminų ryšius su fizikiniais reiškiniais, arba gausime atskirų subjektyvių reiškinių, kaip poveikių, per kuriuos užtikrinami ryšiai tarp psichinių ir fizikinių reiškinių, atkartojimą, arba gausime klaidingą vaizdą apie tai, kaip susiję psichiniai reiškiniai (pvz., priežastinį behavioristinį)(p14).

Pakankamai keista, kad galime turėti įrodymą apie teisingumą kažko, ko iš tikro negalime suprasti. Tarkim, kažkas, neturintis supratimo apie vabzdžių metamorfozes, sterilioje dėžėje uždarė vikšrą ir po kelių savaičių, atidarius dėžę, ten aptiko drugį. Jei asmuo yra tikras, kad dėžė visą laiką buvo uždaryta, jis turi pagrindą manyti, kad drugys yra iš vikšro, neturėdamas supratimo, kaip tai gali būti (viena iš galimybių, kad vikšre tūnojo mažas sparnuotas parazitas, kuris surijo jį ir išaugo į drugį).

Suvokiama, kad esame tokioje pat padėtyje su fizikiškumu. Donaldas Davidsonas tvirtino, kad jei psichiniai reiškiniai turi fizikines priežastis ir poveikius, jie privalo turėti fizikinius aprašymus(p15). Jis laikė, kad turime pagrindą manyti, kad, nors to ir nedarome – ir faktiškai negalėtume - priklauso bendrajai psichofizikiniai teorijai12). Jo teiginys taikomas sąmoningiems psichiniams reiškiniams, tačiau aš manau, kad turime tokį pat pagrindą manyti, kas jutimai irgi yra fizikiniai reiškiniai, nors nesuprantame, kaip tai galėtų būti. Davidsono pozicija yra ta, kad tam tikri fizikiniai procesai neišvengiamai turi psichines savybes, ir, gal būt, kai kurie taip apibrėžiami požiūriai yra teisingi. Tačiau niekas iš to, kokią koncepciją galime suformuluoti, jos neatitinka, kaip ir neturime jokios idėjos, kokia teorija leistų mums tai suvokti13).

Nedaug pastangų įdėta pagrindiniu klausimu (kuriame smegenys gali būti visai nepaminėti), ar prasminga, kad patirtys iš viso gali turėti objektyvų pobūdį. Kitais žodžiais, ar yra prasmė klausti, ar mano patirtys iš tikro tokios, kokios atrodo man? Mes negalime nuoširdžiai suvokti hipotezę, kad mūsų prigimtis yra užrakinta fizikinio apibrėžimo tol, kol nesuprasime fundamentaliosios idėjos, kad jos turi objektyvią prigimtį (arba, kad objektyvūs procesai gali turėti subjektyvią prigimtį)14.

Norėčiau baigti spekuliatyviu pasiūlymu. Galima prie spragos tarp subjektyvaus ir objektyvaus priartėti iš kitos pusės. Laikinai palikę nuošalyje sąryšį tarp mąstymo ir smegenų, galime pasiekti geresnį pačių psichinių reiškinių supratimą. Šiuo metu mes visai neturime priemonių apmąstymui apie subjektyvų patirties pobūdį nepasikliaudami vaizduote – atmesdami patiriančiojo subjekto požiūrio tašką. Tai galime priimti kaip iššūkį naujų koncepcijų sukūrimui arba naujo metodo pasiūlymui – objektyviajai fenomenologijai, nepriklausančiai nuo empatijos ar vaizduotės. Nors, kaip tikėtina, ji negalėtų apimti visko, jos tikslas būtų aprašyti, bent dalinai, patirčių subjektyvų pobūdį forma, suprantama būtybėms, neturinčioms tokios patirties.

Galėtume išvystyti tokią fenomenologiją aprašančią šikšnosparnių klausos patirtį, tačiau taipogi galima pradėti tai ir nuo žmonių. Kas nors gali pabandyti, pavyzdžiui, sukurti koncepciją, kuri galėtų būti panaudojama paaiškinimui aklam nuo gimimo žmogui, ką reiškia matyti. Bet kuris gali pasiekti tuščią sieną, tačiau turėtų būti galima surasti metodą išreiškimui objektyviais terminais gerokai daugiau, nei galime dabar, ir gerokai tiksliau. Nesusijusios intermodalinės analogijos – pvz., "Raudona yra tarsi trimito garsas" – pateikiamos šios temos aptarimuose, mažai naudingos. Tai galėtų būti aišku tam, kuris girdėjo trimitą ir matė raudoną spalvą. Tačiau struktūriniai jutimo elementai gali būti labiau prieinami objektyviam apibrėžimui, net jei kažkas ir praleidžiama. Koncepcijos, alternatyvios toms, kurias išmokome pirmuoju asmeniu, gali leisti mums pasiekti tam tikrą supratimą net mūsų pačių patirties, kuri neprieinama mums dėl apibūdinimo lengvumo bei nebuvimo atstumo, kurį turi subjektyvios koncepcijos.

