B. Skineris. Kas yra biheviorizmas  
(knygos pratarmė)  

Apie autorių

Beresas Skineris (Burrhus Frederic Skinner , 1904-1990) - amerikiečių psichologas, išradėjas ir rašytojas, nemažai prisidėjęs prie biheviorizmo vystymo ir populiarinimo, taip pat =inomas savo instrumentinio elgesio teorija (jo vardu pavadinta „Skinerio dėžė“). Išvystė mokslo filosofiją, kurią vadino „radikaliuoju biheviorizmu“. Savo idėjų įgyvendininimo galimybes aprašė utopiniame romane „Voldenas Du“ (1948), o žmogaus elgesio analizę plačiausiai aprašė „Verbalinis elgesys“ (1957).

Biheviorizmas - ne tiesiog mokslas apie žmonių elgesį, o šio mokslo teorija. Kai kurie jos keliami klausimai skamba taip: aš aplamai galimas toks mokslas? Ar jis gali pateikti visus žmonių elgesio aspektus? Kokius metodus jis gali naudoti? Ar jo dėsniai tokie pat griežti, kaip fizikos ar biologijos? Ar jis išeina už elgesio grynojo valdymo ribų ir jei taip, tai kokį turi vaidmenį žmonių bendrabūtyje. Ypatingą reikšmę turi jos poveikis ankstyvesnėms bendravimo formoms su tuo pačiu subjektu. Žmonių elgesys – bendriausia mūsų pasaulio charakteristika. Tad galime pradėti tuo, kad šią tema kalbama daugiau nei bet kokia kita. Kas yra vertinga visame tame, kad to laikytumės.

Į kai kuriuos tuos klausimus kada nors bus duoti atsakymai dėka sėkmingų ar nesėkmingų mokslinių ir techninių tyrinėjimų. Tačiau tie klausimai kelia problemas, į kurias jau šiandien būtina duoti bent išankstinį atsakymą. Daugelis intelektualių žmonių mano, kad nors ir buvo kažkokie atsakymai, tačiau visumoje jie jau neatrodo tokie perspektyvūs, kaip anksčiau. Žemiau pateikiama daugybė tam tikrų nuomonių, kurias tenka išgirsti apie biheviorizmą kaip žmogaus elgsenos mokslą.

Man atrodo, kad visos jos yra neteisingos. Taigi, apie biheviorizmą kalba, kad jis:

Išvardinti tvirtinimai, kaip manau, yra nepaprastai klaidingas šios mokslo paradigmos reikšmės ir pasiekimų supratimas. Kaip galima paaiškinti tokį nesupratimą? Daug gali padėti biheviorizmo pradų pažiūrėjimas. Pirmuoju mokslininku, laikiusiu save bihevioristu, buvo Džonas Votsonas*), 1913 m. išleidęs savotišką manifestą "Psichologija bihevioristo akimis". Jau pats pavadinimas kalba apie tai, kad Votsonas visai nesiruošė kurti naują mokslą, o tik manė, kad psichologija nuo to momento privalo užsiiminėti elgsenos tyrimais.

Strategištai tai buvo, ko gero, klaida, nes dauguma to meto psichologų manė, kad jie turi nagrinėti dvasinius procesus sąmonės pasaulyje. Todėl jie, aišku, nebuvo pasiruošę sutikti su Votsonu. Mokslininkai, buvę prie biheviorizmo ištakų, daug laiko gaišo kovodami su introspektyvia dvasinio gyvenimo tyrimo metodika, todėl pagrindinio jų tyrimų dalyko reikšmė buvo nustumta į antrąjį planą.

Pats Votsonas atliko keletą svarbių stebėjimų susijusių su instinktyviu elgesiu. Faktiškai jis buvo vienas pirmųjų šiuolaikinių etologų. Tačiau organizmo sugebėjimo mokytis tyrimas jam padarė tokį įspūdį, kad jis kiek pervertino naujagimių sugebėjimus mokytis. Vėliau jis pats prisipažino tai pervertinęs, tačiau nuo tada tas faktas visada pateikiamas pavyzdžiu, siekiant, atseit, parodyti Votsono neobjektyvumą. Jo sukurta naujoji mokslo forma tam tikra prasme atsirado per anksti, nes jis turėjo gana nedaug moksliškai patikimų faktų iš elgesio srities, visų pirma žmogaus. Kiekvienai naujai formai visada kyla problema, nes ji pradžioje turi per mažai faktų.

