Svetimų minčių problema

Beveik visi ir visada esame tikri, kad kiti žmonės yra panašūs į mus (na, aišku, su kai kuriomis išimtimis). Tačiau nemanome, kad viską žinome apie kitų žmonių vidinį pasaulį, tačiau beveik neabejojame, kad jie fizinį pasaulį jaučia, džiaugiasi, kenčia ir t.t. panašiai kaip mes. Tačiau kuo remiasi toks užtikrintumas? Ir čia jau filosofai negali sutarti, kas palaiko tokį įsitikinimą. Ir tai nėra vien abstraktus teorinis ginčas.

Tradiciškai laikoma skeptikų epistemologiniu iššūkiu, svetimų minčių problema formuluojama taip: jei galiu stebėti tik kitų elgesį, kaip galiu sužinoti, ką jie mąsto? Problemos esmė ta, kad ir koks sudėtingas bebūtų kieno nors elgesys, jo nepakanka, kad būtų garantuojamas proto buvimas. Tad neatmetama, kad kiti žmonės tėra vien tik automatai iš mėsos (arba „filosofiniai zombiai“). Matyt, stipriausias argumentas prieš tokią galimybę yra analogija (panašumas su kitais žmonėmis) – sutinkamas J.S. Mill, A.J. Ayer ir B. Raselo veikaluose. Tačiau ir jį kruopščiai išnarstė tokie kaip Normanas Malkolmas, pateikę „vieno atvejo“ argumentą.

Griežtai imant, yra dvi šios problemos pusės: epistemologinė (kaip mūsų tikėjimai apie kitų žmonių mentalines būsenas gali būti patikrinti) ir konceptualioji (kaip galima suformuoti kitų žmonių mentalinių būsenų koncepciją), kuri paprastai iškyla epistemologinės problemos sprendimo kontekste.

Epistemologinė problema

Ji kyla, kai radikaliai atskiriami mūsų patirties pasiekiamumas ir kitų žmonių patirties pasiekiamumas. Dažnai betarpiškai žinome, kad esame Other Minds tam tikroje mentalinėje būsenoje (didelis skausmas, niežėjimas, rožių kvapas, saulėgrąžos matymas, depresija, manymas, kad šiandien pirmadienis ir t.t.). Ir nors ne visada betarpiškai žinome savo mentalines būsenas, kuriose esame, apie kitų žmonių mentalines būsenas niekada betarpiškai nieko nežinome. Ta aiški asimetrija ir sukelia epistemologinę problemą.

Čia visai ne apie tai, kaip tai, ką galime stebėti, suvokti, jausti ir t.t. , skiriasi nuo to, ko negalime stebėti, suvokti, jausti. Net galėdamas stebėti kitų žmonių mentalines būsenas, neišspręsčiau šios problemos. Privalau jas stebėti taip, tarsi būčiau tuo kitu žmogumi. Taip, kaip yra mano paties atveju.

Kas turi (jei kas turi) telepatijos dovaną, tas gali betarpiškai sužinoti (kažkiek) apie kitų vidinį pasaulį. Bet jie vis tiek betarpiškai nežinotų, ar kiti iš viso turi vidinį pasaulį. Net „prasiskverbę“ į kitų mentalines būsenas, jie privalėtų turėti tai, ko jie neturi, būtent, betarpiško žinojimo, kad tai, į ką jie „prasiskverbė“, yra kito žmogaus vidinis pasaulis. Jie gali jausti skausmą, tačiau nežinos betarpiškai, kad tai to kito skausmas. Taigi problema tame, kad kiekvienas mūsų kartais betarpiškai žinome, kad esame tose mentalinėse būsenose, kuriose esame, ir niekada betarpiškai nežinome, kad kažkas kitas yra toje mentalinėje būsenoje, kurioje jis yra. Vienok, tai nereiškia, kad nieko nežinome – čia kalbama tik apie betarpišką žinojimą.

Yra trys populiariausi epistemologinės problemos sprendimai. Visų pirma, laikymas to, kad kiti žmonės turi savo vidinius pasaulius, yra geriausias jų elgsenos paaiškinimas. Atseit, mentalinės būsenos juos verčia atitinkamai elgtis.

Paprasti žmonės linkę tikėti išvada, padaryta remiantis analogija – mūsų atrodantis panašumas (išorinis ir elgsenos) į kitus yra tikėjimo kitų žmonių vidinių pasaulių buvimu pagrindas.

Kriterijų sprendimas laiko, kad ryšis tarp elgsenos ir mentalinių būsenų nėra nei geriausias paaiškinimas, nei jokia induktyvi išvada. Teigiam, kad tas ryšis yra konceptualus ir apibūdinamas kaip vertintinas kriterijais. Kriterijumi laikoma elgsena. Su sprendimu siejamas L. Vitgenšteinas, šią sąvoką aptarinėjo Malkolmas.