Be savo tiesioginio klausimo, fenomenologija, kurie šia prasme yra objektyvi, gali leisti užduoti klausimus apie fizikinį15 patirties pagrindą, kad įgautų suprantamesnę formą. Subjektyvios patirties aspektai, kurie leidžia tokio tipo objektyvų apibrėžimą, gali būti tinkamesni kandidatai įprastesniam objektyviam paaiškinimui. Tačiau ar ši prielaida yra teisinga ar ne, atrodo neįtikėtina, kad bet kuri fizikinė mąstymo teorija galėtų būti išmąstyta, kol nebus išdėstyta daugiau minčių apie bendrąją objektyvaus ir subjektyvaus santykio problemą. Kitaip mes net negalime iškelti mąstymo-kūno problemos taip, kad jos išvengtume.

Taip pat skaitykite: A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?  

Pastabos

Nagelio „spekuliatyvųjį pasiūlymą“, pateiktą trijose paskutinėse pastraipose, nelengva suprasti. Jis prašo mus kontempliuoti galimybę subjektyvaus, kuris galėtų būti objektyvus, ir „pačius psichinius reiškinius“, o ne suprasti mentališkumą naudojantis fizikiniais terminais. Tuo tikslu galėtų būti „koncepcijos, kuri galėtų būti panaudojama paaiškinimui aklam nuo gimimo žmogui, ką reiškia matyti“, sukūrimas, ir spėjamai padėsiančios mums, ne-šikšnospraniams, gauti konceptualų suvokimą, ką reiškia būti šikšnosparniu. Jis spėja, kad mes galime pasiekti „tuščią sieną“. Tačiau jei mes paprasčiausiai kalbame apie vieno subjektyvimo tipo juslinį atskyrimą nuo kito, šiksnosparnio nuo neturinčio sonarinės orientacijos, reginčių žmonių nuo aklų nuo pat gimimo, sunku pamatyti, kad nuo pat pradžių nėra tuščios sienos. Pasiekimą tų kitokių subjektyvumų blokuoja ne tai, kad skirtingumo negalima išreikšti neurocheminiais ar kitais fizikiniais terminais, bet tai, kad jo niekaip neįmanoma išreikšti. Materialistas irgi gali sakyti: „Pažvelk, aš neneigiu, kad mūsų patirtis turi juslinius ingredientus, ir kad jie yra neišreiškiami ir nesuprantami, aš netvirtinu, kad patirtis apima tik tai, kas moksliškai nepaaiškinama. Visa, ką aš sakau, yra tai, kas yra nesuprantama apie mentalųjį, o pasaulį aplamai yra tai, ką galima suprasti mokslo pagalba“.

Anti-materialistas (nebūtinai dualistas, o tiesiog nepatenkintas mąstymo klausimo būkle filosofijoje) gali skųstis Nageliu: „Tu redukuoji subjektyvumą iki vieno aspekto (ką reiškia), kurį priešpastatai objektyvumui; ir tasai aspektas yra tai, kas subjektyvumus daro nesulyginimais, nes jie remiasi kokybiškai skirtingu jusliniu kontekstu. Iš tikro subjektyvumas gerokai sudėtingesnis, apimantis ne tik neapsakomą juslingumą, bet ir psichosocialinius determinantus, tokius kaip kultūra ir kalba, bei intencionalumą – objekto buvimą subjektui, išorinį pasaulį savyje. Intencionalumas nėra kažko kita apraiška, tai nėra ką tai reiškia būti dalyku, o struktūra to, kuo aš esu kaip sąmoninga būtybė, ir kokiomis galėtų būti ne- žmogiškosios sąmonės. Taip stipriai dėmesį sutelkęs į tai, kas jusliškai nesuprantama, tapai lengvu taikiniu hilofilams, norimtiems tave apšaukti ‚Naujuoju mistiku‘“.