Mokslinei besivystančiai ir pretenzingai Votsono programai, kuri apėmė tokią plačią žmogaus elgesio sritį, ta aplinkybė buvo labai rimtas trūkumas. Jam reikėjo daugiau faktinės medžiagos, nei jis galėjo jos rasti. Todėl nenuostabu, kad daug iš jo pasakyto ir parašyto, atrodo esą naivu ar pernelyg supaprastinta. Mokslinė biheviorizmo medžiaga, kurią turėjo Votsonas, buvo susijusi su sąlyginiais ir besąlyginiais refleksais. Bet jo besąlyginio reflekso samprata buvo pavaldi priežastingumo principui, kuris atitiko veiksmo ir atoveiksmio schemai ie pernelyg derėjo su 19 a. paplitusiu mechanizmo supratimu. Jisai buvo rusų fiziologo I.P. Pavlovo**) darbuose, paskelbtuose maždaug tuo pačiu metu. "Stimulo ir reakcijos" psichologija, besivysčiusi kitus 3-4 dešimtm., taipogi nepateikė šios sampratos. Iš visų jų pasiektų rezultatų didžiausia reikšmė buvo skiriama tiems, kuriuos lengviau pakartoti praktikoje. Didesne dalimi jie rėmėsi gyvūnų stebėjimais: Pavlovo šunų ir zoopsichologų baltosiomis pelytėmis. Laikyta, kad žmogaus elgesys ypatingai nesiskiria nuo gyvūnų ir paklūsta tiems patiems dėsniams.

Savo tvirtinimo, kad psichologija yra tikslus mokslas, pagrindimui ir siekdamas surinkti tolimesnę medžiagą savo knygai, Votsonas rėmėsi anatomijos ir psichologijos rezultatais. Panašiai elgėsi ir Pavlovas, teigdamas, kad jo elgesio tyrimai faktiškai yra "fiziologinių procesų didžiųjų pusrutulių žievėje tyrinėjimai". Ir vis tik abu mokslininkai neįstengė atlikti tiesioginio nervų sistemos procesų, kurių pagalba būtų galima paaiškinti žmogaus elgesį, stebėjimų. Tad jie buvo priversti pateikti skubotas sudėtingų elgsenos aktų interpretacijas. Taip Votsonas tvirtino, kad mąstymas – kalba pirmesnė už bet kurią kalbą; o Pavlovui kalba tebuvo "antrine signaline sistema". Votsonas mažai, o ir visai nieko, negalėjo pasakyti apie subjektyvius žmogaus ketinimus, elgesio tikslingumą ir kūrybą. Jis pabrėždavo elgsenos mokslo dideles technines galimybes, tačiau jo pavyzdžiai nebuvo nesuderinami su manipuliacine elgesio kontrole.

Praėjo per 60 m. nuo Votsono manifesto paskelbimo; per tą laiką daug kas spėjo įvykti. Mokslinė elgsenos analizė padarė nemažą progresą, o Votsono teorijos trūkumai, mano nuomone, turi tik istorinę svarbą. Biheviorizmo kritika, atvirkščiai, vargu ar pasikeitė. Visi nesusipratimai, kuriuos išvardijau, vis dar tebesutinkami filosofų, teologų, sociologų, istorikų, literatų ir psichologų kūriniuose. Neapibrėžtumas, buvęs bihevioristinio judėjimo pradžioje, vargu ar gali būti panaudojamas kaip pakankamas tokio tipo nesupratimo paaiškinimui.

Neabejotina, kad kai kurie sunkumai kylą iš to, kad tyrimų objektu yra žmogaus elgesys, kuris subtiliai reaguoja į išorinius poveikius. Jei stebime save, tai būdas, kaip tai darome, dažnai duoda tam tikrus rezultatus, neretai nepaprastoms pasekmėms. Be to, bievioristinis stebėjimas sukelia tam tikrus žymius pasikeitimus. Kai kurios sąvokos, kurias struktūrina tradicinės stebėjimo formos, giliai įsišaknijo mūsų kalboje. Jos per šimtmečius viešpatavo ties kasdienėje kalboje, tiek mokslo kalboje. Ir vis tik būtų neteisinga kaltinti biheviorizmo kritikus Painting at wall už nesugebėjimą išsilaisvinti iš istorinių prielaidų. Taigi turėtų būti kitos priežastys, kodėl biheviorizmas, kaip elgesio mokslo teorija, vis dar susijęs su stipriu nesupratimu.