Konceptualioji problema

Konceptualioji problema vystoma panašiai. Jei betarpiškai žinome tik savąsias patirtis, kaip galime gauti koncepcijas apie kitų žmonių mentalines būsenas? Visa turima patirtis yra mūsų ir neišvengiamai suvokiama kaip mūsų. Ir vėlgi, problema ne tame, kad negalime stebėti kitų skausmo. Klausimas, kaip patirti lygiai tokį skausmą, kurį jaučia kiti.

Konceptualioji problema gali kilti kitu keliu: kaip galiu savo skausmo koncepciją išplėsti už savo skausmo ribų?

Atrodo, kad konceptualiosios problemos išsprendimas palieka neišspręstą epistemologinę problemą. Ji sulaukė gerokai mažiau dėmesio nei epistemologinė problema. Konceptualinę problemą iškėlė L. Vitgenšteinas, ją nuodugniai apžvelgė A. Avramides, C. McGinn bei T. Nagel.

Istorija

Svetimų minčių problema kaip filosofinė problema pasirodė tik 19 a., kai John Stuart Mill‘as pateikė mums šios problemos vadinamąjį analogijos aiškinimą. Jis sukosi apie priežastinį ryšį tarp mūsų mentalinių būsenų ir elgsenos. Ji ilgokai laukė savo valandos nuo tada, Dekartas atskyrė mąstymą nuo kūno, laikydamas, kad tik žmonės gali mąstyti. O John Locke laikė, kad svetimos mintys yra nematomos.

Prieš Milą reikia prisiminti Thomas Reid‘ą, laikiusį, kad yra rimta filosofinė problema su kitų žmonių mąstymu – ir matyt, jis įvedė ir terminą „svetimos mintys“ (other minds). Jam buvo savaime akivaizdu, kad kiti žmonės turi kitokį mąstymą.

N. Malkolmas sakė: „Klaidinga prielaida, kad iš savo taško mokomasi apie tai, kas yra mąstymas, pojūčiai, jutimai“. Tarkim, kad tikite, kad teisingai nustatėte, ką jaučiate, tačiau neturite nieko, su kuo galėtumėte patikrinti: „Tikrai jaučiama, kad teisingai nustatyti nutikimus sieloje; tačiau negarantuojama, kad jie tikri... Nežinoma, kaip atskirti tikrai teisingus nustatymus ir įsitikinimą, kad taip yra“.

Mes galime klysti ne tik dėl savo pojūčių, bet ir daugelio dalykų, kurie yra kitokie kitiems žmonėms, tačiau sukelia tokią pat reakciją ir tokius pačius viešus kriterijus. Pavyzdžiui, „kodėl nėra dėsninga, kad vienam šokolado skonis toks pat kaip kitam vanilė, ir atvirkščiai?“ Lygiai taip pat, tai, ką jaučiu kaip skausmą, kitam gali būti malonumas. Neįmanoma pasakyti, net tarus, kad egzistuoji kiti mąstymai, ar mano mąstymas toks pat kaip kito. Nėra viešų kriterijų mentalinėms būsenos, o tik elgsena.

Tačiau, ar nereiktų tada laikyti, kad „stebima elgsena yra, tam tikra prasme, kaip turint mąstymą“.

Paimkime tokį samprotavimo pavyzdį, kai atidarius žalią dėžę ir pamačius, kad viduje ji raudina, nusprendžiama, kad visų žalių dėžių vidus yra raudonas. Ir tikrai, tai gali padidinti tikimybę, kad kitos žalios dėžės viduje yra raudonos, tačiau tikrai nėra pakankama, kad patikėtum, kad taip yra visoms žalioms dėžėms. Įprastai prieštaraujama tokiai analogijai tarp svetimų minčių ir dėžių kaip nesąžiningai, nes mąstymas nėra apibendrinamas imant tik vieną atvejį. Taip, tarkim, jei paspaudžiau kitų žmonių rankas ir kaskart jutau prisilietimo pojūtį, tad galiu daryti išvadą, kad paspaudus rankas pajuntamas tam tikras prisilietimo jausmas, ir kuri paremta daugeliu tokių įvykių.