1) Pavyzdžiai galėtų būti J.J.C. Smart. Philosophy and Scientific Realism, 1963; David K. Lewis. An Argument for the Identity Theory// J. of Philosophy, LXIII, 1966, perspausdintas su papildymais D. M. Rosenthal. Materialism & the Mind-Body Problem, 1971; H. Putnam. Psychological Predicates// Art, Mind, & Religion, ed. W.H. Captain, D.D. Merrill, 1967 (perspausdintas D. Rosenthal. Materialism… kaip „The Nature of Mental States“); D.M. Armstrong. A Materialist Theory of the Mind, 1968; D. C. Dennett. Content and Consciousness, 1969. Taip pat žr. S. Kripke. Naming and Necessity// D. Davidson, G.H. Harman. Semantics of Natural Language, 1972 ir M.T. Thomson. Ostensive Terms and Materialism// The Monist, 56, 1972

Anksčiau išsakiau abejones straipsnyje Th. Nagel. Armstrong on the Mind// Philosophival Review, LXXIX, 1970. Taip pat žr. Saul Kripke. Naming and necessity// Semantics of Natural Language, ed. D. Davidson, G. Harman, 1972, p. 334-342 bei M.T. Thornton. Ostensive Terms and Materialism// The Monist, LVI, 1972

2) Nors tikrovėje negalėtų būti tokių robotų. Nes tikriausiai bet kas pakankamai sudėtingas, kad elgtųsi kaip žmogus, turėtų įgauti patirtį. Tačiau tai, jei tai teisinga, negali būti nustatyta analizuojant vien tik patirties koncepciją.

3) Tai nėra tapatu dėl ko mes nepataisomi, nes nesame nepataisomi tiek elgesio atžvilgiu, tiek todėl, kad elgesį turi nekalbantys ir nemąstantys gyvūnai, visiškai nesuprantantys apie savo patirtis.

4) Žr. Richard Rorty. Mind-Body Identity, Privacy, and Categories// Review of Metaphysics, XIX, 1965, p.37-38

5) Sakydamas „savojo“ neturiu omenyje vien tik savąjį – o labiau mentalines idėjas, kurias be problemų galime pritaikyti sau ir kitoms žmogiškosioms būtybėms.

6) Todėl išsireiškimas „būti tarsi“ [angl. „what it is like“] klaidina. Tai ne „kaip (pagal mano patirtį) tai atrodo“, o „kaip tai atrodo pačiam subjektui“.

7) Bet kuri nežemiška protinga būtybė visiškai skiriasi nuo mūsų.

8) Gali būti paprasčiau, jei pasiūlyčiau tarprūšinius barjerus įveikti vaizduotės pagalba. Pvz., aklieji gali aptikti daiktus šalia savęs klausos pagalba panaudodami garsinius spragsėjimus ar lazdelės kaukšėjimus. Jei kas žino, kaip tai atrodo, jis gali papildomai grubiai įsivaizduoti, kad tai tarsi sugebėjimas panašus į gerokai labiau išvystytą šikšnosparnių klausą. Atstumas tarp jo ir kitų žmonių, bei kitų rūšių, gali pasiskirstyti visur kontinuume. Net kitiems žmonėms supratimas to, kas tai yra, tėra tik dalinis, ir kai imamos labai skirtingos rūšys, dalinis, tik gerokai mažesnis, suvokimas vis tiek lieka. Vaizduotė yra nuostabiai lanksti. Mano nuomone, vienok, yra ne tai, kad mes negalime sužinoti, ką reiškia būti šikšnosparniu. Nekeliu to epistemologinio klausimo. Mano taškas yra tas, kad net norint suformuoti koncepciją apie tai, ką reiškia būti šikšnosparniu (ir a fortiori žinoti, ką reiškia būti šikšnosparniu), būtina priimti šikšnosparnio požiūrio tašką. Jei tai galima priimti tik grubiai ar dalinai, tada toji koncepcija irgi tebus grubi arba dalinė. Arba taip atrodo mūsų dabartinėje suvokimo stadijoje.

9) Klausimas, kurį čia keliu, gali būti pateiktas net jei skirtumas tarp objektyvesnio ir subjektyvesnio aprašų ar požiūrio taškų gali būti padarytas tik iš platesnio žmogiškojo požiūrio taško. Nepriimu šios rūšies konceptualaus reliatyvizmo, tačiau nereikia atmesti taško, kad bet kuriuo atveju psichofizinė redukcija negali būti panaudojama subjektyvistinio-objektyvistinio modelio.

10) Problema nėra vien ta, kad, kai žvelgiu į „Moną Lizą“, mano vizuali patirtis yra tam tikros kokybės, kurios jokiųpėdsakų nerastų kažkas, žvelgiantis į mano smegenis. Net jei jis ten pastebėtų smulkutį „Monos Lizos“ atvaizdą, jis nerastų priežasčių jo sutapatinimui su patirtimi.