Man atrodo, tai šitaip paaiškinama: šį mokslą neteisingai supranta kaip mokslą. Yra daug mokslų apie elgseną. Kaip pradžioje parodysiu, kai kurie jų nurodo savo sritį, tuo pačiu neliesdami pagrindinių biheviorizmo temų. Aukščiau pateikta kritika geriausiai tiktų specialiai disciplinai, kurią būtų galima pavadinti eksperimentiniu elgsenos mokslu. Jis tiria atskirų organizmų elgesį kruopščiai izoliuotoje aplinkoje ir to tyrimo pagrindu nusako santykius tarp tam tikro elgesio ir aplinkos. Gaila, ši elgesio analizės forma mažai žinoma. Jos svarbiausi atstovai, o jų šimtai, labai retai siekia paaiškinti savo siekius mokslu besidominčiai publikai. Tad tik nedaugelis turi fundamentalų mokslinį žinojimą, kurį laikau nepaprastai svarbiu biheviorizmui.

Biheviorizmas, kurį pristatau šioje knygoje, yra ypatingos mokslo apie elgesį formos teorija. Skaitytojui reikia suprasti, kad ne kiekvienas bihevioristas sutiks su viskuo, ką rengiuosi pasakyti. Votsonas irgi kalbėjo apie biheviorizmą, tačiau buvo savo laikmečio bihevioristas. Šiandien niekas iš teoretikų negali monopolizuoti šio termino. Todėl tolimesni svarstymai tam tikru lygiu yra – ir kaip bihevioristas privalau pasakyti: būtinai – mano asmenine nuomone. Vis tik laikau, kad kalbama apie susijusį ir neprieštaringą išdėstymą, kuris duoda patenkinamą atsakymą į aukščiau pateiktą kritiką.

Be to, esu įsitikinęs biheviorizmo svarba. Tebeesančios problemos, su kuriomis susiduria pasaulis, gali būti išspręstos tik tada, jei mes nuolat didinsim supratimą apie žmogaus elgesį. Ne be pagrindo laikau, kad galima atsisakyti tradicinių, amžius išsilaikiusių teorijų. Būtent jos didele dalimi atsakingos už mūsų dabartinę padėtį. Biheviorizmas gali pasiūlyti daug žadančią alternatyvą. Parašiau šią knygą, kad atskleisčiau jo poziciją.


*) Džonas Votsonas (John Broadus Watson, 1878-1958) – amerikiečių psichologas, įkūręs biheviorizmo psichologijos mokyklą. Ją pagrindė kūriniais: „Elgesys: Įvadas į lyginamąją psichologiją“ (1914), „Biheviorizmas“ (1925), „Biheviorizmo keliai“ (1926). Jis teigė, jog psichologija turi remtis žmogaus poelgiais, nes jausmų ir pojūčių stebėti yra neįmanoma. Jis neigė sąmonę kaip mokslinio tyrinėjimo objektą, psichinius reiškinius suvesdamas į įvairias elgesio, suprantamo kaip organizmo reakcijas į išorinės aplinkos stimulus, formas. Psichologinio tyrimo tikslas – nuspėti, kokia bus reakcija, ir nustatyti veikiančio stimulo prigimtį.

**) Ivanas Pavlovas (1849-1936) - rusų fiziologas, Nobelio premijos laureatas (1904). Atliko svarbius etiologinius tyrimus; jis buvo įsitikinęs, kad elgesys yra sąlygojamas refleksų ir juos atskyrė į sąlyginius (įgytus) ir besąlyginius>. Išgarsėjęs jo projektas ir tyrimas - vadinamasis Pavlovo šuns eksperimentas. Jis nustatė, kad šuns seilių sekrecijos liaukos seiles išskiria ne ėdimo metu, o jau vos pamačius ėdalą. Jų išskyrimą taip pat gali sąlygoti koks nors dirginimas, pavyzdžiui, skambutis, reguliariai girdėtas prieš pat ėdimą – ir tai pavadino sąlyginiu refleksu. Po mirties buvo paverstas tarybinio mokslo simboliu ir naudojamas ideologiniais tikslais.

Moralumas
Skurdo kultūra
Faneroskopija prieš fenomenologiją
Erosas ir mes: juodieji dievai
Iš atsargos seržanto memuarų
Machizmo: varžymasis dėl garbės
Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Borisas Rudenko. Medžioklė su licenzija
Kiber-seksualumas ir žmogaus prigimties vystymasis
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Apie mistinio anarchizmo istoriją Rusijoje
Igoris Gamajunovas. Nepririšta valtis
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Socialinės tvarkos problema
Ṻbernoumen (Supernoumenas)
Svetimų minčių problema
Hopi genties pranašystės
Strugackiai. Narcizas
Esė: 'Clair de Lune'
Etikos konspektai
Apie ontologiją
Piterio principas
Kokie jie buki!
Egzistencializmas
Filosofijos skiltis
Vartiklis