Tačiau tai kritikuojama taip: tasai samprotavimas panašus į tą, kai asmuo atidaro žalią dėžę ir pamato, kad jos vidus raudonas, tada ją uždaro, vėl atidaro ir vėl pamato raudoną vidų ir t.t. Pažvelgus vieną kartą į žalios dėžės vidų yra nedaug pagrindo teigti, kad visų žalių dėžių visus raudonas, tačiau kai tai padaroma daug kartų (su ta pačia dėže), Thinking Ape tampa tikrai aišku, kad visos žalios dėžės viduje yra raudonos. Taip spaudžiant daug kartų rankas galima tik padaryti išvadą, kad psichika susijusi su kūnu, tačiau tai nepriverčia tikėti, kad kitų psichika irgi susijusi su kitų kūnais.

Analogijų sprendimas laikėsi iki 20 a. vidurio. Jis imtas laikyti netinkamu dėl dviejų jo ypatybių: 1) ne tik nepatikrinamas, bet ir logiškai jo patikrinti neįmanoma; 2) jis yra apibendrinimas pagrįstas remiantis tik vienu (savo paties) atveju.

Sprendimai

Visai neseniai buvo suprasta, kad ši problema glaudžiai susijęs su metafiziniais bei konceptualiaisiais klausimais. Tai geriausiai iliustruojama fizikinės ir filosofinės elgsenos pavyzdžiais. Pagal pirmąją, mentalinė būsena tėra tam tikra fizikinė (smegenų) būsena. Taigi, jei galime nustatyti, kad kitas asmuo yra tam tikroje fizikinėje būsenoje, tada sužinome, kad jis yra ir atitinkamoje mentalinėje būsenoje. Taigi, tarytum galime sužinoti, santykinai neproblematiškai, kad kiti žmonės yra tam tikrose mentalinėse būsenose. Šiuo atveju epistemologinė problema išsprendžiama priimant mąstymo metafiziką. Iš kitos pusės, loginis behaviorizmas kelia teiginį apie mūsų mentalinių koncepcijų prigimtį. Atseit, teiginiai apie mentalinius reiškinius gali būti transformuoti į teiginius apie elgseną bei behavioristinius polinkius. Buvimas tam tikroje mentalinėje būsenoje (pvz., skausmo) reiškia tiesiog elgtis arba būti nusiteikusiu elgtis tam tikru būdu. Tad ir teiginius apie mąstymą galima verifikuoti stebint elgseną.

Metafizinis solipsizmas teigia, kad nėra jokių kitų mąstančiųjų, išskyrus save patį, ir bandymai įrodyti, kad kiti mąsto, yra bergždi. Šio požiūrio atstovai laiko, kad išorinis pasaulis yra nepažinus ir gali netgi neegzistuoti.

Redukcionizmas, palaikomas John McDowell ir kt., bando tam tikrus išraiškos tipus (kaip, pvz., skausmą) pateikti kaip privilegijuotus ir leidžiančius tiesiogiai prieiti prie kitų individų () mąstymo. Taigi tasai nėra visą laiką mums neprieinamas.

Redukcionizmui priešinga gali būti biologinė teorija (ir kažkiek materialistinis požiūris). Paimkime akį ir spalvų suvokimą. Tinklainės šviesai jautrios kolbutės, kurios reaguoja į elektromagnetinio spektro dalį, kurią vadiname raudona, veikia vienodai visiems tiriamiesiems, tad galime tikėtis, kad visi žmonės raudoną spalvą suvokia vienodai. Tačiau žinome, kad kai kurie žmonės neturi tam tikrų (ar visų) spalvos kolbučių, kas sukelia aklumą spalvoms ar kitus vizualinius sutrikimus. Panašiai ir smegenų ląstelių pasiskirstymo bei išsišakojusių sujungimų skirtumai smegenyse gali sukelti skirtingas mentalines būsenas esant tiems patiems dirgikliams. Ir net jei įvairios tautos sutaria, ką atitinka sąvoka „raudona“, atskirų individų raudonos spalvos suvokimas gali kiek skirtis. Netgi vienas ir tas pats išorinis dirgiklis gali būti skirtingų patirčių šaltiniu tam pačiam asmeniui, priklausomai, kuria akimi jis žiūri.

Papildomi skaitiniai:

Ferdinandas de Sosiūras
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Ar mašina kada nors mąstys?
Laplasas. Dėl tikimybių
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
Durkheimo, Parsonso ir Giddenso modeliai: reprezentacijos sunykimas
P. Sloterdaikas. Kentauriškoji literatūra
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Struktūrinė lingvistika: Kalba ir kalbėjimas
Vitgenšteino stilius - kliūtis jo supratimui
Apie žmogaus ir antžmogio mirtį
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Barthes‘o teksto teorijos teorinis kontekstas
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
R.Descartes. Cogito ergo sum
Galingiausias pasaulio žmogus?
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Pozityvizmo švytuoklė
Jurgenas Habermasas
Apie ontologiją
Piterio principas
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Vartiklio naujienos