11) Sąryšis neturėtų būti priklausomas, kaip priežastis ir nuo jos besiskiriantis poveikis. Privalėtų būti teisinga, kad tam tikra fizinė būsena yra kažkaip jaučiama Saul Kripke „Semantics of Natural Language“ įrodinėja, kad priežastinis biheviorizmas ir susijusi psichinių dalykų analizė patiria nesėkmę, nes jie nagrinėja, pvz., „skausmą“ kaip apibendrintą skausmų pavadinimą. Subjektyvus patirties pobūdis („jo tiesioginė fenomenologinė kokybė“, kaip Kripke ją vadina, p.340) yra pagrindinė savybė, palikta tokių analizių nuošalyje; ir viena ypatybių kurias ji turi, yra būtinybė. Mano požiūris artimas tam. Kaip ir Kripke, aš laikau, kad hipotezė, kad tam tikra smegenų būsena privalėtų būtinai turėti tam tikrą subjektyvų pobūdį yra nesuprantama be tolimesnio paaiškinimo. Jokio tokio paaiškinimo nesuteikia teorijos, kurios minties-kūno sąryšį laiko atsitiktiniu, tačiau dar gali būti kitų alternatyvų, kurios dar neatrastos.

Teorija, kuri aiškina, kad mąstymo-smegenų ryšis yra privalomas, mus paliktų su Kripkės problema aiškinant, kodėl jis niekada neatrodo priklausomu. Tas sunkumas man atrodo įveikiamu. Mes galime įsivaizduoti kažką arva perceptualiai, simpatetiškai, arba simboliškai. aš nebandysiu aiškinti, kaip veikia simbolinė vaizduotė, tačiau yra tai, kas vyksta kitais dviem atvejais. Kad įsivaizduotumėm kažką perceptualiai, mes sukeliame savyje į tai panašią sąmonės būseną (šis metodas gali būti panaudojamas tik mentalinių įvykių ir būsenų įsivaizdavimui – savo ar kitų). Kai bandome įsivaizduoti mentalinę būseną nesusijusią su sietina smegenų būsena, mes pradžioje simpatetiškai įsivaizduojame mntalinės būsenos atsiradimą, t.y., save pervedame į mentališkai panašią būseną.

Tuo pat metu, mes bandome perceptualiai įsivaizduoti susijusios fizinės būsenos neįvykimą, save perkeldami į kitą, nesusijusią su pirmąja, būseną; tokią, kokioje būtume patirdami fizinės būsenos neįvykimo faktą. Kur fizinių savybių įsivaizdavimas yra perceptualus, o psichinių savybių įsivaizdavimas yra simpatetinis, ten atrodo, kad galime įsivaizduoti bet kokią patirtį be ryšio su susijusia smegenų būsena – ir atvirkščiai. Toks ryšis tarp jų pasireikš nuolat ir net būtinai, dėl nepriklausomybės nuo skirtingų vaizduotės tipų.
(Solipsizmas, beje, tvirtina, kad jei kas klaidingai suvokia simpatetinę vaizduotę, priimdamas ją tarsi perceptualią vaizduotę, tada atrodo, kad neįmanoma įsivaizduoti patirtį, kuri nėra sava).

12) Žr. skyrių „Psichiniai įvykiai“ iš Experience and Theory, ed. Lawernce Foster and J.W. Swanson (Amherst: University of Massachusetts press, 1970); nors aš nesuprantu argumentacijos prieš psichofizikinius dėsnius.

13) Panašios pastabos tinka ir mano straipsniui Physicalism// Philosophical Review, LXXIV (1965), 339-56, perspausdintame su papildomu prierašu Modern Materialism, ed. John O'Connor (New York: harcourt Brace Jovanovich, 1969).

14) Šis klausimas labai svarbus ir kitų mąstymo problemai, kurios glaudus ryšis su mąstymo-kūno klausimu dažnai nepakankamai aptariamas. Jei suprantama, kaip subjektyvi patirtis gali turėti objektyvią prigimtį, tada galima suprasti kitų nei mes subjektų egzistavimą.

15) Aš neapibrėžiau termino „fizikinis“. Akivaizdu, kad jis netaikomas vien tik tam, kas gali būti aprašoma šiuolaikinės fizikos, nes tikimės tolimesnio jos vystymo. Kai kurie gali manyti, kad nėra nieko, kas galėtų trukdyti psichinius reiškinius laikyti kaip kuo tikriausius fizikinius. Bet ką dar reiktų pasakyti apie fizikinį pobūdį, yra tai, kad jis privalo būti objektyvus. Tad jei mūsų idėja apie fizikinį aspektą kada nors išsiplės taip, kad apims psichinius reiškinius, ji turės jiems priskirti objektyvų pobūdį – analizuojant ar ne juos kitų reiškinių, jau laikomų fizikiniais, terminais. Man atrodo, kad, vis gi, labiau tikėtina, kad psichiniai-fizikiniai sąryšiai bus greičiausiai išreikšti teorija, kurios principiniai terminai negali būti aiškiai priskiriami nė vienai tų kategorijų.

Papildomi paaiškinimai

(p1) Čia išvardinti su skirtingi sąryšių tipai: 1) Makro suvokimo su mikro sandara (vanduo, žaibavimas, ąžuolas); 2) įkūnijimo funkcija (Tiuringo mašina, genai).

(p2) Daugialąstelinių organizmų audiniai, organai ir organų sistemos yra aukštesnio funkcinio lygio. Įvairias organų sistemas sudaro dideli ląstelių kiekiai, specializavęsi vienai ar kitai gyvybinei funkcijai. Pvz., virškinimo sistema specializuojasi tame, ką daro bakteriją, kai psirinktinai leidžia kai kurioms molekulėms praeina jos membraną ir panaudoja jas kaip reaktyvus metaboliniams procesams. Panašiai centrinė nervų sistema specializuojasi adaptyviosios valdymo funkcijos sustiprinimui, ką daro bakterijos DNR reguliuodama ląstelės metabolinę veiklą. Vyko gana nuoseklus palipsnis nervų sistemos vystymasis iki žinduolių ir žmogaus, jei tik neimsime radikaliai neigti „sąmonės“ žmoguje ar kas tai būtų kitiems žinduoliams (arba nekalbantiems žinduoliams), nuo vienaląsčių organizmų lygio.

(p3) Pvz., tai praleidžia K. Campbell'o „imitation man“ (žr. K. Campbell. Body and Mind, 1970).

(p4) „Fenomenologiniu“ čia vadinamas sąmoningo subjekto būdas, patiriant ir suvokiant apsireiškusį objektą.

(p5) Kaip tokio aiškinimo pavyzdį žr. Dž. Smarto žaibavimo aptarimą: „žaibas yra elektros iškrova“ (t.y., jis tėra fizikinis reiškinys ir „nėra dviejų dalykų: žaibo žybsnio ir elektros iškrovos. Tai vienas dalykas, kuris moksliškai apibrėžiamas kaip jonizuotų vandens molekulių debesyje elektros iškrova į žemės paviršių“. J.J.C. Smart. Sensations and Brain Processes// Philosophy of Mind: Classical and Contemporary Readings, ed. D.J. Chalmers, 2002).

(p6) Mes galime atskirti žaibo žybsnio gelsvumą nuo fizikinio žaibo apibrėžimo pavadindami jį tiesiog apraiška, poveikiu sąmonei. Tačiau tai tik atideda apraiškos kaip tokios, fizikiniais terminais, įvardijimą. Materialistinis požiūris į sąmonę nelaiko tokių savybių kaip geltonumas aiškiai suprantamomis.

(p7) Šie prancūziški posakiai verčiami kaip „sau“ ir „savyje“. Subjektas yra sau, nes jis pateikiamas sau ir yra tas, kuriam pateikiami dalykai, tuo tarpu kai objektas yra skirtas subjektui ir ne pats sau. Jis yra savyje.

(p8) Terminas „fenomenologija” taikomas tiek tyrimui ar analizei to, kaip objektai atrodo subjektui, tiek patirties turiniui.

(p9) Aklas neuro-mokslininkas gali žinoti tokias pat mokslo žinias apie žmogaus regėjimą kaip ir regintis neuro-mokslininkas, o ir daug daugiau nei dauguma reginčiųjų. Tačiau mokslinio aiškinimo redukcijos išvengia tai, ko aklasis mokslininkas nežino apie regėjimą.

(p10) Visiškai objektyvaus supratimo idealas nurodomas T. Nagelio 1986-ųjų knygos antraštėje: „Požiūris iš niekur“. Jei tam tikras požiūrio taškas yra visad požiūris iš tam tikros pozicijos, tada visiškas objektyvumas turėtų būti be šio ribojimo.

(p11) T. Nagelis čia mini, be abejo, mokslinį pasaulio aprašymą su išimtinai matematiškai analizuojamomis ar pirminėmis savybėmis; žr. įvadą J.A.Schuster. Descartes and the Scientific Revolution, 1977

(p12) Priežastinė teorija ir jos įpėdinis funkcionalizmas gali būti nagrinėjami kaip išsivystę iš biheviorizmo, nes visi trys yra trečio asmens požiūrio taškai, kas pabrėžia ryšį tarp mąstymo ir elgesio.

(p13) Čia geru pavyzdžiu yra tai, kad Aušrinė yra Vakarė. Abi apraiškos yra ryškūs dangaus objektai atitinkamose dangaus srityse. Orbitos dėka viena atsiranda ten, kur kita buvo atitinkamu laiku.

(p14)Tarkim, pvz., kad esate neurologas, kuris sėkmingai atskleidė, kas kur vyksta smegenyse, kai pajuntamas tam tikras skausmas. Jūs nustatėte patikimą koreliaciją tarp tos rūšies skausmo ir tam tikro neurologinių įvykių rinkinio. Be to, kad tas rinkinys koreliuoja su jūsų skausmo pajauta ir ju kitų žmonių pajautų pranešimais, nėra priežasties jį priskirti bet kokiam kitam rinkiniui. Jei nagrinėsite skausmo pojūtį kaip neurologinių įvykių poveikį, tada jis skirsis nuo jų ir nebus tapatus jiems. Jei įrodinėsite, remdamiesi P. Churchlands, kad nėra esminiu dalyku identifikuoti skausmo kaip mentalinio įvykio, tada T. Nagelis galįs sakyti, kad iš skausmo praleidote labai svarbų aspektą, kuris visų pirma ir jį daro mentaliniu įvykiu – kas tai yra būti toje būsenoje, subjektyvumą.

(p15) T. Nagelis mini Davidsono argumentą iš šio plačiai aptartos esė „Mentaliniai įvykiai“ (1970). Davidsonas tvirtino, kad mentaliniai įvykiai virsta fiziniais įvykiais. Tačiau, kad du įvykiai būtų susiję kaip priežastis ir poveikis, pirmasis privalo būti tokio tipo, kad su antruoju būtų susijęs moksliniu požiūriu. Jis toliau aiškina, kad negli būti dėsningų sąryšių tarp fizinių ir mentalinių įvykių apimančių teiginių santykius, pvz., negali būti stiprios koreliacijos tarp tam tikro įvykio smegenyse ir tikėjimo, kad ekonominė situacija gerėja. Toks tikėjimas niekada neturėtų būti išvedamas iš atskiro izoliuoto fakto. Tikėjimų apibūdinimas reikalauja daug platesnio socialinio konteksto. Kadangi negali būti psicho-fizikinių koreliacijų, negali būti ir atitikmenų tarp mentalinių ir fizinių įvykių. Pirmieji nėra redukuojami. Vis tik, kadangi mentaliniai įvykiai sukelia fizinius poveikius, turi būti atitikmuo tarp tam tikro mentalinio įvykio ir kažkurio fizinio, nes tik fiziniai įvykiai gali būti priežastimis, nes tik jie dėsningai gali koreliuoti su fiziniais įvykiais. Taigi, Davidsonas yra materialistas, kuris laiko, kad mentaliniai įvykiai yra fiziniai įvykiai su tam tikra savybe, kuri neredukuotina mentališkai ir negali būti įtraukta į mokslinius dėsnius. Tad jo pozicija laikoma „anomaliuoju monizmu“.

Donaldas Davidsonas (Donald Herbert Davidson, 1917-2003) – JAV filosofas. 1981-2003 m. Berklio Kalifornijos un-to prof.; puikiai grojo fortepijonu ir Harvardo un-te dėstė muzikos filosofiją. Buvo labai charizmatiška asmenybe.
Jo darbai ypač paveikė sąmonės ir kalbos filosofijos sritis. 8-me dešimtm įvedė vėliau išplitusią superventiškimo sąvoką. Daugiausia skelbė trumpas, glaustas esė. Jis aiškinosi, kaip tarpusavyje komunikuoja ir saveikauja žmonės. 1967 m. paskelbė „Tiesa ir reikšmė“, kurioje aiškino, kad bet kuri išmokstama kalba privalo būti baigtine, nors teoriškai leistų ir begalinį išraiškų kiekį – nes kitaip nebūtų išmokstama. Taip pat teigė, kad „prasmės suteikimas sakiniui“ yra ekvivalentiškas jo teisingumo sąlygų teigimui.

Timotis Spridžas (Timothy Lauro Squire Sprigge, 1932-2007) – britų filosofas- idealistas, didesnę dalį profesoriavęs (logika ir metafizika) Edinburgo un-te.
Aiškinosi patirties prigimtį ir ryšį tarp mąstymo ir tikrovės. Teigė, kad fizikalizmas ir materializmas ne tik yra klaidingi, bet ir ardo mūsų moralės jutimą. „Absoliutaus idealimo gynime“ (1984) gynė panpsichinė absoliutaus idealizmo versiją, pagal kuią tikrvė susideda iš patirties fragmentų sujungtų į tam tikrą visumą. Tikėjo nuasmenintu Dievu: savo paskutinėje knygoje „Metafizikos Dievas“ (2006) teigė, kad vertas garbinimo yra „Filosofijos Dievas“.

Redukcionizmas (iš lot. reductio - „sugrįžimas, sugražinimas“) – metodologinis principas, pagal kurį sudėtingi reiškiniai privalo būti pilnai išaiškinti paprastesnių reiškinių dėsniais (pvz., sociologiniai reiškiniai aiškinami biologijos ar ekonomikos dėsniais). Pagrįsta redukcija gali būti naudinga (pvz., planetinis atomo modelis).

Redukcionizmas istoriškai nustūmė holizmą. Pirmuoju, pratęsusiu Demokrito požiūrius, buvo R. Dekartas (pvz., „mirtis niekada neateina dėl sielos kaltės, o tik dėl to, kad sutrinka kuri nors kūno dalis... gyvo žmogaus kūnas taip skiriasi nuo mirusio, kaip skiriasi laikrodis ar kitoks automatas (t.y. savaime judanti mašina), kai jis surinktas ir turi materialią priežastį tiems judesiams, kuriems skirti... nuo to laikrodžio ar mašinos, kai jie sulūžę ir kai jų judėjimo sąlyga neegzistuoja“).

Sociologijoje redukcionizmas egzistuoja kaip metodologinis natūralizmas ebi mechanicizmas. Paskutiniu metu jis vėl praranda pozicijas prie holizmą, kurio naują lygį įvedė J. Smetsas (1870—1950), pacitavęs Aristotelį: „visuma daugiau nei jos dalių suma“.

Deontologija

Deontologinė etika arba deontologija (iš graikų: deon - „pareiga, prievolė“ + mokslas) – etikos teorija apie tai, kad poelgiai yra savaime geri arba blogi, nepriklausomai nuo jų pasekmių. Ir nors pasekmės yra svarbu, mes privalome daryti savaime gerus poelgius (pvz., sakyti tiesą), net jei jų pasekmės ir bus blogos.

Deontologija priešinga pasekmizmui, visą poelgių moralinė vertę įžvelgiančių vien jų pasekmėse. Deontologija nėra moralinis absoliutizmas, tačiau deontologai, esantys moralinio absoliutizmo šalininkai, tiki, kad kai kurie poelgiai yra neteisingi, nesvarbu kokius padarinius jie sukeltų. Vienas jų – I. Kantas, teigęs, kad meluoti yra visada blogai - net jei žmogžudys klausia, kur slepiasi jo potenciali auka. Nepritariantys absoliutizmui deontologai (kaip W. D. Rosas) laiko, jog geros melavimo pasekmės kartais gali paversti melavimą teisingu pasirinkimu. Kita deontologijos forma, kurios šalininkais buvo R. Dekartas, V. Okamas ir 18 a. kalvinistai, teigę, kad reikia daryti tai, ką įsako dievas.

Dieviškojo įsakymo teorijos

Tai grupė susijusių teorijų, teigiančių, kad poelgis yra teisingas, jei dievas paskelbė, kad jis yra teisingas. Jei žmonės nedirba per šabą dėl to, kad taip įsakė dievas, tai jie elgiasi moraliai, bet jei jie nedirba per šabą dėl tingėjimo, tai jų poelgis nėra moralus, net jei fiziškai atlikti veiksmai visiškai sutaptų.

I. Kanto pozicija

Imanuelis Kantas aiškino, kad moralus elgesys turi kilti iš pareigos. Be to, Kantas manė, kad poelgius teisingas arba neteisingai paverčia jų motyvai, o ne pasekmės. Aukščiausias gėris turi būti: 1) geras savaime; 2) toks, kad jo pridėjimas niekada nepablogintų situacijos etiniu požiūriu. Paprastai gerais laikomi tokie dalykai kaip intelektas, atkaklumas ir malonumas yra arba negeri savaime arba jų pridėjimas pablogina situaciją etiniu požiūriu. Pvz., kai žmonės patiria malonumą žiūrėdami į kitų žmonių kančią, tai paverčia situaciją etiškai prastesne. Anot Kanto, kad vienintelis tikrai geras dalykas yra gera valia.

Kantas aiškino, kad iš poelgio pasekmių negalima nustatyti, ar žmogus turėjo gerus ketinimus, nes blogų norų paskatintų veiksmų pasekmės kartais būna geros, o gerų norų paskatintų poelgių padariniai kartais būna blogi. Žmogus elgiasi iš geros valios tada, kai jis elgiasi iš pagarbos etiniai taisyklei, o tą žmonės daro tada, kai jaučia pareigą elgtis taip, kaip elgiasi. Taigi, vienintelis geras savaime dalykas yra gera valia ir gera valia yra gera tik tada, kai žmogus pasirenka ką nors daryti tik dėl to, kad tai yra jo pareiga. Dvi svarbiausios Kanto kategorinio imperatyvo formuluotės yra:

  • „Elkis taip kad tavo elgesio maksima galėtų tapti visuotiniu dėsniu, priimtinu tau pačiam“;
  • „Elkis taip, kad tavo elgesio maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidinio principas“.

W. D. Roso pažiūros

W. D. Roso pažiūras galima apibūdinti kaip „pliuralistinę deontologiją“. Jis manė, kad utilitarizmas (viena iš populiariausių pasekmizmo formų) yra nepilnavertė etinė teorija, nes pernelyg supaprastina ryšį su aplinkiniais. Atseit, žiūrėti į kitus žmones tik kaip į naudos iš mūsų gavėjus yra negerai, nes žmones sieja ir kitokie ryšiai (pvz., skolininkas ir skolintojas) iš kurių atsiranda ir kitokios pareigos (pvz., gražinti skolą). Jis išskyrė septynias pareigas, į kurias turėtume atsižvelgti darydami sprendimą:

  1. pareiga padėti kitiems žmonėms (padaryti juos laimingesniais, patobulinti jų charakterį);
  2. pareiga vengti kitų žmonių žalojimo;
  3. pareiga pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno;
  4. pareiga tobulinti save;
  5. pareiga atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai;
  6. pareiga padėti žmonėms, kurie padėjo tau;
  7. pareiga elgtis tiek pagal aiškiai pasakytus, tiek pagal numanomus pažadus, tarp kurių yra ir numanomas pažadas sakyti tiesą.

Pasak Roso, papuolęs į situaciją, kurioje pareigos viena kitai prieštarauja, žmogus turi nuspręsti, pagal kurią jų elgtis. Pvz., žmogus pažada draugui kartu pažiūrėti filmą. Tada jis turi pareigą tą pažadą tesėti. Bet beeinant pas draugą, žmogus pamato avariją. Aiškus avarijos kaltininkas apkaltina nekaltą vairuotoją. Dabar pas draugę ėjęs žmogus turi dar ir pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“, pagal kurią jis turėtų palaukti, kol atvažiuos policija ir papasakoti, ką jis matė. Rosas tikriausiai sakytų, kad ši pareiga yra svarbesnė už pareigą tesėti pažadą draugui, todėl jis turėtų palaukti policijos, net jei tai reikštų, kad negalės kartu su draugu pažiūrėti filmo. Po to žmogus turėtų paaiškinti savo draugui situaciją ir kaip nors jam atsilyginti, taip įvykdydamas pareigą „atlyginti žmonėms, su kuriais elgeisi neteisingai“. Tačiau kitokioje situacijoje pažado tesėjimo pareiga gali būti svarbesnė už pareigą „pasirūpinti, kad žmonės gautų tai, ko nusipelno“.

Papildomi skaitiniai:
Egzistencializmas
Kinų kambarys
Svetimų minčių problema
Kuo būtent abejojo Dekartas?
S. Lemas. Kinų kambario paslaptis
Nyčė: Linksmojo mokslo pamokos
N. Hansonas. Atradimo modelis: stebėjimas
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Kalba: nuo ištakų iki šių dienų
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
I. Kantas apie organines formas
A. Beliajevas. Ar lengva būti vėžiu?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Empirinis teorinio gamtos pažinimo pagrindimas
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Otto Weininger. ,,Aš" problema ir genialumas
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Postmodernistas Žakas Derida
Filosofijos atsiradimo istorija
Ferdinandas de Sosiūras
Rortis apie tiesą
Aš nekuriu hipotezių...
Egzistencija
Erichas Fromas
Filosofijos skiltis
R. V. Scruton'as